Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 patikslintą ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir bendravimo tvarkos nustatymo, išvada teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Raseinių rajone.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Nustatė, kad ieškovė su nepilnamečiu vaiku išvyko iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos ir gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini). Nuo 2026 m. balandžio 7 d. nepilnametis vaiko lanko priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymo grupę (duomenys neskelbtini). Vaikui (duomenys neskelbtini) sukako (duomenys neskelbtini) metai. Tarp jo ir mamos yra artimas ryšys, ieškovė nuosekliai rūpinasi vaiko kasdieniniais poreikiais, sveikata ir ugdymu.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ieškovės prašymo dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo motyvus, teismas nusprendė, kad patenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių bus užtikrintos nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai; nebus apribotas ir atsakovo bendravimas su sūnumi iki teismo sprendimo byloje priėmimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas neneigia, kad šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, tačiau pažymi, kad ieškovė neįrodė, kad dėl to atsiranda grėsmių nepilnamečiam vaikui, todėl tai savaime negali būti pagrindu, pateisinančiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, juo labiau nesudarius vienodų galimybių abiem konfliktuojančioms pusėms rungtis.

Paaiškino, kad yra įrengęs vaizdo stebėjimo kameros muliažą, kuris jokių vaizdų nefiksuoja; kamerą atsakovas įrengė, siekdamas apsisaugoti nuo ieškovės itin nepagarbaus bendravimo su šeimos nariais, kai atsakovas pranešė ieškovei apie savo ketinimus nutraukti santuoką. Be to, vaizdo stebėjimo kameros įrengimas nesukūrė vaikui nesaugumo jausmo, nesutrikdė jo emocinės būsenos ir nedarė neigiamos įtakos jo vystymuisi – vaikas nei dėl to pergyveno, nei dėl savo amžiaus galėjo jausti tokias pasekmes.

Neigia atsakovo teiginius, kad jis geriau užtikrina nepilnamečio vaiko interesus, kadangi ieškovė dalyvavo vaiko ugdymo procese tiek, kiek tai objektyviai buvo įmanoma; nuo pat vaiko lankymo pradžios mokėjo už darželio paslaugas ir nuosekliai gavo visą su vaiko ugdymu susijusią informaciją.

Pažymėjo, kad ieškovė yra pagrindinis vaiko priežiūrą užtikrinantis asmuo – nuo pat gimimo vaikas yra glaudžiai su ja susijęs, prie jos prisirišęs, o ieškovė nuosekliai rūpinasi jo kasdieniais poreikiais, sveikata ir ugdymu. Vaikui gyvenant su mama, jam užtikrinama stabili, saugi ir jo poreikius atitinkanti aplinka, todėl laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove pagrįstai užtikrina vaiko emocinį stabilumą ir saugumą, įprastos aplinkos bei socialinių ryšių tęstinumą, taip pat tinkamas gyvenimo, ugdymo ir sveikatos priežiūros sąlygas.

Nesutinka su atsakovo skundo argumentais, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, teismas privalėjo pareikalauti vaiko teisių institucijos išvados ir klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vien tai, kad atsakovas nebuvo iš anksto išklausytas ar kad klausimas nebuvo nagrinėtas žodinio proceso tvarka, savaime nereiškia rungimosi principo pažeidimo. Be to, atsakovo teisė būti išklausytam šiuo atveju nėra paneigta – ji realizuojama jam pateikus atskirąjį skundą.

Nurodė, kad pagal ieškovės prašymo ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes buvo pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nedelsiant, nepranešant atsakovui, nes delsimas galėjo dar labiau pakenkti vaiko interesams, todėl prašo šiuos atsakovo argumentus atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovo argumentai dėl tariamo CPK 376 straipsnio pažeidimo taip pat nepagrįsti, kadangi aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose realizuojamas nagrinėjant bylą iš esmės, o ne sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurios yra preliminaraus pobūdžio ir nereikalauja išsamaus visų aplinkybių vertinimo.

Pažymėjo, kad net ir darant prielaidą, kad dalis atsakovo sumontuotos vaizdo įrangos galėjo neveikti, pats stebėjimo faktas ir įrangos demonstravimas gyvenamojoje aplinkoje savaime sukelia psichologinį spaudimą ir nesaugumo jausmą, ypač kai tai daroma be kito šeimos nario sutikimo. Todėl ieškovės sprendimas išsikelti gyventi atskirai su nepilnamečiu vaiku buvo nulemtas būtinybės užtikrinti saugią, stabilią ir vaiko interesus atitinkančią aplinką, o ne, kaip nepagrįstai teigia atsakovas, siekio vienašališkai spręsti vaiko gyvenamosios vietos klausimą. Teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka Apelianto nuomone, siekiant geriausių vaiko bei ginčo šalių interesų užtikrinimo, pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, sudaręs galimybę atsakovui atsikirsti į ieškovės prašymą bei įpareigojęs Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybą pateikti išvadą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atitikties nepilnamečio vaiko teisėms ir teisėtiems interesams. Prašo, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų šias pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ir atsakovo atskirąjį skundą nagrinėtų žodinio proceso tvarka, įpareigodamas pateikti Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybą išvadą tiek dėl ieškovės prašytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, tiek dėl šiuo atsakovo atskiruoju skundu nurodomo taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių turinio. Ieškovė, atsižvelgdama į laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį ir CPK 147 straipsnyje įtvirtintą jų nagrinėjimo tvarką, mano, kad nėra teisinio pagrindo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl nesutinka su tokiu atsakovo prašymu.

