Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. S. (H. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2026 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. (H. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 25S215142, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos: išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos arba nuo išvykimo iš Šengeno acquis teritorijos dienos; įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi vieneriems metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos arba nuo išvykimo iš Šengeno acquis teritorijos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

27. Sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje buvo priimtas dėl to, kad išnagrinėjus pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį bei įvertinus jo pasakojimą apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, kuriomis jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, nustatyta, kad jo pasakojimas savaime nepagrindžia pareiškėjui tariamai kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog kilmės valstybėje pareiškėjui yra reali rizika patirti persekiojimo veiksmus, todėl jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nėra visiškai pagrįsta ir prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų pabėgėlio statusui gauti. Atsakovas taip pat nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, taip pat nenustatyta grėsmė, kad bus įvykdyta mirties bausmė arba egzekucija. Kilmės valstybėje taip pat nevyksta tarptautinis arba vidaus ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1–3 punktuose įtvirtintų reikalavimų papildomai apsaugai suteikti.

28. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatytos individualios aplinkybės, pagrindžiančios tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas ir padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas, be kita ko, pripažino pagrįstomis ir teisėtomis kitas atsakovo priimto Sprendimo dalis – įpareigoti savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos: išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į SIS.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

32. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan.; kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017 ir kt.).

33. Siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

34. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (Įstatymo 83 str. 2 d.). Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 str. 5 d.).

35. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala; d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala; e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

36. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą visais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, o pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai, paneigiantys pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, teisėtumą ir išsamumą.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas, turinį, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

39. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė baime būti nubaustam (duomenys neskelbtini) už jo politines pažiūras, už dalyvavimą protestuose, už pasisakymus (duomenys neskelbtini). Atsakovas, vertindamas pareiškėjo prašymą surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją ir pagrįstai pareiškėjo paaiškinimus vertino kaip nepatvirtinančius realios pareiškėjo persekiojimo rizikos grėsmės grįžimo į kilmės valstybę atveju. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Migracijos departamentas padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nėra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, jog (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo nuvykęs (duomenys neskelbtini); nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui būtų taikyti kokie nors kiti ribojimai. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo draugas, (duomenys neskelbtini), teismo posėdžio metu buvo apklaustas liudytoju, tačiau negalėjo pateikti jokios konkrečios informacijos dėl (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nustatytų aplinkybių visuma, kartu įvertinant ir faktą, kad pareiškėjas, paleidus jį po sulaikymo, ((duomenys neskelbtini)) neišvyko iš kilmės valstybės, (duomenys neskelbtini), atvykęs į Lietuvą (duomenys neskelbtini) dėl prieglobsčio kreipėsi tik (duomenys neskelbtini), kai baiginėjosi jo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, viena vertus, patvirtina, kad objektyviai pareiškėjo kilmės valstybėje persekiojimas jam negrėsė, antra vertus, patvirtina ir tai, kad pats pareiškėjas subjektyviai situacijos nelaikė grėsminga. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad vien dalyvavimas pilietinėje veikloje praeityje pats savaime nėra pagrindu sutekti prieglobstį, jei nėra įrodomas visiškai pagrįstos baimės elementas, kuris yra esminis sprendžiant dėl tarptautinės apsaugos. Šis teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių įrodymų tokiai grėsmei pagrįsti nepateikė, todėl sprendė, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad tokia grėsmė nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Migracijos departamento atsiliepime nurodytais argumentais dėl pareiškėjo pateiktos kilmės valstybės informacijos neatitikimo individualiai pareiškėjo situacijai, nes ji nepatvirtina pakartotinio persekiojimo rizikos asmenims, kurie po išvykimo iš šalies jokia opozicine veikla neužsiima, viešojoje erdvėje savo pažiūrų savo vardu nereiškia.

