Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų PRS1 ir PRS2 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų PRS1 ir PRS2 pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniams asmenims iškėlimo, suinteresuoti asmenys antstolė A. A., antstolė SUA10 , antstolis SUA7 , antstolė SUA9 , antstolis SUA8 , antstolė SUA5 , antstolis SUA13 , SUA12 , uždaroji akcinė bendrovė ,,B2 Impact“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, akcinė bendrovė SEB bankas, SUA6 , uždaroji akcinė bendrovė ,,Julianus Inkaso“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai PRS1 ir PRS2 (toliau kartu – ir pareiškėjai, kiekvienas atskirai – pareiškėjas) padavė teismui pareiškimą Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FBĮ) 4¹ straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais pagrindais, prašydami: i) iškelti pareiškėjams fizinio asmens bankroto bylą; ii) pareiškėjų bankroto administratoriumi paskirti bankroto administratorę UAB „Stiprus žmogus“; iii) patvirtinti 920 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsitesėjimo dienos; iv) patvirtinti 448 Eur lėšų sumą, reikalingą bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos; v) nustatyti 4 mėnesių terminą teismui pateikti fizinio asmens kreditorių reikalavimo tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsitesėjimo dienos; vi) leisti pareiškėjams vykdyti individualią veiklą pagal turimas individualios veiklos pažymas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

k o n s t a t u o j a : Atskirasis skundas netenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjai neatitinka sąžiningo fizinio asmens kriterijaus ir kad jų atžvilgiu taikytinas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjų pradelsti skoliniai įsipareigojimai gerokai viršija FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir kad pagal esamą turtinę padėtį pareiškėjai objektyviai nėra pajėgūs jų įvykdyti.

Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad fizinio asmens bankroto proceso tikslas nėra apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo. Bankroto institutas skirtas sudaryti galimybę sąžiningam, objektyviai nemokiam asmeniui per protingą laikotarpį pagal realias galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus, atkurti mokumą ir tik įvykdžius įstatyme nustatytas sąlygas būti atleistam nuo likusių prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-313/2019; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-313/2021).

FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, jog fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi bankroto bylos iškėlimui būtinas ne vien objektyvus nemokumas. Nustačius nemokumą, savarankiškai tikrinama, ar nėra įstatyme nustatytų aplinkybių, dėl kurių nemokiam asmeniui bankroto procedūra negali būti taikoma.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šioje normoje nurodytas nesąžiningumas negali būti aiškinamas kaip bet koks neapdairus, ekonomiškai nenaudingas ar kreditoriui nepalankus skolininko elgesys. Turi būti vertinama konkreti asmens elgesio visuma, jo veiksmai ir neveikimas, subjektyvus požiūris į skolinių įsipareigojimų vykdymą bei objektyvios galimybės savo finansinę padėtį gerinti. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad asmens, kuris yra pernelyg pasyvus ir nesiima priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas gali būti pripažįstamas nesąžiningu, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėties negerinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Sprendžiant asmens sąžiningumo klausimą reikšmingi jo išsilavinimas, profesinė ir verslo patirtis, amžius, sveikatos būklė, darbingumas, šeiminės pareigos, faktinės galimybės gauti pajamų, jo realiai atlikti veiksmai ieškant darbo ar kitų pajamų šaltinių ir elgesys kreditorių atžvilgiu. Šiuo aspektu kasacinio teismo praktikoje akcentuojamas ne abstraktus teorinis asmens galėjimas uždirbti, o tai, ar konkrečiomis aplinkybėmis jis sąžiningai išnaudojo savo realias galimybes. Kartu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-381/2025 pateiktus išaiškinimus nei fizinio asmens nesąžiningumas, nei priežastinis ryšys tarp nesąžiningumo ir nemokumo nėra preziumuojami. Vien ekonomiškai rizikingas ar nerūpestingas elgesys savaime nėra pakankamas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktui taikyti. Teismas turi nustatyti faktines aplinkybes, leidžiančias daryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąmoningo elgesio ir jo reikšmės nemokumo būklei.

