- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-05
- Bylos Nr.
- 2S-1584-777/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15038-2026-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Gailevičienė
- Ieškovas
- mažosios bendrijos „Odiyana“, Odiyana
- Atsakovas
- mažajai bendrijai „Ateities renovacija“, MB "ATEITIES RENOVACIJA"
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Odiyana“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Odiyana“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio atsakovei mažajai bendrijai „Ateities renovacija“ padavimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Odiyana“ kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo: ieškinio reikalavimams užtikrinti areštuoti atsakovei priklausančias 12 666 Eur sumos pinigines lėšas, esančias nurodytose įmonės ir atsakovės vadovo asmeninėse banko sąskaitose. Taip pat, esant registruoto turto, prašė areštuoti atsakovės vadovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kaip būsimo sprendimo užtikrinimo priemones. Ieškovė prašymą grindė šiais argumentais:
Tarp ieškovės (užsakovės) ir atsakovės (vykdytojos) buvo pasirašytos šios rangos sutartys: 2026 m. kovo 24 d., kurios objektas buvo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), remontas; 2026 m. balandžio 14 d., kurios objektas buvo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kapitalinis remontas. Šiuo metu numatyta sutartimi darbų apimtis (duomenys neskelbtini) mieste yra tokioje stadijoje, jog sutartiniai vykdytojos įsipareigojimai pagal 3.1.4 punktą „pradėti šios sutarties 1.1 punkte nurodytus darbus 2026 m. kovo 25 d. ir užbaigti 2026 m. gegužės 25 d.“ buvo ir yra neįmanomi įvykdyti. Šiuo metu numatyta sutartimi darbų apimtis (duomenys neskelbtini) mieste buvo ir yra tokioje stadijoje, jog sutartiniai vykdytojos įsipareigojimai pagal 3.1.4 punktą „pradėti šios sutarties 1.1 punkte nurodytus darbus 2026 m. balandžio 14 d. ir užbaigti 2026 m. gegužės 30 d.“ neįmanomi įvykdyti net ir su trečiųjų asmenų pagalba. Tai reiškia, kad sutartys yra esmingai pažeistos ir tolesnis tokių tarčių vykdymas buvo ir yra neįmanomas, kas jau padarė tiesioginės žalos ieškovei ir ateityje toliau darys jai nuostolių, nes tik su trečiųjų asmenų pagalba bus galima ištaisyti jau padarytų darbų broką ir užbaigti darbus pagal sutarties sąlygas. Šios aplinkybės leidžia ieškovei nutraukti rangos sutartis su atsakove. Apie tai jau pranešta atsakovei ir raštu, ir siunčiant pranešimą su pretenzija dėl nuostolių atlyginimo papildomai atsakovės telefonu. Atsakovė į ieškovės pretenzijas nereagavo ir nutraukė visus kontaktus tiek telefonu, tiek per asmenis, kurie atliko net ir tuos darbus, kurie padaryti netinkamai.
Ieškovė atsakovei pagal sutartis sumokėjo avansinius pavedimus į atsakovės banko sąskaitą, iš viso 12 666 Eur. Ieškovės reikalavimas bus turtinio pobūdžio ir nėra užtikrintas jokiomis priemonėmis. Ieškovė nežino, ar atsakovė turi registruoto turto, o reikalavimo suma bus didesnė negu 12 666 Eur (dabar tikslinama žalos suma), kas net ir juridiniam asmeniui kaip mažajai bendrijai vertintina kaip didelė suma. Tikėtina, kad atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą, ypač atsižvelgiant į didelę skolos sumą. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 5 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo atmetė. Pagrindiniai teismo argumentai:
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė, teikdama prašymą CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu, visų pirma privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju ieškovė tokių priežasčių nenurodė, neteikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų dėl tokių galbūt esamų priežasčių.
Teismas taip pat nusprendė, kad ieškovė neįrodė ir antrosios laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos – grėsmės, kad ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai taptų neįmanomas.
Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovė atlieka, atliko ar ketina atlikti nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo tenkinti. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartis priimta 2026 m. birželio 5 d., laikytina, kad apeliantė skunde neteisingai nurodė skundžiamos nutarties priėmimo datą – 2026 m. birželio 1 d. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Nurodė, kad ieškovė atsakovei pagal sutartis atliko 12 666 Eur avansinius mokėjimus. Taigi atsakovės vadovas, būdamas vienintelis bendrijos narys, pats vienas gavo pinigų sumą, kaip pinigus už du darbo mėnesius į priekį, ši suma beveik du kartus viršija teisėjo darbo užmokestį už du mėnesius.
Nurodė, kad po sutartyje nustatyto darbų įvykdymo termino nedelsiant teismui buvo pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, akivaizdu, kad ieškinys negali būti paduotas iš karto, t. y. 2026 m. birželio 1 d.
