Klaipėdos apygardos teismo nutartis

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. birželio 18 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Žilvino Jaramino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų IES1 ir IES2 apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų IES1 ir IES2 patikslintą ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovų prašymo byloje apklausti (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos vyriausiąjį architektą kaip specialistą, nors ankstesnio teismo posėdžio metu teismas siūlė šalims pasirūpinti įrodymais. Taigi teismas, nagrinėdamas bylą, susijusią su viešojo intereso gynimu, nepagrįstai apribojo ieškovų teisę teikti bylai reikšmingus įrodymus. Būtent (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos specialisto paaiškinimai galėjo padėti nustatyti esmines bylos aplinkybes – ar pagrįsta atsakovės išvada dėl statybos nurodytoje teritorijoje draudimo.

Nurodo, jog po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovai pateikė teismui prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą ir pateikė naujus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nepriėmęs jokio procesinio sprendimo (nutarties) dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo, rezoliucija priėmė ieškovų pateiktą prašymą ir įpareigojo atsakovę pateikti nuomonę dėl naujų dokumentų. Gavęs atsakovės rašytinę nuomonę, pirmosios instancijos teismas būtent ja grindė savo išvadas dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Po atsakovės dokumento gavimo teismas, neinformavęs proceso šalių apie sprendimo paskelbimo datos atidėjimą, priėmė ginčijamą sprendimą. Taip teismas nesuteikė proceso šalims galimybės pasisakyti baigiamosiose kalbose, o savo išvadas grindė įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje. Tokie neteisėti teismo veiksmai rodo, kad šalių pateikti dokumentai faktiškai buvo vertinami pažeidžiant įstatymų nustatytą įrodymų tyrimo tvarką ir nesuteikiant šalims galimybės išsamiai pasisakyti dėl naujų įrodymų.

Pirmosios instancijos teismas, neįsigilinęs į bylos esmę, koncentravosi tik į tai, ar buvo vykdoma nauja statyba, аr tai kilnojamasis daiktas, tačiau neįvertino esminės ginčo aplinkybės – ar konkrečioje teritorijoje apskritai egzistuoja absoliutus draudimas statyti. Ieškovų vertinimu, šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė ne naujo statinio savavališkos statybos faktas, o aplinkybės, susijusios su absoliučiu draudimu statyti statinius nurodytame žemės sklype, bei viešojo intereso pažeidimo fakto egzistavimo vertinimas.

Ieškovų vertinimu, atsakovė nepagrįstai, nesilaikydama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininko 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1V-176 patvirtinto aprašo nustatytos tvarkos, pati vienašališkai nusprendė dėl statybos galimumo šioje teritorijoje. Ieškovų įsitikinimu, būtent (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija pagal jai deleguotas funkcijas privalėjo įvertinti, ar pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus žemės sklype ((duomenys neskelbtini)) nauja statyba ar statinio rekonstrukcija yra leidžiama.

Nurodo, jog ieškovai pateikė neginčijamus duomenis (duomenys apie vandentiekio ir nuotekų tinklų statybą prie pastato adresu (duomenys neskelbtini), aptarnavimo vietos prie kavinės išplėtimo projektą, 2025 m. rugpjūčio 14 d. suderintą palapinės projektą), patvirtinančius, kad ginčo teritorijoje neegzistuoja absoliutus draudimas vykdyti statybą, tačiau pirmosios instancijos teismas į pateiktus dokumentus visiškai neatkreipė dėmesio, jų nevertino ginčo kontekste.

Pirmosios instancijos teismas skyrė daug dėmesio kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto sąvokų aiškinimui, tačiau visiškai nevertino aplinkybės, kad stoginės su tentu ir stoginės su polikarbonato danga paskirtis ir konstrukcija yra tapati. Be to, net ir pasibaigus sezonui, stulpai nebūdavo išmontuojami, o likdavo teritorijoje. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad stogo dangos pakeitimas neturėjo jokios įtakos teritorijos užstatymo plotui ar intensyvumui – jokių papildomų laikančiųjų konstrukcijų neatsirado. Dėl šios priežasties teismo išvada, kad ieškovai pastatė naują statinį, yra visiškai nepagrįsta.

