Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Egidijaus Šileikio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Įsakymas yra nepagrįstas, nes buvo netinkamai taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 26 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 punktas. Pareiškėjo įsitikinimu, pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, jis turi teisę turėti dvigubą (daugybinę) pilietybę visą gyvenimą.

Pareiškėjo tėvas gimė Lietuvos Respublikoje, jo tautybė – lietuvis. Lietuvos Respublikos pilietybę tėvas įgijo gimimu (tėvo tėvai buvo lietuviai). Pareiškėjo mama taip pat lietuvė. Pareiškėjas gimė Rusijoje. Įrašas apie jo gimimą įrašytas ir Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos skyriuje; gimimo liudijimas jam išduotas (duomenys neskelbtini). Tiek Lietuvos Respublikos pilietybę, tiek kitos valstybės pilietybę pareiškėjas įgijo gimdamas, todėl iš jo negalėjo būti atimta Lietuvos Respublikos pilietybė, kurią jis įgijo, nors ir už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tačiau gimdamas, kadangi jo tėvai buvo ir mirė Lietuvos piliečiais.

Pareiškėjas gyvena Lietuvoje, turi nekilnojamąjį turtą, naudojasi Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortele, Lietuvos Respublikos pasu, kuriame įrašyta ir jo pilietybė – Lietuvos Respublikos pilietis; jam suteiktas asmens kodas.

Atsakovas ypač kritiškai vertina pareiškėjo teikiamų duomenų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 13 d. pateikė pranešimą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), kuriame nurodė, jog Rusijos Federacijos pilietybę įgijo 2016 m. (duomenys neskelbtini) ir pateikė tai patvirtinantį jam išduotą Rusijos Federacijos pasą, tačiau skunde teismui nurodo, kad Rusijos Federacijos pilietybę įgijo gimdamas, t. y. Rusijos Federacijos piliečiu neva yra laikomas nuo gimimo. Tai yra nauji duomenys, kurie nebuvo ir objektyviai negalėjo būti žinomi bei įvertinti Įsakymo priėmimo metu, taip pat yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Pareiškėjas naujus faktus / duomenis galėjo ir turėjo pateikti Migracijos departamentui, pildydamas pranešimą, arba šio pranešimo nagrinėjimo metu.

Vidaus reikalų ministro valia, Įsakyme išreikšta pagal vieną faktų sudėtį, teisme ginčijama pagal kitą, Įsakymo priėmimo nežinomą faktų sudėtį. Tokiu pagrindu inicijuotas teisminis procesas yra nesąžiningas ir teisiškai ydingas. Todėl teismas turėtų atsisakyti vertinti pareiškėjo po Įsakymo priėmimo nurodomas naujas aplinkybes ir teikiamus naujus duomenis dėl jo teisės į dvigubą pilietybę.

Migracijos departamentas, gavęs informaciją apie pareiškėjo turimą Rusijos Federacijos pilietybę, atliko tyrimą ir nenustatė, kad pareiškėjas turi teisę į dvigubą pilietybę pagal bet kurį iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktų. Todėl Migracijos departamentas informavo pareiškėją, kad jis turi pateikti pranešimą ir dokumentus, patvirtinančius jo teisę į dvigubą pilietybę. Pareiškėjas pateikė pranešimą, kuriame nurodė, kad tokios teisės neturi. Todėl pateiktų / surinktų duomenų pakanka Vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priimti, o atsakovas ir Migracijos departamentas šiuo aspektu įgyvendino visus būtinus veiksmus. Pareiškėjas pats sukūrė prielaidas kilusioms teisinėms pasekmėms – Lietuvos Respublikos pilietybės netekimui – atsirasti, tačiau bando jas nesąžiningai ginčyti teismo tvarka. Įsakymas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo pranešimą ir šio pranešimo nagrinėjimo metu pateiktų dokumentų apimtyje yra teisėtas ir pagrįstas.

Nauji faktai, kurie nebuvo nurodomi ir žinomi byloje Įsakymo priėmimo metu, neturi įtakos Įsakymo teisėtumui, šioje byloje yra nevertintini ir dėl to nėra teisinio pagrindo Įsakymo tuo pagrindu naikinti. Tačiau nauji faktai galėtų būti pagrindu atsakovui svarstant dėl naujo administracinio sprendimo priėmimo pagal pareiškėjo atsakovui ar Migracijos departamentui pateiktą prašymą / skundą, kuriame šie nauji faktai būtų nurodyti ir institucijos spręstų dėl naujo administracinio sprendimo pagal šiuos naujus faktus priėmimo.

Pareiškėjas objektyviai negalėjo įgyti gimimu nei Lietuvos Respublikos, nei Rusijos Federacijos pilietybės, nes 1) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1991 m., pasirašęs pasižadėjimą Lietuvos Respublikai ir apsisprendęs priimti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. ne gimimu; 2) be fakto, kad į bylą nepateikti Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo datą ir teisinį pagrindą patvirtinantys dokumentai, Rusijos Federacijos pilietybės (kaip tokios) klausimai pradėti spręsti tik priėmus 1991 m. lapkričio 28 d. Rusijos Federacijos įstatymą Nr. 1948-I „Dėl Rusijos Federacijos pilietybės“ pagal skirtingus teisinius pagrindus, todėl pareiškėjas skunde pateiktais duomenimis neįrodė net tikimybės, kad Įsakymas yra nepagrįstas. Šie faktai galėtų būti įvertinti vykdant viešąjį administravimą, kurio teismai nevykdo.