Nurodė, kad atsakovės gauta pinigų suma yra didelė tokiam juridiniam asmeniui. Pažymėjo, kad atsakovas yra vienintelis juridinio asmens vadovas ir darbų vykdytojas, kas reiškia, kad atsakomybė jam kyla tik vienam, o ieškinio reikalavimo suma tokiu atveju yra didelė. Jau vien tai, kad paėmęs pinigus atsakovas ne tik nevykdo sutarties, bet ir nutraukė bet kokius kontaktus su ieškove, įrodo, kad atsakovė nesiruošia užbaigti sutarties, kas yra akivaizdus ieškovės interesų nepaisymas ir žalos padarymas, ir tai yra ne grėsmė, o faktas, patvirtinantis jau įvykusį sutarčių pažeidimą.
Nurodė, kad ieškovė teismui pateikė ir sutartis, ir fotonuotraukas, kurios įrodo ne tik netinkamai atliktus darbus, bet ir padarytą žalą tuose objektuose, kurie yra sutarties dalykas. Taip pat teismui buvo pateikta atsakovei išsiųsta pretenzija.
Nurodė, kad ieškovė žino, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti pateiktas bet kurioje bylos stadijoje, tačiau prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo turi kitą prasmę. Tokiu prašymu siekiama ateityje užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą. Nurodė, kad atsakovė yra ne tik nesąžininga, bet gali ir pasiimti iš banko jos sąskaitose esančias lėšas, ką jau galbūt ir padarė, žinodama apie ieškovės poziciją jos atžvilgiu (sutartis nutraukta ir gresia ieškinys teisme).
Nesutinka, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik labai išskirtinais atvejais. Apeliantei neaišku, kokius papildomus įrodymus ji turėjo pateikti. Atsakovė, paėmusi iš ieškovės pinigus, kurių pakanka, kad būtų galima vykdyti sutartis ir užsitikrinti jas įvykdžius dar papildomas pajamas, ne tik nevykdė sutarčių, bet jas pažeidė ir padarė žalą ieškovei, o per tą laikotarpį ir tuo labiau sutartims pasibaigus nustojo kontaktuoti su užsakove (ieškove).
Nurodė, kad teismas turėjo matyti, jog sutartis nebus vykdoma ir pinigų gražinimas galimas tik teisminiu keliu ir tik po sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad ji privalėjo patekti konkrečius duomenis (informaciją) apie atsakovės jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), nes to padaryti neįmanoma.
Nurodė, kad niekas negali žinoti, ką ketina daryti kitas asmuo. Ieškovė, kaip ir teismas, gali tik padaryti logišką išvadą, kad atsakovė jau yra nuslėpusi banko sąskaitoje buvusias lėšas, bet tai patvirtinti galima tik taikant laikinąsias apsaugos priemones. Jeigu pinigai bus sąskaitoje, tai užtikrins būsimo sprendimo įvykdymą ta apimtimi, kuria bus areštuoti pinigai pagal likusių pas atsakovę pinigų sumą.
Nurodė, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina ne tik jos elgesys sutarčių vykdymo metu, bet ir didelė ieškinio suma, kas yra taip pat pakankama aplinkybė konstatuoti būsimo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Kad atsakovė nedisponuoja prašyme nurodytomis sumomis, patvirtina VĮ Registro centro duomenys. Atsakovė yra net skolinga „Sodrai“ ir jos kredito rizika yra aukšta.
Nurodė, kad ieškovė pagal įstatymą negali pateikti įrodymų apie atsakovės ketinimus ir veiksmus su jos turtu. Atsakovės nesąžiningumas ieškovės atžvilgiu yra akivaizdus ir dėl to ginčytis su teismu ieškovė neketina.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, todėl žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad, jos nuomone, ji savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu iki ieškinio padavimo pagrindė tinkamai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį prašymą atmetė. Dėl tokio teismo sprendimo ieškovei palankaus sprendimo atveju atsakovė gali būti nepajėgi įvykdyti teismo sprendimo, nes galimai gautas arba gautinas sumas iš banko sąskaitos išsigrynina (nusiima) tam, kad iš šių lėšų nebūtų galimybės atlikti išieškojimo. Taip pat, apeliantės nuomone, jos pateikti įrodymai teismui patvirtina ieškinio pagrįstumą. Tvirtina, kad su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio pateikti neturėjo galimybės, kadangi prašymas buvo pateiktas iš karto po to, kai 2026 m. gegužės 30 d. baigėsi rangos sutarties įvykdymo terminas, todėl per vieną dieną neįmanoma nei nustatyti, nei užfiksuoti įrodymų dėl atsakovės padarytos žalos ieškovei apimties ir dydžio. Be to, prašyme buvo nurodyta, kad šiuo metu tikslinama žalos suma, kas ir yra objektyvios priežastys, kad negalima paduoti ieškinio kitą dieną po paskutinės sutarties vykdymo dienos.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo sąlygų
CPK 147 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Tačiau tokiu atveju prašyme turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, ir pateikti įrodymai, patvirtinantys grėsmę pareiškėjo interesams. Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnio 1 dalis numato ir bendrąjį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą – reikalavimą, kad asmenys, prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą.
Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo gali būti taikomos nustačius visumą aplinkybių: 1) ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto; 2) įrodymais patvirtinta grėsmė pareiškėjo interesams; 3) ieškinio reikalavimai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) yra pagrįsti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-759-464/2022, 17, 18 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-781/2023).
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantės procesinį prašymą ir vertindamas kartu su juo pateiktus rašytinius įrodymus, nenustatė nė vienos iš trijų minėtų sąlygų, kurios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui iki ieškinio pareiškimo, todėl prašymą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir byloje esančius duomenis, neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliantės procesinis prašymas, teismui jį atmetus, buvo išnagrinėtas neteisingai.
Pagal teisinį reglamentavimą, pareiškėjas, teikdamas prašymą CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu, visų pirma privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys negalėjo būti pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, tinkamai nepagrindė priežasčių, dėl kurių negalėjo pateikti ieškinio teisme. Pažymėtina, kad objektyvių priežasčių, pateisinančių jos delsimą paduoti ieškinį su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra nurodyta ir atskirajame skunde.
Nagrinėjamu atveju, susipažinus su ieškovės prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo, nustatyta, kad ieškovė prašyme nurodo tik aplinkybes, susijusias su galimu 2026 m. kovo 24 d. ir 2026 m. balandžio 14 d. rangos sutarčių pažeidimu, taip pat nurodo, jog šiuo metu dar tik tikslinama žalos suma, todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė apskritai nenurodė teismui jokių konkrečių, aiškių ir egzistuojančių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinys negalėjo būti pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Aplinkybė, kad ieškovė prašymo pateikimo metu galėjo nežinoti tikslios žalos sumos, taip pat savaime nepagrindžia negalėjimo iš karto pateikti ieškinio, kadangi įstatyme yra numatyta galimybė iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovui patikslinti savo reikalavimus (CPK 141 straipsnis).
Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismui turėjo būti akivaizdu, kad ieškinys negalėjo būti paduotas 2026 m. birželio 1 d., kadangi prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo teikiamas iš karto po sutartyje nustatyto darbų įvykdymo termino – 2026 m. gegužės 30 d. Tačiau, kaip ir nurodo pati apeliantė, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti pateiktas bet kurioje bylos stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Be to, kaip matyti iš prašymo turinio, apeliantė jau šiame prašyme nurodė pakankamai daug faktinių aplinkybių, jos manymu, pagrindžiančių būsimo ieškinio dalyką, kurios iš esmės yra pakartojamos ieškovės ieškinyje, kuris 2026 m. liepos 18 d. buvo pareikštas Vilniaus miesto apylinkės teisme (vėliau patikslintas 2026 m. rugsėjo 23 d. ir 2026 m. spalio 8 d. (civilinės bylos Nr. 2-26747-1018/2026) (CPK 79 straipsnio 3 dalis). Kartu su apeliantės prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti įrodymai jos nurodomoms aplinkybėms pagrįsti. Susipažinus su ieškovės ieškiniu, jokių naujų įrodymų, kuriuos ji būtų gavusi tik po prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo, nėra pridedama. Nors su ieškiniu pateiktos lokalinės sąmatos dėl darbų kainos, tačiau savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė nenurodė pirmosios instancijos teismui, kad kreipėsi dėl papildomų įrodymų gavimo, todėl teismui savaime negalėjo būti žinoma, kokius ateityje įrodymus papildomai ieškovė planuoja rinkti. Nustatyta, kad pranešimai dėl rangos sutarčių nutraukimo atsakovei išsiųsti 2026 m. gegužės 21 d., tai yra anksčiau nei sutartyse nustatytas darbų pabaigos terminas (vėliausias terminas 2026 m. gegužės 30 d.). Todėl, priešingai, nei teigia ieškovė, ji jau pretenzijų išsiuntimo metu suprato, kad darbai nustatytu terminus nebus atlikti. Kadangi apeliantė turėjo visus esminius dokumentus, pagrindžiančius būsimo ieškinio faktinį pagrindą, todėl darytina išvada, kad jai nebuvo jokių kliūčių parengti ieškinį ir, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, su juo pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė po skundžiamos nutarties pateiktuose ieškiniuose nurodo, kad atsakovės kredito rizika yra aukšta, galimai atsakovė pinigines lėšas iš banko sąskaitos jau pasiėmė, tačiau šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nėra pateikusi. Pažymėtina ir tai, kad, teikiant ieškinius, neprašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Tokia ieškovės pozicija tolesniame bylos procese tik patvirtina, kad ji nebeturi suinteresuotumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ir kad nebuvo būtinumo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo.
