- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-30
- Bylos Nr.
- eA-2463-552/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00295-2026-9
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas, Iveta Pelienė, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Ivetos Pelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) pretendentų vertinimo komisijos 2025 m. spalio 27 d. sprendimą dėl konkurso Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Šatrininkų seniūnijos seniūno pareigoms užimti pretendentų vertinimo (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Administracijos direktoriaus 2025 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. S-30407 (4.5 Mr) „Atsakymas į skundą dėl 2025 m. spalio 27 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos konkurso Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Šatrininkų seniūnijos seniūno (karjeros valstybės tarnautojo) pareigoms užimti pretendentų vertinimo komisijos sprendimo“ (toliau – ir Raštas) išdėstytą sprendimą dalyje dėl Konkurso laimėjusio asmens įvertinimo; 3) įpareigoti Administraciją iš naujo atlikti pareiškėjo ir Konkursą laimėjusio asmens įvertinimą.
Skunde pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
Administracijoje 2025 m. spalio 27 d. organizuotas ir vykdytas pretendentų vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) konkursas Administracijos Šatrininkų seniūnijos seniūno (toliau – ir Seniūnas) (karjeros valstybės tarnautojo) pareigoms (toliau – ir Konkursas) užimti, kuriame, kaip vienas iš pretendentų dalyvavo ir jis. Pareiškėjas per Viešojo sektoriaus darbuotojų registro informacinę sistemą (toliau – ir VATIS) 2025 m. spalio 28 d. gavo pranešimą, jog jis nelaimėjo Konkurso, o susipažinęs su 2025 m. spalio 27 d. Konkurso Komisijos protokolo (toliau – ir Protokolas) dalimi sužinojo apie Komisijos Sprendimą dėl pretendentų vertinimo, kuriame nurodyta, jog jis Komisijos buvo įvertintas 5,97 balais. Nesutikdamas su Komisijos Sprendimu dėl galimai padarytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ), Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176, (toliau – ir Aprašas) pažeidimų, vykdant Konkursą bei vertinant pretendentus į Seniūno pareigas, pateikė Administracijos direktoriui skundą dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti Komisiją iš naujo įvertinti Konkurse dalyvavusius pretendentus. Administracija Raštu netenkino skundo, nurodydama, kad pateikta Konkurso medžiagos apimtis atitinka visus teisės aktų reikalavimus, o Konkurso procedūros, Komisijos veikimas ir vertinimo metodika atitinka Aprašo nuostatas.
Komisijos darbas paskutiniame Konkurso etape, kai buvo vertinami pretendentai į Seniūno pareigas, buvo organizuotas taip, jog buvo pažeisti pagrindiniai viešojo administravimo principai, nes nebuvo tinkamai ir aiškiai nustatyti pretendentų vertinimo kriterijai, rezultatų nustatymo būdas, o jo atsakymai į Komisijos narių klausimus buvo vertinami neobjektyviai, neskaidriai, šališkai.
Administracija, pažeisdama Aprašo 64 punkto nuostatą, pateikė susipažinimui tik dalį Konkurso skaitmeninio garso ir (ar) vaizdo įrašą tik ta apimtimi, kiek tai susiję su jo vertinimu Komisijoje ir dalį Protokolo, kuriame nurodyti pretendentų vardai ir pavardės, vienintelio jo Konkurso įvertinimo rezultatai ir nenurodytas joks Konkurso laimėtojas, tačiau nepateikė Konkurso garso įrašo dalies, kuriame pretendentams buvo išaiškintos pretendentų atsakymų į Komisijos narių klausimus vertinimo taisyklės. Tai, kad jam susipažinimui buvo pateikta dalis Konkurso skaitmeninio garso įrašo, kuriame nebuvo informacijos apie tai kaip visiems pretendentams buvo paskelbti Konkurso vertinimo kriterijai, daro prielaidą, jog ši informacija arba iš viso nebuvo paskelbta arba buvo paskelbta netinkamai ir neaiškiai.
Administracija Rašte nurodė, jog pretendentai į Seniūno pareigas Konkurso metu buvo vertinami taikant vieną vertinimo metodą, tai yra interviu, tačiau toliau Rašte teigė, kad „Komisijos nariai individualiai vertins atsakymus į motyvacijos klausimus (kuriuos užduos komisijos pirmininkė) ir atsakymus į savo užduodamus individualius klausimus. Individualiai vertindami pretendentų atsakymus į interviu klausimus, motyvacijos pagrindimo įvertinimui suteiksime 30 proc. svorio bendro balo, o atsakymo į savo individualų klausimą įvertinimui – 70 proc. svorio. Kiekvienas komisijos narys vertins pretendentą individualiai nuo vieno iki dešimties balų, vienas yra žemiausias įvertinimas, dešimt yra aukščiausias balas“. Toks pretendentų vertinimo metodas nėra aiškus, painus ir leidžia teigti, jog jis prasilenkia su pamatiniu skaidrumo principu.
Pareiškėjui nebuvo pateikti duomenys apie kiekvieno iš Komisijos nario pirminius vertinimo balus, buvo paskelbti tik galutiniai rezultatai, todėl nėra aišku ar nebuvo padaryta elementari aritmetinė klaida, skaičiuojant galutinį Konkurso rezultatą. Nesant šių duomenų, nėra galimybės įsitikinti, jog vertinant visus pretendentus ir konkrečiai jį, Komisija taikė visiems vienodą vertinimo kriterijų ir leidžia manyti, jog buvo pažeistas VAĮ 3 straipsnyje įtvirtinti lygiateisiškumo (6 p.), objektyvumo (9 p.) ir skaidrumo (11 p.) principai, buvo nusižengta vienam iš esminių valstybės tarnautojų paieškos ir atrankos proceso reikalavimui, kad visiems pretendentams turi būti sudarytos vienodos galimybės gauti aiškią ir išsamią informaciją, būti nešališkai ir sąžiningai įvertintiems.
