Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2026 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi Nr. DOK-2801 atsisakė priimti ieškovų kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.Ieškovų 2026 m. rugsėjo 18 d. pateiktame kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 256 straipsnio, 263 straipsnio 2 dalies, 329 straipsnio 1 dalies normas, taip pažeisdamas rungimosi bei šalių lygiateisiškumo, tiesioginio bei žodinio bylos nagrinėjimo, teisės būti išklausytu principus, netinkamai vadovavosi teismų praktika. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, neatnaujindamas bylos nagrinėjimo iš esmės, pažeidė CPK 15 ir 16 straipsniuose įtvirtintus principus, sprendimą grindė posėdyje neištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo padarytą proceso teisės normų pažeidimą, tačiau klaidingai konstatavo, jog šis pažeidimas buvo formalus ir negalėjo turėti įtakos bylos rezultatui, nes ieškovai savo argumentus pateikė apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino dvi skirtingas procesines garantijas – šalies teisę būti išklausytai pirmosios instancijos teisme iki sprendimo priėmimo ir šalies teisę apskųsti jau priimtą teismo sprendimą (procesinę teisę į apeliaciją). Galimybė skųsti jau priimtą nepalankų teismo sprendimą nėra ir negali būti laikoma lygiaverte procesinei garantijai daryti įtaką teismo vidiniam įsitikinimui ir sprendimo turiniui iki jo priėmimo. 2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdo ir proporcingumo, netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką byloje (pažeidė CPK 12, 176–178, 185 straipsnius) bei neatskleidė bylos esmės (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Teismai, spręsdami dėl privalomojo nurodymo nugriauti ginčo stoginę teisėtumo, nevertino aplinkybių, kurias pagal kasacinio teismo praktiką būtina nustatyti prieš taikant kraštutinę neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonę, t. y. neišanalizavo, ar konkrečiu atveju egzistuoja teisiškai pašalinamas trūkumas (galimybė parengti projektą, suderinti jį su atsakingomis institucijomis bei savivaldybės vyriausiuoju architektu ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, arba, nesant galimybių statinį nugriauti. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrojo plano, patvirtinto Neringos savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. T1-164, nuostatas. Ieškovai pateikė Neringos savivaldybės administracijos 2025 m. birželio 11 d. raštą, kad draudimas statyti ginčo sklype nėra besąlygiškas ar absoliutus – statyba bei statinių pertvarkymas galimi įvykdžius teisės aktuose nustatytas sąlygas. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas atsisakė vertinti Savivaldybės administracijos išaiškinimą, konstatuodamas, jog ginčo ribas apibrėžia tik naujo statinio pastatymo faktas, o ne draudimo absoliutumo klausimas.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 26, 72 dalių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas jau egzistuojančio objekto nusidėvėjusių konstrukcijų bei dangos pakeitimą kokybiškesnėmis, ilgaamžiškesnėmis medžiagomis (nepakeičiant statinio buvimo vietos, paskirties ir nepadidinus jo užstatymo ploto bei matmenų) kvalifikavo kaip naują statybą vien dėl to, kad po atliktų darbų objektas įgyja nekilnojamojo daikto požymius. Toks Statybos įstatymo nuostatų aiškinimas yra ydingas. Skiriamasis naujo statinio statybos ir statinio rekonstravimo požymis yra tas, kad naujo statinio statybos darbai yra vykdomi siekiant sukurti naują statinį (iki tol neegzistavusį arba vietoj visiškai sugriuvusio, sunaikinto ar nugriauto pastatant kitą), o statinio rekonstravimo darbai yra vykdomi siekiant esminio esamo statinio pertvarkymo, įskaitant ir naujos statinio kokybės (bet ne naujo statinio, išskyrus Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nurodytus priestatus) sukūrimą. Teismas šiuo atveju turėjo vertinti ne tik galutinio objekto būklę, bet ir atliktų darbų pobūdį, apimtį, techninius kriterijus, leidžiančius atriboti remonto ir naujo daikto sukūrimo požymius.Atrankos kolegija, susipažinusi su 2026 m. rugsėjo 18 d. paduotu ieškovų kasaciniu skundu, pažymi, kad šio kasacinio skundo turinys yra pertvarkytas, argumentai pergrupuoti, kai kurie sutrumpinti, kiti šiek tiek išplėsti, kaip pvz., pirmas klausimas dėl proceso teisės normų pažeidimo, naujai argumentuojami, nurodomos kitos kasacinio teismo nutartys. Taigi antrą kartą paduoto kasacinio skundo argumentų esmė išliko nepakitusi lyginant su pirmą kartą paduoto kasacinio skundo argumentais, nes abiejuose skunduose keliami tie patys klausimai dėl tų pačių proceso ir materialiosios teisės normų aiškinio ir taikymo. Anksčiau teikto kasacinio skundo argumentus atrankos kolegija jau įvertino kaip nepagrindžiančius kasacijos pagrindų egzistavimo. Atrankos kolegijai nėra pagrindo dėl naujo kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei buvo padaryta dėl pirmiau paduoto kasacinio skundo.Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Atsisakius priimti kasacinį skundą, už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas jį sumokėjusiam ieškovų advokatui V. Žarkovui. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.