Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Larisos Šimanskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl kelio servituto nustatymo ir pagal atsakovės priešinį ieškinį ieškovui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys TAR6 ( TAR6 ), TAR2 , TAR3 , TAR4 ( TAR4 ), TAR7 , TAR1 ( TAR1 ) ir TAR5 .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I.Ginčo esmė

2026 m. sausio 2 d. atsakovė pareiškė priešieškinį, juo prašė įpareigoti ieškovą sutvarkyti Sklype Nr. 9 jau nustatytą servitutą ir juo naudotis. Atsakovė nurodė, kad šis kelio servitutas yra tinkamas privažiuoti prie ieškovo sklypo ir mažiausiai riboja jos nuosavybės teisę. Teismas buvo pasiūlęs atsakovei patikslinti, kokius konkrečius veiksmus apima reikalavimas „sutvarkyti esamą servitutą“, tačiau reikalavimas nebuvo patikslintas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Esminiu ginčijamo sprendimo trūkumu apeliantė laiko netinkamą Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 166 punkto taikymą. Jos teigimu, pirmosios instancijos teismas faktiškai vadovavosi ankstesne šio punkto redakcija, pagal kurią rajoniniuose keliuose nuovažos galėjo būti įrengiamos ne dažniau kaip kas 100 m. Apeliantė nurodo, kad ginčui aktualioje redakcijoje 100 m atstumo reikalavimas siejamas su sąlyga, jog vidutinis metinis paros eismo intensyvumas yra didesnis kaip 200 transporto priemonių per parą; kai eismo intensyvumas mažesnis, nuovažos gali būti įrengiamos ir mažesniu atstumu. Apeliantė teigia, kad byloje nebuvo pateikta duomenų apie vidutinį metinį paros eismo intensyvumą valstybinės reikšmės rajoniniame kelyje Nr. 5225 (duomenys neskelbtini). Todėl, jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo faktinio pagrindo išvadai, kad naujos nuovažos į jau nustatytą servitutą įrengimas prieštarautų Reglamento 166 punktui.

Kritikuoja pirmosios instancijos teismo rėmimąsi AB „Via Lietuva“ atsakymu, kuriame, jos nuomone, taip pat buvo remiamasi nebeaktualia Reglamento 166 punkto redakcija. Dėl to apeliantė teigia, kad šis raštas negalėjo būti pakankamas įrodymas, patvirtinantis objektyvų nuovažos įrengimo negalimumą.

Remdamasi CPK 12 ir 178 straipsniais bei kasacinio teismo praktika, apeliantė tvirtina, kad būtent ieškovui teko pareiga įrodyti, jog prašomas servitutas yra objektyviai būtinas ir kad nėra jokios kitos realios galimybės normaliomis sąnaudomis naudotis Sklypu Nr. 7. Jos vertinimu, ieškovas šios įrodinėjimo pareigos neįvykdė, nes neįrodė, kad esamu servitutu negalima naudotis.

Nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo NŽT 2024 m. rugpjūčio 20 d. rašto vertinimu. Ji pažymi, kad NŽT išvada, jog Sklypas Nr. 7 faktiškai liktų be privažiavimo, buvo siejama su sąlyga, kad nuovažos įrengti negalima. Apeliantės teigimu, neįrodžius šios sąlygos, negalima remtis ir išvada apie privažiavimo nebuvimą.

Nurodo, kad kadangi servitutas jau yra nustatytas, ieškovas turėjo reikšti reikalavimą dėl esamo servituto turinio pakeitimo pagal CK 4.112 straipsnio 5 dalį, o ne prašyti nustatyti naują servitutą. Apeliantės teigimu, naujo servituto nustatymas papildomai ir nepagrįstai suvaržo jos nuosavybės teises.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo reikalavimas nustatyti kelio servitutą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija servituto nustatymo būtinumą, iš esmės nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra kito realaus ir teisėto būdo normaliomis sąnaudomis naudotis ieškovui priklausančiu Sklypu Nr. 7.

