Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų SUA5, SUA28, SUA24, SUA32 ( SUA1 teisių ir pareigų perėmėjas), SUA15, SUA21, SUA3, SUA19, SUA6, SUA25, SUA13, SUA17, SUA23, SUA2, SUA29, SUA9, SUA30, SUA22, SUA8, SUA12, SUA7, SUA16, SUA26, SUA11, SUA4 ir SUA14, SUA18 apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl negyvenamosios patalpos pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, suinteresuoti asmenys SUA1, SUA5, SUA18 (A. K. teisių ir pareigų perėmėjas), SUA19, SUA25, SUA21, SUA3, SUA15, SUA24, SUA28, SUA6, SUA13 ir SUA17, SUA23, SUA2, SUA29, SUA9, SUA30, SUA22, SUA8, SUA12, SUA7, SUA16, SUA11, SUA32, SUA4 , SUA31 bei pareiškėjų SUA1, SUA5, SUA18 (A. K. teisių ir pareigų perėmėjo), SUA19, SUA25, SUA21, SUA3, SUA15, SUA24, SUA28, SUA6, SUA13, SUA17, SUA23, SUA2, SUA29, SUA9, SUA30, SUA22, SUA8, SUA12, SUA7, SUA16, SUA11, SUA26, SUA4, SUA31 pareiškimą dėl daikto įgijimo įgyjamosios senaties būdu, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė ,,Turto bankas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu. Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti pastatą, esantį šalia gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane (duomenys neskelbtini), LKS koordinatės (duomenys neskelbtini), bešeimininkiu daiktu ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Suinteresuoti asmenys įteikė teismui pareiškimą dėl pastato įgijimo įgyjamosios senaties būdu. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2025 m. balandžio 22 d. nutartimi civilinė byla pagal pareiškėjų – suinteresuotų asmenų pareiškimą prijungta prie civilinės bylos pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

Argumentuoja, kad pastatas yra nuolat aktyviai naudojamas gyventojų ir tik dėl prastesnės nei įprasta būklės negalėjo būti pripažintas bešeimininkiu. Sandėliukus valdė sąžiningai, nepertraukiamai, atvirai ir turi teisę įgyti šias patalpas nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu. Mano, kad yra visos sąlygos taikyti įgyjamosios senaties institutą ir tenkinti pareiškimą. Pirma, nors ir manė priešingai, tačiau apeliantai nėra ir nebuvo įgiję nuosavybės teisės į sandėliukus kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. nėra sandėliukų savininkai. Antra, byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad apeliantai buvo pagrįstai įsitikinę, jog užvaldė pastato dalis sąžiningai, tačiau iki šiol niekas kitas neturi daugiau teisių į atitinkamas pastato dalis (sandėliukus) nei apeliantai. Pastatas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, nei kitiems asmenims. Trečia, sandėliukų valdymas atitinka įstatyme nustatytas sąlygas. Apeliantai paaiškino teismui ir įrodymais pagrindė, kad pastatas yra itin senas, statytas maždaug tuo metu, kai buvo pastatyti šalia esantys gyvenamieji namai su aiškia paskirtimi – užtikrinti jų aptarnavimą ir iki šios dienos sandėliukai yra naudojami būtent šiam tikslui, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus gyventojo namų ūkio poreikius. Teismo išvados, kad laikomi daiktai yra beverčiai ar kad ne visi gyventojai sandėliukuose laiko kietąjį kurą, yra nepagrįsti ir nėra susiję su teisėtu kiekvieno sandėliuko valdymu. Byloje nėra duomenų, kad per visą laiką nuo pastato pastatymo tarp kaimynų būtų kilę nesutarimai dėl pastato sandėliukų pasiskirstymo, kaimynai tarpusavyje bendrai sutardami valdė atitinkamus sandėliukus pastate. Pažymi, kad pastatas statytas prieš 65 metus ir per tiek laiko neprižiūrimas, nevaldomas būtų nugriuvęs ar fiziškai sunykęs, tačiau pastatas ne tik egzistuoja, tačiau ir yra aktyviai naudojamas gyventojų, kiekvienas pagal galimybes juo rūpinasi. Ketvirta, teismas neįvertino, kad apeliantai pastatą valdė ir valdo atvirai, šio fakto ne tik neslėpė tačiau ir jį yra ir išviešinę Savivaldybei. Toks atviras valdymas paneigia teismo išvadą apie tai, kad pastato sandėliukų valdymas nebuvo tinkamas. Penkta, apeliantai įrodymais byloje pagrindė, kad nepertraukiamai patys arba kartu su buvusiais savininkais daugiau nei 10 m. valdė pastatą ir jame esančius sandėliukus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliaciniai skundai netenkintini.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl pareiškėjo (apelianto) pakeitimo

Apeliaciniu skundu pareiškėjos SUA1 atstovė prašo pareiškėją SUA1 jos teisių ir pareigų perėmėju SUA32, kadangi jam SUA1 2026 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini).