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28, 29 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 46 punktas).

Nagrinėjamu atveju šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju atskirajam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos, o rašytinis bylos procesas apelianto teisių nepažeis. Tam, kad teismas įvertinų įrodymus ir aplinkybes, žodinis bylos nagrinėjimas nebūtinas. Vien tik tai, kad atsakovas nesutinka su tuo, kokias išvadas padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl prašymas atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas. Dėl naujų rašytinių įrodymų

Atsakovas atskiruoju skundu prašo papildomai priimti ir vertinti byloje teikiamus įrodymus, vaiko ugdymo įstaigos ir socialinių paslaugų centro informaciją, kuria apeliantas siekia pagrįsti savo skundo argumentus. Jo nuomone, teikiami įrodymai paneigia ieškovės dėstomas aplinkybes dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjus jam nepranešus rašytinio proceso tarka, jis neturėjo galimybės šiuos įrodymus pateikti anksčiau.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018 38 pastraipa). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad nebūtų pažeisti vaikų interesai, priima atsakovo pateiktus įrodymus.

Bylos duomenimis, byloje jau yra įtraukta ir dalyvauja išvadą teikianti vaiko teisių apsaugos institucija, ji po skundžiamos nutarties priėmimo yra pateikusi teismui išvadą dėl vaiko situacijos, todėl apelianto prašymas dėl vaikų teises ginančios institucijos įtraukimo į bylą ir įpareigojimo pateikti išvadą atmestinas. Pažymėtina, kad pateiktoje išvadoje, be kita ko, pasisakoma ir dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bylai pateikta visa institucijos turima susijusi ir aktuali medžiaga apie ginčo šalių šeimą.

Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi, iki bus pateiktas ieškinys, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė nepilnamečio vaiko laikiną gyvenamąją vietą su ieškove.

2026 m. rugpjūčio 7 d. apeliacinės instancijos teisme gautas atsakovo (jo atstovo) prašymas dėl įrodymų pridėjimo prie bylos (DOK-80848). Prašė pridėti prie bylos teikiamą psichologės (duomenys neskelbtini) 2026 m. rugpjūčio 3 d. parengtą psichologinio tyrimo išvadą ir vaizdo įrašą kaip tos išvados priedą. Nurodė, kad šie įrodymai yra neabejotinai susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, o anksčiau jų pateikti atsakovas neturėjo jokios galimybės dėl jų neegzistavimo ir atsiradimo tik šio mėnesio pradžioje. Prašymo pagrindu nurodė šias aplinkybes:

Po atsakovo atskirojo skundo dėl skundžiamos teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria, be kita ko, nepilnamečio G. A. laikina gyvenamoji vieta buvo nustatyta su mama, pateikimo teismui dienos psichologė (duomenys neskelbtini) atliko psichologinį tyrimą dėl nepilnamečio G. A. emocines būsenos ir laikinosios gyvenamosios vietos atitikimo psichologiniams vaiko poreikiams ir pateikė atsakovui 2026 m. rugpjūčio 3 d. parengtą psichologinio tyrimo išvadą. Joje nurodoma iki šiol nesiaiškinta ir teismui nežinota nepilnamečio G. A. nuomonė, kad šis nori gyventi su tėčiu ir lankyti senąjį darželį, nurodomos galinčios kilti grėsmės nepilnamečiui G. A., jei būtų ignoruojama jo nuomonė ir nebūtų pakeista jo laikina gyvenamoji vieta, bei pateikiama rekomendacija vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu.

Nagrinėjamoje byloje, kurioje yra nagrinėjamas atsakovo atskirasis skundas dėl skundžiamos 2026 m. balandžio 7 d. nutarties, minėta išvada, atsakovo vertinimu, tai pat patvirtinta ir jo atskiruoju skundu šioje byloje įrodinėjamas aplinkybes, i) kad skundžiama 2026 m. balandžio 7 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės nuo pat pradžių (ab initio) neatitiko geriausių vaiko interesų, ii) kad geriausių vaiko interesų užtikrinimo aspektu buvo žymiai geresnių laikino situacijos sureguliavimo variantų palyginti su ieškovės pasiūlytuoju, jei tik teismas būtų vykdęs jam tenkančią pareigą juos aiškintis ir vertinti, ir iii) kad geriausius vaiko interesus būtų labiausiai atitikęs ir juos atitinka laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu.

Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėjantis teismas, įskaitant aukštesnįjį teismą, apeliacinio proceso tvarka tikrinantį pirmosios instancijos teismo tuo klausimu priimtų nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, netiria įrodymų iš esmės, preliminaraus pateikiamos išvados, kaip rašytinio įrodymo, vertinimo, kokį privalo atlikti teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, įskaitant aukštesniojo teismo atliekamą žemesniojo teismo tokio klausimo išsprendimo rezultato patikrinimą (žr., pvz., Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-325-569 /2026), mano, pilnai pakanka aukščiau nurodytoms atsakovo atskiruoju skundu įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti.

2026 m. rugpjūčio 13 d. ieškovė pateikė nuomonę dėl atsakovo prašymo, naujų įrodymų ir jų vertinimo (DOK-81013). Prašė: netenkinti atsakovo prašymo bei atsisakyti pridėti prie bylos psichologės J. Š. 2026 m. rugpjūčio 3 d. išvadą ir vaizdo įrašą; atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą; pridėti prie bylos teikiamą Nekilnojamojo turto registro išrašą apie atsakovui priklausantį namą (duomenys neskelbtini). Šio procesinio dokumento pagrindu nurodė šias aplinkybes:

Ieškovė nesutinka su apelianto prašymu. 2026 m. rugpjūčio mėn. sukurti duomenys negali retrospektyviai paneigti skundžiamos 2026 m. balandžio 7 d. nutarties teisėtumo, o vertinant juos turinį jie neįrodytų, kad laikina vaiko gyvenamoji vieta su mama prieštarautų vaiko interesams.

Psichologės išvada surašyta 2026 m. rugpjūčio 3 d., o joje aprašomi penki 2026 m. gegužės–liepos mėn. susitikimai. Vaizdo įraše užfiksuotas tik paskutinis susitikimas. Taigi visi šie duomenys atsirado po skundžiamos 2026 m. balandžio 7 d. nutarties ir negali patvirtinti, kad teismas, priimdamas nutartį, netinkamai įvertino tuometines aplinkybes.

Atsakovo 2026 m. rugpjūčio 7 d. pirmosios instancijos teismui pateiktas atskiras prašymas pagal CPK 148 straipsnį pakeisti galiojančias laikinąsias apsaugos priemones, psichologės išvada surašyta 2026 m. rugpjūčio 3 d., bei vaizdo įrašas sprendžiamam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo klausimui jokių esminę reikšmę turinčių aplinkybių nepatvirtina, aplinkybės, kurioms pagrįsti jie teikiami, nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, todėl šiuos papildomai pateiktus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teismas, ieškovės nuomone, turėtų atsisakyti priimti (CPK 314 str.). Be to, pažymima, kad pats atsakovas 2026 m. rugpjūčio 7 d. prašymo 1 išnašoje (3 lape) pripažįsta, kad jo atskirojo skundo ir naujo CPK 148 straipsniu grindžiamo prašymo faktiniai pagrindai skiriasi.

Psichologės išvados įžangoje aiškiai nurodyta, kad į psichologę kreipėsi tik atsakovas, pastebėjęs tariamai prastėjančią vaiko savijautą, ir paprašė, be kita ko, atsakyti, su kuriuo iš tėvų vaikui geriausia gyventi. Ieškovė apie tokius atsakovo veiksmus nebuvo informuota, nedalyvavo nei pristatant vaiką, nei parenkant specialistę, formuluojant klausimus ar teikiant vertinimui duomenis.

Psichologės išvada parengta išimtinai atsakovo pateiktos informacijos pagrindu. Joje nenurodyta, kad specialistė būtų kalbėjusi su ieškove, vaiko močiute, dabartinės (duomenys neskelbtini) ugdymo įstaigos pedagogais, vaiko sveikatos priežiūros specialistais ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojais; taip pat nevertintos abiejų tėvų gyvenimo sąlygos. Išvados 3 puslapyje tiesiogiai nurodyta, kad ji parengta tik pagal vaiko pasakojimus, jo emocines reakcijas ir elgesio stebėjimą konsultacijų metu. Be to, pažymima, kad joje aprašomi penki 2026 m. gegužės–liepos mėn. susitikimai. Vaizdo įraše užfiksuotas tik penktasis susitikimas. Ankstesni keturi susitikimai neįrašyti, todėl teismas negali patikrinti išvados teiginių apie vaiko pasisakymų nekintamumą, klausimų formą, suaugusiųjų pateiktą informaciją ar vaiko reakcijų raidą per visą tyrimą. Lieka neaišku, ką vaikas pasakojo kituose susitikimuose.

Nepateikta objektyvių duomenų apie realiai pasireiškusius miego sutrikimus, košmarus, nerimo sutrikimą, regresą, darželio lankymo ar elgesio sunkumus. Išvardyti galimi sunkumai suformuluoti kaip ateities prielaidos („gali pasireikšti“, „gali formuotis“), todėl jie neįrodo esamos realios grėsmės vaiko saugumui.

Psichologė nenagrinėjo visos bylos medžiagos. Be kita ko, išvadoje neįvertinti byloje esantis 2026 m. kovo 20 d. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos sprendimas dėl vaiko teisių pažeidimų, nustatytų šalių šeimai dar gyvenant atsakovo būste, bei duomenys apie kasdienę vaiko priežiūrą, sveikatos priežiūrą ir ugdymą, kuriuos užtikrina ieškovė. Todėl psichologės tyrimo teiginys, esą nepaaiškėjo priežasčių vaikui išsikelti iš (duomenys neskelbtini), parodo ne tokių priežasčių nebuvimą, o neišsamiai atliktą tyrimą.

