Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2.1. Jo kolega E. D. 2016 m. liepos 22 d., 2017 m. gegužės 26 d., 2019 m. rugpjūčio mėnesį vykusių kolektyvo vakaronių metu, būdamas neblaivus, šaipėsi ir įžeidinėjo pareiškėją bei jo draugę, o 2020 m. spalio 25 d. kolektyvo pokalbių svetainėje įkėlė nuotrauką su užrašu „bomžai su odinėmis striukėmis“ ir parašė „D. chebra“. Dėl susiklosčiusios situacijos ir įžeidinėjimų, 2020 m. lapkričio 29 d. apie 8 val., tarnybinėse patalpose susitikęs E. D., pareiškėjas bandė užmegzti pokalbį, tačiau E. D. atsisukus ir iškėlus rankas, pareiškėjas atsistūmė nuo jo abiem rankomis, ko pasėkoje kolega nenukrito ir nesusižeidė, tačiau toliau bendravo pakeltu tonu. Tuo metu pribėgę kolegos D. G. ir M. B. neleido pareiškėjui atsistoti ir išeiti, nes pamanė, kad gali kilti konfliktas. Vėliau pareiškėjas ir E. D. susitaikė, tačiau 2020 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas buvo informuotas, kad E. D. dėl įvykio kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir darbdavį, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą ir tarnybinį patikrinimą.

2.2. Pareiškėjas bandė susitaikyti su E. D., tačiau nepavyko. Apie pastarojo pašaipas ir užgauliojimus žinojo pamainos vadas D. G., bet jokių veiksmų nesiėmė, o psichologo, kuris būtų padėjęs išvengti konflikto, Tarnyboje nėra.

2.3. Atsakovas atliko tarnybinį patikrinimą ir 2021 m. sausio 5 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TP1/2021-1 „Dėl D. T. galimo tarnybinio nusižengimo (pareigūno vardo pažeminimo)“ (toliau – ir Išvada), kurioje teigiama, kad pareiškėjas savo veiksmais akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą valstybine priešgaisrine gelbėjimo tarnyba bei ją kompromitavo ir tuo pažemino pareigūno vardą. Remdamasis Išvada, Departamento direktorius 2021 m. sausio 8 d. priėmė Įsakymą ir nuo 2021 m. sausio 8 d. atleido pareiškėją iš užimamų pareigų.

2.4. Pareiškėjas su Išvada ir Įsakymu nesutiko, vertino, kad atleidimas iš vidaus tarnybos savo poelgiu pažeminus vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, buvo paskirtas remiantis neišsamia Išvada, kurioje nebuvo pagrįstai nustatytas teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimas. Pareiškėjui buvo pritaikytas netinkamas atleidimo pagrindas, kadangi turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, o ne atleidimo.

2.5. Įsakymas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti panaikintas, o pareiškėjas grąžintas į Tarnybos Ugniagesio gelbėtojo pareigas ir iš atsakovo priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką.

6. Teismas aptarė Statuto 39 straipsnio 1 dalį, Aprašo 6, 24 punktus ir nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjui pradėtas gavus 2020 m. gruodžio 10 d. tarnybinį pranešimą (toliau – ir Pranešimas). 2020 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas pasirašytinai susipažino su Pranešimu dėl galimo tarnybinio nusižengimo ir 2020 m. gruodžio 21 d. pateikė dėl to paaiškinimą. Teismas, įvertinęs Pranešimo turinį, priėjo prie išvados, kad jis yra išsamus, pareiškėjo priešingi teisės aktams veiksmai aprašyti detaliai, nurodyti visi Išvadoje paminėti teisės aktai, taip pat išdėstytos pareiškėjo teisės tarnybinio patikrinimo atlikimo metu.

7. Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, priėjo prie išvados, jog atsakovo Išvadoje konstatuotos faktinės aplinkybės pasitvirtino, t. y. pareiškėjas Tarnybos patalpose sumušė E. D., tyčia suduodamas jam ne mažiau kaip vieną kartą į veidą. Šias faktines aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo ir įvykį mačiusių, kartu toje patalpoje buvusių pareigūnų parodymai, pateikti jų paaiškinimuose, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog 2020 m. lapkričio 29 d. apie 8 val. Tarnybos patalpose išgirdę triukšmą ir atsisukę jie pamatė, kaip pareiškėjas, sugriebęs E. D. už uniformos ties krūtine, laiko pritraukęs prie savęs ir trenkia kumščiu į veidą. Pribėgę jie atitraukė pareiškėją nuo E. D., tačiau pareiškėjas buvo labai įniršęs, jį atitraukus nuo E. D., jis vis tiek ėjo link pastarojo. D. G. taip pat nurodė, kad vėliau E. D. skundėsi skaudančiu žandikauliu. Teismas atmetė pareiškėjo skunde iškeltą įvykio versiją, jog jis E. D. nesudavė į veidą, o tik pastarajam atsisukus ir iškėlus rankas, atsistūmė nuo jo abiem rankomis ir galbūt nenorėdamas siekė jo veidą.

