Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį (patikslintą) atsakovui ATS1 dėl išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Atskirojo skundo objektas – Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026m. rugpjūčio 10 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl civilinės bylos nutraukimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. ir 2026 m. rugpjūčio 24 d. nutarčių civilinėje byloje Nr. e2N-2652-643/2026 kopijas.

Klaipėdos apygardos teisme 2026 m. lapkričio 1 d. gautas apelianto prašymas priimti naujus įrodymus (priedai Nr. 1–9) ir rašytiniai paaiškinimai (DOK-84076).

Klaipėdos apygardos teisme 2026 m. lapkričio 4 d. ieškovė pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų priėmimo (DOK-84158 (pateiktas elektroniniu paštu dėl galimų informacinės sistemos sutrikimų), taip pat patikslintas prašymas DOK-84164 (pateiktas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP)). Pažymėtina, jog įvertinus pateiktų prašymų turinį ir jo pateikimo būdą, spręstinas klausimas dėl paskutinio ieškovės pateikto prašymo (DOK-84164) priėmimo, juo prašoma priimti keturiolika papildomų dokumentų. Susipažinus su jo turiniu, matyti, kad pateiktame prašyme yra išdėstyti prašomų priimti dokumentų motyvai, taip pat pateikta pozicija dėl apelianto 2026 m. lapkričio 1 d. pateiktų papildomų dokumentų ir rašytinių paaiškinimų, t. y. iš esmės papildomi atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai.

2026 m. lapkričio 4 d. taip pat gauti apelianto paaiškinimai dėl ieškovės 2026 m. lapkričio 4 d. prašymo priimti naujus įrodymus (DOK-84171), juo apeliantas taip pat pateikia aštuonis papildomus įrodymus ir prašo juos priimti.

CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Aptariama teisės norma įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis; taip pat tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

Sprendžiant klausimą dėl ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų papildomų įrodymų priėmimo (DOK-80875), svarbia aplinkybe laikytina tai, jog ieškovė minėtų dokumentų pirmosios instancijos teismui negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių – abi Vilniaus apygardos teismo nutartys civilinėje byloje Nr. eN2-2652-643/2026 priimtos jau po skundžiamos nutarties priėmimo 2026 m. rugpjūčio 10 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptariamos nutartys yra tiesiogiai susijusios su ginčo dalyku ir gali būti reikšmingos, vertinant pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą. Pateiktų nutarčių bylos šalys yra tos pačios, kaip ir nagrinėjamoje byloje, atsakovui jų turinys yra neabejotinai žinomas, todėl jų priėmimas nesuteiks nepagrįstumo pranašumo ieškovei ir neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl aptariami papildomi dokumentai priimami.

Pasisakant dėl 2026 m. lapkričio 4 d. ieškovės pateikto prašymo dėl papildomų įrodymų priėmimo, kurį, įvertinus jo turinį, taip pat galima laikyti ir rašytiniais paaiškinimais (DOK-84164), pažymėtina, jog dalis pateiktų papildomų įrodymų egzistavo dar iki skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutarties priėmimo (priedai Nr. 2, 7, 8, 10, 11, 14), todėl ieškovė turėjo visas galimybes juos pateikti pirmosios instancijos teismui, pateikti įrodymai naujų aplinkybių iš esmės nepagrindžia, o tiesiog papildo bylos medžiagą. Dalis įrodymų jau yra civilinės bylos medžiagoje (Nr. 12), kita dalis – šalių susirašinėjimo žinutėmis medžiaga, nors ir atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo (2026 m. rugpjūčio 24 d.), tačiau jame esantis turinys nelaikytinas reikšmingu, sprendžiant atskirojo skundo pagrįstumo klausimą (Nr. 13). Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo priimti ieškovės 2026 m. lapkričio 4 d. pateiktus papildomus įrodymus – priedus Nr. 2, 7, 8, 10, 11, 12, 13, 14. Tuo tarpu kiti ieškovės pateikti priedai Nr. 1, 3, 4 (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. spalio 14 d. nutartis, Panevėžio apygardos teismo 2026 m. spalio 15 d. nutartis, atsakovo 2026 m. spalio 7 d. prašymas(duomenys neskelbtini) teismui) atsirado jau po skundžiamos nutarties priėmimo, todėl ieškovė dėl objektyvių priežasčių aptariamų duomenų neturėjo galimybės pateikti anksčiau, t. y. iki skundžiamos nutarties priėmimo. Prašymo priedai Nr. 5, 6, 9 yra dokumentai, patvirtinantys apie (duomenys neskelbtini) teisme vykstantį procesą, šalių teikiamus dokumentus, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors apie jų buvimą ieškovei buvo žinoma iki 2026 m. rugpjūčio 10 d., tačiau, įvertinus jų turinį, darytina išvada, kad jie gali būti reikšmingi sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės 2026 m. lapkričio 4 d. pateikti papildomi įrodymai – priedai Nr. 1, 3, 4, 5, 6, 9 priimami.

