- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-05
- Bylos Nr.
- eA-2689-821/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04209-2025-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Gintaras Kryževičius, Iveta Pelienė (pran.)
- Pareiškėjas
- I. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis I. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 25S168275 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo nurodytus argumentus ir faktines aplinkybes, susijusias su išvykimu iš kilmės valstybės.
2.2. Nors pareiškėjas nurodė priklausąs (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri susiduria su sisteminiu persekiojimu kilmės valstybėje, tačiau pareiškėjo pasakojimas pripažintas nepakankamai išsamiu ir detaliu. Dėl nustatytų turinio trūkumų pareiškėjo pasakojimas nebuvo vertinamas kaip pakankamas pagrindas konstatuoti realią grėsmę kilmės valstybėje, t. y. nenustatytos individualios aplinkybės, kurios leistų pagrįstai manyti, jog pareiškėjo gyvybei ir laisvei kyla reali grėsmė kilmės valstybėje. Atsakovas nenustatė pagrindo suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog jo situacija atitinka Lietuvos Respublikos įstatymuose ir tarptautiniuose dokumentuose nustatytus kriterijus prieglobsčiui suteikti.
2.3. Atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei priklausantys asmenys kilmės valstybėje sistemingai susiduria su persekiojimu. Valstybės politika riboja šių religinei bendruomenei priklausančių asmenų teisę laisvai išpažinti savo religiją, o religinės apeigos ir tikėjimo išraiškos formos dažnai kvalifikuojamos kaip šventvagystė, prieštaraujanti vyraujančiam islamo mokymui. (Duomenys neskelbtini) religinės bendruomenės nariai patiria fizinį smurtą, yra žudomi. Šios aplinkybės patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) religiją išpažįstantys asmenys kilmės valstybėje yra pažeidžiami ir jiems kyla reali grėsmė dėl jų religijos tapatybės. Tuo tarpu atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas gali sugrįžti į kilmės valstybę ir, elgdamasis „atsargiai“ bei „prisitaikydamas“ praktikuoti (duomenys neskelbtini) religiją, taip išvengdamas persekiojimo. Atsakovas pareiškėjui faktiškai siūlo riboti savo religijos išraišką, ir tai kelia abejonių dėl suderinamumo su tarptautiniais žmogaus teisių standartais, ypač teise laisvai išpažinti religiją.
2.4. Migracijos departamentas, vertindamas prieglobsčio prašymą dėl religinių įsitikinimų, netinkamai nustatė, ar kilmės šalyje galima laisvai juos reikšti. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje nurodyta, kad jei tam tikra veikla, esminė žmogaus teisių dalis, yra draudžiama baudžiamaisiais įstatymais, tai laikoma persekiojimu. Sujungtose bylose C-71/11 ir C-99/11 išaiškinti du esminiai aspektai: draudimas viešai dalyvauti religiniuose ritualuose gali būti laikomas persekiojimu, jei dėl to kyla reali rizika patirti kankinimus ar žeminančią bausmę, kitas aspektas, jei asmuo grįžęs į kilmės šalį praktikuotų religiją ir dėl to patirtų persekiojimą, jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas. Galimybė išvengti rizikos atsisakant religinių veiksmų nėra reikšminga. Vertinant prieglobsčio prašymą dėl religinių įsitikinimų, esminis kriterijus yra galimos pasekmės, jei prieglobsčio prašytojas sugrįžęs į kilmės šalį atvirai išreikštų savo religiją ir praktikuotų ją be slėpimo.
2.5. Migracijos departamentas negali kelti pareiškėjui reikalavimo susilaikyti nuo religijos išraiškos tam, kad būtų išvengta persekiojimo. Toks reikalavimas prieštarautų pagrindinėms žmogaus teisėms. Todėl vertinant tokio pobūdžio bylas, būtina atsižvelgti ne į tai, ar asmuo galėtų prisitaikyti prie ribojimų, bet į tai, ar kilmės šalyje jam būtų reali grėsmė dėl religijos praktikavimo. Pareiškėjo teisė išreikšti savo religinius įsitikinimus yra neatsiejama nuo jo asmeninės tapatybės, o jos ribojimas ar slopinimas negali būti laikomas teisėtu būdu išvengti persekiojimo. Praeities persekiojimo faktas nėra lemiamas faktorius sprendžiant, ar yra pagrįsta persekiojimo tikimybė.
