- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-10
- Bylos Nr.
- e2A-1178-889/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04914-2025-0
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Kristina Domarkienė, Aurimas Brazdeikis, Milda Valiulytė, Milda Skersienė
- Ieškovas
- M. O.
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracija
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Kristinos Domarkienės ir Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3710-1159/2026 pagal ieškovo M. O. ieškinį atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Ieškovas M. O. (toliau – ir ieškovas) patikslintu ieškiniu teismo prašė įpareigoti atsakovę Vilniaus rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovė, administracija) iš naujo išnagrinėti ieškovo 2025 m. rugpjūčio 5 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad yra 0,1500 ha ploto žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas. Minėtame sklype planuoja pradėti projektavimą – gyvenamųjų namų statybą, kreiptis dėl infrastruktūros plėtros įmokos apskaičiavimo. Ieškovas prašė atsakovės sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo dėl kelio atkarpos A-B (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovė 2025 m. rugpjūčio 22 d. pateikė atsakymą Nr. S-19631(4.32 Mr) „Dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo“, kuriame nurodė, kad pateiktą prašymą dėl preliminaraus susitarimo sudarymo atmeta. Teigė, kad atsakovė nepagristai atmetė ieškovo prašymą. Atsakovė nepagrįstai kvestionuoja ieškovo 2025 m. rugpjūčio 5 d. prašyme nurodytos kelio atkarpos atitiktį Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 2 straipsnio 5 dalyje nurodytiems kelio elementams. Mano, kad atsakovė savo veiksmais galbūt pažeidė ir gero administravimo (atsakingo valdymo) principą. Teigė, kad atsakovės 2025 m. rugpjūčio 22 d. raštas Nr. S-19631(4.32 Mr) „Dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo“ buvo parengtas ne pakankamai išsamiai nurodant aplinkybes, kuriomis raštas buvo grindžiamas, o tai, sąlygoja ir gero administravimo (atsakingo valdymo) principo pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškovo ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas priklauso savivaldybės kompetencijai (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktas). Savivaldybės inžinierinės infrastruktūros projektavimą, statybą, įrengimą ir kitokią plėtrą planuoja, nustato prioritetus, organizuoja bei pagal kompetenciją reikalingus sprendimus priima atitinkamos savivaldybės institucijos ir tarnautojai (Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – ir SIPĮ) 2 straipsnio 10, 11 dalys, 4 straipsnis, 6 straipsnis 7 straipsnis ir kt.). Jokie fizinių ar juridinių asmenų prašymai, pasiūlymai neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio savivaldybės sprendimo savivaldybės infrastruktūros plėtros klausimais, įskaitant sprendimą sudaryti ar nesudaryti sutartį, priėmimą. Ieškovas nepagrįstai kelio (gatvės) elementu laiko 397 m ilgio kelio ruožo atkarpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), todėl atsakovė šiuo pagrindu teisėtai nesutiko tenkinti prašymo dėl preliminaraus susitarimo dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo.
Atsakydama ieškovui, atsakovė rašte paaiškino, kaip planuojami darbai susiję su Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės keliais ir gatvėmis, kad sudaromi šių kelių ir gatvių prioritetiniai ir strateginiai sąrašai, kurie viešai skelbiami. Rašte taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) yra įtraukta į 2025–2027 metų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių seniūnijų objektų prioritetinės eilės sąrašą, patvirtintą 2025 m. gegužės 30 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-124 „Dėl 2025–2027 metų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių seniūnijų objektų prioritetinės eilės sąrašo patvirtinimo“. Administracija taip pat nurodė, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra savivaldybių savarankiškoji funkcija. Taigi, VSĮ 6 straipsnio 32 punkte nustatyta savarankiškoji savivaldybių funkcija nesuponuoja administracijos pareigos įrengti gatvės atkarpą asmeniškai ieškovui, kad jis galėtų privažiuoti prie jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, nepaisant kitų Vilniaus rajono savivaldybės gyventojų interesų, kurių gynimo prioritetus, įgyvendinimo etapus, apimtis pagal turimas Vilniaus rajono savivaldybės finansines galimybes ir kitus išteklius formuoja Vilniaus rajono savivaldybės gyventojų išrinkta taryba ir tiesiogiai išrinktas meras. Kita vertus, joks teisės aktas, galiojant sutarties laisvės principui, neįpareigoja administracijos sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo.
