- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-10
- Bylos Nr.
- eTA-68-815/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02680-2024-7
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pran.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, ir atsakovo atstovas), 8 210 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
Pareiškėjas nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. atlieka bausmę Pravieniškių 1-ame kalėjime (toliau – Kalėjimas) ir kasdien jam maudantis duše nebuvo užtikrintas privatumas, nes dušo patalpose nebuvo pertvarų. Pareiškėjas, besimaudydamas duše, sulaukdavo patyčių ir pažeminimo, todėl iš dušo išeidavo pilnai nenusiprausęs ir nenusišluostęs, pastoviai būdavo nešvarus, turėjo blogą kvapą, dėl to atsirado neigiamas kitų nuteistųjų nusistatymas jo atžvilgiu. Privatumas nebuvo užtikrinamas ir persirengimo vietoje, kuri yra toje pačioje dušo patalpoje ir niekaip neatskirta nuo pareigūnų posto.
Dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nuolat jautė nepatogumus, diskomfortą, neigiamus išgyvenimus, stresą, psichologines kančias. Kalėjimo administracija, žinodama, kad pertvarų nebuvimas duše sukelia nuteistiesiems neigiamas pasekmes, nesiėmė jokių priemonių, kad nutrauktų jo patiriamas kančias ir pažeminimą, neįrengė pertvarų ir nešalino ant lubų įsiveisusio pelėsio.
Nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje S. prieš Lenkiją pareiškimas Nr. 17249/12).
Pareiškėjo nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. iki 2022 m. rugsėjo 18 d. patirta neturtinė žala vertina 8 210 Eur (11,11 Eur x 739 d.). Neturtinės žalos dydis paskaičiuotas atsižvelgiant į teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-416-968/2023).
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
Atsiliepime atsakovo atstovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
Pareiškėjas Kalėjimo Trečiajame sektoriuje bausmę atlieka nuo 2020 m. rugsėjo 16 d., todėl ginčo laikotarpio pradžia laikytina 2020 m. rugsėjo 16 d.
Ginčo laikotarpiu Kalėjimo Trečiojo sektoriaus dušinėse pertvaros nebuvo įrengtos, nes tokios prievolės nenumatė teisės aktai, tačiau pertvaros buvo sumontuotos 2022 m. spalio mėnesį. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad privatumo neužtikrinimas prausiantis viršijo neišvengiamą kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kadangi teismų praktikoje tokios situacijos dažnai nepripažįstamos kaip neturtinės žalos atlyginimo pagrindas. Pareiškėjas dėl privatumo pažeidimo į administraciją nesikreipė, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių patirtą neturtinę žalą.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Higienos norma) 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu 1R-25 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 17.5 papunktyje buvo numatyta, kad nuteistieji iš užrakinamų gyvenamųjų patalpų, aukštų išleidžiami į valgyklą, dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos, – kasdien). Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo naudojimosi dušu dažnumą, turėtų būti atsižvelgiama į nurodytą teisinį reguliavimą.
Motyvuojamoji dalis
Nagrinėjamu atveju taikytinas ieškinio senaties terminas ir skundas atmestinas.
Pareiškėjas pateikė atsikirtimus į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriuose nurodė, kad 1-12 būriuose yra įrengti dušai ir naudotis jais galima kasdien nuo ryto iki vakaro. Pareiškėjas po darbo ir sporto visada prausdavosi duše. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 17.5 papunktį nuteistieji iš užrakinamų gyvenamųjų patalpų, aukštų išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos, – kasdien. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad persirengti toje patalpoje kur yra drėgna nėra prasminga, todėl higienos normos numato atskirą patalpą persirengti. Teismuose laimėta ne viena byla dėl privatumo neužtikrinimo, todėl pareiškėjas tikėjosi, jog Kalėjimo administracija atsižvelgs į teismų sprendimus ir įrengs pertvaras bei atskiras persirengimo patalpas, todėl nesikreipė raštu dėl privatumo neužtikrinimo.
II.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Vertindamas atsakovo atstovo pateiktus argumentus dėl senaties termino taikymo, teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Kalėjime laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. iki 2022 m. rugsėjo 18 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovo atstovą arba teismą. Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į kalinimo įstaigą dienos, į teismą su skundu kreipėsi tik 2024 m. birželio 1 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios. Konstatavęs, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenustatęs pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, vadovaudamasis ieškinio senatį reglamentuojančiu teisiniu reguliavimu ir atsižvelgdamas į teismų praktiką, teismas sprendė, kad atsakovo atstovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Atsižvelgdamas į padarytas išvadas, teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 18 d.
