Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erinijos Kazlauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovėms I. O. L. ir N. L. dėl nepragrįsto praturtėjimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl įrodymų vertinimo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus: pinigų priėmimo kvitą, serija LAT, Nr. 1079725, 800 Eur sumos, pinigų priėmimo kvitą, serija LAT, Nr. 1079723, 1 600 Eur sumos, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendimą Nr. 126, priimtą 2023 m. kovo 16 d. Nors apeliantas atskiro prašymo neišreiškė, tačiau reikia manyti, kad prašo šiuos įrodymus priimti.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl poreikio pridėti prie bylos teikiamus įrodymus, pažymi, kad ieškovo pateikti mokėjimo kvitai jau yra pateikti byloje, todėl pakartotinai jų pridėti prie bylos medžiagos būtinybės nėra. Apeliantas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų, remiasi pridedamu Advokatų tarybos sprendimu, atsakovės turėjo galimybę su juo susipažinti ir atsikirsti. Taigi, šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl apelianto pateiktą Advokatų tarybos sprendimą apeliacinės instancijos teismas prideda prie bylos ir vertins bylą nagrinėdamas apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 1 d. sprendimu buvo nutraukta I. O. L. ir G. K. (duomenys neskelbtini) sudaryta santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu; patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių (civilinė byla Nr. e2-796-1167/2024).

Šalys 2022 m. balandžio 27 d. sudarė vedybų (ikivedybinę) sutartį, kurioje nustatė visiško atskirumo turto teisinį režimą. Vedybų sutarties 2.1 punkte šalys susitarė dėl visiško atskirumo turto teisinio režimo.

Byloje taip pat nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad atsakovė N. L. 2023 m. vasario 4 d. pervedė atsakovei I. O. K. (dabar L.) 3 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta „sąskaitos papildymas“. Ieškovas 2023 m. vasario 6 d. pervedė N. L. 2 500 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „grąžinu pinigus sumokėtus už antstolį“, apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad buvusios sutuoktinės mama šią sumą gavo nepagrįstai ir ja praturtėjo. 2023 m. vasario 7 d. N. L. pervedė ieškovui 500 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta „mokėjimas“.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo šalių ginčo santykiams

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės N. L. nepagrįsto praturtėjimo ieškovo sąskaita. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimo netenkino. Apeliantas (ieškovas) ginčija teismo sprendimą kaip nepagrįstą.

Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Nurodyta pareiga atsiranda ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus kai turto negalima išreikalauti CK 6.241 straipsnyje nustatytais atvejais (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytas turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas.

Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023 66 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

Tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Todėl, esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018 25 punktas). Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuojama, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016 23 punktas).

Pirmosios instancijos teisme ieškovas įrodinėjo, kad 2023 m. vasario mėn. atsakovė I. O. L. paprašė pervesti jos motinai N. L. 2 500 Eur, kadangi antstoliui buvo perduotas išieškojimas. Todėl ieškovas 2023 m. vasario 6 d. atsakovei N. L. pervedė 2 500 Eur. Pažymėjo, kad mokėjimą atliko ne sutarties ar kitu teisiniu pagrindu, o veikdamas iš pasitikėjimo ir tikėdamasis, kad lėšos bus skirtos bendram šeimos ūkiui kurti ir gerinti, tačiau faktiškai jos buvo panaudotos atsakovės I. O. L. asmeninėms reikmėms ir skoloms padengti, taip nepagrįstai pagerinant jos turtinę padėtį.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad jis atsakovei N. L. pinigus pervedė savo noru žodinio susitarimo su tuometine sutuoktine I. O. L. pagrindu, iš dalies grąžindamas N. L. paramą, kurią ji prieš tai suteikė savo dukrai jos asmeninei prievolei įvykdyti, apeliaciniame skunde teigia, kad jis buvo apgautas, o versija dėl tariamo antstolio atliekamo išieškojimo buvo atsakovių ieškovui sukurta, kad nepagrįstai gautų iš jo 2 500 Eur.