Nesutinka su atsakovės ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog faktas, kad ieškovai stoginę pastatė valstybei priklausančiame žemės sklype, esančiame kompleksinėje saugomoje teritorijoje, savaime suponuoja besąlygišką išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo. Tik realus viešojo intereso pažeidimo faktas suteikia pagrindą nagrinėti skundus dėl statybos darbų, nuo kurių atlikimo praėjo daugiau nei 2 metai. Atsakovė neįrodė būtinybės ginti viešąjį interesą būtent dabar.

Atsakovė negalėjo mechaniškai ir nemotyvuotai ginti viešojo intereso, neatsižvelgdama į kitas visuomenei svarbias vertes. Viešasis interesas neturi būti fiktyvus ar deklaratyvus – jis privalo būti aiškiai apibrėžtas ir pagrįstas konkrečiais duomenimis, kurių atsakovė šioje byloje nepateikė. Akivaizdu, kad atsakovės minima Bendrojo plano nuostata draudžia tik naujų pastatų statybą. Interpretuojant šią nuostatą priešingai, nurodytoje teritorijoje negalėtų atsirasti jokie nauji inžineriniai statiniai (pavyzdžiui, vandentiekio ar nuotekų tinklai), o tai ne tik prieštarautų logikai, bet ir keltų ekologinės katastrofos grėsmę.

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, susijusią su viešojo intereso gynimu, nepagrįstai apribojo ieškovų teisę teikti bylai reikšmingus įrodymus netenkindamas prašymo dėl liudytojo – (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos vyriausiojo architekto – apklausos. Mano, kad teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovų prašymą dėl minėto liudytojo apklausos, nes ieškovai nepagrindė, kokį ryšį šio liudytojo parodymai galėtų turėti su nagrinėjama byla. Bylos nagrinėjimo dalykas yra Inspekcijos Privalomojo nurodymo teisėtumas ir pagrįstumas. Šis privalomasis nurodymas surašytas Inspekcijai atliekant statybos valstybinę priežiūrą, kuri, kaip funkcija, priskirta Inspekcijai įstatymo pagrindu. Pažymi, kad teisės aktais architektui nėra suteikta kompetencija vykdyti statybos valstybinę priežiūrą. Architektas niekaip negali patvirtinti statytojo teisės statyti statinį ir nuspręsti dėl statybos nurodytoje teritorijoje galimumo / draudimo, nes tokia teisė jam teisės aktais nesuteikta. Taigi nurodyto liudytojo parodymai niekaip negalėtų daryti įtakos sprendžiant Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Mano, kad absoliutaus draudimo statyti (ne)egzistavimas ginčo teritorijoje ir tokios aplinkybės nustatymas neturėtų reikšmės Privalomojo nurodymo teisėtumui ir pagrįstumui, nes Privalomasis nurodymas surašytas dėl konkretaus statinio – stoginės – statybos, todėl turi būti vertinama, ar šio konkretaus statinio statyba galima pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus.

Apeliantai nenurodė ir nepagrindė, jog pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad ieškovai pastatė statinį, atitinkantį naujo statinio sąvoką žemės sklype, kuriame pagal teritorijų planavimų dokumentus tokio statinio nauja statyba negalima, buvo netinkamas. Byloje nėra duomenų, jog ieškovai remtųsi kompetentingo subjekto išvada dėl konkretaus statinio – stoginės – statybos galimumo įvertinus Bendrojo plano sprendinius, kuri paneigtų Inspekcijos išvadą, jog nauja statyba (išskyrus sunykusių pastatų atkūrimą) šių aukščiausios kultūrinės vertės morfotipų (Mtž1, Mtp1, Mtvs1) teritorijose, į kurias įeina ir žemės sklypas, negalima.