Tačiau minėti kasacinio teismo išaiškinimai nereiškia, kad jau anksčiau nemokiu tapusio fizinio asmens elgesys per įstatyme reikšmingą laikotarpį (per trejus metus iki pareiškimo pateikimo) apskritai netenka teisinės reikšmės. Naujausioje apeliacinės instancijos teismų praktikoje, sistemiškai vertinant išdėstytą kasacinio teismo praktiką bei FABĮ nuostatas, darytina išvada, kad nesąžiningais veiksmais turi būti laikytini ne tik veiksmai, kurie turi tiesioginį priežastinį ryšį su tapimu nemokiu, tačiau (ne)sąžiningumo aspektu turi būti vertinami ir tie veiksmai, dėl kurių asmuo, jau faktiškai tapęs nemokiu, per 3 metus iki pareiškimo pateikimo teismui iš esmės padidina savo nemokumą, apsunkina savo finansinę padėtį ar kitaip elgiasi nesąžiningai (Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2147-852/2026). Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-946-1041/2026 taip pat akcentuota, kad fizinio asmens pasyvumas, nesiekimas gauti didesnių pajamų ir nors kiek įmanoma mažinti įsiskolinimus, vertinant visą skolininko elgesį, gali rodyti formalų naudojimąsi bankroto institutu ir neatitikti sąžiningo skolininko standarto. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1928-936/2026 pažymėta, kad vertinant fizinio asmens sąžiningumą būtina atsižvelgti ne vien į formalų prievolių atsiradimo momentą, bet ir į visą skolininko elgesį ir tai, ar jis iš tiesų siekia pagal realias galimybes atsiskaityti su kreditoriais, ar bankroto institutu siekia pirmiausia išvengti prievolių vykdymo.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai yra nemokūs ir atitinka formalius kriterijus, būtinus fizinio asmens bankroto bylai iškelti, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien formalaus pagrindo tam, kad pareiškėjams būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, nepakanka.

Įvertinus ginčijamos nutarties motyvus, matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl pareiškėjų nesąžiningumo, priešingai, nei teigia apeliantai, nedarė remdamasis vien aplinkybe, kad jų gaunamos pajamos yra mažesnės už minimalųjį darbo užmokestį. Skundžiama nutartis yra grindžiama aplinkybių visuma, apibūdinančia pareiškėjų faktinį ekonominį elgesį per tęstinį laikotarpį. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad abu pareiškėjai yra darbingi, neturi sveikatos problemų, taip pat neturi išlaikytinių, A. K. turi aukštąjį universitetinį vadybos krypties išsilavinimą, R. K. turi ilgametės verslo patirties, anksčiau valdė juridinį asmenį, o šiuo metu vykdo ne vien nekilnojamojo turto tarpininkavimo, bet ir tinkavimo bei izoliacijos įrengimo individualią veiklą. Nepaisant šių aplinkybių, kiekvienas pareiškėjas ilgiau kaip trejus metus gauna po 500 Eur per mėnesį. Byloje pateiktos tarpininkavimo sutartys patvirtina, kad toks atlygis nėra laikinas vieno ar kelių mėnesių pajamų sumažėjimu, o yra ilgą laiką egzistuojantis pareiškėjų pasirinktas ekonominės veiklos modelis.

R. K. atžvilgiu papildomai vertintini jo paties teismo posėdyje duoti paaiškinimai. Pareiškėjas nurodė, kad 500 Eur per mėnesį gauna apie trejus metus ir kad tokio dydžio pajamų jam pakanka, o prireikus papildomų piniginių lėšų pareiškėjams padeda pilnamečiai vaikai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie paaiškinimai atskleidžia pareiškėjo subjektyvų požiūrį į savo ekonominę padėtį. Turėdamas itin didelius skolinius įsipareigojimus, pareiškėjas savo pajamų pakankamumą vertina pirmiausia pagal savo paties vartojimo poreikius, o ne pagal tai, kokias realias pastangas galėtų dėti didesnei kreditorių reikalavimų daliai tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto procesas nėra grindžiamas principu, kad nemokus skolininkas turi teisę apsiriboti tik jo asmeniniams poreikiams pakankamų pajamų gavimu, jeigu egzistuoja objektyvios galimybės uždirbti daugiau. FABĮ paskirtis suponuoja priešingą pareigą – sąžiningas skolininkas pagal savo realias galimybes turi siekti ne vien užsitikrinti pragyvenimą, bet ir kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus.