Sprendžiant klausimą dėl apelianto prašymo priimti naujus įrodymus, pateiktus 2026 m. lapkričio 1 d. (DOK-84076), pažymėtina, kad jo priedai Nr. 1 ir 2 yra bylos medžiagoje, apeliacinės instancijos teismui nusprendus priimti ieškovės 2026 m. lapkričio 4 d. pateiktų papildomų įrodymų priedus Nr. 1 ir Nr. 3, todėl yra pagrindas juos priimti. Apie priedų Nr. 4, 5 buvimą apeliantui buvo žinoma dar iki skundžiamos nutarties priėmimo, todėl jis turėjo realią galimybę aptariamus dokumentus pateikti pirmosios instancijos teismui ar bent jau kartu su atskiruoju skundu, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo juos priimti. Prašymo priedai Nr. 3, 7, 8, nors ir egzistavo iki skundžiamos nutarties priėmimo (priedas Nr. 9 atsirado jau po 2026 m. rugpjūčio 10 d., todėl apeliantas pirmosios instancijos teismui negalėjo jų pateikti dėl objektyvų priežasčių), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jie yra susiję su (duomenys neskelbtini) vykstančiu procesu ir gali būti reikšmingi, sprendžiant jurisdikcijos klausimą, darytina išvada, jog yra pagrindas juos priimti. Prašymo priedas Nr. 6 – jurisdikcijos įrodymų sąvadas – iš esmės yra dokumentas, į kurį, apelianto manymu, sukelti reikšmingi duomenys, sprendžiant jurisdikcijos klausimą, tačiau pabrėžtina, jog minimame sąvade esantys dokumentai yra civilinės bylos medžiagoje, todėl pakartotinis įrodymų priėmimas, kurie bylai pateikti, yra perteklinis ir nereikalingas, todėl nepriimtinas. Apibendrinant anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia priimti apelianto 2026 m lapkričio 1 d. pateiktus papildomus įrodymus, kurių priedai Nr. 1, 2, 3, 7, 8 ir 9.

Pasisakant dėl apelianto 2026 m. lapkričio 4 d. pateikto prašymo dėl papildomų įrodymų priėmimo (DOK-84171), juo pateikti aštuoni dokumentai, pažymėtina, jog priedų Nr. 3, 5, 6, 7 ir 8 apeliantas negalėjo pateikti objektyviai, kadangi jie atsirado jau po skundžiamos nutarties priėmimo, jie yra susiję sprendžiant šalių kilusį ginčą, todėl priimtini. Priedas Nr. 1 yra susijęs su (duomenys neskelbtini) vykstančiu procesu, todėl, nors apie jo buvimą buvo žinoma dar iki 2026 m. rugpjūčio 10 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas jį priimti. Priedas Nr. 2 – (duomenys neskelbtini) 2026 m. gegužės 29 d. patvarkymas ir prokuratūros atsiliepimas civilinėje byloje jau yra – aptariamas dokumentas priimtas, kaip ieškovės 2026 m. lapkričio 4 d. pateikto prašymo dėl papildomų įrodymų priėmimo priedas Nr. 5, todėl pakartotinai nepriimtinas. Priedas Nr. 4 – 2025 m. birželio 27 d. ieškovės atsakovui siųstas elektroninis laiškas, apeliantui buvo žinomas dar gerokai iki skundžiamos nutarties priėmimo, todėl apeliantas turėjo visas galimybes aptariamą dokumentą pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl darytina išvada, kad nėra pagrindo jį priimti. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia priimti apelianto 2026 m. lapkričio 4 d. pateiktų papildomų įrodymų priedus Nr. 3, 5, 6, 7, 8.

Kaip jau minėta anksčiau, 2026 m. lapkričio 1 d. kartu su prašymu dėl papildomų dokumentų priėmimo apeliantas pateikė rašytinius paaiškinimus, o 2026 m. lapkričio 4 d. – paaiškinimus į ieškovės 2026 m. lapkričio 4 d. prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo. Teisme 2026 m. lapkričio 4 d. taip pat gauti ir ieškovės papildomi rašytiniai paaiškinimai dėl prašomų priimti papildomų įrodymų, kartu pateikiant poziciją dėl šalių kilusio ginčo.

