Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pažymi, jog pareiškėja nebuvo tinkamai informuota apie Įsakymą, t. y. iš jos buvo atimtas Lietuvos Respublikos pasas ir ji buvo išprašyta iš šalies nežinodama šio Įsakymo turinio. Be to, dar nesuėjus Įsakyme nurodytam jo apskundimo tvarkai, jau buvo priimtas Sprendimas, kas reiškia, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo įgyvendinti veiksmai, kurie prasilenkia su žmogaus teisėmis ir teisės principais. Tai pažeidžia pareiškėjos teisę į gynybą, į teisinį užtikrintumą, kuomet net nespėjus apskųsti Įsakymo, ji būdama Lietuvos Respublikos pilietė ir tremtinių palikuonė buvo išmesta iš šalies.

Pareiškėjos atveju sprendimas atimti Lietuvos Respublikos pilietybę yra nepagrįstas ir prieštarauja Įstatymo 7 straipsnio 4 daliai, kurioje aiškiai numatyta, kad tremtiniai, politiniai kaliniai ir jų palikuonys turi teisę išsaugoti Lietuvos pilietybę, net jei jie įgyja kitos valstybės pilietybę. Pareiškėja yra tremtinių palikuonė, todėl šios nuostatos jai turi būti taikomos, o pilietybės netekimas neatitinka įstatymo tikslo apsaugoti istorinį teisingumą ir užtikrinti tremtinių palikuonių ryšį su Lietuva. Sprendimas atimti pilietybę yra neproporcingas ir pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį, nes trukdo pareiškėjai naudotis teise į šeimos gyvenimą, rūpintis artimaisiais ir išlaikyti ryšį su Lietuva. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnį pilietybės negalima atimti prieš asmens valią, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kurie šiuo atveju nebuvo tinkamai įvertinti. Taip pat Konstitucija gina šeimą, tačiau dėl Įsakymo ir jo pagrindo priimto Sprendimo iš pareiškėjos ši teisė buvo atimta jos nei išklausius, nei paprašius paaiškinti priežastis.

Teigia, jog pareiškėjos istorija yra glaudžiai susijusi su Lietuvos tremtinių istoriniu likimu ir šeimos narių atsidavimu vienas kitam. Nors ji gimė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), tėvai ją krikštijo Panemunėje, nes tuometinė valdžia neleido jiems gyventi Lietuvoje po priverstinio ištrėmimo. Šis faktas atskleidžia giliai įsišaknijusį ryšį su Lietuva, kuris buvo perduotas iš kartos į kartą, nepaisant sovietinio režimo bandymų nutraukti šį ryšį. Šiuo metu pareiškėjos tėvas yra beveik kurčias ir patiria didelių bendravimo sunkumų, patyrė 2 insultus, o gydytojai jau pasiūlė apsvarstyti globos įforminimą dėl jo sveikatos būklės ir rūpesčių. Pareiškėja, kaip tremtinių palikuonė, turi gilų moralinį ir emocinį ryšį su savo tėvu ir jaučia pareigą juo rūpintis. Pilietybės atėmimas apsunkintų šią situaciją, nes tai trukdytų jai tinkamai pasirūpinti savo tėvu ir susitvarkyti reikiamus globos dokumentus.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įstatymo (toliau – ir UTPĮ) 130 straipsnį, asmens tapatybės dokumentai gali būti paimami tik įsigaliojus sprendimui dėl pilietybės netekimo. Kadangi priimant Sprendimą Įsakymas dar nebuvo įsigaliojęs, pareiškėjos pasas ir kiti dokumentai buvo teisėti ir galiojantys, todėl jų paėmimas buvo negalimas. Procedūrinis pažeidimas, kurį atliko Kybartų pasienio užkardos specialistas, yra akivaizdžiai pažeidžiantis pareiškėjos teises.

Nurodo, jog 2024 m. gruodžio 26 d. 21.03 val. Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Kybartų pasienio užkardoje Tarnybos pareigūnams patikrinus iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją vykstančios Lietuvos Respublikos pilietės V. P. dokumentus informacinėje sistemoje, gautas perspėjimas pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1862 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo policijos bendradarbiavimui ir teisminiam bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose, kuriuo iš dalies keičiamas ir panaikinamas Tarybos sprendimas 2007/533/TVR ir panaikinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1986/2006 ir Komisijos sprendimas 2010/261/ES, 38 str. - pripažinti negaliojančiais išduoti asmens tapatybės dokumentai – pasai, asmens tapatybės kortelės, vairuotojo pažymėjimai, leidimai gyventi, kelionės dokumentai ieškomi, norint juos išimti. Paskelbusi šalis – Lietuva.

