Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių 2-ajame kalėjime nuo 2023 m. kovo 27 d. iki 2023 m. gruodžio 22 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Pareiškėjo nuomone, skunde nurodytoms aplinkybėms pagrįsti tikslinga išreikalauti iš atsakovo atstovo įrodymus. Visų pirma, pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų įrodymų loginį ryšį su byloje įrodinėtinais dalykais, sprendžia, kad skundo apibrėžtose ribose į bylą yra pateikta pakankamai duomenų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Taip pat atsakovui nurodžius, kad su skundu ar prašymu į Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą pareiškėjas nesikreipė, pareiškėjas, palaikydamas prašymą išreikalauti jo skundus, nenurodo ir nekonkretizuoja, kada ir į ką konkrečiai kreipėsi su kokiu skundu. Pažymėtina, kad byloje atsakovo atstovas neginčija fakto, kurio patvirtinimui dokumentų išreikalavimo prašo pareiškėjas (kad pareiškėjas naudojosi teise paskambinti).

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad vertinamuoju laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas kalbant telefonu, pažymėjo, jog teisės aktai nenumato, kad telefonų (taksofonų) aparatai įkalinimo įstaigoje turi būti įrengiami uždarose kabinose. Teismas taip pat vadovaudamasis BVK 43 straipsnio 1, 3 dalimis, Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444, 81 punktu nurodė, kad pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas lemia, jog įkalinimo įstaigos administracija ir pareigūnai privalo užtikrinti, jog nuteistieji (suimtieji) nepažeistų skambinimo tvarkos, kad neskambintų neleistinais numeriais ir/ar asmenims, kuriems skambinti draudžia teisės aktai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl privatumo pažeidimo skambinant telefonu atmetė kaip nepagrįstus.

Nuo 2023 m. galiojančios BVK redakcijos 42 straipsnis numato, kad nuteistieji turi teisę teisingumo ministro nustatyta tvarka nekliudomai susitikti, susirašinėti su savo advokatu (advokato padėjėju) ir jam skambinti. Šių susitikimų ir skambinimo kartų skaičius ir trukmė, taip pat laiškų kiekis neribojami. (1 d.). Nuteistiesiems bendraujant su savo advokatu (advokato padėjėju) turi būti užtikrinamas jų bendravimo konfidencialumas. Kiekvienas nuteistojo susitikimas su advokatu (advokato padėjėju) vyksta laisvės atėmimo vietų įstaigos nustatytu laiku ir negali tęstis ilgiau kaip aštuonias valandas (2 d.). BVK 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu jie arba jų nurodyti asmenys gali apmokėti pokalbio išlaidas arba skambinimo išlaidas apmoka kitas abonentas. Nuteistasis, kuriam nustatytas skambinimo dažnumas, paskambinęs gali kalbėtis iki dvidešimt minučių. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką.

Nuo 2023 m. sausio 1 d. galiojančių Laisvės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2022 m. gruodžio 30 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-444, 80 punkte nustatyta, jog suimtajam leidžiama kalbėti telefonu tik laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnui įsitikinus, kad suimtasis surinko asmens, kuriam leidžiama skambinti, telefono numerį. Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja suimtasis, numerį. Kai suimtasis arba nuteistasis skambina naudojantis interneto telefonija, pokalbio pradžioje laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas įsitikina, kad suimtasis arba nuteistasis paskambino jo nurodytam artimajam (artimiesiems) arba asmeniui, kuriam tokiu būdu paskambinti leido laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas (asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) skambina suimtasis ar nuteistasis, turi pateikti (parodyti) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą). Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas turi teisę reguliariai patikrinti, ar skambinimo naudojantis interneto telefonija metu, suimtasis ar nuteistasis bendrauja tik su tuo (tais) asmeniu (asmenimis), kuriam (kuriems) jam buvo leista tokiu būdu paskambinti. Pagal šių taisyklių 81 punktą, jeigu įgyvendindamas savo teisę paskambinti suimtasis ar nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką, galimai daro nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus ir (ar) atlieka veiksmus, nesuderinamus su bausmės vykdymo tikslais, ir (arba) laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas nustato, kad skambinimo naudojantis interneto telefonija metu jis bendrauja su asmeniu (asmenimis), kuriam (kuriems) tokiu būdu paskambinti suimtasis ar nuteistasis nebuvo gavęs leidimo arba asmuo, su kuriuo nuteistasis ketina bendrauti interneto telefonija, nepateikia (neparodo) asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas nutraukia pokalbį telefonu ar interneto telefonija. Nutrauktas pokalbis telefonu ar interneto telefonija laikomas įvykusiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į pataisos įstaigos pareigūnų pareigą užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, yra nurodęs, kad nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai (žr., pvz., 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-26-520/2021; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-647-575/2023; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-23-520/2024; kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, jog neužtikrinus jo (pareiškėjo) telefoninių pokalbių privatumo buvo pažeista Konstitucijoje garantuojama asmenų teisė į privatumą, CK nuostatos, pažymi, jog žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, laikantis Konstitucijos, galima riboti. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimą). Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir teisė į privatumą. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Apribojimai neturi peržengti protingų ribų ir paneigti apribojamos teisės esmės, priemonės turi būti pakankamos, tačiau jos neturi asmens teisių bei laisvių riboti daugiau negu yra būtina (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentai dėl privatumo skambinant telefonu pažeidimo neužtikrinant pokalbio konfidencialumo yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nekonkretizavo atvejų, kuomet jo teisė į privatumą buvo pažeista, ar nebuvo užtikrintas konfidencialumas bendraujant su advokatu ar artimaisiais, ir dėl to buvo sukelti rimti neigiami padariniai, pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Byloje nepateikti įrodymai, kad pareigūnai ar kiti asmenys, klausydamiesi pareiškėjo pokalbių, rinko informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą, ją skleidė kitiems asmenims, ar kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti advokato paslaugomis dėl neužtikrinto konfidencialumo ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-934-822/2021; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-647-575/2023; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-23-520/2024; kt.).

Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl konkrečių pokalbių su advokatu konfidencialumo užtikrinimo atvejų kreipėsi į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administraciją, ir toks prašymas nebuvo patenkintas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra stebimas pareigūnų ir taip pažeidžiamas jo privatumas, negali būti vertinama kaip jo teisių ar teisės aktų pažeidimas, kadangi pareiškėjas neindividualizavo, nenurodė konkrečių atvejų, kad vykdoma jo skambučių kontrolė sudarytų prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-934-822/2021; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra pagrįstos teisės aktais ir byloje surinktų įrodymų tinkamu įvertinimu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neužtikrinamų higienos normų reikalavimų dušuose, šių argumentų nepripažįsta pagrįstais.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo, netvarkingų bei nešvarių dušų, juose esančio pelėsio laikotarpiu nuo 2023 m. kovo mėnesio iki 2023 m. gruodžio 22 d., nutraukė, konstatavęs, kad kitoje administracinėje byloje

Nr. I1-3632-583/2025 pareiškėjas, be kita ko, kėlė analogišką ginčą tuo pačiu laikotarpiu tarp tų pačių ginčo šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ir yra priimtas įsiteisėjęs 2025 m. vasario 3 d. teismo sprendimas.

Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad minėtas teismo sprendimas neįsiteisėjo, buvo apskųstas apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. sprendimo, 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-285-442/2025 panaikino Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Regionų administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2026 m. sausio 19 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, administracinėje byloje Nr. I1-6208-473/2026 pareiškėjo skundą atmetė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad kitoje administracinėje byloje pareiškėjas kėlė analogišką ginčą tuo pačiu laikotarpiu tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tačiau skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną (2025 m. kovo 27 d.) dar nebuvo priimtas galutinis įsiteisėjęs teismo sprendimas. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu. Tikrinamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ABTĮ 105 straipsnio 4 punktu, kuris įpareigoja skundą (nagrinėjamu atveju skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo, netvarkingų bei nešvarių dušų, juose esančio pelėsio ginčo laikotarpiu) palikti nenagrinėtą, nustačius, kad teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tačiau, nors pirmosios instancijos teismas sprendimo priėmimo momentu pasirinko netinkamą teisinį pagrindą (netinkamą teisės normą), kuris sukelia kitas teisines pasekmes, atsižvelgus į tai, kad šiuo metu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (administracinė byla Nr. I1-6208-473/2026), šioje susiklosčiusioje procesinėje situacijoje nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylos nutraukimo. Nagrinėjamu atveju tik koreguojami pirmosios instancijos teismo motyvai, nurodant, kad sprendimo priėmimo metu jis turėjo paminėtą skundo dalį palikti nenagrinėtą.

Taigi pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai vertino pareiškėjo argumentus dėl dušo tik tuo aspektu, ar bendro naudojimo dušo patalpos nebuvo vėdinamos, buvo nemalonus kvapas.

Byloje esančioje Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2025 m. sausio 15 d. pažymoje Nr. LV-3183 nurodyta, kad Pravieniškių 2-ajame kalėjime bendrojo naudojimo ir karantino dušinės vėdinamos mechanine vėdinimo sistema, dėl to nėra blogų kvapų. Pažymima, kad HN 134:2015 17 punktas nustato reikalavimus tik gyvenamųjų patalpų vėdinimui, bendrojo naudojimo dušinių vėdinimas teisės aktais nereglamentuojamas. Nuteistasis skundžiamu laikotarpiu į Turto valdymo skyrių dėl neužtikrinamų higienos normų reikalavimų dušuose nesikreipė.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentų abstraktumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo bendro pobūdžio argumentus dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus.

Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.