Priešingai, nei teigia apeliantas, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės I. O. L. atžvilgiu buvo vykdomas priverstinis skolų išieškojimas, nes antstolis Vytautas Mitkus iš atsakovės sąskaitos 2023 m. vasario 4 d. (vykdomosios bylos Nr. 0240/23/00183) nurašė 2 756,82 Eur (94,91 Eur, 1 000 Eur, 364 Eur, 1 297,91 Eur) (2025 m. spalio 22 d., DOK-156043, pateiktas atsakovės „Swedbank“, AB, banko sąskaitos išrašas, kurio laikotarpis nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2023 m. kovo 1 d.). Ieškovas su bylos medžiaga yra susipažinęs, todėl jo skundo argumentai, kad byloje nėra įrodymų apie antstolio vykdomą išieškojimą atsakovės I. O. L. atžvilgiu ir kad atsakovės sugalvojo tariamus antstolio reikalavimus kaip priežastį nepagrįstai gauti iš ieškovo nurodytą sumą, atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).

Nustatyta, kad ieškovo 2023 m. vasario 6 d. atliktame pavedime buvusios sutuoktinės mamai yra aiškiai nurodyta mokėjimo paskirtis, kuri atitinka kitas faktines bylos aplinkybes, kad atsakovė N. L. dukrai pinigus galėjo pervesti antstolio išieškomai skolai padengti, o ne kokiu nors kitų tikslu. Nustatyta ir tai, kad atsakovė N. L. 3 000 Eur sumą dukrai pervedė tą pačią dieną, kai buvo atlikti antstolio nurašymai. Kitų įrodymų, paneigiančių ieškovo atlikto mokėjimo paskirtį, byloje nenustatyta. Ieškovas neapaiškina, kodėl jam anksčiau nekilo abejonių dėl pinigų pervedimo paskirties, nors jis turėjo visas galimybes tai išsiaiškinti ir pateikti pretenzijas atsakovėms.

Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme jis ieškinio negrindė ta aplinkybe, kad atsakovių buvo apgautas dėl pinigų pervedimo paskirties, tai yra kad versija apie buvusios sutuoktinės skolas antstoliams buvo išgalvota, taip siekiant iš jo nepagrįstai gauti 2 500 Eur, todėl atsakovės dėl šių aplinkybių atskirai nepasisakė, atitinkamai pirmosios instancijos teismas taip pat tokių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad atsakovė N. L. galėjo dukrai suteikti paramą jos asmeninei prievolei įvykdyti, kitų objektyvių priežasčių, dėl ko ginčo suma buvo pervesta ieškovo buvusiai sutuoktinei, byloje nepateikta ir ieškovas neįrodinėjo. Be to, pagal ieškovo ir buvusios jo sutuoktinės Vedybų sutarties sąlygas (3.2 punktas), sutarties šalys susitarė, kad kiekvienas iš sutuoktinių turi teisę tiek iki šalių santuokos įregistravimo, tiek po šalių santuokos įregistravimo laisvai, savarankiškai, visiškai savo nuožiūra, be jokio atskiro kito sutuoktinio sutikimo valdyti, naudotis ir disponuoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą bus taikomas šeimos turto teisinis režimas. Taip pat susitarė, kad santuokos metu kiekviena iš šalių turi teisę skolintis pinigų, paimti paskolą ar gauti banko kreditą, ir tokios prievolės bus laikomos šalies, pasiskolinusios pinigų, paėmusios paskolą ar gavusios banko kreditą, asmenine prievole kreditoriui (2.6 punktas). Taigi, galiojant vedybų sutarties nuostatoms (visiškas turto atskirumas), ieškovo buvusios sutuoktinės skola buvo buvusios sutuoktinės asmeninė prievolė, o ieškovas, būdamas vedybų sutarties šalis, turėjo žinoti, kad už žmonos skolą jis neatsako ir neprivalo jos atlyginti, tačiau savo noru, niekieno neverčiamas atliko pavedimą sutuoktinės mamai, kuri prieš tai, susitarusi su dukra, buvo jai pervedusi pinigų skolai grąžinti.