Kitos skunde nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo tėvų ar senelių tautybės, taip pat Lietuvoje nuosavybės teise jam priklausančio nekilnojamojo turto, sprendžiamam Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo klausimui neturi jokios teisinės reikšmės.

Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jam nepagrįstai panaikinta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pareiškėjas gimė, Rusijoje, o 1991 m. pasirašė pasižadėjimą Lietuvos Respublikai, todėl pareiškėjas neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės gimimu. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę buvo įgijęs vadovaujantis 1989 m. lapkričio 3 d. priimto Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsniu. Pareiškėjas negalėjo įgyti Lietuvos pilietybės gimimu, nes jo gimimo metu minėtas įstatymas nebuvo priimtas ir tuo metu Lietuvos Respublika, o tuo labiau Lietuvos Respublikos, pilietybė realiai neegzistavo. Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas buvo išduodamas tik laisva valia apsisprendusiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo (priėmimo). Pareiškėjas buvo pilnametis minėtu laikotarpiu, todėl jis galėjo pats spręsti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad jis Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimimu.

Tokia Migracijos departamento daroma išvada pagrįsta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarimu. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, Vidaus reikalų ministras priėmė teisėtą ir pagrįstą Įsakymą.

II.

Migracijos departamentas 2024 m. liepos 18 d. gavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės (toliau – ir VSAT) el. laišką, kuriuo buvo atsiųsta pareiškėjui 2016 m. (duomenys neskelbtini) išduoto Rusijos Federacijos paso kopija.

Migracijos departamentas išsiuntė pareiškėjui 2024 m. liepos 24 d. raštą Nr. 24SD17502, kuriuo, be kita ko, informavo apie gautus duomenis dėl pareiškėjo turimos Rusijos Federacijos pilietybės, prašė ne vėliau kaip per 1 mėnesį pateikti Migracijos departamentui laisvos formos pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, kuriame pareiškėjas turėtų nurodyti, kada įgijo kitos valstybės pilietybę, taip pat patikslinti, ar jis atitinka Pilietybės įstatymo reikalavimus (vieną iš reikalavimų), kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis (t. y. ar atitinka dvigubos pilietybės sąlygas) ir, jeigu bent vieną iš jų atitinka, pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 13 d. per MIGRIS užpildė pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini), pasirinkdamas pranešimo formą „neatitinku Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktų (vieno iš punktų) reikalavimų)“, kuriame, be kita ko, nurodė, kad 2016 m. (duomenys neskelbtini) įgijo Rusijos Federacijos pilietybę, taip pat pridėjo Rusijos Federacijos paso kopiją (toliau – ir Pranešimas).

Migracijos departamentas 2025 m. kovo 28 d. priėmė teikimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Teikimas) ir pasiūlė Vidaus reikalų ministrui priimti sprendimą dėl pareiškėjo (bei kitų Teikime nurodytų asmenų) Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Teikimą, priėmė šioje byloje ginčijamą administracinį aktą, kurio pagrindu jame įvardyti asmenys, be kita ko, ir pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, 26 straipsnio 1 dalį ir 32 straipsnio 3 punktą.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Pilietybės įstatymo (7 str. 1 d., 24 str. 2 d., 26 str.1 d., 32 str. 3 d., 33 str. 3 d.), Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (toliau – ir Aprašas; 18, 23, 23¹, 27 ir 30 p.), nuostatomis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino skundžiamą Įsakymo dalį.

III.

Teismas tik formaliai išvardijo, kokie nauji įrodymai byloje pateikti, tačiau nepateikė jokio vertinimo ir nenurodė motyvų dėl šių įrodymų sąsajumo su byloje pareiškėjo įrodinėjama aplinkybe dėl jo atitikties Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintai daugybinės pilietybės sąlygai („Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas“).

Pareiškėjo gimimo liudijimas gali patvirtinti aplinkybes, kad pareiškėjas gimė dabartinės Rusijos Federacijos teritorijoje (tuometinėje Sovietų Sąjungoje), ir jo tėvų tautybė – lietuviai. Tačiau šis dokumentas neįrodo pareiškėjo pilietybės įgijimo ir su pilietybe nėra susijęs. Analogiškai vertinamas pareiškėjo tėvo gimimo liudijimas. Teismas nenurodė, kaip šie įrodymai yra susiję su skunde įrodinėjama aplinkybe, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas. Analogiškas vertinimas pateiktinas ir dėl santuokos liudijimo – iš jo galima nustatyti tik santuokos sudarymo faktą, bet jame nėra duomenų apie pareiškėjo pilietybę (dar daugiau, santuokos liudijime skiltyje „pilietybė“ yra nurodytas brūkšnys ir duomenų, kad pareiškėjas būtų Rusijos ar Lietuvos pilietis, nėra).

Teismas ignoravo įrodymus, paneigiančius atitiktį ar tikimybę, kad pareiškėjas gali atitikti Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktą. Pilietybės įstatymo prasme asmenimis, kurie gimdami įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, be kitų sąlygų, pripažįstami gimusieji išimtinai nuo 1990 m. kovo 11 d. (t. y. nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo). Pareiškėjas gimė anksčiau, todėl jis nepatenka į šios normos taikymo ribas. Tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punkto sąlygos ir šis punktas negali būti taikomas. Teismas šio esminio argumento nevertino. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punkte yra įtvirtintos kumuliatyvios sąlygos, todėl bent vienos iš jų nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti išimtį dėl galimybės turėti daugybinę pilietybę. Šiuo atveju nenustačius vienos iš sąlygų (Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimu), nelieka būtinybės nustatyti kitos sąlygos (kitos valstybės pilietybės įgijimo gimimu) buvimo.