Antrojoje dokumentų patikrinimo linijoje atsakovė nustatė, kad Įsakymu pareiškėjai panaikinta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė (neteko įgijus kitos valstybės pilietybę), o jos pasienio tikrinimui pateiktas Lietuvos Respublikos pasas, nuo 2024 m. gruodžio 12 d. paskelbtas negaliojančiu. Taip pat atsakovė nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė bei turi Rusijos Federacijos pasą. Pareiškėja nuo 2024 m. gruodžio 12 d. (15 dienų) gyveno Lietuvos Respublikoje neteisėtai (neturi vizos ar leidimo gyventi), tuo pažeisdama UTPĮ 23 straipsnio 1 punktą ir 124 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, Lietuvos Respublikos pasas pagal Daiktų ir Dokumentų paėmimo protokolą buvo paimtas bei vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 (1) ir 6 dalimis priimtas Sprendimas pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę (Rusijos Federaciją) iki 2025 m. sausio 3 d. Surašius procesinius dokumentus, minėta pilietė nedelsiant išvyko į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį.

Teigia, jog pareiškėja 2024 m. gruodžio 26 d. patikrinimo vykstant per valstybės sieną metu Tarnybos pareigūnams kitų išimtinių duomenų ir/ar dokumentų patvirtinančių jos teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje nepateikė.

Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinė, vykdydama Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, 2024 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 14PR-2411 išsiuntė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) teisėtai iš pareiškėjos paimtą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. 25245109. Sprendimo dėl grąžinimo priėmimo metu nebuvo nustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę pareiškėją. Sprendimas dėl grąžinimo su spaudu pažyminčiu faktą apie pareiškėjos išvykimą iš Lietuvos Respublikos buvo įkeltas į Elektroninės migracijos paslaugų informacinę sistemą „MIGRIS“ ir tokiu būdu oficialiai buvo pateikta informacija, kad užsienietė yra įvykdžiusi minėtą sprendimą ir 2024 m. gruodžio 26 d. yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir būtent tą dieną nutraukusi savo neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje.

Akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Pareiškėja Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Kybartų pasienio užkardoje buvo patikrinta 2024 m. gruodžio 26 d., t. y. jau galiojant jos atžvilgiu Įsakymui. Taigi, Tarnybos pareigūnai vykdė pareigas tinkamai, todėl pareiškėjos argumentas dėl paso paėmimo neįsiteisėjus pagrindiniam Įsakymui yra atmestinas. Pareiškėja savo skunde nenurodė nei vienos teisiniu reglamentavimu pagrįstos priežasties, ar išskirtinių individualių aplinkybių, dėl kurių negalėjo būti priimtas ginčijamas Sprendimas dėl grąžinimo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, atsakovės vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog pasienio tikrinimo procedūras atlikę Tarnybos pareigūnai atliko procedūrinį pažeidimą ir priėmė nepagrįstą ar neteisėtą Sprendimą.

Nurodo, kad pareiškėja įgijo kitos valstybės – Rusijos Federacijos – pilietybę, tačiau apie tai kompetentingoms Lietuvos Respublikos institucijoms nepranešė, nors tokią įstatyminę pareigą turėjo pagal Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. Apie pareiškėjos turimą Rusijos Federacijos pilietybę Migracijos departamentui tapo žinoma iš VSAT Kybartų PKP 2024 m. kovo 4 d. pateikto pranešimo, kuriuo pranešta apie tai, jog pareiškėjos tikrinimo metu atvykstant į Lietuvos Respubliką iš Rusijos Federacijos, asmens kelionės dokumente (Lietuvos Respublikos pase) nebuvo gretimos valstybės sienos kirtimo spaudų (tai savaime suponuoja, kad asmuo turėjo kirsti gretimos valstybės sieną turėdamas tos gretimos valstybės išduotus kelionės dokumentus).

Pareiškėjos gyvenamosios vietos Rusijos Federacijoje faktą patvirtina ir kartu su skundu pateikti įrodymai, kaip pvz., Rusijos Federacijos kompetentingų įstaigų pareiškėjai išduotos medicininės pažymos, kuriuose pareiškėjos gyvenamoji vieta nurodyta Rusijos Federacijoje, Maskvoje (nurodytas ir konkretus adresas, kuris nei Migracijos departamentui, nei VRM nebuvo ir negalėjo būti žinomas). Dėl šių priežasčių kreipimasis į pareiškėją dėl duomenų, susijusių su jos dvigubos pilietybės klausimu sprendimu, pateikimo buvo objektyviai neįmanomas.

Pareiškėja skunde teigia, kad nebuvo tinkamai informuota apie Įsakymą, pažeista jos teisė būti išklausytai ir pateikti paaiškinimus, tačiau nustatytos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos informavimo galimybės Migracijos departamentas neturėjo, nes pati pareiškėja jos nesudarė. Teisės aktai nereikalauja to, kas neįmanoma atlikti tokioje situacijoje. Tuo remdamasi VRM laikosi pozicijos, kad Migracijos departamentas ir VRM, spręsdami pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę klausimą, laikėsi teisės aktų materialiųjų bei procedūrinių nuostatų ir jų iš esmės nepažeidė, todėl skundžiamas Įsakymas priimtas teisėtai ir pagrįstai.

