Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pagal pareiškėjo pateiktus duomenis prievolės jo kreditoriams sudaro 326 918,72 Eur sumą, 288 645,32 Eur sumos skolų išieškojimai vykdomi 15 vykdomųjų bylų, pareiškėjas turi 38 273,40 Eur įsiskolinimą sUA6, šios skolos priverstinis išieškojimas nėra pradėtas. Taigi, pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai kurių mokėjimo terminai suėję, iš viso sudaro 326 918,75 Eur sumą, t. y. ženkliai viršija 25 MMA (25 × 1038 Eur = 25 950 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 709 Dėl 2025 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo darbo užmokestis sudaro 1 360,32 Eur neatskaičius mokesčių, pareiškėjo teigimu, šiuo metu jis neturi jokio likvidaus materialaus turto. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis ūkinio pastato, šis pastatas (jo dalis) yra sunykęs, jis stovi svetimoje žemėje. Pareiškėjas neturi savo vardu registruotų transporto priemonių. Pareiškėjas yra Kooperatyvo „EKO Žemaitija“ nary, jam priklauso kooperatyvo pajus, kurio suma 57,92 Eur, pareiškimo patikslinimo dieną banko sąskaitos likutis sudarė 809,12 Eur. Pareiškėjas turi debitorinį reikalavimą 47 878,03 Eur sumai, skolininkė SUA5. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagal savo turtinę padėtį negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriams, todėl laikytinas nemokiu. Teismas nurodė, kad fizinio asmens nemokumo būklė nėra besąlygiškas pagrindas iškelti šiam asmeniui bankroto bylą. Kita FABĮ numatyta sąlyga bankroto bylos iškėlimui – FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų aplinkybių nebuvimas.

Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl laikotarpio, per kurį turi būti vertinami pareiškėjo veiksmai. Pagal lingvistinę FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto formuluotę – „paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl“ – įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas yra siejamas būtent su skolininko nemokumo atsiradimo momentu, o ne nesąžiningų veiksmų, nulėmusių skolininko nemokumą, atlikimo momentu. Taigi, lingvistiškai aiškinant šią teisės normą, pareiškėjas turi būti tapęs nemokus ne anksčiau nei per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, o esminė nemokumo priežastis turi būti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte išvardyti nesąžiningi veiksmai. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi 2025 m. balandžio 24 d. nurodydamas, kad ilgai trukę teisminiai ginčai su SUA4 (nuo 2016 m.), taikytas piniginių lėšų areštas lėmė jo ūkininko ūkio žlugimą, t. y. nuo 2019 m. vasario 18 d. antstolė areštavo pareiškėjo pinigines lėšas 183 924,00 Eur sumai ir tai visiškai suparalyžiavo jo vykdytą gyvulininkystės veiklą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas žemės ūkio veiklą vykdė nuo 2001 metų. Nuo 2016 m. vyko teisminis ginčas su SUA4, kuris buvo galutinai išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-987-1120/2020, iš pareiškėjo teismas priteisė 116 815 Eur lėšų, kaip įgytų be teisinio pagrindo, 13 854,42 Eur kompensacinių palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 130 669,42 Eur sumos nuo 2016 m. spalio 13 d., sprendime pažymėta, kad pagal ankstesnius teismų sprendimus SUA4 naudai iš PRS1 jau yra išieškota 29 193,28 Eur suma. Laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos 2016 m. lapkričio 7 d. nutartimi, areštuotas 210 498,90 Eur vertės pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, uždraudžiant tuo turtu disponuoti, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuotos turtinės teisės ir piniginės lėšos, esančios pas pareiškėją arba trečiuosius asmenis.

Teismas nustatė, kad vykdydama Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-176-943/2018 antstolė 2019 m. vasario 7 d. areštavo 17 vnt. žemės sklypų ir pinigines lėšas, turto arešto mastas buvo 214 747 Eur, tačiau, pareiškėjo teigimu, areštuoto turto vertė buvo gerokai didesnė – vien areštuotų žemės sklypų vertė pagal antstolės įkainojimą buvo 250 550 Eur, be to, 2019 m. vasario 14 d. rezervuotos banko sąskaitoje buvusios piniginės lėšos 183 924 Eur sumai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019 Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Bylą galutinai išnagrinėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-987-1120/2020 (priteista suma sumažinta iki 116 815 Eur ir palūkanų), išieškojimas atnaujintas, areštas taikytas 16 vnt. žemės sklypų (169 946 Eur vertės), antstolė 2020 m. rugsėjo 24 d. priėmė nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas 167 249, 43 Eur sumai.

Teismas nustatė, kad 2020 m. matyti, kad pareiškėjas gavo pajamų iš ūkio veiklos, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog dėl lėšų arešto jo ūkis žlugo. Kita vertus, nėra galimybės objektyviai įvertinti lėšų arešto įtakos ūkio veiklai, nes, išskyrus pareiškėjo teiginius, byloje nėra pateiktų jokių duomenų apie ūkinės veiklos rezultatus ir jų dinamiką iki lėšų arešto ir po jo. Teismas nustatė, kad ūkis išregistruotas 2020 m. rugpjūčio 31 d., po 4 dienų nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo paskelbimo.

