Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Giedrės Seselskytės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,LT Technologies“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. sprendimo ir 2026 m. balandžio 20 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,LT Technologies“ ieškinį atsakovei ATS1 dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu. Ieškovė UAB ,,LT Technologies“, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-103-24030/2025, ieškiniu prašė pripažinti, kad ieškovės ir atsakovės ATS1 2016 m. spalio 26 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 161026-1 pasibaigė nuo 2025 m. spalio 6 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių), priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Argumentuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta esminė DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo sąlyga – konkretus ir objektyvus atsakovės sveikatos būklės ryšys su negalėjimu atlikti būtent staklių operatorės darbo funkciją apeliantės įmonėje. Atsakovės pateikti medicininiai dokumentai ir Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros sprendimas patvirtino tik sveikatos sutrikimo faktą, 50 procentų dalyvumo / darbingumo lygį ir bendro pobūdžio rekomendacijas, tačiau nepatvirtino netinkamumo dirbti konkrečioje darbo vietoje. Teismas nepagrįstai šią įrodinėjimo pareigą perkėlė apeliantei, selektyviai įvertino profesinės rizikos dokumentus, bendro pobūdžio rizikos veiksnius nurodytus ieškovės vidiniuose dokumentuose, sutapatino su realiomis atsakovės darbo sąlygomis ir neįvertino, kad atsakovė pati siekė darbo santykių pasibaigimo, 2025 m. spalio 6 d. pateikė prašymą atleisti ją DK 55 straipsnio pagrindu. Be to, teismas ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo nepagrįstai kvalifikavo kaip neteisėto atleidimo bylą ir pritaikė DK 218 straipsnio pasekmes, nors atsakovė laiku tokių reikalavimų nebuvo pareiškusi, o jų iškėlimas tik baigiamojoje kalboje pažeidė rungimosi principą ir apeliantės teisę gintis. Dėl šios klaidingos kvalifikacijos apeliantė patirs neproporcingą finansinę naštą: vietoje DK 56 straipsnio 2 dalyje numatytos dviejų VDU išeitinės išmokos teismas sprendimu priteisė penkių VDU dydžio kompensaciją, o papildomu sprendimu dar papildomai priteisė VDU už tariamą priverstinę pravaikštą, nors nebuvo nei priverstinės pravaikštos sąlygų, nei CPK 277 straipsnyje nustatyto pagrindo papildomam sprendimui priimti. Be to, priteistos sumos apskaičiuotos remiantis teismo nepagrįstai nustatytu 1 700,37 Eur VDU dydžiu.

Teismas nepagrįstai sveikatos sutrikimo faktą ir rekomendacinio pobūdžio apribojimus sutapatino su įrodytu negalėjimu tinkamai atlikti konkrečią darbo funkciją. DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktas saugo darbuotoją tais atvejais, kai liga ar negalia objektyviai lemia negalėjimą tinkamai atlikti darbo funkcijos. Tačiau ši norma nesuteikia teisės reikalauti palankesnio atleidimo pagrindo vien dėl to, kad darbuotojui nustatyta liga, dalyvumo lygis ar pateiktos bendros rekomendacijos. Teismo išvada galėtų būti pagrįsta tik tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, kad atsakovės faktinės darbo funkcijos pagal savo pobūdį atitiko būtent tuos veiksnius, kurių jai rekomenduota vengti, ir kad dėl to ji objektyviai negalėjo tinkamai vykdyti staklių operatorės pareigų. Tuo tarpu, byloje įrodyta tik tai, kad atsakovė sirgo, jai nustatytas 50 procentų darbingumo/ dalyvumo lygis ir pateiktos rekomendacijos dėl darbo pobūdžio bei aplinkos, tačiau nebuvo įrodyta DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui būtina aplinkybė – kad dėl šių sveikatos būklės ypatumų atsakovė negalėjo tinkamai atlikti konkrečios staklių operatorės darbo funkcijos ieškovės įmonėje. Teismas šią įrodinėjimo spragą užpildė prielaidomis, rekomendacinio pobūdžio dokumentams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę. Pažymi, kad atsakovės pateiktuose dokumentuose nebuvo individualiai įvertinta konkreti atsakovės darbo vieta, pareigybės aprašymas, konkrečios darbo funkcijos, faktinis darbo krūvis, atliekamų veiksmų pobūdis, darbo padėtis, naudojamos priemonės ar darbo aplinkos sąlygos, t. y. faktinės darbo sąlygos, profesinės rizikos vertinimo dokumentai.

Teismas nepakankamai įvertino Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros specialistės paaiškinimus. Specialistė nurodė, kad Agentūros sprendimas dėl darbo pobūdžio ir sąlygų yra rekomendacinio pobūdžio, o nurodytas teiginys apie galėjimą dirbti tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo aplinkoje, kai dalyvumo lygis yra 0–25 procentai, atsakovės atveju netaikomas, nes jai nustatytas 50 procentų dalyvumo lygis. Be to, specialistė nurodė, kad sprendime pabraukti veiksniai yra veiksniai, kurių asmeniui su (duomenys neskelbtini) liga rekomenduojama vengti, o apie žmogaus galimybes dirbti darbą sprendžia darbo medicinos gydytojas, šeimos gydytojas. Agentūra vertino dalyvumo lygį ir pateikė rekomendacijas dėl darbo pobūdžio bei sąlygų, tačiau ji nepriėmė privalomos individualios išvados dėl atsakovės tinkamumo ar netinkamumo dirbti konkrečioje darbo vietoje, nes tą gali padaryti tik kompetentingas gydytojas.

