Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-165-882/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-04
Bylos Nr.: 1A-165-882/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-29822-2024-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Masiulis, Audrius Sadauskas, Ilona Jakubėnienė
Nuteistasis: E. V., T. K.
Ieškovas: Kauno teritorinė ligonių kasa
Prokuroras: Šaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra (Kelmė) prokuroras Eividas Chmieliauskis
Advokatai: Naina Lanzbergienė, Mindaugas Jonaitis

Kategorijos

1.1.5.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
1.1.7.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
1.1.7.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
1.1.8.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.1.9.6pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
2.1.15.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.15.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-165-882/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29822-2024-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.2; 1.1.7.2.2; 1.1.7.2.3; 1.1.8.7.1; 1.1.9.6; 1.2.26.2; 2.1.15.2.1; 2.1.15.2.2; 2.4.2.1; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 4 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Ingai Jocienei,

dalyvaujant prokurorui Eividui Chmieliauskui,nuteistajam E. V., jo gynėjai advokatei Nainai Lanzbergienei,nuteistajam T. K., jo gynėjui Mindaugui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. ir nuteistojo T. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo

E. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu pagal nustatytą laiką (būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi) kontrole elektroninio stebėjimo priemonėmis, visą bausmės vykdymo laikotarpį įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba jo netekus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu E. V. paskirta bausmė subendrinta visiško bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir E. V. paskirta galutinė bausmė – 2 (dviejų) metų laisvės apribojimo bausmė su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu pagal nustatytą laiką (būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi) kontrole elektroninio stebėjimo priemonėmis, visą bausmės vykdymo laikotarpį įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba jo netekus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, įskaitant bausmės laiką, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendį.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, E. V. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur, penkių šimtų eurų) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 9 mėnesių, skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įmokos sumokėjimo terminą, įmoką sumokant į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (kodas 125817744) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), būtinai nurodant asmens, kuriam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, vardą, pavardę ir asmens kodą. Apie tai pranešti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.

E. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę ją panaikinti.

T. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje ir jam paskirta 60 MGL, t. y. 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) dydžio bauda.

T. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai ir priteisti solidariai iš E. V. ir T. K. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 50,19 Eur (penkiasdešimt eurų devyniolika centų) turtinę žalą už nukentėjusiojo gydymą atlyginti, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, į. k. 191351679, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, b. k. 73000.

Nukentėjusiojo V. B. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo nuspręsta tenkinti ir priteisti iš E. V. nukentėjusiajam V. B. 2022,19 Eur (du tūkstančius dvidešimt du eurus devyniolika centų) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo V. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo nuspręsta tenkinti iš dalies ir priteisti solidariai iš E. V. ir T. K. nukentėjusiajam V. B. 1500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiu išspręsti daiktinių įrodymų ir laikino nuosavybės teisės apribojimo klausimai.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

E. V. ir T. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu bei veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį: 2024 m. liepos 27 d. apie 00.45 val. (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtu individualios E. I. parduotuvės pastatu, t. y. viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, veikdami kartu, niekindami elementarias moralės bei elgesio normas, užpuolė per gatvę pėsčiųjų perėja ėjusį V. B., kuriam E. V. sudavė vieną smūgį ranka į veidą, po to E. V. kartu su T. K. tyčia sudavė tiksliai nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į veidą bei kitas įvairias kūno vietas, tokiais bendrais savo veiksmais sukeldami nukentėjusiajam V. B. fizinį skausmą ir padarydami jam dešinio žando ir skruosto sumušimus bei viršutinės lūpos dešinėje sumušimą, sukėlusius V. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat sulaužė V. B. dantų protezą, padarant jam iš viso 2022,19 eurų turtinę žalą, ir suplėšė beverčius V. B. vilkėtus marškinėlius.

Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. V. nesutinka su priimtu nuosprendžiu ir prašo Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. vasario 10 d. nuosprendį pakeisti, kadangi, nuteistojo vertinimu, jam paskirta per griežta bausmė, kartu prašo neskirti jokios baudžiamojo poveikio priemonės. Jei apeliacinis teismas laikytųsi pozicijos, kad reikia skirti bent vieną baudžiamojo poveikio priemonę, prašo įvertinti galimybę skirti dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, bet neskirti įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir kitų poveikio priemonių. Prašo įvertinti galimybę skirti švelnesnę bausmę ir sutiktų, kad teismas paskirtų viešuosius darbus, pvz., 2-3 mėnesių laikotarpiui. Jei apeliacinis teismas paliktų laisvės apribojimą, prašo jo terminą sutrumpinti bent iki 6 mėnesių (su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu pagal nustatytą laiką (būti namuose nuo 23:00 val. iki 6:00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi) kontrole elektroninio stebėjimo priemonėmis). Tačiau mano, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti ir visą bausmės vykdymo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba jo netekus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Prašo įvertinti, ar pirmos instancijos teismas tinkamai ir teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnį, bet ne pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal mažiau pavojingą nusikalstamą veiką. Prašo įvertinti, ar nėra teisinio pagrindo mažinti nukentėjusiojo turtinę ir neturtinę žalą, įvertinus faktą, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, pats savo kaltu, neadekvačiu, įžeidžiančiu, provokuojamu elgesiu sukėlė konfliktą, kad jo prašoma 1 500 Eur neturtinė žala yra per didelė, įvertinus jam padarytą žalą, kurią nukentėjusysis smarkiai perdeda, padidina. Prašo įvertinti, ar nusikalstama veika tikrai padaryta bendrininkų grupėje. Prašo įvertinti, ar nuteistojo veika nėra būtinoji gintis ar būtinosios ginties ribų peržengimas, kas galėtų būti pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės arba švelninti nuteistojo baudžiamąją atsakomybę. Skundą grindžia tokiais argumentais:

