Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad iš darbo jis buvo atleistas atgaline data, nes 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu jo darbo santykiai nutraukti nuo 2012 m. balandžio 16 d. Be to, darbo sutartyje kaip jos nutraukimo pagrindas buvo nurodytas DK 136 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kurio, pareiškėjo teigimu, tuo metu galiojusiame DK nebuvo. Šias aplinkybes pareiškėjas laikė savarankiškais savo atleidimo neteisėtumą patvirtinančiais pagrindais.

Pareiškėjo vertinimu, Inspekcija privalėjo išsamiai išnagrinėti jo kreipimąsi ir įvertinti jame išdėstytus galimus darbo teisės pažeidimus, todėl Sprendimas, kuriuo jo Prašymas paliktas nenagrinėtas, yra nepagrįstas ir naikintinas.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas siekia, kad Inspekcija dar kartą išspręstų jo atleidimo iš darbo klausimą ir pasisakytų dėl tų pačių aplinkybių, tačiau nepateikia jokių naujų faktinių duomenų, todėl jo kreipimasis pagrįstai paliktas nenagrinėtas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir Prašymų ir skundų nagrinėjimo bei asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2020 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. EV-13 (toliau – ir Taisyklės), nustatyta tvarka.

II.

Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 98 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią, sprendimui įsiteisėjus, proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Šiuo atveju byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo keliami klausimai dėl Įsakymo teisėtumo buvo išnagrinėti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3889-841/2012, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-32-357/2013, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1378-257/2013 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-736/2014.

III.

Pareiškėjas akcentuoja, kad 2012 m. balandžio 16 d. jam buvo įteikti darbdavio raštai, kuriais nustatytas terminas iki 2012 m. balandžio 19 d. pateikti paaiškinimus dėl neatvykimo į darbą, tačiau 2012 m. balandžio 17 d. buvo priimtas įsakymas atleisti jį iš darbo nuo 2012 m. balandžio 16 d. Pareiškėjo vertinimu, jis buvo atleistas iš darbo nepasibaigus terminui paaiškinimams pateikti ir atgaline data, todėl buvo pažeistos tuo metu galiojusio DK nuostatos.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas Prašyme nepateikė naujų faktinių aplinkybių ar įrodymų, galinčių turėti reikšmės ankstesniems teismų procesiniams sprendimams ar Inspekcijos atsakymams, todėl jo Prašymas yra pakartotinis ir pagrįstai paliktas nenagrinėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2023 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. SD-125-14182 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą išsamiai išnagrinėti jo 2023 m. birželio 3 d. Prašymą.

Byloje nustatyta, kad AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-72 pareiškėjas buvo atleistas iš darbo. Pareiškėjas atleidimo iš darbo teisėtumą ginčijo teisme, ieškiniu prašydamas pripažinti atleidimą neteisėtu, negrąžinti jo į darbą, tačiau priteisti iš AB „Verpstas“ vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, išeitinę išmoką, delspinigius už pavėluotai sumokėtą atlyginimą, atlygį už viršvalandinį darbą, nesutrumpintą darbą prieššventinėmis dienomis ir prastovas, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3889-841/2012 iš dalies tenkino pareiškėjo ieškinį, priteisdamas pareiškėjui iš AB „Verpstas“ 536,89 Lt delspinigių už pavėluotai sumokėtą atlyginimą, 591,70 Lt atlyginimo už viršvalandinį darbą ir 5 procentų metines palūkanas; bylos dalį dėl reikalavimo sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas teismas nutraukė, o likusią ieškinio dalį atmetė. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-32-357/2013 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas atsakyti į klausimą, ar Įsakymas, kuriuo jis buvo atleistas iš darbo, galioja atgaline data, taip pat prašė panaikinti neteisingą atleidimo iš darbo įrašą 2006 m. gruodžio 8 d. darbo sutartyje Nr. 860, nes darbo sutartyje kaip jos nutraukimo pagrindas buvo nurodytas DK 136 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kurio tuo metu galiojusiame DK nebuvo. Inspekcijos teritorinis skyrius 2013 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (4)SD-7631 pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtą, motyvuodamas tuo, jog prašyme išdėstyti klausimai jau yra išnagrinėti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3889-841/2012. Inspekcija 2013 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (25)SD-9336 Inspekcijos teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas minėtus sprendimus ginčijo teisme, prašydamas juos panaikinti ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1378-257/2013 pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-736/2014 šį sprendimą paliko nepakeistą.