Nesutinka su apeliantų argumentu, kad ne Inspekcija, o (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija privalėjo įvertinti, ar pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus žemės sklype nauja statyba yra leidžiama. Inspekcija turi teisės aktais jai deleguotą kompetenciją vertinti statinių statybos atitiktį galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, ir būtent Inspekcija, o ne (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija atlieka statybos valstybinę priežiūrą.

Visiškai nepagrįstais laikytini apeliantų argumentai, kad statybos galimumas patvirtintas kompetentingos institucijos, todėl viešojo intereso pažeidimo prielaidos išnyksta, be to, gautas žemės sklypo savininko sutikimas. Byloje nėra nė vieno įrodymo, paneigiančio Privalomojo nurodymo teisėtumą ir pagrįstumą. Pagrįsta manyti, jog apeliantai teigdami, kad statybos galimumas patvirtintas kompetentingos institucijos turi omenyje bylai pateiktą architekto suderintą statybos projektą, kuris niekaip nesusijęs su Privalomuoju nurodymu nustatytu pažeidimu.

Visiškai nesutiktina su apeliantų teiginiu, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai pastatė naują statinį, yra nepagrįsta, nes stogo dangos pakeitimas neturėjo jokios įtakos teritorijos užstatymo plotui ar intensyvumui, ir jokių papildomų laikančiųjų konstrukcijų neatsirado. Šiuo atveju Inspekcija ir nustatė, kad nuo 2018 m. iki 2019 m. gegužės mėn. atliekant statybos darbus buvo pastatyta naujos konstrukcijos stoginė, tai ir lėmė jos priskyrimą statiniui bei naujos statybos fiksavimą. Apeliantų argumentas, jog stogo dangos pakeitimas neturėjo jokios įtakos teritorijos užstatymo plotui, todėl nepagrįstai nustatyta nauja statyba, yra neatitinkantis tikrovės, nes būtent nauju statiniu, o ne kilnojamuoju daiktu yra užstatomas tam tikras žemės plotas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek iki 2018 metų buvusią tentinę stoginę, tiek vėliau iki 2019 m. gegužės mėn. pastatytą bei šiuo metu esančią stoginę pagal kilnojamojo, nekilnojamojo daikto požymius atsižvelgdamas į stoginių medžiagiškumą, jų konstrukcijų įrengimą / pastatymą, aplinkybę, jog anksčiau (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos leidimu pavėsines buvo leista eksploatuoti laikinai, t. y. tik vasaros sezonui.

Inspekcija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog faktas, kad ieškovai stoginę pastatė valstybei priklausančiame žemės sklype, esančiame kompleksinėje saugomoje teritorijoje, pats savaime atitinka įstatyme nustatytus viešojo intereso buvimo kriterijus, nes statyba vyko itin jautrioje ir saugomoje vietovėje. Vien ta aplinkybė, jog pažeidimas buvo nustatytas praėjus keleriems metams nuo pačios statybos atlikimo laiko, nedaro įtakos viešojo intereso buvimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise šį turtą valdo (duomenys neskelbtini) savivaldybė. Žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (kultūriniai draustiniai, nacionaliniai parkai, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijos, jų apsaugos zonos ir kt.).

Ieškovams nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje priklauso dalis (IES1 15/100 dalis ir IES2 su IES1 15/100 dalis) pastato – kavinės-baro (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Kavinė), esančio Žemės sklype.

Inspekcija gauto skundo dėl įrengtos uždaros lauko terasos (toliau – Stoginė1), dėl pastatytos stoginės (toliau – Stoginė) ir įstiklintų terasų (toliau – Uždara terasa1 ir Uždara terasa2) taip pakeičiant pastato fasadą ir patalpų plotą adresu (duomenys neskelbtini), pagrindu 2024 m. gegužės 13 d. atliko patikrinimą. Inspekcija nustatė, kad statytojas IES1 (toliau – ir Statytojas), 2018–2020 metų laikotarpiu pietrytinėje Žemės sklypo dalyje, kurią valdo 2009 m. balandžio 22 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. sausio 13 d. Susitarimo pakeisti sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, prie pastato – Kavinės – pastatė I grupės nesudėtingam inžineriniam statiniui priskiriamą medinių konstrukcijų Stoginę, kurios ilgis apie 10,07 m, plotis apie 7,36 m, aukštis kinta nuo 2,5 m iki 3,22 m, užimamas žemės sklypo plotas apie 74,11 kv. m. Nurodė, jog galutinė išvada bus priimta įvertinus galiojančių šioje teritorijoje planavimo dokumentų sprendinius (2025 m. sausio 3 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-15).