Teismas selektyviai įvertino atsakovės faktinį darbo pobūdį ir nepagrįstai sutapatino bendro pobūdžio teorinius profesinės rizikos veiksnius su realiu negalėjimu dirbti. Sprendime teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovės faktiškai dirbtas staklių operatorės darbas buvo tokio pobūdžio ir sunkumo, kurio ji dėl sveikatos būklės negalėjo tinkamai atlikti. Šią išvadą teismas grindė profesinės rizikos vertinimo dokumentais ir ergonominių veiksnių tyrimo protokolu, kuriuose nurodyti tam tikri staklių operatoriaus darbo vietoje galintys pasireikšti rizikos veiksniai, tačiau ne konkrečios atsakovės darbo sąlygos. Tuo tarpu, įmonės vadovas ir technikos vadovas paaiškino, kad atsakovė Metalo ceche vykdė operatorės prie kontaktinių staklių funkcijas, surinkdavo nesunkias detales (vienos detalės svoris apie 500 g), šią funkciją galima atlikti tiek stovint, tiek sėdint, dirbama apie 20 °C temperatūroje, o darbo vietos profesinė rizika vertintina kaip priimtina. Be to, pati atsakovė pripažino, kad jai neteko kelti 10 kg svorio krovinių, taigi, turėjo būti vertinama, ar teismo nurodyti ergonominiai veiksniai iš tikrųjų egzistavo. Atsakovės 2025 m. rugsėjo 29 d. medicinos dokumentų išraše buvo nurodyta rekomendacija vengti sunkaus ir vidutinio fizinio darbo bei darbo dulkėtoje aplinkoj, tačiau iš šios rekomendacijos neišplaukia, kad atsakovės faktinė darbo funkcija buvo sunkus ar vidutinio sunkumo fizinis darbas arba kad ji buvo atliekama dulkėtoje aplinkoje. Teismas pirmiausia preziumavo, kad staklių operatoriaus darbas buvo fiziškai sunkus, o tada šią prezumpciją susiejo su medicininėmis rekomendacijomis. Teismas taip pat neįvertino esminio skirtumo tarp profesinės rizikos veiksnio buvimo ir darbuotojo negalėjimo dirbti. Be to, teismas, viena vertus, rėmėsi 2012 m. profesinės rizikos vertinimo dokumentais darydamas išvadą, kad atsakovės darbo vietoje buvo tokie rizikos veiksniai, kurių jai rekomenduota vengti, kita vertus, teismas nurodė, kad šis vertinimas atliktas 2012 metais ir negali būti vertinamas kaip aktualiu laiku pagrindžiantis visas galimas rizikas.

Pažymi, kad nors tą pačią dieną per klaidą išsiuntė darbuotojai atsiskaitymo lapelį su išmokėtinomis sumomis, apskaičiuotomis atleidžiant atsakovę DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau darbo sutarties nutraukimas nebuvo įformintas, o atsiskaitymo lapelis nėra darbdavio sprendimas nutraukti darbo sutartį. Taigi, atsiskaitymo lapelio išsiuntimą teismas nepagrįstai prilygino darbdavio sutikimui nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir neįvertino atsakovės valios nutraukti darbo sutartį pagal DK 55 straipsnį. Atsakovė šios savo valios neginčijo ir neatšaukė, o tai, kad teigė buvusi „priversta“ pateikti prašymą pagal DK 55 straipsnį, nepaneigia paties prašymo teisinės reikšmės.

Mano, kad teismas pakeitė bylos pobūdį ir ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo sprendė kaip neteisėto atleidimo bylą. Atsakovė pati siekė darbo santykių pabaigos: iš pradžių prašė nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, vėliau pateikė 2025 m. spalio 6 d. prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 55 straipsnio 1 dalį ir 2025 m. spalio 06 d. laikė savo tikrąja darbo santykių pasibaigimo diena ir viso proceso metu. Pažymi, kad atsakovė neformulavo reikalavimų dėl neteisėto atleidimo ir DK 218 straipsnyje numatytų teisinių pasekmių taikymo. Atsakovė rėmėsi DK 147 straipsnio 2 dalimi ir prašė netesybų už pavėluotą atsiskaitymą, t. y. iš esmės siejo pasekmes su, jos vertinimu, neišmokėta išeitine išmoka, bet ne su priverstine pravaikšta ar DK 218 straipsnio 4 dalies kompensacija. Šis reikalavimas suformuluotas tik baigiamojoje kalboje, pavėluotai. Be to, teismas netinkamai pritaikė DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytas pasekmes, neanalizavo, kodėl darbuotoja negali būti grąžinta į darbą.

Be to, teismo sprendimas prieštaringas. Viena vertus, teismas rezoliucinėje dalyje pripažino, kad darbo sutartis nutraukta darbuotojos iniciatyva pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kita vertus, teismas atsakovei priteisė ne dviejų mėnesių, o 8 501,85 Eur, t. y. penkių mėnesių VDU dydžio kompensaciją, būdingą DK 218 straipsnio 4 dalies pasekmėms. Sprendime nurodyta, kad teismas pripažino darbo sutartį nutraukta pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau kartu priteisė 8 501,85 Eur kompensaciją ir vieno mėnesio VDU dalį nukreipė skubiam vykdymui. Jeigu teismas sprendė, kad darbo sutartis turėjo būti nutraukta pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tai ir turėjo vertinti šio pagrindo pasekmes. Taigi, pripažinęs darbo sutartį nutraukta darbuotojos iniciatyva pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas kartu taikė ir tokias pasekmes, kurios grindžiamos priverstinės pravaikštos institutu. Tai reiškia, jog konstatavęs, kad darbo sutartis laikoma nutraukta darbuotojos iniciatyva pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas finansines pasekmes pritaikė taip, lyg būtų konstatuotas neteisėtas atleidimas DK 218 straipsnio požiūriu. Pažymi, kad nenorėdama bloginti savo finansinės padėties sumokėjo teismo atsakovei priteistas sumas, todėl turėtų būti taikomas atgręžimo institutas.