40. Paminėtina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo / būtų aktyvus politinės ar opozicinės veiklos partijos veikėjas, kad jis anksčiau būtų patyręs persekiojimo / represinius veiksmus kilmės valstybėje (be minėto sulaikymo), kad teisėsaugos institucijos domėjosi / domisi juo arba jo ieškojo / ieško. Migracijos departamentas tyrimo metu taip pat nerado duomenų apie pareiškėjo pilietinę veiklą kilmės valstybėje ir jo politiškai motyvuotą persekiojimą. Pažymėtina, kad abejonių dėl pareiškėjo persekiojimo galimybės kilmės valstybėje kelia ir kiti byloje nustatyti faktai, t. y. kad pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą, iš karto nesikreipė dėl prieglobsčio jam suteikimo, jis ilgą laiką gyveno Lietuvoje ir tik po to, kai baigėsi galimybės gyventi Lietuvoje, pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį. Taigi aptartos aplinkybės ir byloje surinkta medžiaga nepatvirtina individualių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie pavojų pareiškėjui kilmės valstybėje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju rizika prieglobsčio prašytojui nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir įrodyta.

41. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimo dalis dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo, yra pagrįsta ir teisėta, ir, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visumą, kaip tai numatyta ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio argumentais, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje. Pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų, patvirtinančių pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nepagrįstumą, nedetalizavo, kokios, pareiškėjo manymu, reikšmingos faktinės aplinkybės, pareiškėjo pasakojimo dalis nebuvo įvertinta ar buvo įvertinta netinkamai, taip pat nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, paneigiančių atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimo.

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų motyvų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo išvados dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo pareiškėjui turėtų būti pripažintos nepagrįstomis ir neteisėtomis.

44. Vertinant, ar pareiškėjui turi būti suteikta papildoma apsauga, akcentuotina, kad pagal bylos įrodymus nėra pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui sugrįžus į kilmės valstybę kiltų persekiojimo grėsmė ir pavojus jo gyvybei ir sveikatai, būtų pažeistos jo pagrindinės žmogaus teisės. Atsakovo surinkta informacija patvirtina, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje šiuo metu nevyksta ginkluoti (tarptautinis arba vidaus) konfliktai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų argumentų, kad jo gyvenamojoje vietoje situacija yra tokia, kad vien dėl buvimo toje teritorijoje gresia pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl darytina išvada, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus panaikinti Sprendimo dalį dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

45. Migracijos departamentas Sprendime įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Ši Sprendimo dalis, kaip savanoriškai įpareigojanti pareiškėją, nebeturintį teisėto pagrindo gyventi Lietuvoje, išvykti, negali būti laikoma neteisėta: tą argumentuotai pagrindė pirmosios instancijos teismas (žr. šios nutarties 17 punktą), o apeliacinės instancijos teismas minėtų argumentų nebekartoja.

46. Migracijos departamentas Sprendime taip pat nustatė, jog, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos: išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos arba nuo išvykimo iš Šengeno acquis teritorijos dienos; įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi vieneriems metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos arba nuo išvykimo iš Šengeno acquis teritorijos dienos.

47. Dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvedamas į SIS perspėjimas, pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymėtina, kad ši Sprendimo dalis ims veikti ir bus įgyvendinta tik tada, jei pareiškėjas nesilaikys jam nustatytų įpareigojimų ir savanoriškai neišvyks iš Lietuvos per nurodytą 30 kalendorinių dienų terminą.

48. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

49. Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 papunktyje nurodyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti 1 metus, jeigu jis buvo išsiųstas ir nenustatoma kitokių, šioje tvarkoje nurodytų, aplinkybių. Minėta, kad Sprendimo dalis dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką galiotų tik tada, kai pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos ir būtų išsiųstas. Taigi, pareiškėjui pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 papunktį būtų pritaikytas trumpiausias draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, šios Sprendimo dalies nėra pagrindo naikinti.

50. Be to, Sprendimo dalis dėl įvedamo į SIS perspėjimo taip pat galiotų tik tada, kai pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos ir būtų išsiųstas, taip pat jam būtų uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Toks perspėjimo įvedimas būtų atliekamas pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktą ir Taisyklių 15 punktą. Pagal Taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt. (žr., pvz., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

51. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo turinio, Migracijos departamentas perspėjimą įvestų tik tada, kai pareiškėjas būtų išsiųstas iš Lietuvos Respublikos bei jam būtų uždrausta atvykti, nes draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įvedant perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi.

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo konstatuoti, kad Migracijos departamentas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai). Priešingai, atsakovas surinko, ištyrė ir detaliai įvertino surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste, gautą iš įvairių šaltinių, ir palygino ją su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais, pakankamai motyvavo savo išvadas dėl įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, taip pat išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų ir priėmė sprendimą išimtinai remdamasis atsakovo nurodytais motyvais.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

54. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. S. (H. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2026 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.