Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 6 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, jis išsiųstas į (duomenys neskelbtini), pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo dienos ir įvestas perspėjimas į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat yra nurodęs reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

23. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo išvadomis, kad nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad egzistuoja pasislėpimo rizika, sutiko su Migracijos departamento sprendimu išsiųsti pareiškėją, taip pat su draudimu jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo dienos bei perspėjimo įvedimu į SIS.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan.; kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

28. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

29. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (Įstatymo 83 str. 2 d.). Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 str. 5 d.).

30. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala; d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala; e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

31. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, o pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo išsamumą, teisėtumą ir pagrįstumą.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas, turinį, konstatuoja, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, be kita ko, informaciją iš oficialių šaltinių, susijusią su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) santykiais, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją ir pagrįstai pareiškėjo paaiškinimus įvertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimo dalis dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo, yra pagrįsta ir teisėta bei ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visumą, kaip tai nustato ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, jog atsakovas nebandė išsiaiškinti pareiškėjo pasakojimo neatitikimų ir padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje. Tokio paties bendro pobūdžio teiginiais buvo grindžiamas ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, t. y. pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų, patvirtinančių pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nepagrįstumą, nenurodė, kokios, pareiškėjo manymu, reikšmingos faktinės aplinkybės, pareiškėjo pasakojimo dalis nebuvo įvertinta ar buvo įvertinta netinkamai, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, paneigiančių atsakovo ar pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimo.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui pateikto prašymo turinį, paaiškinimus apie jo individualią situaciją, dėl kurios jam reikalinga tarptautinė apsauga, daro išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas ne tik turi esminių trūkumų, yra abstraktus, tačiau ir neleidžia identifikuoti nei tariamų persekiotojų, nei persekiotojų tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją, nei šiuo metu, nei ateityje dėl konvencinių priežasčių (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų). Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo apklausų (duomenys neskelbtini) duomenimis, pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo pasakojimas buvo nenuoseklus, labai abstraktus, pareiškėjas vangiai atsakinėjo į patikslinančius klausimus, vengė konkrečių klausimų, kalbėjo neaiškiai. Migracijos departamentas nustatė neatitikimus tarp pareiškėjo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu nurodytos informacijos, t. y. prašyme nurodyta, kad pareiškėjas buvo kaltinamas pagalba (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) karo metu (duomenys neskelbtini), kadangi (duomenys neskelbtini), tačiau pirminės apklausos metu (duomenys neskelbtini).

36. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo pašauktas į (duomenys neskelbtini) prasidėjusį karą tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tarnavo (duomenys neskelbtini) nėra paremti rašytiniais įrodymais. Priešingai, pareiškėjo pateiktas karinis bilietas patvirtina, kad pareiškėjas tarnavo (duomenys neskelbtini). Taip pat nėra patvirtinta pareiškėjo apklausų metu nurodyta aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) jis gavo šaukimą į apklausą ir karinė prokuratūra apklausė jį kaip liudytoją, o ši pareiškėjo pasakojimo dalis yra labai neinformatyvi ir abstrakti: pareiškėjas nurodė, kad tą dieną kažkas iš jo pažįstamų, tarnavusių kartu su pareiškėju, buvo sulaikytas, tačiau paprašytas nurodyti pavardes negalėjo to padaryti. Pareiškėjas nurodė, kad buvo apklausiamas, kur tą dieną buvo, su kuo bendravo, ką pažįsta, tačiau jokios konkrečios informacijos apie apklausą nepateikė. Pareiškėjas labai abstrakčiai kalbėjo apie tai, kad visi, kurie tarnavo su pareiškėju, yra kalėjime, tačiau konkrečiai neįvardino sulaikytų asmenų pavardžių, išskyrus (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjo baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl tariamos pagalbos (duomenys neskelbtini) kare prieš (duomenys neskelbtini), nenustačius pareiškėjo dalyvavimo šiame kare fakto, taip pat nenustačius kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad prieš pareiškėją buvo imtasi atitinkamų veiksmų (pats pareiškėjas pripažino, kad joks tyrimas jo atžvilgiu nėra pradėtas, nėra inicijuota jokia byla), nors nuo pareiškėjo nurodomo dalyvavimo karo veiksmuose (duomenys neskelbtini), taip pat galimos apklausos (duomenys neskelbtini) iki jo išvykimo iš (duomenys neskelbtini) ir atvykimo į Lietuvą dienos, t. y. (duomenys neskelbtini) praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, nelaikytina pagrįsta. Be to, Migracijos departamentas nurodė, kad atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo pase esamas sienų kirtimo žymas, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini). Apklausos metu paklaustas apie išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastį pareiškėjas nurodė karą, tačiau paklaustas apie atvykimo į Lietuvą tikslą pareiškėjas nurodė, kad gavo darbo vizą, atvyko dirbti ir atvykęs prieglobsčio nenorėjo.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į visą pareiškėjo pateiktą informaciją nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie pavojų pareiškėjui kilmės valstybėje. Nagrinėjamu atveju rizika prieglobsčio prašytojui nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta iš esmės bendra padėtimi kilmės šalyje. Atsakovas, įvertinęs oficialiuose šaltiniuose skelbiamą informaciją apie (duomenys neskelbtini) santykius su (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad nors santykiai tarp šių šalių yra įtempti, karo tarp šių valstybių tikimybė labai maža, atitinkamai nėra paskelbta mobilizacija, todėl pareiškėjo baimė būti pašauktam kariauti taip pat nėra objektyviai pagrįsta. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir nenurodė įrodymų, kurie paneigtų minėtas išvadas.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Kaip jau minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų motyvų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo išvados dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo pareiškėjui turėtų būti pripažintos nepagrįstomis ir neteisėtomis.

