Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Daina Lisaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. U. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. U. S. ieškinį atsakovui T. T. dėl teisinių paslaugų sutarties pažeidimo, sumokėto atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas siekia dar vieną kartą nepagrįstai pasibylinėti. Apeliantas nenurodė jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą. Darytina išvada, jog apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo iš esmės keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl sumokėtos kainos už teisines paslaugas priteisimo dėl netinkamai suteiktų teisinių paslaugų ir neteisėtai nutraukto atstovavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus arba, kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo (naujų įrodymų) įtaką šalių ginčo išsprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra išimtinė apeliacinės instancijos teismo diskrecija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus faktinius duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių bei pan. Aiškindamas šią proceso teisės normą kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19–20 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai egzistavo bylos nagrinėjimo metu, apeliantas disponavo įrodymais, kuriuos teikia apeliacinės instancijos teismui, sprendžia, jog jie neabejotinai galėjo (ir turėjo) būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo pateikti nauji įrodymai negali turėti esminės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl nepriimami ir nevertinami. Pažymėtina ir tai, kad apelianto pateikti pokalbio su atsakovu vertimai buvo pateikti bei priimti teikiant papildomus įrodymus 2026 m. kovo 19 d. (DOK-32241). Iš teisėjo rezoliucijos matyti, kad buvo priimti pokalbių, žinučių išrašai su vertimu (4 puslapiai). Kiti su apeliaciniu skundu pateikti rašytiniai įrodymai yra civilinėje byloje, todėl pakartotinai nepriimami.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis, įskaitant Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-28727-1088/2025 duomenis LITEKO, nustatyta, kad 2025 m. birželio 22 d. ieškovas M. U. S. kreipėsi į atsakovą advokatą T. T. dėl teisinių paslaugų teikimo, be kita ko, ir parengti ieškinį ieškovo inicijuojamoje civilinėje byloje atsakovui (duomenys neskelbtini) universitetui ir jo darbuotojams dėl pažeistų teisių atstatymo, nuo 2025 m. birželio 3 d. ieškovą pašalinus iš (duomenys neskelbtini) universiteto (duomenys neskelbtini) mokslo krypties doktorantūros studijų aukštojo mokslo universitetinių studijų programos dėl nepažangumo, panaikinant atitinkamus universiteto priimtus sprendimus, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Atsakovas advokatas T. T. 2025 m. liepos 18 d. parengė ieškinį ir jį pateikė Kauno apylinkės teismui. Ieškinio pagrindu buvo užvesta civilinė byla Nr. e2-28727-1088/2025. Už teisines paslaugas ieškovas sumokėjo atsakovui grynais pinigais 1400 Eur (2025 m. birželio 30 d. – 750 Eur, o 2025 m. liepos 18 d. - 650 Eur). Teismas 2023 m. liepos 23 d. priėmė nutartį, kurioje nustatė ieškinio trūkumus ir terminą jų pašalinimui. Ieškinio trūkumus šalino ieškovas savo iniciatyva. 2025 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ieškovui buvo nustatytas papildomas terminas ieškinio trūkumų pašalinimui. Ieškovas 2025 m. rugsėjo 8 d. pateikė patikslintą ieškinį, kurio trūkumai nebuvo pašalinti, dėl ko 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartimi teismas nustatė naują terminą trūkumų pašalinimui. Atsakovas 2025 m. rugsėjo 12 d. pateikė civilinėje byloje Nr. e2-28727-1088/2025 teismui pranešimą apie atstovavimo sutarties su M. U. S. Kauno apylinkės teisme nutraukimą, nurodydamas aplinkybes, kad ieškovas M. U. S. savarankiškai tikslina ieškinį bei pats ieškinius teikia teismui, neatsižvelgdamas į advokato rekomendacijas; be to, ieškovas kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Ieškovas nepašalino ieškinio trūkumų, todėl 2025 m. rugsėjo 26 d. nutartimi ieškovo M. U. S. ieškinys laikytas nepaduotu. Nutartis buvo peržiūrėta apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismo nutartimi Nr. e2S-269-392/2026 ieškovo atskirasis skundas buvo atmestas, nutartis palikta nepakeista. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl sumokėtų piniginių lėšų grąžinimo, atsakovui vienašališkai nutraukus atstovavimo santykius, teigiant, kad buvo suteiktos nekokybiškos paslaugos, be to, suteiktos ne visos paslaugos, dėl kurių susitarta (susitarimas buvo dėl ieškovo atstovavimo civilinėje byloje viso proceso metu).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad teismas netirdamas ieškovo su procesiniais dokumentais pateiktų priedų bei jais nesivadovaudamas, bylos įrodymus įvertino prieštaringai ir neišsamiai, padarė nepakankamai pagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų apie netinkamai suteiktas paslaugas, kad atsakovas neteko galimybės tęsti atstovavimą vien dėl to, kad ieškovas veikė savavališkai ir prieš jo rekomendacijas, kad visas 1 400 Eur atlyginimas jam priklausė. Būtent ieškovo pateikti įrodymai, kurių nevertino teismas, buvo skirti įrodyti ieškovo pagrindinius teiginius apie atsakovo delsimą, jo nurodymus dėl ieškinio turinio, atsakovo žinojimą apie ieškovo įsitraukimą į ieškinio projekto tikslinimą, bendrą ieškinio rengimo procesą, atstovavimo ir delegavimo klausimus bei paslaugų teikimo santykių nutrūkimo aplinkybes. Teismas ypatingą reikšmę suteikė pavienėms žinutėms, ypač 2025 m. liepos 18 d. žinutei, kurioje nurodoma, kad atsakovo parengtas ieškinio projektas yra gerai surašytas ir gali būti teikiamas teismui bei vėlesniam ieškovo prašymui ieškinį taisyti. Taip teismas iš esmės perėmė atsakovo versiją, kad vėlesnės problemos kilo tik dėl ieškovo savarankiškų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, netiria ir neatlieka į bylą ieškovo su procesiniais dokumentais pateiktų priedų (el. b. 1 failas, l. 173-195, 3 failas, l. 4-137, l. 142-460, l. 462), teismo nepriimtų kaip įrodymų, vertinimo, jais nesivadovauja darydamas išvadas (sprendimo 7 punktas). Teismas vertino visus kitus byloje priimtus įrodymus, įskaitant ir 2025 m. liepos 18 d. ieškovo žinutės turinį, patvirtinantį, kad ieškovui tiko atsakovo parengtas ieškinys, ieškovas nurodė, kad ieškinį galima teikti teismui, dėkojo už bendradarbiavimą bei vėlesnio susirašinėjimo duomenis, kuriuos įvertinęs padarė išvadą, kad atsakovas laikėsi lojalumo ieškovui principo, susitarimo parengti teismui ieškinį ir jį parengė pagal ieškovo nurodymus, tačiau tinkamai teisinių paslaugų ieškovui toliau teikti negalėjo dėl paties ieškovo sprendimo savarankiškai rengti teismo procesinius dokumentus ir dėl to praradus pasitikėjimą ieškovu, todėl turėjo pagrindą nutraukti sutartį su ieškovu.

