- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-02
- Bylos Nr.
- A-1970-552/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00064-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja V. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2024 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1V-729 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Įsakymas) dalį „V. P., gim. (duomenys neskelbtini), gim. valstybė – (duomenys neskelbtini)“, kuria pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, Tarnyba) 2024 m. gruodžio 26 d. sprendimą Nr. S24303003 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėja gražinama į užsienio valstybę.
2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Įsakymas ir Sprendimas priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios užtikrina tremtinių palikuonių teisę išsaugoti pilietybę. Sprendimas buvo vykdomas neįsiteisėjus Įsakymui, o jo vykdymas pažeidė pareiškėjos teisę į šeimos gyvenimą, galimybę tinkamai rūpintis sunkiai sergančiu tėvu bei teisę pateikti paaiškinimus dėl susiklosčiusios situacijos.
2.2. Pareiškėja 2024 m. gruodžio 26 d. vėlai vakare pasienio ruože gavo Sprendimą dėl išvykimo iš Lietuvos Respublikos. Tuo metu iš jos buvo paimtas jos Lietuvos Respublikos pasas. Apie Įsakymą pareiškėja taip pat sužinojo tik 2024 m. gruodžio 26 d. Su šių sprendimų turiniu pareiškėja susipažino 2025 m. sausio 8 d. per MIGRIS sistemą.
2.3. Nors pareiškėja ir nepranešė apie 2021 m. gegužės 26 d. Rusijos pilietybės įgijimą santuokos pagrindu, tačiau šis pažeidimas galėjo būti sprendžiamas švelnesnėmis sankcijomis, pvz., skiriant baudą ar reikalaujant pateikti paaiškinimus. Pilietybės atėmimas yra griežčiausia ir neproporcinga priemonė.
2.4. Pareiškėja nebuvo tinkamai informuota apie Įsakymą, t. y. iš jos buvo atimtas Lietuvos Respublikos pasas ir ji buvo išprašyta iš šalies nežinodama šio Įsakymo turinio. Be to, dar nesuėjus Įsakyme nurodytam jo apskundimo tvarkai, jau buvo priimtas Sprendimas, kas reiškia, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo įgyvendinti veiksmai, kurie neatitinka žmogaus teisių ir teisės principų. Tai pažeidžia pareiškėjos teisę į gynybą, į teisinį užtikrintumą, kuomet, net nespėjus apskųsti Įsakymo, ji būdama Lietuvos Respublikos pilietė ir tremtinių palikuonė, buvo išmesta iš šalies.
2.5. Pareiškėjos atveju sprendimas atimti Lietuvos Respublikos pilietybę yra nepagrįstas ir prieštarauja Įstatymo 7 straipsnio 4 daliai, kurioje aiškiai numatyta, kad tremtiniai, politiniai kaliniai ir jų palikuonys turi teisę išsaugoti Lietuvos pilietybę, net jei jie įgyja kitos valstybės pilietybę. Pareiškėja yra tremtinių palikuonė, todėl šios nuostatos jai turi būti taikomos, o pilietybės netekimas neatitinka įstatymo tikslo apsaugoti istorinį teisingumą ir užtikrinti tremtinių palikuonių ryšį su Lietuva. Sprendimas atimti pilietybę yra neproporcingas ir pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija konvencijos 8 straipsnį, nes trukdo pareiškėjai naudotis teise į šeimos gyvenimą, rūpintis artimaisiais ir išlaikyti ryšį su Lietuva. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnį pilietybės negalima atimti prieš asmens valią, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kurie šiuo atveju nebuvo tinkamai įvertinti. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija gina šeimą, tačiau dėl Įsakymo ir jo pagrindo priimto Sprendimo iš pareiškėjos ši teisė buvo atimta jos nei išklausius, nei paprašius paaiškinti priežastis.