9. Teismas aptarė Statuto 17 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, pažymėjo, jog smūgių sudavimas (kito asmens sumušimas) negali būti laikytinas elgesiu pagal visuotinai pripažįstamas elgesio normas bei kelti visuomenės pasitikėjimą, taip pat negali būti pavyzdžiu kitiems ir sprendė, kad pareiškėjas, smūgiuodamas E. D., nevykdė Statute nustatytų pareigų, pažeidė vidaus tarnybos principus ir pareigūnų tarnybinės etikos reikalavimus, atliko veiksmus, nesuderinamus su vidaus tarnybos pareigūnų statusu bei sulaužė priesaiką sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą.

10. Teismas aptarė Statuto 2 straipsnio 7 dalį, 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, ir nurodė, kad ginčo atveju pareiškėjo, kaip pareigūno, prieštaraujantis teisės aktams elgesys (tyčia sudavė E. D. ne mažiau kaip vieną kartą į veidą kitų asmenų (taip pat ir pareigūnų) akivaizdoje) yra visiškai įrodytas tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie yra tinkamai apibendrinti Išvadoje.

12. Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika, atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo elgesys negalėjo sukelti akivaizdžios grėsmės pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti, kadangi konfliktas įvyko Tarnybos patalpose ir nebuvo viešinamas bei, kad jam buvo pritaikytas netinkamas atleidimo pagrindas.

15.1. Kadangi tyrimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo buvo atliekamas dėl to paties, kaip ir baudžiamojoje byloje, todėl, kol pareiškėjo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, tol, vadovaujantis Statuto 39 straipsnio 9 dalimi, tarnybinio nusižengimo tyrimas turėjo būti sustabdytas. Nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas LVAT praktikos nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinime (II dalis) pateiktas išaiškinimas dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo nuostatų statutiniams pareigūnams, t. y. Aprašo 10 ir 11 punktuose numatytais atvejais sustabdžius tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra atnaujinama ir tęsiama, jeigu atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teiseną arba asmuo patraukiamas (nepatraukiamas) baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn ir procesas yra pasibaigęs. Taigi tyrimas turėtų būti atnaujintas, kai bus priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje. Tiek administracinėje teisėje, tiek baudžiamojo proceso metu galioja nekaltumo prezumpcija.

15.2. Teismas nebuvo aktyvus, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnis. Teismas galėjo gauti informaciją apie vykstantį ikiteisminį tyrimą, todėl susiklostė situacija, kai pareiškėjas gali būti išteisintas baudžiamojoje byloje, tačiau šis jau yra nubaustas griežčiausia įmanoma bausme pagal Statutą, t. y. pareiškėjui nebus galimybės grįžti į vidaus tarnybą, nes jis nebus laikomas nepriekaištingos reputacijos.

15.3. Teisės normos, reglamentuojančios atsakomybės taikymą, negali būti aiškinamos plečiamai, visos abejonės, ar atitinkamas asmens elgesys užtraukia atsakomybę, turi būti vertinamos įtariamojo naudai. Pareigūno atsakomybė yra galima tik nustačius šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pareigūno kaltę dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti bei autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad akivaizdžios grėsmės nebuvo, kadangi konfliktas tarp pareigūnų įvyko Tarnybos patalpoje. Faktas apie konfliktą nebuvo viešinamas, todėl manytina, kad šie pareiškėjo veiksmai neturėtų būti sietini su pareigūno vardo pažeminimu. Šiuo atveju aplinkybės dėl konflikto nėra aiškios, nes dar nėra pasibaigęs ikiteisminis tyrimas. Liudytojų parodymai nėra vienareikšmiai, todėl galima teigti, kad priimtas atsakovo sprendimas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, pažeminus pareigūno vardą, yra skubotas.

15.6. LVAT praktikoje akcentuojama, kad būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan., tarnybiniai nusižengimai vertinami ir tarnybinės nuobaudos už juos yra skiriamos atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visumą, o nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams.

16.1. Teismas nuosekliai ir išsamiai išanalizavo ginčo aplinkybes, įvertino šalių pateiktus įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą, kuris grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas, nėra pagrindo.