Teismas nustatė, kad vykstant civilinės bylos nagrinėjimui Lietuvos apeliaciniame teisme, pareiškėjas PRS1 su sutuoktine SUA5 2020 m. kovo 24 d. sudarė sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, kuria šalys susitarė dėl 45 nekilnojamojo turto objektų, priklausiusių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pasidalijimo. Pagal sutartį SUA5 asmeninės nuosavybės teise atiteko visi 45 nekilnojamojo turto objektai (žemės sklypai, pastatai ir kiti statiniai), perleisto turto vidutinė rinkos vertė buvo 456 326 Eur. Pareiškėjas piniginės kompensacijos už šį turtą atsisakė, nes sutuoktinė perėmė visus įsipareigojimus, kylančius iš 2015 m. gruodžio 17 d. Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės Paramos sutarties, tačiau nedetalizuota nei perimto įsipareigojimo vertė, nei sąlygos. Pagal 2015 m. gruodžio 17 d. Paramos sutartį pareiškėjui buvo suteikta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros programą, iki 2017 m. birželio 30 d. išmokant iki 400 000 Eur galvijininkystės ūkio modernizavimui ūkio technikai įsigyti. Teismas nustatė, kad 400 000 Eur parama ūkiui jau buvo panaudota, sutuoktinė perėmė įsipareigojimą pasiekti ir išlaikyti Paramos sutartyje nustatytus ūkio veiklos rodiklius, tačiau pareiškėjas nenurodė ir Paramos sutartyje neįtvirtinta, kokie konkretūs įsipareigojimai buvo numatyti. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė, jog perleisti žemės sklypai ir statiniai buvo susiję su 2015 m. gruodžio 17 d. Paramos sutarties vykdymu, tačiau jokių kitų įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, nepateikė. Teismas vertino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog 2020 m. kovo 24 d. sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis buvo sudaryta siekiant užtikrinti Paramos sutarties vykdymą, o pareiškėjo teiginių, kad neperleidus įsipareigojimų pagal Paramos sutartį ir neperleidus nekilnojamojo turto objektų būtų reikėję grąžinti gautą paramą, nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Nacionalinei mokėjimo agentūrai 2019 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą leisti perduoti ūkininko ūkį sutuoktinei, leisti jam, kaip paramos gavėjui, perleisti sutuoktinei įsipareigojimus, susijusius su gauta parama. Šio prašymo pagrindu 2020 m. vasario 4 d. buvo pasirašytas Susitarimas Nr. 2 dėl 2015 m. gruodžio 17 d. paramos sutarties pakeitimo, kuriuo pakeistas paramos gavėjas. Po Turto pasidalijimo sutarties sudarymo pareiškėjui nuosavybės teise liko 21 žemės sklypas ir statiniai, šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise liko 4 žemės sklypai ir statiniai.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad jo mokumui neturėjo įtakos tai, kad Turto pasidalijimo sutartimi sutuoktinei buvo perleisti 45 nekilnojamojo turto objektai, kurių vertė buvo beveik 0,5 mln. Eur. Įvertinęs visumą nustatytų faktinių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad Turto pasidalijimo sutarties sudarymas padarė reikšmingą įtaką pareiškėjo nemokumui, nes didžioji dalis nekilnojamojo turto objektų, priklausiusių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise, buvo perleisti sutuoktinei, o tai ženkliai sumažino ne tik bendrosios jungtinės nuosavybės turto apimtį, bet ir pareiškėjui priklausančio turto apimtį, į kurį būtų buvusi galimybė nukreipti išieškojimą vykdant teismų sprendimus. Taigi, vykstant teisminiam ginčui pareiškėjas užuot bandęs išlaikyti esamą turtinę padėtį, elgdamasis nesąžiningai neatlygintinai perleido savo turto dalį sutuoktinei, o tai vėliau sąlygojo dar didesnių įsiskolinimų susidarymą (palūkanas SUA4, skolas sutuoktinei). Teismas konstatavo, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo ūkininko ūkis žlugo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. priimto sprendimo. Teismas vertino, kad byloje pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo nemokumą lėmė jo veiksmai perleidžiant sutuoktinei ūkio veiklai reikalingus žemės sklypus ir statinius, netęsiant ūkio veiklos, negaunant pajamų iš ūkio ir jį išregistruojant.

Teismas pažymėjo, kad vertinant asmens sąžiningumą yra svarbu, kokių veiksmų ėmėsi asmuo, siekdamas atsiskaityti su kreditoriais. Teismas nustatė, kad po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo, vienintelis pareiškėjo kreditorius buvo SUA4 (kitas kreditorius yra pateikęs 2014 m. paskolos sutartį, 2016 m., 2019 m. vekselius, tačiau iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo nereikalavo įvykdyti prievolės). Pareiškėjas geranoriškai teismo sprendimo nevykdė, todėl buvo pradėtas priverstinis jo vykdymas, o įvertinus skolos dydį (priteista 130 669,42 Eur suma, sprendime nurodyta, kad pagal anstesnius teismų sprendimus SUA4 naudai iš pareiškėjo jau yra išieškota 29 193,28 Eur suma), tuo metu pareiškėjui priklausiusio turto vertę, teismo sprendimo nevykdymas laikytinas nesąžiningu elgesiu, siekiu išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi.