teigia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, įrodymus, nukentėjusiojo, nuteistųjų, liudininkų parodymus, dėl ko buvo priimtas neteisingas, nepagrįstas teismo nuosprendis. Tai nebuvo bendrininkavimas, nuteistasis trenkė nukentėjusiajam pats vienas, o T. K. prieš nukentėjusįjį smurto nenaudojo. Nuteistasis laiko save nekaltu arba kaltu tuo aspektu, kad peržengė būtinosios ginties ribas, nes jo veiksmai buvo būtinoji gintis nuo nukentėjusiojo veiksmų ir neprognozuojamo elgesio;

teigia, kad nėra aišku, kodėl pirmos instancijos teismas, jei jis traktavo, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, nekvalifikavo veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai mano, kad turėtų būti sumažinta arba visai nepriteista nukentėjusiajam turtinė ir / ar neturtinė žala;

teigia, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, t. y. kad prieš nukentėjusįjį smurtavo jis ir T. K.. Tai buvo pripažinta kaip nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Visuomet teigė (tiek duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme), kad T. K. prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, T. K. savo kaltę neigė. Taigi nuteistasis savo kaltę pripažino, kad sudavė nukentėjusiajam ne daugiau 2 smūgių;

nesutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, kad nuteistojo parodymai neva prieštaringi. Pirmos instancijos teismas labai smulkmeniškai vertino visus parodymus, kadangi nuteistasis nemano, kad yra didelis skirtumas, pvz., duodant parodymus vieną kartą pasakyti, kad galbūt nukentėjusiajam davė „iki 2 smūgių į veidą“ (iki 2 smūgių, vadinasi 1-2 smūgius), kitą kartą duodant parodymus pasakė, kad nukentėjusiajam davė „ne daugiau kaip 2 smūgius rankos delnu“. Ir specialisto išvada buvo tokia, kad nukentėjusiajam buvo suduoti ne mažiau kaip 2 smūgiai, bet jei būtų fiksuotas didesnis smurtas, tokiu atveju ir specialistai būtų nurodę, pvz., kad „suduota ne mažiau 4-5 smūgiai“ ir pan.;

nurodo, kad visuomet teigė, jog nukentėjusysis elgėsi agresyviai, neadekvačiai, jis buvo neblaivus, be jokių priežasčių išėjo į vidurį gatvės, trenkė per nuteistojo automobilio dangtį, kažką šūkaliojo. Iš esmės pats nukentėjusysis savo veiksmais išprovokavo ir patį konfliktą, bet išėjus naktį į vidurį gatvės nukentėjusysis sukėlė pavojų savo sveikatai ir gyvybei, nes nuteistasis galėjo su automobiliu jį partrenkti. Nuteistasis, išsigandęs tokio nukentėjusiojo neadekvataus elgesio, apimtas emocijų, siekdamas saugoti savo turtą (automobilį), nenorėdamas, kad nukentėjusysis smurtautų prieš nuteistąjį, tiesiog 1-2 kartus sudavė nukentėjusiajam, labiau tikėdamasis, kad jis apsiramins;

cituoja BK 28 straipsnio nuostatas ir teigia, kad gynė save, savo turtą, galų gale savo garbę ir orumą nuo nukentėjusiojo, jo provokacijų, nepagarbaus ir neadekvataus elgesio ir pabrėžia, kad šiuo atveju nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei prokuroras, nei pirmos instancijos teismas detaliai nenagrinėjo ir nevertino būtent nukentėjusiojo provokuojamo, rizikingo elgesio, atitinkamai tai galėtų būti baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (būtinoji gintis) arba bent jau lengvinanti aplinkybė;

nurodo, kad jei apeliacinės instancijos teismas vis tik traktuotų, kad nusikalstama veika buvo padaryta, ji turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nesiginčija, kad konfliktas įvyko viešoje vietoje, bet visgi buvo gili naktis, beveik 1 val. nakties. Pašalinių žmonių nebuvo, išskyrus teismo nuosprendyje įvardintus asmenis. Taigi tai nebuvo dienos metas, kai gatvėje gali būti dešimtimis praeivių, tai nebuvo koks renginys, baras, kavinė, koncertas ir pan. Be to, visas konfliktas įvyko tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, t. y. nuteistasis kelis smūgius sudavė nukentėjusiajam, dėl ko jam galėjo sukelti skausmą, bet tai nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, įžūlus, vandališkas elgesys, tyčiojamasis ir pan.