CPK 443 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. CPK 48 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Įvertinus buto nuosavybės pasikeitimą ir tai, kad byloje pareikšti reikalavimai yra tiesiogiai susiję nekilnojamuoju turtu ir nuosavybės teisėmis, yra teisinis pagrindas pakeisti SUA1 jos teisių ir pareigų perėmėju šioje civilinėje byloje SUA32, kuris nurodo patvirtinantis, jog yra susipažinęs su civiline byla ir jam yra žinoma, kad visi veiksmai atlikti iki jo įstojimo jam yra privalomi.

Dėl bylos esmės

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimas ir pastatas, esantis šalia gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane (duomenys neskelbtini), LKS koordinatės (duomenys neskelbtini), pripažintas bešeimininkiu bei perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, o pareiškėjų (gyventojų) pareiškimas dėl šio pastato įgijimo įgyjamosios senaties būdu atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatytas, kad ginčo pastatas pastatytas 1959 metais, kuris šiuo metu nėra įregistruotas ir neturi tikslaus adreso, nuosavybės teisės į jį taip pat nėra įregistruotos. Pareiškėjų (gyventojų) teigimu, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančio tame pačiame žemės sklype, kaip ir ginčo pastatas, taip pat gretimų namų, esančių (duomenys neskelbtini), gyventojai nepertraukiamai, sąžiningai ir atvirai daugiau nei 10 metų valdė ūkinės paskirties ginčo pastatą naudodamiesi atskiromis jo patalpomis – sandėliukais. Keičiantis butų gyventojams ar savininkams, prieš tai buvęs buto savininkas tiesiog perduodavo sandėliuko raktus naujajam savininkui. Pareiškėjams nėra žinoma, kodėl tuometinės valdžios įstaigos šio ūkinio pastato neįregistravo, ir vėliau, pradėjus privatizavimą, šie sandėliukai nebuvo įtraukti kaip butų priklausiniai bei nebuvo kartu perduoti, nors žmonės šiais sandėliukais naudojasi nuo pat pastato pastatymo. Gyventojai įsitikinę, kad pastatas yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausinys ir nors nuosavybės teisių į ginčo pastatą nėra įregistravę, mano, kad pastatas priklauso jiems, t. y. egzistuoja teisinis pagrindas pripažinti jų nuosavybės teises į pastatą įgyjamosios senaties būdu. Tuo tarpu, pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė laikosi pozicijos, kad pastatas yra bešeimininkis ir turėtų būti perduotas savivaldybės nuosavybėn.

Pareiškėjai (gyventojai) kreipėsi į teismą, deklaruodami, jog yra ginčo sandėliukų valdytojai, kurių valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjams teko pareiga įrodyti, kad, pirma, jie yra minėtų sandėliukų valdytojai, antra, valdymas atitinka įstatymo jam keliamus reikalavimus.

Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).

Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas). Taigi, šios kategorijos bylose, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai, tačiau turi įrodyti kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka minėtas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

Byloje nėra ginčo, kad nuosavybės teisė į pastatą (ar jo dalis – sandėliukus) nėra įregistruota viešame registre. Byloje taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo turtas priklauso valstybei ar savivaldybei. Priešingai, Vilniaus miesto savivaldybės administracija įtraukė ginčo objektą į Statinių, kurie neturi savininkų ar kurių savininkai nežinomi, sąrašą ir kreipėsi į teismą dėl šio pastato pripažinimo bešeimininkiu daiktu bei perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

