- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-06
- Bylos Nr.
- TA-26-520/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02146-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. J. (J. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus pataisos namuose (toliau – ir atsakovo atstovas, Alytaus PN) nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo pažeidžiama jo teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, naudojantis telefono aparatu. Telefono aparatai yra įrengti Alytaus PN koridoriuje, kur nuolat vaikšto kiti nuteistieji, pareigūnai, būna triukšminga, šalia nuolat stovėjo pareigūnas, o tai pažeidė jo teisę į privatų pokalbį. Telefonai nebuvo įrengti triukšmą sulaikančiose būdelėse, o tiesiog pakabinti viešoje vietoje, koridoriuje ant sienos. Dėl to pareiškėjui buvo sunku kalbėtis su artimaisiais, susilpnėjo jo socialiniai ryšiai, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, kankinimą, privatumo pažeidimą, pažeminimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistieji gali naudotis telefonu kontroliniuose punktuose ir uždarojoje zonoje. Pareigūnai privalo užtikrinti nuolatinę nuteistųjų elgesio kontrolę, taip pat ir naudojantis telefono aparatu. Nėra duomenų, kad pareigūnai pokalbių metu elgėsi netinkamai. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinai blogesnės sąlygos nei kitiems nuteistiesiems. Pareiškėjo argumentai dėl patirtos neturtinės žalos yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, nėra jokių duomenų apie jam realiai kilusią žalą ar neteisėtus pareigūnų veiksmus.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą atmetė.
6. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 124 punktą ir iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjui nuolat buvo suteikiama galimybė paskambinti telefonu ir šia teise pareiškėjas aktyviai naudojosi.
7. Teismas analizavo BVK 102 straipsnio 2 ir 3 dalis, Vidaus tvarkos taisyklių 124 ir 127 punktus ir pažymėjo, kad pagal šį teisinį reglamentavimą, nuteistasis, naudodamasis specialiąja teise paskambinti telefonu, privalo laikytis BVK ir Vidaus tvarkos taisyklių nustatytos skambinimo telefonu tvarkos, o pataisos įstaigos pareigūnams kyla pareiga kontroliuoti, kad nuteistasis laikytųsi nustatytos tvarkos ir, nustačius, jog jos nesilaikoma, suteikta teisė nutraukti telefoninį pokalbį apie tai tarnybiniu pranešimu informuojant įstaigos vadovą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kad jį pokalbio metu stebėjo pareigūnas.
8. Teismas iš byloje esančių nuotraukų nustatė, jog telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, visiškai užtikrinančių garso izoliaciją, ir pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo, jog telefonų aparatai būtų izoliuojami. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šia teise aktyviai naudojosi visą ginčo laikotarpį, todėl sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, jog būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti socialinius, šeiminius ryšius telefonu. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, konkrečiai kada ir kokie asmenys (nuteistieji ar pareigūnai) pareiškėjui trukdė naudotis telefonu, klausėsi jo pokalbių, nenurodė, kad pažeidimai lėmė ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN siekė išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ar jam pakenkti. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos ar kad jam atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.
9. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus, bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė.
III.
10. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
11. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su privatumo pažeidimu, naudojantis koridoriuje įrengtais telefono aparatais, neįvertino aplinkybių, kad prie telefono aparatų nėra įrengta lentyna, ant kurios būtų galima pasidėti užrašų knygelę, siekiant užsirašyti artimųjų diktuojamą informaciją. Nėra įrengta pertvara triukšmui sulaikyti, pareigūnai visada yra pagarsinę savo ryšio priemones, koridoriuje būna nuolatinis triukšmas, todėl sunku susikalbėti;
11.2. Teismas perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą dėl naudojimosi telefono aparatu tuo metu, kai yra vedami nuteistieji, neatsižvelgė į tai, jog Alytaus PN nepaneigė šių aplinkybių bei nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui kalbant telefonu, nuteistieji nėra vedami. Teismas priėmė šališką sprendimą;
11.3. Nebuvo vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-423-146/2017, susijusia su pareiškėjo skundo aplinkybėmis (privataus pokalbio pažeidimas, vedant šalia kitus nuteistuosius, netinkamai įrengti telefono aparatai, vaikšto pareigūnai).
Atsiliepimas
12. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą.
13. Atsakovo atstovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Visa su skundu susijusi medžiaga buvo pateikta teismui, tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė;
13.2. Alytaus PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove „CSC Telecom“, todėl nuteistieji gali naudotis telefonais, įrengtais kontroliniuose praleidimo punktuose ir uždarojoje zonoje. Teisės aktai nustato, jog pareigūnai turi užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, todėl pareigūnai privalo kontroliuoti nuteistųjų elgesį, kuomet jie naudojasi skambinimo teise. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo J. J. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų (neužtikrinta teisė privačiai naudotis telefonu) Alytaus PN, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, nes nustatė, kad pareiškėjas teise naudotis telefonu aktyviai naudojosi visą ginčo laikotarpį, skundo argumentai, jog jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai, nes pareiškėjas nepateikė duomenų, konkrečiai kada ir kokie asmenys (nuteistieji ar pareigūnai) pareiškėjui trukdė naudotis telefonu, pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo, jog telefonų aparatai būtų izoliuojami. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas.
17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjo kalinimo sąlygas, susijusias su jo teise skambinti artimiesiems.
19. Dėl įrodymų vertinimo nurodytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
20. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.
21. Byloje nustatyta, kad Alytaus PN administracija užtikrino pareiškėjo skambinimo ir kalbėjimo telefonu teisės įgyvendinimą.
22. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo priteisimo skunde iš esmės grindė privatumo pažeidimu skambinant telefonu, t. y. tuo, kad telefono aparatai yra įrengti Alytaus PN koridoriuje, kur nuolat vaikšto kiti nuteistieji, pareigūnai, būna triukšminga, šalia nuolat stovėjo pareigūnas, o tai pažeidė jo teisę į privatų pokalbį.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į pataisos įstaigos pareigūnų pareigą užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, yra nurodęs, kad nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; kt.).
24. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
25. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojusios iki 2020 m. gruodžio 22 d., nenustatė pataisos įstaigoms papildomų reikalavimų taksofonams įrengti. Teismų praktikoje nagrinėjant pataisos namuose esančių nuteistųjų nusiskundimus dėl netinkamai įrengto taksofono, nustatyta, kad nėra pagrindo konstatuoti pataisos namų neteisėto neveikimo dėl to, jog papildomai nebuvo atitverti taksofono aparatai, neįrengtos kabinos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-256-492/2020; kt.).
26. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs jokių įrodymų, kad dėl jo nurodomo triukšmo (taip pat ir vedamų nuteistųjų) jis neįgyvendino savo teisės skambinti artimiesiems.
27. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.