- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-23
- Bylos Nr.
- eTA-131-662/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00174-2025-5
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Rytis Krasauskas, Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Jolantos Malijauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, (toliau – ir atsakovas) 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
Pravieniškių 2-ajame kalėjime (toliau – ir Kalėjimas) jis nuo 2023 m. birželio 5 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis. Kalėjime neužtikrinta teisė į ne mažesnį nei 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, nes skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, iš bendro patalpos ploto turi būti atimtas patalpoje esančio sanitarinio mazgo plotas. Kamerose, kuriose jis atliko laisvės atėmimo bausmę, neįrengta ar įrengta, bet blogai veikia ventiliacija, dėl nesandarių langų žiemos sezonu tenka kęsti šaltį, sienų danga nelygi, sienos supelijusios, vasaros sezonu kameroje jaučiamas labai didelis karštis, trūksta gryno oro, įsiveisęs pelėsis.
Naudojantis dušu nebuvo užtikrintas privatumas, nes dušo patalpose vienu metu maudydavosi keli asmenys, tarp dušo įrenginių yra tik minimalios pertvaros, nėra durų ar bent kokių nors užuolaidėlių, todėl pareiškėjas tinkamai nenusiprausdavo viso kūno, jautėsi blogas kūno kvapas, sulaukė pašaipų iš kitų nuteistųjų. Dušo patalpose nebuvo skysto muilo dozatorių ir trūko muilo. Dušuose nėra nusirengimo bei apsirengimo patalpos, ant sienų įrengta keletas pakabų, nėra jokių pertvarų, todėl persirengiant taip pat neužtikrinamas privatumas. Rankšluosčiai sudrėkę, nuo jų sklinda nemalonus kvapas. Ant sienų matyti pelėsis.
Kalėjime pažeidžiama pareiškėjo teisė į pasimatymus, nesuteikiant įstatyme nustatyto jų skaičiaus.
Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracija, būdama viešojo administravimo subjektu, nesielgia atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjui atvykus į Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą iš Marijampolės kalėjimo, iš jo buvo atimta barzdaskutė ir kita turėta buitinė technika, nors Marijampolės kalėjime buvo leidžiama pareiškėjui tuos daiktus turėti. Pareiškėjas negali nusipirkti reikiamų maisto produktų kalinimo įstaigos parduotuvėje, nes joje labai mažas prekių pasirinkimas arba jų tiesiog nėra.
Pravieniškių 2-ajame kalėjime jis yra diskriminuojamas dėl darbo užimtumo ir edukacinių programų taikymo. Pareiškėjas ne kartą rašė skundus Kalėjimo administracijai ir Lietuvos kalėjimų tarnybai (toliau – ir LKT, atsakovo atstovas), į kuriuos nebuvo tinkamai reaguojama. Pareiškėjui iki šiol nesudaryta galimybė dirbti, nors tokia priemonė numatyta jo Nusikalstamo elgesio rizikos valdymo plane.
Išvardintos aplinkybės, netinkamos kalinimo sąlygos įrodo eilę jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimų, sukėlusių jam nepatogumus, nepagrįstus suvaržymus, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas prašė priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (skaičiuojant po 10 Eur už parą) nuo 2023 m. birželio 5 d. iki 2025 m. sausio 25 d., t. y. skundo surašymo dienos (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos atlieka Pravieniškių 2-jame kalėjime, uždaro tipo ir paprastosios grupės sąlygomis. Pareiškėjas 2023 m. birželio 5 d. iš Marijampolės kalėjimo atvyko į Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą.
Kalėjimo patalpose laikomasi Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389, (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos higienos normų HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos apsaugos reikalavimai“, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) bei kitų teisės aktų reikalavimų. Kalėjimo bendrojo naudojimo dušinėje, kuria naudojasi 11 būrio nuteistųjų, mūrinės pertvaros įrengtos visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį, papildomai yra įrengtos ir dušo užuolaidos. Sienelės yra pakankamo aukščio, pakabintos užuolaidos, užtikrinančios privatumą prieš priešais esančias dušo kabinas. Nuteistieji, norėdami naudotis dušu, gali tai daryti, kai juo naudojasi mažesnis srautas asmenų, t. y. šiuo aspektu nuteistieji nėra įstaigos griežtai kontroliuojami. Dušo įrengimas su pertvaromis iš šonų, bet be užuolaidos ar durų iš priekio, t. y. uždarų dušo kabinų nebuvimas tos pačios lyties asmenims, yra analogiškas daugumai viešųjų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjui šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos naudotis dušu, negu likusiai visuomenės daliai.