Vertinant ieškovo procesinį elgesį atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis savo pretenzijų atsakovėms faktiškai atsisakė santuokos nutraukimo byloje. Nustatyta, kad ieškovas santuokos nutraukimo byloje reikalavimą buvusiai sutuoktinei dėl nuostolių atlyginimo taip pat kaip ir šioje byloje grindė teisės normomis, reglamentuojančiomis nepagrįstą praturtėjimą, o ieškinio faktinį pagrindą sudarančiomis aplinkybėmis, be kita ko, nurodė tai, jog ieškovas atsakovės I. O. L. motinai N. L. grąžino atsakovės I. O. L. skolą tėvams, nors sutuoktiniai buvo sudarę vedybinę sutartį, nustatydami visišką sutuoktinių turto atskirumo teisinį režimą. Šioje byloje ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo dėl 8 450,87 Eur priteisimo iš atsakovės I. O. L. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos nustatė, kad ieškovo reikalavimas atsakovei I. O. L. dėl 6 450,87 Eur priteisimo santuokos nutraukimo byloje yra tapatus reikalavimui nagrinėjamoje byloje, nes jis reiškiamas tai pačiai atsakovei, tuo pačiu faktiniu ir teisiniu pagrindu, todėl šią bylos dalį nutraukė. Apeliantas neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo tos dalies, kuria byla buvo nutraukta dėl ieškovo reikalavimo atsakovei I. O. L. dėl 6 450,87 Eur priteisimo. Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovo ieškinys buvo visa apimtimi tapatus santuokos nutraukimo byloje pareikštam ieškiniui, skiriasi tik tai, kad jis buvo pareikštas buvusios sutuoktinės motinai. Nutraukus bylą buvusiai sutuoktinei, ieškovas sutiko, kad buvusi sutuoktinė jam nėra skolinga, o nagrinėjamoje byloje ieškovas tais pačiais pagrindais (kaip įgytą be pagrįsto pagrindo) siekia prisiteisti 2 000 Eur sumą iš buvusios sutuoktinės motinos, tai yra siekia skolą, kurios yra atsisakęs, perkelti atsakovei N. L.

Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai perfrazuoja skundžiamą sprendimą nurodydamas, kad jis pinigus pervedė paprašytas uošvės, nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas atsakovei N. L. pinigus pervedė žodinio susitarimo su tuometine sutuoktine I. O. L. pagrindu. Nustatyta, kad teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad atsakovė N. L. neprašė pervesti jai pinigų, tai padaryti paprašė atsakovė I. O. L. Abi atsakovės įrodinėjo, kad jos šių pinigų iš ieškovo neprašė. Nesant jokių duomenų, kad ieškovas prieš savo valią pervedė pinigus atsakovei N. L., darytina išvada, kad jis savo iniciatyva ir geranoriškai grąžino buvusios sutuoktinės tėvams pinigus, pervestus žmonos skolai sumokėti.

Minėta, kad ieškovo atlikto mokėjimo atsakovei N. L. paskirtis patvirtina, kad ieškovas aiškiai suvokė, už ką pervedami pinigai, jis tik šioje byloje pradėjo teigti, kad buvo apgautas dėl pinigų paskirties, kad pinigai buvo panaudoti ne šeimos poreikiams tenkinti. Tai vertintina kaip jo gynybinė taktika, be to, visi turtiniai sutuoktinių klausimai turėjo ir buvo išspręsti jų santuokos nutraukimo byloje, o galiojant šalių susitarimui dėl turto atskirumo, taip pat atsižvelgiant į tai, kad buvusios sutuoktinės skola buvo asmeninė (pagal pobūdį skirta ne šeimos poreikiams tenkinti), ieškovas nepagrįstai teigia, kad jo uošvienei grąžinti pinigai nebuvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti. Įvertinus šalių pozicijas, byloje pateiktus įrodymus, tai, kad ieškovas atsakovei I. O. L. pretenzijų santuokos nutraukimo byloje vis tik atsisakė, labiau pagrįsta, kad buvę sutuoktiniai susitarė dėl atsakovės N. L. pervestų pinigų jai grąžinimo, o ieškovas pats laisva valia ir niekieno neverčiamas pervedė atsakovei N. L. jos anksčiau jo buvusiai sutuoktinei pervestus pinigus, skirtus jos prievolei antstoliui įvykdyti. Taigi apeliantas, ginčydamas teismo sprendimą ir atliktą teisinių santykių kvalifikavimą, iš esmės nepaneigė pagrindinės aplinkybės, kad ginčo lėšos buvo pervestos ne atsitiktinai ar be pagrindo, o vykdant žodinį susitarimą su tuometine sutuoktine I. O. L., taip iš dalies grąžinant atsakovei N. L. paramą, kurią ji prieš tai suteikė savo dukrai jos asmeninei prievolei įvykdyti, pagal žodinį susitarimą su atsakove I. O. L.