Pagal Aprašo 60 punktą pretendentų vertinimą komisijoje laimi daugiausia balų, bet ne mažiau nei 6 balus, surinkęs pretendentas. Susipažinęs su Konkurso garso įrašo dalimi ir dalimi Protokolo, jam susidarė įspūdis dėl Komisijos (jos atskirų narių) galimo subjektyvaus pobūdžio šališkumo, kuris pasireiškė akivaizdaus nepalankumo demonstravimu jam ir priešingai, perdėto palankumo kitam konkurso dalyviui, o konkrečiai Konkurso laimėtojui. Tokio šališkumo pasėkoje Komisijos nariai skirtingai vertino pretendentus, skyrė jiems skirtingus balus, o jo atveju itin žemus, nepriklausomai nuo atsakymų į konkretaus Komisijos nario klausimus.
Vienas iš Komisijos narių, vertindamas jo atsakymą į jų konkrečiai užduotą klausimą, akivaizdžiai veikė savo nuožiūra neobjektyviai ir kryptingai prieš jį. Tai galima pamatyti iš jo konkretų atsakymą į Komisijos nario klausimą, susijusį su konkrečiame teisės akte, reglamentuojančių atitinkančią Seniūno veiklą, suformuluotomis sąvokomis.
Komisijos narys G. K. nepagrįstai skyrė pareiškėjui 3,7 balo įvertinimą, nors atsakydamas į klausimą apie administracinės paslaugos ir administracinės procedūros sąvokas, tiksliai ir išsamiai išdėstė VAĮ įtvirtintas jų apibrėžtis. Pareiškėjo atsakymas turėjo būti įvertintas gerokai aukštesniu, galbūt net maksimaliu 10 balų įvertinimu.
Pareiškėjas surinko iš viso 5,97 balus, o Konkurso laimėtojas – 6,11 balus, tai reiškia, jog skirtumas tarp laimėtojo ir antrą vietą užėmusio pretendento sudaro 0,14 balo. Taigi, atmetus tik vieno Komisijos nario vertinimą, Konkurso rezultatai pasikeistų iš esmės. Būtent Komisijos nario G. K. atliktas jo ir Konkurso laimėtojo vertinimas nulėmė viso Konkurso rezultatus.
Iš Komisijos posėdžio protokolo matyti, kad Komisijos narys G. K. konkurso laimėtojo atsakymą į tą patį klausimą įvertino 9,9 balo, tačiau pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patikrinti tokio įvertinimo pagrįstumo. Dideli vertinimų skirtumai, neaiškūs vertinimo kriterijai ir galimas nepagrįstas palankumas konkurso laimėtojui rodo, kad pretendentai vertinti neobjektyviai ir neskaidriai, todėl Sprendimas ir Raštas yra neteisėti.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė atsisakyti priimti skundo dalį dėl Sprendimo panaikinimo, nes pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, o skundo dalį dėl Rašto panaikinimo – atmesti.
Atsiliepime atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
Tarnybiniams ginčams, įskaitant konkursų į valstybės tarnybą teisėtumo klausimus, taikomas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio apskundimo terminas. Pareiškėjas skundą pateikė praėjus beveik trims mėnesiams po konkurso (tik 2026 m. sausio 26 d.), neprašė atnaujinti praleisto termino ir nepateikė jo praleidimą pateisinančių įrodymų, todėl yra pagrindas atsisakyti priimti ne tik pareiškėjo pirmąjį skundo reikalavimą, bet ir kitus skundo reikalavimus.
Pagal Aprašo 64 punktą pretendentas gali susipažinti tik su ta konkurso garso ir (ar) vaizdo įrašo dalimi, kuri susijusi su jo paties vertinimu, taip pat gauti nuasmenintą protokolo išrašą. Pareiškėjas buvo atvykęs susipažinti su jam skirtu įrašu, papildomų reikalavimų nekėlė, o Administracija pateikė jam nuasmenintą protokolo išrašą, todėl jo pretenzijos šiuo aspektu yra nepagrįstos.
Pareiškėjas dar iki konkurso per VATIS buvo informuotas, kad pretendentų kompetencijos, gebėjimai ir tinkamumas eiti pareigas bus vertinami interviu būdu, kiekvienam Komisijos nariui individualiai skiriant nuo 1 iki 10 balų. Vertinimo tvarka taip pat buvo paaiškinta konkurso pradžioje ir yra užfiksuota garso įraše, todėl teiginiai, kad pretendentai nebuvo supažindinti su vertinimo kriterijais, yra nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Konkurso komisijos darbo reglamento, patvirtinto Viešojo valdymo agentūros direktoriaus 2024 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-110, (toliau – ir Darbo reglamentas) 9.4 papunktyje nustatyta, kad motyvacijos vertinimui suteikiamas 10–30 proc., o individualių klausimų vertinimui – 70–90 proc. svoris, todėl aiškus tvarkos reglamentavimas paneigia pareiškėjo argumentus dėl skaidrumo principo pažeidimo.
