Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens ATS1 ( ATS1 ) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 ( PRS1 ) pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, suinteresuotas asmuo ATS1 ( ATS1 ).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Anot apelianto, dokumentuose taip pat skiriasi naudojamos formuluotės, teksto struktūra, tai patvirtina skirtingą valios apibrėžimo laipsnį.

Nurodo, jog nė vienas byloje esantis dokumentas (testamentai) nėra pažymėtas kaip galutinis ar preliminarus ir pirmosios instancijos teismas jų tarpusavio santykio nenustatė ir šių aplinkybių nevertino. Esant skirtingo turinio dokumentams (testamentams) ir nenustačius jų tarpusavio santykio, nėra objektyvaus pagrindo nustatyti, kuris išreiškia galutinę testatorės valią.

Mano, jog dokumentuose, kuriuose minimas sodo sklypas, nėra nurodyta pakankama jo identifikacija – nenurodytas tikslus adresas, kiti duomenys, leidžiantys jį aiškiai nustatyti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis, teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju suinteresuoto asmens pateiktam atskirajam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo pareiškimas dėl asmeninio testamento patvirtinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pareiškėjas pateiktu atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo apeliacinį procesą nutraukti, teigdamas, jog apeliantas pateikė nepagrįstą prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti (jo nurodytos aplinkybės nebuvo svarbios, pateisinančios termino praleidimą) ir pirmosios instancijos teismas jį atnaujino nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio pareiškėjo prašymo, atkreipia dėmesį į tai, jog, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenimis, nustatyta, kad skundžiama nutartis priimta 2026 m. balandžio 29 d., o jos įsiteisėjimo data nurodyta 2026 m. gegužės 7 d. Tačiau 2026 m. gegužės 19 d. gautas suinteresuoto asmens ATS1 ( ATS1 ) atskirasis skundas kartu su prašymu atnaujinti praleistą terminą jam pateikti (DOK-74505). Teisėjos 2026 m. gegužės 19 d. rezoliucija terminas atskirajam skundui paduoti atnaujintas, atskirasis skundas priimtas ir nustatytas terminas atsiliepimams į jį pateikti. Pažymėtina, jog CPK 78 straipsnio 5 dalis nustato, jog, atnaujindamas procesinį terminą, teismas priima rezoliuciją. Atsisakydamas patenkinti pareiškimą dėl procesinio termino atnaujinimo, teismas dėl jo priima motyvuotą nutartį. Pagal to paties straipsnio 6 dalį, dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis (rezoliucija) negali būti apeliacijos objektas / apeliacinio proceso nutraukimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apelianto prašymą dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo patenkino, užtikrino asmens teisę į apeliaciją, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teisme nėra teisinio pagrindo nuspręsti priešingai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl apeliacinio proceso nutraukimo laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus: 1) 2017 m. lapkričio 4 d. L. L. testamentą (lietuvių kalba), 2) 2017 m. lapkričio 4 d. L. L. testamentą (rusų kalba su vertimu į lietuvių kalbą), 3) 2017 m. lapkričio 4 d. L. L. testamentą (rusų kalba su vertimu į lietuvių kalbą), kurio pabaigoje yra prierašas „Radau bute 2025-02-19 16:00.“ CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant klausimą, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog apeliantas atskirąjį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančių testamentų turinį, nenustatė jų tarpusavio ryšio, todėl liko neišspręstas klausimas dėl galutinės / tikrosios testatorės valios, ir šiems argumentams patvirtinti kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus, darytina išvada, jog yra pagrindas juos priimti. Apelianto pateiktų papildomų dokumentų turinys pareiškėjui yra žinomas, kadangi visi trys apelianto pateikti testamentai buvo byloje ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (nebuvo tik 2017 m. lapkričio 4 d. rusų kalba surašyto testamento su prierašu „Radau bute 2025-02-19 16:00“ vertimo į lietuvių kalbą). Pateikti papildomi dokumentai neužvilkins bylos nagrinėjimo ir gali turėti įtakos sprendžiant kausimą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, apelianto kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai priimami (CPK 314 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad L. L., gimusi (duomenys neskelbtini) , mirė (duomenys neskelbtini).

Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Gyventojų registro pažymos duomenimis, L. L. sutuoktinis I. L. mirė (duomenys neskelbtini), duomenų apie L. L. vaikus nėra, šeiminė padėtis – našlė.

Testamentų registre nėra duomenų apie L. L. testamento registravimą.