mano, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas remiantis prielaidomis, melagingais bei prieštaringais nukentėjusiojo ir jam palankių liudytojų parodymais. Be to, nėra aišku, jei yra abejonių dėl nuteistojo veikos pavojingumo, kodėl nusikalstama veika nebuvo kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o, pažeidžiant principą „visos abejonės yra kaltinamojo naudai“, veika kvalifikuota pagal pavojingesnį BK straipsnį;

aptaria paskirtą bausmę ir mano, kad yra teisinis pagrindas paskirtį švelnesnę bausmę, pvz., viešieji darbai arba švelnesnis laisvės apribojimas, todėl prašytų ir sutiktų, kad teismas paskirtų viešuosius darbus, pvz., 2-3 mėnesių laikotarpiui, kas yra daugiau nei minimumas, taip pat mano, kad jei apeliacinis teismas paliktų laisvės apribojimą, prašytų jo terminą sutrumpinti bent iki 6 mėnesių (su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu pagal nustatytą laiką (būti namuose nuo 23:00 val. iki 6:00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi) kontrole elektroninio stebėjimo priemonėmis);

teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių lengvinančių aplinkybių. Šiuo atveju nuteistasis nesislapstė, bendravo ir bendradarbiavo su policijos pareigūnais, dalyvavo teismo posėdyje, tai gali būti lengvinanti aplinkybė. Prašo įvertinti, ar negalėtų būti pripažinta kaip lengvinanti aplinkybė ir tokios aplinkybės: veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės; veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys; veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą; veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai;

mano, kad nuo 1-2 smūgių nukentėjusiajam negalėjo būti padalyta tokia žala protezo sulaužymui, dantims, kaip nurodo pats nukentėjusysis. Teismas nesiaiškino, galbūt nukentėjusiojo protezo ir dantų būklė buvo prasta jau iki įvykio, galbūt nukentėjęs siekia pasipelnyti nuteistojo sąskaita ir tiesiog susitvarkyti protezą / dantis, prisidengdamas šiuo įvykiu. Civilinis ieškinys gali būti mažinamas, jei teismas nustatytų bent dalinę nukentėjusiojo kaltę, veiksmus, pvz., jo provokacijas, įžeidinėjimus, neadekvatų elgesį ir pan. Prašo įvertinti, ar nėra teisinio pagrindo mažinti ieškovo tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, įvertinus faktą, kad pačio nukentėjusiojo nepagarbus, įžūlus, neadekvatus, provokuojantis, pavojingas elgesys įtakojo ir lėmė konfliktą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. K. nesutinka su priimtu nuosprendžiu ir prašo priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kaip nepagrįstus atmesti ir nukentėjusiojo bei Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinius nuteistojo atžvilgiu. Jei apeliacinės instancijos teismas laikytųsi pozicijos, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, paskirta bausmė yra per griežta, šiuo metu neturi galimybių sumokėti paskirtos baudos. Tokiu atveju prašo skirti viešuosius darbus, kaip švelniausią bausmę (pvz., 2-3 mėnesių laikotarpiui, kas yra daugiau nei minimumas; mano, tai atitiktų bausmės tikslus, proporcingumą ir pan.). Skundą grindžia tokiais argumentais:

3.1. mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, įrodymus, nukentėjusiojo, nuteistųjų, liudininkų parodymus, dėl ko buvo priimtas neteisingas, nepagrįstas teismo nuosprendis. Nuteistasis laiko save nekaltu, tai tikrai nebuvo bendrininkavimas, nes nukentėjusiajam 1-2 smūgius sudavė E. V., nuteistasis T. K. tiesiogiai konflikte nedalyvavo, prieš nukentėjusįjį nesmurtavo;

3.2. teigia, kad su nukentėjusiuoju konfliktavo E. V., kadangi nukentėjusysis trenkė rankomis per E. V. automobilio kapotą, konfliktas iš karto kilo būtent tarp E. V. ir nukentėjusiojo, nes E. V. vos nepartrenkė nukentėjusiojo, kai jis (nukentėjusysis) išbėgo į gatvę, nukentėjusysis kažką šūkaliojo, mosikavo rankomis būtent nukreipęs savo dėmesį, elgesį, veiksmus E. V.. Liudytojas D. B. patvirtino, kad nematė, jog T. K. būtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį;

3.3. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 24-25 psl. analizuojamas vaizdo įrašas. Bet jame nėra fiksuota, kad būtent T. K. smūgiavo nukentėjusiajam. Priešingai, teismas patvirtino, kad matosi, jog E. V. ranka trenkia nukentėjusiajam, o T. K. tiesiog vaikšto šalia ir jokio smurto nenaudoja. Vėliau nuosprendyje patvirtinta, kad visi asmenys dingsta už vaizdo kameros stebėjimo ribų, taigi konflikto tęsinio nematyti. Taigi vaizdo kamera neužfiksavo, kad T. K. būtų trenkęs nukentėjusiajam;