2.6. Pareiškėjos istorija yra glaudžiai susijusi su Lietuvos tremtinių istoriniu likimu ir šeimos narių atsidavimu vienas kitam. Nors ji gimė Sovetske (Kaliningrado sritis), tėvai ją krikštijo Panemunėje, nes tuometinė valdžia neleido jiems gyventi Lietuvoje po priverstinio ištrėmimo. Šis faktas atskleidžia giliai įsišaknijusį ryšį su Lietuva, kuris buvo perduotas iš kartos į kartą, nepaisant sovietinio režimo bandymų nutraukti šį ryšį. Šiuo metu pareiškėjos tėvas yra beveik kurčias ir patiria didelių bendravimo sunkumų, patyrė 2 insultus, o gydytojai jau pasiūlė apsvarstyti globos įforminimą dėl jo sveikatos būklės ir rūpesčių. Pareiškėja, kaip tremtinių palikuonė, turi gilų moralinį ir emocinį ryšį su savo tėvu ir jaučia pareigą juo rūpintis. Pilietybės atėmimas apsunkintų šią situaciją, nes tai trukdytų jai tinkamai pasirūpinti savo tėvu ir susitvarkyti reikiamus globos dokumentus.
2.7. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnį, asmens tapatybės dokumentai gali būti paimami tik įsigaliojus sprendimui dėl pilietybės netekimo. Kadangi priimant Sprendimą Įsakymas dar nebuvo įsigaliojęs, pareiškėjos pasas ir kiti dokumentai buvo teisėti ir galiojantys, todėl jų paėmimas buvo negalimas. Procedūrinis pažeidimas, kurį atliko Kybartų pasienio užkardos specialistas, yra akivaizdžiai pažeidžiantis pareiškėjos teises.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VSAT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. 2024 m. gruodžio 26 d. 21.03 val. Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Kybartų pasienio užkardoje Tarnybos pareigūnams patikrinus iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją vykstančios Lietuvos Respublikos pilietės V. P. dokumentus informacinėje sistemoje, gautas perspėjimas pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1862 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo policijos bendradarbiavimui ir teisminiam bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose, kuriuo iš dalies keičiamas ir panaikinamas Tarybos sprendimas 2007/533/TVR ir panaikinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1986/2006 ir Komisijos sprendimas 2010/261/ES, 38 str. - pripažinti negaliojančiais išduoti asmens tapatybės dokumentai – pasai, asmens tapatybės kortelės, vairuotojo pažymėjimai, leidimai gyventi, kelionės dokumentai ieškomi, norint juos išimti. Paskelbusi šalis – Lietuva.
4.2. Antrojoje dokumentų patikrinimo linijoje VSAT nustatė, kad Įsakymu pareiškėjai panaikinta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė (neteko įgijus kitos valstybės pilietybę), o jos pasienio tikrinimui pateiktas Lietuvos Respublikos pasas, nuo 2024 m. gruodžio 12 d. paskelbtas negaliojančiu. Taip pat VSAT nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė bei turi Rusijos Federacijos pasą. Pareiškėja nuo 2024 m. gruodžio 12 d. (15 dienų) gyveno Lietuvos Respublikoje neteisėtai (neturi vizos ar leidimo gyventi), tuo pažeisdama Įstatymo 23 straipsnio 1 punktą ir 124 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, Lietuvos Respublikos pasas pagal Daiktų ir Dokumentų paėmimo protokolą buvo paimtas bei vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 (1) ir 6 dalimis priimtas Sprendimas pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę (Rusijos Federaciją) iki 2025 m. sausio 3 d. Surašius procesinius dokumentus, minėta pilietė nedelsiant išvyko į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį.
4.3. Pareiškėja 2024 m. gruodžio 26 d. patikrinimo vykstant per valstybės sieną metu Tarnybos pareigūnams kitų išimtinių duomenų ir / ar dokumentų patvirtinančių jos teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje nepateikė.
4.4. Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinė, vykdydama Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, 2024 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 14PR-2411 išsiuntė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) teisėtai iš pareiškėjos paimtą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. 25245109. Sprendimo dėl grąžinimo priėmimo metu nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę pareiškėją. Sprendimas dėl grąžinimo su spaudu pažyminčiu faktą apie pareiškėjos išvykimą iš Lietuvos Respublikos buvo įkeltas į Elektroninės migracijos paslaugų informacinę sistemą „MIGRIS“ ir tokiu būdu oficialiai buvo pateikta informacija, kad užsienietė yra įvykdžiusi minėtą sprendimą ir 2024 m. gruodžio 26 d. yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir būtent tą dieną nutraukusi savo neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje.