CPK 306 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinis (atskirasis) skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Tai reiškia, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, pasibaigus įstatymų nustatytam terminui tokiam procesiniam veiksmui atlikti, jau nebegali būti priimami. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs tiek su apelianto, tiek su ieškovės pateiktais rašytiniais paaiškinimais, daro išvadą, jog abi šalys iš esmės papildo savo pozicijas dėl ginčytinų aplinkybių, susijusių dėl teismų (Lietuvos ir (duomenys neskelbtini)) jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, dėl to, kuri valstybė laikytina nuolatine‚ įprastine šeimos, nepilnamečių vaikų gyvenamąja vieta – apeliantas savo ruožtu papildo atskirąjį skundą, pateikia poziciją dėl ieškovės rašytinių paaiškinimų, o ieškovė iš esmės papildo savo atsikirtimų mastą ir pateikia argumentus dėl apelianto 2026 m. lapkričio 1 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų. Šioje vietoje svarbu pabrėžti, jog įrodinėjimo procese galioja fundamentali taisyklė: įrodinėjimas negali būti begalinis, neribotas ar perteklinis. Nors teisingumo vykdymas reikalauja išsamaus visų aplinkybių ištyrimo, teisės sistemoje yra nustatytos aiškios ribos, užtikrinančios proceso efektyvumą, ekonomiškumą ir šalių teisių apsaugą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, civilinėje byloje yra pakankamai medžiagos, siekiant išspręsti šioje byloje ginčytiną klausimą, todėl papildomų šalių rašytinių paaiškinimų priėmimas būtų perteklinis ir iš esmės neatitinkantis apeliacijos ribų, juo labiau, jog nuspręsta priimti didžiąją dalį šalių pateiktų papildomų įrodymų, kuriais šalys remiasi pateikdamos savo rašytinius paaiškinimus. Dėl nurodytų priežasčių tiek apelianto 2026 m. lapkričio 1 d., lapkričio 4 d., tiek ieškovės 2026 m. lapkričio 4 d. pateikti rašytiniai paaiškinimai nepriimami, juose nurodytų aplinkybių, argumentų apeliacinės instancijos teismas nevertins ir dėl jų nepasisakys.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). CPK 782 straipsnis numato, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, t. y. patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, t. y. ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 13 punktas, 782 straipsnis). Teismingumo taisyklių laikymasis yra ne tik būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, bet ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018).

CPK 784 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Tačiau CPK 780 straipsnyje nurodyta, kad CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Vadinasi, Europos Sąjungos reglamentai ir jų nustatytos jurisdikcijos taisyklės turi viršenybę prieš CPK nustatytas tarptautinio teismingumo taisykles (CPK 780 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-611/2024).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog, spręsdamas bylos teismingumo klausimą, teismas turi nustatyti ieškinio dalyką, išskirti jį sudarančius reikalavimus, jei byloje pareiškiamas ne vienas reikalavimas. Išsiaiškinus ieškiniu reiškiamus reikalavimus, būtina nustatyti kiekvienam iš jų taikytiną teisės aktą ir, vadovaujantis jame nustatytomis taisyklėmis, dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo teismingumo klausimo nuspręsti atskirai.

Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi buvo sprendžiamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nagrinėti civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl išlaikymo ir įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Atsakovas nesutinka, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą, tvirtindamas, jog tokia jurisdikcija priklauso (duomenys neskelbtini). Kadangi tiek Lietuvos Respublika, tiek (duomenys neskelbtini) yra Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narės, todėl ginčui dėl šių šalių teismų jurisdikcijos spręsti taikytinas ES teisinis reguliavimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nusprendęs netenkinti atsakovo prašymo dėl civilinės bylos nutraukimo, padarė išvadą, jog nėra pagrindo taikyti 2008 m. guodžio 18 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 4/2009 3 straipsnio b punkto, 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, kadangi nėra duomenų, jog kitoje valstybėje būtų naginėjamas šalių vaikų išlaikymo klausimas, kad šalių vaikai įprastai yra įsikūrę (duomenys neskelbtini).

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, jog ieškovė pradiniu ieškiniu (DOK-3857), t. y. iki skundžiamos nutarties priėmimo, atsakovui pareiškė reikalavimus dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju taikytinas 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – ir Išlaikymo reglamentas). Pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnį, jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

Išlaikymo reglamento 12 straipsnyje yra įtvirtinta lis pendens doktrina pagal kurią, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose procesai pradedami tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva turi sustabdyti bylos nugarinėjimą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija (Reglamento 12 straipsnio 1 dalis). Jeigu nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitais nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai (Reglamento 12 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog lis pendens taisyklei taikyti yra būtinos šios sąlygos: 1) tos pačios ginčo šalys; 2) tas pats ieškinio ar reikalavimo dalykas; 3) reikalavimas pareikštas dviejų valstybių teismuose; 4) teismas, kuriame reikalavimas pareikštas pirmiau, nėra priėmęs sprendimo dėl bylos teismingumo. Lis pendens taisyklė taikoma remiantis vieninteliu principu – pirmumas laiko atžvilgiu, t. y. valstybės, į kurią buvo kreiptasi pirmiau, teismas turi teisę pirmas spręsti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti bylą. Teismas, į kurį kreiptasi vėliau, privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol pirmasis teismas nustatys jurisdikciją. Antrasis teismas šį veiksmą privalo atlikti ex officio (pagal pareigas). Ši pareiga yra imperatyvi ir neturi išimčių, jos įgyvendinimui neturi įtakos nei teismo, nei šalių pozicija, nei kitos aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame etape turi būti atliekamas tik bylos sustabdymas, bet ne jurisdikcijos atsisakymas. Tais atvejais, kai galutinai nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija nagrinėti bylą, antrasis teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos (Reglamento 12 straipsnio 2 dalis).

