Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 30 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus AVPK viršininko 2025 m. sausio 24 d. įsakymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos panaikinimo, pareiškėjo grąžinimo į eitas pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė ir pripažino jo atleidimą iš vidaus tarnybos teisėtu bei pagrįstu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnas, sąmoningai naudojo kitai transporto priemonei priklausančius valstybinius numerio ženklus, todėl jo veiksmus įvertino kaip pareigūno vardo pažeminimą. Teismas taip pat nenustatė esminių tarnybinio patikrinimo procedūros pažeidimų.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai konstatavo jo tyčinę kaltę ir pareigūno vardo pažeminimą. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo pakankamai įrodyta, jog būtent jo anksčiau paimti valstybinio numerio ženklai buvo naudojami ant jo naudojamo automobilio, taip pat nebuvo nustatyta, kas šiuos numerio ženklus pritvirtino prie automobilio. Pareiškėjo teigimu, teismas nepakankamai įvertino ir tai, kad ginčo veika buvo padaryta ne tarnybos metu, be tarnybinių atributų, taip pat nesukėlė akivaizdžių neigiamų pasekmių policijos institucijos autoritetui. Dėl šių priežasčių pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą patenkinti.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas.

Statuto 74 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Pagal Statuto 2 straipsnio 4 dalį pareigūno vardo pažeminimas – vidaus tarnybos sistemos pareigūno veika, padaryta dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti. Statuto 74 straipsnio 1 dalies 2–10, 13 ir 15 punktuose nurodytais pagrindais pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio (-ios) pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiais pagrindais atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos galima ir jo laikinojo nedarbingumo, atostogų ar nušalinimo nuo pareigų metu (Statuto 78 str. 1 d.).

Statuto 3 straipsnio 8 dalis nustato, kad vienas iš vidaus tarnybos ir pareigūnų tarnybinės etikos principų yra bendrųjų pareigūno pareigų nuolatinio vykdymo principas; pareigūnas privalo atlikti Statute nustatytas bendrąsias pareigūno pareigas ir statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas pareigūno pareigas.

Ginčui aktualios redakcijos Policijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Statutu, šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais. Vadovaujantis Policijos įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, pareigūnas privalo atlikti ir kitas įstatymuose jam nustatytas pareigas.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2023 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 5-V-411 „Dėl Lietuvos policijos darbuotojų etikos ir antikorupcinio elgesio kodekso patvirtinimo“ patvirtintame Lietuvos policijos darbuotojų etikos ir antikorupcinio elgesio kodekse (toliau – ir Elgesio kodeksas) nustatyta, kad policijos darbuotojų tarnybinė etika grindžiama šiais veiklos ir elgesio principais: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, atsakomybės, lojalumo, nesavanaudiškumo, sąžiningumo, nešališkumo, padorumo, politinio neutralumo, pavyzdingumo, viešumo ir skaidrumo (Elgesio kodekso 5 p.). Policijos darbuotojas, laikydamasis aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito policijos darbuotojo statuso ir policijos autoriteto (Elgesio kodekso 7.1 p.); visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus (Elgesio kodekso 7.2 p.). Kiekvienas policijos darbuotojo elgesio nukrypimas nuo etikos, moralės normų ar teisės aktų reikalavimų kelia grėsmę visų jo atliekamų funkcijų skaidrumui ir visuomenės pasitikėjimui policija, todėl kiekvienas policijos darbuotojas privalo vadovautis pateiktais pavyzdžiais kaip esminiais orientyrais (Elgesio kodekso 9 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016, 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1513-520/2020 ir kt.)

Pareigūno atleidimas, kai jis savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra savarankiškas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio atveju atlikti tarnybinį patikrinimą nėra būtina, o, jei jis atliekamas, visos tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūros turi būti taikomos tiek, kiek yra būtina nustatyti neteisėtos veikos elementus bei užtikrinti pareiškėjo teisę į gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1746-552/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3466-492/2020). Teisės aktai, be kita ko, nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus, nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018, 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3361-968/2021; kt.).

Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-941/2014; kt.). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi nustatyti, ar atsakovas įrodė, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas ir teisėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1513-520/2020).