Teismas ignoravo ir kitą esminę bylos aplinkybę, t. y. kad byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys konkrečias pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo aplinkybes ir teisinį pagrindą, o būtent: pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1991 m., apsisprendęs priimti Lietuvos Respublikos pilietybę ir tuo tikslu pasirašęs tuometiniuose teisės aktuose nustatytą pasižadėjimą Lietuvos Respublikai ir gavęs Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo ne gimdamas. Šią aplinkybę patvirtina ir ginčui aktualus teisinis reguliavimas.

Todėl teisminio nagrinėjimo metu pateikti nauji įrodymai, priešingai nei nurodė teismas, nėra susiję ir neturi jokios „esminės reikšmės“ sprendžiant pareiškėjo teisės į dvigubą pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktą klausimą, nes ši teisė paneigta kitais bylos įrodymais. Pareiškėjo skundas grindžiamas išimtinai pareiškėjo individualia, jam palankia aplinkybių subjektyvia interpretacija, bet ne įrodymais.

Teismo nurodyti motyvai, kad skunde įrodinėjamos naujos aplinkybės galbūt sudarytų pagrindą pareiškėjui įgyti teisę į dvigubą pilietybę ir naujai paaiškėjusios aplinkybės gali turėti esminės reikšmės sprendžiant pareiškėjo pilietybės netekimo klausimą, kuriais remiantis teismas nusprendė panaikinti Įsakymą, yra klaidingi, nepagrįsti ir paneigti bylos įrodymais.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu deklaratyviai užsiminė, kad pareiškėjas galbūt galėtų būti laikomas ir atitinkantis Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 5 punkto nuostatą, t. y. sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę, ir pateikė pareiškėjo bei Rusijos Federacijos pilietės santuokos liudijimo kopiją. Tačiau tai prieštarauja paties pareiškėjo skunde nurodytai aplinkybei, jog jis atitinka 7 straipsnio 1 punkto sąlygą, t. y. Rusijos pilietybę įgijo gimdamas. Vienos iš 7 straipsnio 1 ir 5 punktų sąlygų buvimas eliminuoja galimybę taikyti kitą. Taip pat pareiškėjas šiai atitikčiai patvirtinti nepateikė jokių įrodymų. Be to, santuokos liudijime skiltyje „pilietybė“ yra nurodytas brūkšnys ir duomenų, kad pareiškėjas būtų Rusijos pilietis, nėra. Ši pareiškėjo pozicija ura deklaratyvi ir nepagrįsta.

Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai vertintini kartu su dar viena esmine nagrinėjamos bylos aplinkybe, o būtent: aplinkybės dėl pareiškėjo tariamos atitikties Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nurodytai sąlygai tapo žinomos tik teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau pareiškėjas Pranešime nurodė, kad 2016 m. (duomenys neskelbtini) įgijo Rusijos pilietybę, pridėjo Rusijos piliečio paso kopiją, taip pat pažymėjo, kad neatitinka jokių Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktų (vieno iš punktų) reikalavimų. Tačiau skunde teismui pareiškėjas šį faktą sąmoningai nutylėjo ir nurodė Pranešimui priešingas aplinkybes.

Įsakymas jo priėmimo metu buvo teisėtas, tą pripažino ir teismas, tačiau nepagrįstai jį panaikino. Tai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (pvz., nutartis administracinėje byloje Nr. eA-836-525/2025) bei vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byla Nr. A-1970-552/2025, kuri yra neaktuali nagrinėjamu atveju.

Šios bylos duomenys neindikuoja jokio pareiškėjo teisių, kurias reikėtų ginti teismo pasirinktu būdu, pažeidimo. Priešingai, Migracijos departamento ir atsakovo atlikti veiksmai buvo teisėti bei atitinka ginčui aktualus teisinio reguliavimo nuostatas, taip pat bylos duomenys paneigia aplinkybę, kad pareiškėjas turi teisę į dvigubą pilietybę pagal skunde nurodytą Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktą. Atsakovas nesutinka su teismo argumentais dėl neformalaus teisingumo ir nurodo, kad teismo sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu konstitucinę teisingumo sampratą.

Ministerija papildomai pažymi, kad hipotetiškai pareiškėjui kada nors turint kitokių pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų jo teisę į dvigubą pilietybę, jam nėra ir nebūtų užkirstas kelias šią teisę įrodyti / ginti ne teismo tvarka.

Pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, taip pat dokumentų migracijos tarnybos teikimo klausimais patirties. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu pareiškėjas gyveno ir dirbo Lietuvoje, todėl, kaip ir visi kiti asmenys, Lietuvos pilietybę įgijo asmuo, kurį su šalimi sieja jo tautybė, taip pat ši Lietuva buvo ir jo tėvų bei senėlių tėvyne. Todėl pareiškėjas negalvojo, kad galėtų būti kitos šalies piliečiu.

Gavęs Migracijos departamento 2024 m. liepos 24 d. raštą, pareiškėjas nesuprato jo esmės, todėl užsiregistravo į Migracijos departamento skyrių konsultacijai. Migracijos departamento darbuotojai pareiškėjas pateikė su savimi turėtus savo ir tėvo gimimo liudijimus, taip pat Rusijos Federacijos pasą, kitų dokumentų neturėjo. Darbuotoja kitų dokumentų nereikalavo ir neprašė pateikti santuokos liudijimo, nors pase buvo nurodyta, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką. Darbuotoja užpildė tam tikrą formą ir ją įkėlė į MIGRIS. Pareiškėjas nežinojo, kad ši užpildyta forma patvirtina, jog pareiškėjas neturi teisės turėti dviejų valstybių pilietybių.