Iš VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad L. L. vardu registruotas šis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini); žemės sklypas su pastatais, esantys (duomenys neskelbtini).

Bylai pateikti trys L. L. 2027 m. lapkričio 4 d. testamentai: 1) 2017 m. lapkričio 4 d. testamentas lietuvių kalba (toliau – ir Testamentas 1), 2017 m. lapkričio 4 d. testamentas rusų kalba su vertimu į lietuvių kalbą (toliau – ir Testamentas 2), 2017 m. lapkričio 4 d. testamentas rusų kalba su vertimu į lietuvių kalbą su prierašu „Radau bute 2025-02-19 16:00“ (toliau – ir Testamentas 3).

2025 m. liepos 21 d. nutartimi paskirta lietuvių kalba 2017 m. lapkričio 4 d. surašyto dokumento, pavadinimu „Testamentas“ (Testamentas 1), rašysenos ekspertizė, ją pavedant atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui.

2025 m. gruodžio 18 d. teisme gautas 2025 m. gruodžio 9 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-2231 (25) (toliau – ir Ekspertizės aktas).

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju apeliantas savo nesutikimą su skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartimi iš esmės grindžia trimis aspektais. Pirma, apelianto teigimu, nė vienas byloje esantis testamentas nėra pažymėtas kaip galutinis / preliminarus ir pirmosios instancijos teismas nevertino jų tarpusavio santykio, todėl nebuvo objektyvaus pagrindo nustatyti, kuris testamentas išreiškia galutinę testatorės valią. Antra, teigia, jog byloje esantys testamentai, susiję su testatorės valia nėra identiški (vienuose dokumentuose nurodomas visas testatorės turtas, o kitame – nurodytas tik konkretus objektas – butas), tai patvirtina skirtingą testatorės valią, ir teismas šių aplinkybių nevertino. Trečia, nurodo, kad atlikta ekspertizė nepaneigia byloje esančio skirtingo turinio dokumentų (testamentų). Taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog testamentuose, kuriuose minimas sodo sklypas, nėra nurodyta pakankama jo identifikacija, leidžianti jį aiškiai nustatyti.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsižvelgiant į apelianto atskirojo skundo argumentus, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškimą, būtina įvertinti byloje esančių 2017 m. lapkričio 4 d. testamentų turinį ir nustatyti tikrąją testatorės valią dėl testamentu paliekamo turto masto.

Testamentas – vienašalis sandoris, kuriame išreikštas jį sudariusio asmens patvarkymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Po testatoriaus mirties testamente nurodyti asmenys paveldi palikėjo turtą, t. y. testamentai sukuria paveldėjimo teisinius santykius. Taigi testamento instituto paskirtis – užtikrinti fiziniam asmeniui teisę savo valia, kuri išviešinama po mirties, pasirinkti įpėdinius ir paskirstyti jiems po testatoriaus mirties liekantį palikimą. Įstatymu pripažįstami oficialieji ir asmeniniai testamentai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.27 straipsnis). Notaro ar kito įstatymu įgalioto asmens patvirtinti testamentai yra oficialieji (CK 5.28 straipsnis). Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data, vieta, jis išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas (CK 5.30 straipsnio 1 dalis). Asmeninis testamentas atitinka oficialųjį tik tuo atveju, jeigu nustatyta tvarka buvo perduotas saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui užsienyje (CK 5.31 straipsnio 1 ir 2 dalys). Jeigu asmeniniai testamentai nebuvo perduoti saugoti nurodytiems asmenims, jie turi būti per vienus metus po testatoriaus mirties pateikti teismui ir jo patvirtinti (CK 5.31 straipsnio 4 dalis). Teismo patvirtintas asmeninis testamentas įgyja oficialiojo testamento statusą. Tai reiškia, kad asmeninis testamentas, kuris nebuvo perduotas saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui, gali sukurti paveldėjimo teisinius santykius tik tuo atveju, jeigu per nustatytą terminą buvo pateiktas teismui ir teismas jį patvirtino.