Be to, neegzistavo pagrindas priimti papildomą sprendimą, juo teismas papildomai priteisė atsakovei 1 700,37 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2025 m. spalio 6 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus ir papildomai išplėtė sprendimu pritaikytų DK 218 straipsnio pasekmių apimtį. Papildomu sprendimu nebuvo tik patikslinta priteista suma ar išspręstas procesinių išlaidų klausimas. Priešingai, papildomu sprendimu išspręstas papildomos materialinės išmokos – VDU už priverstinę pravaikštą – klausimas, o šis reikalavimas pareikštas pavėluotai ir teismas neturėjo jo priimti.

Pažymi, kad pateikė įrodymus apie atsakovės vidutinį darbo užmokestį, tačiau teismas jais nesivadovavo ir nepagrįstai nustatė kitokį atsakovės darbo užmokesčio dydį, nepagrįstai į jį įtraukęs ligos pašalpas, kasmetinių atostogų išmokas ar kompensacijas už nepanaudotas atostogas.

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos, rėmėsi teisės doktrina, taip pat pagrįstai priėmė papildomą sprendimą, kuriuo taikė neteisėto atleidimo teisinius padarinius.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino jos tikrąją valią – nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teismas pagrįstai nustatė, kad atleidimas remiantis DK 55 straipsniu yra neteisėtas, nes neatitiko jos valios.

Svarbi darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu priežastis yra darbuotojo liga ar invalidumas, trukdantys tinkamai atlikti darbą, nėra tapati DK 60 straipsnio 1 dalies 4 punktui, kai darbuotojas dėl sveikatos nebegali eiti tų pareigų. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika pakanka nustatyti, kad jeigu darbuotojo „liga ar neįgalumas objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą“, šios aplinkybės pakanka nutraukti darbo sutartį darbuotojo valia dėl svarbios priežasties. Pažymi, kad ieškovė nereikalavo pateikti papildomų įrodymų, bet reikalavo pateikti įrodymus, kad jos darbingumas yra 0 procentų. Atsakovė šioje byloje remiantis rašytiniais įrodymais pagrindė savo sveikatos būklės pablogėjimą dėl (duomenys neskelbtini) ligos, taip pat rizikos veiksnių egzistavimą jos darbe. Tokiu atveju ieškovė turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad atsakovės sveikatos būklė visiškai neapsunkina jos darbo funkcijų vykdymo. Ieškovė šios procesinės pareigos neįvykdė, o ieškovės aiškinimas, kad teismas netinkamai taikė neteisėto atleidimo teisines pasekmes yra nepagrįstais ir neatitinka DK tikslo. Priešingas DK 218 straipsnio 4 dalies aiškinimas reikštų, kad darbuotojo teisės neteisėto atleidimo atveju liktų neapgintos.

Nagrinėjamu atveju egzistuoja net 2 pagrindai priimti papildomą sprendimą, t. y. CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, t. y. teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu (1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Darbo bylose teismas yra aktyvus, todėl jis turi teisę taikyti neteisėto atleidimo teisines pasekmes savo iniciatyva. Atsakovė baigiamojoje kalboje prašė taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisines pasekmes, o teismas sprendime vadovavosi DK 218 straipsnio 4 dalimi, tačiau rezoliucinėje dalyje nenurodė iš ieškovės priteistinos sumos. Todėl teismas pagrįstai priėmė papildomą sprendimą.

Pažymi, kad pati ieškovė 2025 m. rugsėjo 24 d. jai išsiuntė atsiskaitymo lapelį su sumomis, kurias priklauso išmokėti atleidžiant pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Darbdavys, be kita ko, paskaičiavo atleidžiamai darbuotojai išmokėti dviejų jos vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 3 400,74 Eur (vieno mėnesio darbuotojos vidutinis darbo užmokestis – 1 700,37 Eur (3 400,74 Eur / 2)), taigi, pati ieškovė apskaičiavo atsakovės vidutinį darbo užmokestį 1 700,37 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys, kuriuo ji prašė pripažinti, kad darbo sutartis su atsakove pasibaigė nuo 2025 m. spalio 6 d. DK 55 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė ir kvalifikavo esmines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes, tačiau netinkamai taikė DK numatytas teisines pasekmes, todėl šiuo aspektu teismo sprendimas keistinas.

Nustatyta, kad ieškovė (darbdavys) ir atsakovė (darbuotoja) 2016 m. spalio 26 d. sudarė darbo sutartį, kuria atsakovė priimta dirbti Metalo ceche staklių operatore. Darbuotoja 2025 m. rugsėjo 24 d. pateikė darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo 2025 m. rugsėjo 24 d. dėl sveikatos priežasčių, neleidžiančių tęsti darbo, bei išmokėti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką. Darbdavys elektroniniu paštu darbuotojai nurodė, kad pateiktų duomenų nepakanka atleisti ją pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Darbuotoja 2025 m. rugsėjo 29 d. darbdaviui elektroniniu paštu dar kartą pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pridėjo Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros Kauno II teritorinio skyriaus 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų ir VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos 2025 m. rugsėjo 29 d. šeimos gydytojo medicinos dokumentų išrašą. Darbdavys 2025 m. rugsėjo 30 d. elektroniniu paštu atsakė darbuotojai, kad jos prašymas yra nepagrįstas ir pasiūlė grįžti į darbą arba pateikti tinkamus įrodymus, kad darbuotoja yra visiškai netekusi darbingumo (darbingumas 0 proc.). Darbuotoja 2025 m. spalio 6 d. dar kartą pateikė darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 55 straipsnį nuo 2025 m. spalio 6 d. Darbdavys šį prašymą patenkino ir darbo sutartį nutraukė DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių) nuo 2025 m. spalio 6 d.