Faktinių duomenų patikrinimo 2025 m. kovo 28 d. aktu Nr. FAK-405 Inspekcija papildė anksčiau nustatytas aplinkybes duomenimis apie Žemės sklypui taikomų teritorijų planavimo dokumentų reikalavimus – vadovaujantis (duomenys neskelbtini) savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendruoju planu, patvirtintu (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. T1-64 (TPDR Nr. (duomenys neskelbtini)), jo sprendiniais, Žemės sklypas patenka į kraštovaizdžio tvarkymo zoną – konservacinio prioriteto zoną, kitos paskirties žemę (U1), t. y. kultūros paveldo požiūriu vertingų gyvenviečių kultūrinius draustinius (U1.1 – išsaugančios apsaugos (Gek – pagal tvarkymo planą). Pagal (duomenys neskelbtini) urbanistinę struktūrą ir reglamentus Žemės sklypas patenka į gyvenamosios paskirties teritorijos (gyvenamųjų namų statybos) /visuomeninės paskirties teritorijas. Žemės sklypui taikomos tvarkymo priemonės, nustatytos užstatymo morfotipo Mtž1 zonoje. Šioje zonoje ,,Kultūros vertybių statusą turintiems paveldo objektams numatomos konservavimo, restauravimo, atkūrimo, pritaikymo, avarinės grėsmės pašalinimo paveldotvarkos priemonės. Statybinės intervencijos kultūros vertybių statusą turinčiose paveldo teritorijose ir objektuose maksimaliai reglamentuotos. Kultūros vertybės statuso neturintiems objektams numatomi remonto ir reglamentuotos rekonstrukcijos darbai. Nauja statyba (išskyrus sunykusių pastatų atkūrimą) šių aukščiausio kultūrinės vertės morfotipų (Mtž1, Mtp1, Mtvs1) teritorijose – negalima“ (bendrojo plano 2 tomo 2.2.2 poskyris ,,Kultūros paveldo apsauga ir naudojimas“, brėž. 1b). Vadovaudamasi šiais duomenimis, Inspekcija nurodė, kad Žemės sklype I grupės nesudėtingajam inžineriniam statiniui priskiriamos medinių konstrukcijų Stoginės1, kurios ilgis apie 10,07 m., plotis apie 7,36 m, aukštis žemesnėje dalyje apie 2,5 m, aukštesnėje dalyje apie 3,22 m (statinio matmenų įvertinimo koeficientas K=2712,01) statyba pagal bendrajame plane nustatytą teritorijų tvarkymo priemonių reglamentavimą yra negalima.

Inspekcija 2025 m. balandžio 2 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) pašalinti pažeidimus, juo pareikalavo nugriauti Žemės sklype I grupės nesudėtingajam inžineriniam statiniui priskiriamą medinių konstrukcijų Stoginę1, kurios ilgis apie 10,07 m, plotis apie 7,36 m, aukštis kinta nuo 2,5 m iki 3,22 m (statinio matmenų įvertinimo koeficientas K=2712,01), kurios statyba, pagal Bendrajame plane nustatytą teritorijų tvarkymo priemonių reglamentavimą, yra negalima, ir sutvarkyti statybvietę; apie Privalomojo nurodymo įvykdymą informuoti Inspekciją.