Šioje nutartyje jau minėta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatvo, jog byloje nėra duomenų, kad kitoje valstybėje narėje būtų nagrinėjamas vaikų išlaikymo klausimas, todėl Reglamento 12 straipsnio 2 dalis netaikytina. Apeliacinės instancijos teismas su aptariama išvada nesutinka, kadangi ji prieštarauja bylos rašytinei medžiagai.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovės pradinis ieškinys (DOK-3857) atsakovui dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikams priteisimo pirmosios instancijos teisme gautas 2026 m. gegužės 6 d. ir teisėjos 2026 m. gegužės 8 d. rezoliucija priimtas. 2026 m. gegužės 8 d. nutartimi iš dalies patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. i) iš atsakovo priteistas laikinas išlaikymas abiem nepilnamečiams vaikams po 423,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2026 m. gegužės 6 d.) iki teismo sprendimo byloje priėmimo, pavedant ieškovei tvarkyti vaikų išlaikymo lėšas uzufrukto teise; ii) nustatyta laikina vaikų gyvenamoji vieta su ieškove; iii) netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinos atsakovo bendravimo su dukra tvarkos nustatymo. Atsakovas, nesutikdamas su minėta nutartimi, 2026 m. gegužės 13 d. pateikė atskirąjį skundą (DOK-26172), kuris 2026 m. gegužės 13 d. teisėjos rezoliucija priimtas. Pažymėtina, jog jau aptariamu skundu apeliantas įrodinėjo aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) teisme yra nagrinėjama šalių santuokos nutraukimo byla, kurioje taip pat prašoma priimti sprendimus dėl vaikų išlaikymo, todėl tvirtino, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškiniu pareikštų reikalavimų. 2026 m. birželio 7 d. gautas atsakovo atsiliepimas į ieškovės ieškinį su priedais (DOK-66107; 2026 m. birželio 8 d. gauti pakartotini (tokio paties turinio) atsakovo atsiliepimai, jų priedai DOK-66251, DOK-66256, DOK-66259, DOK-66260, tokia situacija, tikėtina, susidarė dėl tuo metu buvusių Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO funkcionalumų sutrikimų), juo prašė nutraukti civilinę bylą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, o konstatavus, kad ieškinys yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, ieškinį atmesti. Aptariamą prašymą apeliantas taip pat grindė aplinkybe, jog tiek vaikai (kreditoriai), tiek šalys gyvena ir yra įprastai įsikūrę (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjama santuokos nutraukimo byla, kurioje kartu prašoma priimti sprendimus dėl vaikų išlaikymo – (duomenys neskelbtini) teismui pateikto ieškinio reikalavimais prašoma nustatyti nepilnamečio vaiko K. išlaikymo įmoką 180,00 Eur / mėn. iki jam sueis 3 metai, o dėl dukros A. išlaikymo dydžio nenurodoma, kadangi siūlomas pakaitinis bendrosios globos modelis su kiekvieno iš tėvų pareiga dengti kasdienes išlaidas savo globos savaitėmis.