Apeliantai šioje byloje įrodinėjo, kad sandėliukai buvo pastatyti kietajam kurui laikyti (1959 metais), nes gyvenamieji namai, šalia kurių yra sandėliukai, buvo šildomi krosnimis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad, visų pirma, pastatas buvo pastatytas 19 ir 69 metais vėliau nei daugiabučiai namai, kurių gyventojai siekia nuosavybės teisės į sandėliukus pagal įgyjamąją senatį pripažinimo. Pažymėtina, kad Savivaldybės pateiktose archyve išlikusiose 1992–1993 m. pirkimo–pardavimo sutartyse, kuriomis tuometiniai gyventojai įsigijo butus pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą, jokie sandėliukai nėra minimi. Antra, Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog butuose yra įvestos dujos, daugumai butų priklauso rūsiai ar konkrečiai pažymėtos bendro naudojimo patalpos. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad gyventojų poreikis turėti sandėliuką kaip kietojo kuro laikymo vietą jau seniai neteko aktualumo. Tokią teismo išvadą patvirtina ir byloje esančios ginčo statinio ir jo patalpų foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad pastatas tiek iš išorės, tiek viduje yra prastos būklės, nykstantis, netvarkingas, iš esmės apleistas, taigi, nepatvirtina apeliantų teiginių apie pastato valdymą kaip savo ir priežiūrą. Šiame kontekste pažymėtina, jog teismo išvadas lėmė ne vien prasta pastato būklė, kaip nepagrįstai teigia apeliantai, bet byloje nustatytų aplinkybių visuma. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjai turėjo įrodyti egzistuojant visas įgyjamosios senaties sąlygas dėl kiekvieno atskiro sandėliuko, į kurį nuosavybės teise pretenduoja. Kai kurie pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo ne po vieną, o po kelis sandėliukus, tačiau jokių įrodymų taip pat nepateikė ir teisėto pagrindo, be savo pačių teiginių apie sandėliukų mainus, įgijimą už darbus ir pan., nenurodė (CPK 12, 178 straipsniai).

Nors apeliantas SUA18 argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas jo situacijos individualiai neįvertino, nes jis pateikė įrodymus apie konkretaus sandėliuko naudojimą, faktinį ilgalaikį jo valdymą, sandėliuko naudojimą kaip savo ir ryšį su jo butu. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo įvertintos sprendimo 61 punkte, tačiau apeliantas tai ignoruoja. Teismas nurodė, jog „atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai SUA, nepaisant aplinkybės, kad nekilnojamojo turto registro duomenyse įrašyta, kad buto šildymas krosnimi, tačiau pareiškime nenurodė, kad sandėliukuose laikytų malkas ar kitą kurą, teigė, jog sandėliukuose laiko dviračius, statybines medžiagas ar kitus nenaudojamus daiktus (žr. Sprendimo 19, 20, 26 punktai), kad sandėliuke nelaiko krosnies kūrenimui reikalingo kuro teismo posėdžio metu patvirtino ir SUA31. Byloje nepateikta įrodymų, kad butuose realiai yra naudojamasi krosnimis šildymui. Iš pateiktų pareiškėjų nuotraukų taip pat matyti, kad Pastato vidinėse patalpose yra sukrauti įvairūs sendaikčiai, lentos ir kiti, labiau tikėtina, beverčiai daiktai, tik vienoje nuotraukoje matyti Pastate sukrautos malkos. Todėl, nors neatmestina, jog dalyje butų iki šiol išlikusios krosnys ar krosninis šildymas, teismo vertinimu, gyventojų poreikis turėti sandėliuką kaip kietojo kuro laikymo vietą yra netekęs ir aktualumo“. Taigi, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nereiškia, kad teismas jo argumentų ir nurodytų aplinkybių iš viso nevertino.

Apeliantas SUA18 taip pat pažymi, kad teismas sprendime nenurodė, kad jis yra A. K. teisių ir pareigų perėmėjas, taigi, jo tinkamai neidentifikavo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi pareiškėjas A. K. pakeistas jo teisių perėmėju SUA18. Aplinkybė, kad ginčijamame sprendime padaryta klaida ir nurodytas pirminis pareiškėjas, savaime nedaro sprendimo neteisėtu ar nepagristu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, jog pareiškėjams nepareiškus reikalavimo ginčo pastatą pripažinti jų gyvenamojo namo / gyvenamųjų namų priklausiniu, teismas neturi teisinio pagrindo plėsti ginčo ribas. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys, tačiau taip pat turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011, 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012). Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas jų buto priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003).

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantai nepateikė tinkamų ir pakankamų įrodymų, realaus ir teisėto naudojimosi sandėliukais fakto neįrodė, o vien tik deklaratyvūs apeliantų teiginiai nėra pakankami konstatuoti, kad ginčo pastatą (sandėliukus) jie įgijo įgyjamosios senaties būdu. Taip pat apeliantai neįrodė nei to, kad jie patys nuo butų įsigijimo faktiškai naudojosi sandėliukais ir juos valdė kaip savo, nei to, kad prieš juos buvę butų savininkai taip pat jais naudojosi, ir teisėtai valdė juos visą laiką iki butų pardavimo / perleidimo naujiems savininkams (pareiškėjams).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjai (gyventojai) į teismą prašydami pripažinti jiems nuosavybės teisę į ginčo statinį įgyjamosios senaties būdu kreipėsi tik gerokai po to, kai pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo šio pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūrą ir tik po to, kai Savivaldybė pateikė pareiškimą dėl šio daikto pripažinimo bešeimininkiu.

Teismas, pripažinęs, kad daiktas neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo arba kad jie yra nežinomi, priima sprendimą pripažinti daiktą bešeimininkiu ir perduoti jį valstybės arba savivaldybės nuosavybėn (CPK 357 straipsnis). Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip (CK 4.58 straipsnio 1 dalis). Turto perdavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintos Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo ir saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių 3.2 punkte nustatyta, kad bešeimininkis daiktas kaip valstybei perduotinas turtas perimamas pagal įsigaliojusį teismo sprendimą, kuriuo daiktas, neturintis savininko (ar jo savininkas nežinomas), pripažintas bešeimininkiu ir perduotas valstybei ar savivaldybei. Bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas (CK 4.57 straipsnio 1 dalis). Bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą (CK 4.57 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė pateikė įrodymus, kad laikėsi nustatytų daikto pripažinimo bešeimininkiu procedūrų, informacija apie pradėtą ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą ir kvietimas atsiliepti asmenis, turinčius turtinių teisių į minėtą statinį, buvo skelbiama tiek savivaldybės interneto puslapyje, tiek ir nacionaliniame laikraštyje „Lietuvos rytas“ bei skelbimas iškabintas ant pastato bei seniūnijos skelbimų lentoje. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai (gyventojai) neįrodė ginčo pastato sąžiningo įgijimo ir teisėto valdymo pagrindo. Ginčo pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūra buvo pradėta dar 2020 metais, o 2023 m. birželį ši aplinkybė tiesiogiai atskleista (pakabinant atitinkamus skelbimus) ant paties pastato. Taigi pareiškėjai jau nuo 2023 m. birželio turėjo žinoti, kad ginčo pastatą prašoma pripažinti bešeimininkiu turtu, tačiau į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo minėtus sandėliukus kreipėsi tik 2025 m. balandžio 4 d. Jokių svarbių priežasčių, dėl ko pareiškėjai tik po dvejų metų kreipėsi į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo, pareiškėjai nenurodė, o tai kelia papildomų abejonių dėl pareiškėjų šioje byloje formuojamos pozicijos apie faktinį ginčo pastato (sandėliukų) valdymą, kurių pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nepašalino (CPK 185 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pastatas, kurį Savivaldybė prašo pripažinti bešeimininkiu turtu ir perduoti jos nuosavybėn, niekam nepriklauso nuosavybės teise, niekas nėra įgijęs nuosavybės teisių į pastatą ar jo dalis, taigi, šis turtas neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo, todėl pastatas gali būti pripažintas bešeimininkiu (CPK 178, 185 straipsniai, CK 4.57 straipsnis). Minėtas turtas apskaitytas 2023 m. gegužės 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) apskaitos aktu, pareiškimas paduotas suėjus vieneriems metams nuo šio turto įtraukimo į apskaitą nustatyta tvarka dienos, apie ketinimą kreiptis į teismą dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo paskelbta spaudoje ir internete bei pakabinant skelbimą ant Statinių bei seniūnijos skelbimų lentoje. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, jog pareiškimą dėl nuosavybės teisių į Pastato dalis pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu pareiškę suinteresuoti asmenys neįrodė įgyjamosios senaties taikymo sąlygų egzistavimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis), o ne pakartotinai nagrinėti bylą iš esmės.

Į esminius apeliaciniais skundais keltus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų išsamiau nepasisako bei iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo susiklosčiusius teisinius santykius, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinęs aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantai šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

pakeisti SUA1 jos teisių ir pareigų perėmėju SUA32, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.