2.6. Pareiškėjo priklausymas (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei yra objektyviai patvirtintas dokumentais (mokesčių kvitais, paso įrašais) ir pripažintas Migracijos departamento. Pareiškėjo dalyvavimas religinėse praktikose Lietuvoje taip pat patvirtina nuoseklų (duomenys neskelbtini) tikėjimo išpažinimą. Migracijos departamento kritika pareiškėjo pasakojimui nepagrįsta, nes pareiškėjo pasakojimas yra nuoseklus, atitinka kilmės valstybės informaciją ir nėra prieštaringas. Smulkūs netikslumai ar pamirštos detalės negali būti laikomi nepatikimumo požymiu. Pareiškėjo ribotas išsilavinimas ir raštingumas turi būti vertinami kaip reikšmingi veiksniai, paaiškinantys jo religinių žinių pateikimo specifiką. Pats atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, todėl abejonių dėl to nėra. Pareiškėjo pasakojimas yra patikimas, o teiginiai apie persekiojimą kilmės šalyje dėl religijos išpažinimo – pagrįsti ir vertintini kaip prieglobsčio suteikimo pagrindas pagal Direktyvos 2011/95/ES nuostatas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:
4.1. Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo prašymą ir pateiktą informaciją apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, susijusias su priklausymu (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas nėra pakankamai nuoseklus ir detalus, todėl nepripažintas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu realų pavojų pareiškėjui kilmės valstybėje. Nenustatytos ir individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos poreikį, todėl konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pabėgėlio statuso kriterijų.
4.2. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjas kilmės valstybėje patirtų kankinimus, nežmonišką arba žeminantį elgesį, mirties bausmę ar egzekuciją, todėl konstatuota, kad jis neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, kaip tai numatyta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
4.3. Persekiojimo tikimybė pagal Įstatymo 86 ir 87 straipsnius turi būti pagrįsta konkrečiais faktais, o ne abstrakčia baime. Persekiojimas turi būti individualus, kaip tai nuosekliai išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje. Be to, vien priklausymas religinei bendruomenei nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statusą, todėl pareiškėjo argumentai, grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, yra nepagrįsti.
4.4. Skirtingos detalės ir aplinkybių aiškinimas pareiškėjo pasakojime sukėlė pagrįstų abejonių dėl prieglobsčio prašymo patikimumo. Pareiškėjas atvyko į (duomenys neskelbtini) turėdamas leidimą laikinai gyventi, išduotą darbo pagrindu, ir tai rodo, kad pirminis pareiškėjo atvykimo tikslas buvo ne siekis gauti apsaugą, o dirbti. Be to, pats pareiškėjas nurodė, jog agentas jam rekomendavo prašyti prieglobsčio bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje, ir ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog Lietuvoje pateiktas prašymas gali būti taktinis, o ne pagrįstas realia persekiojimo baime. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas nusprendė, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimo veiksmus yra hipotetinė ir nepagrįsta.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo I. A. skundą. Teismas Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 31 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2025 m. liepos 25 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 25S168275 galiojimo vykdymą dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę paliko galioti iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.
6. Teismas nustatė, kad iki 2021 metų pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini), jam buvo išduotas leidimas gyventi, tačiau vėliau šis leidimas buvo panaikintas. Pareiškėjas 2025 m. sausio 21 d. pateikė prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini), todėl Migracijos departamentas 2025 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 25S31373 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes nebuvo sudaryta darbo sutartis su pareiškėju. Pareiškėjas 2025 m. vasario 27 d. atvyko į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini) pagal Dublino III reglamentą. Po atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėjas pateikė naują prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą priimti nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2025 m. birželio 3 d. vykusioje apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
7. Teismas taip pat nustatė, kad 2025 m. liepos 16 d. apklausoje pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
8. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), apžvelgė aktualią teismų praktiką dėl prieglobsčio prašytojo nurodomos baimės būti persekiojamam vertinimo.
9. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neapsiribojo vien konstatavimu, jog pareiškėjas nepagrindė persekiojimo dėl išpažįstamos religijos fakto, bet išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą informaciją apie kilmės valstybę ir atliko pareiškėjo pasakojimo vertinimą esminiais aspektais. Atsakovas surinko duomenis, patikrino pareiškėjo teiginius ir remdamasis patikimais šaltiniais pateikė aktualią informaciją ir užsienio teismų praktiką, leidžiančią daryti išvadą dėl situacijos kilmės valstybėje. Be to, pareiškėjas apklausoje nurodė, kad gyvendamas kilmės valstybėje nei jis, nei jo šeimos nariai nebuvo užpulti arba kitaip nukentėję. Galimą grėsmę pareiškėjas iš esmės siejo su veikiančiomis keliomis grupuotėmis ir abstrakčia baime, kad jam gali kas nors nutikti, todėl teismas nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui suteikti.