Apraše nenustatyta, jog Komisijos narys turėtų atlikti tarpinius balų skaičiavimus. Pagal Aprašo 54 punktą kiekvienas Komisijos narys individualiai, taikydamas atskirą vertinimo metodą, išskyrus testą, nuo 1 iki 10 balų įvertina pretendento kompetencijas ir gebėjimus, reikalingus pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti, taip pat jo tinkamumą eiti valstybės tarnautojo pareigas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginiai dėl Komisijos šališkumo nepagrįsti objektyviais duomenimis. Pareiškėjas nereiškė nušalinimų konkurso metu, taip pat nei vienas Komisijos narys nenusišalino pats, o vien tai, kad Komisijos narys pareiškėjo atsakymus įvertino žemiausiu balu, Komisijos narių šališkumo nepatvirtina.
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad konkurso dalyviams užduodami klausimai nebuvo susiję su egzaminavimo tikslais, t. y. neatitiko tarnybos srities, į kurią buvo organizuota atranka, ar kad Komisijos nariai peržengė turimos vertinimo laisvės ribas, t. y. netinkamai naudojosi jiems suteikta konkurso komisijos nario diskrecija. Pažymi, kad tokiam patikrinimui yra būdingas subjektyvaus pretendento (konkurso dalyvio) žinių vertinimo faktorius. Šio faktoriaus reikšmė yra siejama tik su konkurso komisijos nario, o ne konkurso dalyvio (pretendento) atitinkamos nuomonės susiformavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3241/2011; 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1334/2012). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad konkurso metu su pretendentais buvo elgiamasi nevienodai, sudarant laimėjusiam asmeniui išskirtines sąlygas ar ribojant kokias nors pareiškėjo (pretendento) teises, taip pat nenustatyta, jog Komisijos nariai nebuvo kompetentingi vykdyti konkursą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1842-552-2024).
Konkursas į Seniūno pareigas buvo vykdomas laikantis VTĮ ir Aprašo reikalavimų, Komisijos nariai buvo nešališki, Konkurso procedūra buvo vykdoma skaidriai ir išlaikant Aprašo reikalavimus, atsižvelgiant į Komisijos narių diskrecijos teisę vertinti pretendentus.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad:
Vilniaus rajono savivaldybėje 2025 m. spalio 27 d. įvyko Savivaldybės organizuotas ir vykdytas Konkursas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Šatrininkų seniūnijos seniūno (karjeros valstybės tarnautojo) pareigoms užimti, kuriame, kaip vienas iš pretendentų dalyvavo ir pareiškėjas.
Pareiškėjas 2025 m. spalio 28 d. per VATIS gavo Komisijos pranešimą dėl Konkurse dalyvavusių pretendentų vertinimo: „Laba diena, konkurse į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Šatrininkų seniūnijos seniūno pareigas (skelbimo Nr. 64412) Jūs surinkote 5,97 balų. Informuojame, kad konkurso nelaimėjote, nes pretendentas konkurse turi surinkti mažiausiai 6 balus“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikęs su Sprendimu dėl galimai padarytų VAĮ, VSĮ ir Aprašo pažeidimų, vykdant Konkursą bei vertinant pretendentus į Seniūno pareigas, vadovaudamasis VAĮ 14 straipsniu, pateikė Administracijos direktoriui skundą dėl Sprendimo, kuriuo prašė panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Komisiją iš naujo įvertinti Konkurse dalyvavusius pretendentus.
Administracija Raštu pareiškėjo skundo netenkino.
Įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, reglamentuojančias skundo padavimo terminą ir jo praleidimo procesinius padarinius, teismas nustatė, kad Sprendimas priimtas 2025 m. spalio 27 d., o pareiškėjas su juo per VATIS susipažino 2025 m. spalio 28 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2026 m. sausio 26 d., t. y. praleidęs Sprendimui apskųsti nustatytą terminą, ir kartu su skundu neprašė šio termino atnaujinti.
Nagrinėdamas teismo posėdyje pareiškėjo pateiktą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir jo argumentą, kad, teisėtai pasinaudojęs VAĮ 14 straipsnyje įtvirtinta teise pirmiausia apskųsti Sprendimą pačiam viešojo administravimo subjektui, jis neprarado teisės vėliau kreiptis į teismą, teismas konstatavo, jog VTĮ nenustatyta privaloma išankstinė Administracijos pretendentų vertinimo komisijos sprendimų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Sprendime buvo aiškiai nurodyta pareiškėjo teisė per vieną mėnesį pasirinktinai jį skųsti Vilniaus rajono savivaldybės administracijai arba Regionų administraciniam teismui. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, patvirtinančių objektyvias priežastis, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą, teismas neatnaujino praleisto termino. Nustatęs, kad skundo dalis dėl Sprendimo panaikinimo buvo priimta praleidus skundo padavimo terminą ir nėra pagrindo jo atnaujinti, teismas šią administracinės bylos dalį nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 8 punkto pagrindu.
Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus susijusius su kita skundo dalimi – Rašto neteisėtumu, teismas pažymėjo, kad Rašto teisėtumo vertinimas priklauso nuo to, ko pareiškėjas prašė savo skundu, ir kaip į jį buvo atsakyta skundžiamu Raštu, t. y. kiek teikiama informacija atitinka skundo turinį.