Pareiškėjui Migracijos departamento darbuotojos pagalba 2024 m. rugpjūčio 13 d. pateikus pranešimą dėl 2016 m. (duomenys neskelbtini) Rusijos pilietybės įgijimo, Migracijos departamentas neinicijavo jokių tyrimo veiksmų. Tačiau pareiškėjas Lietuvoje yra įsigijęs butą ir jame deklaravęs gyvenamąją vietą, Vedybų sutarčių registre yra įregistravęs Vedybų sutartį. Atsakovas šių duomenų neįvertino.

Rusijoje nuolat gyvena pareiškėjo žmona. Turėdamas tikslą palengvinti įvažiavimą į Rusijos Federaciją, pareiškėjas pasinaudojo Rusijoje galiojančiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį Rusijos pilietybė suteikiama registracijos tvarka asmenims, kurių sutuoktinis ar tiesioginės linijos giminaitis yra Rusijos pilietis. Ši tvarka patvirtina, kad šiuo pagrindu Rusijos pilietybės suteikimo klausimas atskirai nėra sprendžiamas, Rusijos pasas yra išduodamas pasikreipus dėl paso išdavimo ir pateikus santuokos liudijimą be atskiros pilietybės suteikimo procedūros. Tokiu būdu pareiškėjui ir buvo išduotas Rusijos pasas.

Teismas, nagrinėdamas bylą, negalėjo elgtis itin formaliai ir neatsižvelgti į aplinkybes, kurios paaiškėjo nagrinėjant bylą. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas pateikė papildomus dokumentus, kad pareiškėjas Rusijos pilietybę įgijo santuokos, sudarytos su Rusijos piliete, pagrindu. Ši aplinkybė atsakovui turėjo būti žinoma.

Tai, kad pareiškėjas, siekdamas išsaugoti Lietuvos pilietybę, nepateikė visų tam tikras faktines aplinkybes patvirtinančių dokumentų, negali nulemti sprendimo atimti iš jo Lietuvos pilietybę, tokiu būdu pažeidžiant jo pagrindinį ryšį su valstybe, kuri yra jo tėvų, senelių gimtoji žemė, kuri vieniją Tautą ir kurioje pareiškėjas turi gyvenamąją vietą. Atsakovas privalėjo išnagrinėti visas su pareiškėju susijusias aplinkybes, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas pateikė visus dokumentus, susijusius su juo ir kitos valstybės pilietybės įgijimo faktu. Migracijos departamentas turėjo pareigą pareikalauti trūkstamų dokumentų iš pareiškėjo, dalis dokumentų galėjo būti gauta iš valstybės registrų. Tik gavus visus aktualius duomenis galėjo būti priimtas objektyvus sprendimas. Apeliaciniame skunde atsakovas kritikuoja atskirus pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginius, tačiau neatsižvelgia į sprendimo esmę. Todėl apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis turi teisę į dvigubą pilietybę. Teismas sudarė pareiškėjui sąlygas apeiti Aprašo 30 punkte nustatytą procedūrą (nenustatęs pareiškėjo atitikties Pilietybės įstatymo 7 str. nuostatoms, panaikino teisėtą Įsakymą). Toks teismo sprendimas neatitinka protingumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principų.

Teismas netyrė pareiškėjo pateiktų dokumentų įrodomosios reikšmės Pilietybės įstatymo kontekste ir nekonstatavo, kad pareiškėjas atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punkto sąlygas. Pareiškėjas gimė Rusijoje, pasirašė pasižadėjimą Lietuvos Respublikai, todėl neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės gimimu. Pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punkto sąlygų turėti dvigubą pilietybę. Teismas neįvertino minėtų aplinkybių, todėl neišnagrinėjo bylos esmės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vidaus reikalų ministro 2025 m. balandžio 24 d. įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalies, kuria pareiškėjas pripažintas netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad atsakovas skundžiamoje Įsakymo dalyje negalėjo nuspręsti, kad pareiškėjas netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, nes (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) išduotame gimimo liudijime patvirtintas pareiškėjo gimimas lietuvių tėvų šeimoje Rusijoje (duomenys neskelbtini) vertintinas kaip lemiantis tiek Lietuvos Respublikos pilietybės, tiek Rusijos pilietybės įgijimą gimstant. Tai atitinka galiojančiame Pilietybės įstatyme nurodytą atvejį, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad ginčą nulėmė pareiškėjo nenuosekliai teiktų duomenų prieštaringumas. Nauji pareiškėjo teikiami duomenys nepaneigia, kad Migracijos departamentas, gavęs informaciją apie pareiškėjo turimą Rusijos Federacijos pilietybę, tinkamai atliko tyrimą ir pagrįstai nenustatė pareiškėjo turimos teisės į dvigubą pilietybę pagal bet kurį iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės gimdamas Rusijoje (duomenys neskelbtini) nes jis, būdamas pilnamečiu bei galėdamas apsispręsti dėl atitinkamos pilietybės, 1991 m. pasirašyto pasižadėjimo Lietuvos Respublikai pagrindu buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal asmens pasirinkimą numačiusias 1989 m. Pilietybės įstatymo nuostatas. Jos negaliojo pareiškėjo gimimo metu ir buvo išaiškintos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarime kaip nulemiančios Sovietų Sąjungos pilietybės netekimą įgyjant Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino pareiškėjo ginčijamą Įsakymo dalį, nurodydamas nekylantį (neatsirandantį) atsakovo įpareigojamą priimti priešingą sprendimą, t. y. išliekančią atsakovo galimybę priimti, be kita ko, analogišką, tik tinkamai motyvuotą sprendimą. Teismas pažymėjo jam nagrinėjamu atveju tenkančią pareigą vykdyti materialųjį ir ne formalųjį teisingumą, kuris turi būti užtikrintas individualizuojant pareiškėjo situaciją pagal visas bylos aplinkybes ir jų kontekste vertinant atsakovo poziciją, kad pareiškėjo ginčijama administracinio akto dalis jos priėmimo metu buvo teisėta ir pagrįsta.

Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai ir neteisingai įvertinta, kad pareiškėjo gimimo ir santuokos liudijimai bei pareiškėjo tėvo gimimo liudijimas, kaip nauji įrodymai, gali turėti esminės svarbos vertinant pareiškėjo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1991 m. pagal tuomet galiojusį

1989 m. priimtą Pilietybės įstatymą, atitiktį galiojančiame Pilietybės įstatyme nustatytoms daugybinės pilietybės sąlygoms, t. y. nuostatai „Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas“.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi įrodymų vertinimas. Jis pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva.

Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas, gavęs VSAT 2024 m. liepos 18 d. el. laišką ir juo atsiųstą pareiškėjo 2016 m. (duomenys neskelbtini) išduoto Rusijos Federacijos paso kopiją, išsiuntė pareiškėjui 2024 m. liepos 24 d. raštą Nr. 24SD17502, kuriuo informavo apie gautus duomenis dėl pareiškėjo turimos Rusijos Federacijos pilietybės ir prašė ne vėliau kaip per 1 mėnesį pateikti Migracijos departamentui laisvos formos pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. MIGRIS elektroninėje sistemoje 2024 m. rugpjūčio 13 d. įkeltas Rusijos (duomenys neskelbtini) srityje (duomenys neskelbtini) gimusio ir Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) gyvenančio pareiškėjo „Pranešimas dėl pilietybės“ , t. y. „Pranešimas apie kitos valstybės pilietybės įgijimą (neatitinku Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7, 9 ir 11 punktų (vieno iš punkto) reikalavimų“. Šio pranešimo dalis „Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę duomenys“ nurodo kitos valstybės (Rusijos) pilietybės įgijimo 2016 m. (duomenys neskelbtini) duomenis. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 28 d. teikimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ inicijavo pareiškėjo turimos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo procedūrą, nurodydamas, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ar 11 punktų reikalavimus, t. y. dvigubos pilietybės sąlygas.

Ginčijamo atsakovo 2025 m. balandžio 24 d. Įsakymo, kuriame pirmiausia nurodomi jo priėmimą nulėmę bendrieji teisiniai pagrindai (Pilietybės įstatymo 24 str. 2 p., 26 str. 1 d., 32 str. 3 p.) ir konkretus faktinis pagrindas (minėtas Migracijos departamento 2025 m. kovo 28 d. teikimas), 1 punkte išvardyti Lietuvos Respublikos pilietybės netenkantys asmenys (iš viso dešimt), tarp jų – ir identifikuojanti pareiškėją. Tokia atsakovo Įsakymo dalis visų šio viešojo administravimo akto nuostatų kontekste vertintina kaip nulemianti pareiškėjui nepriimtiną teisinį padarinį, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkančio asmens teisinės padėties Lietuvos Respublikoje pasikeitimą. Šiame kontekste paminėtina, kad byloje esantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pareiškėjui (duomenys neskelbtini) išduotas valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas patvirtina atitinkamus valstybinio socialinio draudimo santykius, kurių dalyviu yra ar buvo pareiškėjas, taip pat pareiškėjui Lietuvos Respublikoje suteiktą asmens kodą.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pareiškėjo anksčiau įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės 1991 m., kai jis tokią pilietybę įgijo 1991 m. (duomenys neskelbtini) pasirašydamas pasižadėjimą Lietuvos Respublikai ir tuo apsispręsdamas priimti Lietuvos Respublikos pilietybę, kuo remiantis jam buvo išrašytas piliečio pažymėjimas kaip dar nepagaminto (neparengto) Lietuvos Respublikos piliečio paso laikinasis pakaitalas, tačiau nesutariama, ar atsakovas pagal turimą ir pareiškėjo suteiktą informaciją pagrįstai ir teisingai vertino, kad pareiškėjas nepriskirtinas asmenims, kurie pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio dispozityvias nuostatas turi teisę vienu metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, ir priskirtinas asmenims, kurie pagal minėto įstatymo imperatyvias nuostatas negali turėti dvigubos (daugybinės) pilietybės, todėl netenka Lietuvos Respublikos pilietybės, jei turi įgiję kitos valstybės pilietybę.

Ginčo esmę sudaro ne pareiškėjo teisė būti Lietuvos Respublikos piliečiu pagal jo

1991 m. įgytą Lietuvos Respublikos pilietybę 1989 m. Pilietybės įstatyme nustatytų reikalavimų pagrindu, taigi ne pareiškėjo akcentuojamu jo tėvų buvimo lietuviais pagrindu, bet pareiškėjo teisė turėti daugybinę (dvigubą) pilietybę pagal galiojančio Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktą ir jame numatytą asmeniui gimstant įgyjamą kelių valstybių pilietybę, t. y. tiek Rusijos pilietybę, tiek Lietuvos Respublikos pilietybę.

Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtinti Lietuvos Respublikos pilietybės ir su ja ribotai galinčios būti susietos dvigubos (daugybinės) pilietybės pagrindai: 1) Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (12 str. 1 d.); 2) išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (12 str. 2 d.); 3) pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (12 str. 3 d.).

Taigi konstitucinis pilietybės santykių reguliavimas ir jo dalimi esantis atskirų atvejų, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, išimties principas reikalauja, kad daugybinė pilietybė nebūtų itin paplitęs teisinis reiškinys ordinarinės Lietuvos teisėkūros ir jos taikymo praktikos pagrindu (žr. ir plg. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą, kuriame išaiškinta, kad „pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“). Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, kuriame pabrėžta Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta visų asmenų lygybė įstatymui, įvertinta, be kita ko, Seimo narių grupės konstitucinė abejonė dėl vieno iš tuometinių Pilietybės įstatyme nustatytų pilietybės netekimo pagrindo – įgijus kitos valstybės pilietybę – taikymo išimties: šis netekimo pagrindas netaikomas lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. Minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pripažinta, kad Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 18 straipsnyje „Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas“ nustatytas reglamentavimas, pagal kurį nuostata „Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: <...> įgijus kitos valstybės pilietybę“ netaikoma „lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu“ prieštarauja Konstitucijai.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo doktrinoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2200-1188/2024) pažymėta, jog Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas – konstitucinio pilietybės instituto elementas, vadinamasis subinstitutas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos nuostatoje „Pilietybės <...> netekimo tvarką nustato įstatymas“ (12 str. 3 d.) ir nulemiantis įstatymų leidėjo konstitucinį privalėjimą reglamentuoti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą ir su tuo susijusių pilietybės santykių esminius aspektus; tai darydamas įstatymų leidėjas neabejotinai turi diskreciją nustatyti, kad vidaus reikalų ministras priima individualius aktus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo atitinkamais atvejais.

Įstatymu nustatytino pilietybės santykių konkretesnio reguliavimo Lietuvos Respublikoje pradžia sietina su nagrinėjamu atveju atsakovo pabrėžiamu ir pareiškėjo neneigiamu pareiškėjo turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimui 1991 m. reikšmingu 1989 m. Pilietybės įstatymu. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiai yra: „1) asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 metų birželio 15 dienos buvusieji nuolatiniai dabartinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje; 2) asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; 3) kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Šie asmenys per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės; 4) asmenys, įgiję Lietuvos TSR pilietybę pagal šį įstatymą“.

Toks įstatymu nustatytas reguliavimas išaiškintas ir įvertintas Konstitucinio Teismo

1994 m. balandžio 13 d. nutarime. Jame pažymėta, be kita ko, tai, kad: 1) pagal 1989 m. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą asmenims, gimusiems ne Lietuvoje (išskyrus atvejus, kai bent vienas iš jų tėvų ar seneliai buvo gimę Lietuvos teritorijoje arba buvo Lietuvos piliečiai), būtina sąlyga Lietuvos pilietybei įgyti buvo jų nuolatinis gyvenimas Lietuvos teritorijoje ir nuolatinės darbo vietos arba nuolatinio legalaus pragyvenimo šaltinio turėjimas Lietuvoje; tik tokiems asmenims pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 3 punktą buvo suteikta teisė per dvejus metus nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. lapkričio 4 d., laisvai apsispręsti dėl pilietybės; 2) šios įstatymo nustatytos sąlygos turėjo esminę reikšmę sprendžiant pilietybės klausimus, nes jos turi prioritetą asmens apsisprendimo dėl Lietuvos pilietybės atžvilgiu, t. y. tik minėtas sąlygas atitinkantis asmuo įgyja teisę apsispręsti dėl Lietuvos pilietybės; ir priešingai – kai tas asmuo neatitinka minėtų sąlygų pilietybei gauti, jo pareikštas noras tapti Lietuvos Respublikos piliečiu nesukuria teisinių pasekmių, o jeigu tuo pagrindu buvo gautas piliečio pažymėjimas arba pažymėjimas apie apsisprendimą tapti Lietuvos Respublikos piliečiu, tai jis turi būti laikomas niekiniu; 3) minėti bei kiti asmenys, teisėtai įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo laikomi netekusiais Sovietų Sąjungos pilietybės; nurodytų asmenų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė buvo paskelbta niekine; toks valstybės sprendimas galėjo būti priimtas tik savo piliečių atžvilgiu, bet jokiu atveju valstybė negalėjo spręsti kitos valstybės pilietybės klausimų.

Vadinasi, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas (žr. 5.1 ir 5.2 punktus) atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui galėjo pagrįstai laikytis pozicijos, kuri suponuoja, kad pareiškėjas, apsispręsdamas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę 1991 m. tuomet galiojusio 1989 m. priimto Pilietybės įstatymo pagrindu, vertintinas kaip: 1) tokios pilietybės neįgijęs gimdamas Rusijoje (duomenys neskelbtini) 2) laikytinas netekusiu Sovietų Sąjungos (Rusijos) pilietybės, kuri kvalifikuotina kaip niekinė Lietuvos Respublikos jurisdikcijos atžvilgiu.