Esminis atskirojo skundo argumentas grindžiamas tuo, kad pareiškėjų finansiniai sunkumai atsirado dar dėl 2008 m. ekonominės krizės ir su R. K. verslo veikla susijusių prievolių, o didelė skola iš jo kaip laiduotojo buvo priteista dar 2011 m. Todėl apeliantai teigia, kad 2023–2026 m. gautos mažos pajamos negalėjo būti jų nemokumo priežastis.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad aplinkybė, jog asmens pagrindiniai skoliniai įsipareigojimai atsirado gerokai anksčiau, yra reikšminga taikant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Taip pat sutiktina su apeliantais, kad vėlesnio pasyvaus elgesio negalima retrospektyviai laikyti anksčiau atsiradusios skolos priežastimi. Tačiau apeliantai nepagrįstai sutapatina du skirtingus klausimus: pirminę pareiškėjų nemokumo priežastį ir jų elgesį jau esant nemokumo būklei per laikotarpį, reikšmingą sprendžiant dėl teisės pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra (per trejus metus iki pareiškimo pateikimo). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net nustačius, jog pareiškėjų nemokumo būklė faktiškai susiformavo anksčiau nei prieš trejus metus iki pareiškimo pateikimo, tai savaime nesuteikia besąlyginės teisės į bankroto bylos iškėlimą, jeigu per aktualų laikotarpį skolininkų elgesys neatitinka sąžiningo fizinio asmens standarto. Kaip jau minėta, sistemiškai vertinant kasacinio teismo praktiką bei FABĮ nuostatas, darytina išvada, kad sąžiningumo aspektu vertintini ir tokie asmens veiksmai ar neveikimas, kuriais jau faktiškai nemokus asmuo per trejus metus iki pareiškimo pateikimo iš esmės padidina nemokumą, apsunkina savo finansinę padėtį arba kitaip elgiasi nesąžiningai (Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2147-852/2026).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjų neveikimas nėra siejamas su 2011 m. atsiradusia skola. Vertinama tai, kad jau turėdami itin didelius skolinius įsipareigojimus pareiškėjai daugiau kaip trejus metus gaudami po 500 Eur per mėnesį neįrodė pakankamų ir nuoseklių pastangų realiai didinti pajamas ir bent iš dalies gerinti kreditorių reikalavimų tenkinimo perspektyvą. Todėl aplinkybė, kad pirminę pareiškėjų finansinių sunkumų priežastį galėjo lemti ankstesnė verslo nesėkmė ir ekonominė krizė, nepaneigia pareigos vėlesniu laikotarpiu elgtis kaip sąžiningiems skolininkams ir pagal realias galimybes siekti gerinti finansinę padėtį. Kitaip aiškinant FABĮ nuostatas būtų sukuriama situacija, kai seniai nemokiu tapusio asmens vėlesnis sąmoningas pasyvumas kreditorių atžvilgiu apskritai negalėtų turėti jokios reikšmės sprendžiant dėl jo teisės pasinaudoti bankroto institutu. Toks aiškinimas neatitiktų FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sąžiningo skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros principo.

Apeliantai atskirajame skunde taip pat nurodo, kad nei jų nesąžiningumas, nei priežastinis ryšys negali būti preziumuojami. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, įvertinęs konkrečių byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas gali padaryti išvadą, kad sąžiningumo prezumpcija paneigta. Taip pat sąžiningumo prezumpcija nereiškia, kad skolininko teiginiai apie pastangas gerinti finansinę padėtį savaime laikomi įrodytais, kai jų faktinis pagrįstumas ginčijamas arba kai objektyvių bylos duomenų visuma kelia pagrįstų abejonių.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus skundžiamos nutarties motyvus, matyti, kad pirmosios instancijos teismo išvada grindžiama ne abstrakčia prielaida, kad kiekvienas mažas pajamas gaunantis asmuo yra nesąžiningas, o konkrečiomis ir tarpusavyje susijusiomis aplinkybėmis: ilgalaikiu vienodo itin mažo pajamų dydžio gavimu, abiejų pareiškėjų darbingumu, sveikatos problemų ir išlaikytinių nebuvimu, jų profesine ir verslo patirtimi, realių didesnių pajamų gavimo pastangų nepakankamu pagrindimu ir R. K. paaiškinimu, kad gaunamų pajamų jam pakanka, o papildomus poreikius padeda tenkinti pilnamečiai vaikai. Šių aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad pareiškėjų finansinės padėties negerinimas nėra paaiškinamas vien objektyviu negalėjimu gauti daugiau pajamų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą nustatytą elgesį vertinti kaip nepakankamas pastangas pagal realias galimybes vykdyti prievoles kreditoriams.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pareiškėjų elgesys negalėjo turėti reikšmės jų sąžiningumo vertinimui vien todėl, kad net ir gaudami minimalųjį darbo užmokestį per trejus metus kreditoriams būtų sumokėję tik apie 5 594,40 Eur, t. y. apie 0,217 procento visų skolų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks skaičiavimas įrodo tik tai, kad, atsižvelgiant į itin didelę bendrą skolinių įsipareigojimų sumą, vien minimaliojo darbo užmokesčio gavimas per trejus metus nebūtų leidęs pareiškėjams visiškai atkurti mokumo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei FABĮ nereikalauja įrodyti, kad per trejus metus pareiškėjai galėjo visiškai padengti daugiau kaip 2,5 mln. Eur skolą. Nagrinėjamu atveju esminė reikšmė skiriama tam, ar pareiškėjai pagal realias individualias galimybes dėjo pakankamas pastangas gauti kuo didesnes pajamas ir bent iš dalies tenkinti kreditorių reikalavimus. Apeliantų siūlomas aiškinimas iš esmės reikštų, kad kuo didesnė asmens skola, tuo mažesnė reikšmė turėtų būti skiriama jo pastangoms uždirbti ir vykdyti prievoles, nes bet kuri realiai sumokama suma sudarytų nedidelę bendros skolos procentinę dalį. Toks aiškinimas būtų nesuderinamas su fizinio asmens bankroto instituto paskirtimi.