39. Vertinant, ar pareiškėjui turi būti suteikta papildoma apsauga, akcentuotina, kad pagal bylos įrodymus, nėra pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) kiltų persekiojimo grėsmė ir pavojus jo gyvybei ir sveikatai, būtų pažeistos jo pagrindinės žmogaus teisės. Atsakovo surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) santykius, padėtį (duomenys neskelbtini), pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu viešai skelbiama informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini) (taip pat (duomenys neskelbtini) regione) nepatvirtina, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos teritorijoje, kuri nėra (duomenys neskelbtini) regione, vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų motyvų, kad (duomenys neskelbtini) situacija yra tokia, kad jam vien dėl buvimo toje teritorijoje gresia pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus panaikinti Sprendimo dalį dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo ir įpareigojimo pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti iš naujo.

40. Migracijos departamentas sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) priėmė vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

41. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, o prieglobsčio prašymą pateikė tik po beveik 4 mėnesių, kai jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad yra tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti.

42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo išsiuntimo bei pareiškėjo argumentų, kad jam nepagrįstai nebuvo suteikta galimybė savarankiškai išvykti, nurodo, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą, turėdamas Lietuvos Respublikos išduotą „D“ tipo nacionalinę vizą, išduotą darbo pagrindu, galiojusią (duomenys neskelbtini). Nuo (duomenys neskelbtini) turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, išduotą darbo pagrindu ir galiojantį dvejus metus. Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimu (duomenys neskelbtini) pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, t. y. nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos (duomenys neskelbtini), pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimu (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), tačiau to nepadarė. Prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas (duomenys neskelbtini) sprendime (duomenys neskelbtini), kuriuo priimtas prieglobsčio prašymas, konstatavo, kad pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį tik siekdamas sutrukdyti priimti ir įvykdyti sprendimą grąžinti ar išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę, todėl prašymą nuspręsta nagrinėti iš esmės skubos tvarka.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, t. y., kad pareiškėjas savanoriškai neišvyko į kilmės valstybę po Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimo (duomenys neskelbtini) įsiteisėjimo dienos, gyveno Lietuvoje neteisėtai, delsė pateikti prieglobsčio prašymą, prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas, prieina prie išvados, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę (Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Be to, kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, jog pareiškėjas neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat nenustatyti Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, ir 4 dalyse įtvirtinti pagrindai, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, paneigiančių šias išvadas.

45. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

46. Remiantis Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3.1 papunkčiu, tais atvejais, jeigu užsienietis buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas ir užsieniečio pateiktas prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, jam nustatomas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis.

47. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjas pagrįstai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, kadangi neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti, jo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas, darytina išvada, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką dvejų metų laikotarpiui nustatytas pagrįstai. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių nustatyto draudimo proporcingumą individualioje pareiškėjo situacijoje.

48. Skundžiamu Sprendimu taip pat nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS priimtas vadovaujantis 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies b punktu ir Taisyklių 15 punktu.

49. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

50. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt. (žr. 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 36, 41, 42, 44 p.), Migracijos departamentas, ginčijamu Sprendimu įvesdamas perspėjimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas – įvestas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą buvo pagrįstas pareiškėjo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius (ABTĮ 56 str. 7 d.). Taigi, skundžiama Sprendimo dalis dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pirmosios instancijos teismo pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinta teisėta.

53. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą, išsiuntimą, uždraudimą atvykti ir perspėjimo įtraukimą į Šengeno informacinę sistemą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai nusprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.