Pažymėtina, jog atsakovas dar 2026 m. gegužės 13 d. pirmosios instancijos teismui pateikdamas atskirąjį skundą dėl 2026 m. gegužės 8 d. nutarties (dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), kartu su juo pateikė duomenis apie 2026 m. kovo 25 d. (duomenys neskelbtini) civiliniam teismui pateiktą ieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaikų globos, bendravimo ir išlaikymo – tai patvirtina ne tik ieškinio ((duomenys neskelbtini) kalba), bet ir jo vertimo į lietuvių kalbą kopijos, taip pat byloje esantis LexNET pranešimas / patvirtinimas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Iš aptariamo ieškinio, pateikto (duomenys neskelbtini) teismui, matyti, kad be kita ko, ATS1 prašo nustatyti dėl nepilnamečių vaikų ATS1 ir K. N. globos bei priežiūros, taip pat nustatyti, kad ATS1 įsipareigoja mokėti išlaikymą savo vaikui (K.), kol šis sulauks trejų metų 180,00 Eur per mėnesį, o dėl dukrai (A.) išlaikymo nenustatyti, kadangi abu tėvai dukters priežiūra ir globa dalinsis ir kiekvienas iš jų padengs dukros išlaikymui reikalingas išlaidas. Atsakovas kartu su 2026 m. birželio 7 d. atsiliepimu į ieškinį pateikė (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo salės (civilinis skyrius) 2026 m. gegužės 8 d. dekretą, patvirtinantį, kad priimamamas ATS1 prašymas dėl santuokos nutraukimo prieš IES1, bylai suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu dekretu nutarta ieškinį įteikti atsakovei, prokuratūrai, taip pat 2026 m. birželio 25 d. paskirtas posėdis dėl laikinųjų priemonių taikymo. Svarbu pabrėžti ir tai, jog apelianto 2026 m. lapkričio 1 d. pateikti priedai (kuriuos nutarta priimti) patvirtina, jog aptariamo teismo sekretorius 2026 m. birželio 29 d. priėmė potvarkį, jame nurodydamas, kad ieškovės advokatas, paskirtas jai pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tvarką, pateikė raštą, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini) teismo (duomenys neskelbtini) skyriuje tarp tų pačių šalių nagrinėjama byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl išankstinių laikinųjų priemonių, ir paprašė, kad skyrybų byla būtų perduota šiam skyriui. Tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) teismas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė nutartį, kurioje nurodė, jog (duomenys neskelbtini) nagrinėjama šeimos byla dėl išankstinių priemonių Nr. (duomenys neskelbtini), todėl vadovaudamasis nutaryje nurodytomis įstatymo nuostatomis, nusprendė pripažinti, kad šis teismas ((duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismas) neturi dalykinės kompetencijos nagrinėti šią bylą, nusišalinti ir perduoti bylos medžiagą (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo (duomenys neskelbtini), kuris laikomas kompetentingu. Įvertinus aptartus įrodymus, darytina išvada, jog atsakovo 2026 m. kovo 25 d. (duomenys neskelbtini) teismui pateiktas ieškinys iš vieno teismo (jo skyriaus) buvo perduotas kitam teismui (skyriui). Byloje nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo (duomenys neskelbtini) būtų priėmęs kokius nors procesinius sprendimus dėl jurisdikcijos, jos atsisakęs, ją pripažinęs ar kt., nors iš ieškovės 2026 m. lapkričio 4 d. pateiktų papildomų įrodymų matyti, kad ieškovė dar 2026 m. birželio 19 d. elekroniniu laišku ir jo priedu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) teismą byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuri užvesta pagal apelianto 2026 m. kovo 25 d. pateiktą ieškinį, be kita ko, nurodydama, kad ginčija (duomenys neskelbtini teismų jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Tačiau duomenų, kad (duomenys neskelbtini) teismas būtų išprendęs aptariamą ieškovės prašymą, byloje nėra. Tuo tarpu, kaip jau anksčiau minėta šioje nutartyje, ieškovės ieškinys dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo iš atsakovo priteisimo pirmosios instancijos teisme gautas 2026 m. gegužės 6 d., o priimtas – 2026 m. gegužės 8 d., t. y. po to, kai atsakovas dar 2026 m. kovo 25 d. buvo pateikęs ieškinį (duomenys neskelbtini) teismui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog skundžiamos nutarties priėmimo metu pirmosios instancijos teismui buvo pateikti duomenys apie kitoje valstybėje narėje atsakovo inicijuotą procesą dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo, taip pat byloje esančių įrodymų visuma patvirtino, jog civilinė byla turi tarptautinį elementą, todėl pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo išspręsti klausimą dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijos nagrinėti tarp šalių kilus ginčą. Nors skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byla teisminga Lietuvos teismams ir nėra pagrindo taikyti Reglamento 12 straipsnio 2 dalies, tačiau aptariama išvada padaryta nenustačius ir neįvertinus reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovo ieškinio (duomenys neskelbtini) teismui pareiškimu, aptariamo ieškinio pateikimo data, nevertinant Reglamento 9 straipsnio nuostatų dėl kreipimos į teismą tvarkos, nevertinant lis pendens taikymo sąlygų. Pažymėtina, jog, taikant lis pendens taisyklę, teismas Lietuvoje, būdamas antrasis teismas, į kurį kreipiasi viena iš šalių tuo pačiu klausimu, gali sustabdyti bylą (CPK 164 straipsnio 4 punktas, Reglamento 12 straipsnio 1 dalis), iki pirmasis teismas, šiuo atveju kompetentingas teismas (duomenys neskelbtini), priims atitinkamą sprendimą dėl jurisdikcijos arba, byloje esant pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog pirmasis teismas ((duomenys neskelbtini)) išsprendė jurisdikcijos klausimą ir ėmėsi nagrinėti bylą, antrasis teismas (Lietuvoje) privalo atsisakyti jurisdikcijos ir palikti ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis) – tai viena iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinama kaip suteikianti teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021). Vertinant šią nuostatą nagrinėjamos bylos kontekste, pažymėtina, jog tuo atveju, jei antrajam teismui, šiuo atveju Lietuvoje esančiam teismui, nepakanka duomenų išspręsti jurisdikcijos klausimą, jis, turėdamas pareigą šeimos bylose veikti aktyviai, gali prašyti bylos šalių pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius, kokia šiuo metu (duomenys neskelbtini) teisme šalių nagrinėjamo ginčo stadija, kokie priimti procesiniai dokumentai / sprendimai, ar bus sprendžiamas / yra išspręstas klausimas dėl aptariamo teismo jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą / ar šalis(-ys) kreipėsi į aptariamą teismą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, kadangi Lietuvos teisme yra inicijuota civilinė byla pagal ieškovės ieškinį atsakovui ir kt. Šalims nepateikus pakankamai duomenų, siekiant nustatyti, ar (duomenys neskelbtini) teismas nustatė / patvirtino savo jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą (kadangi tai būtų pagrindas palikti ieškovės ieškinį nenagrinėtą), pirmosios instancijos teismas turi teisę savo iniciatyva kreiptis į kompetentingą (duomenys neskelbtini) teismą, prašydamas pateikti duomenis, reikšmingus sprendžant dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas anksčiau šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, netinkamai taikė Reglamento 12 straipsnį, nevertino lis pendens taikymo sąlygų ir nenustatė šiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių. Byloje esant duomenims apie tai, kad (duomenys neskelbtini) teisme, be kita ko, yra užvesta byla pagal atsakovo pareikštą ieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaikų priežiūros, globos, išlaikymo, bendravimo tvarkos, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad šiuo atveju Reglamento 12 straipsnio 2 dalis netaikytina, neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių ir byloje nesant duomenų, jog (duomenys neskelbtini) teismas būtų atsisakęs savo jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog išvadą, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą (nesant Reglamento 12 straipsnio pagrindo), pirmosios instancijos teismas padarė neturėdamas pakankamai duomenų, t. y. pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, nesant įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) teismas savo jurisdikcijos atsisakė.