Dušo patalpose yra įrengti muilo dozatoriai, jie pildomi pagal poreikį, tačiau juos nuteistieji nuolat laužo. Gavus informaciją apie sulaužytus dozatorius, jie keičiami naujais. HN 134:2015 nenumato atskirų persirengimo kabinų (patalpų) duše įrengimo. Vietos persirengti yra nustatytos tose pačiose dušinėse, kuriose yra įrengti suoliukai ir pakabos drabužiams pasikabinti, guminiai kilimėliai.
Gyvenamojo ploto norma nustatyta Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.2.2 papunktyje, t. y. ne mažesnis kaip 3,6 kv. m asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis. Kalėjimo patalpose, kuriose buvo pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas patalpoje Nr. 7 buvo 4,7 kv. m, o gyvenamojoje patalpoje Nr. 15 – 3,1 kv. m, taigi pareiškėjui patalpoje Nr. 15 teko mažiau gyvenamojo ploto. Teismų praktika nurodo, jog vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia Konvencijos 3 straipsnio nuostatų. Kalėjime apgyvendinimas vykdomas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas. Nuteistieji vieni nuo kitų izoliuojami arba atskirai laikomi ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų bei teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka. Kalėjimo gyvenamoji patalpa Nr. 15 yra pakankamai šviesi, tad nežymus patalpos ploto trūkumas užtikrinant visas kitas sąlygas, nesudaro pagrindo pareiškėjui reikalauti, o teismui priteisti neturtinės žalos. Pareiškėjas turi galimybę judėti, būti net tik jam priskirtoje gyvenamojoje patalpoje, jis aktyviai dalyvauja įstaigos organizuojamose veiklose.
Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo 14 būrio patalpose veikia rekuperacinė oro vėdinimo sistema ir vėdinama pro langus. Langai yra plastikiniai, tvarkingi, tačiau pasitaiko atvejų kad patys nuteistieji išlaužo langų rankenėles, išima gumas, stiklus ir t. t. 2024 metų gruodžio mėnesį 14 būrio plastikiniai langai yra pakeisti naujais. Visi nustatyti gedimai yra nedelsiat šalinami. Tik gyvenamų ir dušo patalpų palaikoma nuolatinė švara, gali padėti išvengti pelėsio gyvenamosiose ir dušo patalpose. Švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose rūpinasi patys jose laikomi asmenys, o laisvės atėmimo įstaigos administracija suteikia reikalingą materialinį buitinį aprūpinimą (valymo priemonių), prižiūri, kad nuolat būtų teikiamos deratizacijos bei dezinsekcijos paslaugos.
Nuo 2023 m. birželio 5 d. pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka buvo ir yra suteikiami pasimatymai. Pareiškėjui pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra teisė, o ne pareiga, todėl pareiškėjas, norėdamas pasimatyti, turėjo kreiptis į administraciją su prašymu nustatyta tvarka. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada jam nebuvo suteiktas prašomas ir jam priklausantis pasimatymas.
Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dalyvavo 29 užimtumo veiklose, yra teikęs prašymą atleisti iš darbo.
Dėl prekių asortimento parduotuvėje atsakinga paslaugų tiekėja, o ne LKT. Pareiškėjui teisė apsipirkti parduotuvėje yra suteikta, to neneigia ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, apsipirko 55 kartus už 1 352,89 Eur.
Šalies argumentai
Pareiškėjas dėl barzdaskutės yra kreipęsis į Kalėjimą, todėl jam raštu paaiškinta elektros prietaisų išdavimo ir naudojimo tvarka. Pareiškėjas informuotas, kad jo turimas elektros prietaisas ,,Philips MG 7720“, kurį su savimi atsivežė į Kalėjimą iš Marijampolės kalėjimo, pagal viešai paskelbtus gamintojo duomenis yra traktuojamas kaip universali plaukų kirpimo mašinėlė, o tokių daiktų pareiškėjui turėti negalima.
Nenustatyta, kad pareiškėjas dėl skunde minimų aplinkybių būtų patyręs sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas lankėsi pas psichologus, bet nesikreipė dėl gyvenamosios patalpos ploto, ventiliacijos, nesandarių langų, pelėsio, privatumo duše, dozatorių ir muilo, persirengimo kambario, pasimatymų skaičiaus, barzdaskutės, apsiprekinimo, darbinės veiklos ir edukacinių programų. Pareiškėjas nepateikė ir duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl jo kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto ir intensyvumo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimo. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LKT veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 6 000,00 Eur neturtinės žalos suma.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl minimalaus gyvenamojo ploto, byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotą, nustatė, kad nuo 2024 m. birželio 12 d. pareiškėjas yra laikomas 14 patalpoje, kurioje gyvena 2 nuteistieji, todėl vienam asmeniui tenka 3,1 kv. m plotas. Įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovo atstovo argumentus, teismas sprendė, jog pareiškėjui tekusi minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, nes, nors pareiškėjui tenkantis gyvenamas plotas yra mažesnis nei Įsakymo nustatytas minimalus plotas, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas neturėjo galimybės normaliai judėti kameroje.