Civiliniame procese įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pasisakyta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015 ir kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020 ir kt.).

CPK 113 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK ir kituose teisės aktuose numatytas išimtis. CPK 198 straipsnio 2 dalis numato, kad rašytiniai įrodymai pateikiami CPK 114 straipsnyje nustatytos formos. Jeigu rašytinis įrodymas surašytas ne valstybine kalba, kartu pateikiamas įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas. CPK 197 straipsnio 1dalis numato, kad rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriėmė ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, esančių elektroninės bylos 1 tome, bylos lapai (b. l.) 173-195, 3 tome b. l. 4-137 ir jų nevertino, nes pateikti rašytiniai įrodymai nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Ieškovo 3 tome, b. l. 142-460, pateikti techniniai, galimai siųstų susirašinėjimo žinučių meta duomenys – neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų, juose nėra jokių susirašinėjimo duomenų, pokalbių turinio, kitų duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, todėl ir minėti rašytiniai duomenys teismo pagrįstai nebuvo priimti ir nevertinti.

Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir LAĮ) 48 straipsnio 1 dalis numato, kad klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Teisinių paslaugų teikimo sutartis teismų praktikoje kvalifikuojama kaip pavedimo sutartis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.756–6.765 straipsnius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132–2.151 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014). Kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties nuostatos; CK 6.716 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis, o atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015).

LAĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad advokatas gali atsisakyti teikti teisines paslaugas ir nesudaryti sutarties tik dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis priežastimis laikomas šio Įstatymo 5 straipsnyje nurodytų advokatų veiklos principų pažeidimas, advokato užimtumas, patirties trūkumas ar kitos priežastys, dėl kurių advokatas negali tinkamai suteikti teisines paslaugas. LAĮ 5 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai advokatų veiklos principai: 1) advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas; 2) advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija; 3) advokatų veiklos teisėtumas; 4) kliento paslapties neatskleidimas; 5) lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas; 6) nepriekaištingas elgesys.

Atlygintinų paslaugų teikimo santykius, kurių bendrosios nuostatos, kaip minėta, taikomos ir nagrinėjamam teisiniam santykiui, reglamentuoja Civilinio kodekso XXXV skyrius. CK 6.718 straipsnis numato, kad teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus (1 dalis); atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų (2 dalis); paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus. Jei kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos taisyklėms, standartams, profesinės veiklos etikai ar sutarties sąlygoms, paslaugų teikėjas turi teisę atsisakyti vykdyti tokius nurodymus ir sutartį nutraukti (3 dalis).

Byloje pateikti ieškovo ir atsakovo susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis duomenys patvirtina, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl teisinių paslaugų teikimo 2025 m. gegužės mėnesį, šalys bendravo dėl skundo pateikimo, vėliau buvo rengiamas ieškinys teismui dėl atsakovo neteisėto pašalinimo iš (duomenys neskelbtini) universiteto ir žalos atlyginimo. Šias aplinkybes be šalių susirašinėjimo, patvirtina ir atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės, kad pirmiausia atsakovas parengė ieškovui civilinį ieškinį atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl galimo ieškovo sužalojimo (duomenys neskelbtini) universitete, kurį ieškovas pateikė, vėliau buvo rengiamas kitas procesinis dokumentas – ieškinys dėl atsakovo neteisėto pašalinimo iš (duomenys neskelbtini) universiteto ir žalos atlyginimo. Ieškinio turinys buvo derinamas su ieškovu, ieškinys buvo parengtas 2025 m. liepos 18 d. Ieškovas žinute patvirtino, kad susipažino su ieškiniu, procesinis dokumentas ieškovui tiko ir nurodė, kad galima teikti jį teismui. Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad ieškinį atsakovas pateikė teismui 2025 m. liepos 21 d., Kauno apylinkės teisme ieškinys registruotas 2025 m. liepos 22d., bylai suteiktas Nr. e2-28727-1088/2025. Šalių susirašinėjimo duomenys patvirtina, kad ieškovas, atsakovui pateikus ieškinį, persigalvojo ir reikalavo, kad atsakovu būtų įtrauktas dar vienas (duomenys neskelbtini) universiteto darbuotojas, tvirtino, kad atsakovas, neįtraukdamas ieškovo nurodyto asmens į bylą, padarė faktinę klaidą. Teismui 2023 m. liepos 23 d. nutartimi nustačius terminą ieškinio trūkumų pašalinimui, atsakovas pateikė prašymą dėl procesinio termino pratęsimo, nes ieškovas nurodė, kad vertėjui nepakanka laiko rašytinių įrodymų vertimui atlikti. Tolimesnės bylos eigos, susirašinėjimo duomenys patvirtina, kad ieškinio trūkumus šalinti ėmėsi pats ieškovas, tai darė nesitardamas su atsakovu, savavališkai, be to, pareiškė atsakovui, kad ieškinį teismui teiks pats, nors atsakovas siūlė taip nesielgti ir klausyti jo (1 t. b.l. 170-171, 2 t. b.l. 3-9). Ieškovas teismui pateikė savo iniciatyva patikslintą ieškinį dar du kartus - 2025 m. rugpjūčio 14 d. ir 2025 m. rugsėjo 8 d., apie tai atsakovą tik informuodamas elektroniniu paštu. Ieškovo rengti procesiniai dokumentai nebuvo