Apeliantas skundžiamos nutarties neteisėtumą sieja ir su tuo, jog, anot atsakovo, pagal Reglamento 3 straipsnio b punktą, Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčo, kadangi išlaikymo kreditorių – vaikų – įprastinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini). Mano, jog Lietuvos teismas jurisdikciją būtų turėjęs tik tuo atveju, jeigu išlaikymo kreditorių – vaikų – įprastinė gyvenamoji vieta 2026 m. gegužės 6 d. (ieškovės ieškinio pateikimo metu) būtų buvusi Lietuvoje. Vaikai tą dieną buvo (duomenys neskelbtini), kur šeima nuo 2022 metų buvo įregistravusi gyvenamąją vietą ir kur abu vaikai nuo 2025 m. spalio 10 d. nepertraukiamai gyveno.

Pažymėtina, jog bendroji jurisdikcija reikalavimui dėl išlaikymo nustatoma pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Reglamento 3 straipsnio a, b punktai). Paprastai jurisdikciją dėl išlaikymo priteisimo turi kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, laikantis pozicijos, kad kreditoriaus, t. y. asmens, kuriam reikalingas išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog skundžiamos nutarties priėmimo metu ieškovė 2026 m. gegužės 6 d. pateiktu ieškiniu (DOK-3857) buvo pareiškusi reikalavimus tik dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo iš atsakovo priteisimo, o 2026 m. rugpjūčio 20 d., t. y. po skundžiamos nutarties priėmimo, pateikė patikslintą ieškinį (DOK-78086), prašydama nustatyti patikslintame ieškinyje nurodytą atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką, kartu prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką. Reikalavimo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ieškovė nepareiškė, pateiktu pradiniu ieškiniu IES1 tik prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove ir pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 8 d. nutartimi aptariamą prašymą tenkino, tačiau dėl šios nutarties Panevėžio apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2S-622-544/2026 yra nagrinėjamas atsakovo atskirasis skundas.

Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad šalys sudarė santuoką (duomenys neskelbtini), jos metu šalims gimė vaikai: ATS1, gimusi (duomenys neskelbtini), ir K. N., gimęs (duomenys neskelbtini) Dukra gimė (duomenys neskelbtini), o sūnus – Lietuvoje. Abu vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Nuo 2025 m. gruodžio mėn. šalys pradėjo gyventi atskirai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių nepilnametis sūnus K. N. Lietuvoje gyveno nuo gimimo 2025 m. birželio 13 d. iki 2025 m. spalio 10 d., t. y., kai visa šeima išvyko į (duomenys neskelbtini) ir ten gyveno iki 2026 m. gegužės 27 d., kai ieškovė IES1 su vaikais grįžo į Lietuvą.