Ieškovai su ieškiniu kreipėsi į teismą prašydami Inspekcijos priimtą Privalomąjį nurodymą panaikinti. Skundžiamu 2026 m. kovo 3 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Ieškovai su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie apribojo ieškovų teisę pateikti teismui įrodymus, pažeidė lygiateisiškumo, rungimosi principus, ieškovų teisę būti išklausytiems, ir tai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo motyvus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei susipažinusi su byloje pateiktais įrodymais, neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal CPK 329 straipsnio 1 dalies nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Pasisakydamas dėl šios teisės normos taikymo ir aiškinimo kasacinis teismas yra nurodęs, jog šiuo atveju būtina nustatyti, ar konstatuotas proceso teisės normų pažeidimas turėjo įtakos priimto teismo sprendimo ar nutarties teisėtumui, t. y. būtina konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp proceso teisės pažeidimo ir sprendimo ar nutarties neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 76 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju remiantis bylos duomenimis ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) informacija nustatyta, kad po bylos išnagrinėjimo iš esmės 2026 m. vasario 3 d. teismo posėdyje pabaigos, pirmosios instancijos teismui atidėjus procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2026 m. vasario 18 d., ieškovai pirmosios instancijos teismui 2026 m. vasario 17 d. pateikė prašymą dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo prašydami atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir pridėti ieškovų pateiktus įrodymus – architekto A. Š. atsakymą į klausimą dėl ieškovų teisės pradėti statybos darbus pagal suderintą 2025 m. rugpjūčio 18 d. projektą dėl palapinės ant esamos tvoros prie Kavinės įrengimo ir paklausimus, siųstus architektui bei (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos vyriausiajam architektui. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. vasario 17 d. rezoliucija prašymą tenkino, pridėjo rašytinius įrodymus prie bylos ir įpareigojo atsakovę iki 2026 m. vasario 23 d. pateikti nuomonę dėl pateiktų įrodymų, taip pat perkėlė teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo datą iš vasario 18 d. į kovo 3 d. Atsakovė 2026 m. vasario 20 d. teismui pateikė nuomonę dėl ieškovų pateiktų įrodymų. Ieškovai pirmosios instancijos teismui 2026 m. vasario 23 d. pateikė (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus rašto dėl informacijos pateikimo nuorašą, kurį pirmosios instancijos teismas rezoliucija pridėjo prie bylos. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas ieškovų pateiktus papildomus įrodymus vertino, dėl jų įrodomosios vertės pasisakė. Duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, gavęs papildomus įrodymus, būtų priėmęs procesinį sprendimą (nutartį) atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, byloje nėra.

Pagal CPK 263 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas sprendimą gali grįsti tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Teismas baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 256 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes, sutinka su apeliantų argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovų pateiktus papildomus įrodymus ir šiuos įrodymus vertinęs priimdamas galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės, neatnaujinęs bylos nagrinėjimo iš esmės CPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka, padarė procesinės teisės pažeidimą. Tačiau, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, bylos duomenis ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas galėjo lemti netinkamą galutinį šios bylos procesinį rezultatą, t. y. kad dėl padaryto pažeidimo byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl papildomų įrodymų įrodomosios reikšmės ieškovai pasisakė prašyme dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas, pridėjęs papildomus įrodymus, įpareigojo atsakovę pateikti nuomonę dėl šių įrodymų, atitinkamai priimdamas galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės teismas šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus įvertino ir dėl jų pasisakė. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas užtikrino šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą šiuo aspektu, nors pakartotinai šalių baigiamųjų kalbų ir neišklausė. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad visus argumentus dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ieškovai galėjo nurodyti savo apeliaciniame skunde ir šia savo procesine teise jie realiai pasinaudojo, todėl ir šiuo aspektu ieškovų teisė būti išklausytiems buvo užtikrinta.