3.4. mano, kad nukentėjusysis, jo draugė netinkamai įvertino aplinkybes, nuteistąjį apšmeižė, jis buvo apkaltintas smurtu, kurio nenaudojo. Teismas vienus įrodymus (pvz., nukentėjusiojo ir jo draugės) suabsoliutino, sureikšmino, o nuteistąjį išteisinančius įrodymus (nuteistųjų parodymus, liudytojo D. B. parodymus), netgi vaizdo kameros įrašą, kaip įrodymą, sumenkino, ignoravo;

3.5. aptaria paskirtą bausmę ir teigia, kad neturi galimybės sumokėti baudos, tad jei apeliacinės instancijos teismas vertintų, jog jis padarė nusikalstamą veiką, prašo skirti viešuosius darbus.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į nuteistojo E. V. ir nuteistojo T. K. apeliacinius skundus negauta.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje nuteistasis E. V. ir jo gynėja advokatė prašė nuteistojo E. V. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis T. K. ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo T. K. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistųjų E. V. ir T. K. apeliaciniai skundai atmetami

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai bei nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nuteistojo E. V. apeliaciniame skunde ginčijama kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo bei keliamas nusikalstamos veikos kvalifikacijos klausimas, nesutinkama, kad nusikalstama veika buvo padaryta veikiant bendrininkų grupe, ginčijamas nukentėjusiajam priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydis, nuteistajam paskirtos bausmės dydis. Nuteistojo T. K. apeliaciniame skunde prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. V. ir T. K. pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnį dėl to, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu bei veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai E. V. ir T. K. pripažino kaltais pagal BK 284 straipsnį. Jų kaltė visiškai įrodyta ne tik nukentėjusiojo V. B. bei liudytojos R. A. parodymais, tačiau ir kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia E. V. ir T. K. kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, BPK pažeidimų nenustatė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nuteistųjų subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).

Dėl BK 28 straipsnio

Kaip matyti, apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, jog jis su nukentėjusiuoju konfliktavo vienas, be to, nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi konfliktą išprovokavo nukentėjusysis V. B.. Tačiau teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka ir jį atmeta kaip nepagrįstą. Įvertinęs nukentėjusiojo V. B., liudytojos R. A. duotus parodymus, vaizdo kameros įrašą ir byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis ir surinktus įrodymus ir jais grindė nuteistojo E. V. kaltę. Pasisakant dėl paties nuteistojo parodymų, pažymėtina, kad jie iš esmės buvo nenuoseklūs, be to, jų nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė ir laikė nuteistojo gynybine versija.

Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. V. viso proceso metu savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, t. y., kad sudavė nukentėjusiajam V. B. tik vieną smūgį, paskui bandė jam įspirti, bet nepataikė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. V. teigė, kad nukentėjusysis išprovokavo konfliktą staigiai iššokdamas priešais nuteistojo vairuojamą automobilį, trenkė rankomis į automobilio variklio gaubtą, todėl nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis.

BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į būtinąją gintį. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-719/2025), o tam didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas.

BK 28 straipsnyje įtvirtintos būtinosios ginties, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, taikymas, sprendžiant pagal išskirtas būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, visų pirma yra siejamas su įvykio aplinkybių, susijusių su pavojingu, realiu bei akivaizdžiu kėsinimusi ir kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą atitinkančia gynyba, nustatymu.

Pagal teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, 2K-9-719/2018, 2K-124-719/2022 ir kt.). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-303/2021, 2K-7-48-495/2024, 2K-28-719/2025 ir kt.). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248-495/2023, 2K-116-387/2024, 2K-245-976/2024 ir kt.). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-387/2021, 2K-7-48-495/2024 ir kt.). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022, 2K-245-976/2024).

Teismų praktikoje, be kita ko, išaiškintos kelios situacijos, kai teisė į būtinąją gintį paprastai nekyla, – prie tokių priskirtini atvejai, kai tarp asmenų vyksta konfliktas, kuriame visos pusės aktyviai dalyvauja, taip pat atvejai, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui. Aptartais atvejais veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-231-489/2020, 2K-38-788/2020, 2K-3-648/2021, 2K-73-654/2024 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, jog pagal byloje teismų nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad E. V. neteisėtus smurtinius veiksmus nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu atliko ne būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnis), teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamo įvykio metu pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi prieš nuteistąjį E. V. nebuvo. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad nuteistasis T. K. nurodė, jog nukentėjusysis V. B. į automobilio vidų nesiveržė, iš vaizdo įrašo matyti ir tai, kad pats nukentėjusysis traukiasi nuo E. V. ir T. K., o vėliau nuo jų ir bėga, tačiau patys nuteistieji vejasi nukentėjusįjį, nors nuteistasis E. V. turėjo visas galimybes tiesiog pavažiuoti automobiliu atgal ir, pasiekęs saugų atstumą nuo nukentėjusiojo, apsisukti ir nuvažiuoti šalin. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis rankose neturėjo jokio objekto, dėl kurio, pavyzdžiui, E. V. būtų kilęs pagrįstas manymas, kad nukentėjusysis gali apgadinti E. V. priklausantį turtą – automobilį. Taip pat pastebėtina, kad nuteistasis, manydamas, jog nukentėjusysis elgiasi pavojingai ir provokuojančiai, galėjo paskambinti pagalbos telefonu ir iškviesti policijos pareigūnus, tačiau ir to nepadarė. Todėl nuteistojo E. V. teiginiai apie provokuojantį ir pavojingą nukentėjusiojo elgesį, dėl kurio iškilo visos būtinosios ginties sąlygos, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. V. kelia klausimą dėl jo įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Toks nuteistojo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje nurodoma, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-239-697/2022, 2K-73-654/2024).