Nagrinėjau atveju apeliantės pasirinkimas teikti teismui ne ieškinį kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo neleidžia pripažinti, kad tai yra objektyvi aplinkybė, sutrukdžiusi jai kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti ir ieškinį. Be to, kaip minėta, esminės ieškiniui pareikšti būtinos nustatyti faktinės aplinkybės ieškovei buvo žinomos, ji jau prašymo pateikimo metu buvo surinkusi pagrindinius bylai reikšmingus įrodymus ir pateikusi juos į šią bylą kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat ieškovė prašyme nenurodė, kad jai reikia daugiau laiko papildomiems rašytiniams įrodymams, kurių ji neturėjo galimybės pateikti prašymo teikimo metu, surinkti. Iš ieškovės prašyme pateiktų duomenų nėra pagrindo išvadai, kad byloje yra kilusi neįprasta ir (ar) sudėtinga teisinė situacija, kuriai tinkamai kvalifikuoti būtų reikalingos didelės darbo laiko sąnaudos, byla būtų didelės apimties ar egzistuotų kitos aplinkybės, leidžiančios daryti pagrįstą išvadą, jog prašymo pateikimo metu objektyviai negali pateikti privalomus reikalavimus atitinkančio ieškinio. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė turėjo visas galimybes prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pareikšti kartu su ieškiniu.
Ieškovė, kreipdamasi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, prašymą taip pat grindė aplinkybėmis, kad ieškovės reikalavimas bus turtinio pobūdžio ir nėra užtikrintas jokiomis priemonėmis. Nurodė, kad atsakovė nereagavo į ieškovės siųstas pretenzijas, nutraukė kontaktą su ieškove; ieškovei nėra žinoma, ar atsakovė turi registruotino turto, be to, reikalavimo suma bus didesnė negu 12 666 Eur, kas juridiniam asmeniui – mažajai bendrijai vertintina kaip didelė suma. Apeliaciniame skunde iškėlė naujas grėsmės versijas, tai yra kad atsakovė nesąžiningai vengs vykdyti teismo sprendimą, galimai ėmėsi veiksmų siekdama paslėpti pinigines lėšas. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės savaime nepagrindžia grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas, todėl taikyti šias priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečius duomenis (informaciją) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Priešingu atveju šis atsakovo interesus varžantis procesinis institutas negali būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018, 26 punktas; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021, 16 punktas; 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-149-912/2022, 19 punktas). Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie kitos šalies jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1726-330/2020). Nurodyti ir įrodyti atsakovės nesąžiningumą tenka ieškovei (CPK 178 straipsnis).
Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vien samprotavimų, nepateikus įrodymų, jog atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar ateityje atliks nesąžiningus veiksmus, kuriais bus siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nepakanka. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu – nepateikė duomenų ir įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog atsakovė ketina imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, siekdama pabloginti savo turtinę padėtį, vien tik skola „Sodrai“, aukšta kredito rizika taip pat objektyviai nepagrindžia, kad atsakovė siekia perleisti turtą tretiesiems asmenims, jį paslėpti, įkeisti ar kitaip apsunkinti.
Be to, didelė ieškinio reikalavimų suma taip pat nėra savaime pakankama aplinkybė sprendimo neįvykdymo grėsmei konstatuoti, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašanti šalis neįvardija ir neįrodo nesąžiningų veiksmų, nukreiptų turtui paslėpti, jo masei ar vertei sumažinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-370/2023, 25 punktas)
Atskirojo skundo argumentai dėl pagal sutartis netinkamai atliktų darbų ir padarytos žalos objektuose, dėl ieškovės atsakovei sumokėtų lėšų grąžinimo yra įrodinėtini nagrinėjant bylą iš esmės (yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas). Todėl vien tik tai, kad ieškovė ketina pareikšti ieškinį atsakovei, kurį grindžia netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, savaime nepagrindžia atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.
Minėta, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo gali būti taikomos nustačius visumą įstatyme numatytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad ieškovė turėjo visas galimybes prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pareikšti kartu su ieškiniu, ir nenustačius priežasčių, pateisinančių ieškinio padavimo atidėjimą, nuspręstina, jog laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovei negali būti pritaikytos, todėl dėl kitų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako (Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1279-924/2025; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-759-464/2022).
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo taikymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, pagrindo panaikinti ar pakeisti nutartį atskirojo skundo motyvais nėra, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.