Vertindamas aplinkybę, ar dėl pirmosios instancijos teismo padaryto proceso teisės pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog procesinės pareigos vertinti po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateiktus papildomus įrodymus pirmosios instancijos teismas neturėjo (CPK 181 straipsnio 2 dalis). CPK 256 straipsnis numato, jog bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujinamas, kai iškyla poreikis nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovai papildomus įrodymus teismui pateikė likus vienai dienai iki teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo. Byloje nėra pateikta duomenų, leidžiančių manyti, jog papildomų įrodymų, kuriais grindžia savo atsikirtimus, ieškovai neturėjo galimybės pateikti bylą iš esmės nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Po bylos išnagrinėjimo pabaigos pateiktais įrodymais ieškovai iš esmės siekė paneigti atsakovės argumentus, jog statyba ginčo teritorijoje negalima, ir įrodyti, kad ieškovams nėra kliūčių vykdyti projekte numatytus statybos darbus, todėl atsakovės argumentai dėl absoliutaus draudimo statyti bet kokius statinius Žemės sklype nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos dalyką ir pagrindą (Inspekcijos Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas), šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir byloje esančius duomenis, neturi pagrindo manyti, jog papildomai pateikti įrodymai galėjo turėti esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Pasisakydamas dėl apeliantų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas apribojo ieškovų teisę teikti įrodymus, nes netenkino prašymo byloje kaip liudytoją apklausti (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos vyriausiąjį architektą kaip specialistą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla (CPK 189 straipsnio 1 dalis). Dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti liudytoju šaukiamo asmens duomenis ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (CPK 190 straipsnio 1 dalis). Įstatymas numato, jog teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Atsisakymas priimti teismui pateiktus įrodymus turi būti motyvuotas (CPK 181 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą (2026 m. vasario 3 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 20 min. 25 sek. iki 1 val. 21 min. 48 sek.), įvertinęs bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovų prašymas apklausti liudytoją nesusijęs su šios civilinės bylos dalyku. Ieškovai, prašydami kaip liudytoją apklausti (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos vyriausiąjį architektą, duomenų, kokias su ginčijamu Privalomuoju nurodymu ir jo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu susijusias aplinkybes toks asmuo gali paaiškinti, nenurodė. Teisėjų kolegija pažymi, jog šios nagrinėjamos civilinės bylos dalyką sudarė Privalomajame nurodyme nustatyto pažeidimo pagrįstumo įvertinimas, o ne aplinkybių dėl ieškovų teisės įgyvendinti konkrečius su specialistais suderintus projektinius sprendinius nustatymas. Nors apeliantai teigia, jog specialisto paaiškinimai galėjo padėti nustatyti esmines bylos aplinkybes – ar pagrįsta atsakovės išvada dėl statybos ginčo teritorijoje draudimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – ir Priežiūros įstatymas) numato, kad statinių statybos atitiktį galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, statybos valstybinę priežiūrą įgyvendina ir vykdo Inspekcija (Priežiūros įstatymo 7 straipsnis, 10 straipsnis).

Bendrosios įrodinėjimą ir įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančios taisyklės numato, jog byloje esančius įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29 punktas). Nagrinėjamu atveju, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, jog netenkindamas ieškovų prašymo dėl liudytojo apklausos, pirmosios instancijos teismas apribojo ieškovų teisę teikti bylai reikšmingus įrodymus.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų akcentuojami proceso teisės pažeidimai nesudaro pagrindo pripažinti jų esminiais, dėl kurių byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas apeliantų argumentus dėl esminių proceso teisės pažeidimų atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliantai, be kita ko, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas į ieškovų pateiktus dokumentus (duomenis apie vandentiekio ir nuotekų tinklų statybą prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini), aptarnavimo vietos prie kavinės išplėtimo projekto, 2025 m. rugpjūčio 14 d. suderinto su (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos vyriausiuoju architektu palapinei projekto) visiškai nekreipė dėmesio, jų nevertino ginčo kontekste. Pasisakydamas dėl šių apeliantų argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime atskirai neaprašė ir neįvardijo visų bylai pateiktų šalių įrodymų, savaime nereiškia, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas šių įrodymų nevertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir nuspręsdamas dėl ginčo esmės į juos neatsižvelgė. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tyrė byloje pateiktus įrodymus, vertino jų visumą, pasisakė dėl pagrindinių nagrinėjamam klausimui bylos faktinių bei teisinių aspektų. Tai leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą. Aplinkybė, kad apeliantai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas) ir savaime nereiškia, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliaciniu skundu apeliantai taip pat kvestionuoja viešojo intereso ginčo atveju buvimą. Nurodo, jog atsakovė neįrodė būtinybės ginti viešąjį interesą dėl statybos darbų, nuo kurių atlikimo praėjo daugiau nei 2 metai. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliantų argumentai taip pat nepagrįsti.