Ieškovas dubliku su atsakovės atsiliepime išdėstyta pozicija nesutiko, ieškinį palaikė visa apimtimi. Papildomai pažymėjo, kad ieškovas neginčija ir nekvestionuoja atsakovei suteiktos kompetencijos. Atsakovės atsisakymas sudaryti sutartį užkerta kelią veikti įstatyme numatytam kompensaciniam modeliui ir taip stabdo viso regiono plėtrą. Ieškovas neprašo, kad atsakovė įrengtų „gatvės atkarpą asmeniškai ieškovui“, priešingai, ieškovas sutinka finansiškai prisidėti prie atskiro savivaldybės infrastruktūros elemento – apie 397 m ilgio kelio ruožo atkarpos (duomenys neskelbtini) (projektavimo, įrengimo ir (ar) statybos) taip įgyvendindamas vieną iš pagrindinių SIPĮ tikslų. Atsisakymas sudaryti sutartį su asmeniu, kuris sutinka finansuoti darbus (taip nuimdamas dalį naštos nuo savivaldybės biudžeto), kai įstatymo tikslas yra būtent tokios partnerystės skatinimas, prieštarauja protingumo principui.
Atsakovė pateiktu tripliku atsiliepime į ieškinį pateiktą poziciją palaikė, prašė ieškinį atmesti. Papildomai pažymėjo, kad atsiliepime, kaip ir rašte, administracija paaiškino, kad gatvės atkarpa / ruožas nelaikytina kelio / gatvės elementu, todėl raštu ieškovo 2025 m. rugpjūčio 8 d. prašymas atmestas pagrįstai. Kita vertus, ieškovas pageidaudamas ginčo gatvės dalies įrengimo SIPĮ pagrindu siekia išimtinai privačių tikslų, nes jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas. Be to, jis nėra įgaliotas atstovauti kitų žemės sklypų, esančių prie minėtos gatvės, savininkų interesams. SIPĮ nenumato, kad į infrastruktūros plėtrą patektų išimtinai vienam ar keliems privatiems asmenims reikalingų objektų (pvz., kelių) statyba ir (ar) įrengimas. Aktualus teisinis reglamentavimas neturi imperatyvių nuostatų, kurios įpareigotų savivaldybę įrengti privažiavimo kelius prie naujai statomų individualių namų. Pavieniam asmeniui reikalingos gatvės atkarpos projektavimas ir įrengimas negali būti laikomas savivaldybės funkcija, o SIPĮ tikslas – ne privačių ar atskirų teritorijų inžinerinės infrastruktūros planavimas, o savivaldybės reikmes atitinkanti savivaldybės infrastruktūros plėtra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinę bylą nutraukė, nes ieškovo reikalavimas nenagrinėtinas teisme.
