Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas apskundė minėtus sprendimus teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d., išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-2660-815/2025, priėmė sprendimą, be kita ko, iš dalies skundą patenkinti ir panaikino Migracijos departamento 2025 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 25S161101 dėl nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo.

Pareiškėjo darbas Baltarusijos muitinės tarnyboje ir įmonėse, kurios yra glaudžiai susijusios su Baltarusijos Respublikos valdžios institucijomis, buvo labai seniai ir net pagal daugumą nusikalstamų veikų jau būtų pasibaigęs senaties terminas. Be to, dirbdamas minėtose įmonėse nebuvo tikrinamas dėl jokio lojalumo valdžiai. Niekada nebalsavo už Lukašenką, to neslėpė ir neslepia. Pareiškėjas reguliariai, du kartus per metus, lanko savo tėvų amžinojo poilsio vietą ir rūpinasi ja, taip pat kartu su žmona vyksta susitikti su sūnumi iš žmonos pirmosios santuokos. Dvi kelionės į Baltarusiją per metus negali būti laikomos dažnomis.

Lietuvoje su savo šeima pareiškėjas gyvena 18 metų, turi nuosavą būstą ir darbą, o jo šeima, priešingai, Baltarusijoje neturi nei būsto, nei darbo, nei jokių kitų pajamų šaltinių. Pasekmės pareiškėjo sutuoktinei, kuriai, kol galioja ginčijami sprendimai, galimai tektų palikti Lietuvą kartu su pareiškėju, nebuvo įvertintos. Sprendimas 1 grindžiamas vien VSD išvadoje pateiktais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų įvertinti pagal jų apimtį, svarbą ir reikšmingumą tiek nagrinėjamo klausimo, tiek kitos turimos informacijos kontekste. Nors Migracijos departamentas nurodė, kad atliko vertinimą (pavyzdžiui, įvertino pareiškėjo šeiminę padėtį, pažymėjo, kad jis turi tvirtus ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika), iš Sprendimo 1 turinio negalima vienareikšmiškai daryti išvados, jog buvo atliktas visapusiškas tiek šios, tiek kitos informacijos vertinimas. Priimdamas Sprendimą 1, Migracijos departamentas neįvertino visų byloje nustatytų aplinkybių visumos, todėl Sprendimas 1 neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pagal kuriuos viešojo administravimo subjektas privalo individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus.

Sprendimo 2 neteisėtumas ir nepagrįstumas grindžiamas analogiškomis aplinkybėmis kaip ir Sprendimo 1 neteisėtumas ir nepagrįstumas.

Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą 1, įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui (pareiškėjo realiai atliktus veiksmus VSD surinktos informacijos kontekste), pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, pagal šiuos duomenis vertino ginčijamų Sprendimų proporcingumą, atliko individualų kompleksinį pareiškėjo vertinimą. Migracijos departamentas sistemiškai įvertino visas aktualias su pareiškėju susijusias aplinkybes. Pareiškėjas, dirbdamas Mozyriaus muitinėje, RUP „Beltamožservis“ ir OAO Mozyriaus naftos perdirbimo gamykloje privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijoje ar valstybės strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad institucijose ir įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi ne tik VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, bet ir atliko savarankišką vertinimą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertino kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes ir vertino minėto sprendimo proporcingumą.

Tais pačiais argumentais, kaip ir dėl Sprendimo 1, atmestinas ir skundas dėl Sprendimo 2.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinė byloje Nr. eA-2660-815/2025 paliko galioti 2025 m. liepos 11 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 25S158478 nepakeisti leidimo nuolat gyventi, kuris buvo priimtas pagal tuo metu neišslaptintą VSD išvadą. Įvertinus ginčijamame Sprendime 2 išdėstytų aplinkybių visumą, geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, kuriuo atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl Migracijos departamento 2025 m liepos 11 d. sprendimo Nr. 25S158478 (nepakeisti leidimo nuolat gyventi dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui) panaikinimo, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog asmens asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento atsisakymas pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime 2 motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

II.

U. R. yra Baltarusijos Respublikos pilietis ir nuo 2007 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas leidimą laikinai gyventi. 2015 m. birželio 18 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Nuo 2007 m. liepos 20 d. iki 2009 m. liepos 14 d. ir nuo 2010 m. vasario 4 d. iki šiol asmens gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje.

Leidimas nuolat gyventi Lietuvoje Nr. LT7518768 pareiškėjui buvo išduotas 2020 m. gegužės 14 d. ir galiojo iki 2025 m. gegužės 14 d (toliau – ir Leidimas).