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar darbuotoja turėjo teisę pasinaudoti jai palankesniu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, įtvirtintu DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. nutraukti darbo sutartį dėl svarbios priežasties – darbuotoja negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos ar negalios.

Nagrinėjamo ginčo kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo proceso reikšmę tokio pobūdžio bylose. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). T. y. įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-684/2020).

Kartu pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Vadovaujantis šia nuostata, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, tai aplinkybių, atitinkančių joje nurodytus požymius, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje byloje darbuotojas apskritai atleidžiamas nuo įrodinėjimo. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus, be kita ko, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes, bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024). Taigi, darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip – pavyzdžiui, darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galbūt pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti darbuotoją iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018). Kartu pastebėtina, kad nors šie išaiškinimai buvo pateikti, taikant ir aiškinant 2002 m. DK, tačiau teisiniam reglamentavimui minėtame ir šiuo metu galiojančiame Darbo kodeksuose iš esmės nesiskiriant, jais gali būti remiamasi ir taikant nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusį DK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kol kas nėra plačiau pasisakyta DK 56 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo aspektu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi praktika, suformuota dėl ankstesnio reguliavimo, t. y. iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusios 2002 m. DK 127 straipsnio 2 dalies, reguliavusios darbo sutarties nutraukimą darbuotojo inciatyva esant svarbioms priežastims. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojas, prašydamas DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turėtų nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2014). Taigi darbuotojas rašytiniame pareiškime turi nurodyti ne tik pareiškimo surašymo dieną, pageidaujamą darbo santykių nutraukimo datą, bet ir egzistuojančią konkrečią priežastį, įtvirtintą DK 56 straipsnio 1 dalyje. Tik dėl nurodytų svarbių priežasčių savo iniciatyva nutraukiantis darbo sutartį darbuotojas įgyja teisę į išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis). Pagal aptartos teisės normos aiškinimą darbuotojas, kuris dėl ligos ar sveikatos būklės negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijų, turi teisę inicijuoti darbo sutarties nutraukimą šiuo pagrindu, tačiau tai privalo būti padaryta laikantis nustatytos procedūros. Darbuotojo pareiga yra ne tik aiškiai pareikšti savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo, bet ir pagrįsti šį prašymą atitinkamais įrodymais. Tinkamai pateiktame prašyme darbuotojas turi nurodyti: a) informaciją apie savo ligą ar sveikatos būklę; b) paaiškinti, kaip konkrečios aplinkybės trukdo jam tinkamai vykdyti darbo sutartyje nustatytas funkcijas; c) pateikti šias aplinkybes pagrindžiančius dokumentus. Pažymėtina, kad darbdavys neturi teisės savo iniciatyva nutraukti darbo sutarties DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu – tokios iniciatyvos gali imtis tik darbuotojas.

Apeliantė argumentuoja, kad darbuotoja, pareiškusi prašymą nutraukti darbo sutartį aptariamu pagrindu, nepateikė įrodymų ir nepaaiškino, kaip jos liga ar sveikatos būklė trukdo jai tinkamai atlikti darbo funkcijas. Sutiktina, kad darbuotojos su 2025 m. rugsėjo 24 d. prašymu pateikta stacionaro epikrizės nuotrauka nebuvo pakankamas įrodymas darbdaviui įsitikinti egzistuojant darbuotojos prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodytą pagrindą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavio reikalavimas pateikti įrodymus (medicininius dokumentus), kad „dėl sveikatos būklės darbuotoja dirbti negali“, kaip ji „pilnai neteko darbingumo (darbingumas 0 procentų)“, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovė painioja DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 60 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintus darbo santykių pasibaigimo pagrindus, kurie nėra tapatūs. Iš šių darbdavio elektroninių laiškų turinio matyti, kad darbdavys nepagrįstai reikalavo dokumentų, pagrindžiančių būtent DK 60 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimą, t. y. kad darbuotoja negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Tokią išvadą patvirtina ir apeliantės apeliaciniame skunde nuolatinis akcentavimas, kad atsakovė nepateikė įrodymų (medicininių dokumentų), kuriuose būtų nurodyta, kad darbuotoja negali dirbti būtent staklių operatorės darbo ieškovės įmonėje. Teisėjų kolegijos nuomone, tokio ir taip suformuluoto įrodymo darbuotoja nagrinėjamu atveju pateikti neturėjo, o toks darbdavio reikalavimas yra perteklinis.

Pažymėtina, kad DK 60 straipsnis nustato darbo sutarties nutraukimo pagrindus nesant darbo sutarties šalių valios. Šių pagrindų įtvirtinimas įstatyme ir darbo sutarties jiems egzistuojant nutraukimas grindžiami viešuoju interesu. DK 60 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio. Ši teisės norma sistemiškai su DK 60 straipsnio 2 dalimi aiškintina taip, kad atsiradus joje įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo pagrindui darbo sutartis privalo būti nutraukta. Darbdavys neturi pasirinkimo teisės nutraukti darbo sutartį ar ne, o gavęs aptariamoje teisės normoje įtvirtinto darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimą patvirtinantį dokumentą ar kitaip apie jį (pagrindą) sužinojęs, turi pareigą nutraukti darbo sutartį ir šią pareigą jis privalo įvykdyti įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo dokumento gavimo ar sužinojimo dienos. Už šios pareigos nevykdymą ar netinkamą vykdymą darbdaviui taikoma atsakomybė. Tuo tarpu, DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam atleidimo pagrindui, kuris aktualus šiam ginčui išspręsti, atsirasti, nurodyta, kad darbuotojas turi negalėti tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos ar negalios, t. y. darbuotojas turi teisę pasinaudoti 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta palankesne darbo sutarties nutraukimo tvarka ir tuo atveju, kai jo sveikatos sutrikimas nėra tokio sunkaus laipsnio, kad būtų nesuderinamas su tolesniu darbu, tačiau jo liga ar negalia objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą.

Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad darbuotojas turi ne tik nurodyti, bet ir pagrįsti bei įrodyti esant konkrečią priežastį, kuri būtų atleidimo pagrindu pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir tik dėl nurodytų svarbių priežasčių savo iniciatyva nutraukiantis darbo sutartį darbuotojas įgyja teisę į išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis). Darbuotojas, kuris dėl ligos ar negalios negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijų, turi teisę inicijuoti darbo sutarties nutraukimą šiuo pagrindu, tačiau ši aplinkybė turi būti įrodyta objektyvias įrodymais (CPK 177, 178 straipsniai). Apeliantė argumentuoja, kad darbuotoja tokių įrodymų nepateikė, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad DK 56 straipsnyje nėra konkrečiai nustatyta, koks dokumentas darbdaviui turi būti pateiktas DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam atleidimo pagrindui pagrįsti, tačiau akivaizdu, jog jis turi būti pakankamas darbdavio įsitikinimui, jog egzistuoja aplinkybės darbo sutarties nutraukimui darbuotojo prašymu pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pagrįsti, kadangi atleidžiant šiuo pagrindu darbdavys turi išmokėti darbuotojui išeitinę išmoką, kuri priklauso nuo dirbto laiko. Dėl to, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tokiais įrodymais laikytini įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę (išrašai iš ligos istorijos, nedarbingumo pažymėjimai, gydytojų pažymos, pan.), pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra neįgalus ir tai jam objektyviai trukdo atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį. Vertinimas, ar darbdavys turėjo pakankamai informacijos, kad įsitikintų darbuotojo nurodytos svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį buvimu, priklauso nuo kiekvienos situacijos konkrečių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju darbuotoja darbdaviui pateikė stacionaro epikrizę, iš kurios matyti, kad 2025 m. birželio 19 d. – 23 d. ji buvo hospitalizuota bei aprašyta ligos istorija (anamnezė) nuo 2025 m. vasario 11 d., nurodyta diagnozė. Kaip minėta, šis epikrizės išrašas nebuvo pakankamas darbuotojos prašymui atleisti ją iš darbo dėl svarbios priežasties, nurodytos DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pagrįsti, pagal šio išrašo (nuotraukos) duomenis darbdavys iš tiesų negalėjo įsitikinti, jog objektyviai egzistuoja atleidimo dėl ligos ar negalios pagrindas, todėl turėjo teisę pareikalauti papildomų dokumentų, kad įsitikintų tokio pagrindo buvimu. Tačiau, kaip minėta, darbdavys nepagrįstai pareikalavo įrodymų, pagrindžiančių, kad darbuotoja iš viso nebegali dirbti staklių operatore ar apskritai. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, darbdavys turėjo vertinti faktinių aplinkybių visumą, o būtent, kad darbdaviui buvo žinoma apie darbuotojos ligą, buvo žinomi ilgi atsakovės nedarbingumo laikotarpiai, t. y. nuo 2025 m. sausio 2 d. iki 2025 m. sausio 17 d., nuo 2025 m. vasario 11 d. iki 2025 m. balandžio 4 d., nuo 2025 m. birželio 19 d. iki 2025 m. rugsėjo 24 d., t. y. iki prašymo atleisti DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pateikimo dienos. Tuo tarpu, darbdavys pasirinko elgtis formaliai ir vertino atskirus darbuotojos pateiktus dokumentus atsietai nuo visumos ir darbuotojos ligos.

Atsakovė darbdaviui pateikė Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros Kauno II teritorinio skyriaus 2025 m. rugsėjo 25 d. sprendimą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, kuriame nurodyta, kad darbuotojai nustatytas 50 procentų dalyvumo lygis nuo 2025 m. rugsėjo 23 d. iki 2026 m. rugsėjo 22 d. Sprendime taip pat nurodyti rizikos veiksniai, kurių darbuotojai rekomenduojama vengti: dirbti darbo aplinkoje, veikiant fizikiniams rizikos veiksniams: pakankamos šiluminės aplinkos norminių verčių neatitinkančioje šiluminėje aplinkoje; veikiant jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniams; veikiant cheminiams rizikos veiksniams: darbo aplinkoje esant kitų cheminių ir biologinių medžiagų; veikiant ergonominiams rizikos veiksniams: tvarkant krovinius rankomis; periodiškai esant nepatogioje, fiksuotoje, priverstinėje padėtyje. Darbuotoja darbdaviui pateikė ir VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos 2025 m. rugsėjo 29 d. šeimos gydytojo medicinos dokumentų išrašą, kuriame nurodyta, jog dėl bendros pacientės organizmo būklės (bendro silpnumo, jėgų stokos) ir aktyvaus stebėjimo proceso nerekomenduojamas sunkus ir vidutinis fizinis darbas, darbas dulkėtoje aplinkoje, taip pat nurodyta, kad pacientei per 1,5 metų laikotarpį yra atliktos 5 operacijos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliantė ir teigia priešingai, aptartų duomenų darbdaviui, kaip kiekvienam protingam asmeniui, turėjo pakakti įsitikinti, kad darbuotojos negalia (50 proc. dalyvumo lygio) ir bendra sveiktos būklė, bendras silpnumas ir jėgų stoka objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą. Kaip minėta, darbdavys nepagrįstai koncentruojasi į visišką negalėjimą atlikti darbo funkcijų, nors aptariamas DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktas to nereikalauja. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, objektyviai vertinant nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad asmuo, kuriam nustatytas 50 proc. dalyvumo lygis, per 1,5 metų patyręs 5 chirurgines operacijos, besigydantis (duomenys neskelbtini) ligą nėra pajėgus dirbti pilnu krūviu ir atlikti tokį patį kiekį ir apimtį darbo funkcijų kaip sveikas asmuo, t. y. jo sveikatos būklė objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą.

