Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. D. (V. D.) ir atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.

Pareiškėjo vertinimu, atsakovo sprendimas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi taip pat yra nepagrįsta ir neproporcinga priemonė.

II.

Teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2012 metų iki 2019 metų turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas), kurie jam būdavo išduodami kaip uždarųjų akcinių bendrovių dalyviui; teismų įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais yra konstatuotos aplinkybės, kad pareiškėjas sąmoningai teikė Departamentui melagingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis dėl leidimų laikinai gyventi jam išdavimo. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką paskutinį kartą atvyko 2023 m. gruodžio 13 d. autobusu Ryga–Vilnius, turėdamas Latvijos Respublikos leidimą nuolat gyventi, galiojusį nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2024 m. gegužės 15 d. (pažymėtina, kad pareiškėjas jau nuo 2014 m., kai pats teigė, nuolat negyvena kilmės valstybėje, o iki Latvijos Respublikos leidimo nuolat gyventi išdavimo jis turėjo penkis leidimus laikinai gyventi Lietuvoje). Pareiškėjas prieglobsčio prašymą Lietuvoje pateikė 2024 m. vasario 15 d., t. y. likus trims mėnesiams iki Latvijos Respublikos leidimo nuolat gyventi galiojimo pabaigos. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 16 d. apklausoje nurodė prieglobsčio prašantis ir dėl to, jog baigėsi jo leidimas gyventi Latvijoje, todėl pareiškėjui neliko kito teisėto pagrindo likti Lietuvoje.

Nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui vertinti, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nebuvo prieglobsčio prašymo pateikimas. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jam kilsiančios grėsmės kilmės šalyje būti mobilizuotam ir išsiųstam į karą (duomenys neskelbtini), sutiko su Departamento pozicija, jog pareiškėjo teiginiai dėl karinio komisariato atstovų vizito pas jo motiną yra spėjamojo pobūdžio ir negali būti vertinami kaip objektyvūs faktinių aplinkybių įrodymai. Teismas pažymėjo, kad karo tarnybos vengimas ir nenoras atlikti karo tarnybą savaime nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą ir nesudaro pagrindo konstatuoti persekiojimo Konvencijos prasme. Pilietis privalo atlikti karo tarnybą, jeigu tai numatyta valstybės įstatymuose, ir neturi teisės vengti karo tarnybos vien dėl to, jog jis yra nusistatęs prieš karinius veiksmus ar bijo dalyvauti tiesioginiuose kariniuose veiksmuose. Valstybė gali skirti baudas piliečiams, kurie dezertyruoja ar vengia karo tarnybos, jeigu jų dezertyravimas ar vengimas nėra pagrįstas svarbiomis vidinėmis priežastimis, tačiau sankcijos ir atitinkamos procedūros turi atitikti tarptautinius standartus.