Nors BK 140 straipsnis saugo asmens fizinį neliečiamumą ir sveikatą, tačiau BK 284 straipsnis taikomas tais atvejais, kai smurtiniai veiksmai peržengia privataus konflikto ribas ir dėl savo pobūdžio tampa akivaizdžiu viešosios tvarkos pažeidimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia ne vien fizinio smurto panaudojimas, bet ir tai, ar asmens elgesys buvo įžūlus, demonstratyvus, nukreiptas prieš visuomenėje priimtas elgesio normas bei sukėlė viešosios rimties sutrikdymą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad konfliktas kilo viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) miestelio gatvėje, prie parduotuvės ir pėsčiųjų perėjos, nors ir nakties metu, tačiau matant pašaliniams asmenims. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog E. V. kartu su T. K. niekindami elementarias moralės bei elgesio normas užpuolė nukentėjusįjį, vijosi jį, mušė ir spardė, kai šis jau buvo nugriuvęs ant žemės. Tokie veiksmai akivaizdžiai peržengia paprasto fizinio konflikto ribas.

Žemesnės instancijos teismas

Svarbu ir tai, kad smurtas neapsiribojo vienkartiniu smūgiu. Pats E. V. pripažino, kad vijosi nukentėjusįjį, su juo grūmėsi, suplėšė marškinėlius. Nukentėjusysis V. B. bei liudytoja R. A. nuosekliai nurodė, kad abu nuteistieji mušė ir spardė V. B. jam gulint ant žemės. Taigi smurtas buvo tęstinis, agresyvus ir demonstratyvus.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai smurtas naudojamas viešoje vietoje, demonstratyviai ignoruojant aplinkinius ir pažeidžiant viešąją rimtį, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį net ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. BK 140 straipsnis tokiais atvejais tampa tik sudėtine chuliganiško elgesio išraiška. Kitaip tariant, esminis saugomas gėris tampa ne tik žmogaus sveikata, bet ir viešoji tvarka.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės rodo būtent chuliganišką elgesį: konfliktas kilo dėl menkavertės priežasties, buvo demonstruojama akivaizdi nepagarba aplinkiniams, smurtas vyko viešai, nukentėjusysis buvo vejamas ir mušamas net jam bandant pasišalinti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie veiksmai savo pavojingumu ir pobūdžiu atitinka BK 284 straipsnio dispoziciją, todėl nėra pagrindo veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnį. Vien tai, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, savaime nepaneigia chuliganizmo sudėties buvimo.

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo

Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde teigia, kad nepagrįstai kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo pripažinta tai, kad jis veikė bendrininkų grupe, nes T. K. nesmurtavo prieš nukentėjusįjį, todėl E. V. veikė vienas. Šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad priešingai nei teigia E. V., T. K. nebuvo atsitiktinis stebėtojas ar pasyvus pašalinis asmuo. Pats E. V. patvirtino, kad po pirmojo smūgio jis kartu su T. K. nuėjo paskui nuo konflikto besitraukiantį V. B. link kalniuko ir parduotuvės pusės. Tuo tarpu T. K. savo parodymuose taip pat pripažino, kad išlipo iš automobilio kartu su E. V. ir buvo šalia viso konflikto metu. Nukentėjusysis V. B. nuosekliai parodė, kad, parkritęs kniūpsčias ant žemės ir užsidengęs galvą rankomis, kojų spyrius juto iš abiejų pusių, iš dviejų asmenų. Tai patvirtino ir liudytoja R. A., kuri parodė, kad matė, kaip abu nuteistieji spardė ant žemės gulintį V. B., todėl šaukė jiems, kad jie liautųsi. Vertinant visų įrodymų visumą matyti, kad T. K. ne tik pasyviai stebėjo konfliktą, bet kartu su E. V. dalyvavo bendrame užpuolime: kartu išlipo iš automobilio, kartu sekė paskui nukentėjusįjį, buvo šalia viso konflikto metu, o taip pat ir smurtavo prieš nukentėjusįjį. Toks elgesys pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti bendrininkavimą.