priimti, 2025 m. rugsėjo 26 d. teismo nutartimi ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovui. Nustatytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą, kad atsakovas suteikė ieškovui teisines paslaugas, suderino su ieškovu, parengė ir pateikė teismui ieškinį, atstovaudamas ieškovą teikė teismui prašymą dėl termino ieškinio trūkumų šalinimui pratęsimo, tačiau tinkamai suteikti teisines paslaugas inicijuotame civiliniame procese nebegalėjo dėl paties ieškovo veiksmų – ieškovo apsisprendimo savarankiškai rengti ir teikti teismui procesinius dokumentus jų nederinant su atstovu ir nesinaudojant jo paslaugomis, dėl ko atsakovas buvo priverstas vienašališkai nutraukti atstovavimo teisinius santykius su ieškovu. Tolimesnis ieškovo atstovavimas, pastarajam sąmoningai ignoruojant atsakovo patarimus, nesinaudojant jo paslaugomis, tapo nesuderinamas su LAĮ 5 straipsnyje įtvirtintais pagrindiniais advokatų veiklos principais ir atitinka CK 6.718 straipsnio 3 dalyje numatytą paslaugų teikimo sutarties nutraukimo pagrindą. Vadovaujantis išdėstytu apelianto argumentai, susiję su bylos įrodymų vertinimu teismui nustatant paslaugų teikimo bei paslaugų teikimo sutarties vienašališko nutraukimo aplinkybes, atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai įvertino vienkartinio fiksuoto honoraro už visą atstovavimą teisinę reikšmę. Teigia, kad 1 400 Eur buvo sumokėti kaip vienkartinis fiksuotas honoraras už visą atstovavimą iki bylos pabaigos, todėl atsakovui nebaigus atstovavimo, atsakovas neturi teisės į viso atlyginimo išsaugojimą. Teismas, nors nurodė, kad konsultacijos, dokumentų rengimas ir ieškinio parengimas yra teisinės paslaugos, kad 1 400 Eur atlyginimas buvo proporcingas, tačiau neatsakė į esminį ginčo klausimą – ar esant vienkartiniam fiksuotam susitarimui dėl viso atstovavimo, atsakovo pasitraukimas proceso metu nebaigus paslaugų galėjo būti suderinamas su viso atlygio išsaugojimu. Pradinis ieškinys teismui buvo pateiktas 2025 m. liepos mėn., vėliau buvo nustatyti procesiniai trūkumai, buvo teikiami patikslinimai, o 2025 m. rugsėjo 12 d. atsakovas nutraukė atstovavimo sutartį. Tai reiškia, kad atsakovas pasitraukė ne po visiško paslaugų įvykdymo, o tuo metu, kai ieškinys dar buvo taisomas ir kai atstovavimo tęstinumas turėjo reikšmingą praktinę vertę. Ieškovo teigimu, iki pirmojo ieškinio pateikimo buvo delsimo požymių, o po to atsakovo vienašalis pasitraukimas kritiniu proceso momentu prisidėjo prie tolesnio proceso vilkinimo. Be to, atsakovas, žinodamas bylos skubumą, nesiėmė skubių procesinių veiksmų, pavyzdžiui, neinicijavo laikinųjų apsaugos priemonių, o vietoje to, per ilgą laiką parengė bendro pobūdžio ieškinį, kuris buvo pateiktas su procedūriniais trūkumais. Tokių veiksmų seka vertintina kaip advokatui keliamų profesinio rūpestingumo standartų nepaisymas ir prisidėjimas prie bylos nagrinėjimo vilkinimo. Šiuo aspektu teismas neatskyrė dviejų skirtingų klausimų: ar atsakovas buvo atlikęs tam tikrus pavienius darbus ir ar atsakovas faktiškai įvykdė tai už ką buvo sumokėtas visas fiksuotas honoraras.

Teismas nustatė, jog ieškovui paslaugos faktiškai buvo suteiktos – teiktos konsultacijos žodžiu, buvo parengtas ir pateiktas teismui ieškinys, tačiau jo pagrindu byla nebuvo iškelta dėl paties ieškovo tolimesnių, su advokatu nederintų veiksmų vykdant teismo nutartis, nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovo argumentus, jog atsakovas neįgyvendino pareigos suteikti ieškovui teisines paslaugas tinkamai ir tuo pažeidė ieškovo teises bei, kad atsakovui nepriklauso atlyginimas už paslaugas, todėl ieškovo argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Teismas ieškovo sumokėtą už paslaugas kainą be kita ko, įvertino ir pagal LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių.