Vertindamas pareiškėjo teiginius apie tai, kad kiti kreditoriai atsirado vėliau, siekiant išlaikyti ūkio gyvybingumą, teismas nustatė, kad 2020 m. kovo 2 d. paskolos sutartimi sutuoktinė pareiškėjui suteikė 25 000 Eur paskolą vienerių metų terminui ūkininko ūkio reikmėms, pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 3 d. jai išdavė vekselį 140 000 Eur sumai, užtikrindamas prievolę grąžinti už jį atliktus mokėjimus tiekėjams, advokatams. Pareiškėjo teigimu, suinteresuotas asmuo SUA6 2019 m., tikėtina, skolino ūkio veiklai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų ir įrodymų, jog pareiškėjas ūkio veiklai vykdyti ir tęsti būtų dėjęs pastangas, ieškojęs alternatyvių pajamų šaltinių, o ne skolinęsis ir didinęs jau turimus kreditinius įsipareigojimus. Tiek ūkininkavimo sąnaudoms, tiek kreditiniams įsipareigojimams padengti pareiškėjas kitų pajamų šaltinių neieškojo, pvz., nenuomojo turėtų žemės sklypų.

Teismas nustatė, kad Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-2354-384/2021 nutraukta pareiškėjo ir suinteresuoto asmens SUA5 santuoka bendru sutarimu, patvirtinta šalių sudaryta santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis, kuria, be kita ko, šalys susitarė, kad yra susidaręs pareiškėjo išlaikymo įsiskolinimas vaikams nuo 2020 m. vasario mėn. – už 13 mėn. laikotarpį po 600 Eur , t. y. po 7 800 Eur kiekvienam vaikui. Sutarties 8.4 punkte nurodyta, kad pareiškėjas prie vaikų išlaikymo neprisidėjo, nors teismas nustatė, kad pareiškėjo kredito unijos sąskaitos išrašo duomenys pagrindžia, jog 2020 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas sutuoktinei pervedė 1 157 Eur mokėjimo paskirtyje nurodęs „vaikų išlaikymui“, 2020 m. rugsėjo 7 d. pervedė 11 275,89 Eur mokėjimo paskirtyje nurodęs „vaikų išlaikymui“. Nekvestionuodamas įsiteisėjusių teismų sprendimų, nustatytų prejudicinių faktų, teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl nemokumo bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, svarbu sistemiškai įvertinti visumą faktinių aplinkybių, o ne atskirus procesus. Teismas vertino, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas vengia atkleisti bylai reikšmingas aplinkybes dėl jo nemokumo priežasčių ir tikrąją savo turtinę padėtį.

Teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. nutartimi buvo patvirtina SUA5 ir PRS1 taikos sutartis, kuria pareiškėjas sutiko su nepilnamečiams vaikams priteistos vienkartinės išlaikymo sumos 33 proc. dydžio indeksacija, t. y. 47 520 Eur sumos mokėjimu. Taigi, pareiškėjo turimų įsipareigojimų suma padidėjo 47 520 Eur suma, antstolė pradėjo dar vieną vykdomąją bylą Nr. 0124/23/02176 dėl indeksuoto išlaikymo išieškojimo, kuri buvo užbaigta išieškojus visą skolą. Dėl šios bylos atnaujinimo į teismą kreipėsi SUA4, jo pareiškimas buvo patenkintas, byla atnaujinta, o Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. vasario 3 d. sprendimu (civ. bylos Nr. eA2-134-1051/2025) ieškinys buvo atmestas, taikytas Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-8875-1138/2023 įvykdymo atgręžimas ir SUA5 įpareigota grąžinti pareiškėjui nurodytos nutarties pagrindu išieškotą 47 878,03 Eur sumą. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 3 d. nutartimi (civ. byloje Nr. e2A-1533-861/2025) Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. vasario 3 d. sprendimą paliko nepakeistą bei konstatavo, kad kreditoriams SUA4 bei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, išieškoma suma jų naudai nesumažėjo, o atsakovo (skolininko) turtas sumažėjo. Taip buvo pabloginta atsakovo PRS1 padėtis, padidinta jo finansinė našta ir užkirstas kelias padengti nurodytų kreditorių reikalavimus, t. y. pažeistos kreditorių teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalių elgesys sudarant įstatymų normoms prieštaraujančią taikos sutartį, į bylos nagrinėjimą neįtraukus kreditorių, verčia abejoti jų sąžiningumu.

Teismas nustatė, jog nepagrįstai išieškota 47 878,03 Eur suma grąžinta tik iš dalies – 5000 Eur, pareiškėjas nesikreipė dėl vykdomojo rašto išdavimo. Nors pareiškėjo teigimu, su buvusia sutuoktine sudarytas susitarimas, kad skolą ji grąžins pardavusi turtą (žemės ūkio techniką), tačiau teismas vertino, kad nustatytos aplinkybės patvirtina pareiškėjo pasyvumą siekiant atsiskaityti su kreditoriais.

Teismas nurodė, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte kaip atskira sąlyga neiškelti fizinio asmens bankroto bylos yra nustatytas skolininko sąmoningas neveikimas, kuriuo siekta išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Neveikimas, kaip fizinio asmens nesąžiningumas, yra subjektyvus elgesys (suvokimas apie nemokumą) ir objektyvus (mokumo padėties bloginimas). Tai reiškia, kad skolininkui iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teisme kyla pareiga siekti pagerinti savo finansinę būseną, vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Tokiomis pastangomis laikomi aktyvūs veiksmai, kuriais skolininkas, visų pirma, siektų pagal savo individualias galimybes gauti didesnes pajamas, naudoti turimas profesines žinias ir kvalifikaciją, taip atsiskaityti su savo kreditoriais. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Nesąžiningumas gali būti suprantamas kaip neveikimas, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo yra jo deklaruojamoje nemokumo padėtyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, 23 punktas).