Dėl apeliantės 2026 m. rugpjūčio 21 d. rašytinių paaiškinimų nepriėmimo

2026 m. rugpjūčio 21 d. apeliacinės instancijos teisme gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai, juos prašoma priimti ir jais vadovautis nagrinėjant bylą. Apeliantė nurodo, kad po apeliacinio skundo pateikimo pasikeitė, jos vertinimu, nagrinėjamam ginčui reikšmingas teisinis reguliavimas. Ji remiasi nuo 2026 m. birželio 2 d. įsigaliojusia statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ redakcija ir teigia, kad kelio ruožas, kuriame turėtų būti įrengtas išvažiavimas į administraciniu aktu nustatytą servitutą, yra (duomenys neskelbtini) gatvė, priskirta DS kategorijai. Apeliantės teigimu, šios kategorijos gatvėse nenustatytas minimalus atstumas tarp sankryžų ir įvažiavimų bei išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais, todėl išvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) gatvės į jau nustatytą servitutą gali būti įrengtas. Apeliantė nurodo, kad nauja Reglamento redakcija įsigaliojo po apeliacinio skundo pateikimo, todėl šių paaiškinimų anksčiau pateikti negalėjo.

Pagal CPK 302 straipsnį apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, reglamentuojančios procesą pirmosios instancijos teisme, jeigu jos neprieštarauja apeliacinį procesą reglamentuojančioms taisyklėms. Taigi CPK 42 straipsnyje įtvirtinta byloje dalyvaujančių asmenų teisė teikti teismui paaiškinimus apeliaciniame procese gali būti įgyvendinama tik tiek, kiek tai neprieštarauja specialiosioms apeliacinio proceso taisyklėms ir jose nustatytiems ribojimams. CPK 323 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, pagal kurią, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti ar papildyti apeliacinį skundą draudžiama.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui tokiam procesiniam veiksmui atlikti negali būti priimami. Šis ribojimas siejamas su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia byloje dalyvaujančiam asmeniui teisę pateikti rašytinius paaiškinimus, juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apeliaciniame procese nėra numatytas apsikeitimas kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį skundą ir atsiliepimą į jį, kuriems pateikti nustatyti konkretūs procesiniai terminai. Todėl rašytiniai paaiškinimai negali būti naudojami kaip papildoma procesinė priemonė jau pasibaigus apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį pateikimo terminams papildomiems argumentams ar atsikirtimams išdėstyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022; 2026 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-427-1097/2026; 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-684-866/2026).

Nagrinėjamu atveju apeliantės rašytinių paaiškinimų turinys patvirtina, kad jais neapsiribojama apeliaciniame skunde jau išdėstytų argumentų paaiškinimu ar detalizavimu. Apeliaciniame skunde galimybė įrengti nuovažą buvo grindžiama KTR 1.01:2008 166 punkto nuostatomis ir vidutinio metinio paros eismo intensyvumo kriterijumi, o rašytiniuose paaiškinimuose ta pati pirmosios instancijos teismo išvada ginčijama remiantis kitu, vėliau įsigaliojusiu teisiniu reguliavimu ir naujai nurodytomis aplinkybėmis dėl (duomenys neskelbtini) gatvės priskyrimo DS kategorijai bei išvažiavimo pobūdžio. Taigi šiais rašytiniais paaiškinimais iš esmės papildomas apeliacinis skundas naujais argumentais ir aplinkybėmis, kurios apeliaciniame skunde nebuvo nurodytos. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal aplinkybes, egzistavusias jo priėmimo metu.