2025 m. birželio 20 d. VSD raštu Nr. 19-550S atsakovui pateikė įslaptintą išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.

2025 m. rugsėjo 1 d. VSD Migracijos departamentui ir Regionų administraciniam teismui pateikė išslaptintą išvadą Nr. AB-118659-3-61-3-03982-2025-4.

Atsižvelgdamas į gautą VSD išvadą bei įvertinęs ir kitus duomenis, Migracijos departamentas priėmė ginčijamus Sprendimus: 2026 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 26S5021, kuriuo panaikintas Leidimas; 2026 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 26S23735, kuriuo atsisakyta pakeisti Leidimą.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą 1 dėl leidimo nuolat gyventi pareiškėjui panaikinimo, vadovavosi VSD 2025 m. birželio 20 d. rašte Nr. 19-550S pateikta išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjo veikla kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Teismas pažymėjo, kad VSD yra įstatymais suteikta kompetencija nacionalinio saugumo klausimais. Teismas nurodė, kad Įstatymo nuostatų sisteminė analizė rodo, jog Migracijos departamentas, būdamas administracinė institucija, neturi nei priemonių, nei įgaliojimų savarankiškai atlikti žvalgybinio pobūdžio vertinimų, todėl jis yra saistomas kompetentingų institucijų, pirmiausia VSD, pateiktų išvadų.

Teismas taip pat pabrėžė, kad VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Mozyriaus muitinėje, RUP „Beltamožservis“ ir Mozyriaus naftos perdirbimo gamykloje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose ir (ar) valstybės strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose, įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Įvertinęs byloje esančius dokumentus teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamo ginčo atveju, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, pagrįstai ir tinkamai įvertino kompetentingos institucijos VSD pateiktą išvadą, nes pareiškėjo darbas Baltarusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas.

Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad Migracijos departamentas neturi diskrecijos paneigti ar atmesti VSD pateiktų duomenų bei vertinimų nacionalinio saugumo klausimais. Teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas negali savo nuožiūra kvestionuoti VSD išvadų turinio, kadangi tai galbūt reikštų įstatymų nustatytos kompetencijos ribų peržengimą. Ši nuostata grindžiama tuo, jog būtent žvalgybos institucijos disponuoja specialiomis priemonėmis, metodais ir informacija, kurios kitos institucijos neturi ir kurių kilmė dėl nacionalinio saugumo apsaugos negali būti viešai atskleidžiama. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad iš Sprendimo 2 turinio negalima vienareikšmiškai daryti išvados, jog buvo atliktas visapusiškas tiek šios, tiek kitos informacijos vertinimas, yra nepagrįsti, kadangi Migracijos departamentas nėra nei kompetentingas, nei pajėgus vertinti žvalgybinę informaciją, įskaitant slaptus duomenis, todėl tokia pareiga reikštų ne tik įstatymo suteiktų įgaliojimų viršijimą, bet ir neatitiktų proporcingumo bei efektyvumo principų. Priešingas aiškinimas reikštų dvigubą saugumo vertinimų dubliavimą, kuris nepagrįstai mažintų jų operatyvumą bei galėtų sudaryti prielaidas nacionalinio saugumo apsaugos mechanizmo veikimo sutrikimams.

Teismas taip pat laikėsi pozicijos, kad skirtingai nei teigia pareiškėjas, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo interesas atvykti ar gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisintas tuo faktu, kad pareiškėjo šeimos nariams yra išduoti leidimai nuolat gyventi Lietuvoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas nenustatė, jog yra duomenų apie tai, jog pareiškėjas su jo šeimos nariais negali įgyvendinti teisės į šeimos susijungimą (nėra duomenų, kad pareiškėjas teisės į šeiminius ryšius negalėtų įgyvendinti kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje). Pareiškėjui Sprendimais nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ar lankytis kitose Europos Sąjungos, Šengeno zonos valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo sutuoktinė (periodiškai išvykstanti į Baltarusiją kartu su pareiškėju) ir dukra yra Baltarusijos pilietės, todėl vien tai, kad pareiškėjo sutuoktinė ir dukra, kurios yra Baltarusijos pilietės, turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nesudaro pagrindo vertinimui, jog pareiškėjui išduotas leidimas negali būti panaikintas.

