- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-26
- Bylos Nr.
- I-1002-426/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. teismo prašo panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė, VDI, Inspekcija) 2018 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. SD-25-13282 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jo 2018 m. spalio 1 d. prašymas paliktas nenagrinėtas.
Skunde (t. I, b. l. 1–2) bei patikslinime (t. I, b. l. 30–31) pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su Inspekcijos Sprendimu ir nurodo, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime ir Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 14 d. nutartyje dėl 2012 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 1-72 (toliau – Įsakymas) galiojimo atgaline data bei atleidus nepasibaigus terminui pasiaiškinti pateikti, nepasisakė ir šių aplinkybių nevertino.
Pasak pareiškėjo, atsakovė nenurodo, kokius konkrečius atsakymus pateikė dėl Įsakymo galiojimo atgaline data, dėl pasiaiškinimo nustatytam terminui pateikti, nurodant rašto datą ir numerį.
Pažymi, kad 2013 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas konstatuoti, ar Įsakymas galioja atgaline data ir kokiais įstatymais, atšaukti neteisingą įrašą 2006 m. gruodžio 8 d. darbo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini). Akcentuoja, kad atsakovė tyrimo nepravedė ir atsakymų į pateiktus klausimus nepateikė.
Taip pat pažymi, kad prieš kreipdamasis į Inspekciją, kreipėsi į darbdavį, tačiau iš pastarojo jokio atsakymo negavo.
Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, teigia, kad atsakovė nevykdo Konstitucinio Teismo nutarimų bei Darbo kodekso normų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškinimuose (t. I, b. l. 99–100) pažymi, kad Inspekcijos sprendimai, kurių ji nenurodo, neturi didesnės juridinės galios negu privalomi valdžios institucijoms Konstitucinio Teismo nutarimai.
Atsakovė nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (t. I, b. l. 102–103) Inspekcija nurodo, kad į visus pareiškėjo prašymus ir skundus buvo pateikti atsakymai, akcentuojant, kad savo kompetencijos ribose nenagrinėja klausimų, kurie buvo nagrinėti teisme ir dėl kurių buvo priimti ir įsiteisėjo teismo sprendimai, taip pat neturi teisės kvestionuoti pastarųjų.
Šalies argumentai
Pažymi, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 22 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su analogišku skundu, prašydamas panaikinti Inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (4)SD-7631, kuriuo pareiškėjo prašymas iš naujo nagrinėti jo pateiktus klausimus, susijusius su darbo santykiais AB „Verpstas“, netenkintas. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – LVAT). LVAT 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmetė.
Pasak atsakovės, pareiškėjas, rašydamas pasikartojančius skundus įvairioms valstybės institucijoms dėl tų pačių klausimų (dėl kurių pasisakė teismai), veikia nesąžiningai ir piktybiškai naudojasi savo teisėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Akcentuoja, kad pareiškėjas savo 2018 m. spalio 1 d. prašyme „Dėl įsakymo galiojimo“ nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios VDI nebūtų žinomos, o šiame skunde nurodytos aplinkybės iš esmės jau išnagrinėtos ir dėl jų pasisakyta teismų priimtuose sprendimuose bei pareiškėjui anksčiau pateiktuose atsakymuose tai paaiškinta. Minėtas pareiškėjo 2018 m. spalio 1 d. prašymas „Dėl įsakymo galiojimo“ buvo paliktas nenagrinėtu įstatymo nustatyta tvarka. Apie tai jis buvo informuotas raštu, išsiunčiant sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į patikslintą skundą (t I, b. l. 102–103) palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir akcentavo, kad į pareiškėjo skundus buvo pateikta visa informacija ir pažymėjo, jog Inspekcija nenagrinėja klausimų, kurie buvo nagrinėti teismuose ir dėl jų buvo priimti teismų sprendimai, o taip pat negali kvestionuoti įsitesėjusių teismų sprendimų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjo 2018 m. spalio 1 d. prašymas paliktas nenagrinėtas, teisėtumo bei pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateikė prašymą dėl įsakymo galiojimo, kuriame jis prašė atsakyti, ar Įsakymas yra teisėtas ir galiojantis atgaline data bei, ar darbdavys galėjo atleisti, nepasibaigus jo paties nustatytam terminui paaiškinimui pateikti (t. I, b. l. 9), kuris buvo persiųstas Inspekcijai.
Inspekcija Sprendime, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 14 straipsnio 5 dalies 4, 5 punktais, Taisyklių 17 punktu, pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą. Konstatavo, kad nuo 2012 metų Inspekcija gavo 17 pareikėjo prašymų, kartu su pirminiais ir pakartotiniais skundais dėl tų pačių klausimų, į kuriuos buvo pateikt atsakymai. Pažymėjo, kad dabartiniame prašyme jokios naujos aplinkybės nebuvo nurodytos, o dėl jame nurodytų, Inspekcija jau pasisakė teismų sprendimuose bei atsakovės pateiktuose atsakymuose (t. I, b. l. 37–38).
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir teigia, kad teismų sprendimuose nebuvo ištirtos aplinkybės dėl Įsakymo galiojimo atgaline data bei atleidimo nepasibaigus paaiškinimo terminui, Inspekcija taip pat nenurodė, kokie konkretūs atsakymai buvo pateikti, jokio tyrimo atsakovė neatliko.