Dėl įrodymų vertinimo ir T. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje

Apeliaciniu skundu T. K. prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, nurodo, kad jis nukentėjusiojo nesivijo ir nespardė, vienintelis E. V. smurtavo prieš nukentėjusįjį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia T. K. keliama įvykių versija tėra gynybinė ir ja nuteistasis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Pirmiausia pažymėtina, kad T. K. nuosekliai neigė pats tiesiogiai smurtavęs prieš nukentėjusįjį V. B.. Teisiamajame posėdyje jis teigė, kad su nukentėjusiuoju įvykio metu jis neturėjo jokio fizinio kontakto, jo nelietė, taip pat nurodė, jog tik stovėjo šalia. Analogiška pozicija atsispindi ir jo ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose. Taip pat T. K. parodė, kad po to, kai V. B. suklupo ir pradėjo nuo jų šalintis, jie (T. K. ir E. V.) galimai paėjo apie kelius žingsnius iki V. B., ir V. B. pradėjo eiti link savo draugės, link seniūnijos, tada nuteistieji apsisuko, sėdo į automobilį ir išvažiavo. T. K. parodė, kad jie prie parduotuvės nėjo, nes ten yra kelias, o ta parduotuvė yra šone. V. B. ėjo link apylinkės, parduotuvės, link kalniuko, o jis (T. K.) šalia buvo, apie 1 – 2 metrus nuo E. V. ir V. B.. Nematė, kas įvyko prie parduotuvės, taip pat nematė, kad E. V. ką nors būtų daręs V. B., jis nieko jam nedarė. Nukentėjusiojo nesivijo nei jis pats, nei E. V.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokie nuteistojo parodymai prieštarauja tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos R. A., tiek kito nuteistojo E. V. parodymams, kuris teisiamojo posėdžio metu parodė, kad po smūgio V. B. susvyravo ir pradėjo bėgti, o jis (E. V.) bėgo paskui V. B., bandydamas jam įspirti, spyrė, bet nepataikė. V. B. nespardė, jam nebandė įspirti į veidą, bandė įspirti į koją. Po to T. K. išlipo iš automobilio keleivio pusės, ir jis kartu su juo nuėjo aukščiau, ant kalniuko, iki parduotuvės ir toje vietoje su V. B. susistumdė, susikibo rankomis. Neneigė, kad ėjo paskui nukentėjusįjį link parduotuvės. <...>. Tuomet jis su T. K. grįžo atgal prie automobilio ir išvažiavo. Įvykio metu T. K. visada buvo šalia jo, tačiau nieko V. B. nedarė, net pirštu neprisilietė. Taigi, kaip matyti, nors E. V. bandė duoti T. K. palankius parodymus teigdamas, kad T. K. fiziškai nukentėjusiajam nieko nepadarė, tačiau net jis neneigė, kad T. K. kartu ėjo paskui nukentėjusįjį, šiam bandant pasišalinti.

Didelę reikšmę turi ir itin nuoseklūs nukentėjusiojo V. B. parodymai, kurie nekito viso proceso metu. Jis aiškiai nurodė, kad E. V. ir T. K. išlipo iš automobilio, abu nuteistieji kartu jį vijosi, o jam gulint ant žemės smūgiai buvo suduodami iš abiejų pusių, todėl jis suprato, kad prieš jį veikė du asmenys. Šiuos parodymus iš esmės patvirtino liudytoja R. A., kuri tiesiogiai matė, kad abu nuteistieji mušė ir spardė nukentėjusįjį, stovėdami iš abiejų jo pusių. Ji taip pat kreipėsi į juos daugiskaita – „vyrai, baikit, gana“ – nes matė, kad smurtavo abu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nenustatyta, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja būtų turėję kokių nors paskatų apkalbėti T. K., tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis.

Papildomai pažymėtina, kad net liudytojas D. B., kuris buvo palankesnis nuteistiesiems, patvirtino, jog T. K. kartu su E. V. vijosi nukentėjusįjį. Nors šis liudytojas teigė nematęs tiesioginių T. K. smūgių, jis taip pat nurodė, kad įkalnėje buvo tamsu ir matomumas blogas. Be to, jis, prieštaraudamas pats sau dėl prasto matomumo, teigė galimai matęs, kaip E. V. vieną kartą spyrė gulinčiam nukentėjusiajam. Todėl jo parodymai nepaneigia kitų įrodymų, o tik rodo, kad jis nematė visų veiksmų.