Teismas nurodė, kad pareiškėjo ūkininko ūkis išregistruotas 2020 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2021 m. kovo 31 d. pareiškėjas buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, bedarbio statusas jam suteiktas 2022 m. gegužės 1 d. ir galiojo iki 2023 m. sausio 17 d., panaikintas pateikus prašymą nutraukti registraciją Užimtumo tarnyboje. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas Užimtumo tarnybos organizuojamose aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse (parama mokymuisi, įdarbinimas subsidijuojant, parama verslui ir t.t.) nedalyvavo ir negavo jokių išmokų. Pareiškėjas nuo 2025 m. vasario 11 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, darbo užmokestis atskaičius mokesčius – apie 767,35 Eur. Taigi, pareiškėjas nedirbo nuo 2020 m. iki 2025 m. ir, kaip nurodė, gyveno iš atsitiktinių pajamų, artimųjų pagalbos. Teismas pareiškėjo paaiškinimus, kad dėl amžiaus buvo sudėtinga susirasti darbą (pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) gimimo), vertino kaip deklaratyvius. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra įgijęs aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, įgijęs vadybininko profesinę kvalifikaciją bei nuo 2023 m. studijuoja (duomenys neskelbtini).

Teismas vertino, kad pareiškėjo pasyvumas, jo elgesys nesiekiant gauti pajamų, kad būtų galima vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, neišnaudojant savo patirties ir kvalifikacijos, kad gautų pajamas, nededant pakankamai pastangų darbo paieškoms, nesant duomenų, kad pareiškėjo sveikata neleido jam susirasti darbo ilgą laikotarpį, kuris užtikrintų pajamas, nenustačius, kad pareiškėjas būtų dėjęs pastangas pagerinti savo mokumą ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, laikytini nesąžiningais. Teismas sprendė, kad duomenys apie skolų kilmę, skolininko elgesį su finansais sudaro pagrindą išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) mažino turimo turto mastą, leido susidaryti skoloms ir joms didėti, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti. Dėl to teismas konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą, turėjusį įtakos jo nemokumui ir negebėjimui laiku atsiskaityti su kreditoriais, sudarantį pagrindą teismui atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nustačius, kad egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui negali būti taikomas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies reguliavimas, kuris yra skirtas tik sąžiningų asmenų mokumo atkūrimo klausimams spręsti iškeliant bankroto bylą. Įvertinęs byloje nustatytus duomenis, teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinti subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Teismas pažymėjo, kad pagal FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punktą pareiškėjas privalo pateikti duomenis apie visą turimą turtą, o sąmoningas vengimas atskleisti teismui tikrąją reikalų padėtį, t. y. visos reikalingos medžiagos nepateikimas laiku, vengimas atskleisti aplinkybes, susijusias su turtine padėtimi, skolų kreditoriams atsiradimu, skolininko pareigų vykdymu ir kt., trukdo teismui nustatyti tikrąją faktinę situaciją, neleidžia objektyviai jos įvertinti arba užkerta kelią teisingam teisiniam kvalifikavimui. Pareiškėjas, teikdamas pareiškimą, nurodė, kad jo vardu yra atidaryta tik vienintelė sąskaita, tačiau bylos nagrinėjimo metu Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2026 m. sausio 28 d. teismui pateikė informaciją apie pareiškėjo vardu turimas ir / ar turėtas sąskaitas Kipro Respublikos bankuose, kitose kredito įstaigose, mokėjimo, elektroninių pinigų įstaigose laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2025 m. lapkričio 14 d. ir nurodė, kad finansų įstaigoje Medlife Insurance Ltd. yra dar viena pareiškėjo sąskaita. 2026 m. vasario 3 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo nurodyti, kokia tai sąskaita, jo teigimu, jam apie tą sąskaitą nėra žinoma. Tačiau, bylą baigus nagrinėti iš esmės, prasidėjus baigiamosioms kalboms pareiškėjas pateikė Medlife Insurance Ltd. raštą rusų kalba su vertimu. Teismas, įvertinęs šį naują įrodymą, t. y. kad raštas rusų kalba nėra pasirašytas, nėra informacijos, kokių duomenų prašyta pateikti, sprendė, kad minėtas dokumentas neatitinka leistinumo reikalavimų, todėl nėra teisinio pagrindo jį prijungti prie bylos ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 263 straipsnio 2 dalis, 256 straipsnis). Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo negebėjimas paaiškinti VMI pateiktus duomenis trukdo teismui nustatyti tikrąją faktinę situaciją, neleidžia objektyviai jos įvertinti, užkerta kelią teisingam teisiniam kvalifikavimui.

