Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Mariaus Bartninko, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Anitos Sereikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. I. teisių perėmėjos I. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. I. ieškinį atsakovui J. B. dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

teismas apsiribojo formaliu konstatavimu, kad ieškovės G. I. neveiksnumas nustatytas tik 2025 m. kovo 17 d., todėl iki šios datos ji galėjo ginti savo teises pati arba per atstovą. Toks vertinimas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ignoruoja esminę aplinkybę, jog ieškovės sveikatos būklė blogėjo palaipsniui ir progresavo ilgą laiką iki oficialaus neveiksnumo nustatymo. Bylos duomenys apie neurologinius bei kognityvinius ieškovės sutrikimus neginčytinai patvirtina ilgalaikį ir progresuojantį pažintinių funkcijų silpnėjimą, prasidėjusį dar tuo laikotarpiu, kai nebuvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas;

teismas neanalizavo, ar atsakovo interesas remtis ieškinio senatimi konkrečiomis bylos aplinkybėmis yra svarbesnis už nukentėjusiosios G. I. teisę reikalauti kompensacijos dėl sveikatos sužalojimo, kai jos galimybės laiku kreiptis į teismą buvo reikšmingai apribotos dėl progresuojančios ligos;

teismas nevertino, ar G. I. sveikatos būklė senaties termino eigos metu faktiškai leido jai suvokti pažeistas teises bei priimti racionalų sprendimą dėl jų gynimo teisme. Asmens galimybė veikti per atstovą suponuoja, kad jis suvokia savo teises. Vien ta aplinkybė, kad neveiksnumas ieškovei teisiškai nustatytas 2025 metais, savaime neleidžia daryti išvados, kad ankstesniu laikotarpiu ieškovė buvo pajėgi tinkamai suvokti savo teises ir imtis aktyvių veiksmų joms ginti;

nenustatyta jokių duomenų, kad G. I. sąmoningai delsė ginti savo teises, kad piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ar siekė nepagrįstai pabloginti atsakovo procesinę padėtį. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą dėl sveikatos sužalojimo negali būti paneigiama vien dėl to, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio nepareiškė reikalavimų ar nesiekė kompensacijos. Priešingas aiškinimas reikštų, kad asmens teisės apsauga siejama ne su teisės pažeidimu, o su nukentėjusiosios procesiniu aktyvumu.

teismo sprendimas dėl ieškinio senaties yra pagrįstas ir motyvuotas. Šiuo atveju senaties terminas skaičiuojamas nuo įvykio, t. y. 2017 m. liepos 5 d. iki 2020 m. liepos 6 d. (3 metus). Ieškovė ieškinį pareiškė 2025 m. rugsėjo 4 d., praleidusi 3 (trejų) metų ieškinio senaties terminą. Ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kuris pateisintų ieškinio praleidimo terminą. Ieškovė nepagrindė svarbių aplinkybių dėl praleisto 5 metų termino;

ieškinys pareikštas nesant teisinio pagrindo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad tie sužalojimai nesusiję su važiavimu, išlipimu ir galimu kritimu prie automobilio išlipant;

dėl ieškovės neteisėto ieškinio atsakovas buvo tamponas po teismus, todėl turėjo būti taikoma CPK 95 straipsnio nuostata. Atsakovui dėl to ženkliai pablogėjo sveikata. Be to, po įvykio tos pačios moterys vėl buvo iškvietusios atsakovo taksi ir apie 2017 m. liepos 5 d. vežimą ir kritimą prie automobilio nieko nesakė, žalos neprašė. Be to pati G. I. niekada nereikalavo žalos, po jos pripažinimo neveiksnia tokių veiksmų ėmėsi jos dukra, tačiau tokios teisės ji paveldėti negalėjo, nes G. I. tokio noro neturėjo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pradinė ieškovė G. I., atstovaujama jos globėjos I. I., 2025 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 5 000,00 Eur neturtinės žalos, kildinamos iš 2017 m. liepos 5 d. eismo įvykyje patirto skausmo ir išgyvenimų, atlyginimo. Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) , pradėto 2017 m. liepos 5 d. Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalyje, metu nustatyta, kad 2017 m. liepos 5 d., apie 14.30 val., Panevėžyje, ties Ukmergės g. pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, G. I. lipant iš taksi automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , vairuojamo J. B. (byloje atsakovas, toliau – ir atsakovas), automobilis galimai pajudėjo iš vietos ir G. I. nugriuvo ant nugaros. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, kad G. I. nustatyta poodinės kraujosruvos pakaušyje, kairiame dilbyje, pakraujavimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais ir sveikata sutrikdyta nežymiai. 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl eismo įvykio, kurio metu nukentėjo G. I., nutrauktas, nustačius, kad nepadaryta nusikalstama veika. 2017 m. spalio 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) J. B. už tai, kad nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių keleivio saugumui užtikrinti, paskirta administracinio poveikio priemonė – 150 Eur bauda.

Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad 2025 m. kovo 17 d. Panevėžio apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) G. I. pripažinta neveiksnia tam tikrų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse. 2025 m. balandžio 17 d. jai nustatyta globa, jos globėja ir turto administratore paskirta I. I. (ieškovės dukra). Bylos nagrinėjimo metu, (duomenys neskelbtini) G. I. mirė. Jos teisių perėmėja tapo I. I. (toliau – ir ieškovė arba apeliantė), kuri, palaikydama pareikštą ieškinį, reikalavo palikėjos G. I. patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad ieškovė nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo ir netenkinęs prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, o taip pat nustatęs, kad byloje neįrodytas neturtinės žalos padarymo faktas ir dydis, skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė.

Nagrinėjamu atveju vienas esminių apeliantės nesutikimo su skundžiamu teismo sprendimu yra argumentas, jog, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu konstatavimo, kad ieškovės G. I. neveiksnumas nustatytas tik 2025 m. kovo 17 d., todėl iki šios datos ji galėjo ginti savo teises pati arba per atstovą. Byloje nenustatyta, kad G. I. sąmoningai delsė ginti savo teises ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Teismas nevertino, ar G. I. sveikatos būklė senaties termino eigos metu faktiškai leido jai suvokti pažeistas teises bei priimti racionalų sprendimą dėl jų gynimo teisme.

Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Remiantis CK 1.125 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams CK bei kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Pagal ginčo eismo įvykio metu ieškovės G. I. sveikatai padarytos žalos galiojusios redakcijos CK 1.125 straipsnio 8 dalį (nuo 2022 m. sausio 1 d. galiojančios CK redakcijos 1.125 straipsnio 9 dalis) reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017 24 pastraipa). Subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 22 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju eismo įvykis, su kuriuo pradinė ieškovė G. I. siejo patirtą žalą, įvyko 2017 m. liepos 5 d. Ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) epikrizė rodo, kad pacientė G. I. VšĮ Panevėžio ligoninės neurochirurgijos skyriuje buvo gydyta nuo (duomenys neskelbtini); skundėsi nedidelio intensyvumo galvos skausmu, skaudėjo nugarą, juosmenį; klinikinė diagnozė: (duomenys neskelbtini); pacientės objektyvi būklė: pakankamos orientacijos, kritikos, galvos nervų funkcija nesutrikusi, pakaušio srityje odos sumušimas 10 x12 cm plote, galūnės juda vienodai, skauda juosmenį, kairį klubą, dėl ko apsunkintas judėjimas; atlikti tyrimai ir konsultacijos; būklė išrašant: stacionare būklė gerėja, galvos skausmai mažėjo, neurologijos nėra, būklei gerėjant išrašyta. Apklausiama liudytoja ikiteisminiame tyrime 2017 m. liepos 20 d. G. I. nurodė, kad iš karto po įvykio greitoji pagalba ją nuvežė į Respublikinę Panevėžio ligoninę, kur jai nustatė galvos, juosmens, dubens ir kairio riešo sumušimus; daugiau iki šios apklausos į jokią gydymo įstaigą ji nesikreipė. Nors ieškinyje ieškovė G. I. ir nurodė, kad praleido 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo dėl svarbių priežasčių, nes ikiteisminio tyrimo metu jai nebuvo išaiškintos jos kaip nukentėjusiosios teisės naudotis advokato teisine pagalba, ji nebuvo kviečiama dalyvauti administracinės nusižengimo bylos nagrinėjime ir pareikšti prašymus, neišmanė teisinių klausimų ir tikėjosi žalos atlyginimo, tačiau kada ji suvokusi apie savo teisės pažeidimą taip ir nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas, o taip pat aukščiau aptartas faktines aplinkybes, ieškovė apie savo teisės pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2017 m. liepos 10 d.

Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pradinė ieškovė G. I. nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2020 m. liepos mėn. (per trejų metų ieškinio senaties terminą) objektyviai neturėjo galimybių pati arba per atstovą kreiptis dėl galbūt pažeistų jos teisių gynimo, t. y. nenustatyta svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis (medicinos dokumentų išrašais, liudytojo apklausos protokolais) nustatyta, kad dar iki eismo įvykio G. I. dėl sveikatos būklės (sąnarių artrozės, kelių, klubų ir pečių sąnarių skausmų) labai retai (nebent pas gydytojus) išvykdavo iš namų ir tai kartu su dukra ieškove (apeliante) I. I.. Pastebėtina, kad ir eismo įvykio dieną jos abi kartu vyko į banką. 2017 m. liepos 20 d. teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokolai rodo, kad tiek G. I., tiek I. I. BPK 183 straipsnio pagrindu buvo išaiškintos BPK 81, 83 ir 163 straipsniuose numatytos liudytojo teisės ir pareigos bei atsakomybė, jų tarpe – gauti turėtų išlaidų atlyginimą, turėti atstovą, ir abi jos savo parašu yra patvirtinusios, kad šios teisės ir pareigos yra išaiškintos. Teisės aktai nei ikiteisminio, nei administracinės teisenos pareigūnams nenumato pareigos liudytojams, nukentėjusiesiems aiškinti jų galimus teisių gynimo būdus bei suformuoti tolimesnių veiksmų strategijas. Viena vertus, nėra pagrindo nesutikti su ieškove, kad neišmanydama teisinių klausimų, ji negalėjo žinoti, kad gindama galimai pažeistas teises pati turi kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Kita vertus, CK 1.6 straipsnyje įtvirtintas įstatymų nežinojimo ar netinkamo jų nuostatų suvokimo principas numato, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisima įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