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą bylos faktų ir teisės taikymo aspektais, įrodymų vertinimo taisyklių teisingo taikymo aspektu, atsižvelgdama į aptartą Statuto 74 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą ir teismų praktiką, taikant šią nuostatą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad teismas bylą išnagrinėjo netinkamai ir / ar be teisėto pagrindo konstatavo, jog pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos pagrįstai, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bei įvertino pareiškėjo argumentus ir atsakovo argumentus bei nurodytus faktus, kuriais remiantis padaryta išvada, jog pareiškėjas atliko teisei priešingus veiksmus, pažeminusius pareigūno vardą, bei motyvuotai ir pagrįstai pareiškėjo elgesį susiklosčiusioje situacijoje vertino kaip akivaizdžiai žeminantį institucijos autoritetą bei prieštaraujantį įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms ir nepateisinantį teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš pareigūnų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atlikti veiksmai (tarnybos metu įgijęs negaliojančius (duomenys neskelbtini) valstybinius automobilio numerio ženklus, juos panaudojo ant asmeniškai naudojamo automobilio bei darė kelių eismo taisyklių pažeidimus, naudojamu automobiliu BMW I3 su minėtais negaliojančiais valstybinio numerio ženklais atvyko į policijos pastato tarnybinių automobilių stovėjimo aikštelę ir policijos įstaigos elektros energija įkrovinėjo naudojamą automobilį) nėra suderinami su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos metu, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais. Pažymėtina, kad galutinis bylos aplinkybių vertinimas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai susiformavo įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus atsietai. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotos aplinkybės dėl pareiškėjo atliktų neteisėtų veiksmų, kaltės ir pasekmių taip pat buvo nustatytos iš įrodymų visumos (Tarnybinio patikrinimo išvados, Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutarčių, tarnybinių pranešimų, pareiškėjo pasiaiškinimų, kitų pareigūnų ir apklaustų asmenų paaiškinimų ir kt.), o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia.

Kritiškai vertintini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo tinkamai nustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai, kaltė ir pasekmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjas, virš 10 metų dirbdamas kelių policijos pareigūnu ir pats surašęs administracinio nusižengimo protokolą bei paėmęs iš pažeidėjo negaliojančius (duomenys neskelbtini) valstybinius automobilio numerio ženklus, o vėliau naudodamas asmeninėms reikmėms automobilį su tais pačiais numerio ženklais, privalėjo suprasti, kad veikia neteisėtai. Tarnybinio patikrinimo metu surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas taip elgėsi mažiausiai 10 dienų, neteisėtai eksploatuodamas automobilį su negaliojančiais valstybinio numerio ženklais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad vidaus tarnybos pareigūno veiksmų įvertinimas pareigūno vardo pažeminimu nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pažymėtina, kad ne kiekvienas administracinio nusižengimo padarymas reiškia ir pareigūno vardo pažeminimą, tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog pareiškėjo atlikti veiksmai turi savarankiškų pareigūno vardą žeminančių veikų požymių (būdamas policijos pareigūnu, kuriam tiesiogiai pavesta prižiūrėti kaip kelių eismo dalyviai laikosi teisės aktų reikalavimų, sąmoningai naudojo negaliojančius automobilio valstybinio numerio ženklus ir pats pažeidinėjo kelių eismo taisykles) ir akivaizdžiai žemina policijos autoritetą visuomenėje.

Be to, statutinio valstybės tarnautojo veiksmų vertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Akivaizdumo įrodymui šia prasme pakanka nustatyti tokius priešingus teisei ir pareigūnų etikos normoms pareigūno poelgius, kuriuos visuomenė pagal statutiniams pareigūnams keliamus elgesio standartus vertintų vienareikšmiai neigiamai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2593/2012). Taigi akivaizdumo nustatymui, kaip ir padarytos veikos pasekmių įvertinimui, nėra reikšminga, kiek asmenų sužinojo apie tokią pareigūno veiką, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jo veiksmai iš esmės jokių neigiamų pasekmių nesukėlė, atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui nesuteikia diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimą, išskyrus tą, kuris yra nustatytas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte (dabar – Statuto 74 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas teigiamas visuomenės požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Taigi, asmens atleidimas iš tarnybos, remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, yra imperatyvi šiame Statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011; 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3746-968/2022; 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-916-1047/2024).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.