Klausimas, su kuriuo iš tėvų nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, yra teisinio ir kompleksinio faktų vertinimo klausimas, kurį sprendžia tik teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą.

Vaizdo įraše pokalbio kryptį ir aptariamas temas nustato psichologė: penkerių metų vaikui nuosekliai pateikiami klausimai apie vieną ir kitą gyvenamąją vietą, tėvus, darželį, draugus ir žaislus. Vertinant atsakymus būtina atskirti vaiko spontaniškai pateikiamą pasakojimą nuo atsakymo į suaugusiojo parinktą temą ar alternatyvą. Nei įraše, nei išvadoje nepateiktas klausimų protokolas, leidžiantis patikrinti klausimų neutralumą ir vienodą abiejų tėvų situacijos tyrimą.

Vaikas nepasakoja, kad bijotų mamos, kad ji su juo netinkamai elgtųsi ar kad jo poreikiai (duomenys neskelbtini) būtų nepatenkinami. Teigiamas (duomenys neskelbtini) vertinimas siejamas su pažįstamu namu, draugais, ankstesniu darželiu, žaidimais ir veikla su tėvu. Tai svarbūs vaiko jausmai, tačiau jie nepatvirtina realios grėsmės vaikui galiojančios laikinosios gyvenamosios vietos sąlygomis.

Pats atsakovas nurodo, kad vaikas pirmiausia norėjo gyventi su abiem tėvais (duomenys neskelbtini) ir tik specialistei paaiškinus, jog mama ir tėtis kartu gyventi nebegali, pasirinko vieną iš pasiūlytų alternatyvų.

Išvadoje atskirai užfiksuotas klausimas, ar penkerių metų vaikas žino, kas yra alkoholis, po kurio sekė neaiškus atsakymas apie mamos įpiltą „putojantį“ gėrimą. Nei klausimo faktinis pagrindas, nei gėrimo rūšis ar aplinkybės nenustatyti. Toks epizodas negali būti naudojamas neigiamai išvadai apie ieškovę, kuri Coca-cola gėrimo žalą yra prilyginusi alkoholio žalai.

Pačios psichologės rekomendacijose atsakovui nurodyta vaiko neklausinėti, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, neaptarinėti teismo proceso, nežadėti konkretaus sprendimo ir neįtraukti vaiko į tėvų konfliktą. Ši rekomendacija pagrįstai atskleidžia penkerių metų vaiko pažeidžiamumą įtaigai bei lojalumo konfliktui. Galiojanti tvarka ryšio su atsakovu nenutraukia: atsakovas bendrauja su vaiku kas antrą savaitgalį nuo penktadienio iki pirmadienio ir savaitės viduryje su nakvyne, o 2026 m. liepos 3 d. nutartimi liepos ir rugpjūčio mėnesiais jam suteikta teisė bendrauti kas antrą savaitę.

Byloje nėra objektyvių duomenų, kad vaiko gyvenimas su ieškove būtų nesaugus, kad ieškovė netinkamai vykdytų tėvų valdžią ar neužtikrintų jo kasdienių poreikių. Priešingai, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė nuosekliai rūpinosi vaiko kasdieniais, sveikatos ir ugdymo poreikiais; vaikas nuo gimimo registruotas VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centre, nuo 2026 m. balandžio 7 d. lanko (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ mokyklą, o (duomenys neskelbtini), gyvena kartu su mama ir močiute stabilioje šeimos aplinkoje.

Aplinkybė, kad ieškovė dirba, o vaiku dalį laiko rūpinasi jo močiutė, neįrodo nei motinos nepriežiūros, nei silpnesnio ryšio. Artimo šeimos nario pagalba yra papildomas vaiko saugumo ir priežiūros faktas.

Atsakovo prašymas remiasi patrauklių laisvalaikio patirčių – žaidimų, draugų, traktoriaus, pažįstamo namo – palyginimu su įprasta kasdienybe, kurioje mama dirba ir galioja režimas. Tokio amžiaus vaiko simpatija pramogoms yra natūrali, tačiau gyvenamosios vietos klausimas sprendžiamas ne pagal tai, kur smagiau per atostogas su tėvu.

Registrų centro 2026 m. rugpjūčio 12 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas apie atsakovui priklausantį namą (duomenys neskelbtini) patvirtina: namo bendras plotas yra 64,08 kv. m, naudingas plotas – 60,12 kv. m, gyvenamasis plotas – 41,21 kv. m, o įregistruotas kambarių skaičius – vienas. Ten yra vienas miegamasis ir svetainė kartu su virtuve. Atsakovas nepateikė duomenų apie atskirą, vaiko miegui, poilsiui ir privatumui pritaikytą erdvę. Išeitų, kad vaikas turėtų gyventi viename kambaryje (lovoje), kuris beje yra filmuojamas, su atsakovu, o tai neatitiktų vaiko interesų.

