Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2S-1149-1142/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-22
Bylos Nr.: e2S-1149-1142/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-04151-2026-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Žilvinas Jaraminas (pran.)
Ieškovas: Sibrenta
Atsakovas: ATS1

Kategorijos

3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.1.18.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2S-1149-1142/2026 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04151-2026-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.3.2.6.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 22 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Jaraminas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Sibrenta“ atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Sibrenta“ ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ginčo esmė Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Sibrenta“ su ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 22 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė grindė aplinkybėmis, jog pareikštas reikalavimas yra akivaizdžiai ir pakankamai pagrįstas. Atsakovė, nepaisant aiškių ir galutinių rašytinių raginimų, gera valia su ieškove neatsiskaitė, jokio prievolės įvykdymo plano nepasiūlė, o jos elgesys po pretenzijų įteikimo leidžia daryti išvadą, kad ji sąmoningai vengia vykdyti pareigą. Toks elgesys rodo akivaizdų nesąžiningumą prievoliniuose santykiuose ir sudaro pagrįstą prielaidą manyti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė gali perleisti, apsunkinti ar kitaip sumažinti savo turimą turtą, dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali iš esmės pasunkėti. Kadangi reikalavimas šioje byloje sudaro 22 000 Eur, o žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 37 700 Eur, prašomas areštas akivaizdžiai nėra perteklinis ar neproporcingas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Tauragės apylinkės teismas 2026 m. balandžio 26 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškinio priėmimo metu jo forma ir turinys atitiko įstatyme keliamus reikalavimus, ieškinyje buvo nurodyti ir ieškovės prie ieškinio buvo pridėti, ieškovės nuomone, jos reikalavimus pagrindžiantys rašytiniai įrodymai. Detaliai neanalizuodamas kiekvieno pateikto įrodymo ir jo įrodomosios reikšmės, pirmosios instancijos teismas vertino, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad ieškinys nėra akivaizdžiai fiktyvus ir aiškiai nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kaip antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, teismas nurodė, jog vien tai, kad atsakovė po raginimų sumokėti skolą jos nesumokėjo, transporto priemonės negrąžino ir nesiūlė alternatyvių būdų, nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovė gali perleisti, apsunkinti ar kitaip sumažinti savo turimą turtą, dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali iš esmės pasunkėti. Pažymėjo, jog duomenų apie 2026 m. balandžio 8 d. pretenzijos išsiuntimą bei įteikimą atsakovei ieškovė nepateikė.

Teismas nurodė, kad ieškovė šiuo atveju jokių objektyvių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių jos teiginius dėl galimo atsakovės nesąžiningumo ir ketinimo pakeisti savo turtinę padėtį, nepateikė. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių byloje, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Teismo vertinimu, ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, įvertinus reikalavimo pobūdį, nėra proporcingos. Nors ieškovė savo reikalavimą iš esmės grindžia suma, kuri neapmokėta už konkrečią atsakovei perduotą transporto priemonę, tačiau neprašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei perleistai transporto priemonei, o prašo areštuoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovei ir jos sutuoktiniui priklausantį žemės sklypą.

Teismas nurodė, jog prie ieškinio nėra pridėta nė vieno rašytinio įrodymo, pagrindžiančio, jog atsakovė slepia turtą ar lėšas, ketina perleisti turtą tretiesiems asmenims, ir kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps neįmanomas.