LAĮ 48 straipsnio 1 dalis numato, kad klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Šių sutarčių apskaita tvarkoma ir jos saugomos advokato darbo vietoje ar advokatų profesinės bendrijos buveinėje. Vadovaujantis LAĮ 49 straipsnio 1 dalimi, atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog advokato ir kliento teisiniai santykiai yra grindžiami dokumentais, iš jų - ir sutartimi dėl teisinių paslaugų teikimo. LAĮ 50 straipsnio 1 dalis numato, kad advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos advokatų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos advokatūros 2016 m. balandžio 15 d. visuotinio advokatų susirinkimo sprendimu, 10 straipsnio 5 dalis numato, kad advokatas susitaria su klientu dėl pavedimo apimties, atlyginimo ir kitų esminių advokato paslaugų sąlygų bei sudaro sutartį Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme nustatyta tvarka. <...>; 6 dalis numato, kad advokatas privalo iki sutarties su klientu pasirašymo atskleisti klientui visas sutarties sąlygas ir informuoti klientą apie atlyginimo už teikiamas teisines paslaugas dydį, jo apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, galimas kitas atlygintinas advokato teikiamų teisinių paslaugų išlaidas.

Pagal nuosekliai plėtojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką į atstovavimo sampratą patenka teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016, 18 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios bylos nagrinėjimui yra aktualūs ir kasacinio teismo išaiškinimai dėl Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatų, kuriuose kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčą dėl atlyginimo už advokato paslaugas nagrinėjantis teismas iš bylos duomenų turi nustatyti: 1) už kokias suteiktas teisines paslaugas klientas su advokatu yra atsiskaitęs; 2) už kurias iš jų neatsiskaityta; 3) kiek advokato ir kliento sutartas paslaugų įkainis atitinka realiai advokato atliktus darbus (jų apimtį), nurodytą laiką, skirtą jiems atlikti, kasacinio teismo praktikoje suformuluotus advokato užmokesčio vertinimo kriterijus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir Civilinio kodekso 1.5 straipsnio sisteminio ryšio kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-684/2018, 23 punktas). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo taikytinos ne sprendžiant ginčus tarp kliento ir jo atstovo advokato, bet teismams sprendžiant dėl šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteistinų jos turėtų bylinėjimosi išlaidų dydžio (CPK 98 straipsnis). Rekomendacijose ir Advokatūros įstatyme reglamentuojamas ne tas pats teisinis santykis.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas, o taip pat ir atsakovas T. T. nepateikė bylą nagrinėjusiam teismui nei atstovavimo sutarties, nei jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, koks buvo susitartas atlyginimo už teisines paslaugas dydis, kokia jo apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, iš kokių teisinių paslaugų susidarė atlygintinos advokato išlaidos, atstovaujant ieškovą civilinėje byloje Kauno apylinkės teisme Nr. e2-28727-1088/2025 ir/ ar teikiant kitas teisines paslaugas. Iš civilinės bylos Nr. e2-28727-1088/2025 LITEKO kortelės duomenų nustatyta, kad kartu su ieškiniu atsakovas pateikė išrašą iš 2025 m. liepos 7 d. atstovavimo sutarties, kurioje nurodyta atstovavimo apimtis, kas patvirtina, kad su ieškovu buvo sudaryta rašytinė atstovavimo sutartis bei paneigia ieškovo teiginius bei pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šalys rašytinės teisinių paslaugų teikimo sutarties nebuvo sudarę. Minėtoje byloje prie ieškinio nebuvo pridėti patirtas išlaidas patvirtinantys įrodymai. Nagrinėjamoje apeliacine tvarka byloje ieškovo pateikti grynųjų pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad ieškovas sumokėjo atsakovui 2025 m. birželio 30 d. (serija LAA Nr. 1236351) - 750 Eur, teisinių paslaugų sutarties numeris kvite nenurodytas, už kokias paslaugas mokėti pinigai – nenurodyta, ir 2025 m. liepos 18 d. (serija LAA Nr. 1236352) - 650 Eur, už kokias paslaugas mokėti pinigai – nenurodyta, nurodytas teisinių paslaugų sutarties Nr. 0718. Jei vertinti, kad sutarties numerį sudaro teisinių paslaugų suteikimo datos skaitmenys (liepos 18 d.), tai nėra pagrindo sieti patirtas išlaidas su 2025 m. liepos 7 d. atstovavimo sutartimi (jos išrašu), pateikta Kauno apylinkės teismui į civilinę bylą Nr. e2-28727-1088/2025. Byloje nėra ir jokių kitų įrodymų, iš kurių galima būtų daryti pagrįstas išvadas apie suteiktų paslaugų sudėtį bei kainą, o taip pat ir dėl ieškovo įrodinėtos aplinkybės, kad pinigai buvo sumokėti už visas suteiktas ir ateityje suteiktinas paslaugas civiliniame procese. Be to, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovas rengė ieškovui ne vieną procesinį dokumentą – be ieškinio buvo rengiamas ir civilinis ieškinys ikiteisminiame tyrime, todėl nėra aišku, ar į ieškovo reikalaujamą priteisti sumokėtą už paslaugas kainą neįeina ir sumokėti pinigai už kitas faktiškai suteiktas bei priimtas paslaugas. Byloje yra nustatytos aplinkybės, kad parengtas ieškinys teisme nebuvo priimtas - ieškinys turėjo formos ir turinio trūkumų (jame buvo prieštaravimų, trūko įrodymų, nebuvo pridėti įrodymų vertimai, ieškinys nesunumeruotas, nenurodyta atsakovų atsakomybės forma, aplinkybės, pagrindžiančios atsakovų, kaip fizinių asmenų, atžvilgiu taikytinos asmeninės ar solidariosios atsakomybės sąlygas, nepateikti jas pagrindžiantys įrodymai ir kita), dėl ko buvo nustatytas terminas jo trūkumams pašalinti. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovas parengė ir pateikė teismui ieškinį su procedūriniais trūkumais, be to, neparengė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kas neatitinka atsakovui kaip advokatui keliamų profesinio rūpestingumo standartų, todėl ir dėl šios aplinkybės atsakovas neturi teisės į visą sumokėtą atlyginimą. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino.