4.5. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Pareiškėja Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Kybartų pasienio užkardoje buvo patikrinta 2024 m. gruodžio 26 d., t. y. jau galiojant jos atžvilgiu Įsakymui. Taigi, Tarnybos pareigūnai vykdė pareigas tinkamai, todėl pareiškėjos argumentas dėl paso paėmimo neįsiteisėjus pagrindiniam Įsakymui yra atmestinas. Pareiškėja savo skunde nenurodė nei vienos teisiniu reglamentavimu pagrįstos priežasties, ar išskirtinių individualių aplinkybių, dėl kurių negalėjo būti priimtas ginčijamas Sprendimas dėl grąžinimo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, VRM vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog pasienio tikrinimo procedūras atlikę Tarnybos pareigūnai atliko procedūrinį pažeidimą ir priėmė nepagrįstą ar neteisėtą Sprendimą.
5. Atsakovas VRM atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Pareiškėja įgijo kitos valstybės – Rusijos Federacijos – pilietybę, tačiau apie tai kompetentingoms Lietuvos Respublikos institucijoms nepranešė, nors tokią įstatyminę pareigą turėjo pagal Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. Apie pareiškėjos turimą Rusijos Federacijos pilietybę Migracijos departamentui tapo žinoma iš VSAT Kybartų PKP 2024 m. kovo 4 d. pateikto pranešimo, kuriuo pranešta apie tai, jog pareiškėjos tikrinimo metu atvykstant į Lietuvos Respubliką iš Rusijos Federacijos, asmens kelionės dokumente (Lietuvos Respublikos pase) nebuvo gretimos valstybės sienos kirtimo spaudų (tai savaime suponuoja, kad asmuo turėjo kirsti gretimos valstybės sieną turėdamas tos gretimos valstybės išduotus kelionės dokumentus).
6.2. Pareiškėjos gyvenamosios vietos Rusijos Federacijoje faktą patvirtina ir kartu su skundu pateikti įrodymai, kaip pvz., Rusijos Federacijos kompetentingų įstaigų pareiškėjai išduotos medicininės pažymos, kuriuose pareiškėjos gyvenamoji vieta nurodyta Rusijos Federacijoje, Maskvoje (nurodytas ir konkretus adresas, kuris nei Migracijos departamentui, nei VRM nebuvo ir negalėjo būti žinomas). Dėl šių priežasčių kreipimasis į pareiškėją dėl duomenų, susijusių su jos dvigubos pilietybės klausimu sprendimu, pateikimo buvo objektyviai neįmanomas.
6.3. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos informavimo galimybės Migracijos departamentas neturėjo, nes pati pareiškėja jos nesudarė. Teisės aktai nereikalauja to, kas neįmanoma atlikti tokioje situacijoje. Migracijos departamentas ir VRM, spręsdami pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę klausimą, laikėsi teisės aktų materialiųjų bei procedūrinių nuostatų ir jų iš esmės nepažeidė, todėl Įsakymas priimtas teisėtai ir pagrįstai.
6.4. Pareiškėja, turėdama dviejų valstybių pilietybes ir apie tai neinformuodama Lietuvos Respublikos jos teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat Gyventojų registre nenurodžiusi tikslaus gyvenamosios vietos užsienyje adreso komunikacijai palaikyti, pati sukūrė prielaidas savo netikrumui dėl galimybės būti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliete konstituciškai ribotos išimties tvarka ir prielaidas dabar kilusioms teisinėms pasekmėms – Lietuvos Respublikos pilietybės netekimui – atsirasti.
6.5. Pareiškėjos pateikta teismui nauja medžiaga, kuri nebuvo pateikta Migracijos departamentui ar VRM, nevertintina teisme, nes ji neįvertinta viešojo administravimo subjekto. Šią poziciją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties Nr. eA-1835-502/2022 58–62 punktai.