Teisėjų kolegija pritaria apeliantės teiginiams, kad vien liga ar sveikatos būklė savaime nesuteikia teisės darbuotojui reikalauti taikyti DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą pagrindą, nes turi būti nustatyta, kad darbuotojo atliekamos darbo funkcijos ar jų atlikimo būdai, profesinės rizikos veiksniai yra vengtini. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog, priešingai apeliantės teiginiams, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes analizavo ir nustatė. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas nustatė, kad staklių operatorės darbo vietą veikiantys atsakovei rekomenduojami vengti rizikos veiksniai yra pasikartojantys monotoniški rankų judesiai kilnojant detales, statinis darbas stovint, iš esmės fiksuotoje padėtyje. 2012 m. spalio 11 d. profesinės rizikos nustatymo kortelėje nurodyta, kad profesinės rizikos vertinimo objektas – staklių operatoriaus pareigybė ir kitos kortelėje įvardytos pareigybės, vertinamos darbo vietos yra veikiamos fizikinių veiksnių (triukšmas, vibracija, šiluminė aplinka, apšvieta), ergonominių veiksnių (krovinių, taip pat sunkių, kėlimas, pasikartojantys rankų judesiai, statinis darbas, traukimas ir stūmimas didesniais atstumais), psichosocialinių ir fizinių veiksnių. Ergonominių veiksnių tyrimo protokole užfiksuota, kad Metalo ceche staklių operatoriaus darbas yra atliekamas fiksuotoje padėtyje nuolat pasikartojančiais judesiais rankomis, t. y. kilnojant rankomis detales (krovinio svoris 10 kg, perkeliamų krovinių skaičius per pamainą <200) iš hidraulinio vėžimėlio, kuriame yra pakrautos detalės, kurio padėtį reikia užtikrinti fiziniais veiksmais (traukti ir stumti vežimėlį, svoris 300 kg)). 2012 m. spalio 11 d. Profesinės rizikos nustatymo kortelėje nurodyta, kad sunkių krovinių kėlimas ir perstatymas sukelia didesnį fizinį krūvį, o perkrovą, tikėtina, patirs lengviau pažeidžiami asmenys, be kita ko, ir tie, kurių darbingumas dėl ligos yra sumažėjęs. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovei teko atlikti ir dažymo darbus, ir nors ieškovė teigė, kad milteliniai dažai nekenksmingi, vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, tai akivaizdžiai yra cheminis rizikos veiksnys. Nors apeliantė argumentavo, kad būtent atsakovė nebūtinai dirbo veikiama nurodytų rizikos veiksnių, kad jai nebūtinai teko kilnoti svorius, dalį laiko galėjo sėdėti, šių savo teiginių nepagrindė ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad užtikrino atsakovei saugias ir sveikas darbo sąlygas būtent konkrečiai pagal jos sveikatos būklę, nors būtent darbdavys turi tokią pareigą (DK 158 straipsnis). Įvertinus atsakovės pareigybės aprašymo turinį ir staklių operatoriui priskirtas funkcijas, sutiktina su atsakove, kad jos darbas buvo fizinis, apėmė ir šaltkalvio darbą. Tai, kad apeliantės teigimu, atsakovės darbo vietą veikia įprasti ir priimtini profesinės rizikos veiksniai, įprastos darbo sąlygos, atitinkančios leistinas kenksmingų veiksnių tolerancijos ribas, savaime nereiškia, kad sveikam žmogui priimtina rizika yra priimtina pagal atsakovės sveikatos būklę, kad neturi neigiamos įtakos sergančio neįgalaus asmens sveikatos būklei ir jos neblogina. Pažymėtina, kad apeliantė pateikė daug bendro pobūdžio įmonės profesinės rizikos vertinimo dokumentų, tyrimų, ataskaitų, tačiau niekaip nepagrindė, kad konkreti atsakovės darbo vieta ir joje kylančios profesinės rizikos yra jai tinkamos ir nekenksmingos pagal jos sveikatos būklę, kad atsakovė fiziškai yra pajėgi dirbti darbdavio sudarytomis sąlygomis, kad darbas jai nėra per sunkus. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju darbuotojos sveikatos sutrikimas (liga ar negalia) yra ilgalaikio, trunkamojo pobūdžio, o ne vienkartinis laikinas sveikatos pablogėjimas, kuris gali būti išgydytas per sąlyginai neilgą laikotarpį.

Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, kad apeliantei perkelta pareiga už darbuotoją surinkti įrodymus, pagrindžiančius darbuotojo pasirinktą darbo sutarties nutraukimo pagrindą. Priešingai, nagrinėjamu atveju darbdavys iš esmės buvo pasyvus, visus darbuotojos pateiktus dokumentus vertino kaip nepakankamus atleisti ją DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau pats jokių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti abejonių sukėlusias aplinkybes, nesiėmė. Vadovaujantis DK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatomis darbo teisinių santykių šalys, taigi, ir darbdavys, privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti ir nepiktnaudžiauti teise, nepažeisti kitos šalies, šiuo atveju, darbuotojos, teisių ir interesų, o savo teises įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės neeilinio sveikatos patikrinimo organizavimas, kreipimasis į gydymo įstaigą ir pan. veiksmų inicijavimas darbdaviui, siekiančiam įsitikinti, ar darbuotojas turi teisę reikalauti darbo sutarties nutraukimo DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, būtų protingi ir adekvatūs veiksmai, nesukeliantys pernelyg didelės administracinės naštos, laiko ar kitų resursų sąnaudų, tuo tarpu, darbuotoja dėl darbdavio neveikimo buvo priversta savo interesus ginti teisme, eikvoti laiką, sveikatą ir pinigines lėšas, kas, įvertinus jos sveikatos būklę, neprisidėjo prie gijimo proceso ir greitesnio grįžimo į darbo rinką. DK 56 straipsnio nuostatomis ir yra siekiama apsaugoti ne tik silpnesniąją, bet ir socialiai jautresnę darbo teisinių santykių šalį, suteikiant jai teisę ne tik greičiau nutraukti darbo sutartį jos iniciatyva dėl svarbių priežasčių, bet suteikiant ir atitinkamas socialines garantijas (dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką). Darbuotojos atostogos šiuo atveju niekaip nelėmė darbdavio neveikimo ir neturėjo įtakos jo pasirinktam elgesio modeliui, juo labiau, kad, kaip pripažino pati ieškovė, po ilgo nedarbingumo atostogos būtent ir buvo suteiktos siekiant darbuotojai sudaryti sąlygas pagrįsti jos prašyme nurodyto atleidimo iš darbo pagrindo egzistavimą. Dėl to, darbdavys, bendradarbiaudamas su darbuotoja, taip pat turėjo ir galėjo atlikti veiksmus, sudarančius pagrindą jam įsitikinti šio pagrindo egzistavimu arba jo paneigimu.