Atsižvelgdama į tai, kad apeliantė apeliacinio skundo padavimo teise jau pasinaudojo, o 2026 m. rugpjūčio 21 d. rašytiniais paaiškinimais, pateiktais pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, iš esmės siekia papildyti apeliacinį skundą naujomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šių rašytinių paaiškinimų priėmimas neatitiktų CPK 323 straipsnyje nustatyto draudimo keisti ar papildyti apeliacinį skundą, taip pat apeliacinio proceso ribų ir proceso dalyvių lygiateisiškumo principo. Todėl apeliantės 2026 m. rugpjūčio 21 d. rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti, juose nurodytos aplinkybės ir argumentai nevertintini ir dėl jų nagrinėjant apeliacinį skundą nepasisakytina.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis (iš Nekilnojamojo turto registro išrašo) nustatyta, kad atsakovės Sklype Nr. 9 NŽT 2012 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 48S-97 ir NŽT teritorinio skyriaus vedėjo 2021 m. balandžio 1 d. įsakymo pagrindu nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. yra įregistruotas tarnaujantysis kelio servitutas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad atsakovė kreipėsi į antstolę D. M., be kita ko, prašydama užfiksuoti galimybę kaimynams patekti į savo namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) 7, (duomenys neskelbtini), per nustatytą servitutą. Antstolė atsakovės prašymą pradėjo vykdyti 2025 m. rugpjūčio 6 d. ir konstatavo prašomą faktinę aplinkybę, pridėdama vaizdinę medžiagą ir aerofotografinę nuotrauką su ranka padarytais prierašais, pavadindama ją „Schema“. Minėtoje aerofotografinėje nuotraukoje ranka pažymėtas servitutinis kelias numeriu 1. Tarp šalių byloje nekilo ginčas dėl to, kad būtent šioje atsakovės Sklypo Nr. 9 vietoje yra NŽT sprendimo ir NŽT teritorinio skyriaus vedėjo įsakymo pagrindu nustatytas kelio servitutas. Ieškovas AB „Via Lietuva“ 2024 m. kovo 26 d. (maždaug metai iki kreipimosi į teismą) pateikė prašymą išduoti sąlygas nuovažai pagal NŽT išduotus dokumentus (nustatytą servitutą) įrengti, tačiau tokios sąlygos nebuvo išduotos ir nuovažos įsirengti ieškovui nebuvo leista, atsižvelgiant į esamą teisinį reguliavimą. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, jog nuovažos nuo Kelio į ieškovo Sklypą Nr. 7 nėra galimybės įrengti, nes ji pažeistų Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3, 166 punkto reikalavimus dėl minimalaus 100 m atstumo, kuris turi būti tarp nuovažų rajoniniuose keliuose (AB „Via Lietuva“ atsakymas ieškovui į 2024 m. gegužės 15 d. prašymą). Nacionalinė žemės tarnyba 2024 m. rugpjūčio 20 d. rašte, išnagrinėjusi VĮ Registrų centro duomenis, NŽT turimus dokumentus ir ieškovo pateiktą AB „Via Lietuva“ atsakymą, nurodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės su ieškovo Sklypu Nr. 7 ribojasi žemės sklypas, kuriam nustatytas kelio servitutas. Kartu NŽT pažymėjo, kad jeigu šiuo nustatytu servitutu prie Sklypo Nr. 7 negalima privažiuoti neįrengiant naujos nuovažos, tuomet Sklypas Nr. 7 lieka be privažiavimo. NŽT taip pat nurodė kitus privačius sklypus, per kuriuos teoriškai galėtų būti sprendžiamas privažiavimo klausimas, tačiau šiuose sklypuose ieškovo naudai kelio servitutai nebuvo nustatyti. NŽT pasiūlė, nesant savininkų susitarimo, siekti kelio servituto nustatymo teismo tvarka.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo prašomas kelio servitutas yra objektyviai būtinas. Jos teigimu, ieškovas neįrodė, kad nėra kitų galimybių normaliomis sąnaudomis patekti į jam priklausantį Sklypą Nr. 7. Apeliantė nurodo, kad ieškovo sklypo naudai jau yra nustatytas servitutas administraciniu aktu, todėl pirmiausia turėjo būti išnaudotos galimybės patekti į Sklypą Nr. 7 naudojantis šiuo servitutu. Be to, apeliantės vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina ir kitus galimus patekimo į ieškovo sklypą būdus.

CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas yra teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu, arba šio daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.112 straipsnio 1 ir 3 dalis servitutu suteikiamos konkrečios naudojimosi svetimu daiktu teisės arba apribojamos konkrečios tarnaujančiojo daikto savininko teisės, o servituto turinį lemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, kai savininkai nesusitaria ir nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servituto nustatymas teismo sprendimu yra siejamas su objektyviu jo būtinumu. Servitutas negali būti nustatomas vien dėl to, kad toks naudojimosi svetimu daiktu būdas viešpataujančiojo daikto savininkui būtų patogesnis. Sprendžiant dėl servituto nustatymo turi būti įvertinta, ar viešpataujančiojo daikto savininkas išnaudojo objektyvias ir realiai įmanomas galimybes savo nuosavybės teise naudotis neapribodamas kito savininko teisių ir ar nėra kito tinkamo būdo normaliomis sąnaudomis naudoti viešpataujantįjį daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021).

