Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių A, B apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių A, B ieškinį atsakovui C dėl atlyginimo už muzikos grupės „(duomenys neskelbtini)“ viešai transliuojamus atlikimo įrašus muzikos pasiklausymo platformoje „Spotify“ priteisimo, trečiasis asmuo I. U..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas ieškovių reikalavimas dėl atlyginimo už muzikos grupės „(duomenys neskelbtini)“ viešai transliuojamus atlikimo įrašus muzikos pasiklausymo platformoje „Spotify“ priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. ieškovės A, I. U. (trečiasis asmuo) bei E. pradėjo Grupės muzikinę veiklą. Vėliau prie Grupės prisijungė dar viena narė ieškovė B Ieškovės nurodė, kad grupės atlikimo įrašai buvo viešai transliuojami per muzikos pasiklausymo platformą „Spotify“. Ieškovių teigimu, grupės „Spotify“ paskyra buvo sukurta grupės veiklos laikotarpiu, tačiau jos administravimas grupės narėms nebuvo perduotas, o atlyginimo už grupės atlikimo įrašų viešą transliavimą jos negavo. 2005 m. vasario 10 d. tarp grupės narių ir VšĮ TV (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta atlikėjo vadybos sutartis. 2024 m. liepos 2 d. ieškovė A kreipėsi į VšĮ TV (duomenys neskelbtini) su pretenzija, prašydama pateikti informaciją apie grupės „Spotify“ paskyros administravimą, išmokėti jai priklausančią pajamų dalį ir perduoti paskyros administravimą AGATA. 2024 m. liepos 16 d. VšĮ TV (duomenys neskelbtini) direktorius D atsakyme nurodė neturintis duomenų apie tai, kas perdavė paskyros administravimą VšĮ TV (duomenys neskelbtini), ir paprašė pateikti įrodymus apie ieškovės teises į „Spotify“ platformoje skelbiamus kūrinius. 2024 m. liepos 24 d. ieškovės atstovė pakartotinai kreipėsi į VšĮ TV (duomenys neskelbtini) dėl atsakymo pateikimo. Tą pačią dieną VšĮ TV (duomenys neskelbtini) pakartotinai nurodė, kad nėra susijusi su grupės „Spotify“ paskyros administravimu. 2024 m. rugpjūčio 6 d. ieškovės atstovas pateikė papildomą prašymą VšĮ TV (duomenys neskelbtini) suteikti informaciją apie paskyros administravimą ir gautas pajamas ir pateikė 2005 m. vasario 10 d. atlikėjo vadybos sutartį. 2024 m. rugpjūčio 28 d. telefoninio pokalbio metu VšĮ TV (duomenys neskelbtini) direktorius D nurodė, kad grupės „Spotify“ paskyros neadministravo, o jo žiniomis, paskyros administravimas yra atsakovo C žinioje. Atsižvelgdamos į tai, 2024 m. rugsėjo 12 d. ieškovės kreipėsi į atsakovą C su pretenzija dėl informacijos pateikimo ir atlyginimo išmokėjimo. 2024 m. spalio 1 d. telefoninio pokalbio metu atsakovas nurodė, kad pretenzija perduota jo teisininkams. 2024 m. spalio 21 d. ieškovės pateikė priminimą dėl atsakymo, tačiau atsakymas gautas nebuvo. 2024 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė A kreipėsi į AGATA dėl informacijos apie grupės „Spotify“ paskyros administravimą bei turtines teises į grupės atlikimo įrašus. 2024 m. rugpjūčio 12 d. AGATA informavo neturinti duomenų apie paskyros administravimą, tačiau pateikė informaciją apie ieškovių turimas turtines teises ir atlyginimo dalis. Ieškovės taip pat kreipėsi į distributorių „TuneCore“, per kurį grupės atlikimo įrašai buvo įkelti į „Spotify“ platformą, tačiau informacijos apie paskyros administravimą negavo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliančių argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė VšĮ TV (duomenys neskelbtini) į bylą trečiuoju asmeniu ir tokiu būdu padarė absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą sudarantį proceso teisės pažeidimą.

CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, dalyvauja byloje tuomet, kai bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar pareigoms. Taigi vien aplinkybė, kad tam tikras asmuo yra susijęs su ginčo santykiais ar turi tam tikrą faktinį suinteresuotumą bylos baigtimi, savaime nesudaro pagrindo laikyti, kad jo neįtraukimas į bylą lemia absoliutų sprendimo negaliojimą. Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą konstatuojamas tik tais atvejais, kai teismas sprendimu iš esmės nusprendžia dėl byloje nedalyvavusio asmens materialiųjų teisių ar pareigų.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, nustatyta, kad teismas nesprendė dėl VšĮ TV (duomenys neskelbtini) materialiųjų teisių ar pareigų, nenustatinėjo šio juridinio asmens prievolių apeliantėms ir nesprendė klausimo dėl VšĮ TV (duomenys neskelbtini) atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime tik vertino apeliančių pareikšto reikalavimo atsakovui pagrįstumą ir sprendė klausimą, ar byloje surinkti įrodymai patvirtina atsakovo sąsają su reikalaujamomis priteisti lėšomis. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas analizavo 2005 m. vasario 10 d. atlikėjo vadybos sutartį bei byloje susiklosčiusius santykius tarp grupės narių ir VšĮ TV (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo teigti, kad sprendimu buvo nuspręsta dėl šio juridinio asmens materialiųjų teisių ar pareigų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad išklausius 2026 m. sausio 27 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, jog nuo 5 min. 20 sek. iki 13 min. 10 sek. ieškovių atstovė aiškiai prieštaravo atsakovo pareikštam prašymui įtraukti VšĮ TV (duomenys neskelbtini) į bylą trečiuoju asmeniu. Taigi pačios apeliantės pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad VšĮ TV (duomenys neskelbtini) dalyvavimas byloje trečiojo asmens procesine padėtimi nėra būtinas. Esant tokioms aplinkybėms, apeliančių argumentai apeliaciniame skunde, kuriais ta pati aplinkybė jau pateikiama kaip absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, vertintini kaip procesiškai nenuoseklūs ir prieštaraujantys sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis principui.

Papildomai pažymėtina, kad VšĮ TV (duomenys neskelbtini) bei jos vadovas D apie nagrinėjamą bylą žinojo, VšĮ TV (duomenys neskelbtini) vadovas buvo apklaustas 2026 m. sausio 13 d. teismo posėdyje ir pateikė paaiškinimus dėl grupės „Spotify“ paskyros sukūrimo, administravimo bei tarp šalių susiklosčiusių santykių. Todėl nagrinėjamu atveju VšĮ TV (duomenys neskelbtini) informuotumas apie procesą bei faktinis dalyvavimas bylos nagrinėjime laikytinas pakankamu. Nei pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė, nei motyvuojamoji dalis nėra nukreipta į VšĮ TV (duomenys neskelbtini), šiam juridiniam asmeniui sprendimu nenustatyta jokių materialiųjų teisių ar pareigų, todėl vien formalus VšĮ TV (duomenys neskelbtini) įtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu nagrinėjamu atveju neatitiktų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliančių argumentai susiję su proceso teisės normų pažeidimu dėl VšĮ TV (duomenys neskelbtini) neįtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, atmesti kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliančių argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino byloje pateiktų įrodymų, įskaitant „TuneCore“ komunikaciją, distributoriaus pateiktas finansines ataskaitas bei liudytojo D parodymus.

Pažymėtina, kad civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančių įrodymų visumą ir jų pagrindu nustatė, jog nėra pakankamų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas buvo ginčo lėšų gavėjas ar valdytojas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neaptarė kiekvieno byloje esančio dokumento, savaime nereiškia, jog šie įrodymai nebuvo ištirti ar įvertinti.

Apeliančių nurodomos „TuneCore“ ataskaitos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina tik grupės kūrinių, albumų ir atlikimo įrašų transliacijų statistiką, kūrinių perklausų bei sugeneruotų pajamų dydį. Tačiau šie dokumentai nepatvirtina esminės byloje įrodinėtinos aplinkybės – kad ginčo lėšos buvo išmokėtos būtent atsakovui ar kad atsakovas jomis disponavo kaip savo turtu. Byloje nėra pateikta jokių bankinių išrašų, mokėjimo dokumentų, finansinių operacijų duomenų ar kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų piniginių lėšų pervedimą atsakovui.

Taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir apeliančių nurodomas „TuneCore“ elektroninis laiškas, kuriame minima, kad paskyra buvo sukurta atsakovo vardu. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje apklaustas VšĮ TV (duomenys neskelbtini) vadovas D patvirtino, kad tarp VšĮ TV (duomenys neskelbtini) ir atsakovo buvo susitarimas dėl grupės „Spotify“ paskyros sukūrimo bei administravimo, tačiau grupės teisės ir su jomis susiję turtiniai interesai priklauso VšĮ TV (duomenys neskelbtini). Todėl vien techninio pobūdžio paskyros administravimo funkcijų atlikimas savaime nepatvirtina, kad atsakovas tapo pajamų gavėju ar ginčo lėšų valdytoju. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese teismas sprendimą grindžia ne prielaidomis ar spėjimais, o byloje surinktų įrodymų pakankamumu. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad apeliančių pateikti duomenys sudarė pagrindą spręsti tik apie atsakovo dalyvavimą techniniame paskyros administravime, tačiau nepatvirtino aplinkybių, kad atsakovas būtų gavęs ar valdęs ginčo pajamas.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliančių argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimų ir dėl to laikytinas absoliučiai negaliojančiu CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, visų pirma pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtakos jo pagrįstumui ir teisėtumui, yra nurodęs, kad teismo sprendimo motyvų nepakankamumas per se negali būti prilyginamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui – kai sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kiekvienas teismo sprendimas turi būti argumentuotas taip, kad jo motyvuojamoji dalis pagrįstų teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus, tačiau pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti jo nepagrįstumą ar neteisėtumą. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014).

Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminius bylos faktinius ir teisinius argumentus. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teismas neprivalo sprendime atskirai aptarti kiekvieno byloje esančio įrodymo ar detaliai pasisakyti dėl visų proceso dalyvių argumentų. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą laikoma tinkamai įvykdyta tuomet, kai iš sprendimo motyvų galima suprasti, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais remdamasis teismas priėjo prie galutinių išvadų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad byloje nėra objektyvių ir pakankamų duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas gavo pajamas iš grupės atlikimo įrašų viešo transliavimo „Spotify“ platformoje ar valdė ginčo lėšas. Teismas taip pat motyvavo, kad apeliančių pozicija dėl paskyros priklausomybės ir administravimo buvo nenuosekli, o pateikti įrodymai nepatvirtino atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Todėl vien aplinkybė, kad sprendime nebuvo detaliai aptartas kiekvienas „TuneCore“ dokumentas ar kiekviena elektroninio susirašinėjimo detalė, nesudaro pagrindo konstatuoti esminį proceso teisės pažeidimą ar absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

Nepagrįstais laikytini ir apeliančių argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sutapatino „Spotify“ paskyros savininko ir tinkamo atsakovo byloje klausimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamo atsakovo klausimas civiliniame procese sprendžiamas pagal materialinio teisinio santykio turinį, o ne vien pagal tam tikrų techninių ar administracinių veiksmų atlikimo faktą. Todėl vien aplinkybė, kad atsakovas buvo siejamas su grupės „Spotify“ paskyros sukūrimu, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog būtent jis tapo subjektu, kuriam gali būti reiškiamas reikalavimas dėl ginčo pajamų priteisimo.

Nagrinėjamu atveju apeliančių argumentacija iš esmės grindžiama prielaida, kad paskyros administratoriaus statusas automatiškai reiškia ir teisę į visas per paskyrą generuojamas pajamas. Tačiau toks aiškinimas nepagrįstai sutapatina techninio pobūdžio platformos administravimo santykius su materialiniais turtinių teisių ir pajamų paskirstymo santykiais. Vien techninė galimybė administruoti paskyrą ar atlikti veiksmus platformoje dar nepatvirtina, kad konkretus asmuo turi savarankišką teisę į platformoje sugeneruotas lėšas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skaitmeninių muzikos platinimo platformų veikimo modelyje paskyros registracija ar administravimas gali būti atliekamas vien organizaciniais, techniniais ar praktinio patogumo tikslais, kai faktiniai teisių turėtojai ir ekonominės naudos gavėjai yra kiti asmenys. Dėl šios priežasties vien formalus paskyros susiejimas su konkrečiu asmeniu negali būti laikomas pakankamu ir savaime lemiamu įrodymu sprendžiant dėl jo civilinės atsakomybės. Byloje nustatytos aplinkybės taip pat nepatvirtina, kad atsakovas veikė savo vardu ir interesais kaip savarankiškas grupės veiklos organizatorius ar pajamų gavėjas. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad paskyros administravimo veiksmai buvo susiję su grupės veiklos organizavimu bei kitų asmenų interesų atstovavimu. Todėl vien techninių veiksmų atlikimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovui perėjo ar priklausė teisės į visas ginčo pajamas. Apeliančių pozicija iš esmės reikštų, kad bet kuris asmuo, turintis administracinę prieigą prie skaitmeninės platformos paskyros, automatiškai tampa atsakingu už visas su tokia paskyra susijusias pajamas ar galimus turtinius reikalavimus. Tačiau toks aiškinimas neatitiktų civilinės atsakomybės individualizavimo principo ir nepagrįstai išplėstų atsakomybės ribas, nes civilinė atsakomybė negali būti grindžiama vien formaliu techniniu ryšiu su tam tikra sistema ar paskyra.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atribojo formalų paskyros administravimo aspektą nuo klausimo, kam faktiškai priklausė su grupės veikla susijusios turtinės teisės bei ekonominė nauda. Kadangi byloje nebuvo nustatyta pakankamų duomenų, leidžiančių nuspręsti, jog atsakovas veikė kaip savarankiškas ginčo pajamų gavėjas ar jų valdytojas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliančių reikalavimas atsakovui nėra pakankamai įrodytas.