Vertindamas pareiškėjo argumentus susijusius su Aprašo 64 punkte nustatytų Administracijos pareigų nevykdymu, atsižvelgęs, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui buvo pateikti: pareiškėjo vertinimo garso įrašas; pareiškėjo individualus vertinimo protokolo išrašas; nuasmenintas bendras pretendentų vertinimo protokolo išrašas, teismas darė išvadą, kad Administracija pareiškėjui pateikė visą teisės aktų leidžiamą susipažinti apimties informaciją ir pagrįstai Rašte dėl susipažinimo su Konkurso dokumentais apimties nurodė, kad pretendentas turi teisę susipažinti tik su savo vertinimo dalimi; protokolo išrašas gali būti teikiamas tik nuasmenintas. Kita medžiaga, kurioje pateikti kitų pretendentų asmens duomenys, negali būti teikiama, nes tai prieštarauja tiek Aprašui, tiek Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) nuostatoms.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pažymėjo, kad Administracija Rašte pasisakė dėl techninės klaidos pateikiant dokumentus ir jos ištaisymo. Administracija paaiškino, kad 2025 m. lapkričio 18 d. pateiktame dokumente „Konkursų pretendentų vertinimo komisijos protokolas“ dėl techninės klaidos liko kitų pretendentų vardai ir pavardės. Minėtą klaidą Administracija ištaisė 2025 m. lapkričio 27 d. raštu. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas sutiko su Administracijos rašte padaryta išvada, kad techninė klaida pateikiant dokumentą buvo nedelsiant ištaisyta ir šiuo metu turi būti naudojamas tik nuasmenintas protokolo išrašas.
Ištyręs bylos medžiagą, be kita ko, išklausęs garso įrašą, įvertinęs teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad jo turinys patvirtina, jog pretendentai į Seniūno pareigas Konkurso metu buvo vertinami taikant vieną vertinimo metodą, tai yra interviu, visa informacija apie vertinimo tvarką pretendentams buvo suteikta konkurso pradžioje.
Teismo įsitikinimu, įvertinus 2025 m. spalio 21 d. pareiškėjui per VATIS pateiktą informaciją ir konkurso pradžioje suteikta informaciją, vadovaujantis Aprašo 54 punkto nuostatomis, Rašte pagrįstai nurodyta, kad Komisijos nariai pretendentus vertino individualiai – nuo 1 iki 10 balų ir vertinimo metodo lyginamasis svoris nebuvo taikomas, nes pretendentai buvo vertinami taikant vieną interviu metodą.
Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie galimą šališkumą nėra pagrįstos objektyviais duomenimis, todėl nėra teisinio pagrindo suabejoti Komisijos veikimo teisėtumu. Vykstant Konkursui, pareiškėjas nušalinimo nė vienam Komisijos nariui nepareiškė, taip pat nė vienas Komisijos narys nenusišalino. Aplinkybė, kad Komisijos narys Konkurso metu pareiškėjo pateiktus atsakymus įvertino žemiausiu balu, neįrodo ir nepatvirtina jo šališkumo. Teismas nenustatė, kad Konkurso dalyviams užduodami klausimai nebuvo susiję su egzaminavimo tikslais, t. y. neatitiko tarnybos srities, į kurią buvo organizuota atranka, ar kad Komisijos nariai peržengė turimos vertinimo laisvės ribas, t. y. netinkamai naudojosi jiems suteikta Komisijos nario diskrecija. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Konkurso metu su pretendentais buvo elgiamasi nevienodai, sudarant laimėjusiam asmeniui išskirtines sąlygas ar ribojant kokias nors pareiškėjo (pretendento) teises, taip pat nenustatyta, kad Komisijos nariai nebuvo kompetentingi vykdyti Konkursą.
Teismas pažymėjo, kad nenustatė aplinkybių, leidžiančių abejoti Komisijos narių objektyvumu ar kompetencija. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Administracija pagrįstai padarė išvadą, jog Konkurso procedūros, Komisijos veikimas ir vertinimo metodika atitinka Aprašo nuostatas.
Teismas sprendė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog galutiniai Konkurso vertinimai buvo atlikti vadovaujantis Aprašu ir patvirtinta metodika, Komisijos narių balai buvo susumuoti ir apskaičiuotas jų vidurkis. Teismo įsitikinimu, Administracija pagrįstai nenustatė Konkurso procedūrinių pažeidimų. Administracija nėra konkurso atsakymų vertinimo apeliacinė instancija ir neturi įgaliojimų iš naujo vertinti ar keisti Konkurso metu užduotų klausimų, pateiktų atsakymų ar jų vertinimo pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat vertinimo balų. Teisminė praktika taip pat nurodo, kad net ir teismas nėra apeliacinė instancija, peržiūrinti Konkurso rezultatus.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo Administracijai ir Rašto turinį, byloje pateiktus įrodymus, ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus ir teismų praktiką, konstatavo, kad atsakovas į pareiškėjo skundą atsakė taip, kaip numato Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 45 punktas, t. y. į skundą atsakė atsižvelgdamas į jo turinį ir Taisyklių 35 punkto reikalavimą skundus nagrinėti pagal savo kompetenciją. Atsakovas Rašte tinkamai išdėstė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas ir nurodė aplinkybes dėl Konkurso procedūros ir Komisijos veikimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad tai, kaip Raštą vertina pareiškėjas, savaime nepagrindžia Rašto neteisėtumo.
Remdamasis byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetu ir išdėstytu teisiniu reglamentavimu, teismas sprendė, kad Administracijos Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jo panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais ir pagrindais. Nesant pagrindo panaikinti skundžiamą Raštą, atmestinas ir skundo reikalavimas įpareigoti Administraciją iš naujo įvertinti pareiškėją ir Konkursą laimėjusį asmenį.
III.
Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą. Pasinaudodamas VAĮ 14 straipsnyje nustatyta teise, pareiškėjas per įstatyme nustatytą terminą pirmiausia kreipėsi į Administraciją, prašydamas peržiūrėti Konkurso rezultatus, o Administracijai jo skundo netenkinus, per nustatytą terminą kreipėsi į teismą. Komisijos Sprendime pateiktas jo apskundimo tvarkos išaiškinimas sudarė pagrindą rinktis vieną iš alternatyvių teisių gynimo būdų – kreiptis į Administraciją arba tiesiogiai į teismą. Todėl pasirinkęs kreipimąsi į Administraciją jis pagrįstai tikėjosi, kad jos priimtas sprendimas bus ginčo nagrinėjimo dalykas. Net ir pripažinus, jog terminas kreiptis į teismą dėl Sprendimo buvo praleistas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino jo nurodytų termino praleidimo priežasčių. Svarbia aplinkybe turėtų būti pripažinta tai, kad jis, nepažeisdamas įstatyme nustatyto termino, pasinaudojo VAĮ 14 straipsnyje įtvirtinta teise pateikti skundą pačiai Administracijai, t. y. viešojo administravimo subjektui, kurio Komisija priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjas pagrįstai galėjo tikėtis, kad Administracija, išnagrinėjusi jo skundą, pripažins nurodytus pažeidimus ir patenkins jo reikalavimus, todėl kreipimosi į teismą būtinybė galėjo apskritai neatsirasti. Be to, pareiškėjo teigimu, rengiant skundą teismui reikšmingos aplinkybės ir duomenys, susiję su Konkurso procedūromis, Komisijos atliktu vertinimu ir Administracijos pozicija dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, jam tapo žinomi tik gavus Raštą. Todėl iki Administracijai išnagrinėjant jo skundą pareiškėjas neturėjo visos informacijos, reikalingos tinkamai ir išsamiai suformuluoti skundą teismui bei pagrįsti jame keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių iš esmės neįvertino.
Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė tinkamai susipažinti su visa Konkurso medžiaga, todėl buvo apribota jo galimybė veiksmingai ginčyti Konkurso rezultatus ir įrodyti galimus procedūrinius pažeidimus. Administracija, remdamasi Aprašo 64 punktu, pateikė tik tą Konkurso garso įrašo dalį, kurioje užfiksuoti jo paties atsakymai, tačiau nesuteikė galimybės susipažinti su kitų pretendentų atsakymais, visa Konkurso eiga ir Komisijos narių pirminiais vertinimo duomenimis. Tokia Aprašo 64 punkto interpretacija yra pernelyg siaura, nes su jo vertinimu susijusi informacija apima ne tik jo paties atsakymus, bet ir kitų pretendentų atsakymus, jų vertinimo aplinkybes bei duomenis, leidžiančius palyginti pretendentų vertinimą ir patikrinti, ar Komisija visus pretendentus vertino pagal vienodus kriterijus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo visos su Konkurso organizavimu ir rezultatų nustatymu susijusios medžiagos, įskaitant visą Komisijos posėdžio garso įrašą, Komisijos narių pirminius individualaus vertinimo rezultatus ir jų fiksavimo dokumentus bei kitus dokumentus, kurių pagrindu buvo nustatyti ir apskaičiuoti galutiniai Konkurso rezultatai. Šie duomenys buvo būtini visapusiškam ir objektyviam ginčo išnagrinėjimui, nes tik susipažinus su visa Konkurso medžiaga buvo galima patikrinti, ar Komisijos narių vertinimas buvo atliktas laikantis Konkurso sąlygų, ar vertinimo metu nebuvo nukrypta nuo nustatytų kriterijų, ar atskirų Komisijos narių vertinimai buvo tinkamai ir nuosekliai užfiksuoti, taip pat ar galutinis Konkurso rezultatas buvo apskaičiuotas teisingai. Vien galutinio vertinimo rezultatų ir Komisijos priimto Sprendimo nepakanka tam, kad būtų galima tinkamai įvertinti Komisijos veiksmų teisėtumą ir sprendimo pagrįstumą. Komisijos posėdžio garso įrašas buvo reikšmingas siekiant nustatyti faktines Komisijos vertinimo aplinkybes, įskaitant Komisijos narių pasisakymus, vertinimo metu aptartas aplinkybes ir sprendimų priėmimo eigą, o pirminiai Komisijos narių vertinimo rezultatų fiksavimo dokumentai – siekiant patikrinti, kaip buvo suformuoti individualūs vertinimai ir kaip iš jų buvo apskaičiuotas galutinis rezultatas. Šių duomenų nebuvimas byloje apribojo pareiškėjo galimybę veiksmingai patikrinti Komisijos atlikto vertinimo pagrįstumą ir tinkamai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Šių įrodymų reikšmę papildomai patvirtina itin nedidelis skirtumas tarp pareiškėjo ir Konkurso laimėtojo galutinių įvertinimų – vos 0,14 balo.