Aplinkybės, dėl kokių priežasčių, ar iš meilės žmonai, dėl moralinių įsipareigojimų, ar dėl jų tarpusavio susitarimų, ieškovas nusprendė grąžinti uošvienei jos anksčiau dukteriai pervestus pinigus, nepatvirtina, kad atsakovė N. L. juos gavo nepagrįstai. Pareiga tenkinti šeimos poreikius yra aktuali tik sprendžiant sutuoktinių vidinius ginčus arba vykdant bendras prievoles. Tačiau įstatymas numato ir trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę už skolininką – universali prievolių teisės taisyklė. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad ieškovo šeimą jo sutuoktinės tėvai ne kartą materialiai rėmė, tačiau aplinkybių, kad šios sumos būtų jiems grąžintos, nėra ir jos nebuvo įrodinėjamos. Toks ieškovo elgesys, kai jis priėmė uošvių paramą (kuri nebuvo grąžinta), o po skyrybų reikalauja teismo tvarka grąžinti jo paties laisva valia uošvienei pervestus pinigus, vertintinas kaip neatitinkantis bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad atsakovė N. L. ginčo lėšas gavo be teisinio pagrindo vien dėl to, jog ji su ieškovu neturėjo tiesioginių sutartinių santykių. Teisinis lėšų gavimo pagrindas gali kilti ne tik iš tiesioginių prievolinių santykių tarp mokėtojo ir gavėjo, bet ir iš šalių susitarimo dėl prievolės vykdymo būdo, kai mokėjimas atliekamas siekiant įvykdyti ar sumažinti kito asmens prievolę. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju ginčo mokėjimai buvo atlikti būtent tokiu tikslu.

Nustatyta, kad ieškovo buvusios žmonos skola mamai buvo asmeninė žmonos prievolė (vedybų sutartimi nustatytas sutuoktinių visiškas turto atskyrimas). Pažymėtina, kad pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį prievolę visą ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Tai yra įstatymas iš esmės nedraudžia bet kuriam trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką. Tai, kad atsakovės N. L. atžvilgiu netaikomos šeimos poreikių tenkinimo taisyklės, šio ginčo kontekste yra visiškai teisiškai nereikšminga. Įvertinus teisinį reglamentavimą, ieškovas, pervesdamas pinigus uošvienei už savo žmoną (CK 3.100 straipsnio 7 punktas), pasinaudojo CK 6.50 straipsnyje numatyta teise ir laisva valia įvykdė žmonos asmeninę prievolę (grąžino skolą) atsakovei N. L., kuri turėjo galiojančią reikalavimo teisę į šios skolos grąžinimą, o pinigų gavimas turėjo aiškų teisinį pagrindą – prievolės įvykdymą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Todėl atsakovės N. L. iš ieškovo gauti pinigai negali būti laikomi nepagrįstu praturtėjimu, priešingai, ji elgėsi sąžiningai, priimdama jos dukros skolos dengimą. Taip pat atsakovė N. L. neturi atsakyti už tai, kad ieškovas nusprendęs savanoriškai padėti savo žmonai ir padengęs jos asmeninę skolą vėliau persigalvojo. Taigi, apeliantas neįrodė vienos iš būtinųjų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų, t. y. kad atsakovės būtų praturtėjusios būtent ieškovo sąskaita.

Be to, pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą, reikalauti grąžinti nepagrįstą praturtėjimą draudžiama, jeigu asmuo, suteikęs turtą, žinojo, kad jis neturi jokios prievolės. Ieškovas neginčija, kad suprato vedybų sutarties nuostatas ir pats jomis remiasi, todėl jam turėjo būti žinoma, jog jis savanoriškai grąžindamas uošvienei buvusios žmonos skolą, nors ir neturėjo teisinės pareigos to daryti (nes galiojo turto atskirumo režimas), neteko teisės reikalauti šių pinigų grąžinimo iš atsakovės N. L., kaip sąžiningos kreditorės, kuriai skolos grąžinimo motyvai neturi jokios teisinės reikšmės.

Pažymėtina, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas yra subsidiarus (papildomas) teisių gynimo būdas. Jeigu santykius galima teisiškai kvalifikuoti kaip paskolos grąžinimą, nepagrįsto praturtėjimo taisyklės teisme apskritai negali būti nagrinėjamos. Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl 2 000 Eur grąžinimo yra išimtinai sutuoktinių tarpusavio santykių klausimas, kuris buvo išspręstas jų santuokos nutraukimo byloje (CPK 18 straipsnis), o ne atsakovės N. L. nepagrįstas praturtėjimas.