Įvertinęs geopolitinę situaciją ir Lietuvos saugumo kontekstą, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai apie tai, kad nenustatyta jokių akivaizdžių požymių, jog pareiškėjas keltų grėsmę nacionaliniam saugumui, ginčijamuose Sprendimuose nurodytose išvados dalyse nėra neginčijamų duomenų, ar kitų aplinkybių, kurios turėjo įtakos VSD padarytai išvadai, nepaneigia fakto, kad pareiškėjo darbas Baltarusijai strateginę reikšmę turinčiose įmonėse kelia kontržvalgybinių rizikų, nes tokias valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Teismas nepagrįstais pripažino ir pareiškėjo teiginius, jog atsakovas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, neįvertino jo turimų šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais jo šeimos nariais.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo papildomų paaiškinimų, kad atsakovas ginčijamuose Sprendimuose nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, jog pareiškėjas nuo 2025 m. gegužės 19 d. nedirba, kadangi 2026 m. vasario 24 d. Kauno apygardos teismo sprendimu pripažinta, kad ieškovo U. R. atleidimas iš darbo UAB „NB eco“ buvo neteisėtas, pažymėjo, kad šis faktas, kad pareiškėjas nedirba, buvo tik papildoma aplinkybė ginčijamų Sprendimų priėmimui. Teismas vertino, jog pareiškėjo atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu neatsveria grėsmės nacionaliniam saugumui svarbos.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamais Sprendimais teisėtai ir pagrįstai nepakeitė Leidimo bei panaikino jį. Teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, apimančius tiek socialinius, tiek ekonominius, tiek šeiminius aspektus. Anot teismo, ginčijamuose Sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad VSD išvadoje pateiktas vertinimas bei Migracijos departamento surinkta papildoma informacija apie pareiškėją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.), kad Leidimo panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, o pareiškėjo asmeniniai interesai, pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų.

Teismas taip pat laikėsi pozicijos, kad ginčijami Sprendimai grindžiami aktualiu teisiniu reguliavimu, juose detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis bei kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ginčijami Sprendimai yra pakankamai konkretizuoti, motyvuoti ir individualizuoti, o juose pareiškėjui taikytos priemonės yra proporcingos. Teismo vertinimu, Migracijos departamento pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Anot teismo, ginčijami Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, juose aiškiai išdėstyti motyvai, teisės aktai, aplinkybės, kuriomis atsakovas rėmėsi, nėra pažeistas proporcingumo principas, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti ginčijamus Sprendimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus Sprendimus, o nepanaikinus Sprendimų nėra pagrindo spręsti dėl įpareigojimo atsakovui atlikti veiksmus, todėl pareiškėjo skundai atmestini kaip negrįsti.

III.

Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo įrodytas aplinkybes, kad išvada yra pagrįsta klaidinga, iškraipyta ir nepatikrinta informacija. Išvada VSD parengta akivaizdžiai neprofesionaliai, nekompetentingų darbuotojų. Pareiškėjo pareigų formuluotė VSD išvadoje buvo sąmoningai iškraipyta ir dirbtinai sureikšminta.

Nors nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, teismas savo sprendime rėmėsi klaidingais duomenimis, pateiktais VSD išvadoje, ir į juos atsižvelgė priimdamas pareiškėjui nepalankų sprendimą. Sprendime nurodytose išvados dalyse nėra neginčijamų duomenų, ar kitų aplinkybių, kurios turėjo įtakos VSD padarytai išvadai. Šios išvados nepaneigia ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie žvalgybos tarnybų veikimo kitose valstybėse metodus. Nagrinėjamu atveju nėra tinkamai įvertinta pareiškėjo darbo Baltarusijos įmonėse metu buvusi geopolitinė situacija. Nurodytos sankcijos įmonėms paskirtos tuomet, kai pareiškėjo darbo santykiai jau buvo nutrūkę. Darbas Baltarusijoje prieš 18 metų neprieštarauja klausimyne išdėstytai pozicijai dėl pareiškėjo vertybinių nuostatų. Tuo metu Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, priešingai, dar ilgai po to bendradarbiavo ekonomikos ir transporto srityse, taip pat siekė Baltarusijos dalyvavimo Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerystės iniciatyvoje.