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Konkurse pretendentų vertinimo kriterijai ir jų taikymo tvarka buvo tinkamai nustatyti bei kad Komisijos atliktas vertinimas buvo skaidrus ir objektyvus. Esminis klausimas nagrinėjamoje byloje yra ne pats tokio vertinimo modelio pasirinkimas, o tai, ar byloje esantys duomenys leidžia patikrinti, kaip šis modelis faktiškai buvo įgyvendintas ir ar Komisija jį vienodai taikė visų pretendentų atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju iš galutinių vertinimo rezultatų nebuvo galima pakankamai aiškiai nustatyti, kaip konkrečiai buvo suformuoti atskirų pretendentų galutiniai balai: kokią reikšmę galutiniam rezultatui turėjo atsakymai į konkrečius klausimus, kaip buvo įvertinti pretendentų atsakymai į motyvacinius klausimus, kaip buvo apskaičiuojama individualių klausimų vertinimo dalis ir kaip atskirų Komisijos narių vertinimai buvo sujungti į galutinį pretendento rezultatą. Vien galutinio balo nurodymas savaime nesudarė pakankamo pagrindo įsitikinti, kad vertinimo procedūra kiekvieno pretendento atžvilgiu buvo atlikta vienodai. Šiuo aspektu ypač reikšminga aplinkybė yra ta, kad individualius klausimus vertino atskiri Komisijos nariai, vertindami savo užduotus klausimus. Toks vertinimo organizavimas savaime negali būti laikomas neteisėtu, tačiau jis lemia didesnę būtinybę byloje turėti pakankamai duomenų, leidžiančių patikrinti, kaip kiekvienas Komisijos narys atliko savo vertinimą, kokiais kriterijais vadovavosi ir kaip jo suteikti balai buvo įtraukti į galutinį pretendento rezultatą. Priešingu atveju teismui nėra objektyvios galimybės patikrinti ne tik galutinio rezultato, bet ir jo susidarymo proceso. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo pagrindo abejoti Komisijos narių objektyvumu ir nešališkumu, yra nepagrįsta. Komisijos nario G. K. atliktas jo atsakymo į konkretų klausimą įvertinimas – 3,7 balo – akivaizdžiai neatitiko atsakymo turinio. Į klausimą dėl administracinės paslaugos ir administracinės procedūros sąvokų pareiškėjas atsakė remdamasis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintomis sąvokomis, tačiau už šį atsakymą buvo įvertintas vienu iš žemiausių galimų balų. Tuo tarpu Konkurso laimėtojas to paties Komisijos nario buvo įvertintas 9,9 balo. Tokie vertinimo skirtumai, nesant galimybės patikrinti kitų pretendentų atsakymų ir pirminių vertinimo duomenų, sudaro pagrindą abejoti Komisijos nario vertinimo objektyvumu ir jo diskrecijos ribų laikymusi.
Komisijos nario diskrecija vertinti pretendentų atsakymus nėra absoliuti ir turi būti įgyvendinama laikantis teisėtumo, objektyvumo, lygiateisiškumo, nešališkumo ir skaidrumo principų bei Apraše nustatytų vertinimo kriterijų. Todėl teismas, spręsdamas, ar Komisija neperžengė vertinimo diskrecijos ribų, turėjo išsamiai ištirti visą Konkurso eigą, visų Komisijos narių atliktus vertinimus, pirminius vertinimo dokumentus ir kitų pretendentų atsakymus.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti ir apklausti Komisijos narį G. K., kurio atliktas pareiškėjo atsakymo įvertinimas kelia pagrįstų abejonių. Šio Komisijos nario apklausa būtų leidusi išsiaiškinti jo suteikto įvertinimo motyvus ir patikrinti, ar vertinant pareiškėjo bei kitų pretendentų atsakymus buvo laikytasi vienodų kriterijų.
Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino aplinkybes, galinčias sudaryti pagrindą abejoti Komisijos nario nešališkumu. Komisijos narys G. K. ir Konkurso laimėtojas priklauso tai pačiai politinei partijai, o pareiškėjas partijai nepriklauso. Ši aplinkybė, vertinama kartu su kitais jo nurodytais duomenimis apie skirtingą pretendentų vertinimą, sudaro pagrindą papildomai tikrinti Komisijos nario nešališkumą.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl Komisijos Sprendimo panaikinimo. Šis terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo Komisijos Sprendimo priėmimo, o pareiškėjo kreipimasis į Administraciją negalėjo sustabdyti ar pratęsti įstatyme nustatyto termino, nes Administracija nėra ikiteisminė institucija, nagrinėjanti ginčus dėl konkursų į valstybės tarnybą teisėtumo. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2026 m. sausio 26 d., nors Sprendimas priimtas 2025 m. spalio 27 d. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei vėliau nepateikė pakankamų objektyvių priežasčių ir jas patvirtinančių įrodymų, dėl kurių praleistas terminas galėtų būti atnaujintas.
Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su ta Konkurso garso ir vaizdo įrašo dalimi, kuri susijusi su jo paties vertinimu, taip pat jam pateiktas protokolo su nuasmenintais kitų pretendentų duomenimis išrašas. Tokia informacijos apimtis atitiko Aprašo 64 punkto reikalavimus.
Aprašas nenustato pareigos Komisijos nariams fiksuoti tarpinius vertinimo rezultatus ar kitokius tarpinius skaičiavimus, o individualūs Komisijos narių skirti balai atsispindi byloje pateiktame nuasmenintame Komisijos protokole. Todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.
Pretendentai buvo iš anksto informuoti apie vertinimo kriterijus, taikomą metodą – interviu, ir individualaus vertinimo balais tvarką. Nagrinėjamu atveju 30 ir 70 procentų svorių taikymas motyvacijos pagrindimo ir individualių klausimų vertinimui neprieštaravo teisės aktuose nustatytai tvarkai ir buvo numatytas Darbo reglamente.