Vadovaujantis Priežiūros įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatomis, Inspekcija pagal kompetenciją nenagrinėja skundų dėl statybos teisėtumo, jeigu paaiškėja, kad statybos darbai atlikti daugiau kaip prieš 2 metus iki skundo pateikimo, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba kai kyla įtarimų, kad pažeistas viešasis interesas. Jeigu kyla įtarimų dėl galimų viešojo intereso pažeidimų, skundas visais atvejais nenagrinėjamas, jeigu jis paduotas praėjus 10 metų nuo statybos darbų atlikimo. Jeigu šios aplinkybės paaiškėja pradėjus nagrinėti skundą, skundo nagrinėjimo procedūra nutraukiama (Priežiūros įstatymo 31 straipsnio 3 dalis).

Statybos įstatymo 52¹ straipsnis numato, jog su statyba susijusį viešąjį interesą sudaro kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo, miškų, žemės gelmių išteklių, kitų gamtos išteklių apsauga ir racionalus naudojimas, visuomenės sveikatos apsauga, darnus kultūrinio kraštovaizdžio formavimas (1 punktas), taip pat valstybės, savivaldybės žemės naudojimas, valdymas ar disponavimas ja, statyba saugomose teritorijose, miškuose, visuomeninės paskirties statiniuose ar teritorijose (2 punktas).

Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Inspekcijos skundo dėl statybos darbų nagrinėjimo metu Statybos įstatymo 52¹ straipsnio nuostatos, apibrėžiančios su statyba susijusio viešojo intereso turinį, galiojo. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog Žemės sklypas, kuriame ieškovai pastatė ginčo stoginę, nuosavybės teise priklauso valstybei, patikėjimo teise šį sklypą valdo (duomenys neskelbtini) savivaldybė. Žemės sklypas yra kompleksinėje saugomoje teritorijoje, (duomenys neskelbtini) nacionaliniame parke, pajūrio juostoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie faktai savaime atitinka įstatyme nustatytus viešojo intereso kriterijus, nes statyba vyko saugomoje vietovėje, tai pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Priežiūros įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, pakanka pagrįsto įtarimo dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, kad skundo dėl statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo tyrimas būtų pradėtas, tęsiamas ir užbaigtas. Apeliantų nurodomos aplinkybės, jog nuo statybos darbų atlikimo, kaip teigia apeliantai, praėjo daugiau nei 6 metai, o Inspekcija ilgą laiką pažeidimų nenustatė, pačios savaime viešojo intereso buvimo nepaneigia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012 ir kt.). Tai, kad statybos darbų atlikimo metu Statybos įstatyme nebuvo įtvirtinta su statyba susijusio viešojo intereso sąvoka ar jos turinys, pirmosios instancijos teismo išvados, jog statybos teisėtumas ginčo teritorijoje yra viešojo intereso klausimas, taip pat nepaneigia.

Apeliantai nepagrįstai teigia, jog įrodinėjimo dalyką byloje sudarė ne naujo statinio savavališkos statybos faktas, o aplinkybės, susijusios su absoliučiu draudimu statyti statinius Žemės sklype. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, 12 punktas). Šiuo atveju ieškovai byloje pareikštu ieškiniu prašė panaikinti Privalomąjį nurodymą, ieškinio reikalavimus grindė aplinkybėmis, jog Inspekcijos veiksmai nėra susiję su viešojo intereso gynimu, ieškovai atliko tik statinio remontą, o naujo statinio nepastatė. Nesutikdama su ieškinio reikalavimais atsakovė teigė, jog ieškovai pastatė naują statinį – Stoginę, kuri atitinka nekilnojamojo turto apibrėžtį, kai tokio statinio statyba Žemės sklype negalima. Taigi būtent šios aplinkybės apibrėžė ginčo ribas, o ne apeliantų akcentuojamos aplinkybės dėl absoliutaus draudimo vykdyti statybos darbus Žemės sklype buvimo (nebuvimo).

Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai pastatė naują statinį, teigia, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo su tokia apeliantų pozicija sutikti.

Statybos įstatymas apibrėžia, jog naujo statinio statyba – tai statyba, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalis). Statyba – tai veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 85 dalis).

Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai sudaro pagrindą daryti išvadą, jog iki 2018–2020 m. statybos darbų atlikimo tokio statinio, kokio buvimą nustatė ir faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktuose aprašė bei Privalomuoju nurodymu įpareigojo nugriauti Inspekcija, nebuvo. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog iki 2019 m. gegužės mėn. Žemės sklype buvo įrengta kitokios medinės konstrukcijos stoginė – daugiašlaičiu stogu, išorė dengta tentine danga (geltona iki 2012 m. birželio mėn., vėliau – mėlyna) ir varstomais langais. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, 2003 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės vyr. architektas suderino leidimą prie Žemės sklype esančios Kavinės sumontuoti vasaros pavėsines pagal pateiktą projektą, pavėsines leista naudoti vasaros sezonui, tai yra laikinai. Nuo 2013 m. stovėjusios pavėsinės buvo tentinės, lengvos konstrukcijos pavėsinės, turėjo kilnojamojo daikto požymių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.2 straipsnio 3 dalis). Inspekcijos faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktais užfiksuota stoginė, kurios ilgis apie 10,07 m, plotis apie 7,36 m, aukštis žemesnėje dalyje apie 2,5 m, aukštesnėje dalyje apie 3,22 m, priskirtina I grupės nesudėtingajam inžineriniam statiniui. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalį, statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Esant tokioms aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovai pastatė naują statinį. Apeliantų nurodomos aplinkybės, jog stoginės su tentu ir stoginės su polikarbonato danga paskirtis ir konstrukcija yra tapati, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Nauja statyba vertinama pagal faktiškai atliktų darbų apimtį ir rezultatą, o ne pagal tai, kaip konkrečius darbus vertina juos atlikęs statytojas. Apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog ginčo Stoginė atitinka nekilnojamajam daiktui (statiniui) keliamus reikalavimus, ieškovai pastatė naują statinį, kurio statybą (išskyrus sunykusių pastatų atkūrimą) draudžia teritorijų planavimo dokumentai.

Pasisakydamas dėl apeliantų argumentų, kuriais ieškovai neigia išvadas dėl naujo statinio statybos draudimo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog, kaip minėta, nagrinėjamos civilinės bylos dalyką sudarė Privalomuoju nurodymu nustatytų įpareigojimų ieškovams nugriauti konkretų statinį – Stoginę – pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas. Apeliantų nurodomos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos patvirtinto Bendrojo plano sprendiniai draudžia tik naujų pastatų statybą, o ne apskritai statybą Žemės sklype, teikiami duomenys, jog Žemės sklype buvo vykdomi vandentiekio ir nuotekų tinklų, t. y. inžinerinių tinklų, statybos ar remonto (rekonstrukcijos) darbai, ieškovai suderino projektą dėl palapinės ant esamos tvoros įrengimo prie Kavinės ir kt., patys savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog ieškovai pastatė naują statinį, kurio statyba Žemės sklype negalima. Po Privalomojo nurodymo parengimo ieškovų suderinti tam tikrų planuojamų įgyvendinti statybos darbų projektiniai sprendiniai ir galimybės juos įgyvendinti nesudaro šios apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos dalyko bei nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

Apibendrindamas nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas mano, kad tiek skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai, nustatytos faktinės aplinkybės įvertinti ne taip, kaip juos vertina ir interpretuoja apeliantai, nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apibendrindamas anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė statybos ir statybos valstybinę priežiūrą reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovų apeliacinį skundą atmetus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.