Teismas padarė išvadą, kad vien formalus atsakovės 2025 m. rugpjūčio 22 d. atsakymo Nr. S-19631(4.32 Mr) „Dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo“ ginčijimas ir atsakovės įpareigojimas iš naujo išnagrinėti ieškovo 2025 m. rugpjūčio 5 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) apskritai nesukurtų jokių materialiųjų teisinių padarinių ieškovui, nes:
atsakovė 2025 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. S-19631(4.32 Mr) į ieškovo 2025 m. rugpjūčio 5 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) atsakė, ieškovo pasiūlymą dėl preliminaraus susitarimo sudarymo atmetė. Nesant byloje konkretaus materialaus teisinio reikalavimo, pvz., įpareigoti atsakovę sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo ar atlyginti patirtą žalą, inicijuoti konkrečios savivaldybės infrastruktūros plėtrą ar pan., nebūtų sukuriami jokie materialieji teisiniai padariniai, ieškovo interesai nebūtų niekaip apginami;
atsakovės įpareigojimas iš naujo išnagrinėti ieškovo prašymą nelemtų jokio įpareigojimo atsakovei atlikti kokius nors papildomus veiksmus preliminariajai sutarčiai su ieškovu pasirašyti, t. y. atsakovė iš esmės galėtų tapačiais argumentais atsakyti į ieškovo prašymą ir joks vykdomasis dokumentas negalėtų būti išduotas. Atsakovės įpareigojimas iš naujo išnagrinėti ieškovo prašymą nereikštų, kad atsakovė atsakytų taip, kaip nori ieškovas;
nesant materialiuosius teisinius padarinius sukeliančio reikalavimo, vien formalus nagrinėjimas, ar atsakovės atsakymas yra tinkamas, ar netinkamas, neturi jokios teisinės reikšmės ieškovo teisėms ir teisėtiems interesams. Nors ieškovas, pagal papildomai pateiktus paaiškinimus, siekia, kad teisme būtų nuginčyti atsakovės rašto argumentai, tačiau teismas negali pasisakyti vien dėl to, ar atsakovės kuris nors rašto argumentas yra pagrįstas, nes nėra jokio konkretaus materialiuosius teisinius padarinius sukeliančio reikalavimo byloje;
aktualu ir tai, kad ieškovas byloje pateiktu reikalavimu siekia, kad atsakovė iš naujo išnagrinėtų ieškovo prašymą, kuris jau yra išnagrinėtas. Teismo vertinimu, ieškovas turi teisę be teismo įpareigojimo kreiptis į atsakovę iš naujo, patikslinęs prašymo turinį ar jį sukonkretinęs, atsižvelgdamas į atsakovės argumentus, ir prašyti, kad ji tokį ieškovo prašymą išnagrinėtų, t. y. ieškovas, nesikreipęs į atsakovę su tikslesniu prašymu, siekia, kad atsakovę teismas įpareigotų išnagrinėti tą patį prašymą iš naujo, tačiau ieškovas nėra kreipęsis į atsakovę dėl pakartotinio prašymo nagrinėjimo.
Teismas atkreipė ieškovo dėmesį į tai, kad ieškovas apskritai netinkamai realizuoja savo teisę sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo:
Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius (iniciatoriai) (šiuo atveju ieškovas), siekdamas (siekdami) suprojektuoti, įrengti ir (ar) pastatyti kompleksinio ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose suplanuotą savivaldybės infrastruktūrą ar atskirus šios infrastruktūros elementus, inicijuoja savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymą, pateikdamas (pateikdami) raštu pasiūlymą savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriui.
Nagrinėjamu atveju iš ieškovo atsakovei pateikto prašymo turinio nėra jokios objektyvios galimybės suprasti, ko siekia ieškovas, t. y. ar jis siekia suprojektuoti, įrengti ir (ar) pastatyti kompleksinio ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose suplanuotą savivaldybės infrastruktūrą, ar atskirus šios infrastruktūros elementus:
Šalies argumentai
ieškovas prašyme (parengtas su teksto gramatinėmis ir stiliaus klaidomis, kurios, be kita ko, trukdo aiškiai suprasti jo turinį) nėra aiškiai nurodęs, kokius darbus jis nori atlikti: suprojektuoti, įrengti ir (ar) pastatyti), ar vieną iš jų. Nors prašymo pabaigoje nurodo, kad turi teisę teikti pasiūlymą dėl atskiro savivaldybės infrastruktūros elemento – 397 m ilgio kelio ruožo atkarpos (duomenys neskelbtini) (projektavimo, įrengimo ir (ar) statybos), bendras visos (duomenys neskelbtini) (ilgis – 1727 m), tačiau neaišku, ar šį pasiūlymą teikia, nes galiausiai tik prašo sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo dėl kelio atkarpos A-B (duomenys neskelbtini);
Žemesnės instancijos teismas
savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius turi teisę inicijuoti savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymą, pateikdamas (pateikdami) raštu pasiūlymą savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriui, tačiau iš ieškovo prašymo nėra aišku ne tik konkretūs siūlomi atlikti veiksmai, tačiau nėra aiškios ir pasiūlymo sąlygos;
Šalies argumentai