Pažymėtina, kad FABĮ grindžiamas ne reikalavimu iki bankroto proceso pradžios visiškai atsiskaityti su kreditoriais, bet pareiga sąžiningai elgtis ir pagal realias galimybes siekti kreditorių reikalavimus tenkinti kuo didesne apimtimi. Taip pat pažymėtina, kad apeliantų skaičiavimas grindžiamas hipotetine prielaida, kad vienintelė alternatyva jų šiuo metu gaunamoms 500 Eur pajamoms būtų minimalusis darbo užmokestis. Tačiau R. K. turi verslo patirties ir vykdo kelių rūšių individualią veiklą, o A. K. turi aukštąjį išsilavinimą bei patirties nekilnojamojo turto srityje. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad jų objektyvių pajamų potencialas apsiriboja būtent minimaliuoju darbo užmokesčiu. Dėl to procentinė hipotetinės išskaitos dalis nuo bendros skolų sumos nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjų ilgalaikio pasyvumo ir nepakankamų pastangų.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentais, kad FABĮ nenustato konkretaus atlyginimo, kurį nemokus fizinis asmuo privalo gauti, taip pat nenustato pareigos pasirinkti konkrečią profesiją ar darbo formą. Dėl to aplinkybė, kad pareiškėjų pajamos mažesnės už minimalųjį darbo užmokestį, savaime nėra pagrindas pripažinti juos nesąžiningais. Tačiau tai nereiškia, kad fizinio asmens faktinės pastangos gauti pajamas apskritai nėra vertinamos. Priešingai, pagal kasacinio teismo praktiką, būtent asmens pasyvumas, jo realių galimybių neišnaudojimas, nesiekimas gerinti finansinės padėties ir vykdyti prievolių yra reikšmingos aplinkybės sprendžiant dėl sąmoningo neveikimo. Šiuo atveju vertinama tai, ar pareiškėjų pasirinktas ekonominės veiklos modelis konkrečiomis aplinkybėmis atitinka sąžiningo, itin didelių kreditinių įsipareigojimų turinčio asmens elgesį.

Nagrinėjamu atveju daugiau kaip trejus metus nekintantis 500 Eur pajamų dydis, esant pareiškėjų darbingumui, jų profesinei patirčiai ir nesant sveikatos ar išlaikymo pareigų nulemtų objektyvių apribojimų, pagrįstai kelia didesnius reikalavimus pareiškėjams paaiškinti ir pagrįsti, kodėl jų pajamų situacija objektyviai negalėjo būti pagerinta. Tokių pakankamų objektyvių duomenų byloje nenustatyta. Todėl apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neleistinai nustatė jiems pareigą gauti konkretų atlyginimą, neatitinka skundžiamos nutarties esmės.