Be to, iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2024 m. rugpjūčio 6 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrimas parduotuvės ((duomenys neskelbtini)) vaizdo kameros užfiksuotas vaizdo įrašas. Jame fiksuotas vaizdas (duomenys neskelbtini) ties pėsčiųjų perėja, esančia ties (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto pastato (parduotuvės), nuo 2024 m. liepos 27 d. 00.44 val. iki 2024 m. liepos 27 d. 00.47 val. Vaizdo įraše matoma, kad 2024 m. liepos 27 d. 00.44.26 val. automobilis nuo (duomenys neskelbtini) seniūnijos pusės pravažiuoja (duomenys neskelbtini) gatve link bažnyčios ir kiek pavažiavęs apsisuka bei grįžta atgal link seniūnijos. Automobilio šviesoms apšvietus gatvę matoma, kad per pėsčiųjų perėją nuo parduotuvės pusės link mokyklos, per gatvę eina du asmenys. Vienas spėja pereiti gatvę, o kitas asmuo lieka stovėti parduotuvės pusėje. Automobilis sustoja gatvėje prieš pėsčiųjų perėją ir iš jo išlipo du asmenys. Jiems priėjus prie gatvę perėjusio asmens, vienas iš automobiliu atvažiavusių asmenų 00.45.04 val. dešine ranka smūgiuoja gatvę perėjusiam asmeniui. Tuo metu gatvės neperėjęs asmuo paeina link seniūnijos pusės ir sustoja, o smūgį gavęs asmuo pradeda bėgti kita gatvės puse link seniūnijos. Smūgį sudavęs asmuo pradeda jį vytis, o kartu su juo išlipęs asmuo taip pat eina paskui juos, kol visi asmenys nueina į seniūnijos pusę į vaizdo kameros neaprėpiamą zoną. 00.45.54 val. abu automobiliu atvykę asmenys grįžta į automobilį ir nuvažiuoja (duomenys neskelbtini) gatve į seniūnijos pusę (1 t., b. l. 44-49). Iš minėto vaizdo įrašo taip pat matyti, kad būtent T. K. prie automobilio grįžta vėliau už E. V., taip paneigiant T. K. versiją, kad jis kartu su E. V. nukentėjusiojo nesivijo.

Anksčiau aptarti pačių nuteistųjų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai bei Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2024 m. rugpjūčio 6 d. kitų objektų apžiūros protokolas patvirtina, kad T. K. kartu su E. V. viešoje vietoje įžūliu elgesiu bei veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį, todėl jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, teisinio pagrindo nėra.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiojo V. B. civilinio ieškinio išsprendimo klausimą, tinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė.

Nuteistojo E. V. apeliacinio skundo argumentas, kad nuo vieno smūgio delnu nukentėjusiajam negalėjo iškristi dantų protezai, o galbūt jis jų iki įvykio apskritai net neturėjo, vertintinas kaip gynybinė versija, nepaneigianti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių.

Pirmiausia pažymėtina, kad pats E. V. pripažino sudavęs nukentėjusiajam bent vieną smūgį į veido sritį. Teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad nukentėjusiajam „vieną kartą sutrenkė delnu į veidą“, galimai pataikydamas į kaklą ar žandą. Tuo tarpu T. K. patvirtino, kad E. V. sudavė V. B. vieną ar du smūgius į veidą. Liudytojas D. B. taip pat nurodė matęs, kaip E. V. sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą. Taigi pats smūgio sudavimo faktas byloje nėra ginčijamas.

Nukentėjusysis V. B. nuosekliai paaiškino, kad būtent po pirmojo E. V. suduoto smūgio jam buvo išmušti trys priekiniai dantys. Jo parodymus patvirtino liudytoja R. A., kuri po įvykio matė, kad nukentėjusiajam buvo išmušti dantys ir jis kraujavo. Šie parodymai tarpusavyje dera ir yra nuoseklūs, be to, juos patvirtina ir VšĮ . (duomenys neskelbtini) ligoninės 2024 m. liepos 28 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymas, kuriame nurodyta, jog V. B. atvyko į ligoninę būtinajai pagalbai, skundėsi, kad vakar buvo sumuštas, be sąmonės nebuvo, išmušti dantys, skundžiasi dešinės pusės veido ir kairės pusės smilkinio skausmu. Įvertinus jo būklę, nustatyta, kad jis sąmoningas, orientuotas, judesiai koordinuoti, burnoje pažeisti trys pirmi dantys dešinėje, sutinęs dešinysis žandas ir skruostas, išsižiojimas skausmingesnis, skausminga kairio smilkinio srityje, 0,00 prom. blaivumas, lūžių nematyti (t. 1., b. l. 57-64).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą ir įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė, kad būtent E. V. neteisėti veiksmai lėmė nukentėjusiajam protezo sulaužymą. Dėl to nukentėjusysis patyrė 2022,19 eurų turtinę žalą, kurią patvirtina į bylą pateikti dokumentai: . (duomenys neskelbtini) preliminarus dantų gydymo planas, kvitai už dantų gydymo paslaugas iš viso 1619 Eur ir kvitai iš UAB „Viada“ dėl kelionės išlaidų į odontologijos kliniką Kaune iš viso 187,86 Eur; pažyma iš darbdavio ūkininko M. M. dėl nedraudiminių laikotarpių ir negautų pajamų 2024 m. lapkričio-2025 m. sausio mėn. – iš viso 215,33 Eur į rankas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 2022,19 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi CK 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.283 straipsnyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.

Šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad dėl E. V. ir T. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, nukentėjusysis V. B. patyrė dvasinių ir emocinių išgyvenimų, todėl ginčo dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nėra.