16.2. Dėl tarnybinio patikrinimo sustabdymo pažymėtina, jog buvo laikomasi pozicijos, kad pareiškėjo tarnybinio nusižengimo ir pareigūno vardą žeminančios veikos požymiai yra akivaizdžiai atribojami nuo nusikalstamos veikos. Šiai pozicijai pritarė ir teismas, nurodydamas, kad net ir nesant veikoje visų nusikaltimo sudėties požymių, ji gali būti pripažinta žeminančia pareigūno vardą. Apeliaciniame skunde pateikiamas LVAT praktikos apibendrinimu paremtas argumentas, kad tarnybinis patikrinimas turi būti atnaujintas, kai asmuo patraukiamas (nepatraukiamas) baudžiamojon atsakomybėn, yra skirtas situacijai, kada tarnybinis patikrinimas yra sustabdytas. Pareiškėjui vykdytas tarnybinis patikrinimas nebuvo sustabdytas, todėl šiuo atveju nagrinėti tarnybinio patikrinimo atnaujinimo pagrindus yra netikslinga.

16.3. Nesutiktina su pareiškėju argumentu dėl Išvados neišsamumo. Liudytojų parodymai yra vienareikšmiai, nuoseklūs ir informatyvūs, todėl pagrindo abejoti jais nėra. Teismas nuosekliai ir išsamiai atliko Išvados duomenų analizę ir pagrįstai nustatė, jog faktinės aplinkybės bei pareiškėjo veiksmai nustatyti ir įvertinti tinkamai.

16.5. Dėl pareigūno vardo pažeminimo ir netinkamo atleidimo pagrindo, pažymėtina, kad tiek atsakovas Išvadoje, tiek teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi LVAT išaiškinimu, jog pareigūno padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje. Pareiškėjo veiksmai pripažinti neabejotinai prieštaraujančiais visuotinai pripažįstamoms elgesio normoms ir žeminančiais pareigūno vardą, o tai yra pagrindas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos. Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, o tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys neturi įtakos. Pareiškėjas, būdamas statutiniu pareigūnu, kuriam taikomi aukštesni darbo drausmės, moralės, garbės standartai nei eiliniams piliečiams, turėjo ir galėjo suvokti, kokias pasekmes sukels kito asmens mušimas, tačiau savo veiksmų neatsisakė ir sąmoningai leido kilti neigiamoms pasekmėms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2021 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. TE-13 „Dėl vidaus tarnybos puskarininkio D. T. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo pareiškėjas atleistas iš Departamento Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Budinčios pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigų už pareigūno vardo pažeminimą, pagrįstumo ir teisėtumo bei kitų su juo susijusių reikalavimų.

20. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

21. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

22. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 1 d.) 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Pagal Statuto 2 straipsnio 4 dalį pareigūno vardo pažeminimas suprantamas kaip pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti.

23. LVAT praktikoje aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, (pagal šiuo metu galiojančią Statuto redakciją – 72 str. 1 d. 7 p.) yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Apibendrinant, darytina išvada, kad pareigūno atsakomybė pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (pagal šiuo metu galiojančią Statuto redakciją – 72 str. 1 d. 7 p.) yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tokiu būdu ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl, šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016). Teisės aktai, be kita ko, nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018).

24. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi nustatyti, ar atsakovas įrodė, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas, vertinant įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4937-520/2017). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, t. y. jis išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino atsakovo nurodytus faktus, kuriais remiantis padaryta išvada, kad pareiškėjas atliko kaltus neteisėtus veiksmus, pažeminusius pareigūno vardą, bei pareiškėjo argumentus ir nurodomas aplinkybes, kuriomis remdamasis pareiškėjas šioje byloje teigė, kad atsakovas neteisingai nustatė tokio pobūdžio faktus bei pareiškėjo elgesį susiklosčiusioje teisinėje situacijoje nepagrįstai vertino kaip žeminantį visos vidaus tarnybos sistemos autoritetą bei nederantį su visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