Be to, byloje jau pateiktame Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2026 m. kovo 20 d. sprendime, priimtame šeimai gyvenant atsakovo būste, buvo konstatuoti vaiko teisių pažeidimai ir nevisiškai užtikrintos sąlygos, būtinos vaiko fizinei, emocinei, intelektinei ir socialinei raidai. Ieškovei su vaiku pradėjus gyventi skyrium, duomenų apie analogiškus pažeidimus ieškovės aplinkoje nėra. Šios aplinkybės psichologės išvadoje nevertintos.

Vaikas su mama gyvena nuo 2026 m. balandžio 7 d.. Jo pakartotinis perkėlimas pas atsakovą reikštų dar vieną gyvenamosios vietos, kasdienės priežiūros ir ugdymo aplinkos pakeitimą vykstant teismo procesui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl gyvenamosios vietos būtina vertinti procesinio sprendimo metu esamą aplinką ir keisti ją tik kai tai būtina bei neišvengiama, nes pats pokytis gali sukelti vaikui socialinę ir psichologinę žalą (Kasacinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Laikinosios apsaugos priemonės šeimos byloje skirtos iki galutinio sprendimo kuo labiau apsaugoti vaiko interesus (CK 3.65 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011; 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).

Atsakovo medžiaga patvirtina, kad vaikas ilgisi ankstesnio namo, draugų ir kartu su tėvu leidžiamo laiko. Ieškovė šių jausmų neneigia. Jie rodo poreikį abiem tėvams bendradarbiauti, padėti vaikui prisitaikyti, palaikyti jo ryšius ir neviešinti jam tėvų ginčo, tačiau savaime nepatvirtina, kad gyvenimas su mama kenkia jo interesams.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė nuomonę dėl atsakovo prašymo (DOK-81012), kurioje nurodė, jog neturi teisinio ar faktinio pagrindo prieštarauti atsakovo teikiamų dokumentų ir įrodymų pridėjimui prie civilinės bylos, kadangi šeimos bylose teismas atlieka aktyvų vaidmenį ir bet kokia informacija, susijusi su vaiko aplinka ar emocine būsena, gali būti reikšminga. Be to, nurodė, kad teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje, turėtų vertinti ne atskirus įrodymus izoliuotai, o pilną byloje esančių įrodymų visumą, užtikrindamas, jog priimamas procesinis sprendimas maksimaliai atitiktų prioritetinį vaiko teisių ir geriausių interesų apsaugos principą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl naujų įrodymų - 2026 m. rugpjūčio 3 d. psichologinio tyrimo išvados ir vaizdo įrašo kaip tos išvados priedo – pridėjimo prie bylos. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas priima naujus įrodymus, kurie galėtų būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta tokių įrodymų pateikimo būtinybę. Nagrinėjamu atveju atskirojo skundo nagrinėjimo dalykas yra skundžiamos 2026 m. balandžio 7 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal jos priėmimo metu egzistavusius duomenis. Po skundžiamos nutarties priėmimo (2026 m. rugpjūtį) atsiradę duomenys fiksuoja vėlesnio nei priimta skundžiama nutartis duomenis ir negali retrospektyviai paneigti skundžiamos 2026 m. balandžio 7 d. nutarties teisėtumo, ką pagrįstai nurodė ir ieškovė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas 2026 m. rugpjūčio 7 d. (tą pačią dieną kaip ir apeliacinės instancijos teismui nagrinėjamoje byloje) bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Šio prašymo priedas psichologės J. Š. 2026 m. rugpjūčio 3 d. parengta psichologinio tyrimo išvada ir vaizdo įrašas kaip tos išvados priedas (tą patį įrodymą, kuris pateiktas ir apeliacinės instancijos teismui nagrinėjamoje byloje). Pirmosios instancijos teismas šį atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo priėmė ir išnagrinėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo teigti, jog egzistuoja viešasis interesas peržengti apeliacinio (nagrinėjamu atveju atskirojo) skundo ribas, nes vaiko interesų apsauga užtikrinta per atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148, 320, 338 straipsniai).

Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos atmestinas (CPK 314, 320 straipsniai). Todėl apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Atsisakant pridėti prie bylos atsakovo teikiamus naujus įrodymus, ieškovės pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriuo buvo siekiama atsikirsti į atsakovo prašymą dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos, netenka teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje (CPK 180 straipsnis). Todėl ieškovės prašymas dėl šio įrodymo pridėjimo prie bylos taip pat netenkinamas, apeliacinės instancijos teismas šio įrodymų nevertina ir dėl jo nepasisako.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Apeliantas, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi ir atsakovo teisės būti išklausytam principą, nes nesudarė atsakovui galimybės pasisakyti, nenagrinėjo klausimo žodinio proceso tvarka, nepareikalavo vaiko teisių institucijos išvados, todėl tinkamai neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių. Teismas neanalizavo, kuris iš tėvų geriau užtikrina vaiko interesus, neįgyvendino aktyvaus teismo vaidmens. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kaip prioritetiniai nepilnamečio vaiko interesai buvo pažeidžiami, kad būtų poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, kad ieškovės nurodomos aplinkybės dėl grėsmės geriausiems vaiko interesams nepagrįstos, nurodo, kad tinkamai rūpinosi ir toliau gali rūpintis sūnumi, o su atskiruoju skundu teikiami įrodymai patvirtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitinka vaiko interesų, todėl teismui nebuvo būtinybės nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, prašo jo gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu. Be to, ieškovė slapčia nuo vaiko tėvo, nesant jo sutikimo, pakeitė vaiko nuolatinę gyvenamąją, ugdymo bei kitų interesų vietą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirtos ne tik būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimui užtikrinti, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnyje.

CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose, ir užtikrinanti laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tarp jų – nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (2 punktas). Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo. Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Vaiko interesai suprantami kaip sveika ir saugi aplinka ir sąlygos, tenkinančios vaiko individualius poreikius, kurie atitinka vaiko amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrina tinkamą vaiko raidą ir auklėjimą.

Pažymėtina, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 23 punktas).

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčo iš esmės neišsprendžia. Nuolatinė šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, išlaikymo dydis, skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaiku tvarka bus nustatyti tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir teismui priėmus sprendimą, tai yra kai bus išsiaiškintos visos teisingam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, išklausytos šalys, liudytojai, bus gautos ir įvertintos specialistų išvados.

Papildomos faktinės bylos aplinkybės

Ieškovė po skundžiamos nutarties priėmimo 2025 m. gegužės 5 d. pateikė patikslintą ieškinį. Minėta, kad po skundžiamos nutarties priėmimo išvadą teikianti institucija 2026 m. liepos 3 d. pateikė išvadą, kurioje nurodo, kad šalių šeimoje buvo užfiksuoti galimi vaiko teisių pažeidimai, skyriaus specialistas įvertino ieškovės ir atsakovo gyvenamąją vietą ir nustatė, kad tėvai savo gyvenamosiose vietose sudaro tinkamas sąlygas vaikui augti ir vystytis. Išklausė vaiko nuomonės, vaikas nurodė, kad nori gyventi su mama ir tėčiu namuose, kur gyveno visi kartu. Atsižvelgiant į turimą informaciją apie šeimą, į tai, kad vaikas gyvena kartu su mama, kuri juo rūpinasi (nors taip pat rūpinasi ir tėvas), išvadą teikiančios institucijos nuomone, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su motina, kas atitinka vaiko interesus. Skyrius pritarė šalių pateiktai bendravimo tvarkai. Nurodė, kad atsakovas turi prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo pagal savo finansines galimybes taip užtikrindamas normalias gyvenimo sąlygas, t. y. vaiko poreikius tėvai turi tenkinti lygiomis dalimis. Skyrius, susipažinęs su ieškiniu, atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko interesus, pritarė ieškovės ieškinyje pateiktiems reikalavimams dėl išlaikymo vaikui priteisimo.

Taip pat nustatyta, kad atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo / pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. liepos 3 d. nutartimi atsakovo ATS1 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Iki bus priimtas sprendimas šioje civilinėje byloje, taikė laikinąją apsaugos priemonę ir 2026 m. balandžio 7 d. nutartimi nustatytą laikiną bendravimo tvarką papildė: „Nepriklausomai nuo to, kuriam iš tėvų tenka bendravimo su vaiku dienos liepos ir rugpjūčio mėnesiais, ATS1 nepertraukiamai bendrauja su nepilnamečiu vaiku G. A. kas antrą savaitę, pradedant pirma nelygine savaite, turinčia visas septynias liepos mėnesio dienas. V. A. pasiima nepilnametį vaiką G. A. iš IES1 gyvenamosios vietos nelyginės savaitės pirmadienį 10 val. ir grąžina vaiką į IES1 gyvenamąją vietą tos pačios savaitės sekmadienį 19 val.“

Nustatyta ir tai, kad 2026 m rugpjūčio 7 d. atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitimo. Prašė: pakeisti pirmosios instancijos teismo 2026 m. balandžio 7 d. (skundžiama) nutartimi nustatytą nepilnamečio vaiko G. A. laikiną gyvenamąją vietą, nustatant ją su atsakovu; pakeisti pirmosios instancijos teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutartimi nustatyti nepilnamečio vaiko G. A. išlaikymo prievolę, priteisiant iš ieškovės 350 Eur dydžio kas mėnesį periodinėmis išmokomis mokama laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui G. A., lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriant atsakovą; pakeisti pirmosios instancijos teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutartimi nustatytą laikiną bendravimo su nepilnamečiui vaiku tvarką, nustatant ją tokią, kokia nurodyta prašymo rezoliucinėje dalyje. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi atsakovo ATS1 prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkino. Minėta nutartis apskųsta, 2026 m. rugpjūčio 26 d. nustatytas terminas atsiliepimams į atskirąjį skundą pateikti.

Byloje 2026 m. rugsėjo 8 d. paskirtas parengiamasis teismo posėdis.

Dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo atsakovui nepranešęs rašytinio proceso tvarka. CPK 147 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo tvarka – teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus ieškovės pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo argumentus, pateiktus rašytinius įrodymus, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, nėra pagrindo daryti išvadą, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, apie tai informuoti atsakovą, pareikalauti iš vaikų teises ginančios institucijos išvados ir tik vėliau spręsti dėl ieškovės pateikto prašymo pagrįstumo.

Pažymėtina, kad žodinis procesas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje yra išimtis, o ne taisyklė. Teismas gali skirti žodinį nagrinėjimą tik tada, kai situacija yra itin komplikuota ir iš rašytinių įrodymų neįmanoma objektyviai išnagrinėti prašymo pagrįstumo. Pagal CPK nuostatas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas reikalauja operatyvumo, o pagrindinis dėmesys skiriamas prima facie (preliminariam) ieškovo reikalavimų pagrįstumo vertinimui. Teismui pakanka preliminariai įvertinti pateiktus dokumentus, kad apsaugotų vaiką nuo galimos žalos iki galutinio sprendimo. Žodinio proceso rengimas šioje stadijoje būtų nepagrįstai užvilkinęs klausimo sprendimą ir sukūręs grėsmę nepilnamečio vaiko interesams, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai klausimą išnagrinėjo nepranešęs atsakovui rašytinio proceso tvarka; nepažeidė procesinės teisės normų.

Įstatyme įtvirtinta teismo diskrecijos teisė spręsti apie būtinumą informuoti atsakovą apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių gavimą, o nepranešimas apie tokio prašymo nagrinėjimą nevertintinas kaip pažeidžiantis proceso teisės normas. Būtent tokia pozicija yra formuojama Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015; 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-629-196/2016; 2023 m. liepos 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-772-790/2023). Teisė būti išklausytiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, yra garantuojama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo ar teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Nagrinėjamu atveju atsakovas šia procesine teise pasinaudojo.

Be kita ko, CPK 376 straipsnio įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose, suteikiantis teisę bylą nagrinėjantis teismui savo iniciatyva rinkti įrodymus, savo iniciatyva taikyti, keisti laikinąsias apsaugos priemones, viršyti pareikštus reikalavimus, priimti sprendimus dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, taikyti alternatyvų įstatymuose numatytą asmens teisių gynimo būdą. Vis dėlto kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtintas teismo vaidmuo savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019 86 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog minėtos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021, 53, 55 punktai).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui sprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kurios yra preliminaraus pobūdžio ir nereikalauja išsamaus visų aplinkybių vertinimo, todėl teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva įtraukti kitus proceso dalyvius, rinkti papildomas išvadas ir įrodymus, pvz., pareikalauti iš vaiko teisių apsaugos institucijos išvados. Minėta, kad išsamiai tarp šalių kilusį ginčą, taip pat ir dėl nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas vertins išnagrinėjęs bylą iš esmės. Todėl vien tai, kad atsakovas nebuvo iš anksto išklausytas, kad klausimas nebuvo nagrinėtas žodinio proceso tvarka, teismui neišreikalavus papildomų įrodymų, savaime skundžiamos nutarties nedaro neteisėtos ir nereiškia rungimosi principo pažeidimo.

Dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo

Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad jokios grėsmės vaiko interesams nebuvo, todėl vaiko gyvenamąją vietą teismas nepagrįstai nustatė su ieškove. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos ne tik tada, kai yra reali grėsmė vaiko interesams, jų paskirtis yra ir laikinas situacijos sureguliavimas, siekiant situacijos aiškumo ir konkretumo. Būtinybę neatidėliotinai taikyti laikinąsias apsaugos priemones lemia ir prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas. Laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymas yra būtinas siekiant išvengti konfliktinių situacijų ir siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaiku stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus ir preliminariai juos įvertinęs nustatė, kad vaiko faktinė situacija yra žinoma Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, tarnybos specialistai lankėsi ieškovės ir apelianto namuose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti įrodymai – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2026 m. kovo 20 d. sprendimas (9 punktas) patvirtina, kad tuo metu, kai ieškovė ir nepilnametis vaikas gyveno kartu su atsakovu, buvo konstatuoti vaiko teisių pažeidimai (nepakankamas vaiko teisių užtikrinimas), be to, būtent pats atsakovas, dar iki ieškovei kreipiantis į teismą, inicijavo vaiko gyvenamosios vietos klausimo sprendimą, nes šalys jau kurį laiką tarpusavyje konfliktavo ir savarankiškai situacijos suvaldyti nesugebėjo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui pakako įrodymų, kad, netaikius priemonių, kils grėsmė vaiko interesams, o atsakovui gerai buvo suprantamas poreikis spręsti susiklosčiusią situaciją, siekiant užtikrinti vaiko interesus.

Be to, po ginčo nutarties priėmimo teismui pateikta vaikų teises ginančios institucijos išvada patvirtina, kad, ieškovei su vaiku pradėjus gyventi atskirai, jokių vaiko teisių pažeidimų nenustatyta, ir nors vaikas yra išreiškęs norą gyventi su abiem tėvais, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina atitinka vaiko interesus. Todėl atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje nustatytiems faktams apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovės nurodomos aplinkybės dėl grėsmės vaiko interesams nepagrįstos arba kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kaip buvo pažeidžiami prioritetiniai nepilnamečio vaiko interesai, ir kad nebuvo poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo teismui, siekiant laikinai sureguliuoti situaciją.