Dėl suinteresuoto asmens SUA4 prašymo priimti atskirąją nutartį, nes, jo nuomone, bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad PRS1 ir SUA5 veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymiai (BK 182 straipsnio 3 dalis – sukčiavimas ir / ar BK 209 straipsnis – nusikalstamas bankrotas, BK 300 straipsnis (dokumentų klastojimas)), teismas pažymėjo, kad teismas turi pareigą kreiptis į prokurorą tik tuo atveju, jeigu nagrinėdamas bylą sužino apie nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus, o ne tada, kada tokią nuomonę turi (išreiškia) proceso šalys. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pateikta konkrečių duomenų apie pareiškėjo ir suinteresuoto asmens galbūt atliktas / atliekamas nusikalstamas veikas, todėl nėra teisinio pagrindo priimti atskirąją nutartį ar kreiptis su pranešimu į prokurorą CPK 299 ar 300 straipsnių nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo nesąžiningumas buvo konstatuotas tik nagrinėjant pagrindus iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, tuo tarpu, suinteresuotas asmuo, manydamas, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryti teisės pažeidimai, turi teisę pats kreiptis į atitinkamas institucijas.

Įvertinęs bylos apimtį, teismo posėdžių skaičių, trukmę, teismas padarė išvadą, kad suinteresuoto asmens SUA4 prašomos priteisti 1 815 Eur išlaidos už advokatės teisinę pagalbą neviršija patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikimą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, yra realios, būtinos bei pagrįstos, todėl priteisė jų atlyginimą iš pareiškėjo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Taip pat teismas iš pareiškėjo valstybės naudai priteisė 31,87 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalį, be to, selektyviai vertino bylos duomenis ir nevertino įrodymų visumos, sąmoningai atrinko ir atskirai nuo įrodymų visumos vertino tik keletą aplinkybių ir jas kryptingai aiškino ta linkme, kad bankroto byla nebūtų iškelta. Be to, daugelį išvadų teismas grindė prielaidomis ir savo subjektyviais teoriniais pasvarstymais apie tai, kaip turėtų būti vykdomas verslas. Tokios teismo išvados stokoja pagrįstumo ir dažnu atveju verslo logikos, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-155-823/2022, atskirai nuo viso konteksto rėmėsi tik ta dalimi, kuria kasacinis teismas išaiškino, jog FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto norma neriboja teismo teisės sprendžiant dėl asmens sąžiningumo vertinti ir senesnius nei 3 metų veiksmus / sandorius. Tuo tarpu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad kai nesąžiningų veiksmų atlikimo laikas ir fizinio asmens tapimo nemokaus laikas nesutampa, tai laikas, kada buvo atlikti nesąžiningi veiksmai (per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo ar anksčiau), nėra teisiškai reikšmingas juridinis faktas. Lingvistiškai aiškinant šią teisės normą pareiškėjas turi būti tapęs nemokus ne anksčiau nei per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, о esminė nemokumo priežastis turi būti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte išvardyti nesąžiningi veiksmai. Taigi, šioje normoje įtvirtinto 3 metų termino paskirtis yra ne nustatyti, už kokį laikotarpį turi būti revizuojami nemokiu tapusio asmens sandoriai, o suteikti laiko kreditoriams nukreipti išieškojimą į skolininko turtą neapsaugant jo FABĮ garantijomis, tačiau tam 3 metų terminui, skaičiuojamam nuo nemokumo atsiradimo momento, pasibaigus, skolininko teisė bankrutuoti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu neberibojama. Taigi, teismas turėjo skirti dėmesį ne senesnių nei 3 metų sandorių ir / ar veiksmų vertinimui, o turėjo nustatyti nemokumo atsiradimo momentą ir įvertinti, ar nuo jo yra praėję 3 metai. Nustačius, kad 3 metų terminas yra pasibaigęs, iki šio termino sudarytų sandorių vertinimas tampa teisiškai nebereikšmingas, nes net ir nesąžiningus veiksmus atlikusiam asmeniui pasibaigus 3 metų terminui, teisė bankrutuoti neberibojama.