ieškovas savo prašyme labiau susikoncentravo į teisės normų citavimą nei į pasiūlymo su konkrečiomis sąlygomis rengimą. Be kita ko, ieškovas prašė, kad atsakovė atsiųstų susipažinti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo dėl kelio atkarpos A-B (duomenys neskelbtini), tačiau pagal Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatas preliminariosios sutarties dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo projektą turėtų su pasiūlymu pateikti pats savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius;
Žemesnės instancijos teismas
savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatorius gavęs tinkamai parengtą pasiūlymą turėtų jį išnagrinėti SIPĮ 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka;
SIPĮ 7 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus sprendimo atsisakyti inicijuoti savivaldybės infrastruktūros plėtrą nagrinėjami teisme, t. y. nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo spręsti, kad tarp ieškovo ir atsakovės kilo ginčas, nagrinėtinas teisme, nes ieškovas tinkamai nesikreipė į atsakovę dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo, pateikdamas raštu tinkamą pasiūlymą savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriui. Be to, teismo vertinimu, SIPĮ 7 straipsnio 6 dalies nuostata nukreipia ieškovą į tai, koks materialusis teisinis reikalavimas gali būti teikiamas bendrosios kompetencijos teismui, t. y. ne reikalavimas prašymą išnagrinėti iš naujo, o reikalavimas inicijuoti konkrečios savivaldybės infrastruktūros plėtrą. Ieškovas atitinkamo reikalavimo byloje nepateikė, todėl teismas negali peržengti ieškovo nustatytų ginčo ribų, teismas negali už ieškovą suformuluoti ginčo ribų.
Teismas pažymėjo, kad atsakovė gautą pasiūlymą gali atmesti tik esant konkrečiam bent vienam įstatymo nustatytam pagrindui: kai nėra parengto ir patvirtinto teritorijų planavimo dokumento; kai pasiūlymas prieštarauja įstatymų ir (ar) kitų teisės aktų reikalavimams, galiojantiems teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams arba patvirtintiems strateginiams savivaldybės plėtros planams, priemonių planui (išskyrus atvejus, kai plėtojama neprioritetinė savivaldybės infrastruktūra); kai yra gautas savivaldybės infrastruktūros valdytojo (valdytojų) motyvuotas nepritarimas sudaryti savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį. Atitinkamai atsakovė nagrinėdama gautą pasiūlymą ir jį atmesdama turi visų pirma detaliai pagrįsti ir aprašyti atmetimą remdamasi minėtais pagrindais, turi nustatyti, kad bent vienas iš jų faktiškai egzistuoja, ir tinkamai bei nuosekliai jį pagrįsti. Pasiūlymą išnagrinėti ir sprendimą turi priimti tam įgalioti subjektai. Atmetant pasiūlymą taip pat turi būti nurodyta, kokia tvarka ir kas pasiūlymą išnagrinėjo, kas priėmė galutinį sprendimą. Atsakyme turi būti ir nuoroda į SIPĮ 7 straipsnio 6 dalies nuostatas, paaiškinant, kokio pobūdžio teisminis ginčas gali būti inicijuojamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teismas nurodė, kad bylą nutraukus dėl to, kad ieškovo reikalavimo patenkinimas negali sukelti materialiųjų teisinių padarinių (reikalavimas nenagrinėtinas teisme), nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir grąžinti ieškovo sumokėtą 114 Eur žyminį mokestį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. O. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo ieškinį. Priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą ir sumokėtą žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
Teigia, kad vienu atveju atsakovė atsisakė sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo dėl (duomenys neskelbtini) atkarpos todėl, kad (duomenys neskelbtini) nėra įtraukta į Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, o antru atveju atsakovė atsisakė sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo dėl (duomenys neskelbtini) atkarpos todėl, kad (duomenys neskelbtini) yra įtraukta į Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė savo sprendimą atsisakyti tenkinti ieškovo prašymą grindžia ir tokiu kriterijumi, kaip įrašymas ar neįrašymas į Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių sąrašą, yra akivaizdu, kad šiuo atveju joks prašymo turinio patikslinimas ar jo sukonkretinimas nėra įmanomas ir galimas.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 26 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-35546-1110/2025 ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vetumas“ (kurios vadovas yra apeliantas) ieškinį atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo patenkino visiškai, panaikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2025 m. liepos 21 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. S-16783(4.14 Mr) „Dėl preliminarios sutarties sudarymo ir parengimo iki pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo“, ir įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti ieškovės UAB „Vetumas“ 2025 m. liepos 1 d. prašymą Nr. PE6.3)88B. Dėl to mano, kad yra pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepagrįstu ir prieštaringu.