Teismas sutiko su Departamento nurodytais duomenimis, kad (duomenys neskelbtini) egzistuoja galimybė pasinaudoti alternatyvia civiline tarnyba net mobilizacijos atveju ir jokia kilmės valstybės informacija nepatvirtina, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti alternatyviosios tarnybos teise dėl savo pacifistinių įsitikinimų, būtų persekiojamas dėl tokio savo pažiūrų išpažinimo. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo šaukiamas atlikti karo tarnybą (duomenys neskelbtini) ir kad jis buvo pateikęs prašymą atlikti alternatyvią civilinę tarnybą, tačiau jam buvo atsisakyta ir / ar buvo pradėtas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas vien prašymo atlikti alternatyvią civilinę tarnybą pateikimo pagrindu. Pareiškėjo profilis (yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus vyras, neįrašytas į kariuomenės rezervą, kariuomenėje netarnavo, kovinės patirties neturi, paskutinius dešimt metų nuolat gyveno užsienyje, turi aukštąjį išsilavinimą, iki išvykimo gyveno (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena apie milijoną gyventojų) neatitinka profilio asmenų, kurie (duomenys neskelbtini) metų rudenį buvo mobilizuojami per tuo metu vykusią dalinę mobilizaciją. Teismas vertino, kad pareiškėjo pateikti įrodymai, be kita ko, ir žiniasklaidos straipsniai, susiję su mobilizacija (duomenys neskelbtini), nėra laikytini objektyviais duomenimis, patvirtinančiais, kad pareiškėjui asmeniškai gresia mobilizacija kilmės valstybėje – žiniasklaidos straipsniuose pateikta tik bendro pobūdžio informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), apmąstymai apie galimą mobilizaciją ir kitus procesus, tačiau nėra nurodyti konkretūs faktai, iš kurių galima būtų daryti išvadą, jog (duomenys neskelbtini) atnaujinta mobilizacija.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su galimu jo persekiojimu dėl jo religinių įsitikinimų, įsitraukimo į Lietuvos (duomenys neskelbtini) bendruomenę, pasmerkusią (duomenys neskelbtini) agresiją prieš (duomenys neskelbtini), pažymėjo, kad Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčia nėra politinio pobūdžio organizacija, jos lankymas nėra siejamas su konkrečiais politiniais įsitikinimais, bažnyčią gali lankyti įvairių pažiūrų asmenys, nediferencijuojant jų pagal politines ar ideologines nuostatas. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iškeltas administracines ir / arba baudžiamąsias bylas dėl Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčios lankymo ir joje reiškiamų politinių įsitikinimų, kaip ir nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas viešai reiškė (duomenys neskelbtini) režimui prieštaraujančią poziciją ar kad jo religinė veikla turėtų politinį pobūdį. Pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko teisėtai ir jam nebuvo sudaryta jokių kliūčių išvykti, išvykęs iš (duomenys neskelbtini) dešimt metų užsiėmė verslu ir nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo, be to, 2013–2015 metais dažnai ir laisvai vyko į (duomenys neskelbtini) ir atgal. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su grėsme dėl jo dalyvavimo Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčioje, taip pat yra hipotetinio pobūdžio, todėl neatitinka visiškai pagrįstos baimės kriterijaus.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, dėl kurių jis teigę norinti likti Lietuvoje, nurodė, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais vaikais yra labai silpni – jis jų beveik nepalaiko, todėl, pareiškėjui negyvenant Lietuvos Respublikoje, vaikų interesai nebus pažeisti Konvencijos 3 ir 8 straipsnių prasme. Pareiškėjo vaikai su jų motina dažnai lankosi (duomenys neskelbtini), taigi pareiškėjas turėtų galimybę su jais bendrauti.

Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjo šiuo metu nesaisto jokie tvirti ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo integravimąsi į Lietuvos visuomenę, nepaisant to, kad jis nuo 2014 metų su pertraukomis gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje, jo lietuvių kalbos žinios yra menkos. Nors pareiškėjo nepilnamečiai vaikai Lietuvos Respublikoje mokosi pagal formaliojo švietimo programas, jie nėra prieglobsčio prašytojai – jie teisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje kartu su motina ir turi galiojančius leidimus laikinai gyventi. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės šiuo atveju neturi įtakos pareiškėjo grąžinimui į užsienio valstybę.

III.

Pareiškėjas laikosi savo skunde išdėstytos pozicijos dėl jam kylančios grėsmės būti pašauktam atlikti karinę tarnybą / būti mobilizuotam, nes pareiškėjas iš esmės atitinka profilį asmenų, kurie, grįžę į kilmės valstybę, gali būti mobilizuoti ir priversti kariauti prieš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, teismas sutiko su atsakovo Sprendime nurodytais argumentais nevertindamas pareiškėjo skunde ir papildomuose paaiškinimuose pateiktos aktualios kilmės valstybės informacijos, paneigiančios atsakovo išvadas. Pasak pareiškėjo, net ir alternatyvios civilinės tarnybos atlikimas gali reikšti, kad pareiškėjas nors ir neturėtų būti karo fronte, tačiau turėtų atlikti kitus veiksmus, kurie būtų susiję su (duomenys neskelbtini) vykdomu karu prieš (duomenys neskelbtini), o tai prieštarauja pareiškėjo giliems įsitikinimams ir jis nesutinka tokių veiksmų atlikti. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas vengtų atlikti karinę tarnybą / alternatyvią civilinę tarnybą, jam grėstų baudžiamasis persekiojimas.

Pareiškėjo vertinimu, tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui nekyla grėsmė patirti politizuoto persekiojimo, kas reiškia, kad Sprendime nebuvo įvertinta, ar dėl pareiškėjo pradėjus baudžiamąjį persekiojimą / ekstradiciją, asmuo, susidūręs su sulaikymu / suėmimu ir / ar kalinimu, atliekant laisvės atėmimo bausmę, nepatirtų žiauraus, nežmoniško elgesio, dėl to asmeniui galėtų būti suteikiama papildoma apsauga.

Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju sąlyginė Sprendimo dalis dėl išsiuntimo yra visiškai suderinama su Direktyva 2008/115 ir Europos Komisijos Rekomendacija Nr. 2017/2338 bei įvykdo Europos Komisijos iškeltą reikalavimą, jog tais atvejais, kai grąžinimas ir išsiuntimas nurodomas viename sprendime, turi būti aiškiai nurodoma, kad išsiuntimas bus įvykdytas tik tuo atveju, jei nebus įvykdyta prievolė grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas ignoravo Direktyvos 2008/115 ir Europos Komisijos Rekomendacijos Nr. 2017/2338 nuostatas. Sprendimas negali būti pripažintas prieštaraujančiu VAĮ vien dėl to, jog jame yra nurodytos sąlyginės nuostatos, nes pats VAĮ tokius sprendimus leidžia.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo atveju kilmės valstybės informacija neleidžia konstatuoti, kad jis priskirtinas tokiai apibrėžtai grupei, kuriai (duomenys neskelbtini) persekiojimas yra taikomas sistemingai. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindė konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 25S229424, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui, (duomenys neskelbtini) piliečiui, prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, įpareigoti jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)); uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką trejus mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) trejus mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, teisėtumo ir reikalavimo įpareigoto Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, turėdamas Latvijos Respublikos išduotą leidimą nuolat gyventi, galiojusį iki 2024 m. gegužės 15 d., autobusu Ryga–Vilnius 2023 m. gruodžio 13 d. atvyko į Lietuvą ir Departamentui 2024 m. vasario 15 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį. Prieglobsčio prašymą pareiškėjas iš esmės grindė baime būti pašauktam atlikti karinę tarnybą / būti mobilizuotam į (duomenys neskelbtini) ir jam kilsiančiu persekiojimu dėl jo religinių įsitikinimų, nes pareiškėjas yra Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčios bendruomenės, kuri pasmerkė (duomenys neskelbtini) agresiją prieš (duomenys neskelbtini), narys, pareiškėjas padeda pabėgėliams iš (duomenys neskelbtini), viešai reiškia savo poziciją, priešingą oficialiai (duomenys neskelbtini) pozicijai. Pareiškėjas taip pat akcentavo aplinkybes dėl Lietuvoje gyvenančios jo šeimos (sutuoktinės ir nepilnamečių vaikų, (duomenys neskelbtini) piliečių), dėl kurios pareiškėjas nori likti Lietuvoje.

Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, įvertinęs gautus duomenis ir surinktą kilmės valstybės informaciją, priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, įpareigoti jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)); uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką trejus mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) trejus mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą – panaikinto Departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką tris mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) tris mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su Departamento Sprendime padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo baimės, kuriomis jis grindė prieglobsčio prašymą, neatitinka „visiškai pagrįstos baimės“ kriterijaus, pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, o yra grindžiami vien hipotetiniais teiginiais. Pareiškėjo su Lietuvos Respublika ir joje gyvenančiais asmenimis nesieja ekonominiai, socialiniai ir tvirti šeiminiai ryšiai, pareiškėjo sutuoktinė Departamentui paaiškino, kad jų santuoka yra nutraukta, pareiškėjo ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais vaikais yra labai silpni – jis jų beveik neišlaiko, aplanko labai retai, pareiškėjo vaikai su jų motina dažnai lankosi (duomenys neskelbtini), taigi pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini), turėtų galimybę su jais bendrauti. Teismas vertino, kad Departamentas turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui įpareigojimą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nors Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 127 straipsnio 1 dalimi, Sprendime pagrįstai nustatė didžiausią galimą pareiškėjo savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpį, tačiau Sprendimo dalis, kuria nustatyta, jog jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą – jis bus išsiunčiamas į kilmės šalį, uždraudžiant jam atvykti bei įvedant perspėjimą į SIS, yra sąlyginė, t. y. priimta ne pagal realią situaciją, bet ją modeliuojant, todėl neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimų; pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sprendimas turi būti priimtas pagal jau žinomas nustatytas aplinkybes, bet ne modeliuojamas į ateitį, nurodant tam tikras sąlygas, kaip jau neįvykusias sprendimo priėmimo metu.

Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė pareiškėjas ir atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jo skundas dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos jam suteikimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi skunde išdėstytos pozicijos dėl jam kylančios grėsmės būti pašauktam atlikti karinę tarnybą / būti mobilizuotam ir dėl gresiančio persekiojimo, susijusio su jo religiniais įsitikinimais, pareiškėjui įsitraukus į Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčios bendruomenės veiklą, kuri pasmerkė (duomenys neskelbtini) agresiją prieš (duomenys neskelbtini).

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo tenkintas pareiškėjo skundas. Atsakovas teigia, kad Departamento Sprendimo dalis, kurioje, teismo vertinimu, buvo nurodyta sąlyginė sąlyga, yra suderinta su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Direktyva 2008/115 ir Europos Komisijos Rekomendacijomis Nr. 2017/2338.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

V.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo) pagrįstumo

Prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

Kaip minėta, pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė baime kilmės šalyje būti mobilizuotam ir išsiųstam kariauti į (duomenys neskelbtini), jam kylančia grėsme dėl jo įsitraukimo į Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčios bendruomenės, kuri pasmerkė (duomenys neskelbtini) agresiją prieš (duomenys neskelbtini), veiklą, dėl pagalbos pabėgėliams iš (duomenys neskelbtini), viešai išreikštos pozicijos, priešingos oficialiai (duomenys neskelbtini) pozicijai.

Departamentas Sprendime, surinktos kilmės šalies informacijos kontekste įvertinęs pareiškėjo išsakytas grėsmes, sprendė, jog pareiškėjo baimės yra išimtinai hipotetinės ir nėra visiškai pagrįstos.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Departamentas įvertino viešai prieinamą informaciją, pagal kurią (duomenys neskelbtini) kariuomenės okupacines pajėgas sudaro savanoriai, sudarę sutartis dėl tarnybos, bei (duomenys neskelbtini) metais vykdytos dalinės mobilizacijos metu pašaukti asmenys, todėl pareiškėjas nepatenka į asmenų, kurie kilmės šalyje paprastai patiria spaudimą sudaryti sutartis su kariuomene, grupes. Po mobilizacijos paskelbimo (duomenys neskelbtini) absoliuti dauguma mobilizuotųjų buvo vyrai iki 50 metų amžiaus, anksčiau atlikę profesinę arba privalomąją karo tarnybą, gyvenantys (duomenys neskelbtini) provincijos regionuose, neįgiję aukštojo išsilavinimo, dirbantys žemesnės kvalifikacijos darbus. Departamentas Sprendime nurodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nevyksta priverstinė mobilizacija. (duomenys neskelbtini) mėnesį (duomenys neskelbtini) kariuomenės Generalinis štabas nurodė, kad užsienyje nuolat gyvenantys (duomenys neskelbtini) piliečiai nėra įrašomi į karinę įskaitą (duomenys neskelbtini). Taigi asmuo, kuris nėra įrašytas į karinę įskaitą dėl to, kad nuolat gyvena užsienyje, nėra laikomas karo prievolininku (duomenys neskelbtini). Departamentas tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, žmogaus teisių gynimo organizacijų ir žiniasklaidos priemonių pranešimuose nerado duomenų, kad (duomenys neskelbtini) valdžia persekiotų (duomenys neskelbtini) piliečius, kurie nemažai laiko praleido užsienio šalyje priklausančioje NATO aljansui, ir grįžtus į savo kilmės šalį šiuos asmenis prieš jų valią siųstų kariauti prieš (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjas asmeniškai buvo gavęs šaukimą į kariuomenę, kad (duomenys neskelbtini) kariuomenės atstovai buvo su juo susisiekę. Šiuo atveju pareiškėjo paaiškinimai, jog jo motina jam pasakojo apie atvykusius karinės registracijos ir įdarbinimo biuro atstovu, nevertintini kaip objektyvūs įrodymai apie pareiškėjo šaukimą atlikti karinę tarnybą kilmės šalyje, nes šio įrodymo patikimumo patikrinti nėra galimybės. Akcentuotina ir tai, kad bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už vengimą atlikti karo tarnybą asmenys pabėgėliais paprastai nelaikomi. Karinės tarnybos vengimas bei nenoras ją atlikti savaime nėra pagrindas užsieniečiui suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą, kadangi karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikimų, jeigu tokių aplinkybių nebuvo nustatyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2045-492/2025; 2026 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1847-821/2026).

Pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių Departamento nustatytas aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini) egzistuoja galimybė pasinaudoti alternatyvia civiline tarnyba net mobilizacijos atveju ir jokia kilmės valstybės informacija nepatvirtina, jog asmuo, siekiantis pasinaudoti alternatyviosios tarnybos teise dėl savo pacifistinių įsitikinimų, būtų persekiojamas dėl tokio savo pažiūrų išpažinimo. Kaip pagrįstai sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pateikti įrodymai, žiniasklaidos straipsniai, susiję su mobilizacija (duomenys neskelbtini), nėra laikytini objektyviais duomenimis, patvirtinančiais, kad pareiškėjui asmeniškai gresia mobilizacija kilmės valstybėje – žiniasklaidos straipsniuose pateikta tik bendro pobūdžio informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), apmąstymai apie galimą mobilizaciją ir kitus procesus, tačiau nėra nurodyti konkretūs faktai, iš kurių galima būtų daryti išvadą, jog (duomenys neskelbtini) yra atnaujinta mobilizacija.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes dėl mobilizacijos pareiškėjo kilmės šalyje, taip pat įvertinus pareiškėjo profilį ((duomenys neskelbtini) metų amžiaus vyras, neįrašytas į kariuomenės rezervą, kariuomenėje netarnavo, kovinės patirties neturi, paskutinius dešimt metų nuolat gyveno užsienyje, turi aukštąjį išsilavinimą, iki išvykimo gyveno (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena apie milijoną gyventojų), sutiktina su Departamento padaryta išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo baimė būti mobilizuotam ir siunčiamam į frontą kariauti yra grindžiama bendro pobūdžio samprotavimais, subjektyviomis prielaidomis, bet ne faktiniais įrodymais, todėl yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nėra pakankama prieglobsčiui suteikti.

Dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam, nes jis nepritaria (duomenys neskelbtini) valdžios veiksmams, padeda pabėgėliams iš (duomenys neskelbtini), yra viešai išreiškęs poziciją, priešingą oficialiai (duomenys neskelbtini) pozicijai, pažymėtina, kad Departamentas tyrimo metu nerado jokių duomenų, jog tikėtinas persekiotojas ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos) stebi pareiškėjo profilio (politinei partijai nepriklauso, nėra viešai kritikavęs (duomenys neskelbtini) valdžios, socialiniuose tinkluose nepasisakė, akcijose prieš valdžią nedalyvavo) piliečius, gyvenančius užsienyje, ir jų veiklą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien tik politinių pažiūrų turėjimas nėra pagrindas pripažinti, kad asmeniui turi būti suteiktas prieglobstis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1153-815/2024; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1410-525/2024; kt.). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kilmės valstybėje ar Lietuvos Respublikoje būtų aktyviai ir nuosekliai dalyvavęs opozicinėje veikloje, pareiškėjas nepriklausė ir nepriklauso (duomenys neskelbtini) opoziciniam judėjimui ar politinei partijai, nedalyvavo opozicinių jėgų protesto akcijose, viešai nereiškė politinių idėjų. Taigi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl, jo teigimu, nepritarimo (duomenys neskelbtini) valdžiai, būtų patraukęs kilmės šalies valstybinių subjektų dėmesį ir būtų identifikuojamas kaip „priešas“ ar „grėsmė“. Departamento apklausoje pareiškėjo išreikštas nepritarimas (duomenys neskelbtini) karui su (duomenys neskelbtini), nelojalumas (duomenys neskelbtini) režimui, nesant jokių duomenų, kad tai būtų galėję sudominti (duomenys neskelbtini) tarnybas, laikytini teorinio pobūdžio samprotavimais, savaime nepatvirtinančiais pareiškėjo opozicinės veiklos ir baimės šiuo aspektu būti persekiojamu.