CK 6.720 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl kliento kaltės, klientas privalo sumokėti visą sutartyje nustatytą kainą, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.721 straipsnio 2 dalis numato, kad paslaugų teikėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių. Tokiu atveju paslaugų teikėjas privalo visiškai atlyginti kliento patirtus nuostolius. Nagrinėjamu atveju, nors byloje teismas nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė atstovavimo santykius su ieškovu, tačiau neišsiaiškino ir nenustatė kitų aplinkybių, nurodytų nutarties 32, 33 punktuose, reikšmingų išvadai padaryti apie tai, ar ieškovas turi teisę į visą (dalį) sumokėto atlyginimo už paslaugas ir koks teisinis pagrindas šiam atvejui taikytinas.

Dėl bylos procesinės baigties

CPK 263 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. Šio reikalavimo turinys yra detalizuotas kitose CPK nuostatose. CPK 265 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas.

Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų, neišsiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių. Byloje kilus ginčui dėl suteiktų teisinių paslaugų apimties bei kokybės, teismas nenustatė, kokias konkrečias paslaugas suteikė atsakovas, t. y., kokia apimtimi buvo įvykdytas šalių susitarimas, už kokias suteiktas teisines paslaugas klientas su advokatu yra atsiskaitęs, ar faktiškai suteiktos paslaugos buvo kokybiškos. Teismas, nustatęs, kad šalių sudaryta sutartis kartu yra ir vartojimo paslaugų teikimo (pavedimo) sutartis, turėjo būti aktyvus, trūkstant byloje įrodymų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, pareikalauti juos šalis pateikti. Tačiau tai padaryta nebuvo. Pagal byloje pateiktus įrodymus nėra galimybės išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, nes byloje reikia rinkti papildomus įrodymus, juos tirti, aiškintis šalių poziciją, tai reiškia, kad byla apeliacinės instancijos teisme iš esmės būtų nagrinėjama naujais aspektais ir proceso šalims būtų užkirstas kelias į apeliaciją. Nurodytų argumentų pagrindu skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.