Įvertinęs ieškovės nurodytus duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašymas iš esmės grindžiamas tik prielaidomis, todėl konstatavo, kad ieškovė nenurodė svarių aplinkybių, pagrindžiančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės reikalavimų įvykdymo galimybė sumažėtų, todėl nėra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui, nes šios priemonės taikomos tik išimtiniais atvejais, esant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovė (apeliantė) atskiruoju skundu prašo Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Tokia teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių visumos, nes šiuo atveju atsakovės elgesys nėra vien paprastas skolos nesumokėjimas ar atsitiktinis mokėjimo termino praleidimas. Priešingai, atsakovės elgesys sudaro nuoseklų ir tęstinį prievolės nevykdymo modelį, iš kurio pagrįstai matyti padidėjusi rizika, kad būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės elgesį įvertino kaip paprastą neatsiskaitymą. Šiuo atveju kalbama ne apie vienkartinį mokėjimo termino praleidimą, o apie platesnį elgesio modelį: atsakovė gavo konkretų didelės vertės turtą, jį priėmė, jo negrąžino, už jį nesumokėjo, po oficialios pretenzijos, įteiktos per antstolį, prievolės vis tiek nevykdė, nesumokėjo net dalies skolos, nepasiūlė jokio atsiskaitymo grafiko, nepateikė jokio objektyvaus paaiškinimo dėl prievolės nevykdymo ir toliau disponuoja ieškovės perduoto turto teikiama nauda. Tokių aplinkybių visuma negali būti vertinama kaip neutrali ar nereikšminga sprendžiant dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo rizikos.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai faktiškai pareikalavo iš ieškovės įrodyti jau įvykusį turto slėpimą, perleidimą ar apsunkinimą. Tokia teismo pozicija neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmės. Jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos tik tada, kai skolininkas jau atliko turto perleidimo ar slėpimo veiksmus, šis institutas prarastų praktinę reikšmę, nes kreditoriaus apsauga būtų ne prevencinė, o pavėluota.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atribojo atsakovės nesąžiningumą prievoliniuose santykiuose nuo būsimo teismo sprendimo įvykdymo rizikos. Ieškovė sutinka, kad ne kiekvienas prievolės nevykdymas savaime reiškia grėsmę sprendimo įvykdymui. Tačiau šioje byloje atsakovės elgesys nėra nei neutralus, nei pasyvus. Atsakovė ne tik nesumokėjo skolos, bet ir pasiliko perduotą transporto priemonę, ja naudojasi, nereaguoja į aiškiai suformuluotus reikalavimus, nesiūlo jokio atsiskaitymo būdo ir nesiekia pašalinti pažeidimo. Toks elgesys turi tiesioginę reikšmę vertinant būsimo sprendimo įvykdymo riziką, nes rodo atsakovės požiūrį į prievolių vykdymą ir kreditoriaus interesus. Jeigu atsakovė jau dabar, iki teismo sprendimo priėmimo, ignoruoja aiškią ir dokumentais pagrįstą prievolę, egzistuoja pagrįsta rizika, kad ir ateityje ji gali vengti vykdyti jai nepalankų teismo sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nusprendė, kad prašoma taikyti priemonė nėra proporcinga, nes ieškovė prašė areštuoti žemės sklypą, nors reikalavimas kilo dėl atsakovei perduotos transporto priemonės. Tokia išvada yra nepagrįsta ir neturi teisinio pagrindo. Kai ieškinys yra dėl pinigų priteisimo, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos skolininko turtui tiek, kiek tai būtina reikalavimui užtikrinti. CPK nedraudžia piniginiam reikalavimui užtikrinti areštuoti nekilnojamąjį turtą vien dėl to, kad pati piniginė prievolė kilo iš transporto priemonės pardavimo santykio.

Šalies argumentai

Ieškovės vertinimu, prašoma laikinoji apsaugos priemonė nesukeltų atsakovei neproporcingų padarinių. Ji tik užtikrintų, kad atsakovė neišvengtų būsimo teismo sprendimo vykdymo, jeigu ieškinys būtų patenkintas. Prašoma priemonė atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą: atsakovė neprarastų turto ir galėtų juo naudotis, tačiau negalėtų jo perleisti ar apsunkinti taip, kad būsimo sprendimo įvykdymas taptų sudėtingas arba neįmanomas. Būtent toks laikinas ir proporcingas ribojimas šioje byloje yra būtinas, siekiant, kad būsimas teismo sprendimas neliktų tik formaliu procesiniu dokumentu be realaus įvykdymo galimybės.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad egzistuoja grėsmė būsimam galbūt ieškovei palankiam teismo sprendimo įvykdymui, nes ieškovės prašyme nurodyti samprotavimai nėra pakankami spręsti būtent apie atsakovės nesąžiningą elgesį, siekiant išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovės nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip atsakovės nesąžiningumas, nes kvestionuojami atsakovės veiksmai, susiję su ginču, bus vertinami tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Ieškovės samprotavimai ir vienpusis įvykių pateikimas negali būti pagrindu atsakovei taikyti suvaržymus.