Iš archyvinių Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad teismuose taip pat buvo spręsti ginčai tarp pareiškėjo ir Inspekcijos dėl Inspekcijos 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. SD-25-4365 ir 2018 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. SD-25-13282 panaikinimo. Šiais sprendimais palikti nenagrinėti pareiškėjo prašymai, kuriais jis, be kita ko, prašė konstatuoti, ar Įsakymas galioja atgaline data, paaiškinti, ar galioja AB „Verpstas“ raštai, kuriais buvo prašoma iki 2012 m. balandžio 19 d. pateikti paaiškinimus, nors Įsakymas priimtas 2012 m. balandžio 17 d., ir panaikinti neteisingą atleidimo iš darbo įrašą 2006 m. gruodžio 8 d. darbo sutartyje Nr. 860, nes joje kaip sutarties nutraukimo pagrindas buvo nurodytas DK 136 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kurio tuo metu galiojusiame DK nebuvo. Inspekcija šiuos sprendimus motyvavo tuo, kad dėl tų pačių pareiškėjo keliamų klausimų ji jau yra pateikusi atsakymus, o naujų aplinkybių pareiškėjas nenurodė, todėl nėra pagrindo pakartotinai nagrinėti jo kreipimusis. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7153-473/2016 ir 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1002-426/2019 atmetė pareiškėjo skundus dėl Inspekcijos sprendimų panaikinimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-78-261/2018 ir 2021 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-174-525/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimus paliko nepakeistus.

Pareiškėjas 2023 m. birželio 3 d. pateikė Teisingumo ministerijai ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai prašymą, kuris buvo persiųstas nagrinėti Inspekcijai. Jame pareiškėjas kėlė klausimus dėl Įsakymo galiojimo atgaline data, dėl AB „Verpstas“ raštų, kuriais jo prašyta pateikti paaiškinimus iki 2012 m. balandžio 19 d., nors Įsakymas buvo priimtas 2012 m. balandžio 17 d., ir dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK nuostatą, kurios tuo metu galiojusiame DK nebuvo.

Inspekcija ginčijamu Sprendimu pareiškėjo Prašymą paliko nenagrinėtą, vadovaudamasi VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir Taisyklių 20.1 papunkčiu. Ji atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo keliami klausimai yra susiję su jo atleidimo iš darbo teisėtumu, dėl kurio jau pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, kad į analogiškus pareiškėjo klausimus Inspekcija anksčiau yra pateikusi atsakymus ir kad pareiškėjas nenurodė jokių naujų faktinių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti ankstesnių Inspekcijos atsakymų pagrįstumu.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Inspekcijos Sprendimą ir įpareigoti ją iš naujo nagrinėti jo Prašymą, kreipėsi į teismą su skundu, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė, spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija turėjo faktinį ir teisinį pagrindą palikti pareiškėjo Prašymą nenagrinėtą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjo teigimu, teismas, vadovaudamasis ankstesniais teismų sprendimais, neįvertino, ar juose spręsti visi pareiškėjo Prašyme nurodyti klausimai. Pareiškėjas taip pat mano, kad Inspekcija, nenagrinėdama jo Prašymo, pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyta ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

VAĮ 11 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens teisė nenagrinėti asmenų prašymų ar skundų. Nagrinėjamu atveju aktualus VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas, kuris buvo taikytas Inspekcijos Sprendime ir kuriuo suteikta teisė nenagrinėti asmenų skundų ar prašymų, jeigu paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2020 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. EV-13 patvirtintų Taisyklių 20.1 papunktyje taip pat buvo nustatyta, kad Inspekcijoje užregistruotas prašymas ar skundas nėra nagrinėjamas VAĮ 11 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant pakartotinių prašymų ir skundų nagrinėjimą reglamentuojančias VAĮ nuostatas, yra nurodyta, kad šiomis nuostatomis įtvirtintas draudimas viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Tokiais atvejais antroji (pakartotinė) administracinė procedūra negali būti vykdoma. Šis draudimas lemia ir tai, kad viešojo administravimo subjektui draudžiama pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, po kurių būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu. Priešingu atveju viešojo administravimo subjektas rizikuotų priimti neteisėtą sprendimą, pažeidžiantį minėtus VAĮ reikalavimus. Kai atlikus dvi administracines procedūras priimami du sprendimai, neteisėtu paprastai turėtų būti pripažįstamas vėliau priimtas sprendimas, nes, priėmus pirmąjį sprendimą, viešojo administravimo subjektui draudžiama inicijuoti ir vykdyti antrąją administracinę procedūrą bei priimti iš jos kylančius sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-598-438/2016; 2025 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-408-662/2025; 2026 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-404-662/2026).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-869-756/2015). Vertinant, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis pakartotinai nenagrinėtas, analizuojama, ar kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Be to, reikia vertinti ne tik tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, bet ir visą skundo turinį, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurių nebuvo nurodyta ankstesniame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).