Aptaręs HN 134:2015 17 bei 37 punktus, įvertinęs bylos duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kalėjimo 14 būrio patalpose, teismas sprendė, jog kalinimo įstaigoje yra dedamos visos pastangos atsiradus gedimams nedelsiant juos pašalinti, patalpos yra prižiūrimos, nuteistiesiems suteikiamos visos reikalingos valymo priemonės kamerų priežiūrai, todėl konstatavo, kad kalinimo įstaiga užtikrina numatytas higienos normas ir pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė.
Dėl privatumo naudojantis dušu bei kitų su tuo susijusių nusiskundimų, teismas analizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovo atstovo į bylą pateiktus dokumentus, Kalėjimo dušo patalpų foto nuotraukas bei atmetė pareiškėjo argumentus dėl neužtikrinamo privatumo duše, kadangi dušuose bent iš šonų įrengtos pertvaros užtikrina pakankamą privatumą. Kadangi kalinimo įstaigoje muilo dozatoriai pildomi pagal poreikį, esant gedimams, jie nedelsiant būna pašalinti, pateiktose foto nuotraukose nematyti dušo patalpoje ant sienų pelėsio, šalia dušo įrengta persirengimo patalpa su joje esančiais reikalingais daiktais bei pačioje dušo patalpoje yra įrengtos dušo užuolaidos, kurios prisideda prie privatumo užtikrinimo, teismas pareiškėjo nurodytas skundo aplinkybes atmetė kaip nepagrįstas.
Teismas vadovavosi BVK nuostatomis, reglamentuojančiomis nuteistųjų pasimatymų suteikimo tvarką, ir abstrakčiais pripažino pareiškėjo argumentus dėl nuolat pažeidžiamos jo teisės į pasimatymus. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjui yra suteikiama galimybė į pasimatymus, jie nuolat vyksta nuotoliniu būdu, o pareiškėjui pateikus prašymus dėl nuotolinių pasimatymų, jie buvo peržiūrėti ir pasiūlytos pasimatymų datos.
Leidžiamų nuteistiesiems turėti daiktų sąrašas nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) VII skyriuje. Teismas nustatė, kad Vidaus tvarkos taisyklių 42.4.4 punkte nurodyta, jog nuteistiesiems galima turėti barzdaskutę, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo turimas elektros prietaisas „Philips MG 7720“ pagal viešai paskelbtus gamintojo duomenis yra traktuojamas kaip universali plaukų kirpimo mašinėlė, atmetė pareiškėjo argumentus dėl Kalėjimo pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas nustatė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Guliasas“ teikia Kauno, Pravieniškių I ir II kalėjimo nuteistųjų / suimtųjų apiprekinimo paslaugas. Pasiūlyme yra pateikta lentelė, kurioje išvardintos siūlomos maisto prekės, higienos priemonės ir kiti daiktai. Pagal bylos duomenis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 5 d. iki 2025 m. vasario 13 d. apsipirko 55 kartus už 1 352,89 Eur, pareiškėjas neneigia, kad jam teisė apsipirkti parduotuvėje yra suteikta. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi dėl prekių pagal kainoraštį, kurių nebuvo galima įsigyti, LKT jį informavo, kad esant tokiai situacijai kreipėsi į tiekėją UAB „Guliasas“ dėl iškilusios problemos, apgailestavo dėl susiklosčiusios situacijos bei nurodė, jog tikisi, kad daugiau tokių atvejų nepasikartos. Iš LKT 2024 m. gruodžio mėn. atsakymo į pareiškėjo prašymą teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymas nepagrįstas dėl negalėjimo nusipirkti tabako gaminių. Kadangi pareiškėjui apsipirkti teisė yra suteikta, pareiškėjas šia teise naudojasi, tačiau jo netenkina paslaugos asortimentas, o, iškilus nesklandumams, LKT nedelsiant sprendžia susidariusią situaciją, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu.