Pažymėtina ir tai, kad nors iš pareiškėjo 2025 m. balandžio 16 d. apklausos ir pareiškėjo buvusios sutuoktinės 2025 m. balandžio 24 d. apklausos metu nurodytų paaiškinimų matyti, jog pareiškėjas kilmės šalyje turi (turėjo) skolų dėl nesusiklosčiusių verslų, kas galbūt paskatino jį palikti kilmės šalį, tačiau šios aplinkybės savaime nėra prilyginamos persekiojimui dėl konvencinių priežasčių. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017; 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3664-968/2022; kt.). Bendra saugumo padėtis taip pat per se (savaime) nelemia individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje eA-3322-789/2022; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1570-502/2023; kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo baimę patirti persekiojimą dėl jo religinių įsitikinimų, t. y. įsitraukimo į Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčios bendruomenės, kuri pasmerkė (duomenys neskelbtini) agresiją prieš (duomenys neskelbtini), veiklą, sutinka su Departamento pozicija, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad jokia viešai prieinama informacija nepatvirtina, jog Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčia yra politizuota organizacija, (duomenys neskelbtini) pripažinta „nepageidaujama“, „ekstremistine“ ar kitaip kenkiančia (duomenys neskelbtini) nacionaliniams interesams. Nors Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčia (duomenys neskelbtini) metais pasmerkė (duomenys neskelbtini) agresiją ir reguliariai meldžiasi už taiką, tačiau neturi jokių politinių interesų. Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčia nėra politinio pobūdžio organizacija, o jos lankymas nėra siejamas su konkrečiais politiniais įsitikinimais. Šią bažnyčią gali lankyti įvairių pažiūrų asmenys, nediferencijuojant jų pagal politines ar ideologines nuostatas. Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, (duomenys neskelbtini) žmogaus teisių gynimo organizacijų ir nepriklausomų žiniasklaidos priemonių skelbtose ataskaitose Departamentas nerado jokių duomenų, patvirtinančių prielaidą, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurie išvykę iš (duomenys neskelbtini) lankė Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčią, grįžimo į kilmės valstybę atveju dėl to būtų persekiojami.

Akcentuotina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vien priklausymas religinei bendruomenei nėra pakankamas pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2151-968/2025; 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2689-821/2025). Pareiškėjo teiginiai dėl kilmės valstybėje jam, kaip Lietuvos (duomenys neskelbtini) bažnyčios bendruomenės nariui, gresiančio pavojaus, savaime, nesant kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjas susidurtų su visuomenės diskriminacija ir izoliacija, prilygstančia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje dėl religinių įsitikinimų atitinka „visiškai pagrįstos baimės“ kriterijų ir sudaro pagrindą jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl kilmės šalyje jam kylančios grėsmės svarbu paminėti ir tai, kad pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko teisėtai ir jam nebuvo sudaryta jokių kliūčių išvykti, pareiškėjas dešimt metų užsiėmė verslu kitose Europos Sąjungos šalyse, pareiškėjas 2013–2015 metais dažnai ir laisvai vyko į (duomenys neskelbtini) ir atgal. Toks pareiškėjo elgesys sudaro pagrindą vertinti, kad jis pats grėsmės kilmės valstybėje nelaiko realia.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, nenustatė pagrindo abejoti Departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo ir padėties jo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, nes pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai Sprendimu nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija, (duomenys neskelbtini)mieste, kur gyveno pareiškėjas, nėra realios rizikos pareiškėjui būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto, nenustatyta, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia ir nauja informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, todėl nėra pagrindo, vadovaujantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, naikinti minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl Departamento Sprendimo dalies dėl įpareigojimo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos argumentų, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šios Sprendimo dalies pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo pagrįstumo

Departamentas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria panaikinta Departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką tris mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) tris mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad sprendime negali būti nurodyta sąlyginio pobūdžio nuostatų. Atsakovas mano, kad ginčijama Sprendimo dalis atitinta tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1743-815/2026), tiek Direktyvos 2008/115 ir Europos Komisijos Rekomendacijas Nr. 2017/2338, pagal kurias tais atvejais, kai grąžinimas ir išsiuntimas nurodomas viename sprendime, turi būti aiškiai nurodoma, kad išsiuntimas bus įvykdytas tik tuo atveju, jei nebus įvykdyta prievolė grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, jog sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti.

Pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 105.4 papunktį, Departamentas, atlikęs tyrimą, nustatytą šio aprašo VII skyriaus antrajame skirsnyje, iš esmės išnagrinėjęs prašymą suteikti prieglobstį ir vadovaudamasis Įstatymo 86, 87 ir 88 straipsniais, priima vieną iš šių sprendimų – nesuteikti prieglobsčio prašytojui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Jeigu nustatomos Įstatymo 125 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 126 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, taip pat tais atvejais, kai dėl prieglobsčio prašytojo nebuvo priimtas sprendimas įleisti jį į Lietuvos Respubliką arba jis buvo įleistas į Lietuvos Respubliką ir jo prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka ir nėra galimybės iš karto jam grįžti į kilmės šalį, ar kitą trečiąją valstybę, kartu su sprendimu nesuteikti prieglobsčio prašytojui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje Grąžinimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka priimamas sprendimas grąžinti prieglobsčio prašytoją į užsienio valstybę, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos arba įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos. Šiame papunktyje nurodytas sprendimas priimamas, kai Tvarkos aprašo nustatyta tvarka nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų prieglobsčio suteikimo kriterijų arba nustatomos priežastys, nurodytos Įstatymo 88 straipsnio 2 ar 3 dalyje, ir prieglobsčio prašytojui netaikytinas Tvarkos aprašo 105.3 papunktis. Šiame sprendime išsamiai nurodomi prieglobsčio nesuteikimo motyvai.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjo įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos yra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčijo šios Sprendimo dalies.

Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Sprendimo dalį, kuria nuspręsta tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyks iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, pažymėtina, kad priėmus sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir tuo pačiu sprendimu pareiškėją įpareigojus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per trisdešimt dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, šio Sprendimo priėmimo metu dar nebuvo suėjęs Departamento nustatytas terminas pareiškėjui savanoriškai išvykti į kilmės valstybę, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad per nustatytą terminą pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2735-629/2025 ir 2026 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2013-1047/2026).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) bylose Nr. C‑636/23 ir Nr. C‑637/23 yra nurodęs, kad: „Pirmenybė turi būti teikiama savanoriškam iš sprendimo grąžinti kylančios pareigos vykdymui, išskyrus išimtinius atvejus <...> Sprendimas dėl savanoriško išvykimo laikotarpio suteikimo ar nesuteikimo negali būti laikomas paprasta vykdymo priemone, nekeičiančia atitinkamo trečiosios šalies piliečio teisinės padėties. <...> Turi būti užtikrinta veiksminga teisių gynimo priemonė tiek dėl sprendimo suteikti savanoriško išvykimo laikotarpį arba jo nesuteikti, tiek dėl šio laikotarpio trukmės“.

Įpareigojimas išvykti ir išsiuntimas pagal ESTT praktiką yra atskiros užsieniečio grąžinimo procedūros ir kiekvienoje iš jų į kilmės valstybę grąžinamo asmens situacija turi būti vertinama iš naujo pagal tuo metu esamą situaciją, kuri gali pasikeisti; dėl įtraukimo į SIS kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus (dėl įtraukimo į SIS aspektų individualaus vertinimo žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024). Taigi užsieniečio, kuriam dar nėra pasibaigęs savanoriško išvykimo terminas, išsiuntimo bei įtraukimo į SIS vertinimas „į ateitį“ negali būti atliktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios priemonės, nors ir suformuluotos kaip taikomos ateityje, priklausomai nuo pareiškėjo elgesio, savaime yra individualaus pobūdžio teisių ribojimai, kurių teisėtumas ir proporcingumas privalo būti vertinami sprendimo priėmimo metu, atsižvelgiant į pareiškėjo individualią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1553-789/2026). Departamento Sprendime nėra nurodyta pagrįstų priežasčių, kodėl šiuo atveju reikia priimti sąlyginį sprendimą ir kokios pareiškėjo individualią situaciją apibūdinančios aplinkybės lėmė tokios Sprendimo dalies priėmimą.

Akcentuotina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė vyraujančios teismų praktikos, nes bylose nustatytų aplinkybių visuma skiriasi. Kiekvienas atvejis ginčui aktualiais klausimais vertinamas individualiai, atsižvelgiant į nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Taigi nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, nėra pagrindo tenkinti jo apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, ir priėmė sprendimą, kuris atitinka ABTĮ keliamus reikalavimus (ABTĮ 87 str.). Todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.