Pareiga įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias servituto nustatymo būtinumą, tenka jo nustatymo reikalaujančiam asmeniui (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo įrodyti ne tai, kad jo pasirinktas patekimo į Sklypą Nr. 7 būdas yra patogiausias, bet tai, kad be prašomo servituto nėra kito realaus ir teisėto būdo normaliomis sąnaudomis naudoti jam priklausantį nekilnojamąjį daiktą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad servituto nustatymo reikalaujantis asmuo turi įrodyti, jog kitų alternatyvių galimybių patenkinti daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius nėra arba jų įgyvendinimas būtų neproporcingai sudėtingas ar brangus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021).

Nagrinėjamu atveju esminis apeliantės argumentas grindžiamas tuo, kad ieškovo sklypo naudai jau yra nustatytas servitutas administraciniu aktu, todėl, jos vertinimu, nebuvo pagrindo nustatyti dar vieną servitutą per atsakovei priklausantį žemės sklypą. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad administraciniu aktu nustatytu servitutu nėra galimybės realiai naudotis dėl nuovažos nuo kelio Nr. 5225 (duomenys neskelbtini) nebuvimo. Ji teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 166 punktą, 100 m atstumą tarp nuovažų nepagrįstai vertindamas kaip besąlyginį reikalavimą.

Pagal apeliaciniame skunde nurodytą ginčui aktualią Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 166 punkto redakciją, rajoniniuose keliuose sankryžos ir nuovažos kiekvienoje kelio pusėje gali būti įrengiamos ne dažniau kaip kas 100 m, kai, kelio valdytojo turimais duomenimis, vidutinis metinis paros eismo intensyvumas yra didesnis kaip 200 transporto priemonių per parą. Jeigu vidutinis metinis paros eismo intensyvumas yra mažesnis kaip 200 transporto priemonių per parą, sankryžos ir nuovažos kiekvienoje kelio pusėje gali būti įrengiamos mažesniu atstumu. Parenkant mažesnį atstumą tarp sankryžų ir nuovažų, turi būti įvertintos eismo saugumo sąlygos. Pirmenybė teikiama nuovažoms į vietinės reikšmės kelius, kurie suprojektuoti patvirtintuose teritorijų ar žemėtvarkos planavimo dokumentuose, žemės sklypus, kuriuose nustatyti kelio servitutai, taip pat nuovažoms į du ar daugiau žemės sklypų.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliante tiek, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 166 punkte nustatytą 100 m atstumo reikalavimą išdėstė nevisiškai tiksliai, neatskleisdamas jo sąsajos su konkretaus kelio ruožo vidutiniu metiniu paros eismo intensyvumu. Tačiau šis pirmosios instancijos teismo motyvavimo netikslumas pats savaime nepatvirtina apeliantės teiginio, kad nuovažą į administraciniu aktu nustatytą servitutą buvo galima įrengti.

Byloje nustatyta, kad ieškovas, siekdamas pasinaudoti administraciniu aktu nustatytu servitutu, kreipėsi į valstybinės reikšmės kelio valdytoją AB „Via Lietuva“ dėl nuovažos įrengimo. Kelio valdytojas nustatė, kad nuo esamos registruotos nuovažos valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 5225 (duomenys neskelbtini) 5,759 km dešinėje pusėje iki ieškovo pageidaujamos naujos nuovažos vietos yra apie 40 m, ir nurodė, kad naujos nuovažos šioje vietoje įrengti nėra juridinių galimybių. Teisėjų kolegija, patikrinusi AB „Via Lietuva“ viešai skelbiamus eismo intensyvumo duomenis interaktyviame „Eismoinfo“ žemėlapyje (maps.eismoinfo.lt), pasirinkusi vidutinio metinio paros eismo intensyvumo duomenų sluoksnį ir kelio Nr. 5225 (duomenys neskelbtini) ruožą ties maždaug 5,75 km, nustatė, kad šis kelio ruožas priskirtas 501–1000 transporto priemonių per parą vidutinio metinio paros eismo intensyvumo intervalui. Taigi ginčui aktualiame kelio ruože vidutinis metinis paros eismo intensyvumas yra didesnis kaip 200 transporto priemonių per parą (https://maps.eismoinfo.lt/). Vadinasi, net ir Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 166 punktą taikant taip, kaip jo turinį apeliaciniame skunde aiškina pati apeliantė, ginčo kelio ruože yra tenkinama sąlyga, su kuria siejamas ne mažesnio kaip 100 m atstumo reikalavimas. Faktinis apie 40 m atstumas iki esamos registruotos nuovažos šio reikalavimo neatitinka. Taigi pirmosios instancijos teismo padarytas reglamento nuostatos išdėstymo netikslumas neturėjo įtakos galutinei išvadai dėl galimybės įrengti naują nuovažą.