Byloje nenustatyta akivaizdžių požymių, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas jau beveik 19 metų gyvena Lietuvos Respublikoje ir niekada nekėlė grėsmės valstybės saugumui. Ir šiuo metu jis nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui, nors toliau gyvena šalyje ir neturėdamas galiojančio dokumento. Niekas nesibaimina, kad pareiškėjas galėtų atlikti kokius nors veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos Respublika valstybės saugumui. Įvertinus pareiškėjo priešpensinį amžių, teiginys, kad pareiškėjas ateityje galėtų kelti tam tikrą grėsmę, laikytinas nepagrįstu ir absurdišku.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo, kaip nuolatinio Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjunga gyventojo, teisių pagal 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva) nuostatas. Ginčijamuose sprendimuose, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, o taip pat proceso šalių atsiliepimuose nėra pateikiama motyvų paneigiančių skundo teiginį, kad pareiškėjo, nuolatinio ES gyventojo teisės ir nustatomų apribojimų proporcingumas buvo įvertinti. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodo, kad pareiškėjo siekis gyventi ir dirbti nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Teismo deklaratyvus tvirtinimas, kad bendrąja prevencija grindžiamas sprendimas panaikinti nuolatinį yra teisėtas, ignoruojant teiktus teisinius argumentus dėl ES ilgalaikio gyventojo teisių pažeidimo prieštarauja pareigai individualiai vertinti kiekvieną situaciją, o priimtą sprendimą pagrįsti, pažeidžia teisę į teisingą teismo procesą, teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 13 straipsnyje, ES pagrindinių teisių chartijoje. Šiuos argumentus patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika, pateikta skunde ir kitose procesiniuose dokumentuose.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino proporcingumo principą. Negalima atimti galimybės gyventi valstybėje vien tik remiantis nepagrįstomis prielaidomis apie galimą grėsmę valstybės saugumui ateityje. Tokiu pagrindu galima apkaltinti bet kurį asmenį. Hipotetinė grėsmės valstybės saugumui tikimybė negali būti svarbesnė už realią šeimos iširimo grėsmę.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė apklausti byloje liudytojais pareiškėjo sutuoktinę ir dukterį, nuolat gyvenančias Lietuvoje, o neišklausius liudytojų neįmanoma tinkamai įvertinti sprendimo proporcingumo.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ir tai patvirtina jo realiai atlikti veiksmai VSD surinktos informacijos kontekste, atlikus individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, įvertinus ginčijamų Sprendimų proporcingumą. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas Baltarusijai strateginę reikšmę turinčiose įmonėse) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Leidimas nuolat gyventi (ilgalaikio gyventojo statusas) suteikia teisę gyventi ir dirbti šalyje, tačiau tai nėra visiška ir neribota teisė, kuri negali būti apribota. Įstatymas numato aiškias aplinkybes, kada toks leidimas gali būti panaikintas, ypač kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Direktyvos nuostatos numato galimybes šalims narėms panaikinti leidimą nuolat gyventi dėl svarbių priežasčių, susijusių su viešąja tvarka, viešąja sauga ar nacionaliniu saugumu. Šios nuostatos yra perkeltos į Lietuvos nacionalinę teisę. Todėl teisė panaikinti leidimą, kai yra grėsmė visuomenei, yra ne tik numatyta, bet ir būtina siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas ilgą laiką dirbo valstybiniame Baltarusijos sektoriuje, nuolat kilo karjeros laiptais, kas leidžia spręsti, jog jis buvo vertinamas kaip patikimas ir lojalus asmuo, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai vertinama kaip pažeidžiamumo veiksnys, jis palaikė kontaktus su Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvoje atstovais, teikdavo jiems informaciją apie (duomenys neskelbtini) veiklą, dalyvaudavo „Belneftechim“ posėdžiuose ir kt., pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo nelojalumą Baltarusijos režimui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui, nes turėdamas leidimo nuolat gyventi savo teisėmis yra priartinamas prie Lietuvos Respublikos piliečio su iš to išplaukiančiomis teisėmis (pvz. gali dalyvauti rinkimuose).

Pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų laikomas nelojaliu Baltarusijos režimui, pareiškėjas nėra persekiojamas Baltarusijoje, nėra nutraukęs ryšių su ja, pareiškėjas periodiškai išvyksta į ją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi.

Priešingai nei tvirtina pareiškėjas, Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos įvertinimą. Pareiškėjo interesas atvykti ar gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisintas tuo faktu, kad pareiškėjo šeimos nariams yra išduoti leidimai nuolat gyventi. Migracijos departamentas nenustatė, kad yra duomenų apie tai, kad pareiškėjas su jo šeimos nariais negali įgyvendinti teisės į šeimos susijungimą (nėra duomenų, kad pareiškėjas teisės į šeiminius ryšius negalėtų įgyvendinti kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje). Pareiškėjui ginčijamais Sprendimais nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respublika ar lankytis kitose Europos Sąjungos, Šengeno zonos valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse. Pareiškėjo sutuoktinė (periodiškai išvykstanti į Baltarusija kartu su pareiškėju) ir dukra yra Baltarusijos pilietės, todėl manytina, kad vien tai, kad pareiškėjo sutuoktinė ir dukra, kurios yra Baltarusijos pilietės, turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nesudaro pagrindo, kad pareiškėjui išduotas leidimas negali būti panaikintas.

Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

Ginčijamais Sprendimais pareiškėjas nėra grąžinamas ar išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, todėl nevertinamos aplinkybės, kurios galėtų lemti tai, ar užsienietis (ne)galėtų būti išsiųstas į kurią nors kitą valstybę.