6.6. Pareiškėjos kartu su skundu pateikti įrodymai nėra pakankami pagrįsti ir konstatuoti, kad ji yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonė. Jeigu pareiškėja įrodinėja faktą, kad jos tėvas J. P. yra tas asmuo, kuris buvo ištremtas iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., tokiu atveju nėra pateikti įrodymai, kad J. P. būtent iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip to reikalauja Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (asmens Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo teisinis pagrindas ir aplinkybės nenustatytos). Be to, pateiktuose dokumentuose pastebimi asmens duomenų nesutapimai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos pase Nr. (duomenys neskelbtini) asmuo nurodomas kaip J. P., gimęs (duomenys neskelbtini), o gimimo liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodomas J. P., gimęs (duomenys neskelbtini)), todėl kyla pagrįstų abejonių, ar juose nurodomas vienas ir tas pats asmuo, t. y. pareiškėja neįrodė savo atitikties Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatytai sąlygai.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Gyventojų registro duomenimis nuo 1994 m. liepos 29 d. pareiškėjos gyvenamoji vieta yra deklaruota Rusijoje (tikslus adresas nenurodytas). Migracijos departamentas neturi jokios aktualios pareiškėjos, jos tėvų ar vaikų kontaktinės informacijos, todėl į pareiškėją dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo kreiptis negalėjo.
8.2. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus įstatyme numatytus atvejus. Pareiškėja įgijo kitos valstybės pilietybę, duomenų, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 7 straipsnio sąlygas būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliete nėra.
8.3. Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (toliau – ir Aprašas) 30 punktas numato, kad jeigu, priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, paaiškėja, kad asmuo atitiko bent vieną iš Įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ar 9 punktuose nurodytų sąlygų arba Įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nurodytas sąlygas, kai sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo buvo priimtas po 2021 m. sausio 1 d., Migracijos departamentas per vieną mėnesį nuo šių aplinkybių nustatymo dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras priima sprendimą pripažinti šį sprendimą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento (ab initio). Pareiškėjos skundo teiginiai, kad pareiškėja neturi kito kelio kaip tik teikti skundą neatitinka tikrovės (pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad šiuo metu rengiamas pranešimas dėl pilietybės išsaugojimo).
8.4. Lietuvos Respublikos teisės aktų registro duomenys patvirtina, kad Įsakymas įsigaliojo 2024 m. gruodžio 9 d. Taip pat Tarnybos Sprendimas pareiškėjai įteiktas, perskaitytas ir išaiškintas 2024 m. gruodžio 26 d. Pareiškėja minėtą sprendimą įvykdė (2024 m. gruodžio 26 d. savanoriškai išvyko), todėl šioje byloje dėl minėto Sprendimo nėra ginčo dalyko.
II.
9. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Įsakymą ir Sprendimą.
10. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad:
10.1. VRM 2024 m. spalio 8 d. gautas Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. teikimas Nr. 24TR270 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“, kuriame pateikta Migracijos departamento turima informacija apie pareiškėjos kitos valstybės pilietybės įgijimą, taip pat išreikštas Migracijos departamento siūlymas priimti VRM sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę.
10.2. VRM 2024 m. gruodžio 9 d. priėmė Įsakymą, kurio pagrindu jame įvardyti asmenys, įskaitant pareiškėją, neteko Lietuvos Respublikos pilietybės (Įsakymas paskelbtas teisės aktų registre).
10.3. Pareiškėja 2024 m. gruodžio 26 d. apie 21.03 val. Vilkaviškio raj., Kybartų mieste, J. Basanavičiaus g. 2, Kybartų PKP bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos pėsčiomis į Rusijos Federaciją, kuriai VRM Įsakymu buvo panaikinta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė. Kaip nustatyta, pareiškėjos pasienio tikrinimui pateiktas Lietuvos Respublikos pasas nuo 2024 m. gruodžio 12 d. paskelbtas negaliojančiu. Tuo pagrindu Tarnyba vykdydama Šengeno informacinėje sistemoje esančius nurodymus, atsižvelgdama į Įsakymą dėl panaikintos pareiškėjos turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės bei vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 (1) ir 6 dalimis, 2024 m. gruodžio 26 d. sprendimu Nr. 24S303003 nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. sausio 3 d. Valstybė, į kurią įpareigoja savanoriškai išvykti, – Rusija.
11. Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnį, Įstatymo nuostatas (26 str. 1 d., 7 str., 32 str. 3 p., 33 str. 3 p.), Aprašo nuostatas (18 p., 23 p., 23¹ p., 27 p., 30 p.), nurodė, kad pareiškėja 2021 m. gegužės 26 d. įgijusi Rusijos Federacijos pilietybę, nepranešė apie tai Migracijos departamentui, nors pagal Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį tokią pareigą turėjo, t. y. Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per du mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos apie tai raštu pranešti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai – Migracijos departamentui arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Teismas pritarė VRM išdėstytai pozicijai, jog pareiškėja, turėdama dviejų valstybių pilietybes ir apie tai neinformuodama Lietuvos Respublikos jos teisės aktų nustatyta tvarka, pati sukūrė prielaidas savo netikrumui dėl galimybės būti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliete konstituciškai ribotos išimties tvarka ir prielaidas kilusioms teisinėms pasekmėms – Lietuvos Respublikos pilietybės netekimui – atsirasti.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti bei atitinka Aprašo nuostatas – pareiškėjos deklaruotas gyvenamosios vietos adresas nebuvo žinomas, todėl Migracijos departamentas negalėjo kreiptis dėl papildomų duomenų, kaip numatyta Aprašo 23 punkte, dėl to buvo taikyta Aprašo 27 punkte nustatyta procedūra – surašytas ir VRM pateiktas 2024 m. spalio 8 d. Nr. 24TR270 teikimas dėl pilietybės netekimo.
13. Teismas akcentavo, kad pareiškėja skunde teismui įrodinėja aplinkybes, galimai patvirtinančias jos atitikimą Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytoms sąlygoms dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, ir pateikė su tuo susijusius dokumentus. Teismas pabrėžė, kad šios aplinkybės iš esmės tapo žinomos tik teisminio nagrinėjimo metu, o jas vertinti pirmiausiai privalo Migracijos departamentas, todėl, atsižvelgęs į naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurios gali turėti esminės reikšmės sprendžiant pareiškėjos pilietybės netekimo klausimą, teismas sprendė, kad yra pagrindas panaikinti Įsakymo dalį, kuria pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
14. Teismas nurodė, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – Rusijos Federaciją, buvo priimtas remiantis minėta Įsakymo dalimi, todėl Sprendimą taip pat panaikino.
III.
15. Atsakovas VRM apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
16. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. VRM nepritaria tik tai teismo išvadai, kad pareiškėjos skunde teismui naujai įrodinėjamos aplinkybės, galimai patvirtinančios jos atitikimą Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytoms sąlygoms dėl pilietybės išsaugojimo, kurios tapo žinomos tik teisminio nagrinėjimo metu, iš principo gali turėti įtakos Įsakymo, kurio priėmimo metu šios aplinkybės nebuvo ir net negalėjo būti žinomos ir įvertintos, teisėtumui vertinti.
Žemesnės instancijos teismas
16.2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Įsakymas pareiškėjos atžvilgiu turėjo būti priimtas, t. y. teismas nenustatė jokio materialiųjų ir procedūrinių ginčui taikytinų teisės aktų normų pažeidimo, atvirkščiai, nustatė, kad Migracijos departamentas ir VRM, spręsdami pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo klausimą, įsakmiai laikėsi susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų reikalavimų ir jų nepažeidė, tačiau, kita vertus, konstatavo, kad Įsakymas visgi turi būti panaikintas dėl to, kad po jo priėmimo teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja pateikia naujus duomenis, kurie gali turėti įtakos pareiškėjos pilietybės netekimo klausimui spręsti ir kuriuos Migracijos departamentas turėtų įvertinti.
16.3. Administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę. Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu.
16.4. Pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad pasikeitusi faktinė padėtis (tik teismui pateikti nauji duomenys dėl dar tik hipotetinės pareiškėjos teisės į dvigubą pilietybę, kurie nebuvo pateikti, žinomi ir įvertinti Įsakymo priėmimo metu) neturi įtakos Įsakymo teisėtumui ir dėl to nėra teisinio pagrindo jo naikinti, tačiau tai sudaro pagrindą Migracijos departamentui ir VRM priimti naują administracinį sprendimą.