Šiame kontekste reikšminga tai, kad servituto objektyvaus būtinumo vertinimas negali būti grindžiamas vien teorine galimybe, jog tam tikromis sąlygomis nuovaža galėtų būti įrengta. Byloje sprendžiama, ar egzistuoja reali ir teisėta galimybė patekti į Sklypą Nr. 7. Nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas pasinaudoti administraciniu aktu nustatytu servitutu, kreipėsi į kompetentingą kelio valdytoją dėl nuovažos įrengimo, tačiau kelio valdytojas nurodė, kad naujos nuovažos pageidaujamoje vietoje įrengti nėra galimybės. Nors apeliantė teigia, kad pagal ginčui aktualią Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 166 punkto redakciją mažesnis nei 100 m atstumas tarp nuovažų tam tikrais atvejais yra galimas, byloje nustatyta, kad tokia išimtis siejama su mažesniu kaip 200 transporto priemonių per parą vidutiniu metiniu paros eismo intensyvumu, o ginčo kelio ruože šis intensyvumas patenka į 501–1000 transporto priemonių per parą intervalą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantės nurodyta mažesnio atstumo tarp nuovažų galimybė nagrinėjamu atveju netaikytina ir dėl šios priežasties administraciniu aktu nustatytas servitutas neužtikrina realaus ir teisėto susisiekimo su keliu ir negali būti vertinamas kaip alternatyva pirmosios instancijos teismo nustatytam servitutui.

Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra kitų realių patekimo į Sklypą Nr. 7 galimybių. Ji remiasi Nacionalinės žemės tarnybos 2024 m. rugpjūčio 20 d. raštu, antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir jo priedais ir nurodo galimybę patekti į ieškovo sklypą per kitus privačius žemės sklypus.

Kaip minėta, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį ir kasacinio teismo praktiką, servitutas teismo sprendimu gali būti nustatytas tik tada, kai nenustačius servituto viešpataujančiojo daikto nebūtų galima normaliomis sąnaudomis naudoti pagal paskirtį. Todėl alternatyva prašomam servitutui gali būti laikomas toks patekimo būdas, kuris konkrečiomis aplinkybėmis yra realiai įgyvendinamas ir teisėtas. Vien fizinė galimybė patekti į sklypą važiuojant per kitam asmeniui priklausančią žemę savaime nepatvirtina, kad viešpataujančiojo daikto savininkui užtikrintas tinkamas naudojimasis jo daiktu.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2024 m. rugpjūčio 20 d. raštas patvirtina realios alternatyvos egzistavimą. Šiame rašte galimybė patekti į Sklypą Nr. 7 administraciniu aktu nustatytu servitutu siejama su sąlyga, kad juo būtų galima naudotis neįrengiant naujos nuovažos. Kartu nurodyta, kad tuo atveju, jeigu be naujos nuovažos šiuo servitutu naudotis negalima, Sklypas Nr. 7 lieka be privažiavimo. Taigi Nacionalinės žemės tarnybos rašte nebuvo konstatuota, kad ieškovas turi realią ir teisėtą galimybę privažiuoti prie savo sklypo. Priešingai, jame buvo įvardyta būtent ta problema, kuri nagrinėjamoje byloje ir kilo, – administraciniu aktu nustatytas servitutas pats savaime neužtikrina susisiekimo su keliu. Taigi byloje nustačius, kad administraciniu aktu nustatytam servitutui pasiekti būtina nauja nuovaža, o jos ginčo vietoje įrengti nėra galimybės, yra susiklosčiusi būtent kita Nacionalinės žemės tarnybos rašte nurodyta situacija – Sklypas Nr. 7 lieka be privažiavimo. Todėl šis raštas ne paneigia, o patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas nagrinėjamu atveju nėra reali patekimo į Sklypą Nr. 7 alternatyva.