Galiojančio Pilietybės įstatymo (ginčui aktuali redakcija) 7 straipsnyje nustatyta, be kita ko, tai, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis, be kita ko, Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas (7 str. 1 p.), ar yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ar išvykusio iš Lietuvos iki

1990 m. kovo 11 d., palikuonis (7 str. 4 p.). Be to, galiojančiame Pilietybės įstatyme nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama <...> įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus“ (24 str. 2 p.); „Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai“ (26 str. 1 d.); „Vidaus reikalų ministras <...> priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo <...> įgijus kitos valstybės pilietybę <...>“ (32 str. 3 p.).

Aprašo (2021 m. rugsėjo 22 d. redakcija) 30 punkte atitinkamai nustatyta, kad jeigu, priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, paaiškėja asmens atitiktis bent vienai iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio atitinkamuose punktuose nurodytų sąlygų, Migracijos departamentas per vieną mėnesį nuo šių aplinkybių nustatymo dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras priima sprendimą pripažinti šį sprendimą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento (ab initio).

Toks Aprašo 30 punkte nustatytas reguliavimas suponuoja, kad pareiškėjo skundu pirmosios instancijos teismui inicijuota jo turėtų Lietuvos Respublikos piliečio teisių ir interesų teisminė gynyba derintina su tokių teisių ir interesų veiksmingo užtikrinimo viešajame administravime galimybe, kai vidaus reikalų ministras privalėtų priimti sprendimą pripažinti ginčijamą Įsakymo dalį negaliojančia nuo jos priėmimo momento (ab initio), nes paaiškėjo pareiškėjo atitiktis bent vienai iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio atitinkamuose punktuose nurodytų sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis teisės aiškinimo ir taikymo aspektu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė tokių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą esmingai neabejoti šio teismo išvadomis ir jų nepripažinti nepagrįstomis. Atsakovas apeliaciniame skunde tinkamai pagrindė tokių išvadų nepagrįstumą.

Viena vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo doktrinoje (minėtoje 2024 m. lapkričio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2200-1188/2024) pažymima, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo priimtuose procesiniuose sprendimuose atskleista Europos Sąjungos teisės ir iš jos kylančių reikalavimų valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir teismams samprata (nauji aspektai) apie tai, kad valstybės narės pilietybės netekimas, sukeliantis Europos Sąjungos pilietybės netekimą, ne tik patenka į Europos Sąjungos pirminės teisės, taigi ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo atitinkamų nuostatų turinį, bet ir sukelia valstybių narių kompetentingų institucijų, taip pat teismų pareigą vertinti Europos Sąjungos pilietybės netekimo pagrįstumą automatizmo ir proporcingumo aspektu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje C-221/17; šio teismo didžiosios kolegijos 2023 m. rugsėjo

5 d. sprendimas byloje C-689/21). Todėl, vertinant tam tikrą automatizmą minėtame trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento teikime ir juo paremtame atsakovo Įsakyme, pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad: 1) konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų ir nominalų teismo vykdomą teisingumą, nes vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija; 2) nagrinėjamu atveju vertintina ne tik tai, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu, bet visa administracinėje byloje susiklosčiusi individuali situacija, susijusi su pareiškėjo pilietybės netekimu ir iš to kylančiomis pasekmėmis pagal tokios praktikos formavimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1970-552/2025).

Kita vertus, Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę turintys asmenys, kurie kompetentingų Lietuvos valstybės institucijų, nagrinėjamu atveju – Migracijos departamento, priimtu viešojo administravimo aktu paprašomi ir paraginami pateikti kitos valstybės pilietybės turėjimo duomenis, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintus ir Konstitucinio Teismo doktrinoje išplėtotus dvigubos (daugybinės) pilietybės riboto toleravimo pagrindus privalo tinkamai bendradarbiauti ir, teikdami prašomą su daugybine pilietybe susijusią informaciją, turi veikti rūpestingai ir atsakingai.

Tokiame kontekste nustatytina ir vertintina esminė ginčo aplinkybė. Tokia aplinkybe kvalifikuotina ne pareiškėjo pozicijos pagrindą sudaranti ir įrodinėjama jo gimimo lietuvių šeimoje Rusijoje (duomenys neskelbtini) aplinkybė ir gimstant įgyta tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos pilietybė, kuri toleruojama Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatose, bet atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento akcentuojama ir pareiškėjo neneigiama aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo 1991 m., kai pagal tuomet galiojusį 1989 m. Pilietybės įstatymą įgyvendino galimybę pasirinkti Lietuvos Respublikos pilietybę ir nepasirinkti Sovietų Sąjungos (Rusijos) pilietybės, nuo kurios tokiu pasirinkimu yra atsisakoma.

Todėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai ir neteisingai vertinama, kad esminę reikšmę sprendžiant pareiškėjo pilietybės netekimo klausimą esą gali turėti pagal pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus (jo gimimo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) srityje liudijimo kopiją, jo tėvo gimimo (duomenys neskelbtini) akto išrašą, jo santuokos su Rusijos Federacijos piliete liudijimo kopiją) vertintinos naujai paaiškėjusios aplinkybės, ir todėl yra pagrindas panaikinti ginčijamą atsakovo Įsakymo dalį. Tokios aplinkybės negali turėti esminės svarbos nagrinėjamu atveju, nes jos niekaip nesuponuoja, kad pareiškėjas, kuris 1991 m. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ją pasirinkdamas pagal 1989 m. Pilietybės įstatyme nustatytą asmens pasirinkimo reglamentavimą, gimdamas (duomenys neskelbtini) srityje (duomenys neskelbtini) esą savaime įgijo tiek 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos Respublikos, tiek tuometinės Sovietų Sąjungos ar vėlesnės Rusijos Federacijos pilietybę, atitinkančią šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme numatytą daugybinę pilietybę.