Teismui nusprendus priešingai ir tenkinus, bet kokia apimti, pareiškėjo skundą ir tuo pagrindu nusprendus priteisti bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas priteistinos ne iš Migracijos departamento, bet iš valstybės biudžeto, kadangi Migracijos departamentui nėra skiriamos lėšos ginant viešąjį interesą, o Migracijos departamento priimti ginčijami Sprendimai turi būti prilyginami viešojo intereso gynimui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96¹ str. 1 d.).

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų paneigti VSD vertinimu nustatytas aplinkybes, todėl šis skundas turėtų būti atmestas.

Pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas jau yra konstatuotas įsiteisėjusia ir galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2660-815/2025, kurioje teismas pažymėjo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Taigi, pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas yra patvirtintas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartimi ir papildomai neįrodinėjamas, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių faktą, kad jis mokėsi karinėje mokykloje, dirbo Mozyriaus muitinės Kalinkovičių muitinės poste, RUP „Beltamožservis“ Gomelio filialo Mozyriaus skyriuje, ОАО Mozyriaus naftos perdirbimo gamykloje, (duomenys neskelbtini), bei tai, jog Baltarusijos valstybės institucijose ir (ar) valstybės strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, ar tai, jog pareiškėjas, dirbdamas minėtose institucijose, įmonėse, neturėjo kontaktų su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis.

Pareiškėjas nepaneigė informacijos, jog jis, dirbdamas (duomenys neskelbtini), vykdė Baltarusijos prezidento administracijos nurodymus. Tai, kad pareiškėjas palaikė kontaktus su Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvoje atstovais, teikdavo jiems informaciją apie (duomenys neskelbtini) veiklą, dalyvaudavo „Belneftechim“ posėdžiuose, patvirtina pats pareiškėjas apeliaciniame skunde. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas patvirtina, kad Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje perduodavo informaciją Baltarusijos ministrui pirmininkui dėl (duomenys neskelbtini) veiklos Lietuvoje ir gaudavo nurodymus dėl tolesnės (duomenys neskelbtini) veiklos plėtros.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pateikė neginčijamus faktus, patvirtinančius, jog VSD vertinimas paremtas melaginga, iškraipyta ir nepatikima informacija, tačiau nepateikė jokių konkrečių tai patvirtinančių faktų. Tai, kad pareiškėjas ir tuometinis (duomenys neskelbtini) vadovas ne tais pačiais, o skirtingais metais baigė karinę mokyklą, kad jis niekada neužėmė jokių pareigų koncerne „Belneftechim“ (nors VSD vertinime tokio teiginio nebuvo), nepatvirtina pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių dėl VSD vertinimo neteisėtumo ir nepaneigia jame pateiktos informacijos teisingumo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurias galėtų pateikti jo sutuoktinė ir dukra, ir kurios turėtų įtakos pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimui. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pareiškėjas pasinaudojo savo teise būti išklausytam, kuri siejama apskritai su galimybės pareikšti nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu.

Susiformavusi vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat patvirtina, kad net ir prieš ilgą laiką eitos pareigos Lietuvai priešiškų valstybių (Rusijos, Baltarusijos) ginkluotosiose pajėgose, valstybinėse institucijose, įmonėse laikomos pakankamu pagrindu grėsmei valstybės saugumui konstatuoti. Taip pat akcentuotina, jog lojalumo Baltarusijos / Rusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos / Rusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, net ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos Ukrainoje pradžios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Rusijos ar Baltarusijos piliečių dažnas vykimas į Rusiją ar Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su jais kontaktus.