Apeliantės nurodomos galimybės patekti į Sklypą Nr. 7 per Sklypą Nr. 5 taip pat nėra pagrindo vertinti kaip realios ir teisėtos alternatyvos. Antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotos faktinės vietovės aplinkybės savaime nenustato ieškovo teisės naudotis trečiajam asmeniui priklausančiu žemės sklypu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad net ir važiuojant apeliantės nurodytu būdu būtų patenkama ne tiesiogiai į Sklypą Nr. 7, bet į privatų Sklypą Nr. 5, kuriame ieškovo naudai kelio servitutas nenustatytas. Be to, pirmosios instancijos teisme Sklypo Nr. 5 bendraturtė nurodė, kad į šį sklypą pati patenka važiuodama išilgai atsakovės Sklypo Nr. 9, t. y. iš esmės tuo keliu, kurio vietoje ieškovas prašo nustatyti servitutą. Todėl apeliantės nurodomas patekimas per Sklypą Nr. 5 ne tik nesuteikia ieškovui teisės naudotis svetimu sklypu, bet ir neišsprendžia ginčo dėl patekimo per atsakovės sklypą.

Analogiškai pirmosios instancijos teismas vertino Nacionalinės žemės tarnybos nurodytą galimybę patekti per (duomenys neskelbtini) 11A esantį žemės sklypą. Šio sklypo bendraturčiai teismo posėdyje nurodė, kad jų sklypas su Sklypu Nr. 7 nesiriboja ir faktinio privažiavimo per jį nėra. Apeliaciniame skunde nepateikta konkrečių duomenų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvados dėl alternatyvių patekimo būdų. Antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytas patekimas per Sklypą Nr. 5 neužtikrina ieškovui teisėto privažiavimo prie Sklypo Nr. 7 ir faktiškai taip pat yra susijęs su važiavimu per atsakovei priklausantį Sklypą Nr. 9, o galimybė patekti per (duomenys neskelbtini) 11A esantį žemės sklypą byloje nepatvirtinta. Todėl apeliantės nurodyti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad kito realaus ir teisėto patekimo į Sklypą Nr. 7 būdo nenustatyta.

Apeliantė teigia, kad, ieškovo Sklypo Nr. 7 naudai jau esant administraciniu aktu nustatytam servitutui, ieškovas turėjo kreiptis dėl šio servituto turinio pakeitimo CK 4.112 straipsnio 5 dalies pagrindu, o ne reikalauti nustatyti kitą servitutą per atsakovei priklausantį Sklypą Nr. 9. Apeliantės vertinimu, nustačius dar vieną servitutą nepagrįstai papildomai ribojama jos nuosavybės teisė.