Be to, nepritartina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kuriais tik abstrakčiai pažymėtas, tačiau tinkamai neišaiškintas ir nepritaikytas minėtas Aprašo 30 punktas. Jame įtvirtinta pareiškėjo teisėms ir interesams svarbi taisyklė, kad jeigu, priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, paaiškėja asmens atitiktis bent vienai iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio atitinkamuose punktuose nurodytų sąlygų, Migracijos departamentas per vieną mėnesį nuo šių aplinkybių nustatymo dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras priima sprendimą pripažinti šį sprendimą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento (ab initio).

Akcentuotina, kad bylos duomenimis nėra paaiškėjusi ir pagal minėtus pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus (gimimų ar santuokos liudijimus) negali paaiškėti pareiškėjo, kuris

1991 m. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ją pasirinkdamas pagal 1989 m. Pilietybės įstatyme nustatytą asmens pasirinkimo reglamentavimą, atitiktis bent vienai iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio atitinkamuose punktuose nurodytų sąlygų, nes pareiškėjo atliktas optacijos procedūros Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti įgyvendinimas 1991 m. savaime paneigia pareiškėjo gimimu (duomenys neskelbtini) esą įgytą dviejų valstybių pilietybę, numatytą galiojančiame Pilietybės įstatyme.

Pabrėžtina, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai neatskleistas ir neįvertintas trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytas argumentas, kad Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarime yra išaiškintas pareiškėjo turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo vertinimui reikšmingas 1989 m. Pilietybės įstatymas, kuriame įtvirtintų galimybių savanorišku įgyvendinimu pareiškėjas buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę ir todėl negalėjo jos įgyti gimdamas Rusijoje (duomenys neskelbtini), taip pat negalėjo neprarasti ir išlaikyti turėtą Sovietų Sąjungos (Rusijos) pilietybę, kuri tapo niekine Lietuvos Respublikoje pagal minėtą įstatymą.

Kartu pabrėžtina, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime tinkamai neįvertinta ginčui didelę svarbą turinti aplinkybė, kad pareiškėjas, gavęs Migracijos departamento jam išsiųstą 2024 m. liepos 24 d. raštą Nr. 24SD17502, turėjo galimybę per 1 mėnesį pateikti Migracijos departamentui išsamų laisvos formos pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą ir, tokią galimybę įgyvendindamas, privalėjo rūpestingai ir atsakingai bendradarbiauti su Migracijos departamentu.

Pažymėtina ir tai, kad susidariusioje situacijoje, kai sprendžiamas su dvigubos (daugybinės) pilietybės santykiais susijęs ginčas, neturi esminės svarbos pareiškėjo akcentuojamas jo gyvenimas ir nekilnojamojo turto turėjimas Lietuvoje, naudojimasis Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortele ir Lietuvos Respublikos pasu, kuriame įrašytas asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu, taip pat asmens kodo pareiškėjui suteikimas.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino pareiškėjo gimimo ir santuokos liudijimų bei pareiškėjo tėvo gimimo liudijimo galimai turimą esminę svarbą nagrinėjamu atveju, pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę 1991 m. pagal tuomet galiojusį 1989 m. priimtą Pilietybės įstatymą ir būtent todėl negali būti pagal jo gimimo ar santuokos liudijimus arba tėvo gimimo liudijimą vertinamas kaip esą gimdamas (duomenys neskelbtini) Rusijoje savaime įgijęs Lietuvos Respublikos, atkurtos 1990 m. kovo 11 d., pilietybę ir Sovietų Sąjungos (Rusijos) pilietybę. Todėl pritartina minėtiems atsakovo apeliacinio skundo argumentams ir atmestini priešingi pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai.

Nustačius ir įvertinus esminę aplinkybę byloje – kad pareiškėjas ne tėvų buvimo lietuviais pagrindu įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę 1991 m. pagal 1989 m. Pilietybės įstatyme numatytą pasirinkimo (optacijos) laisvę ir negalėjo gimdamas Rusijoje (duomenys neskelbtini) pagal tėvų buvimą lietuviais įgyti tiek 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos Respublikos pilietybę, tiek tuometinės Sovietų Sąjungos ar vėlesnės Rusijos Federacijos pilietybę galiojančio Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nustatyto daugybinės pilietybės atvejo reglamentavimo prasme, kiti pareiškėjo skunde ir pirmosios instancijos teismo sprendime bei atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai plačiau nevertinami, nes tai neturi teisinės reikšmės galutiniam bylos teisiniam rezultatui.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nekritiškai vertino pareiškėjo skunde pateiktą nurodytų duomenų ir taikytinų teisės normų aiškinimą; netinkamai vertino įrodymus ir taikė teisės normas; neatliko savarankiško esminių aplinkybių tyrimo ir aktualių byloje materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, nors atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento atsiliepimų į pareiškėjo skundą argumentais iš esmės buvo kvestionuojami pareiškėjo skundo argumentai; motyvuose iš esmės nebuvo pasisakyta dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų argumentų. Taigi byla buvo išnagrinėta vienpusiškai ir neobjektyviai. Dėl nustatytų bylos nagrinėjimo trūkumų priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (ABTĮ 146 str. 1 d., 147 str.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą tenkina, teismo sprendimą panaikina ir prima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai atmesti. Sprendimas neskundžiamas.