Apeliantės teigia, kad jų reikalavimas kilo iš atlikėjų turtinių teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, todėl jos turėjo teisę reikšti reikalavimą asmeniui, kuris faktiškai disponavo pajamomis iš atlikimo įrašų viešo paskelbimo. Apeliančių vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo jų teisę reikalauti joms priklausančių lėšų iš faktinio pajamų valdytojo ir dėl to netinkamai taikė tiek civilinės teisės, tiek autorių teisių apsaugos normas.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliančių argumentais dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo. Pažymėtina, kad apeliantės apeliaciniame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad vien atsakovo sąsaja su grupės „Spotify“ paskyros administravimu sudaro pakankamą pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti ir leidžia laikyti jį ginčo pajamų gavėju. Tačiau toks aiškinimas nepagrįstai išplečia civilinės atsakomybės taikymo ribas ir neatitinka bendrųjų civilinės atsakomybės bei įrodinėjimo principų. Nors apeliančių reikalavimas siejamas su atlikėjų turtinių teisių apsauga ir atlyginimo už atlikimo įrašų viešą paskelbimą gavimu, tačiau vien aplinkybė, kad asmuo atliko tam tikrus techninius ar administracinius veiksmus skaitmeninėje platformoje, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti jo pareigą atsakyti pagal pareikštą turtinį reikalavimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius konkretų asmens materialinį teisinį ryšį su ginčo objektu, jo neteisėtus veiksmus bei faktinį dalyvavimą gaunant ar valdant ginčo pajamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos santykiuose reikšminga ne vien formalus dalyvavimas turinio paskelbimo ar administravimo procese, bet būtent tai, kas faktiškai įgyja ekonominę naudą iš atlikimo įrašų naudojimo. Todėl vien paskyros administravimo ar techninės prieigos faktas pats savaime nepatvirtina, kad konkretus asmuo tapo atlyginimo gavėju ar neteisėtai pasisavino kitiems asmenims priklausančias pajamas. Nagrinėjamu atveju apeliančių pateikti duomenys nepatvirtino, kad atsakovas veikė kaip savarankiškas grupės atlikimo įrašų naudotojas, jų platintojas ar ekonominės naudos gavėjas. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sudaręs sandorius savo vardu dėl ginčo pajamų gavimo, priėmęs sprendimus dėl šių pajamų paskirstymo ar atlikęs kitus veiksmus, leidžiančius jį laikyti tiesioginiu ginčo lėšų valdytoju.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliančių argumentai iš esmės grindžiami prielaidomis, jog techninė galimybė valdyti paskyrą reiškia ir galimybę disponuoti visomis per paskyrą sugeneruotomis pajamomis. Tačiau civiliniame procese vien teorinė ar hipotetinė galimybė negali būti sutapatinama su įrodytu pajamų gavimo faktu. Teismo išvada dėl civilinės atsakomybės negali būti grindžiama vien spėjamomis aplinkybėmis, kai byloje nėra pakankamo objektyvių duomenų viseto, leidžiančio nustatyti realų lėšų gavimą ar jų kontrolę. Be to, apeliančių aiškinimas iš esmės reikštų, kad bet kuris asmuo, turintis administracinę prieigą prie skaitmeninės platformos paskyros, automatiškai tampa atsakingas už visas su paskyra susijusias pajamas ir galimus turtinius reikalavimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje nepakanka duomenų konstatuoti vieną iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – atsakovo tiesioginę sąsają su apeliančių reikalaujamomis priteisti lėšomis. Nesant pakankamų duomenų apie ginčo pajamų gavimą, jų kontrolę ar disponavimą jomis, nėra pagrindo konstatuoti nei atsakovo neteisėtų veiksmų, nei jo pareigos atlyginti apeliančių nurodomas sumas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliančių argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinės teisės ar autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą reglamentuojančias normas.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį pakeisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kadangi ieškovių apeliacinis skundas atmetamas, todėl jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas pateikė duomenis apie patirtas 1 694,00 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus ieškovių apeliacinį skundą, iš ieškovių priteistinos atsakovo apeliacinės instancijos teisme turėtos 1 694,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos iš kiekvienos po 847,00 Eur.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovui C, asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių A, asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir B, gimusios (duomenys neskelbtini), po 847,00 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.