16.5. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, šiame apeliaciniame skunde nurodyta apimtimi neteisingai išsprendė Įsakymo teisėtumo klausimą, akivaizdžiai nukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą
Atsiliepimas
17. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pažymėdama, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, o atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta praktika neatitinka pareiškėjos konkrečios situacijos.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
19. Migracijos departamentas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvardijo pareiškėjos pateiktus dokumentus tačiau netyrė dokumentų įrodomosios reikšmės Pilietybės įstatymo kontekste, nekonstatavo, kad pareiškėja atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto sąlygas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjos nurodomų aplinkybių, todėl neišnagrinėjo bylos iš esmės.
20. Migracijos departamentas teigia, kad teismo sprendimu panaikinus Įsakymo dalį, pareiškėjai, įgijusiai Rusijos Federacijos pilietybę, suteikė teisę naudotis Lietuvos Respublikos pilietės teisėmis, nepaisant to, kad nėra nustatyta, kad pareiškėja atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.
Žemesnės instancijos teismas
21. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, galiojant Įsakymui, gali Migracijos departamentui pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad ji atitinka bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ar 9 punktuose nurodytų sąlygų arba Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nurodytas sąlygas. Migracijos departamentui įvertinus šiuos dokumentus galėtų būti priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro sprendimas panaikinti Įsakymą. Pareiškėja tokių dokumentų Migracijos departamentui nėra pateikusi, todėl pagal esamą faktinę situaciją, Aprašo 30 punkto nuostatų kontekste, nėra pagrindo naikinti Įsakymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo dalies, kuria pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos sprendimo, kuriuo pareiškėja įpareigota savanoriškai išvykti į užsienio valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad skundžiama atsakovo Įsakymo dalis prieštarauja Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostatoms, Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, jai nepagrįstai ir neproporcingai pritaikyta pati griežčiausia sankcija už nepranešimą apie kitos pilietybės įgijimą. Sprendimas yra išvestinis ir įgyvendinantis Įsakymą, todėl taip pat turi būti panaikintas.
Žemesnės instancijos teismas
24. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą, konstatuodamas, kad pareiškėja gali pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą kaip tremtinio palikuonė, tai turėtų papildomai patikrinti Migracijos departamentas, todėl skundžiamą Įsakymo dalį panaikino. Teismas taip pat panaikino ir Sprendimą, kurio pagrindas buvo panaikinta Įsakymo dalis.
25. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad skundžiamos Įsakymo dalies teisėtumo patikrą atlikusio pirmosios instancijos teismo sprendimu nukrypta nuo administracinių teismų praktikos; nevertinta, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu, bet akcentuotos naujos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo žinomos viešojo administravimo subjektui individualaus administracinio akto priėmimo metu..
26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
27. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).
28. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje, ypač 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, išplėtota Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies samprata. Jos pagrindą sudaro tokios doktrininės nuostatos: 1) „<...> Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti ir Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“; 2) „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją.
29. Tokia diskrecija naudodamasis, įstatymų leidėjas Pilietybės įstatyme reglamentavo tiek pilietybės netekimo atvejus ir tvarką, tiek ir asmenų, kurie išimtine tvarka išsaugo Lietuvos Respublikos pilietybę, kategorijas. Pilietybės įstatyme (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: <...> įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus‘‘ (24 str. 2 p.); Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (26 str. 1 d.); „Vidaus reikalų ministras <...> priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo <...> įgijus kitos valstybės pilietybę <...>“ (32 str. 3 p.). Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: <...> 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (7 str. 2-4 p.).
30. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja yra pateikusi archyvinius dokumentus, kurie preliminariai įrodo, jog pareiškėja galėtų patekti į asmenų, numatytų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte, ratą – jos tėvas J. P. kartu su šeima buvo ištremtas iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėja, būdama Lietuvos Respublikos piliete, 2021 m. gegužės 26 d. įgijo Rusijos Federacijos pilietybę, tačiau apie tai Pilietybės įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kompetentingų valstybės institucijų neinformavo. Apie galimai pareiškėjos turimą dvigubą pilietybę Migracijos departamentas buvo informuotas VSAT pareigūnų.