CK 5.30 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmeniniam testamentui privalomi reikalavimai: a) asmeninis testamentas turi būti surašytas testatoriaus ranka; b) asmeniniame testamente turi būti nurodytas testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena) ir vieta; c) testatoriaus valios išraiška; d) asmeninis testamentas turi būti pasirašytas testatoriaus. CK 5.30 straipsnyje taip pat aptartos tam tikros šių reikalavimų taikymo išimtys. Nurodyti reikalavimai taikomi tiek nustatyta tvarka perduotiems saugoti asmeniniams testamentams, tiek ir neperduotiems, kurie, kaip minėta, tvirtinami teismo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad testatorė L. L. mirė (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo pareiškimas dėl L. L. asmeninio testamento patvirtinimo pirmosios instancijos teisme gautas 2025 m. kovo 24 d., t. y. nepraleidus CK 5.31 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų senaties termino. Ginčo, kad mirusi L. L. yra pareiškėjo teta (pareiškėjo mamos pusseserė), byloje nėra. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad apeliantas yra mirusios L. L. brolis. Pareiškėjas bylai pateikė 2017 m. lapkričio 4 d. lietuvių kalba surašytą L. L. testamentą, dėl kurio pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 21 d. nutartimi buvo paskirta atlikti rašysenos ekspertizė. Iš 2025 m. gruodžio 9 d. Ekspertizės akto matyti, kad jame padarytos išvados, jog L. L. 2017 m. lapkričio 4 d. testamentą, parašytą lietuvių kalba, parašė L. L.; kad L. L. 2017 m. lapkričio 4 d. testamente du parašus pasirašė L. L.; kad L. L. 2017 m. lapkričio 4 d. testamente neįprastos rašysenos požymių nenustatyta. Pažymėtina, jog aptariamo 2017 m. lapkričio 4 d. testamento, surašyto lietuvių kalba, turinys buvo toks: „ Aš L. L. (I. dukra) gimusi (duomenys neskelbtini), gyvenanti Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) noriu palikti savo butą, esantį Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), sodą, esantį Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), pinigus, esančius bankuose Swedbank ir SEB. S. D. V. (duomenys neskelbtini), gyvenančiu (duomenys neskelbtini). Parašas. Aš L. L. I. dukra Parašas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). 2017-11-04. Mano telefonas (duomenys neskelbtini), mobilus telefonas (duomenys neskelbtini), D. S. telefonas (duomenys neskelbtini).”

Bylai pateiktas 2017 m. lapkričio 4 d. L. L. testamentas, surašytas rusų kalba. Iš atlikto jo vertimo į lietuvių kalbą matyti, kad aptariamo testamento turinys toks: „Aš L. L. I., gimusi (duomenys neskelbtini), gyvenanti Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini), palieku savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), S. D.V. (S. D.), gyvenančiam (duomenys neskelbtini). S. D. V. (S. D.) gimimo data – (duomenys neskelbtini). Aš, būdama pilno proto, palieku jam savo daržą, esantį (duomenys neskelbtini), ir visus piniginius indėlius sąskaitose banke Swedbank ir SEB banke.”

Bylai taip pat pateiktas (jį pateikė N. Č.) dar vienas 2017 m. lapkričio 4 d. L. L. testamentas, surašytas rusų kalba, su prierašu „Radau bute 2025-02-19 16:00.“ Iš nurodyto testamento vertimo į lietuvių kalbą matyti, kad jo turinys toks: „Aš L. L. (L. I. L.), gimusi (duomenys neskelbtini) , testamentu palieku savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame aš gyvenu, mano pusseserei L. N. S.(gim. (duomenys neskelbtini)), sūnui D. V. S., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). D. V. S. gimimo data – (duomenys neskelbtini).”

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad testatorės vidinė valia atitiko jos išorinę, išreikštą asmeniniame testamente. Atkreipė dėmesį į tai, jog testamento teksto netikslumai, pasikartojimai, tarpai, topografiniai požymiai, surašymo stilius ir tai, kad testamentas buvo surašytas keliomis kalbomis, nedaro testamento negaliojančiu. Pabrėžė, jog asmeninio testamento turinys yra aiškus, nedviprasmiškas, sudarytas laisva testatoriaus valia ir neleidžia daryti išvados, kad galbūt buvo surašytas ne pačios testatorės ar kad testatorė buvo įtakota kitų asmenų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes ir atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo nepritarti nurodytoms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu liudytoja N. Č. patvirtino, jog su L. L. buvo draugės ir 2017 m. ji perdavė jai saugoti 2017 m. lapkričio 4 d. testamentą, kuris buvo surašytas tiek lietuvių (Testamentas 1), tiek rusų kalbomis (Testamentas 2). Patvirtino, kad testamentą perskaitė ir žinojo, kad L. L. savo turtą palieka sūnėnui (pareiškėjui). Paaiškino, kad L. L. dėl testamento žadėjo nueiti pas notarą. Nurodė, jog L. L. jai pasakė, kad dar vieną testamentą yra palikusi pas save namuose, kurio turinys toks pats. Ginčo byloje nėra dėl to, jog po L. L. mirties N. Č. Testamente 1 nurodytu telefono numeriu susisiekė su pareiškėju ir pranešė apie tetos L. L. mirtį, o jam atvykus į (duomenys neskelbtini) (laidotuves), N. Č. atidavė pareiškėjui L. L. jai saugoti perduotus testamentus. Šioje nutartyje jau minėta, jog, atliktus ekspertizę, buvo patvirtinta, kad 2017 m. lapkričio 4 d. testamentą lietuvių kalba (Testamentą 1) parašė ir pasirašė L. L.