Teismas vadovavosi BVK nuostatomis dėl galimybės nuteistiesiems užsiimti prasminga jų ir visuomenės interesus atitinkančia veikla, vertino atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą argumentus (dalyvavo 29 užimtumo veiklose, teikė prašymą atleisti iš darbo) bei bylos duomenis šiuo aspektu ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė dirbti, kuria jis pasinaudojo, tačiau prašė atleisti jį iš darbo dėl sveikatos problemų, kad pareiškėjas naudojasi ir noriai dalyvauja užsiėmimuose, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesikreipė į psichologus dėl patirtų išgyvenimų (ginčo laikotarpiu dėl gyvenamosios patalpos ploto, ventiliacijos, nesandarių langų, pelėsio, privatumo duše, dozatorių ir muilo, persirengimo kambario, pasimatymų skaičiaus, barzdaskutės, apsiprekinimo, darbinės veiklos ir edukacinių programų), todėl nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl Kalėjimo administracijos / pareigūnų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą. Nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti jam neturtinės 6 000 Eur žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.
III.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LKT, 6 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su jam neužtikrinta teise į minimalų gyvenamąjį plotą, netinkama ventiliacija, pelėsiu, neužtikrintu privatumu duše, pažeidžiant Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, skysto muilo ir dozatorių trūkumu, nusirengimo bei apsirengimo patalpos nebuvimu, pažeista teise į pasimatymus ir jų skaičių, atimta barzdaskute, mažu prekių pasirinkimu kalinimo įstaigos parduotuvėje, diskriminacija dėl darbo bei užimtumo, ir laikosi pozicijos, jog jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, kurią kompensuotų 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad dėl pelėsio gyvenamosiose ir dušo patalpose 2025 m. balandžio mėnesį pateikė skundą Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC). 2025 m. birželio 13 d. pareiškėjas gavo NVSC sprendimą (atsakymą), kuriame konstatuota, kad Kalėjimo dušo patalpose ant sienų buvo rastas pelėsis. Dėl užsitęsusio skundo nagrinėjimo pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti minėtą NVSC sprendimą pirmosios instancijos teismui. Tačiau šis dokumentas įrodo pareiškėjo skundo teismui argumentą dėl pelėsio ir kad atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą teiginiai apie tinkamą patalpų būklę neatitiko tikrovės. Pareiškėjas prašo priimti šį NVSC sprendimą. Atsakovo atstovas LKT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas aplinkybes nurodė abstrakčiai, nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių įrodymų, tik subjektyviai dėstoma asmeninė nuomonė, o NVSC raštai yra gauti po pareiškėjo teikto skundo teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui V. G. neturtinę žalą, kilusią pareiškėjui Pravieniškių 2-ajame kalėjime atliekant bausmę nuo 2023 m. birželio 5 d. iki 2025 m. sausio 25 d., atsakovo atstovui neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, priteisti jam 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.
Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu padavė naujus įrodymus: NVSC Kauno departamento 2025 m. balandžio 9 d. raštą Nr. (2-22 4.80 Mr)2-14251 „Dėl V. G. 2025 m. kovo 14 d. skundo nenagrinėjimo“, NVSC 2025 m. balandžio 24 d. raštą Nr. (08 4.80)2-16525 „Dėl prašymo gavimo patvirtinimo“, NVSC Kauno departamento 2025 m. gegužės 23 d. raštą Nr. (2-22 4.80 Mr)2-21264 „Dėl V. G. 2025 m. balandžio 16 d. skundo-paaiškinimo nagrinėjimo pratęsimo“, NVSC Kauno departamento 2025 m. birželio 5 d. raštą Nr. (2-22 4.80 Mr)2-23202 „Dėl V. G. 2025 m. balandžio 16 d. skundo-paaiškinimo nagrinėjimo pratęsimo“, NVSC Kauno departamento 2025 m. birželio 9 d. raštą Nr. (2-22 4.80 Mr)2-23512 „Dėl V. G. 2025 m. balandžio 16 d. skundo-paaiškinimo“.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Minėtomis ABTĮ nuostatomis yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, tai užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-138-822/2024; ir kt.).
Atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šiuo aspektu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neprideda pareiškėjo naujai paduotų įrodymų, nes juose dėstomos aplinkybės nepatenka į ginčo laikotarpį. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jam padarytą neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LKT, už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 5 d. iki 2025 m. sausio 25 d. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka tirti naujus įrodymus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1127/2014; 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022).
CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.
Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-106-552/2025).
Pagal ABTĮ 86 straipsnį, teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymuose nustatytas teismo pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-543-789/2021; ir kt.). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo argumentuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; ir kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; ir kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovo atstovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį.
Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 1.2.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis.
Akcentuotina, jog jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje (kalėjime) turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023).
Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023; 2026 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-42-415/2026).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kalėjime atliko bausmę gyvenamosiose patalpose – nuo 2023 m. birželio 5 d. buvo laikomas karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv. m, nuo 2023 m. birželio 7 d. – 14-7 patalpoje, kurios plotas 14,12 kv. m, nuo 2024 m. birželio 12 d. – 14-14 patalpoje, kurios plotas 6,37 kv. m. Teismas pažymėjęs, jog nuo 2024 m. birželio 12 d. pareiškėjas yra laikomas 14 patalpoje, kurioje gyvena 2 nuteistieji, todėl vienam asmeniui atitenka 3,1 kv. m plotas, priėjo prie išvados, kad pareiškėjui tekusi minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, nors jam tenkantis gyvenamas plotas yra mažesnis nei Įsakymo nustatytas minimalus plotas, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas neturėjo galimybės normaliai judėti kameroje, todėl pareiškėjo argumentus dėl neužtikrintos teisės į gyvenamąjį plotą atmetė.
Iš į bylą pateiktos medžiagos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas nuo 2024 m. birželio 12 d. buvo laikomas 14 būrio 15 brigadoje, kurios plotas – 6,37 kv. m (LKT Turto valdymo skyriaus 2025 m. vasario 21 d. pažyma Nr. LV-12177 apie nuteistojo V. G. laikymo sąlygas) ir kurioje yra 2 vietos (Kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2025 m. vasario 25 d. pažyma Nr. RV-23-1178 dėl nuteistojo V. G.), todėl vienam asmeniui galėjo tekti 3,185 kv. m gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose nuo 2024 m. birželio 12 d. iki 2025 m. sausio 25 d. galėjo būti pažeista. Šios aplinkybės neginčijo ir atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodęs, jog pareiškėjui 15 patalpoje teko mažiau gyvenamojo ploto, jo atžvilgiu buvo pažeisti nacionalinės teisės aktų reikalavimai. Pastebėtina, jog byloje nėra duomenų apie 15 brigadoje (patalpoje) kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, kas sudarytų sąlygas detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį patalpos plotą bei įvertinti pažeidimo mastą, o taip pat duomenų apie sanitarinių įrenginių užimamą plotą, į kurį turi būti atsižvelgiama nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko pakankamai duomenų bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, jog būtų įvertintas pareiškėjo nusiskundimų dėl gyvenamojo ploto trūkumo pagrįstumas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylos dalį, nesilaikė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, t. y. nenustatė ir neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo apgyvendinimo aplinkybėmis, pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, neišreikalavo pakankamai įrodymų, dėl ko byla šiuo aspektu galėjo būti neteisingai išnagrinėta.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017 ir kt.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; ir kt.).
Dėl nurodytų priežasčių, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis tiek, kiek ja atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su gyvenamojo ploto trūkumu, naikinama ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkama ventiliacija, pelėsiu, neužtikrintu privatumu duše, pažeidžiant Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, skysto muilo ir dozatorių trūkumu, nusirengimo bei apsirengimo patalpos nebuvimu, pažeista teise į pasimatymus ir jų skaičių, atimta barzdaskute, mažu prekių pasirinkimu kalinimo įstaigos parduotuvėje, diskriminacija dėl darbo bei užimtumo, teisinio reguliavimo bei įrodymų vertinimo aspektais, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, todėl vengiant pirmosios instancijos teismo motyvų kartojimo, jie neperrašomi. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas minėtais aspektais netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodytų nusiskundimų, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės deliktiniai atsakomybei kilti, nėra pagrindo spręsti dėl prievolės atlyginti pareiškėjui žalą pagal CK 6.271 straipsnį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis tiek, kiek teismas Pravieniškių 2-ajame kalėjime nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo dėl netinkamos ventiliacijos, pelėsio, neužtikrinto privatumo duše, pažeidžiant Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, skysto muilo ir dozatorių trūkumo, nusirengimo bei apsirengimo patalpos nebuvimo, pažeistos teisės į pasimatymus ir jų skaičių, atimtos barzdaskutės, mažo prekių pasirinkimo kalinimo įstaigos parduotuvėje, diskriminacijos dėl darbo bei užimtumo, yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimo dalį tiek, kiek ja atmestas pareiškėjo V. G. reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui neužtikrinimą dėl gyvenamojo ploto trūkumo laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 5 d. iki 2025 m. sausio 25 d., panaikinti ir perduoti šią bylos dalį Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.