10. Teismas vertino, jog pareiškėjo migracijos elgesys kelia abejonių dėl tikrojo prieglobsčio siekio, nes pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) atvyko turėdamas leidimą gyventi darbo pagrindu, o ne dėl tarptautinės apsaugos poreikio. Be to, pareiškėjas pats nurodė, jog agentas jam rekomendavo prašyti prieglobsčio bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. Tokie duomenys, teismo vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjo prašymas grindžiamas ne realia persekiojimo baime. Be to, pareiškėjo pasakojime nustatyti prieštaravimai ir neaiškumai taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo teiginių patikimumo, o vien priklausymas religinei bendruomenei nėra pakankamas pagrindas pabėgėlio statusui suteikti.
11. Teismas akcentavo, jog šioje byloje Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę buvo priimtas atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, o pats pareiškėjas kreipėsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, grąžintas iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas gavo leidimą dirbti Lietuvoje ir pradėjo prieglobsčio prašymo procedūrą kitoje šalyje, nesudaręs darbo sutarties, todėl teismas nusprendė, jog jam pagrįstai buvo nustatytas terminas savanoriškai išvykti. Pareiškėjo grąžinimas, klaidingų duomenų pateikimas ir kiti veiksmai pagrįstai leido atsakovui vertinti, jog pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamento nustatytas 1 metų draudimo atvykti ir apsigyventi terminas teismo pripažintas galiojančiu.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas pažymėjo, jog atsakovas, vadovaudamasis Direktyvos 2008/115/EB nuostatomis ir SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktu, priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti. Teismas nenustatęs individualių aplinkybių, dėl kurių perspėjimo įvedimas į SIS būtų nesuderinamas su teisės aktų reikalavimais ar principais, konstatavo, kad atsakovas šioje dalyje taip pat priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
III.
13. Pareiškėjas I. A., nesutikdamas su Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 25S168275.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Migracijos departamentas iš esmės pritaria teismo pozicijai, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
15. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. spalio 23 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai iš esmės grindžiami tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 25S168275 pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
17. Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos; pareiškėjui savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos per Sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvykimo iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant Sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant Sprendimą – nuo išvykimo dienos. Sprendimas priimtas nustačius, kad prieglobsčio prašytojo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančią medžiagą, atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas atlikus individualų pareiškėjo ir surinktų įrodymų objektyvų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes bei padarius teisingas ir pagrįstas išvadas.
19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde ir teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose laikosi pozicijos, kad jis atitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintus kriterijus pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai Lietuvos Respublikoje gauti, todėl nepagrįsti ir neteisėti Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo priimti sprendimai.
20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
22. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021 ir kt.).
23. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
24. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-822/2025).
25. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Direktyvoje 2011/95/ES nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2056-1047/2025).
26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė aplinkybėmis, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei ir kad ši religinė bendruomenė yra persekiojama pareiškėjo kilmės valstybėje. Pareiškėjas Migracijos departamente 2025 m. birželio 3 d. ir 2025 m. liepos 16 d. vykusiose apklausose, be kita ko, paaiškino, kad gyvendamas kilmės valstybėje ir (duomenys neskelbtini) neturėjo religinės laisvės, jam dažnai tekdavo keisti darbovietes, nes aplinkiniai ir / arba darbdaviai, kitų sektų atstovai žinodami, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, tyčiojosi iš jo, o kai jam reikėdavo melstis, liepdavo dirbti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis dirbdamas (duomenys neskelbtini) kiekvienais metais grįždavo į kilmės valstybę aplankyti savo sutuoktinės ir sūnaus, tačiau šių vizitų metu neatskleisdavo savo religinės tapatybės, siekdamas išvengti aplinkinių patyčių. Pareiškėjui buvo grasinama nužudyti, jis buvo verčiamas pereiti į kitą sektą, jis negali sugrįžti į kilmės valstybę, nes visi paminėti veiksmai pasikartos, jis gali būti nužudytas. Pareiškėjas nurodė, jog nori geresnės ateities savo šeimai ir akcentavo, kad dalyvauja (duomenys neskelbtini) asociacijos veikloje, remia ją finansiškai, dalyvauja šios asociacijos organizuojamuose renginiuose, kiekvieną penktadienį vyksta ten melstis.