Atsižvelgiant į bylos medžiagą, joje esančius įrodymus, ginčijamuose Sprendimuose ir VSD išvadoje išdėstytas aplinkybes, į neįrodinėjamas aplinkybes dėl Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos keliamos grėsmės Lietuvos valstybingumui, Rusijos Federacijos vaidmenį vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus, kuriuos pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aktualią geopolitinę situaciją, įvertino kaip proporcingus ir atitinkančius teisės aktus, byloje esančias aplinkybes, pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų įrodymų, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo pažeisti teisės aktai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. sausio 7 d. ir 2026 m. sausio 26 d. Sprendimų, kuriais nuspręsta pareiškėjui panaikinti Leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusą bei nepakeisti Leidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundus dėl minėtų Sprendimų panaikinimo atmetė, nustatęs, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus rėmėsi VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas, dirbdamas Mozyriaus muitinėje, RUP „Beltamožservis“ ir OAO Mozyriaus naftos perdirbimo gamykloje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją; Mozyriaus naftos perdirbimo gamykla yra viena iš dviejų Baltarusijos Respublikos naftos perdirbimo įmonių, pavaldi Valstybiniam Baltarusijos Respublikos turto komitetui; 2007–2012 m. pareiškėjas ėjo direktoriaus ar direktoriaus pavaduotojo logistikai pareigas Baltarusijos valstybinio naftos-chemijos koncerno „Belneftechim“, pavaldaus Baltarusijos Ministrų tarybai, Lietuvoje įsteigtoje (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), kurios vadovais buvo skiriami su Baltarusijos jėgos struktūromis ir žvalgybos tarnybomis susiję Baltarusijos piliečiai; pareiškėjas, dirbdamas Lietuvoje, palaikė kontaktus su Baltarusijos Respublikos ambasados Lietuvoje atstovais, teikdavo jiems informaciją apie (duomenys neskelbtini) veiklą, dalyvaudavo „Belneftechim“ posėdžiuose; Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje perduodavo informaciją Baltarusijos ministrui pirmininkui dėl (duomenys neskelbtini) veiklos Lietuvoje ir gaudavo nurodymus dėl tolesnės (duomenys neskelbtini) veiklos plėtojimo ir kt. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir tinkamai įvertino kompetentingos institucijos VSD pateiktą išvadą, atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, pareiškėjo interesas atvykti ar gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisintas tuo faktu, kad pareiškėjo šeimos nariams yra išduoti leidimai nuolat gyventi Lietuvoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius ir pareiškėjo galimybes susitikti su šeima. Teismas laikė, kad Leidimo panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, o pareiškėjo asmeniniai interesai, pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Be kita ko, teismas akcentavo, kad pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas jau yra konstatuotas įsiteisėjusia ir galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2660-815/2025.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame akcentuoja, kad priimdamas sprendimą teismas neatsižvelgė į pareiškėjo įrodytas aplinkybes, kad VSD išvada yra pagrįsta klaidinga, iškraipyta ir nepatikrinta informacija; pareiškėjas iš tikrųjų ėjo tik (duomenys neskelbtini) logistikos ir ekspedijavimo skyriaus vadovo pareigas, koncerne „Belneftekhim“ jokių pareigų niekada neužėmė; teiginys, kad (duomenys neskelbtini) vadovais buvo Baltarusijos piliečiai, susiję su Baltarusijos valdžios struktūromis ir specialiosiomis tarnybomis, yra nepagrįstas ir nepagrindžiamas jokiais faktais, ypač kalbant apie pareiškėją; pareiškėjo užimamos pareigos nereikalavo palaikyti ryšių su valdžios struktūromis ar specialiosiomis tarnybomis ir su jomis jis jokių ryšių nepalaikė; pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) buvo priimtas dirbti kaip specialistas iš Mozyriaus naftos perdirbimo gamyklos; informacija, kad pareiškėjas yra baigęs tą pačią karinę mokyklą kaip ir V. K., yra melaginga, nes 1987 m. pareiškėjas baigė Kijevo inžinerijos karo mokyklą, o V. K. – 1985 m. baigė Sverdlovsko karo politinę mokyklą; su pastaruoju asmeniu pareiškėjas susipažino tuomet, kai jis pasiūlė jam darbą (duomenys neskelbtini); pareiškėją nepagrįstai bandoma lyginti su V. K., nors pareiškėjas niekada neužėmė pareigų, kurioms būtų buvęs būtinas lojalumas A. Lukašenkos vykdomai politikai; pareiškėjas su Baltarusijos Respublikos ambasados atstovais kartais susitikdavo, daugiausia pirmaisiais (duomenys neskelbtini) veiklos metais, nes ambasada buvo suinteresuota produktyvios (duomenys neskelbtini) veiklos užtikrinimu, taip pat ambasados atstovai teikė pagalbą integracijos į Lietuvos visuomenę klausimais; pareiškėjas kartais rengdavo ataskaitas apie atlikto darbo rezultatus; pareiškėjas dalyvaudavo susitikimuose su koncerno „Belneftekhim“ atstovais, kadangi (duomenys neskelbtini) buvo koncerno „Belneftekhim“ prekių paskirstymo tinklo subjektas; pareiškėjas neturėjo jokių kontaktų su Baltarusijos Respublikos Prezidento administracija, todėl jokių jos pavedimų vykdyti negalėjo; pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) 2007–2012 m., laikotarpiu, kai tarp Lietuvos ir Baltarusijos egzistavo geri kaimyniniai santykiai. Pareiškėjas pažymi, kad nors VSD teigia, kad dėl tam tikrų faktų iš pareiškėjo biografijos gana tolimoje praeityje pareiškėjas galėjo kelti tam tikrą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, tačiau iš tiesų pareiškėjas visą savo gyvenimo kelią siekė tik geresnio gyvenimo, taikos ir demokratijos, džiaugėsi Sovietų Sąjungos žlugimu, nenorėjo tarnauti Rusijos kariuomenėje, išėjo iš tarnybos savo noru ir grįžo į gimtąją šalį – Baltarusiją, pasitaikius pirmai progai, pareiškėjas persikėlė gyventi į demokratišką Lietuvą, čia liko ir įgijo nuolatinį gyvenamosios vietos leidimą; pareiškėjas yra visiškai apolitiškas, niekada nepriklausė jokiai politinei partijai, nedalyvavo jokiuose mitinguose, protesto akcijose ar panašiai. Pareiškėjas siekia vienintelio dalyko – taikiai ir ramiai gyventi su savo žmona Lietuvoje, kurioje gyveno pastaruosius 18 metų. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nėra tinkamai įvertinta pareiškėjo darbo Baltarusijos įmonėse metu buvusi geopolitinė situacija. Byloje nenustatyta akivaizdžių požymių, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo, kaip nuolatinio Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos gyventojo, teisių pagal Direktyvą nuostatas, nėra pateikiama motyvų paneigiančių skundo teiginį, kad pareiškėjo, nuolatinio ES gyventojo teisės ir nustatomų apribojimų proporcingumas buvo įvertinti, teismas nepagrįstai atsisakė apklausti byloje liudytojais pareiškėjo sutuoktinę ir dukterį, nuolat gyvenančias Lietuvoje, o neišklausius liudytojų neįmanoma tinkamai įvertinti sprendimo proporcingumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (ABTĮ 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į minėtas Direktyvos nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (taip pat žr. 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (pvz., 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024, kt.).

Ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiems užsieniečiams suteikiama didesnė teisinė apsauga, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nei tokio statuso neturintiems užsieniečiams. O trečiosios šalies piliečiai, kurie ne tik įgijo ilgalaikio gyventojo statusą, bet ir yra gimę Lietuvoje bei gyvenę čia didžiąją gyvenimo dalį, gali būti pripažįstami turintys dar stipresnį statusą nei tiesiog ilgalaikio gyventojo statusą turintys užsieniečiai. Ši aplinkybė turi būti patvirtinama tvirta užsieniečio integracija Lietuvoje, esant itin glaudiems asmeniniams ryšiams su Lietuva. Tačiau net ir trečiosios šalies piliečiams, gimusiems Lietuvoje ir gyvenusiems joje didžiąją gyvenimo dalį, nesuteikiama absoliuti apsauga nuo išsiuntimo. Reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui gali lemti leidimo nuolat gyventi tokiam asmeniui panaikinimą ir išsiuntimą iš šalies. Sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui, gimusiam Lietuvoje ir gyvenusiam joje didžiąją gyvenimo dalį, panaikinimo, taikomas griežtas proporcingumo reikalavimas, leidžiantis užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų leidimo nuolat gyventi panaikinimas. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų (nagrinėjamu atveju aktuali institucija – VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų (nagrinėjamu atveju aktualios institucijos – VSD) išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018). Užsieniečio keliamai grėsmei nustatyti reikalingas išsamus individualus kompleksinis asmenį charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo Lietuvoje trukmė, socialiniai, ekonominiai ryšiai ir kt.), įskaitant asmens buvusius ir esamus ryšius su kilmės valstybe (asmens eitos pareigos valstybės struktūrose, tęsiama aktyvi režimus palaikanti veikla, aplinkybė, ar asmuo vyksta į pilietybės valstybę, ir kt.).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, rėmėsi Valstybės saugumo departamento pateikta 2025 m. birželio 20 d. išvada Nr. 19-550S. Minėtoje išvadoje nustatytas aplinkybes taip pat vertino ir pirmosios instancijos teismas (šios nutarties 9–14 p.). Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad pareiškėjo situacija įvertinta išsamiai ir individualiai bei yra faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD atliktas tyrimas patvirtina svarbius duomenis, kad pareiškėjo buvę ir esami ryšiai su kilmės valstybe (asmens baigta karinė mokykla, darbas Baltarusijos valstybės struktūrose, eitos pareigos strateginės reikšmės Baltarusijos valstybinėse įmonėse, darbas Lietuvos įmonėje, kuri susijusi su Baltarusijos rėžimu, asmens reguliarus vykimas į kilmės valstybę (ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos prieš Ukrainą), santykių palaikymas su Baltarusijos ambasadoriumi Lietuvoje susijusios aplinkybės ir kt.) kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus bei kelia akivaizdžią ir realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Be to, įsiteisėjusia ir galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2660-815/2025 taip pat konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, kuris galėtų sąlygoti kitokio teismo sprendimo priėmimą.