Pažymi, kad nesąžiningumas nėra preziumuojamas. Be to, teismas nenustatė nemokumo atsiradimo momento ir priežastinio ryšio tarp jo konstatuotų tariamai nesąžiningų veiksmų ir nemokumo. Dėl to teisingas bylos išnagrinėjimas tapo neįmanomas. Nors teismas nurodė, kad 2022–2023 m. jo būklė atitiko nemokumo sąvoką, kai pareiškėjo įsipareigojimai viršijo turtą, šis teiginys nereiškia nemokumo momento nustatymo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas kaip nemokumo priežastį vertino 2020 m. kovo 24 d. sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Pažymi, kad jos tikslas buvo perkelti iš NMA paramos sutarties kylančius įsipareigojimus buvusiai sutuoktinei. Mano, kad teismas iš viso neturėjo vertinti šios sutarties, ji nepateko į 3 metų terminą. Be to, sutarties sudarymo metu turėjo daugiau nei pakankamai turto visiškai atsiskaityti su tuo metu vieninteliu pretenzijas reiškusiu kreditoriumi SUA4 ir sutartis atsiskaitymo su juo galimybių nesumažino. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad kreditoriaus reikalavimų patenkinimui buvo areštuota nekilnojamojo turto už mažiausiai 250 550 Eur (nors priteista jam suma sudarė tik 116 815 Eur ir palūkanos). Šis turtas nebuvo dalijamas, perleidžiamas buvusiai sutuoktinei, jis buvo ir liko pareiškėjo nuosavybe. Pasikeitusios aplinkybės, santuokos nutraukimas, atsiradusios naujos skolos negali būti vertinamos retrospektyviai, t. y. asmuo negali būti pripažįstamas nesąžiningu dėl sandorio sudarymo remiantis aplinkybėmis ir argumentais, kurie to sandorio sudarymo metu neegzistavo.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo nemokumą lėmė jo veiksmai perleidžiant sutuoktinei ūkio veiklai reikalingus žemės sklypus ir statinius, netęsiant ūkio veiklos, negaunant pajamų iš ūkio veiklos, o ūkį išregistruojant. Nurodo, kad nuo 2019 m. vasario su pertraukomis, o nuo 2020 m. rugsėjo nepertraukiamai jo sąskaitos buvo areštuotos iki pat šio bankroto proceso. Taigi, lėšų, iš kurių būtų galėjęs tęsti ūkio veiklą, mokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, įsigyti žaliavas ir t. t. neturėjo. Neturėdamas galimybės disponuoti lėšomis, neturėdamas apyvartinių lėšų, veiklos, ypač reikalaujančios didelių investicijų, vykdyti nebegalėjo. Pažymi, jog teismas nenurodė, kokie konkretūs jo, kaip ūkininko, veiksmai buvo neteisėti, o faktą, kad nutartis grindžiama prielaida ir nesąžiningumo prezumpcija įrodo ir teismo išvada, kad „nėra galimybės objektyviai įvertinti lėšų arešto įtakos ūkio veiklai“. Be to, ūkis išregistruotas 2020 m. rugpjūčio 31 d., o į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jis kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams, o žemės sklypų nuomoti negalėjo dėl jiems taikyto arešto ir disponavimo teisės ribojimo.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad 2020 metais geranoriškai neatsiskaitydamas su kreditoriumi jis buvo nesąžiningas, todėl neturi teisės bankrutuoti. Kadangi nuo jo nemokumo momento iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo yra praėję daugiau nei 3 metai, todėl visi iki nemokumo momento atlikti sąžiningi ar nesąžiningi veiksmai tampa teisiškai nebereikšmingais ir negali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą. Be to, akcentuoja, kad ši teismo išvada yra neteisinga, neatitinkanti tikrovės, nes visas jo turtas, kurį realizavęs būtų galėjęs patenkinti kreditoriaus reikalavimus, buvo areštuotas nuo 2016 m., o priverstinio vykdymo procesas pradėtas 2018 m., po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas nutartį toje pačioje byloje priėmė pirmąjį kartą (nutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartimi c. b. Nr. e3K-3-214-611/2019 panaikinta ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo, tačiau turto areštas visą tą laikotarpį galiojo). Taigi, įvykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo ir geranoriškai patenkinti kreditoriaus reikalavimo negalėjo. Pažymi, kad 2021 m. inicijavo turto pardavimą savo pasiūlytam pirkėjui, kuris sutiko sumokėti kainą, kurios būtų užtekę patenkinti kreditoriaus reikalavimą ir sumokėti vykdymo išlaidas, tačiau kreditorius pats inicijavo turto realizavimo sustabdymą ir pinigai buvo grąžinti pirkėjui. Dėl kreditoriaus kaltės turto pardavimo procesas nutrūko. Pažymi ir tai, kad su kreditoriais didele dalimi atsiskaityta, patenkinta kreditorių reikalavimų suma sudaro 350 923,28 Eur, nė vienas jam priklausęs turto objektas nebuvo paslėptas ar neteisėtai perleistas, bet realizuotas būtent siekiant patenkinti kreditorių reikalavimus, tačiau teismas dėl šių aplinkybių ir įrodymų nepasisakė ir padarė neteisingas išvadas dėl jo vengimo atsiskaityti su SUA4.

Teigia, kad išlaikymo vaikams neteikė nuo 2019 m. vasario 7 d., kai jo sąskaitoms taikytas 183 924 Eur sumos areštas. Dėl to neatliko nė vieno mokėjimo ir neteikė išlaikymo vaikams. Gavęs pajamų laikotarpiu, kai disponavimo sąskaitose esančiomis lėšomis ribojimas trumpam buvo panaikintas, sumokėjo vaikų išlaikymui 12 432,89 Eur sumą (2020 m. rugpjūčio 27 d. ir 2020 m. rugsėjo 7 d.). Tai buvo visi pinigai, kuriuos vaikų išlaikymui skyrė nuo 2019 m. vasario ir ši suma sudarė šiek tiek daugiau nei 10 mėnesių dydžio išlaikymo sumą. Šios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais.

Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas sąžiningumo prezumpciją, nurodė, kad abejoti sąžiningumu jį verčia ir pareiškėjo sutikimas sudaryti taikos sutartį c. b. e2-8875-1138/2023 pagal buvusios sutuoktinės reikalavimą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo neįtraukus į procesą kreditoriaus. Teigia, kad teismui, patvirtinusiam taikos sutartį, apie kreditorius buvo žinoma, tačiau teismas jų nusprendė neįtraukti, todėl jis nėra atsakingas už tai.