Remiantis CK 5.30 straipsnio 1 dalimi, be nurodytų aplinkybių, teismas, spręsdamas dokumento pripažinimo asmeniniu testamentu ir jo patvirtinimo klausimus, turi aiškintis ir dėl testatoriaus valios išraiškos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas asmeninio testamento sudarymo tvarką ir formą reglamentuojančių teisės normų tikslą, yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į asmeninio testamento tikslą – suteikti palikėjui galimybę pačiam surašyti jam priklausančio turto patvarkymą mirties atveju, įstatyme nustatytais testamento sudarymo reikalavimais siekiama užtikrinti, jog testatoriaus vidinė valia atitiktų jos išorinę išraišką testamente. Kadangi asmeninis testamentas sukuria teisinį paveldėjimo santykį tik po testatoriaus mirties, tai CK 5.30 straipsnio normos pagal savo prigimtį laikomos imperatyviosiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2004; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2009; 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-248/2015). Dėl to teismas, nagrinėdamas prašymą patvirtinti asmeninį testamentą, patikrina, ar jis atitinka CK 5.30 straipsnyje nustatytus reikalavimus asmeninio testamento formai, turiniui, ar jame yra išreikšta testatoriaus valia dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Testatoriaus valia yra esminis būtinas testamento elementas; ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties. Įstatyme įtvirtinta testamento ir konkrečiai asmeninio testamento samprata neleidžia patvirtinti tokio asmeninio testamento, kuris neatitinka šių esminių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2004, 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013; 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-248/2015; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-916/2022). Taigi visais atvejais inter alia prieš tvirtinant asmeninį testamentą turi būti patikrinama, ar pateiktame tvirtinti testamente išreikšta testatoriaus valia būtent dėl paveldėjimo ir ar ji išreikšta tinkamai.

Nagrinėjamu atveju, spendžiant klausimą dėl tikrosios testatorės valios, svarbu atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog byloje esančio Testamento 1 ir Testamento 2 turinys, kuriuos L. L. perdavė saugoti N. Č., o pastaroji po L. L. mirties perdavė juos pareiškėjui, nors ir surašytas lietuvių bei rusų kalbomis, tačiau iš esmės yra toks pat. Lietuvių kalba surašytame testamente L. L. rašo, jog noriu palikti savo butą, esantį Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), sodą, esantį Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), pinigus, esančius bankuose Swedbank ir SEB, D. S. Rusų kalba surašytame testamente, nors teksto ir jo sakinių formuluotės šiek tiek skiriasi, tačiau testamento turinio esmė išlieka ta pati – L. L. rašo, jog palieka savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), S. D. V., o kitoje pastraipoje nurodo, jog, būdama pilno proto, „palieku jam savo daržą, esantį (duomenys neskelbtini), ir visus piniginius indėlius sąskaitose banke Swedbank ir SEB banke.” Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nurodytose Testamento 1 ir Testamento 2 tekstuose skiriasi sakinių formuluotės, Testamente 1 L. L. rašo „noriu palikti“, o Testamente 2 – „palieku“, skirtingai nurodyti testamentu paliekamo turto duomenys (Testamente 1 – butą, esantį Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), sodą, esantį Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), o Testamente 2 – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Lietuvoje <...> daržą, esantį (duomenys neskelbtini)), tačiau tai iš esmės testatorės valios išraiškos nekeičia ir nedaro testamento negaliojančio. Iš abiejų testamentų (lietuvių ir rusų kalba) turinio matyti aiškiai, konkrečiai ir nedviprasmiškai išreikšta L. L. vidinė valia savo turtą po mirties palikti PRS1 ( PRS1 ), t. y. pareiškėjui. Abiejuose testamentuose (lietuvių ir rusų kalba) yra nurodyta ta pati jų surašymo data – 2017 m. lapkričio 4 d., vieta, abu pasirašyti L. L. (dėl Testamento 1 atlikta rašysenos ekspertizė, kuri patvirtino L. L. rašysenos ir parašo tikrumą). Dėl Testamento 2 rašysenos ekspertizė neatlikta, kadangi nei suinteresuotas asmuo ATS1 ( ATS1 ), nei pareiškėjas nepateikė dokumentų su L. L. rašysenos pavyzdžiais rusų kalba.