Apelianto nurodomi papildomi argumentai dėl to, kad jis tinkamai gali užtikrinti vaiko gyvenamąją vietą, nepaneigia vaikų teises ginančios institucijos pateiktos išvados ir gali būti aktualūs nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, o ne sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Vien tik ta aplinkybė, kad teismas vaiko gyvenamąją vietą nustatė su ieškove, nepagrindžia nutarties neteisėtumo, be to, ši laikinoji apsaugos priemonė pritaikyta iki ieškinio pateikimo. Susipažinus su bylos medžiaga matyti, kad, vykstant skyrybų procesui, tėvai ir toliau nesutaria, kas taip pat patvirtina, kad poreikis taikyti laikinąsias priemones buvo.

Vaiko interesų svarba pabrėžiama ir Vaiko teisių konvencijoje (Konvencijos 3, 9, 18 straipsniai). Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktą tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu. Tai reiškia, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą. Ieškovės pateikti duomenys sudaro objektyvių pagrindą preliminariai vertinti, jog šalių nepilnamečio vaiko įtraukimas į tėvų tarpusavio konfliktus sukelia jam emocinę įtampą ir žalą, todėl nėra užtikrinami geriausi jo interesai ir, priešingai, nei teigia apeliantas, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nedelsiant išnagrinėjęs ieškovės pateikto prašymo pagrįstumo klausimą ne pažeidė, o užtikrino nepilnamečio vaiko interesus ir nepažeidė procesą reglamentuojančių teisės normų. Nors abu tėvai kiekvienas atskirai tinkamai užtikrina vaiko interesus, tačiau bendrai jiems šių klausimų išspręsti nepavyksta, todėl, siekiant laikino situacijos sureguliavimo, buvo būtina spręsti laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Ieškovės sprendimas išsikelti gyventi atskirai su nepilnamečiu vaiku buvo nulemtas aplinkybių visumos, įskaitant būtinybę užtikrinti saugią, stabilią ir vaiko interesus atitinkančią aplinką. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, patenkinus ieškovės prašymą, laikinai, iki ieškinio pateikimo, buvo užtikrintos nepilnamečio vaiko teisės ir teisėti interesai, o nustačius laikiną vaikų bendravimo tvarką su tėvu, užtikrinta ir vaiko teisė bei interesas bendrauti su abiem tėvais. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nusprendžia, jog apelianto nurodyti argumentai, jog vaiko gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su juo, o ne su ieškove, savaime nepagrindžia, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove neatitinka vaiko interesų. Tokių duomenų su atskiruoju skundu apeliantas nepateikė. Vien tik tai, kad atsakovo ryšys su vaiku yra glaudus, nepaneigia, kad ir mama vaikui yra artima, kadangi vaikas yra prie jos prisirišęs, ieškovė taip pat tinkamai užtikrina vaiko interesus. Darytina išvada, kad vaiko interesai yra užtikrinti dabartinėje laikinojoje gyvenamojoje vietoje, todėl nėra pagrindo spręsti, jog egzistuoja poreikis panaikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į atskirojo skundo ribas, pažymėtina, kad apelianto savarankiškas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo visų pirmiausia turi būti išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme ir dėl šiuo klausimu priimtos nutarties gali būti teikiamas atskirasis skundas (CPK 151 straipsnio 1 dalis). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju byloje esantys ir preliminariai įvertinti rašytiniai įrodymai, taip pat ir vaiko nuomonė, yra pakankami nuspręsti, jog geriausius vaiko interesus atitiktų jo gyvenimas kartu su mama, tai yra ieškove. Atsakovo atskirojo skundo patenkinimas šiuo atveju reikštų, kad turėtų būti keičiama jau pakankamai nusistovėjusi ir stabilų pobūdį įgavusi vaiko gyvenamoji vieta su ieškove. Aplinkybių, pateisinančių tokį faktinės vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą, byloje nenustatyta. Šiuo atveju apelianto paaiškinimai ar pateikti rašytiniai įrodymai nėra pakankami išvadai, jog teismas negalėjo vaiko gyvenamosios vietos nustatyti su ieškove, be kita ko, pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės taikytos tik iki ieškinio pateikimo. Neišeidamas už atskirojo skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl faktinės situacijos šiuo metu, tai yra teismui priėmus ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia šalių dėmesį į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, todėl, esant pasikeitusioms ar naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, šalys turi teisę teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, taikymo (panaikinimo) (CPK 148 straipsnis).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai galutiniam ginčo sprendimo rezultatui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepilnamečio vaiko interesus, dėl to nutariama pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo palikti nepakeistą ir atskirojo skundo reikalavimų netenkinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Kadangi civilinė byla toliau nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia. Jį turės išspręsti pirmosios instancijos teismas, baigdamas bylą nagrinėti iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.