Apeliantai nurodo, kad dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik praėjus maždaug penkiolikai metų nuo finansinių sunkumų atsiradimo, ir ši aplinkybė, jų nuomone, paneigia siekį piktnaudžiauti bankroto institutu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ilgas laikotarpis iki kreipimosi dėl bankroto savaime nepatvirtina nei pareiškėjų sąžiningumo, nei nesąžiningumo. Jeigu asmuo ilgą laiką nesinaudojo bankroto procedūra, iš to savaime negalima daryti išvados, kad per šį laikotarpį jis aktyviai ir sąžiningai vykdė savo prievoles. Lygiai taip pat vien pats delsimas kreiptis dėl bankroto šioje byloje nėra vertinamas kaip savarankiškas atsisakymo iškelti bankroto bylą pagrindas. Šiuo atveju reikšmingas ne visas laikotarpis nuo pareiškėjų finansinių sunkumų pradžios, bet jų faktinis elgesys aktualiu laikotarpiu (3 metai) iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo. Dėl to apeliantų argumentas, kad vėlyvas kreipimasis savaime įrodo jų sąžiningumą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantai nurodo, kad atsisakius iškelti bankroto bylą jų nemokumo padėtis išliks, skolos dėl palūkanų didės, o iškėlus bankroto bylą būtų rengiamas mokumo atkūrimo planas ir kreditorių reikalavimai būtų tenkinami įstatyme nustatyta tvarka. Pažymi, kad jeigu pareiškėjų paruoštas mokumo atkūrimo planas neatitiks įstatymo reikalavimų, taip pat neužtikrins teisingos skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros, teismas turės teisę tokio plano netvirtinti ir fizinio asmens bankroto bylą nutraukti.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais atskirojo skundo argumentais. Pažymėtina, kad fizinio asmens bankroto procedūra iš tiesų skirta ne tik skolininko, bet ir kreditorių interesams užtikrinti. Tačiau šis tikslas įgyvendinamas tik tokiu atveju, kai bankroto procedūra taikoma asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas jos taikymo sąlygas. FABĮ sąžiningumo reikalavimas taikomas jau bankroto bylos iškėlimo stadijoje. Todėl aplinkybė, kad po bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams būtų nustatomos papildomos pareigos rengiant ir vykdant mokumo atkūrimo planą, nepaneigia teismo pareigos prieš iškeliant bankroto bylą įvertinti, ar pareiškėjai atitinka sąžiningo fizinio asmens kriterijų. Priešingas aiškinimas reikštų, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytos sąlygos praktiškai netektų reikšmės, nes kiekvienu atveju būtų galima teigti, jog galimus skolininko sąžiningumo trūkumus vėliau išspręs mokumo atkūrimo plano kontrolė. Bankroto procesas nėra skirtas suteikti asmeniui galimybę tik po bylos iškėlimo pradėti elgtis sąžiningai kreditorių atžvilgiu. Sąžiningumas yra viena iš prielaidų pačiai teisei pasinaudoti šiuo institutu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjų faktinį elgesį iki pareiškimo pateikimo, o ne vien hipotetines jų būsimo elgesio bankroto proceso metu galimybes.

Fizinio asmens bankroto instituto paskirtis yra suderinti dvi konkuruojančias vertybes: nemokaus, tačiau sąžiningo fizinio asmens galimybę ekonomiškai reabilituotis ir kreditorių teisę gauti kuo didesnį jų reikalavimų patenkinimą. Ši interesų pusiausvyra būtų pažeista, jeigu itin didelius skolinius įsipareigojimus turintis asmuo galėtų ilgą laiką apsiriboti pajamomis, kurios iš esmės pakankamos tik jo asmeniniams poreikiams, neįrodydamas realių ir nuoseklių pastangų padidinti pajamas, o vėliau vien dėl objektyvaus negalėjimo visiškai sumokėti skolų įgytų teisę į jų nurašymo procedūrą. Kita vertus, bankroto bylos negalima atsisakyti iškelti vien todėl, kad asmens pajamos objektyviai mažos. Dėl to kiekvienu atveju būtina individuali aplinkybių analizė.

Nagrinėjamu atveju būtent individuali pareiškėjų padėtis – jų darbingumas, sveikatos būklė, išsilavinimas, profesinė ir verslo patirtis, ilgalaikis vienodas itin mažų pajamų dydis, nepakankamai pagrįstos aktyvios pastangos padėtį keisti ir R. K. išreikštas požiūris į gaunamų pajamų pakankamumą – leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl sąmoningo finansinės padėties negerinimo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat pažymi, kad pareiškėjų atvejis negali būti tapatinamas su situacija, kai darbingo asmens mažas pajamas lemia objektyvios sveikatos, šeiminės, kvalifikacijos, darbo rinkos ar kitos nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės ir asmuo pateikia pakankamus įrodymus apie nuoseklias pastangas šias aplinkybes įveikti. Šioje byloje tokių aplinkybių, kurios pakankamai paaiškintų abiejų pareiškėjų daugiau kaip trejus metus iš esmės nekintantį 500 Eur mėnesinių pajamų dydį, nenustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai per aktualų laikotarpį nedėjo pakankamų pastangų pagal savo realias galimybes gerinti finansinę padėtį ir tenkinti kreditorių reikalavimus, laikytina pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, pareiškėjų paaiškinimus ir byloje nustatytų aplinkybių visumą, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė esmines bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė iš esmės pagrįstą išvadą, jog pareiškėjų elgesys aktualiu laikotarpiu neatitinka sąžiningo fizinio asmens standarto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjams fizinių asmenų bankroto bylą, todėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 13 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas n u t a r i a : Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.