Pasisakant dėl byloje esančio 2017 m. lapkričio 4 d. testamento, surašyto rusų kalba, kuriame yra prierašas „Radau bute 2025-02-19 16:00“, pažymėtina, jog šio testamento L. L. neperdavė saugoti savo artimai draugei N. Č., jis buvo rastas jau po L. L. mirties 2025 m. vasario 19 d. (L. L. mirė (duomenys neskelbtini)). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors aptariamame testamente nurodyta, kad „palieku savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame aš gyvenu, mano pusseserei L. N. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), sūnui D. V. S.“, t. y. testamente nėra išreikšta L. L. valia po savo mirties palikti pareiškėjui ir sodą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pinigines lėšas banko sąskaitose, kaip nurodyta Testamente 1 ir Testamente 2, tačiau, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog tai nepaneigia L. L. valios visą turtą po savo mirties palikti pareiškėjui. Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu N. Č. nurodė, jog L. L. jai perdavė Testamentą 1 ir Testamentą 2, tačiau taip pat pažymėjo, kad pas L. L. buvo kitų testamento juodraštinių variantų. Apeliacinės instancijos teismo manymu, kadangi L. L. su N. Č. bendravo artimai, todėl perdavė jai saugoti Testamentą 1 ir Testamentą 2, ir esant situacijai, jog L. L. būtų pakeitusi savo valią testamentu pareiškėjui palikti tik butą, esantį (duomenys neskelbtini), ji būtų paprašiusi N. Č. grąžinti jai perduotus testamentus, būtų perdavusi kitą testamento variantą, surašiusi oficialų testamentą, kuris būtų patvirtintas notaro (CK 5.28 straipsnio 1 dalis) ar atlikusi kitus veiksmus. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nėra. Be to, pažymėtina, jog nuo testamentų sudarymo 2017 m. lapkričio 4 d. iki L. L. mirties praėjo daugiau nei septyni metai, todėl, esant poreikiui, testatorė turėjo galimybę keisti testamentą (jo turinį, apimtį, asmenį(-is), kam palieka turtą), atsiimti jį iš N. Č. ar jį pakeisti, tačiau to nepadarė. Tai tik patvirtina L. L. valios, išreikštos Testamente 1 ir Testamente 2, tikrumą. Apeliantas bylai taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog L. L. tikroji valia buvo palikti pareiškėjui tik butą, esantį (duomenys neskelbtini), o ne visą jai priklausantį turtą. Svarbu atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog, nepaisant to, kad skiriasi Testamento 1, Testamento 2 apimtis, lyginant juos su Testamentu 3, tačiau vis tiek L. L. buvo išreiškusi valią savo turtą palikti tam pačiam asmeniui – sūnėnui, t. y. pareiškėjui.

Šiame kontekste pažymėtina, kad valios, žinotinos kitiems asmenims (įskaitant valią dėl palikimo), išreiškimas apima ne tik jos suprantamą išdėstymą kokia nors forma (pvz., žodine, rašytine), bet ir perteikimu tiems asmenims. Asmuo, siekiantis, kad su jo turtu būtų pasielgta pagal jo valią, suvokia, kad apie tą valią turi sužinoti ją įgyvendinti galintys asmenys, todėl pasirūpina ne tik savo valios išdėstymu, bet ir jos perteikimu apie ją turintiems sužinoti asmenims. Valios išdėstymas, nesiimant veiksmų ją perduoti kompetentingiems asmenims, gali reikšti, kad asmens valia nebuvo galutinai susiformavusi ir nesusiformavo vėliau arba ketinimai pasikeitė. Asmens valia, išdėstyta žodžiu ar užrašyta, kol ji tikslingai kokiu nors būdu neperduodama kitiems asmenims, neturi galios sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-248/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju testatorė savo valią dėl paliekamo turto apimties ir dėl to, kam palieka savo turtą, buvo išreiškusi ne tik Testamentu 1 (Testamentas 2 buvo Testamento 1 versija rusų kalba), bet ir tuo, jog Testamentą 1 ir Testamentą 2 perdavė saugoti N. Č., taip siekdama būti užtikrinta, kad jos valia po mirties bus įgyvendinta.

Pažymėtina, jog, pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo išaiškinta, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 35 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje detaliau neanalizavo byloje esančių visų trijų testamentų turinio, tačiau, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą dėl L. L. tikrosios valios išraiškos ir jos apimties, t. y. visą jai priklausantį turtą po mirties palikti pareiškėjui, ir aplinkybė, jog testamentas buvo surašytas keliomis kalbomis, nedaro testamento negaliojančio. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nors apeliantas teigia, kad dokumentuose (testamentuose), kuriuose minimas sodo sklypas, nėra nurodyta pakankama jo identifikacija – nenurodytas tikslus adresas, kiti duomenys, leidžiantys jį aiškiai nustatyti, tačiau tai nepaneigia testatorės valios dėl paliekamo turto ir jo apimties. Byloje esantis VĮ Registro centro Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad L. L. vardu registruotas šis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, sodo bei ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), t. y. tas pats turtas, dėl kurio L. L. išreiškė savo valią po mirties palikti jį pareiškėjui Testamente 1 ir Testamente 2.

Apibendrindamas anksčiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teismui pateiktas tvirtinti L. L. 2017 m. lapkričio 4 d. testamentas, kuriuo palikėja savo turtą (butą, esantį (duomenys neskelbtini), pinigines lėšas bankuose, sodą, esantį (duomenys neskelbtini)) paliko pareiškėjui PRS1 , gimusiam (duomenys neskelbtini) , atitinka CK 5.30 straipsnio 1 dalyje numatytus asmeniniam testamentui nustatytus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino šį testamentą. Tai, kad apeliantas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo asmeninę nuomonę dėl jų turinio, tačiau savo argumentų nepagrindžia ir neįrodo, jog pirmosios instancijos teismas neatliko / netinkamai atliko įrodymų vertinimą, nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad asmeninio testamento patvirtinimas teismo nutartimi nereiškia, kad vėliau nebegalimi ginčai dėl tokio testamento turinio ar testatoriaus būklės jo sudarymo metu. Priešingai, testamentą patvirtinus teismui, jis įgauna teisinę galią ir suteikia teisę testamente nurodytiems asmenims priimti palikimą, jo atsisakyti, gauti paveldėjimo teisės liudijimą, o suinteresuoti asmenys įgyja teisę pareikšti teisme ieškinius dėl testamento pripažinimo negaliojančiu dėl testatoriaus neveiksnumo šioje srityje, jo valios trūkumų sudarant testamentą ir kitų priežasčių bei naudotis kitomis juridinėmis savo teisių gynimo priemonėmis, kurios taikomos oficialiesiems testamentams. Asmeninio testamento patvirtinimas teismo tvarka taip pat nevaržo notaro teisės, esant įstatyme nustatytam pagrindui, atsisakyti atlikti tam tikrą notarinį veiksmą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti apelianto atskirajame skunde dėstomais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliektina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą dėl 360,00 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo (DOK-81815). Susipažinus su prašymo ir prie jo pateiktos 2026 m. birželio 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 26/06/02/01 turiniu, matyti, kad už atskirojo skundo analizę priskaičiuota 180,00 Eur, už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą – 135,00 Eur, o už prašymo dėl rašymo apsirikimų ištaisymo parengimą – 45,00 Eur, iš viso 360,00 Eur. 2026 m. birželio 3 d. 360,00 Eur mokėjimo pavedimą advokatui atliko N. Č. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi nagrinėjamu atveju išimtinai buvo sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutarties teisėtumo pagal suinteresuoto asmens ATS1 ( ATS1 ) atskirąjį skundą, todėl jį atmetus, pareiškėjui gali būti atlygintos bylinėjimosi išlaidos, susijusios tik dėl atskirojo skundo analizės (180,00 Eur) ir atsiliepimo į jį parengimu (135,00 Eur). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš apelianto priteistini 315,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 336 straipsnio 1 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti pareiškėjui PRS1 ( PRS1 ), gimusiam (duomenys neskelbtini) , iš apelianto ATS1 ( ATS1 ), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 315,00 Eur (tris šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.