Pasisakant dėl apelianto argumentų, jog šeimos ir nepilnamečių vaikų įprastinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), todėl Lietuvos teismai, pagal Reglamento 3 straipsnio b punktą, neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra svarbios ir reikšmingos išvados, argumentai, nurodyti kitose civilinėse byloje, kuriose buvo sprendžiamas klausimas pagal apelianto ATS1 pareiškimą dėl nepilnamečių vaikų grąžinimo į jų nuolatinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartimi civilinėje byloje eN2-2652-643/2026, be kita ko, netenkino apelianto ATS1 (toje byloje pareiškėjo) prašymo išduoti teismo leidimą grąžinti nepilnamečius vaikus ATS1 ir K. N. į jų įprastinės gyvenamosios vietos valstybę – (duomenys neskelbtini). Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-992-516/2026, išnagrinėjęs ATS1 atskirąjį skundą, jo netenkino ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartį paliko nepakeistą. Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. spalio 14 d. nutartyje pritarė pirmosios instancijos teismo (Vilniaus apygardos teismo) išvadai, jog šeiminį gyvenimą šalys kartu su nepilnamečiais vaikais kūrė dvejose valstybėse: Lietuvoje, o šaltuoju metų laiku – (duomenys neskelbtini), todėl konstatuoti, jog šalių ir jų nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo išskirtinai (duomenys neskelbtini) nėra teisinio pagrindo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nepilnamečiams vaikams medicininės paslaugos buvo teikiamos tiek (duomenys neskelbtini), tiek ir Lietuvoje. Nors nepilnametė dukra ATS1 lankė (duomenys neskelbtini) valstybinę mokyklą (duomenys neskelbtini), tačiau bylos duomenys patvirtina ir tai, kad nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. ATS1 buvo įtraukta į (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelio-darželio ugdytinių sąrašus ir buvo šios įstaigos ugdytinė pagal ugdymo įstaigos ir apelianto 2025 m. birželio 18 d. pasirašytą vaiko priėmimo į (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelio-darželio ikimokyklinio ugdymo grupes sutartį. Taip pat bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 7 d. buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Treniruočių pasaulis“, pagal kurią nuo 2025 m. gegužės 13 d. ATS1 buvo teikiamos paslaugos – mokymas plaukti, o 2025 m. su viešąja įstaiga „Tavo judesys“ sudarė sutartį Nr. TJ-2025-077 dėl sporto paslaugų teikimo ATS1. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, šios ir kitos nutartyje nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad visa šeima socialiniais ryšiais buvo ir yra susijusi su Lietuva. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pabrėžė, jog tokie pareiškėjo sprendimai sudaryti tiek formaliojo, tiek ir neformaliojo ugdymo sutartis su šias paslaugas Lietuvoje teikiančiomis ugdymo įstaigomis nebūtų priimti, jei šalys iš tiesų būtų nusprendusios nuolatinę gyvenamąją vietą pakeisti iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį į tai, jog šalių dukra ATS1 šiuo metu pareiškėjo yra išvežta į (duomenys neskelbtini), todėl nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl dukros grąžinimo. Pasisakydamas dėl šalių sūnaus K. N., Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) nebuvo nepilnamečio K. N. nuolatinė gyvenamoji vieta, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jo grįžimas į kilmės valstybę – Lietuvos Respubliką (kurioje vaikas praleido panašų laikotarpį kaip ir (duomenys neskelbtini), yra neteisėtas vaiko išvežimas Hagos konvencijos taikymo ir aiškinimo prasme.

Pažymėtina, jog šiuo atveju svarbu pabrėžti CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo privalomumo principą, pagal kurį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek minėtoje Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartyje, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. spalio 14 d. nutartyje nustatytas aplinkybes, jog šalys kartu su nepilnamečiais vaikais gyvenimą kūrė abejose valstybėse, t. y. Lietuvoje ir (duomenys neskelbtini), ir nepilnamečio vaiko K. N. nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo (duomenys neskelbtini) galima laikyti prejudiciniais faktais. Tokią išvadą sudaro pagrindą daryti tai, jog visose byloje dalyvauja tos pačios bylos šalys. Taip pat, nors Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo sprendžiamas klausimas dėl vaikų grąžinimo pagal Hagos konvenciją, o šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl Reglamento 3 straipsnio taikymo, tačiau minėtose nutartyse buvo nustatinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su šeimos ir jų nepilnamečių vaikų gyvenamąja vieta tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbtini), kurios taip pat sudaro ir šios nagrinėjamos civilinės bylos įrodinėjimo dalyką. Apeliantas negali paneigti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartimi nustatytų aplinkybių dėl šeimos gyvenimo abejose valstybėse, negali paneigti socialinių ryšių su Lietuva buvimo, o tai, kad šiuo metu šalių nepilnametė dukra ATS1 yra kartu su apeliantu (duomenys neskelbtini), kadangi atsakovas ją išsivežė, nepaneigia ATS1 ryšio su Lietuvos Respublika, jos gyvenimo, ugdymo įstaigos lankymo Lietuvoje ir kitų aplinkybių. Dar daugiau, įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 1 d. nutartyje taip pat padaryta reikšminga išvada, kad jokie bylos duomenys nepatvirtina ir IES1 valios pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje į nuolatinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), o bylos rašytinė medžiaga sudaro pagrindą konstatuoti, jog tiek IES1, tiek šalių nepilnamečių vaikų integracija į socialinę aplinką (duomenys neskelbtini) nebuvo pakankama, kad lemtų jų gyvenamąją vietą toje šalyje laikyti nuolatine. Vadinasi, aptariama įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) nebuvo pripažinta nei ieškovės, nei šalių nepilnamečių vaikų nuolatine gyvenamąja vieta (CPK 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto akcentuojama aplinkybė, jog ieškovės ieškinys pirmosios instancijos teisme gautas 2026 m. gegužės 6 d., t. y. dar tada, kai ieškovė ir nepilnamečiai vaikai buvo (duomenys neskelbtini), o į Lietuvą grįžo 2026 m. gegužės 27 d., nepaneigia anksčiau minėta įsiteisėjusia nutartimi padarytos išvados dėl jų nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje. Dar daugiau, tiek bylos rašytinė medžiaga, tiek įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatytos aplinkybės patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo 5-osios civilinės kolegijos 2026 m. kovo 13 d. nutartimi, pagal ATS1 prašymą, buvo nustatytas draudimas ATS1 ir K. N. išvykti iš šalies teritorijos be išankstinio teismo leidimo, taip pat nuspręsta paimti nepilnamečių vaikų pasus ir uždrausta išduoti naujus pasus. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, tas pats (duomenys neskelbtini) teismas 2026 m. gegužės 22 d. nutartimi panaikino skubias apsaugos priemones, nustatytas 2026 m. kovo 13 d. nutartimi. (duomenys neskelbtini) teismas, nuspręsdamas panaikinti ribojimus nepilnamečiams šalių vaikams išvykti iš (duomenys neskelbtini), be kita ko, nurodė, jog šiuo procesiniu sprendimu nėra sprendžiami nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos ar tarptautinės jurisdikcijos klausimai, tačiau pabrėžė, jog reikšminga atsižvelgti į tai, kad abu tėvai ir jų vaikai yra Lietuvos piliečiai, turintys asmeninius ir šeimyninius ryšius su Lietuva, kurioje jie turi gyvenamąją vietą ir kurioje gyvena jų artimieji. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) teismas iš jam pateiktų įrodymų negalėjo padaryti ir nepadarė vienareikšmės išvados, kad nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini).