Nurodo, kad ieškovo atstovas 2026 m. kovo 17 d. teismo posėdyje informavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-28190-1110/2025 ieškovės UAB „Callida“ (kurios vadovas yra apeliantas) ieškinį atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl priimto sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus patenkino visiškai, panaikino atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2025 m. gegužės 20 d. raštą Nr. S-10541(4.14 Mr) „Dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo“ ir įpareigojo atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo nagrinėti ieškovės UAB „Callida“ 2025 m. gegužės 9 d. prašymą Nr. PE7.5)18B. Mano, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-28190-1110/2025 dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę su ieškove sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo laikėsi kitokios pozicijos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
Nurodo, kad administracija teismo sprendimu nebūtų įpareigota atlikti kažkokių ieškovui naudingų veiksmų (pvz., sudaryti kokią nors sutartį, išduoti kokį nors leidimą), t. y. šiuo aspektu administracijos turimų materialiųjų pareigų apimtis nepasikeistų, įpareigojimas naujai nagrinėti prašymą nereikštų administracijos pareigos teikti tokį atsakymą, kokio tikisi ieškovas. Administracija visiškai palaiko pirmosios instancijos teismo argumentus dėl bylos nutraukimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas civilinę bylą nutraukė, padaręs išvadą, kad ieškovo reikalavimas nenagrinėtinas teisme, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 0,1500 ha ploto žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas 2025 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) prašė atsakovės sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo dėl kelio atkarpos A-B (duomenys neskelbtini).
Atsakovė 2025 m. rugpjūčio 22 d. rašte „Dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo“ Nr. S-19631(4.32 Mr) ieškovui pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad ieškovo prašyme nurodyta kelio atkarpa neatitinka galiojančiuose teisės aktuose apibrėžiamų ir detalizuojamų kelio (gatvės) elementų. Rašte paaiškino, kaip planuojami darbai, susiję su Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės keliais ir gatvėmis, kad sudaromi šių kelių ir gatvių prioritetiniai ir strateginiai sąrašai, kurie viešai skelbiami. Rašte taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) yra įtraukta į 2025–2027 metų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių seniūnijų objektų prioritetinės eilės sąrašą, patvirtintą 2025 m. gegužės 30 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-124 „Dėl 2025–2027 metų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių seniūnijų objektų prioritetinės eilės sąrašo patvirtinimo“. Atsižvelgdama į tai, kad gatvė yra įtraukta į sąrašą ir kelio elementas nėra siejamas su ieškovo pateikta tam tikra kelio ruožo atkarpa, atsakovė atmetė ieškovo pateiktą prašymą dėl preliminaraus susitarimo sudarymo.
Specialiajai teisėjų kolegijai 2025 m. gruodžio 22 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-50/2025 nutarus, kad šis ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, pirmosios instancijos teismas 2025 m. gruodžio 29 d. priimta rezoliucija pasiūlė ieškovui iki 2026 m. sausio 12 d. pateikti patikslintą ieškinį, kuriame būtų suformuluoti reikalavimai, kuriuos patenkinus būtų aiškios sukeliamos materialiosios teisinės pasekmės, esant poreikiui primokėti žyminį mokestį.
Pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 12 d. priėmė rezoliuciją pasiremdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. e2-29180-1159/2025 ir pasiūlė ieškovui papildomai paaiškinti, kokios konkrečios materialiosios teisinės pasekmės bus sukurtos, patenkinus jo reikalavimą.
Žemesnės instancijos teismas
2026 m. vasario 4 d. ieškovas dublike nurodė, kad jis kreipdamasis tiek į Regionų administracinį teismą, tiek į Vilniaus miesto apylinkės teismą, siekia iš esmės tokio paties materialiojo teisinio rezultato, t. y.: pripažinti, kad argumentai ir motyvai, kurių pagrindu buvo atmestas ieškovo 2025 m. rugpjūčio 5 d. prašymas Nr. (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsti ir neteisėti, ir įpareigoti atsakovę pagrįstai išnagrinėti ieškovo prašymą.
Pirmosios instancijos teismas 2026 m. vasario 4 d. rezoliucija atkreipė ieškovo dėmesį į tai, kad kiek neaiškiai jis paaiškino, kokių materialiųjų padarinių siekia, t. y. reikalauja įpareigoti atsakovę Vilniaus rajono savivaldybės administraciją išnagrinėti ieškovo 2025 m. rugpjūčio 5 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau siekia sutarties sudarymo. Teismo vertinimu, įpareigojimas išnagrinėti prašymą iš naujo neužtikrins jokios sutarties sudarymo ir todėl galimai suformuluotas reikalavimas jokių materialiųjų teisinių pasekmių nesukuria.
Pirmosios instancijos teismas apelianto skundžiamu sprendimu civilinę bylą nutraukė, nes padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas nenagrinėtinas teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalis).
Dėl ginčo nagrinėjimo teisme
Nagrinėjamu atveju kilo klausimas dėl ieškovo siekio panaikinti atsakovės sprendimą atmesti jo prašymą dėl preliminaraus susitarimo sudarymo pagal Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą (toliau – SIPĮ) nagrinėjimo teisme įgyvendinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal SIPĮ 7 straipsnio 2 dalį savivaldybės infrastruktūros plėtra įgyvendinama, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatorius ir (ar) valdytojas savivaldybės infrastruktūros projektuotoją ir statytoją parenka Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo arba Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nustatyta tvarka arba kai savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius (iniciatoriai) sudaro savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį su savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriumi ir savivaldybės infrastruktūros valdytoju (valdytojais) dėl inžinerinės savivaldybės infrastruktūros plėtros. Socialinės savivaldybės infrastruktūros plėtra įgyvendinama vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo, Investicijų įstatymo arba Koncesijų įstatymo nustatyta tvarka.
SIPĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatorius (iniciatoriai), siekdamas (siekdami) suprojektuoti, įrengti ir (ar) pastatyti kompleksinio ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose suplanuotą savivaldybės infrastruktūrą ar atskirus šios infrastruktūros elementus, inicijuoja savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymą, pateikdamas (pateikdami) raštu pasiūlymą savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriui.
Taigi įstatymas ne tik suteikia savivaldybės infrastruktūros plėtros iniciatoriui teisę inicijuoti savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymą, bet ir nustato savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriui pareigą tokį pasiūlymą nustatyta tvarka išnagrinėti ir priimti dėl jo sprendimą. Atitinkamai iniciatoriaus pateiktas pasiūlymas ir savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus sprendimas yra toks procesas, kurio metu sprendžiama, ar iniciatoriaus pasiūlymas gali būti įgyvendinamas pagal SIPĮ nustatytą savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo procedūrą. Nagrinėjamu atveju apeliantas, įgyvendindamas SIPĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisę inicijuoti savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymą, 2025 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į atsakovę, prašydamas sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo dėl kelio atkarpos A-B (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2025 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. S-19631(4.32 Mr) „Dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo“ ieškovo pasiūlymą atmetė. Taigi atsakovė priėmė atitinkamą sprendimą dėl ieškovo pagal SIPĮ pateikto pasiūlymo, kuriuo ieškovas siekė inicijuoti savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymą, ir tokiu sprendimu atsisakė įgyvendinti ieškovo inicijuotą sutarties sudarymo procesą. Pagal SIPĮ 7 straipsnio 6 dalį, ginčai dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus sprendimo atsisakyti inicijuoti savivaldybės infrastruktūros plėtrą nagrinėjami teisme.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-1075/2024, 55 punktas). Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021 58 punktą).
Kasacinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, kuria priimdamas 2026 m. sausio 12 d. rezoliuciją pasirėmė pirmosios instancijos teismas, ieškovė E. Ž., atsakovės UAB ,,Melsta“ akcininkė, prašė teismą pripažinti neteisėtu atsakovo vadovo sprendimą suteikti paskolą trečiajam asmeniui ir pripažinti negaliojančiais atsakovės 2006 m. gegužės 19 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimus dėl atsakovės veiklos, revizoriaus ataskaitų, metinės finansinės atskaitomybės ir 2005 m. metinio balanso tvirtinimo. Teismai pripažino negaliojančiu visuotinio susirinkimo nutarimą dėl metinio balanso patvirtinimo, o kitus reikalavimus atmetė. Ieškovė pateikė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad ieškovės prašymas konstatuoti, jog bendrovės vadovas, priimdamas sprendimą sudaryti paskolos sutartis, pažeidė bendrovės ir jos, kaip akcininkės, teises, dar neapgina pažeistos teisės ir nesukelia teisinių padarinių. Neteisėtų veiksmų pripažinimas yra civilinės atsakomybės, kaip vieno iš pažeistos teisės gynimo būdų, sudėties elementas, tačiau, neprašant CK 1.138 straipsnyje nurodytais būdais pažeistų teisių pašalinimo, materialinio teisinio rezultato nesukuria. Kadangi ieškinyje, kurį pateikė ieškovė, nebuvo nurodytas reikalavimas, galintis sukurti objektyvius teisnius padarinius, toks reikalavimas kasacinio teismo vertinimu negalėjo būti nagrinėjamas teisme.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis šioje kasacinėje byloje pateiktais išaiškinimais, neatsižvelgė į esminį nagrinėjamos bylos ir kasacinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008 nustatytų faktinių aplinkybių skirtumą. Kasacinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008 buvo sprendžiama dėl reikalavimo, kuriuo ieškovė iš esmės prašė konstatuoti neteisėtus bendrovės vadovo veiksmus, nesiejant tokio reikalavimo su konkrečiai įstatyme nurodytais pažeistų teisių pašalinimo būdais, todėl toks ieškovės reikalavimas negalėjo sukurti materialinio teisinio rezultato. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės sprendimo, kuriuo atsisakyta patenkinti ieškovo pateiktą pasiūlymą dėl preliminaraus susitarimo sudarymo dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo (toliau – ir preliminaraus susitarimo), todėl šių bylų faktinės aplinkybės, ginčo dalykas ir pobūdis nėra tapatūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008 pateiktas išaiškinimas negali būti taikomas nagrinėjamoje byloje kaip precedentas.
Kitoje kasacinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013 ieškovė BUAB „Esveras“ kreipėsi su ieškiniu atsakovei UAB „Jungtinis dujų centras“ ir teismo prašė pripažinti atsakovės veiksmus nesąžiningais ir atlyginti dėl jų atsiradusią žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo klausimą dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditorių teisių gynimą, proceso teisės normų dėl ieškinio ribų peržengimo aiškinimo ir taikymo. Šioje civilinėje byloje, kaip minėta, sprendžiamas kitokio pobūdžio klausimas, t. y. dėl atsakovės sprendimo atmesti ieškovės siūlymą dėl preliminaraus susitarimo sudarymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl nurodytoje kasacinėje byloje pateikti teisės išaiškinimai taip pat negali būti taikomi šioje nagrinėjamoje byloje kaip teismo precedentas.