Kadangi pirmosios instancijos teisme ieškovas iš atsakovės N. L. reikalavo priteisti 2 000 Eur, todėl pritartina atsakovėms, kad jis nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė nepagrįstai jo sąskaita praturtėjo 2 500 Eur suma. Pažymėtina, kad 2023 m. vasario 7 d. atsakovė N. L. pervedė ieškovui 500 Eur, kuriuos jis tą pačią dieną pervedė atsakovei I. O. L.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovo veiksnumas būtų apribotas, todėl vien tik tai, kad ieškovas yra iš dalies darbingas, savaime nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių. Pavyzdžiui, ieškovas neįrodinėjo, kad jis dėl sveikatos būklės nesuprato vedybų sutarties esmės, priešingai, jis ja byloje remiasi, analizuoja. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Kadangi apeliaciniame skunde nėra jokių teisinių motyvų, kaip apelianto darbingumo lygis susijęs su skundžiamo teismo sprendimo teisėtumu, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisakys.

Taip pat apeliantas tik deklaratyviai nurodo, kad įrodymai byloje ištirti neobjektyviai ir išvados, jais vadovaujantis, padarytos prieštaraujant logikos dėsniams. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas reikšmingas aplinkybes, nusprendžia, kad ieškovas įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės reikalaujamą priteisti sumą įgijo nepagrįstai, nesant tam teisinio pagrindo, nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Šioje byloje nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Šiame kontekste pažymėtina, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis anksčiau pateikta kasacinio teismo praktika ir tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo teisiškai reikšmingas aplinkybes ir dėl su jomis susijusių įrodymo tyrimo ir vertinimo rezultatų aiškiai ir išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos.

Dėl atsakovių bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovėms išlaidos dėl advokato pagalbos apmokėjimo yra priteistos nepagrįstai.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai (realumo kriterijus). Visais atvejais, priteisiant atlyginti išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidų bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.) Taigi, išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017).

Išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta). Aplinkybė, kad pateikti įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei juose atsispindi pirmiau nurodyta informacija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-313/2016).

2025 m. spalio 29 d. (DOK-160264) ir 2026 m. vasario 11 d. (DOK-22103) atsakovių atstovas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymus su įrodymais dėl atsakovių byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kvitas Nr. LAT 1079725 patvirtina, kad atsakovė N. L. 2026 m. vasario 10 d. advokatui Stanislovui Raulušaičiui sumokėjo 800 Eur. 2025 m. spalio 29 d. kvitas Nr. LAT1079723 patvirtina, kad advokatui sumokėta 1 600 Eur. Šiame kvite nurodyti atstovavimo sutarčių numeriai – 06-18/25(111) (sutartis pasirašyta su atsakove N. L.) ir 04-04/25(108) (sutartis pasirašyta su atsakove I. O. L) (CPK 57 straipsnio 3 dalis). Šie duomenys patvirtina, kad atsakovės pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 2 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Išlaidos, skirtos byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu yra pateiktas prašymas (tiek raštu, tiek žodžiu teismo posėdyje; tiek byloje dalyvaujančio asmens, tiek jo atstovo) dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam mokama advokato teisinė pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu ar jo padėjėju. Nustačius, kad mokama advokato ar advokato padėjėjo teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrindas priteisti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2023 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023 64 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Aplinkybė, kad už advokato paslaugas, suteiktas atsakovei I. O. L., byloje apmokėjo kitas asmuo, nepaneigia fakto, kad pagal pasirašytą atstovavimo sutartį atsakovė realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas. Advokato atsakovėms paslaugų suteikimą įrodo jo atlikti procesiniai veiksmai šioje byloje. Apeliantas neginčija, kad nurodytos paslaugos atsakovėms buvo suteiktos. Remdamasi nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepriklausomai nuo to, jog atsakovės I. O. L. patirtas išlaidas už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme apmokėjo kitas asmuo, dėl šių išlaidų atlyginimo turėjo būti sprendžiama. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovei I. O. L. teisinė pagalba buvo suteikta, todėl vadovaujantis CPK 94 straipsniu, nepaisant to, kas faktiškai atliko mokėjimą, šias išlaidas atsakovei priteisė iš ieškovo, kuriam tenka atsakomybė dėl pradėto proceso.

Kadangi už byloje dalyvaujantį asmenį su advokatu gali atsiskaityti bet kuris kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo, todėl atmestinos ieškovo abejonės dėl minėtuose kvituose pateiktų atsakovės N. L. parašų nepanašumo. Be to, 2025 m. spalio 29 d. kvite Nr. LAT1079723 nėra nurodyta, kad už suteiktas advokato paslaugas sumokėjo būtent N. L. Todėl ieškovo apeliacinio skundo argumentai ir abejonės dėl šio dokumento teisinės galios atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teisme apeliantas šiais argumentais atsakovių bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo neginčijo.

Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2023 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 126 dėl grynųjų pinigų priėmimo kvito formos patvirtinimo buvo patvirtinta naujos redakcijos Grynųjų pinigų kvito forma. Nustatyta, kad šiuo sprendimu patvirtintos naujos redakcijos Grynųjų pinigų formos kvitai įsigalioja ir bus išduodami nuo 2023 m. liepos 1 d. Nustatyta, kad nuo 2024 m. vasario 1 d. panaikinamas 2005 m. gegužės 26 d. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendimas, kuriuo patvirtinta Pinigų priėmimo kvito forma.

Nėra ginčo dėl to, kad bylai pateikti atsakovių advokato išrašyti pinigų priėmimo kvitai šiuo metu nenaudotini, nes išduoti senąja (jau panaikinta) forma. Atsakovės nurodo, kad jos nežinojo ir negalėjo žinoti apie pasikeitusią advokato grynųjų pinigų kvitų formą, todėl jų patirtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos, ką teisingai ir padarė pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo atsakovėms nepriteisti jų patirtų bylinėjimosi išlaidų tuo pagrindu, kad jų išlaidas ir advokato pajamas patvirtinantys dokumentai neatitiko jų išrašymo dieną galiojančių teisės aktų reikalavimų, kadangi, pagal galiojantį turinio viršenybės prieš formą principą, svarbiausia yra tai, ar ūkinė operacija (pinigų sumokėjimas advokatui) realiai įvyko. Šiuo atveju pagal senąją Advokatų tarybos sprendimo redakciją išduotas kvitas patvirtina pinigų perdavimo ir priėmimo faktą. Dokumentuose yra visi tam reikalingi rekvizitai, identifikuojantys pinigų sumokėjimo faktą, – data, sumokėta suma, mokėtojo duomenys, paslaugą suteikusio advokato parašas ir operacijos pagrindas (teisinės paslaugos). Tai, kad advokatas panaudojo seno pavyzdžio blanką, yra formalus apskaitos trūkumas, kuris savaime negali neigiamai paveikti sąžiningo kliento teisių susigrąžinti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš pralaimėjusios šalies, nes klientas nėra atsakingas už vidinę advokato dokumentų kontrolę. Sena kvito forma savaime nepaneigia atsakovių realaus pinigų sumokėjimo advokatui fakto (patirtų bylinėjimosi išlaidų realumo). Be to, patirtų išlaidų realumą gali patvirtinti ne tik banko pavedimai, mokėjimo kvitai, bet ir pats teisinės prievolės atsiradimo faktas. Nagrinėjamu atveju pinigų sumokėjimo faktą papildomai patvirtina byloje esančios atstovavimo sutartys bei advokato teisme atlikti realūs procesiniai veiksmai, todėl sąžiningos šalies patirtos išlaidos privalo būti atlygintos.

2025 m. spalio 29 d. kvite Nr. LAT1079723 nurodyti dviejų atstovavimo sutarčių numeriai, kadangi šioje byloje tas pats advokatas atstovavo abiem atsakovėms. Toks pinigų priėmimo kvito rekvizitų užpildymas atitinka bylos faktines aplinkybes, leidžia aiškiai identifikuoti mokėjimo paskirtį. Ieškovas nenurodo jokių teisės aktų, kurie draustų tokiu būdu kvite nurodyti atstovavimo pagrindą. Dėl nurodytų priežasčių atmestini apelianto argumentai, kad advokato pinigų priėmimo kvitai yra netinkami įrodymai (CPK 178, 185 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovėms jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, būtų pažeidęs civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir paskirstymą. Visos atsakovėms suteiktų teisinių paslaugų išlaidos susidarė joms ginantis nuo nepagrįstų apelianto argumentų, susijusios su bylos nagrinėjimo dalyku, yra pagrįstos dokumentais, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl ieškinį atmetus dėl atsakovių pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų kaltė tenka išimtinai apeliantui.

Dėl bylos procesinės baigties

Kiti apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį išdėstyti argumentai neturi jokios esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų plačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą nepažeidė nei materialiosios, nei proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo remiantis ieškovo pateikto apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti nėra jokio pagrindo, todėl ieškovo pateiktas apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra atlyginamos.

Atsakovės pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 650 Eur bylinėjimosi išlaidų. Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, atsakovėms iš ieškovo priteistinos 650 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovėms I. O. L. ir N. L. iš ieškovo G. K. po 325 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.