Pažymi ir tai, kad vien tik ankstesnių civilinių santykių vertinimas, jei jis ir būtų teisingas, nesiejant jų su esamu atsakovės elgesiu bylos nagrinėjimo metu, neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirties. Grėsmė sprendimo įvykdymui turi būti aktuali ir reali bylos nagrinėjimo metu, o ne grindžiama retrospektyviomis aplinkybėmis.

Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sprendimo neįvykdymo rizika siejama būtent su tikslingais atsakovo veiksmais, nukreiptais į turto sumažinimą, paslėpimą ar perleidimą po to, kai jam tapo žinoma apie galimą reikalavimą. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta ir ieškovė jų net neįrodinėja.

Ieškovės argumentai iš esmės grindžiami prielaidomis apie tai, ką atsakovė galėtų hipotetiškai padaryti ateityje, tačiau tokio pobūdžio spėjimai neatitinka įrodinėjimo standartų, taikomų sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Jei būtų vertinama priešingai, susidarytų situacija, kad šios priemonės galėtų būti taikomos kiekvienoje byloje vien remiantis abstrakčia galimybe.

Nesant antrosios būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, bet koks nuosavybės teisės ribojimas būtų nepateisinamas.

Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai paliestų ne tik atsakovės, bet ir jos sutuoktinio turtines teises, nes prašoma areštuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą. Todėl tokių priemonių taikymas galimas tik esant aiškiai nustatytai ir įrodymais pagrįstai būtinybei, kurios nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė.

Šalies argumentai

Ieškovė byloje pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus. Juose, be atskirajame skunde nurodytų argumentų ir aplinkybių, papildomai nurodoma, jog atsakovės pačios AB ,,Regitra“ pateikta ir patvirtinta transporto priemonės įgijimo deklaracija yra reikšminga ne tik ginčo esmei, bet ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimui, nes ji patvirtina, kad atsakovė sąmoningai ir aktyviai įgijo 22 000 Eur vertės turtą iš ieškovės, šį įgijimą deklaravo oficialioje valstybės informacinėje sistemoje, tačiau už šį turtą neatsiskaitė. Ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių poreikį grindžia ne vien abstrakčiu skolos nemokėjimu. Ieškovė remiasi konkrečia aplinkybių visuma: atsakovė pati deklaravo 22 000 Eur vertės transporto priemonės įgijimą, patvirtino deklaracijos duomenų teisingumą, jai buvo suteiktas naujas savininko deklaravimo kodas, tačiau ji už transporto priemonę neatsiskaitė, po pretenzijos nevykdė prievolės, transporto priemonės savo vardu neįregistravo, o transporto priemonė buvo automatiškai išregistruota. Ši faktinių aplinkybių visuma iš esmės skiriasi nuo paprastos situacijos, kai skolininkas tiesiog nesutinka su pareikštu piniginiu reikalavimu. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui kyla ne iš teorinės galimybės, kad bet kuris asmuo kada nors gali perleisti savo turtą, o iš konkrečių atsakovės veiksmų ir neveikimo po sandorio. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai vertinti, kad atsakovės elgesys nėra skaidrus, nuoseklus ir sąžiningas kreditoriaus interesų atžvilgiu. Ieškovės vertinimu, tokia situacija objektyviai pagrindžia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovės pačios patvirtintas transporto priemonės įgijimas, po kurio nebuvo atsiskaityta, yra svarbus vertinant jos požiūrį į prievolės vykdymą ir kreditoriaus interesų apsaugą.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė nuomonę dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir įrodymų pridėjimo prie bylos. Nurodo, jog papildomai pateikti paaiškinimai ir įrodymai išvados, kad nėra nustatyta grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nepaneigia. Ieškovės pateikti duomenys nepatvirtina jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad atsakovė siekia nuslėpti kitą savo turimą turtą, jį perleisti, apsunkinti ar kitais būdais išvengti galimo būsimo teismo sprendimo vykdymo. Transporto priemonės deklaravimo faktas tik patvirtina transporto priemonės įsigijimo faktą ir nesprendžia šalių tarpusavio atsiskaitymų klausimo, nepaneigia priešpriešinių reikalavimų egzistavimo ir nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės nesąžiningą elgesį. Nepagrįstas argumentas, kad transporto priemonės neįregistravimas savo vardu ar jos automatinis išregistravimas patvirtina grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė nenurodo ir nepateikia jokių įrodymų, kaip šios aplinkybės būtų susijusios su atsakovės mokumu, jos turtinės padėties pasikeitimu ar ketinimu išvengti galimo išieškojimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai). Aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirojo skundo ribos, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatas, draudžiama apeliacinį (atskirąjį) skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis).