Kaip matyti iš bylos duomenų (medicinos dokumentų išrašas/siuntimas (duomenys neskelbtini), ginčui aktualiu laikotarpiu (per trejų metų ieškinio senaties terminą), pradinė ieškovė G. I. 2018 m. sausio 16 d. kreipėsi į VšĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę patenkinamos būklės, sąmoninga, vangoka, vemianti tulžimi, ir po atliktų tyrimų ir konsultacijos, tą pačią dieną savijautai jau pagerėjus (daugiau nevėmė) buvo išrašyta namo. Poziciją dėl pradinės ieškovės progresuojančio pažintinių funkcijų silpnėjimo dar nepasibaigus ieškinio senaties terminui, kas sutrukdė jai tinkamai suvokti savo teises ir imtis aktyvių veiksmų joms ginti, apeliantė grindžia subjektyviu savo mamos sveikatos būklės įvertinimu ir tuo pačiu teigia, kad mama nesitikėjo ir nenorėjo žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyta, jog G. I. negalėjo tinkamai ir laiku ginti savo teises per atstovą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės pateiktas mamos sveikatos būklės vėlesnis blogėjimas, nuo 2021 m. rugsėjo 14 d. neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, nuo 2025 m. kovo 17 d. pripažinimas neveiksnia tam tiktų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse, negali būti laikomas objektyviomis priežastimis senaties termino atnaujinimui.

Apibendrindama aptartas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teisėjų kolegija vertina, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos, kildinamos iš 2017 m. liepos 5 d. eismo įvykio metu sveikatai galimai padarytos žalos, atlyginimo pareikšti ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Be to, ieškinio senaties terminas praleistas itin daug.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skirti apeliantei maksimalią CPK 95 straipsnyje numatytą baudą, 50 proc. jos paskiriant atsakovui. Tai būtų kompensacija už atsakovo pergyvenimus ir sveikatos ženklų pablogėjimą, daugiau kaip aštuonių mėnesių tampymą po teismą be teisinio pagrindo pareiškiant ieškinį ir apeliacinį skundą.

Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pagrindai ir teisinės pasekmės nurodyti CPK 95 straipsnyje, pagal kurio 1 dalies nuostatą dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Kasacinio teismas yra išaiškinęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 63 pastraipa). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 pastraipa).

Pirmiausia pažymėtina tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas jau buvo pateikęs prašymą ieškovei už nesąžiningą nepagrįsto ieškinio pareiškimą kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti baudą, pusę jos sumos dydžio priteisiant atsakovui. Pirmosios instancijos teismas tokį prašymą išnagrinėjo ir jo netenkino (skundžiamo sprendimo 26 – 27 pastraipos). Ši sprendimo dalis nėra apeliacijos objektu. Todėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, susijusių su nesąžiningo ieškinio pareiškimu, teisėjų kolegija nevertina.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė (arba apeliantė), pateikdama apeliacinį skundą, pasielgė akivaizdžiai nesąžiningai, teisminį procesą naudojo ne pagal paskirtį ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Vien aplinkybė, kad ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pasinaudojo civilinio proceso įstatyme įtvirtinta teise pateikti apeliacinį skundą (įgyvendino subjektinę teisę), jame nurodant teisinius ir faktinius argumentus, nereiškia, jog, teikdama jį, apeliantė turėjo nesąžiningų tikslų. Byloje nenustatyta, kad apeliantė apeliaciniame skunde pateikė melagingą ar sąmoningai klaidinančią informaciją apie faktines bylos aplinkybes, siekė ne savo teisių ar teisėtų interesų gynimo, teikdama apeliacinį skundą siekė vilkinti procesą, veikė prieš teisingą bylos išnagrinėjimą, t. y. elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai ir sąmoningai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtinoji sąlyga (aplinkybės, patvirtinančios, kad apeliantė procesinėmis teisėmis naudojasi akivaizdžiai ne pagal paskirtį) ieškovei taikyti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, numatytas CPK 95 straipsnio 2 dalyje, todėl atsakovo prašymas skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinamas.

Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Atsakovas apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodymų nepateikė, todėl šis klausimas nesvarstomas.

Kauno apygardos teismas, veikdamas Panevėžio apygardos teismo vardu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.