25. Pažymėtina, kad pareiškėjo veiksmai, kurie tapo pagrindu taikyti Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytą atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, detaliai nurodyti Išvadoje. Nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. lapkričio 29 d. apie 8 val. darbo metu Tarnybos patalpose tyčia sudavė savo kolegai E. D. ne mažiau kaip vieną kartą į veidą. Taip pat nustatyta, kad įvykio liudininkais tapę kiti toje patalpoje buvę pareigūnai patvirtino, kad pareiškėjas, sugriebęs E. D. už uniformos ties krūtine, laikė pritraukęs prie savęs ir trenkė kumščiu į veidą, tuo metu pareiškėjas buvo labai įniršęs, jį atitraukus nuo E. D., jis vis tiek ėjo link pastarojo, vėliau E. D. skundėsi skaudančiu žandikauliu. Pabrėžtina, kad paminėtos aplinkybės nepaneigtos kitais įrodymais. Ginčo įvykio, esminių jo aplinkybių neneigia ir pats pareiškėjas, kuris iš esmės pateikia tik kitokią jų interpretaciją. Teismas atmetė pareiškėjo skunde iškeltą įvykio versiją, jog jis E. D. nesudavė į veidą, o tik pastarajam atsisukus ir iškėlus rankas, atsistūmė nuo jo abiem rankomis ir galbūt nenorėdamas siekė jo veidą.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamas pareiškėjo, kaip pareigūno, elgesys – smurto panaudojimas prieš kolegą tyčia suduodant pastarajam į veidą kitų pareigūnų akivaizdoje – yra įrodytas tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie yra pakankami pripažinti, kad pareiškėjas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad paminėtas pareiškėjo elgesys akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą ja ir ją kompromituoja. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino aktualius įrodymus, kurie reikšmingi sprendžiant kilusį ginčą. Apeliaciniame skunde išdėstyti pareiškėjo argumentai, susiję su pareiškėjo elgesio vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir atliko netinkamą situacijos teisinį vertinimą.

27. Statuto 39 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad „kai pareigūno veika turi savarankiško tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančios veikos požymių, pagal kuriuos akivaizdžiai galima šį tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą atriboti nuo nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo, tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardo pažeminimo veikos tyrimas tęsiamas neatsižvelgiant į baudžiamojo proceso ar bylos dėl administracinio nusižengimo teisenos eigą“. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo atlikti veiksmai – smurto panaudojimas prieš kolegą tyčia suduodant pastarajam į veidą kitų pareigūnų akivaizdoje – turi savarankiškos pareigūno vardą žeminančios veikos požymių, pagal kuriuos akivaizdžiai galima šį pareigūno vardo pažeminimą atriboti nuo nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėju, kad nagrinėjamu atveju pareigūno vardo pažeminimo veikos tyrimo vykdymas turėjo būti stabdomas dėl tos pačios veikos pradėto baudžiamojo proceso ar bylos dėl administracinio nusižengimo teisenos. Tai konstatavus, kaip nepagrįstas atmetamas apeliacinio skundo argumentas esą pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo gauti informaciją apie vykstantį ikiteisminį tyrimą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo nekaltumo prezumpcija.

28. Pagal LVAT praktiką padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (žr., pvz., 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008; 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013; 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018). Vadinasi, vien tai, kad faktas apie ginčo konfliktą nebuvo viešinamas per se (pats savaime) negali būti pagrindu pareiškėjo atliktų veiksmų – smurto panaudojimo prieš kolegą tyčia suduodant pastarajam į veidą kitų pareigūnų akivaizdoje – nesieti su pareigūno vardo pažeminimu. Todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmetami.

29. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo veiksmų, darbo metu suduodant smūgius savo kolegai, neįvertino proporcingumo ir teisingumo principų kontekste, ar kad buvo netinkamai įvertinta E. D. elgesio įtaka. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime, be kita ko, konstatavo, jog „Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas nenustatė objektyvių priežasčių, pateisinančių pareiškėjo veiksmus, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjui nebuvo priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veikti kitaip, nei to reikalauja teisės aktai. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2016 metų E. D. įžeidinėjo ir šaipėsi iš pareiškėjo bei jo draugės, tačiau įrodymų, kad pareiškėjas būtų informavęs savo tiesioginį vadovą ar Tarnybą apie patiriamas patyčias ir šmeižtą, ar kitais teises aktuose numatytais būdais ar priemonėmis būtų sprendęs susiklosčiusią situaciją, pareiškėjas į bylą nepateikė. Be to, teismo nuomone, pareiškėjas, manydamas, kad iš E. D. patiria patyčias bei psichologinį smurtą, turėjo šią situaciją spręsti teisėtomis priemonėmis“. Pritardama paminėtai pirmosios instancijos teismo pozicijai, teisėjų kolegija ją pagrindžiančių motyvų nekartoja, o apeliacinio skundo argumentus dėl E. D. elgesio įtakos neįvertinimo (netinkamo įvertinimo) atmeta.

30. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo elgesys – smurto panaudojimas prieš kolegą tyčia suduodant pastarajam į veidą kitų pareigūnų akivaizdoje – negali būti pateisinamas pareiškėjo paminėtomis aplinkybėmis, susijusiomis su galbūt netinkamu E. D. elgesiu, o pastarojo veiksmų teisėtumo vertinimas nėra šios administracinės bylos dalykas. Todėl teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą pateikti informaciją teismui apie tai, ar buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo ar vidinis tyrimas dėl E. D. veiksmų, siekiant įžeisti pareiškėją.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.