Šiuo atveju ieškovė, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, juose, be atskirajame skunde nurodytų argumentų, pateikė naujus duomenis (nutarties 13 punktas), kurie, anot apeliantės, pagrindžia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pateiktais rašytiniais paaiškinimais ieškovė, be kita ko, atsikerta į atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus.

CPK 302 straipsnis numato, kad apeliaciniam procesui yra taikomos tik tos bendrosios CPK normos, reglamentuojančios procesą pirmosios instancijos teisme, kurios neprieštarauja CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms specialioms apeliacinio proceso taisyklėms. Vadinasi, sprendžiant klausimą dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyviams teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti į specialiosiose apeliaciniam procesui taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, įtvirtintus draudimus bei ribojimus.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisako priimti ir dėl šiuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių nepasisako ir jų nevertina.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Ieškovė pateikė naujus įrodymus – AB ,,Regitra“ pateiktus duomenis apie transporto priemonę ,,(duomenys neskelbtini)“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (transporto priemonės įgijimo ir perleidimo deklaracijas, pranešimus dėl jų priėmimo ir patvirtinimo, transporto priemonių savininkų apskaitos informacinės sistemos išrašą, Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašą, išlaidas už duomenų pateikimą pagrindžiančius įrodymus). papildomų įrodymų nepridėti, nurodė, kad teikiami duomenys susiję su ginčo esme, todėl neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.Atsakovė pateiktoje nuomonėje prašė Spręsdamas naujų įrodymų pridėjimo prie bylos klausimą apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Pasisakydamas dėl ieškovės pateiktų įrodymų pridėjimo prie bylos, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesprendžiamas šalių ginčas iš esmės, todėl ieškovė turi teisę teikti papildomus įrodymus pirmosios instancijos teismui, grįsdama aplinkybes, sudarančias jos reikalavimų pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas atsižvelgiant į skundžiamos nutarties priėmimo metu buvusias aplinkybes. Ieškovės teikiami papildomi įrodymai yra gauti po skundžiamos nutarties priėmimo, pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškovės prašymą dėl teismo liudijimo gauti įrodymus išdavimo. Skirtingai nei teigia ieškovė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti įrodymai dėl atsakovės veiksmų teikiant duomenis AB ,,Regitra“ nėra tiesiogiai susiję su ginčo šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje dalyku, todėl įtakos ginčo klausimo išsprendimui neturi. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pateiktus įrodymus atsisako priimti ir jų nevertina.

Dėl pirmosios instancijos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, kai įrodoma, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

Pirmosios instancijos teismas, atlikęs preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimą, padarė išvadą, jog ieškinys nėra akivaizdžiai fiktyvus ar aiškiai nepagrįstas. Apeliantei neginčijant pirmosios instancijos teismo išvados dėl preliminaraus (tikėtino) ieškinio pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas, nustatyta. Nustačius, kad pateiktas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, turi būti nustatoma ir kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, tai yra grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymui buvimas.

Pasisakydamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, ir nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms. Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla prašymą pareiškiančiam asmeniui (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Būtinybę taikyti atitinkamus turtinius ribojimus asmeniui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste visų pirma lemia poreikis eliminuoti galimybę jam pakeisti savo turtinę padėtį, nesąžiningai perleidžiant turimą turtą kitiems asmenims. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad tokio itin asmens interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikant laikinąsias apsaugos priemones, taikymas iš esmės galimas tik išimtiniais atvejais, t. y. tik tada, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia įtikinamų argumentų ir konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo nesąžiningumą, jo elgesį, apie atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-464/2024, 54 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