Pagal Inspekcijos nuostatus (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. A1-595 redakcija; toliau – Nuostatas), VDI yra valstybinė kontrolės įstaiga, veikianti prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatyme nustatytą kompetenciją įgyvendinanti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos formuojamą darbo politiką (Nuostatų 1 punktas). VDI, vykdydama savo funkcijas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymu, VDI nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. A1-595, VDI reglamentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2014 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. V-282 ir kitais norminiais teisės aktais, kurie nustato VDI kompetencijos ribas. VDI asmenų prašymai nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis bei Prašymų ir skundų nagrinėjimo bei asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. EV-3.
Sprendimas grindžiamas VAĮ ir Taisyklių nuostatomis.
Pagal VAĮ 14 straipsnio 5 dalį, prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas: jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą (4 punktas) ir jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai (5 punktas).
Pagal Taisyklių 17 punktą, prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienerius metus kreipiasi į Inspekciją tuo pačiu klausimu, kurį ši ar kita kompetentinga institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmusi darbo ginčus nagrinėjanti institucija – darbo ginčų komisija ar teismas, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo užregistravimo asmeniui pranešamos nenagrinėjimo priežastys.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 14 straipsnio 5 dalies nuostatas yra nurodęs, kad viešojo administravimo subjekto finansiniai ir kiti ištekliai, skirti įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, turi būti naudojami efektyviai, racionaliai, todėl įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kada skundas gali būti nenagrinėjamas. Iš šioje teisės normoje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad viešojo administravimo subjektas asmens kartotinį skundą tuo pačiu klausimu gali nagrinėti tik tuo atveju, jei kartotiniame skunde yra nurodomos naujos aplinkybės (nauji faktiniai duomenys), o viešojo administravimo subjekto sprendimas nenagrinėti asmens kartotinio skundo gali būti skundžiamas teismui bendrąja įstatymų nustatyta tvarka (2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-888/2013, 2016 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-305-492/2016). Teismas, vertindamas, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis nenagrinėtas remiantis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, analizuoja, ar pakartotiniame kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-37/2016). Sprendžiant dėl šios teisės nuostatos taikymo pagrįstumo, turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurios nebuvo nurodytos ankstesniame skunde (2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-392/2012).
Taigi, atsakovė Sprendime, įvertinusi tai, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 1 d. prašyme „Dėl įsakymo galiojimo“, kurį siuntė Teisingumo ministerijai, o ši persiuntė atsakovei pagal kompetenciją nagrinėti, nenurodė jokių naujų aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia prašymą ir šiame skunde nurodytos aplinkybės iš esmės jau išnagrinėtos ir dėl jų pasisakyta teismų priimtuose sprendimuose, t. y. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartyje bei jau anksčiau pateiktuose VDI atsakymuose. Teismui atsakovė pateikė pareiškėjo skundus ir pateiktus atsakymus (t. I, b. l. 43–94), o tai patvirtina pastarosios išvadą, kad jo 2018 m. spalio 1 d. prašymas „Dėl įsakymo galiojimo“ paliktas nenagrinėtas.
Visuma byloje pateiktų duomenų rodo, kad būtent pareiškėjas kreipiasi tais pačiais klausimais dėl Įsakymo, kuriuo jis buvo atleistas iš AB „Verpstas“. Minėti klausimai yra galutinai išspręsti įsitesėjusiais teismų sprendimais, Inspekcija neįgaliota pasisakyti dėl sprendimuose nustatytų faktų ar atitinkamai juos vertinti, teikti sprendimų išaiškinimus. Pareiškėjas naujų aplinkybių ir duomenų atsakovei nepateikė. Jis nepaaiškino, kokių naujų aplinkybių netyrė atsakovė. Tai, kad pareiškėjas ir vėl kvestionuoja jo atleidimo faktą, esant įsitesėjusiems teismų sprendimams, negali būti vertinama kaip naujos administracinės procedūros inicijavimas. Taigi, tų pačių aplinkybių nagrinėjimas ir vertinimas negali pakeisti situacijos dėl pareiškėjo atleidimo fakto. Ta aplinkybė, kad jis kelia iš naujo vis tuos pačius klausimus, savaime negali būti vertinama kaip pagrindas juos nagrinėti. Pareiškėjo prašymai buvo teikiami įvairioms įstaigoms, atsakovė jam išsiuntė atsakymus, kurių turinį jis žino. Šiuo atveju atsakovė jokio papildomo tyrimo ir negalėjo atlikti, o vertino visumą nustatytų duomenų, t. y. pareiškėjo teiktus skundus ir atsakymus į juos. Toks vertinimas yra tinkamas ir atsakovė, nustačiusi, jog pareiškėjas nepateikė naujų faktinių duomenų, neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti jo prašymą. Jau minėta, kad pareiškėjas ir skunde nenurodė, kokius naujus faktus atsakovė turėjo įvertinti. Be to, pastarojo abstrakčios frazės dėl konstitucinės jurisprudencijos bei Darbo kodekso nuostatų taikymo nepaneigia atsakovės Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pažymėtina, kad teisme nagrinėjamas tik skundo reikalavimas dėl Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti jo 2018 m. spalio 1 d. prašymą, teisėtumo, todėl teismas vertino, ar atsakovė turėjo teisinį pagrindą atsisakyti jį nagrinėti.
Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, nenustatė aplinkybių, dėl kurių Sprendimas gali būti naikinamas ir atitinkamai atsakovė įpareigotina atlikti tyrimą, todėl skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.