CK 4.112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutu jo turėtojui suteikiamos konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba iš tarnaujančiojo daikto savininko atimamos konkrečios naudojimosi daiktu teisės. Pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas jo turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. CK 4.112 straipsnio 5 dalyje nustatyta viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininko teisė kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį arba panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas arba labai sudėtingas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodyta CK 4.112 straipsnio 5 dalis nagrinėjamu atveju nepagrindžia jos pozicijos. Ši teisės norma reglamentuoja jau nustatyto servituto turinio pakeitimą, tačiau nagrinėjamoje byloje kliūtis naudotis administraciniu aktu nustatytu servitutu kyla ne dėl jo suteikiamų teisių apimties ar nepakankamai apibrėžto naudojimosi tarnaujančiuoju daiktu būdo. Kaip nustatyta pirmiau, administraciniu aktu nustatytas servitutas neužtikrina susisiekimo su keliu Nr. 5225 (duomenys neskelbtini), o tam, kad šiuo servitutu būtų galima realiai naudotis kaip privažiavimu prie Sklypo Nr. 7, būtina įrengti naują nuovažą nuo šio kelio. Byloje nustatyta, kad naujos nuovažos ginčo vietoje įrengti nėra galimybės. Vadinasi, vien administraciniu aktu nustatyto servituto turinio pakeitimas šios kliūties nepašalintų, nes juo nebūtų sukurtas trūkstamas susisiekimas tarp kelio Nr. 5225 (duomenys neskelbtini) ir servitutinio kelio. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nenurodo, kaip konkrečiai pakeitus esamo servituto turinį būtų galima pašalinti nustatytą kliūtį ir užtikrinti realų bei teisėtą patekimą iš kelio į Sklypą Nr. 7.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, kad ieškovas turėjo siekti administraciniu aktu nustatyto servituto turinio pakeitimo CK 4.112 straipsnio 5 dalies pagrindu. Vien aplinkybė, kad Sklypo Nr. 7 naudai jau yra nustatytas servitutas, nepaneigia kito servituto nustatymo būtinybės, kai byloje nustatyta, kad esamas servitutas neužtikrina realaus ir teisėto privažiavimo prie viešpataujančiojo daikto. Nagrinėjamu atveju nenustačius servituto per atsakovei priklausantį Sklypą Nr. 9, kito realaus ir teisėto patekimo į Sklypą Nr. 7 būdo byloje nenustatyta.

Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas įvykdė jam tenkančią pareigą įrodyti servituto objektyvų būtinumą. Jos vertinimu, naujo servituto nustatymas nepagrįstai papildomai riboja jos nuosavybės teisę, nors ieškovo sklypo naudai jau nustatytas kitas servitutas.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nustatant servitutą turi būti siekiama protingos viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros, o tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisė negali būti ribojama daugiau, negu objektyviai būtina viešpataujančiojo daikto tinkamam naudojimui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju servituto objektyvus būtinumas įrodytas ne tuo, kad ieškovo pasirinktas privažiavimo būdas būtų jam patogesnis, bet tuo, kad byloje nenustatyta kito realaus ir teisėto būdo patekti į jam priklausantį Sklypą Nr. 7. Ieškovas siekė pasinaudoti jau nustatytu administraciniu servitutu ir kreipėsi į kompetentingą kelio valdytoją dėl tam būtinos nuovažos įrengimo, tačiau tokia galimybė nebuvo patvirtinta. Kitos byloje nurodytos patekimo alternatyvos taip pat neužtikrina teisėtos ir realios galimybės patekti į ieškovo sklypą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas, kurį iš kelių lygiaverčių patekimo į Sklypą Nr. 7 būdų pasirinkti. Byloje nustatyta, kad, nenustačius servituto per atsakovės sklypą, ieškovui nėra užtikrinamas kitas realus ir teisėtas privažiavimas prie jam priklausančio nekilnojamojo daikto. Esant tokioms aplinkybėms, servituto nustatymas yra būtinas tam, kad Sklypas Nr. 7 galėtų būti tinkamai naudojamas pagal paskirtį.

Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės nuosavybės teisę apribojo konkrečia apimtimi – servitutas nustatytas pagal matininko parengtą planą apibrėžtam 371 kv. m plotui, o už nuosavybės teisės suvaržymą atsakovei nustatyta 442,70 Eur vienkartinė kompensacija. Apeliantė apeliaciniame skunde savarankiškai neginčija nei konkretaus servituto ploto ir ribų, nei nustatytos kompensacijos dydžio. Todėl, nustačius objektyvų servituto būtinumą ir nesant kitos realios bei teisėtos patekimo į Sklypą Nr. 7 alternatyvos, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas atlygintinis servitutas neproporcingai riboja atsakovės nuosavybės teisę.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino servituto nustatymui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog nenustačius ieškovo prašomo servituto nėra kito realaus ir teisėto būdo normaliomis sąnaudomis užtikrinti patekimą į Sklypą Nr. 7 ir jo naudojimą pagal paskirtį. Todėl atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. kovo 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas pateikė duomenis apie patirtas 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad ieškovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš atsakovės A. R. ieškovui IES1 priteistina 968,00 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui IES1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 968,00 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.