Pirmosios instancijos teismas priimdamas 2026 m. sausio 12 d. rezoliuciją siūlyti ieškovui tikslinti ieškinio reikalavimus, kaip precedentu rėmėsi ir Vilniaus apylinkės teismo procesiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-29180-1159/2025 dėl Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo, kuriame buvo padaryta išvada, kad suformuluotas reikalavimas nepakankamai aiškiai apibrėžia siekiamą materialųjį teisinį rezultatą. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje Nr. e2-29180-1159/2025 priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 18 d. sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl jis nebuvo patikrintas aukštesnės instancijos teismo. Be to, apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde nurodo, kad tokio pobūdžio klausimai, kaip šiuo nagrinėjamu atveju taip pat buvo nagrinėjami ir išspręsti Vilniaus apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. e2-35546-1110/2025 ir Nr. e2-28190-1110/2025. Anot apelianto, paminėtose bylose teismai priėmė kitokius procesinius sprendimus, nei pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju. Nurodytose bylose buvo skundžiami atsakovės raštai, kuriais nuspręsta atsisakyti patenkinti prašymus dėl preliminaraus susitarimo sudarymo, jie teismų sprendimais buvo panaikinti ir atsakovė buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu civilinę bylą nutraukė, nes padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas nenagrinėtinas teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalis).
Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Jeigu aktai ar veiksmai, dėl kurių reiškiamas reikalavimas teismui, nenustato asmens teisių ir pareigų, tai toks reikalavimas nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, sudarantis ieškinio dalyką. Kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020, 30–31 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės 2025 m. rugpjūčio 22 d. raštas „Dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo“ Nr. S-19631(4.32 Mr), kuriuo nuspręsta atmesti ieškovo 2025 m. rugpjūčio 5 d. prašymą, gali būti nagrinėjamas teisme ir gali būti civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nustačius, kad atsakovės sprendimas atmesti ieškovo prašymą yra nepagrįstas, jo teisinės pasekmės gali būti pašalintos panaikinant tokį sprendimą ir įpareigojant atsakovę iš naujo išnagrinėti ieškovo prašymą. Tuo tarpu nustačius, kad atsakovė turėjo pagrindą ieškovo prašymo nepatenkinti, ieškinys turėtų būti atmestas.
Nagrinėjamu atveju ieškovas pirminiame ieškinyje buvo suformulavęs būtent tokį reikalavimą – prašė panaikinti atsakovės 2025 m. rugpjūčio 22 d. raštą ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti jo 2025 m. rugpjūčio 5 d. prašymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks reikalavimas buvo aiškiai susijęs su atsakovės priimtu sprendimu ir jo panaikinimo atveju galėjo sukelti materialiąsias teisines pasekmes, t. y. panaikinus atsakovės sprendimą, kuriuo atsisakyta patenkinti ieškovo prašymą dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo, atsakovė būtų įpareigota šį prašymą išnagrinėti iš naujo. Tokiu būdu yra įgyvendinama ieškovo materialinė teisė sudaryti su atsakove sutartį. Vykdydamas teismo nurodymus, ieškovas patikslintame ieškinyje paliko tiktai reikalavimą įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti jo 2025 m. rugpjūčio 5 d. prašymą, tačiau šis reikalavimas yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo – panaikinti atsakovės 2025 m. rugpjūčio 22 d. rašte nurodyta atsakovės sprendimą atmesti ieškovo prašymą.
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nutraukti bylą, nes ieškovo ieškinys dėl atsakovės sprendimo atmesti ieškovo prašymą dėl infrastruktūros sutarties sudarymo, nenagrinėtinas teisme, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Atitinkamai teisėjų kolegija nusprendžia panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Pirmosios instancijos teismas turi sudaryti pareiškėjui galimybę aiškiai suformuluoti savo skundo reikalavimą. Jei būtų įstatymų nustatyta tvarka taikomas procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutas (CPK 138 straipsnis), ieškovui turi būti išaiškintos procesinės trūkumų nepašalinimo pasekmės (CPK 115 straipsnio 3 dalis).
Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl bylos nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs galutinio teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).
Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nusprendus perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.