Teigia, kad dėjo pastangas atsiskaityti su kreditoriais, tačiau teismas jų nevertino. Iš viso padengė 350 923,28 Eur skolų, o per dvejus metus, kai buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, negavo nė vieno darbo pasiūlymo, juo labiau, pasiūlymo mokytis ar dalyvauti kitose darbo rinkos politikos priemonėse. Sąžiningumo aspektu teismas neįvertino jo savarankiškos iniciatyvos persikvalifikuoti, įgyti papildomų kompetencijų, neatsižvelgė į tai, kad jau trečius metus mokosi (duomenys neskelbtini) ir siekia įgyti teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, susirasti geriau apmokamą darbą bei tai, kad jau metus dirba vadybininku. Pažymi, kad žlugęs verslas ir iširusi santuoka, be to ilgametis, itin daug sveikatos ir išgyvenimų pareikalavęs bylinėjimasis su SUA4 (kuris su sutuoktine buvo iškėlę kelias dešimtis bylų) buvo jį palaužę ir ne tik dokumentais patvirtinta psichinės ir fizinės sveikatos būsena yra aktuali. Vis dėl to, deda pastangas, siekia susitvarkyti su, atrodytų, perspektyvų nežadančia situacija, įsidarbino, palaiko artimą ryšį su vaikais, išsprendė nesutarimus su buvusia sutuoktine.

Pažymi, kad jokios sąskaitos jokiame Kipro banke ar kitoje finansų įstaigoje niekada neturėjo, VMI pažymoje nurodyta sąskaita yra ne banko sąskaita, o draudimo sąskaita. Sutartis sudaryta prieš 20 metų, 18 metų jokių draudimo įmokų nemokėjo ir buvo visiškai pamiršęs šią sutartį, kuri buvo vykdyta tik 2006–2007 m. Spręsdamas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą teismas turi būti aktyvus, tai apima ir teisę rinkti įrodymus. Taigi, nusprendęs, kad duomenys apie Medlife Insurance LTD draudimo sutartį galėtų būti reikšmingi, teismas turėjo jų pareikalauti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumas nulemia situaciją, kad niekada negalės bankrutuoti.

Žemesnės instancijos teismas

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, kaip ir pagrįstai vadovavosi nutartyje nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sistemiškai aiškino viso FABĮ nuostatas ir paskirtį. Teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nes pareiškėjas tikslingai ir kryptingai sukūrė savo nemokumą tam, kad išvengtų savo finansinių prievolių vykdymo savo tėvui – kreditoriui suinteresuotam asmeniui SUA4. Tai reiškia, kad pareiškėjas neatitiko esminės fizinių asmenų bankroto sąlygos ir šio proceso esmės – atkurti sąžiningo asmens mokumą. Pažymi, kad teismas ne tik gali, bet ir privalo vertinti duomenis apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais ir iš to daryti išvadą, ar pareiškėjas sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti ir šių reikšmingų aplinkybių vertinimas negali būti apribojamas trejų metų laikotarpiu. Toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aiškinimas, kaip pateikia apeliantas, pažeistų pamatinį teisinės valstybės principą, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, pagal lingvistinę FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto formuluotę įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas yra siejamas būtent su skolininko nemokumo atsiradimo momentu, o ne nesąžiningų veiksmų, nulėmusių skolininko nemokumą, atlikimo momentu. Dėl to, lingvistiškai aiškinant šią teisės normą, pareiškėjas turi būti tapęs nemokus ne anksčiau nei per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo. Būtent toks aptariamos teisės normos aiškinimas atitinka ir šios teisės normos tikslą.

Žemesnės instancijos teismas

Klaidingi pareiškėjo teiginiai, kad jo nemokumą nulėmė vykdytos ūkinės veiklos žlugimas, pajamų iš jos praradimas bei priverstinis turėto turto pardavimas. Pažymi, kad vykstant minėtai bylai Lietuvos apeliaciniame teisme dėl be pagrindo pasisavintų lėšų priteisimo, pareiškėjas su tuometine sutuoktine 2020 m. kovo 24 d. sudarė sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, kuria sutuoktinei neatlygintinai asmeninės nuosavybės teise atiteko net 45 nekilnojamojo turto objektai (žemės sklypai, pastatai ir kiti statiniai), kurių vertė buvo apie 0,5 mln. Eur. Apie šios sutarties sudarymą jam nebuvo žinoma, apie tai jis sužinojo tik po kelerių metų, apie 2024 m. iš savo advokatės. Pareiškėjui pagal aptariamą sutartį asmeninės nuosavybės teise joks turtas neatiteko, jis už perleistus objektus piniginės kompensacijos atsisakė, nurodydamas, jog sutuoktinė prisiima įsipareigojimą, kylantį iš 2015 m. gruodžio 17 d. Lietuvos kaimo plėtros paramos sutarties, nedetalizuodamas nei perimto įsipareigojimo vertės, nei sąlygų. Pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad sutuoktinė už beveik pusės milijono vertės turtą perėmė ne finansines sutuoktinio prievoles, o tik pareigą tikslingai išnaudoti iki 400 000 Eur pareiškėjo ūkininko ūkiui skirtą Europos Sąjungos lėšų paramą. Iš paties pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas taip pat Nacionalinei mokėjimo agentūrai 2019 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą leisti perduoti ūkininko ūkį sutuoktinei, leisti perleisti įsipareigojimus, susijusius su gauta parama. Šio 2019 metų prašymo pagrindu 2020 m. vasario 4 d. susitarimu SUA5 perėmė PRS1 skirtą paramą ir įsipareigojimus pagal 2015 m. gruodžio 17 d. paramos sutartį (paramos suma iki 400 000 Eur) bei perėmė pareiškėjo ūkininko ūkį. Taigi, pareiškėjo ūkis nežlugo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. priimto sprendimo, o tiesiog buvo perduotas pareiškėjo sutuoktinei. Pažymi, kad jeigu apeliantas būtų sąžiningas, tai jam dėl piniginių lėšų arešto nebuvo jokio pagrindo neatlygintinai perleisti sutuoktinei pusės milijono vertės nekilnojamąjį turtą, kuris buvo tiesiogiai susijęs su ūkininkavimo veikla ir gyvenamąja šeimos vieta. Taip pat pažymi, kad būdamas sąžiningas, pareiškėjas galėjo pasisavintus pinigus grąžinti, taip pat sutikti su ieškiniu, jo sąskaitoje buvo pakankamai pinigų ir jis turėjo daugiau nei pakankamai turto, vieno ar dviejų iš turėtų virš 45 vnt. žemės sklypų pardavimo pajamų taip pat būtų pakakę skolai padengti.