Nors apeliantė argumentuoja, kad darbuotoja nesilaikė DK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyto 5 darbo dienų įspėjimo termino, tačiau darbuotojos prašymo atleisti ją DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu netenkino ne dėl įspėjimo termino nesilaikymo, nenukėlė atleidimo datos iki įspėjimo termino pabaigos. Tuo tarpu, atsakovės 2025 m. spalio 6 d. dienos prašymas atleisti ją iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu nesilaikant šioje teisės normoje nurodyto 20 kalendorinių dienų termino, akivaizdu, darbdaviui jokių nepatogumų nesukėlė ir darbo sutarties nutraukimas buvo įformintas tą pačią dieną.

Priešingai apeliantės teiginiams, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl darbuotojos valios, būtent ir įvertino, kad tikroji darbuotojos valia buvo būti atleistai DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir pagrįstai nusprendė, kad 2025 m. spalio 6 d. dienos prašymas atleisti ją iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu neatitinka jos tikrosios valios, kuri buvo paveikta darbdavio sprendimų netenkinti ankstesnių darbuotojos 2025 m. rugsėjo 24 d. ir 29 d. prašymų dėl atleidimo DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir nepagrįstų reikalavimų pateikti įrodymus apie visišką neįgalumą ir negalėjimą dirbti. Be to, būtent atsakovės pasirinkimas nedelsiant kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančią instituciją ginčijant atleidimo iš darbo pagrindą ir įrodo jos valios trūkumus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių apie atsakovės sveikatos būklę visumą, jai nustatytą tik 50 procentų dalyvumo lygį, atsakovės darbo pobūdį, sprendžia, jog dėl savo sveikatos būklės ji nebegalėjo tinkamai atlikti savo darbo funkcijų. Dėl to spręstina, kad atsakovė turėjo pagrindą reikalauti iš ieškovės nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, o ieškovė, nutraukusi su atsakove darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu ir neišmokėjusi atsakovei jai įstatyme numatytos dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos, pažeidė įstatymo nustatytą tvarką ir nesielgė teisėtai.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti, jog šalių 2016 m. spalio 26 d. darbo sutartis (pakeista 2024 m. lapkričio 4 d.) yra nutraukta darbuotojos iniciatyva DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, yra teisėta ir pagrįsta. Vis dėlto, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu ir taikytinos atitinkamos neteisėto atleidimo teisinės pasekmės, numatytos DK 218 straipsnyje. Darbo sutarties nutraukimas 2025 m. spalio 6 d. atitinka darbuotojos valią ir interesus ir, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo tęsti šalių darbo santykius prieš jų valią iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti DK 56 straipsnio 2 dalį ir priteisti atsakovei 2 mėnesių dydžio jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei, darbuotojai prašant, netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką.

Pagal atlyginimo lapelio, darbuotojai pateikto už 2025 m. rugsėjo mėnesį, kurį ieškovė teigia pateikusi per klaidą, duomenis atsakovei priklausanti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka būtų sudariusi 3 400,74 Eur neatskaičius mokesčių. Taigi, vieno mėnesio atsakovės vidutinis darbo užmokestis sudaro 1 700,37 Eur. Vis dėlto, apeliantė ginčija šį dydį ir teigia, kad jos pateiktoje 2026 m. sausio 29 d. pažymoje paskaičiuota, jog atsakovės darbo užmokestis už atliktą dirbtą laiką sudarė: 2025 m. balandį – 1 142,24 Eur, 2025 m. gegužę – 1 144,38 Eur, 2025 m. birželį – 1 133,58 Eur, iš viso – 3 420,20 Eur, ligos pašalpa – 100,04 Eur, kompensacija už kasmetines atostogas ir nepanaudotas kasmetines atostogas – 433,42 Eur. Darbdavio pateikti duomenys yra prieštaringi, todėl apeliacinės instancijos teismas taiko darbuotojai palankesnį vidutinio darbo užmokesčio dydį (pagal analogiją DK 6 straipsnio 2 dalis).

Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovei priteistina išeitinė išmoka DK 56 straipsnio 2 dalį sudaro 3 400,74 Eur neatskaičius mokesčių. DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui. Nagrinėjamu atveju išeitinė išmoka darbuotojai turėjo būti išmokėta jos atleidimo dieną, t. y. 2025 m. spalio 6 d. Apeliantė pateikė mokėjimo pavedimus, iš kurių matyti, kad pagal neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą 2026 m. balandžio 2 d. atsakovei sumokėjo 1 700,37 Eur, 2026 m. balandžio 20 d. sumokėjo 605,25 Eur ir 5 866,28 Eur. Taigi, nors ir vykdydama neįsiteisėjusį teismo sprendimą, su atleista darbuotoja atsiskaitė tik po 6 mėnesių. Dėl darbdavio uždelsimo atsiskaityti darbuotojos kaltės nėra, todėl taikytinos DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos teisinės pasekmės – atsakovei priteistinos netesybos, kurių dydis yra 10 202,22 Eur (1 700,37 Eur x 6 mėn.) neatskaičius mokesčių.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės nustatyti, kokio dydžio darbuotojai priteistas darbo užmokestis neatskaičius mokesčių turėtų būti išmokėtas atskaičius mokesčius, tačiau matyti, kad atsakovei priklausanti suma (3 400,74 Eur + 10 202,22 Eur = 13 602,96 Eur neatskaičius mokesčių) viršija ieškovės faktiškai sumokėtą sumą. Taigi, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo spręsti įvykdymo atgręžimo klausimo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės ieškinys ir pakeistas atsakovės atleidimo pagrindas, yra teisėta ir pagrįsta, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu ir nepagrįstai taikė DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytas teisines pasekmes. Dėl to pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 31 d. sprendimo dalis, kuria atsakovei priteista 8 501,85 Eur neatskaičius mokesčių kompensacija, keistina ir atsakovės naudai iš ieškovės priteistina 3 400,74 Eur neatskaičius mokesčių išeitinė išmoka bei 10 202,22 Eur neatskaičius mokesčių netesybų, o 2026 m. balandžio 20 d. papildomas sprendimas, kuriuo atsakovei priteistas vidutinis darbo užmokestis (1 700,37 Eur neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2025 m. spalio 6 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, naikintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pakeitimas ir papildomo sprendimo panaikinimas nelaikytina apeliacinio skundo patenkinimu. Įvertinus materialųjį teisinį rezultatą ir bylos baigtį konstatuotina, kad darbuotojos (atsakovės) teisės yra apgintos pagal jos reikalavimą, o ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, neatsižvelgiant į tai, kad šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi ištaisyta pirmosios instancijos teismo padaryta teisės taikymo klaida. Dėl to nėra teisinio pagrindo perskirstyti šalių pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgus į bylos baigtį apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos neatlygintinos.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme jos mokėtina suma advokato teisinei pagalbai rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 3 993 Eur. Atsakovės prašyme dėl išlaidų priteisimo nurodyta, kad šalys teisinių paslaugų sutartyje susitarė dėl dalies bylinėjimosi išlaidų, kurios viršija 500 Eur, mokėjimo atidėjimo ir atsakovė paslaugų priėmimo–perdavimo aktu įsipareigojo advokato išrašytą 2026 m. gegužės 11 d. PVM sąskaitą faktūra Nr. T-070/2026, kurios suma 3 993,00 Eur su PVM, apmokėti per 30 dienų nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1145-1224/2026 priėmimo dienos.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti šalies pareigą teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kartu ribojanti tokių išlaidų atlyginimo priteisimą, jeigu prašymas dėl jo priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią šalių susitarimu atidėti išlaidų advokato pagalbai apmokėjimą, o teismui – spręsti dėl tokių atidėtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš priešingos šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Tuo atveju, kai šalis, siekianti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo byloje, yra sudariusi susitarimą dėl tokių išlaidų mokėjimo atidėjimo, teismui kartu su prašymu priteisti tokių išlaidų atlyginimą bei dokumentais, patvirtinančiais konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), turi būti pateikti ir dokumentai, kurie patvirtina, kad nurodyto dydžio išlaidos būtinai (neišvengiamai) turės būti apmokėtos. CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamų atstovavimo išlaidų mokėjimo atidėjimą gali patvirtinti rašytinis šalies susitarimas su advokatu dėl paslaugų kainos (jos dalies) mokėjimo atidėjimo ar mokėjimų išdėstymo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog, priteisiant atstovavimo išlaidų atlyginimą iš pralaimėjusios šalies, svarbu, kad teismui pateiktuose dokumentuose būtų užfiksuotas šalies įsipareigojimas apmokėti advokato paslaugas, t. y. kad šios išlaidos pagal sutartinius įsipareigojimus yra neišvengiamos, nes šis susitarimas bus vykdomas. Tokiu atveju, kai atstovavimo išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, o teismui nurodytu terminu yra pateikiamas dokumentas, patvirtinantis šalies susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, nustatant jai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydį pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas, nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą, t. y. nuo šios datos skaičiuojamas užpraėjęs ketvirtis, kurio metu galiojęs šalies ūkio vidutinis darbo užmokestis yra aktualus nustatant atlygintiną atstovavimo išlaidų dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šios teismo nutarties priėmimo datą, nustatant išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydį imamas 2025 m. IV ketvirčio metu galiojęs šalies ūkio vidutinis darbo užmokestis, t. y. 2 526,80 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikomas 1,3 koeficientas. Taigi, maksimalus priteistinas dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šiuo atveju sudaro 3 284,84 Eur ir atsakovės prašoma 3 993 Eur suma šį rekomenduojamą dydį viršija, dėl to mažintina iki rekomenduojamo dydžio.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-103-24030/2025) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. sprendimą ir pripažinti, kad 2016 m. spalio 26 d. darbo sutartis (pakeista 2024 m. lapkričio 4 d.), sudaryta tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,LT Technologies“ ir atsakovės ATS1 nutraukta DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu 2025 m. spalio 6 d. Atsakovės ATS1 naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,LT Technologies“ priteisti 3 400,74 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus eurų 74 centus) neatskaičius mokesčių išeitinę išmoką ir 10 202,22 Eur (dešimt tūkstančių du šimtus 2 eurus 22 centus) neatskaičius mokesčių netesybų. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. papildomą sprendimą.

Atsakovės ATS1 naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,LT Technologies“ priteisti 3 284,84 Eur (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 84 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją.