Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. M. K. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-16297-1067/2026 pagal ieškovės B. M. K. P. ieškinį atsakovui S. T., tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, I. P. (I. P.), I. F., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, E. F., E. P., Palangos miesto savivaldybė, uždaroji akcinė bendrovė „Pokrypis“, dėl nuosavybės teisės gynimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo

Bylai pateiktais duomenimis ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-81-999/2025, kurioje teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimu nuspręsta ieškovės ieškinį ir trečiųjų asmenų I. P. ir I. F. savarankiškus reikalavimus patenkinti iš dalies:

įpareigoti atsakovą per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti atsakovui priklausančius poilsio namelius iš ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio 0,7331 ha sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

nustatyti atsakovui 5 Eur baudą už kiekvieną praleistą termino įvykdyti sprendimą dieną, priteisiant šias pinigines lėšas ieškovei;

nustatyti atsakovui 5 Eur baudą už kiekvieną praleistą termino įvykdyti sprendimą dieną, priteisiant šias pinigines lėšas trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, I. P.;

nustatyti atsakovui 5 Eur baudą už kiekvieną praleistą termino įvykdyti sprendimą dieną, priteisiant šias pinigines lėšas trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, I. F. ir kt.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo prašyta pritaikyti laikinoji apsaugos priemonė – draudimas ieškovei pradėti priverstinai vykdyti teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovą per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti atsakovui priklausančius poilsio namelius iš ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio 0,7331 ha sklypo, neatitinka CPK šiam teisiniam institutui nustatytų tikslų.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas tarnauja tam, kad teisingumo vykdymas būtų ne tik formalus teisinio ginčo išsprendimo aktas, bet kad procesinėmis priemonėmis būtų sudarytos sąlygos teismo priimtam sprendimui realiai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2006). Jų taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-838/2008).

CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio procesinio teismo sprendimo privalomumo principas reiškia, kad įsiteisėję procesiniai teismų sprendimai yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas pasitikėjimas valstybės valdžia. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020).

Sprendžiant dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, būtina užtikrinti, kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų paneigtas pamatinis teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1212-464/2017). Tas pats pasakytina ir apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą aptariamoje proceso stadijoje.

Nagrinėjamoje byloje prašomomis pritaikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekiama sustabdyti įsiteisėjusio ir ateityje priverstine tvarka galimai vykdytino teismo sprendimo įvykdymą, todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šis atsakovo prašymas iš esmės atitinka CPK 145 straipsnio 10 punkte numatytą priemonę, t. y. išieškojimo vykdymo procese sustabdymą. Todėl taikyta laikinoji apsaugos priemonė pagal savo esmę yra būtent CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytoji, t. y. išieškojimo vykdymo procese stabdymas. Dėl šios priežasties, vertinant taikytos laikinosios apsaugos priemonės tinkamumą bei teisėtumą, atsižvelgiama į šios laikinosios priemonės taikymo specifiką.

Apeliantė atskiruoju skundu, tretieji asmenys atsiliepimais į atskirąjį skundą su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria pritaikytos atsakovo prašytos laikinosios apsaugos priemonės, nesutinka. Teigia, kad atsakovas vilkina procesą, o pirmosios instancijos teismas, sustabdydamas ne tik sprendimo vykdymą, bet ir teismo sprendimu nustatytų baudų skaičiavimą, faktiškai pakeitė įsiteisėjusio sprendimo teisines pasekmes, nors tokie įgaliojimai jam nesuteikti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės ir trečiųjų asmenų argumentais iš esmės sutinka.

CPK 144 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK penktajame skirsnyje nustatyta tvarka. Ši sąvoka „bet kurioje civilinio proceso stadijoje“ aiškintina kaip asmens teisė pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tiek iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (CPK 147 straipsnio 3 dalis), tiek kartu su ieškiniu, tiek ir vėliau – iki to momento, kai byla nagrinėjama visų instancijų teismuose (CPK 147 straipsnio 2 dalis), bet ne tada, kai įsiteisėja dėl ginčo dalyko priimtas sprendimas ir, reikiamais atvejais, prasideda jo priverstinis vykdymas. Tokį aiškinimą lemia ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu negali būti paneigiamas ir įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo bei jo vykdytinumo principas, įtvirtintas CPK 17 ir 588 straipsniuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-223-464/2018).

Teismų praktikoje nurodoma, jog, sprendžiant prašymus dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar įvykdymo išdėstymo, jokie materialiniai teisiniai reikalavimai negali būti keliami, kadangi prašymas pakeisti sprendimo vykdymo tvarką nagrinėjamas šiam įsiteisėjus, taip pat jog sprendžiant prašymus, pateiktus CPK 284 straipsnio nustatyta tvarka, negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, numatytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020 konstatavo, kad prašymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dalimis negali būti vertinamas kaip sukuriantis materialius teisinius padarinius priverstinio vykdymo proceso atžvilgiu. Tai yra procesinė šalies teisė, tačiau tokios procesinės teisės įgyvendinimas negali paneigti teismo sprendimo dėl priteisimo privalomumo ir vykdytinumo savybių. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad su laikinųjų apsaugos priemonių pagalba gali būti užtikrinami ne tik ieškinio materialiniai teisiniai reikalavimai, bet ir išimtiniais atvejais procesiniai reikalavimai (pavyzdžiui, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo), tačiau ir tokiu atveju negalima teigti, kad bet kokio procesinio prašymo pateikimas teismui sudaro sąlygas su laikinųjų apsaugos priemonių pagalba stabdyti išieškojimą vykdymo procese. Teismo sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo modifikavimas, net ir tenkinus tokį prašymą, skolininko prievolių apimtis pagal tokį teismo sprendimą liks nepakitusi.

Darytina išvada, kad įstatymas nenumato galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimos teismo nutarties dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vykdymą, todėl atsakovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Nustačius, kad atsakovo prašymas negali būti vertinamas kaip sukuriantis materialius teisinius padarinius priverstinio vykdymo proceso atžvilgiu, laikytina, kad neegzistuoja laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamas apsaugoti materialinis teisinis interesas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020). Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai patenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl yra pagrindas šią nutarties dalį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atmesti.

Kiti apeliantės argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų teismas išsamiau nepasisako.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų pasagos priemonių taikymą, todėl skundžiama Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 1 d. nutarties dalis, kuria buvo patenkintas atsakovo prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Remiantis LITEKO duomenimis, klausimas dėl teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimo vykdymo atidėjimo yra išspręstas pirmosios instancijos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutartimi, kuria teismas atsakovo prašymo atidėti teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimo vykdymą nepatenkino. Paminėta nutartis yra paskųsta apeliacine tvarka, todėl nėra įsiteisėjusi. Vadinasi, nėra priimtas galutinis sprendimas dėl ginčo esmės šioje byloje.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu (pvz., nutarties sustabdyti bylą ar nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones), kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidas remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018, 13 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 15 punktas).

Plėtodamas pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad, esant apskųstai pirmosios instancijos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarčiai dėl sprendimo vykdymo atidėjimo (ginčo esmės), apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas tarpinį procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, neturi pagrindo, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, paskirstyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kadangi dar nėra galimybės nustatyti ginčą laimėjusios šalies, o kartu ir šalies, kuriai tenka pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Šiame tarpiniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti įtrauktos į bendrą bylinėjimosi išlaidų sąmatą, dėl kurios sprendžiama galutiniame procesiniame sprendime baigus nagrinėti bylą iš esmės (šiuo atveju apeliaciniame procese dėl teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties). Atsižvelgiat į tai, šiuo atveju šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepaskirstytinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 1 d. nutarties dalį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytas Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimo dalies, kuria teismas įpareigojo atsakovą S. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti atsakovui priklausančius poilsio namelius iš ieškovei B. M. K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio 0,7331 ha sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vykdymas, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas dėl teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimo įvykdymo atidėjimo, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinti. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.