Taigi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką draudimas vykdyti pakartotinę administracinę procedūrą netaikomas tais atvejais, kai asmens pakartotinis prašymas priimti sprendimą yra ne dėl to paties dalyko ir (ar) ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012; 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-762/2014; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-736/2014; 2026 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-404-662/2026; kt.).

Byloje pateikti duomenys ir nustatytos faktinės aplinkybės (žr. šios nutarties 31–35 p.) patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į atsakovą su analogiško pobūdžio prašymais, keldamas klausimus dėl Įsakymo galiojimo atgaline data, dėl AB „Verpstas“ prašymų pateikti paaiškinimus iki 2012 m. balandžio 19 d., nors Įsakymas priimtas 2012 m. balandžio 17 d., ir dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK nuostatą, kurios tuo metu galiojusiame DK nebuvo (Inspekcijos 2013 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. (25)SD-9336, 2016 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. SD-25-4365, 2018 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. SD-25-13282, 2023 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. SD-125-5002, 2023 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. SD-125-8110). Be to, buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl Inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus veiksmų, susijęs su šio skyriaus 2023 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. SD-4-1598 pateiktu atsakymu į analogiško pobūdžio pareiškėjo klausimus. Inspekcijos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius 2023 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. SD-125-3404 konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl pažeistų jo konstitucinių teisių nepasitvirtino, o Inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus pareigūnė vykdė savo pareigas, neviršydama teisės aktais nustatytos Inspekcijos kompetencijos. Aplinkybę, kad pareiškėjas su analogiško pobūdžio prašymais jau ne kartą buvo kreipęsis į atsakovą, patvirtina ir archyviniai Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (žr. šios nutarties 32–33 p.).

Bylos duomenys patvirtina, kad Inspekcija dėl pareiškėjo keliamų klausimų ne kartą yra priėmusi sprendimus ir pateikusi jam atsakymus, kuriuose, be kita ko, nurodytos jo prašymų nenagrinėjimo priežastys, o ankstesnių 2013, 2016 ir 2018 m. Inspekcijos sprendimų teisėtumas buvo patikrintas įsiteisėjusiais administracinių teismų procesiniais sprendimais (žr. šios nutarties 32–33 p.). VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo prasme reikšminga ne tai, ar ankstesniuose Inspekcijos atsakymuose pareiškėjo keliami klausimai buvo išspręsti iš esmės, o tai, kad dėl to paties klausimo Inspekcija jau yra priėmusi sprendimus ir kad naujų duomenų, leidžiančių abejoti šių atsakymų pagrįstumu, pareiškėjas nepateikė. Aplinkybė, kad šiuose atsakymuose nebuvo iš naujo vertinamas pareiškėjo atleidimo iš darbo teisėtumas, savaime nereiškia, jog į jo kreipimusis nebuvo atsakyta. Inspekcija nuosekliai laikosi pozicijos, kad į šiuos pareiškėjo klausimus buvo atsakyta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3889-841/2012 ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-32-357/2013, kuriuose buvo sprendžiamas pareiškėjo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai ir nutartys yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad visus atleidimo iš darbo neteisėtumą patvirtinančius argumentus pareiškėjas turėjo teisę teikti teismams, nagrinėjusiems individualų darbo ginčą. Inspekcija, vykdydama darbo įstatymų laikymosi kontrolę, neturi įgaliojimų revizuoti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais išspręsto individualaus darbo ginčo dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ar paneigti tokiais sprendimais nustatytų aplinkybių (žr. šios nutarties 46 p.). Pareiškėjo teiginys, jog bendrosios kompetencijos teismai atskirai nepasisakė dėl kiekvieno jo nurodyto argumento, nesukuria Inspekcijai pareigos iš naujo nagrinėti jo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą. Pareiškėjo nuorodos į įstatymų negaliojimo atgal principą taip pat nepagrindžia tokios pareigos ir nepaneigia nustatytų pakartotinio Prašymo nenagrinėjimo pagrindų.

Pareiškėjui nebuvo atimta teisė savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus ginti teisme, ginčijant Įsakymą dėl atleidimo iš darbo. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo: jo reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu buvo išnagrinėtas bendrosios kompetencijos teismuose ir atmestas įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, pakartotinai kreipdamasis į Inspekciją ir teikdamas iš esmės analogiško turinio prašymus, siekia, kad situacija būtų vertinama iš naujo, nors Inspekcijos pozicija keliamais klausimais jam yra žinoma. Pareiškėjas nepateikė naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, todėl Inspekcija pagrįstai Prašymo nenagrinėjo, vadovaudamasi VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis įvertino kitaip, nei pageidavo pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (ABTĮ 56 str. 7 d.) ar padarė bylos faktais ir teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl Inspekcijos Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.