Nors pareiškėjas savaip interpretuoja VSD išvadoje pateiktus teiginius, nesutinka ir kritikuoja juos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti apeliacinio skundo argumentai nepaneigia padarytų išvadų, netgi priešingai, patvirtina egzistavusius ryšius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepaneigė VSD išvadoje konstatuotų aplinkybių, kad dėl jo darbo pobūdžio jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, Baltarusijos valstybės institucijoje ar valstybės strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrindamos, kad institucijose ir įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad informacija, jog pareiškėjas yra baigęs tą pačią karinę mokyklą kaip ir V. K., yra melaginga, nes 1987 m. pareiškėjas baigė Kijevo inžinerijos karo mokyklą, o V. K. – 1985 m. baigė Sverdlovsko karo politinę mokyklą. Visų pirma, akcentuotina, kad VSD išvadoje nėra nurodyta kokias karo mokyklas baigė pareiškėjas ir V. K. Pareiškėjas pateikė diplomą ir nurodo, kad baigė Kijevo inžinerijos karo mokyklą, tačiau įrodymų, kad V. K. baigė ne tą pačią mokyklą byloje nėra, todėl negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad VSD išvadoje pateikta informacija nėra teisinga. Kita vertus, minėta informacija yra papildoma, tačiau nelemianti, darant išvadas apie pareiškėjo gyvenimo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra tinkamai įvertinta pareiškėjo darbo Baltarusijos įmonėse metu buvusi geopolitinė situacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie teiginiai nepaneigia šių įmonių keliama kontržvalgybinė rizika. Pareiškėjas nepaneigė VSD išvadų, kad Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad yra apolitiškas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai taip pat nepaneigia keliamos grėsmės. Kita vertus, byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžiai. Darbo pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

Nors pareiškėjas tvirtina, kad byloje nėra akivaizdžių požymių, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tačiau, kaip jau minėta, vertinant šią grėsmę, atliekamas perspektyvinis vertinimas ir nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nustatytų reikšmingų duomenų visuma yra pakankama konstatuoti, kad pareiškėjo keliama grėsmė yra reali ir pakankamai rimta.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapklausė jo žmonos ir dukros, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ir jo atstovas turėjo galimybę teismo posėdžio metu teikti paaiškinimus, nurodyti reikšmingas aplinkybes procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjas nenurodė, kokias reikšmingas aplinkybes, sprendžiant ginčijamų Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo paliudyti jo nurodomi asmenys, todėl teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė kviesti pareiškėjo žmoną ir dukrą liudyti.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinant Leidimo panaikinimo ir / ar pakeitimo klausimą taip pat labai svarbu įvertinti proporcingumo aspektą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad proporcingumas nebuvo įvertintas, nurodo, kad Lietuvoje gyvena jau 18 metų (nutarties priėmimo metu 19 metų), yra apolitiškas, yra priešpensinio amžiaus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas visą šį laiką deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, turi darbą, gyvena su žmona, kuri turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, turi dukrą (pilnametę), kuri taip pat turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas nevertino ginčijamų Sprendimų proporcingumo. Kaip matyti iš ginčijamų Sprendimų bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, buvo nustatyti tvirti ir ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuva, tačiau prieita prie išvados, kad šiuo individualiu atveju jie neatsveria keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui svarbos, ypač šiandieninės geopolitinės situacijos kontekste (Baltarusijos režimui aktyviai dalyvaujant Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainos valstybę strategijoje ir neabejotinai kelią grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui). Tai, kad pareiškėjas nepritaria šiai išvadai, nereiškia, kad ji yra neteisinga. Sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo asmeniniai interesai, pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Pareiškėjas gimęs ne Lietuvoje, yra vedęs ir turi du pilnamečius vaikus – visi šeimos nariai yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas teisės į šeiminius ryšius negalėtų įgyvendinti kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje. Pareiškėjui Migracijos departamento sprendimais nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ar lankytis kitose Europos Sąjungos, Šengeno zonos valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse. Pareiškėjo sutuoktinė (periodiškai išvykstanti į Baltarusiją kartu su pareiškėju) ir dukra yra Baltarusijos pilietės, todėl vien tai, kad pareiškėjo sutuoktinė ir dukra, kurios yra Baltarusijos pilietės, turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nesudaro pagrindo, kad pareiškėjui išduotas leidimas negali būti panaikintas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo U. R. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.