Svarbu tai, kad šioje byloje pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie realų ūkio finansinį žlugimą, o ne jo perkėlimą sutuoktinei. Juo labiau, kad 2019–2020 m. banko sąskaitų išrašai patvirtina pareiškėjo gautas dideles ir pastovias pajamas iš pienininkystės ir Nacionalinės mokėjimo agentūros tuo laikotarpiu, kurį jis aiškina, kaip ūkio žlugimą. Taip pat pažymi, kad areštas taikytas tik nedidelei daliai žemės sklypų, taigi, jis galėjo gauti pajamų ir iš žemės sklypų nuomos. Akivaizdu, kad tarp pareiškėjo nesąžiningų veiksmų ir jo kilusios finansinės padėties yra tiesioginis ryšys ir pareiškėjas tikslingai savo veiksmais sukūrė savo finansinę padėtį ir nepateikė jokių įrodymų, kad jo didelis ir vertingas ūkis žlugo.

Nurodo, kad iki Lietuvos apeliaciniam teismui priimant jam nepalankų sprendimą apeliantui priklausė net 58 nekilnojamojo turto objektai, tarp kurių vertingi statiniai ir itin vertingi bei dideli žemės ūkio paskirties sklypai. Šiuo metu jam priklauso tik bevertis ir fiziškai nusidėvėjęs statinys, tačiau skola taip ir liko nesumokėta.

Žemesnės instancijos teismas

Nuo 2021 m. balandžio 8 d. Marijampolės apylinkės teismo sprendimu patvirtinto santuokos nutraukimo, kai buvusi sutuoktinė, atstovaudama nepilnamečius vaikus, įgijo papildomą 144 000 Eur dydžio reikalavimą į pareiškėją, ji per dviejų metų laikotarpį sugebėjo įgyti papildomų reikalavimų į pareiškėją iš viso už 231 285 Eur (papildoma 171 820,25 Eur suma asmeniniams reikalavimams patenkinti ir papildoma 59 464,46 Eur suma nepilnamečių vaikų interesais įgytų ir pateiktų vykdyti reikalavimų). Taigi, SUA5 inicijuotais veiksmais, iš kurių nė vieno pareiškėjas neginčijo ir nesiekė jokia apimtimi sumažinti, jos ir nepilnamečių vaikų interesams užtikrinti buvo pareikšta reikalavimų už bendrą 375 284,71 Eur sumą. Tuo tarpu, jis, kaip kreditorius, nė į vieną procesą įtrauktas nebuvo, apie sparčiai didėjančius pareiškėjo įsiskolinimus buvusiai sutuoktinei informuotas nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nemokumo momentą nustatė pagal paties pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytą ir žodžiu ne kartą patvirtintą laiką, t. y. po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-987-1120/2020 priėmimo. Teismas vertino, kad pareiškėjas buvo nemokus ir pareiškimo 2025 metais pateikimo metu, ir 2020 m., ir 2021 m., 2022 m. ir t. t. Pareiškėjo versija, kad tapo nemokus 2021 d, nes 2021 m. gruodžio 31 d. jo turtas viršijo įsipareigojimus, nepagrįsta ir prieštarauja pirmosios instancijos teisme paties nurodytoms aplinkybėms, juo labiau, kad nurodyta data yra tik antstolės fiksuotas įsiskolinimų dydis, o ne jo nemokumo atsiradimo momentas. Visi apelianto minimi įsipareigojimai buvo atsiradę anksčiau. Be to, pirmosios instancijos teismas itin plačiai išanalizavo ir padarė išvadas dėl pareiškėjo nesąžiningų veiksmų, taip pat padarė išvadą, kad būtent dėl nesąžiningų veiksmų buvo ir yra neatsiskaityta su kreditoriais, taigi, nustatė priežastinį ryšį.

Žemesnės instancijos teismas

FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nesąžiningumas, užkertantis kelią fiziniam asmeniui bankrutuoti, gali būti konstatuotas ne tik dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir panašias aplinkybes), bet ir dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo yra savo deklaruojamoje nemokumo padėtyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021, 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje e3K-7-155-823/2022).

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjo skolos viršija 25 MMA, kad pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų ir gaunamų pajamų, turimo turto santykis sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nemokumą (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis), kaip sąlygą, reikalingą fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui, vis dėlto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien šių aplinkybių formalaus konstatavimo nepakanka fizinio asmens bankroto bylai iškelti. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl tokios pareiškėjo būklės susidarymo priežasčių ir pareiškėjo elgesio atitikimo sąžiningumo kriterijui.