27. Migracijos departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo pateiktus motyvus bei surinktus įrodymus tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pareiškėjo apeliacinio skundo, rašytinių paaiškinimų, atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad atsakovas surinko naują ir aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją ir pagrįstai pareiškėjo paaiškinimus įvertino kaip nepagrindžiančius baimės patirti persekiojimo veiksmus kilmės valstybėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją, nei šiuo metu, nei ateityje dėl konvencinių priežasčių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų). Pareiškėjas savo pasakojimus dėl kilmės valstybėje jam galbūt gresiančio pavojaus iš esmės grindė bendro pobūdžio argumentais dėl bendros nesaugios situacijos kilmės valstybėje, susijusios su (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei priklausančių asmenų persekiojimu, o ne savo asmenine patirtimi. Nors pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kilmės valstybėje buvo aktyvus (duomenys neskelbtini) religijos išpažintojas, viešai skelbė (duomenys neskelbtini) religiją ir / ar vykdė kitą viešą veiklą, susijusią su jo išpažįstama religija. Pareiškėjo išpažįstama religija faktiškai apsiribojo malda. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ilgus metus gyveno kilmės valstybėje, su persekiojimo veiksmais nebuvo susidūręs, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas buvo patyręs konkrečias arba specifines problemas, su kuriomis jis susidūrė kilmės valstybėje dėl išpažįstamo tikėjimo, arba būtų patraukęs kilmės valstybės teisėsaugos institucijų dėmesį dėl savo veiklos, susijusios su išpažįstama religija. Priešingai, pareiškėjas Migracijos departamento apklausose patvirtino, kad jis laisvai vykdavo į užsienį dirbti, iš ten grįždavo aplankyti savo šeimos, jam nebuvo sudaromos kliūtys ieškoti darbo, grįžti į kilmės valstybę. Be to, pareiškėjo sutuoktinė, kuri pasiliko gyventi kilmės valstybėje, taip pat priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, pareiškėjo sūnus lanko mokyklą, o pareiškėjo problemos iš esmės apsiribodavo tuo, kad žmonės sužinoję, jog pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, nesėsdavo su juo prie vieno stalo valgyti, pasikalbėti, užgauliojo jį žodžiais. Pareiškėjo abstraktūs ir nepagrįsti teiginiai dėl kilmės valstybėje pareiškėjui tariamai, kaip priklausančiam (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, gresiančio pavojaus, savaime, nesant kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Akcentuotina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vien priklausymas religinei bendruomenei nėra pakankamas pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2151-968/2025 ir kt.).
29. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad pareiškėjas Migracijos departamente vykusiose apklausose, be kita ko, nurodė, jog jis iš kilmės valstybės išvyko siekdamas geresnių sąlygų savo šeimai (t. y. dėl ekonominių priežasčių), o jo agentas jam rekomendavo pasiprašyti prieglobsčio bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje, todėl pareiškėjo tikslas ir siekis išvykti iš kilmės valstybės dėl pareiškėjui, kaip asmeniui, priklausančiam (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, galbūt galinčio kilti pavojaus ir tarptautinės apsaugos suteikimo Lietuvos Respublikoje, kelia abejonių. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką socialiniai ir ekonominiai motyvai taip pat nėra pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017, 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3664-968/2022 ir kt.). Taigi atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, įvertinę nurodytas aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neturi pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje, t. y. neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų pabėgėlio statusui gauti. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimo dalis dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo yra pagrįsta ir teisėta bei, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, įvertino Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą visais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais. Pareiškėjas nei apeliaciniame skunde, nei rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių taip, kaip tai būtų palankiau pareiškėjui, nereiškia, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
30. Nenustačius realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytais pagrindais. Kadangi pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia ir nauja informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl Migracijos departamento Sprendimo dalių (įpareigojimo savanoriškai išvykti; pareiškėjo išsiuntimo; draudimo atvykti ir apsigyventi; perspėjimo įvedimo) argumentų, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šių Sprendimo dalių pagrįstumo ir teisėtumo.
32. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai nusprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo I. A. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.