Nukentėjusysis V. B. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad dėl nusikalstamų E. V. ir T. K. veiksmų patyrė 7000 Eur neturtinės žalos. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis ir įvertino visas reikšmingas aplinkybes: nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, gydymo ir nedarbingumo trukmę, patirtus fizinius skausmus ir dvasinius išgyvenimus, taip pat tai, kad vis tik nukentėjusysis nepateikė įrodymų, jog nuteistųjų padaryti sužalojimai sukėlė ilgalaikių ir negrįžtamų pasekmių. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Taigi pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį išsprendė tinkamai įvertinęs įrodymų visumą ir laikydamasis tiek civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, tiek neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios skundžiamo nuosprendžio dalies teisėtumu ir pagrįstumu.

Dėl paskirtų bausmių

Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirdamas nuteistiesiems E. V. ir T. K. bausmes už jų padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. V. paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu pagal nustatytą laiką (būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi) kontrole elektroninio stebėjimo priemonėmis, visą bausmės vykdymo laikotarpį įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba jo netekus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu E. V. paskirta bausmė subendrinta visiško bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir E. V. paskirta galutinė bausmė – 2 (dviejų) metų laisvės apribojimo bausmė su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamuoju adresu pagal nustatytą laiką (būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi) kontrole elektroninio stebėjimo priemonėmis, visą bausmės vykdymo laikotarpį įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą arba jo netekus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, įskaitant bausmės laiką, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. nuosprendį. Taip pat, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, E. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur, penkių šimtų eurų) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 9 mėnesių, skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, įmokos sumokėjimo terminą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. V., atsižvelgė į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – E. V. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką viešajai tvarkai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), šio nusikaltimo įvykdymo aplinkybes – nusikaltimas padarytas viešoje vietoje, jis įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį, taip pat iš esmės nuo jo veiksmų – smūgio nukentėjusiajam į veidą buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam – dešinio žando ir skruosto sumušimai bei viršutinės lūpos dešinėje sumušimas, savo kaltę pripažino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad E. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinta ir tai, kad E. V. administracine tvarka baustas, dirbantis, praeityje ne kartą teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimus. Šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių pagrindu E. V. skirta BK 284 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, nustatant terminą, artimą šios busmės rūšies vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam E. V. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta, todėl trumpinti jos termino, kaip to prašo nuteistasis, teisėjų kolegija pagrindo nemato. Nuteistasis E. V. ginčija ir pirmosios instancijos teismo skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui siekiama to paties rezultato, kaip ir kriminaline bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti arba apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir paskyrimas yra teismo diskrecija. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas individualiai įvertina kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2011). Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios nuteistajam gali turėti didžiausią poveikį, taip padedant įgyvendinti bausmės paskirtį, apibrėžtą BK 41 straipsnio 2 dalyje.‏‏‎ Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes ir, skirdamas E. V. baudžiamojo poveikio priemonę, teisės taikymo klaidos nepadarė. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. K. paskirta 60 MGL (3000 Eur) baudos bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. K., atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – T. K. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką viešajai tvarkai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), šio nusikaltimo įvykdymo aplinkybes – nusikaltimas padarytas viešoje vietoje, jis įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį, smurtavo prieš nukentėjusįjį. Įvertinta, kad T. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). T. K. praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, paskirtos baudos sumokėtos, dirbantis. Įvertinęs svarbias bausmės skyrimui aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą tikslinga T. K. skirti inkriminuojamo straipsnio sankcijoje numatytą vieną iš švelniausių bausmės rūšių – baudą, parenkant jos dydį artimesnę šios bausmės, skiriamos už nesunkius nusikaltimus, minimaliai ribai – 60 MGL, t. y. 3000 Eur dydžio baudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam T. K. teisingą, proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir BK 54 straipsnis), nėra per griežta. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde prašo pakeisti baudos bausmę į viešųjų darbų bausmę, teisėjų kolegija nemato pagrindo tenkinti šį prašymą, kadangi, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino viskas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. vasario 10 d. nuosprendį apskundė nuteistasis E. V. ir nuteistasis T. K.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistieji patys gynėjų nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi nuteistajam E. V. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Mindaugas Jonaitis, o tos pačios dienos nutartimi nuteistajam T. K. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Naina Lanzbergienė. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. gegužės 6 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 14.2.3. punktu, prašoma iš T. K. valstybės naudai priteisti 175,00 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, o 2026 m. gegužės 7 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 14.2.3. punktu, prašoma iš E. V. valstybės naudai priteisti 187,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju nei E. V., nei T. K. nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jų finansinė padėtis yra itin bloga. Abu nuteistieji yra darbingo amžiaus ir dirbantys. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta bei įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, kurie yra atmetami kaip nepagrįsti, į suteiktų paslaugų apimtį sprendžiama, kad prašomos priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti sumos yra pagrįsta, nėra per didelės, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš E. V. ir T. K..

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. V. ir nuteistojo T. K. apeliacinius skundus atmesti. Išieškoti iš nuteistojo E. V. valstybės naudai 187,50 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt septynis Eur 50 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme. Išieškoti iš nuteistojo T. K. valstybės naudai 175,00 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt penkis Eur 00 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme

Teisėjai Ilona JakubėnienėNerijus MasiulisAudrius Sadauskas