Teigia, jog pareiškėja, turėdama dviejų valstybių pilietybes ir apie tai neinformuodama Lietuvos Respublikos jos teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat Gyventojų registre nenurodžiusi tikslaus gyvenamosios vietos užsienyje adreso komunikacijai palaikyti, pati sukūrė prielaidas savo netikrumui dėl galimybės būti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliete konstituciškai ribotos išimties tvarka ir prielaidas dabar kilusioms teisinėms pasekmėms – Lietuvos Respublikos pilietybės netekimui – atsirasti.

Pareiškėja skunde dėsto, kad atitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatas (yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonė), ir teikia tai neva patvirtinančius dokumentus. Visgi, VRM laikosi pozicijos, kad pareiškėjos pateikta teismui nauja medžiaga, kuri nebuvo pateikta Migracijos departamentui ar VRM, nevertintina teisme, nes ji neįvertinta viešojo administravimo subjekto. Šią poziciją patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutarties Nr. eA-1835-502/2022 58–62 punktai).

Nurodo, jog gyventojų registro duomenimis nuo 1994 m. liepos 29 d. pareiškėjos gyvenamoji vieta yra deklaruota Rusijoje (tikslus adresas nenurodytas). Migracijos departamentas neturi jokios aktualios pareiškėjos, jos tėvų ar vaikų kontaktinės informacijos, todėl į pareiškėją dėl Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo kreiptis negalėjo.

Pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus įstatyme numatytus atvejus. Pareiškėja įgijo kitos valstybės pilietybę, duomenų, kad pareiškėja atitinka Įstatymo 7 straipsnio sąlygas būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliete nėra. Taigi, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (toliau – ir Aprašas) 30 punktas numato, kad jeigu, priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, paaiškėja, kad asmuo atitiko bent vieną iš Įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ar 9 punktuose nurodytų sąlygų arba Įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nurodytas sąlygas, kai sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo buvo priimtas po 2021 m. sausio 1 d., Migracijos departamentas per vieną mėnesį nuo šių aplinkybių nustatymo dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras priima sprendimą pripažinti šį sprendimą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento (ab initio). Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą pareiškėjos skundo teiginiai, kad pareiškėja neturi kito kelio kaip tik teikti skundą neatitinka tikrovės (pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad šiuo metu rengiamas pranešimas dėl pilietybės išsaugojimo).

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad VRM 2024 m. spalio 8 d. gautas Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. teikimas Nr. 24TR270 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“, kuriame pateikta Migracijos departamento turima informacija apie pareiškėjos kitos valstybės pilietybės įgijimą, taip pat išreikštas Migracijos departamento siūlymas priimti VRM sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę. (b. l. 133–134).

Nustatyta, jog pareiškėja 2024 m. gruodžio 26 d. apie 21.03 val. (duomenys neskelbtini) Kybartų PKP bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos pėsčiomis į Rusijos Federaciją, kuriai VRM Įsakymu buvo panaikinta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė. Kaip nustatyta, pareiškėjos pasienio tikrinimui pateiktas Lietuvos Respublikos pasas nuo 2024 m. gruodžio 12 d. paskelbtas negaliojančiu. Tuo pagrindu Tarnyba vykdydama Šengeno informacinėje sistemoje esančius nurodymus, atsižvelgdama į Įsakymą dėl panaikintos pareiškėjos turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės bei vadovaudamasi UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 (1) ir 6 dalimis, 2024 m. gruodžio 26 d. sprendimu Nr. 24S303003 nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. sausio 3 d. Valstybė, į kurią įpareigoja savanoriškai išvykti, - Rusija (b. l. 97–99).

Pareiškėja nesutikdama su Įsakymo dalimi ir Sprendimu kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas ir, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais ir tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę.

Pagal Įstatymo 32 straipsnio 3 punktą ir 33 straipsnio 3 punktą, Migracijos departamentas – kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija – nagrinėja klausimus ir dokumentus dėl, be kita ko, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus – teikimus šiais klausimais, o ministras tuo pagrindu priima sprendimus.

Pagal Aprašo 23 punkto pirmosios ir antrosios pastraipų nuostatas, jeigu Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas asmens dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą sustabdo ir išsiunčia asmeniui per MIGRIS pranešimą, kad jis ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos pateiktų dokumentus, patvirtinančius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytas aplinkybes; jeigu asmuo per nurodytus terminus nepateikia prašomų dokumentų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas atlieka Aprašo 27 punkto antrojoje pastraipoje nurodytus veiksmus.

Pagal Aprašo 27 punkto antrosios pastraipos nuostatas, Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pranešimus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal, be kita ko, Įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, ir nustatęs, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti arba kad asmuo pagal Aprašo 23 punktą nepateikė prašomų dokumentų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

Pagal Aprašo 30 punktą, jeigu, priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, paaiškėja, kad asmuo atitiko bent vieną iš Įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ar 9 punktuose nurodytų sąlygų arba Įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nurodytas sąlygas, kai sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo buvo priimtas po 2021 m. sausio 1 d., Migracijos departamentas per vieną mėnesį nuo šių aplinkybių nustatymo dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras priima sprendimą pripažinti šį sprendimą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento (ab initio).