31. Susiklosčius tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Migracijos departamentas teisėtai vykdė Aprašo nuostatas ir inicijavo pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo procedūrą. Aprašo 23¹ punktas numato, jog jeigu Migracijos departamentas, vykdydamas savo funkcijas, gauna informacijos, kad Lietuvos Respublikos pilietis turi kitos valstybės pilietybę, tačiau nei Migracijos departamentas, nei konsulinės įstaigos neturi aktualių asmens gyvenamosios vietos ir (ar) kitų kontaktinių duomenų aprašo 23 punkte nurodytiems veiksmams atlikti, Migracijos departamentas atlieka aprašo 27 punkto antrojoje pastraipoje nurodytus veiksmus. Aprašo 27 punkto antroji pastraipa numato, jog Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, pranešimus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2, 4 ir 9 punktus, 28 straipsnio 2 ir 4 dalis ir nustatęs, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti arba kad asmuo pagal Aprašo 23 punktą nepateikė prašomų dokumentų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šių prašymų, pranešimų ar dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priėmimo konsulinėje įstaigoje ar Migracijos departamente dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Migracijos departamento teikimo gavimo Vidaus reikalų ministerijoje dienos priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.
32. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog Migracijos departamentas, gavęs informacijos apie tai, jog Lietuvos Respublikos pilietis turi kitos valstybės pilietybę, privalo individualiai įvertinti, ar gautų duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui priimti. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nesiėmė jokių priemonių, kad būtų susisiekta su pareiškėja ar jos artimaisiais, kad būtų užklaustos kompetentingos institucijos ir kad būtų siekiama užtikrinti pareiškėjai galimybes dalyvauti viešojo administravimo procedūrose teikiant atitinkamus duomenis ir dokumentus. Tam negalėjo visiškai sutrukdyti vien duomenų apie pareiškėjos deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje neturėjimas, turint omenyje, kad kompetentingos valstybės institucijos turi prieigą prie įvairių valstybės registrų, iš kurių galima nustatyti pareiškėjos giminystės ryšius ir kitus asmens duomenis. Taigi nagrinėjamu atveju Migracijos departamento ir atsakovo veiksmai nors ir buvo teisėti, tačiau nepakankamai individualiai pagrįsti ir motyvuoti.
33. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas panaikino akivaizdžiai teisėtą ir pagrįstą jo priėmimo metu Įsakymo dalį, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismui yra paliekama tam tikra laisvė parinkti konkretų teisių gynimo būdą, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, pažeistų teisių turinį, kitas teisines vertybes ir gėrius, teisės principus. Tokiu būdu pasireiškia ir yra realizuojama teismo teisė ir pareiga vykdyti materialųjį, o ne formalųjį teisingumą (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R556-29/2011 ir kt.). Pastebėtina, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus).
34. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir akcentavęs pareiškėjos įrodinėjamas aplinkybes, susijusias su jos atitikimu Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatytoms sąlygoms dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo pagrįstai panaikino atsakovo Įsakymo dalį, taip laikinai, iki Migracijos departamento atliekamo pareiškėjos pateiktų dokumentų įvertinimo, operatyviai sureguliavo teisinę pareiškėjos padėtį, teikdamas pirmenybę Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ir Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijoje įtvirtintoms žmogaus teisėms.
35. Nors atsakovas apeliaciniame skunde cituoja kelias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriose, jo nuomone, suformuluotos kitokios teisės aiškinimo taisyklės, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamos administracinės bylos ir atsakovo nurodomų administracinių bylų faktinės aplinkybės bei nagrinėtų teisinių santykių sritys skiriasi, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos tokiose bylose. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino ne tik tai, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu, bet visą administracinėje byloje susiklosčiusią individualią situaciją, susijusią su pareiškėjos pilietybės netekimu ir iš to kylančiomis pasekmėmis.
36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.