Apibendrinus nustatytas faktines bylos aplinkybes, nutartyje nurodytus argumentus, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, kad nepilnamečių vaikų, kaip kreditorių, nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to būtų pagrindas taikyti Reglamento 3 straipsnio b punktą bei konstatuoti, jog Lietuvos Respublika neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčo. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad esminę įtaką dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą, gali lemti lis pendens sąlygų nagrinėjamoje byloje nustatymas ir įvertinimas. Konstatavus, jog Lietuva yra antrasis teismas, į kurį kreipėsi ieškovė tuo pačiu klausimu (dėl tapačių reikalavimų), kaip ir atsakovas, kuris su ieškiniu į (duomenys neskelbtini) teismą kreipėsi anksčiau, t. y. pirmasis, byloje nesant pakankamai duomenų, kad pirmasis teismas išsprendė tarpautinės jurisdikcijos klausimą, pirmosios instancijos teismas gali sustabdyti bylą, iki pirmasis teismas, šiuo atveju kompetentingas teismas (duomenys neskelbtini), priims sprendimą dėl jurisdikcijos. Esant duomenims, jog (duomenys neskelbtini) teismas prisiėmė jurisdikciją ir pradėjo apelianto ieškinį nagrinėti iš esmės, pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti dėl jurisdikcijos atsisakymo ir ieškovės ieškinio palikimo nenagrinėtu (CPK 782 straipsnis, Reglamento 12 straipsnis). Tuo atveju, jei pirmasis teismas ((duomenys neskelbtini)) atsisakytų savo jurisdikcijos nagrinėti ATS1 ieškinį, antrasis teismas, t. y. pirmosios instancijos teismas, turėtų jurisdikciją nagrinėti tarp šalių kilusi ginčą pagal ieškovės pareikštą ieškinį.

Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai nelemia kitokios teismo išvados dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, skundžiamos nutarties motyvus, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 4/2009, jo 12 straipsnį, nepatikrino ir neįvertino faktiškai susiklosčiusios situacijos, nesprendė dėl galimybės stabdyti bylą, kol (duomenys neskelbtini) teismas išspręs tarptautinės jurisdikcijos klausimą, nepakankamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą. Dėl nurodytų priežasčių nebuvo atskleista nagrinėjamo klausimo esmė. Kadangi bylos teismingumo nustatymo ir su tuo susijusių pasekmių taikymo klausimas (CPK 782 straipsnis) yra priskirtinas spręsti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog yra pagrindas atsakovo atskirąjį skundą tenkinti iš dalies, panakinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutartį, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl civilinės bylos nutraukimo, ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog skundžiamos nutarties dalis, kuria konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas turi jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą pagal Reglamento 3 straipsnio b punktą, laikytina teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Atsižvelgiant į tai, kad, priėmus šią nutartį, civilinė byla nėra užbaigiama ir nėra aiškus bylos proceso rezultatas, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas bus sprendžiamas pirmosios instancijos teisme priimant galutinį procesinį sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 ir 291 straipsniais, 137 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 ir 338 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 10 d. nutartį ir atsakovo ATS1 prašymą dėl civilinės bylos nutraukimo bei klausimą dėl jurisdikcijos perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.