Teismų praktikoje pripažįstama, jog, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovo nesąžiningumą galbūt vengiant būsimo teismo sprendimo įvykdymo arba imantis veiksmų jo įvykdymui apsunkinti, turi įrodyti asmuo, kuris prašo taikyti atitinkamas priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-464/2017; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-268-516/2019). Asmens nesąžiningumo, taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisės aktai nepreziumuoja.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, padarė išvadą, kad ieškovė grėsmės galbūt jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui nepagrindė, objektyvių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių teiginius dėl galimo atsakovės nesąžiningumo ir ketinimo pakeisti savo turtinę padėtį, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė aplinkybėmis, kad pareikštas reikalavimas yra akivaizdžiai ir pakankamai pagrįstas, atsakovė, nepaisant aiškių ir galutinių rašytinių raginimų, gera valia su ieškove neatsiskaitė, jokios prievolės įvykdymo plano nepasiūlė, o jos elgesys po pretenzijų įteikimo leidžia daryti išvadą, kad ji sąmoningai vengia vykdyti pareigą. Anot ieškovės, toks elgesys rodo akivaizdų nesąžiningumą prievoliniuose santykiuose ir sudaro pagrįstą prielaidą manyti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė gali perleisti, apsunkinti ar kitaip sumažinti savo turimą turtą, dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali iš esmės pasunkėti.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jokių objektyvių galimą atsakovės nesąžiningumą pagrindžiančių duomenų ar aplinkybių ieškovė nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės dėl atsakovės galbūt nesąžiningumo prievoliniuose santykiuose nevykdant įsipareigojimų ieškovei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste atsakovės nesąžiningumo nepatvirtina ir nėra pakankamos atsakovės veiksmus, atliktus iki šios civilinės bylos iškėlimo, laikyti sąmoningu savo turtinės padėties bloginimu turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo. Ieškovės subjektyvus atsakovės elgesio (neveikimo) vertinimas grėsmės būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui taip pat nepagrindžia.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės sudaro ir ieškovės pareikšto reikalavimo faktinį pagrindą. Faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas, t. y. reikalavimo pagrįstumas, atsakovės veiksmų (neveikimo) teisėtumo įvertinimas (vengimas vykdyti prievolę ir pan.), sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką, todėl yra nagrinėjamos sprendžiant šalių ginčą iš esmės, o ne sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo) klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovės galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atsakovės atlikti, atliekami ar realiai ketinami atlikti veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), kad būtų apsunkintas ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-564-912/2025, 31 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Šiuo atveju ieškovė jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog atsakovė atlieka (atliko) veiksmus, sąmoningai bloginančius jos turtinę padėtį, nepateikė ir nenurodė (CPK 178 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant pagrindo išvadai, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai faktiškai pareikalavo ieškovės įrodyti jau įvykusį turto slėpimą, perleidimą ar apsunkinimą, nurodo, jog tokia pozicija neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmės.

Pasisakydamas dėl šių argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-185-330/2019; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019). Grėsmė galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui konstatuotina tada, kai ieškovas pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių sąmoningą atsakovo siekį pabloginti savo turtinę padėtį taip ir būtent tam, kad būtų išvengta išieškojimo iš jo turto pagal galbūt ieškovui palankų teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galbūt nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020; 2025 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-756-1097/2025).

Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė objektyvių argumentų, patvirtinančių jos teiginius dėl galimo atsakovės nesąžiningumo ir ketinimo pakeisti savo turtinę padėtį, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės akcentuojamos aplinkybės, jog atsakovė vengia vykdyti prievolę ieškovei, pačios savaime, kaip minėta, asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepatvirtina ir nėra pakankamos manyti, jog atsakovė siekia pabloginti savo turtinę padėtį tam, kad būtų išvengta išieškojimo iš jos turto pagal galbūt ieškovei palankų teismo sprendimą šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas prielaidomis apie galbūt atsakovės nesąžiningumą ir galimą atsakovės vengimą vykdyti būsimą teismo sprendimą, jei šis atsakovei nebus palankus.

Nurodytų aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys, kad naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pripažinus, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, kad, jų nesiėmus, galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-300-516/2022; 2025 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-756-1097/2025).

Šiuo konkrečiu atveju byloje duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nėra. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie atsakovės veiksmus, liudijančius jos ketinimus turtą paslėpti ar perleisti. Nesant jokių duomenų apie jos atliktus neteisėtus veiksmus, teismas neturi teisinio pagrindo manyti, jog atsakovės elgesys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo požiūriu yra nesąžiningas, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis netenkinti ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Žilvinas Jaraminas