Pareiškėjas konkurso metu nereiškė nušalinimo nė vienam Komisijos nariui, o vien aplinkybė, kad konkretus Komisijos narys pareiškėjo atsakymus įvertino žemesniu balu, savaime nepatvirtina jo šališkumo. Priklausymas tai pačiai partijai nelaikomas šališkumu. Tai patvirtina ir Vyriausiosios tarnybinės etikos pozicija šiuo klausimu ir teisminė praktika. Pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti Komisijos narių nešališkumu ar nustatyti, kad konkurso metu pretendentams buvo sudarytos nevienodos sąlygos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl priėmimo į valstybės tarnybą, neveikia kaip konkurso komisija ar „apeliacinė egzaminų komisija“ ir negali pakeisti Komisijos diskrecinio pretendentų žinių, gebėjimų bei kompetencijų vertinimo savo vertinimu. Teismo funkcija – patikrinti, ar konkurso metu nebuvo pažeista nustatyta procedūra ir ar nustatyti pažeidimai nesuvaržė pareiškėjo teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą.
Nagrinėjamu atveju Konkurso procedūra buvo vykdoma laikantis VTĮ ir Aprašo reikalavimų, Komisijos narių nešališkumas nenuginčytas, o pareiškėjo argumentai dėl Konkurso rezultatų nepagrįstumo nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo nustatyti pretendentų vertinimo konkurse į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Šatrininkų seniūnijos seniūno pareigas rezultatai, ir Administracijos Rašto, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl minėto Komisijos Sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą terminą Sprendimui apskųsti ir, nenustatęs pagrindo šiam terminui atnaujinti, bylos dalį dėl Sprendimo panaikinimo nutraukė. Vertindamas reikalavimą dėl Rašto, teismas nenustatė pagrindo pripažinti jį neteisėtu ar nepagrįstu, pažymėdamas, kad pareiškėjui buvo suteikta teisės aktuose nustatyta galimybė susipažinti su Konkurso medžiaga, pretendentai buvo tinkamai informuoti apie vertinimo kriterijus ir taikytą interviu metodą, o 30 ir 70 procentų vertinimo svorių taikymas neprieštaravo nustatytai vertinimo tvarkai. Teismas taip pat nenustatė objektyvių duomenų, patvirtinančių Komisijos narių šališkumą ar nevienodų sąlygų pretendentams sudarymą, ir pažymėjo, kad teismas negali perimti Komisijos kompetencijos bei iš naujo vertinti pretendentų atsakymų ir nustatyti konkurso rezultatų, o tik tikrina, ar Konkurso procedūra buvo vykdoma laikantis teisės aktų reikalavimų ir nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl procesinio termino kreiptis į teismą, konkurso procedūros ir vertinimo teisėtumo bei pareiškėjo galimybės veiksmingai susipažinti su konkurso medžiaga ir ginti savo teises. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis praleido terminą Sprendimui apskųsti, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pirmiausia pasinaudojo VAĮ numatyta teise kreiptis į Administraciją, taip pat tinkamai neįvertino jo nurodytų termino praleidimo priežasčių ir prašymo terminą atnaujinti. Be to, pareiškėjas ginčija teismo išvadas dėl konkurso procedūrų skaidrumo ir vertinimo teisėtumo, nurodydamas, kad vertinimo kriterijai ir metodai nebuvo pakankamai aiškiai apibrėžti ir taikyti, nebuvo galimybės patikrinti individualių Komisijos narių vertinimų bei galutinio balo apskaičiavimo, taip pat kilo abejonių dėl Komisijos narių nešališkumo ir vienodų sąlygų visiems pretendentams užtikrinimo. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo vertinimu dėl galimybės susipažinti su konkurso medžiaga, teigdamas, kad jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su visa reikšminga Konkurso medžiaga, įskaitant visą Komisijos posėdžio garso įrašą ir Komisijos narių vertinimo rezultatų fiksavimo dokumentus, todėl teismas nepagrįstai netenkino prašymo šią medžiagą išreikalauti.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra fundamentali teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.) nuostatų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – įgyvendindamas minėtą teisę, asmuo turi pareigą laikytis įstatymo nustatytų sąlygų ir tvarkos, inter alia (be kita ko), įstatymo įtvirtintų skundo (pareiškimo, prašymo) padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-331-1047/2025; kt.).
ABTĮ straipsnio 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, jog skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas, o ABTĮ 103 straipsnio 8 punkte įtvirtinta, jog teismas bylą nutraukia, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas praleidus nustatytus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.
Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas gina savo teises valstybės tarnybos teisinių santykių srityje, o Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatyta privaloma išankstinė ginčų dėl Administracijos pretendentų vertinimo komisijos sprendimų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Taigi pareiškėjas veikė savo rizika, pasirinkdamas tokį elgesio modelį (apskųsdamas Administracijos pretendentų vertinimo komisijos sprendimą Administracijai), kuris kėlė didelę tikimybę, jog vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą bus praleistas. Apeliantas neginčija fakto, jog bendrasis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas buvo praleistas, tačiau akcentuoja, kad jis veikė sąžiningai ir naudojosi paties atsakovo pasiūlyta bei VAĮ 14 straipsnyje įteisinta išankstine ginčo sprendimo tvarka.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad šioje bylos dalyje iš esmės ginčas kilo dėl to, ar yra pagrindas atnaujinti terminą skundui dėl sprendimo paduoti, t. y., ar priežastys, dėl kurių pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, pripažintinos svarbiomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar priežastis, dėl kurios asmuo praleido terminą procesiniam veiksmui atlikti, yra svarbi, kiekvienu atveju, vertindamas asmens nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, sprendžia teismas savo nuožiūra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-662/2018; 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-33-492/2022; 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-194-520/2025; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą, vertintina tai, ar asmuo, kreipdamasis į teismą, buvo pakankamai atidus, sąžiningas, siekė veiksmingai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismas, spręsdamas minėtą klausimą, turėtų taikyti ne vidutinius, o individualius sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-854-624/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019; kt.).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai yra siejami su reikalavimu asmeniui aktyviai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus. Minėtas reikalavimas reiškia tai, kad asmuo, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis asmeniui teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais ir operatyviai ginčyti valstybės institucijų veiksmus ar neveikimą, susijusius su galbūt pažeistomis asmens teisėmis ir teisėtais interesais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-822-61/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015 ir kt.)
Nagrinėjamu atveju pripažintina, jog nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas elgėsi neatidžiai, nesąžiningai ar piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, priešingai, visi pareiškėjo veiksmai rodo, kad jis elgėsi sąžiningai, savo teisę į teisminę gynybą siekė įgyvendinti nedelsdamas, nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir naudojosi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnyje jam suteikta teise, operatyviai skųsdamas Komisijos sprendimą aukštesniam pagal pavaldumą viešojo administravimo subjektui, t. y. Administracijai, kuri, išnagrinėjusi jo skundą, atsakė pareiškėjui 2025 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. S-30407. Šį raštą pareiškėjas taip pat teisės aktų nustatytu terminu apskundė administraciniam teismui, kuris jo skundą pilna apimtimi priėmė nagrinėti. Teisės aktų suponuota situacija, kai privačiam asmeniui, iš vienos pusės, suteikiama teisė skųsti Komisijos sprendimą kelioms institucijoms, o iš kitos pusės, asmeniui formaliai apribojama teisė į savo interesų teisminę gynybą, neturėtų būti kliūtimi ginčą nagrinėti teisme.
Dėl paminėtų priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į administracinį teismą dėl svarbių priežasčių, todėl šis terminas atnaujintinas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjui atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti, pripažįstama nepagrįsta, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo nutraukta administracinės bylos dalis dėl Sprendimo panaikinimo, naikintina.
Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Administracijos Rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, ištyrė byloje surinktus įrodymus bei išklausė proceso šalių pozicijas ir dėl 2025 m. spalio 27 d. vykusio Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Šatrininkų seniūnijos seniūno (karjeros valstybės tarnautojo) pareigoms užimti eigos, jo procedūrų atitikimo Valstybės tarnybos įstatymo ir Aprašo reikalavimams, šiais aspektais pateikė savo vertinimą, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo grąžinti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti visą su Konkurso organizavimu ir rezultatų nustatymu susijusią medžiagą bei neapklausė liudytojo – Komisijos nario, tačiau teisėjų kolegija mano, kad byloje surinktų įrodymų pakanka sprendimui tiek dėl Rašto, tiek dėl Komisijos Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo priimti.
Teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.
Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2219-520/2020).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, taip pat atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, vadovaudamasi teismų praktikoje suformuluotais išaiškinimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, sprendime išdėstė konkrečius argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo skundą. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, subjektyviai vertina byloje susiklosčiusią situaciją, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nebuvo pateikta visa Konkurso medžiaga. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėl šių argumentų yra pasisakęs ir konstatavęs, jog pareiškėjui buvo pateikta visi Aprašo 64 punkte nurodyti dokumentai, su kuriais, nepažeisdamas asmens duomenų apsaugos reikalavimų, gali susipažinti kiekvienas Konkurse dalyvavęs pretendentas. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nes pareiškėjo ginamas asmeninis interesas ir teisė lygiomis teisėmis stoti į valstybės tarnybą nėra reikšmingesni nei kitų asmenų duomenų apsaugos interesas.
Dauguma kitų apeliacinio skundo argumentų susiję su apelianto subjektyviu Konkurso eigos ir rezultatų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad teismo kompetencijai nagrinėjant šio pobūdžio bylas priskirta patikrinti, ar nebuvo pažeista konkurso tvarka ir asmens konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-516-463/2022). Klausimų turinio, jų sudėtingumo ir atsakymų į juos vertinimas, kai šie klausimai iš esmės yra atitinkantys tą valstybės tarnybos sritį, į kurią yra organizuojamas konkursas, nepriskirtini teismo kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1163/2013; 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2875/2015; 2017 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3506-756/2017). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Konkurso vykdymo tvarka dėl konkrečių klausimų uždavimo ir konkurso procedūrų laikymosi buvo pažeista. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad vertinant pretendentų atsakymus, buvo laikomasi Aprašo reikalavimų, o galutinį pretendentų surinktų balų skaičių lėmė ne kurio nors vieno Komisijos nario įvertinimas, o šių įvertinimų visumos vidurkis, objektyviai atspindintis visos Komisijos nuomonę..
Dėl pareiškėjo argumentų dėl Komisijos narių šališkumo, jo diskriminacijos ir konkurso neskaidrumo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui buvo apribota galimybė dalyvauti konkurse vienodomis sąlygomis su visais pretendentais ar kad jis buvo išskirtinai neigiamai vertinamas. Taip pat pareiškėjas tik prielaidomis grindė savo poziciją, kad Komisija ar atskiri jos nariai buvo šališki jo atžvilgiu, Konkurso metu nei vienam iš Komisijos narių nušalinimo nereiškė, nors aplinkybės apie Komisijos narių partinę priklausomybę buvo viešai žinomos. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo išvadų, jog Konkurso procedūros, Komisijos veikimas ir vertinimo metodika atitiko Aprašo nuostatas, o pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl sprendimo panaikinimo, tačiau teisingai išnagrinėjo ginčą iš esmės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis keičiama.
Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, t. y. skundas atmestas, jis neturi teisės gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimo, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip: „Pareiškėjo A. S. skundą atmesti“. Nutartis neskundžiama.