Dėl skundo reikalavimų, susijusių su pertvarų neįrengimu dušų patalpose, teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 18 d. bausmę atliko Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3-ajame sektoriuje (po reorganizacijos – Pravieniškių 1-as kalėjimas). Teismas atkreipė dėmesį, kad nors teisinis reguliavimas nenumato reikalavimo įrengti dušų patalpose pertvarų, tačiau nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pripažįsta, kad pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Įvertinęs Vidaus tvarkos taisyklių 17.5 papunktį bei aplinkybes, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodomų argumentų, kad dušu pareiškėjas naudojosi kasdien, iš atsakovo atstovo argumentų nustatęs, kad pertvarkos dušų patalpose įrengtos nuo 2022 m. spalio mėn., teismas vertino, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti bausmę vykdančios įstaigos nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir pripažino, kad nuteistajam, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, jo privatumas buvo pažeidžiamas (Konvencijos 8 str.). Teismas laikė, kad nustačius pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, pripažintina, kad jis dėl to galėjo patirti perteklinius nepatogumus, neigiamus emocinius išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Dėl skundo reikalavimų, susijusių su neįrengtomis persirengimo patalpomis, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustatė atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas pateikė 2024 m. birželio 10 d. pažymą, kurioje patvirtinta, jog Kalėjimo dušo patalpose nėra įrengti persirengimo kambariai, bet vietos persirengti yra įrengtos tose pačiose dušų patalpose: suoliukai, pakabos (kabliukai) drabužiams pasikabinti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, jog jam būtų sudaryta galimybė nusirengti atskirai nuo kitų asmenų dėl to, jog jam reikalingas privatumas, o atsakovo atstovas to neužtikrino. Teismas pastebėjo, kad iš pareiškėjo paaiškinimų skunde matyti, kad dušo patalpas nuo pareigūnų posto skyrė durys, todėl sprendė, jog pareiškėjo nurodytas argumentas dėl neįrengtų atskirų patalpų persirengti yra nekonkretus, nedetalizuotas ir atmetamas kaip nepagrįstas. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl dušinėse nesančių persirengimo patalpų, dėl ko nebuvo užtikrintas jo privatumas, taip pat į teisės aktus bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą aktualią praktiką, sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, jog nebuvo atskirų kabinų persirengimo patalpoje. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tokia pozicija dėl persirengimo kabinų atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-291-525/2021).
Teismas pareiškėjo skundo teiginius, kad Kalėjimo administracija nešalino dušo patalpose esančio pelėsio, laikė abstraktaus pobūdžio, deklaratyviais ir konstatavo, kad jų nepakanka tam tikriems faktams nustatyti. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė, jog būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją dėl pelėsio dušo patalpose ar šiuo klausimu būtų pateikęs skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pvz. Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nesikreipimas į atitinkamas institucijas leidžia daryti išvadą, kad pelėsis dušinėse nekėlė jam reikšmingų nepatogumų, o jo teiginiai, jog duše buvo pelėsio, kurio Kalėjimo administracija nešalino, nesant absoliučiai jokių kitų šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, vertintini kaip deklaratyvūs ir pagrįsti tik subjektyvia jo paties nuomone, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl pelėsio dušinėse ir jo nešalinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, atsakovo atstovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į jį dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Šiai aplinkybei patvirtinti atsakovo atstovas pateikė Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-o kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. birželio 5 d. pažymą Nr. RV-22-5401, kurioje nurodoma, jog atlikdamas bausmę Pravieniškių 1-ame kalėjime pareiškėjas ginčo laikotarpiu į įstaigos psichologus dėl patiriamų emocinių ir dvasinių kančių ir neigiamų išgyvenimų, diskomforto, nepatogumų, orumo pažeminimo, kuriuos galimai galėjo sukelti nesudarytos tinkamos kalinimo sąlygos laisvės atėmimo vietos įstaigoje, t. y. privatumo neužtikrinimas naudojantis dušu ir ten esantis pelėsis, neįrengtos persirengimo patalpos, nesikreipė. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad pareiškėjo skunde nurodomi neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Įvertinęs minėtas aplinkybes bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytų pažeidimų (nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu) ir jų sukeltų nepatogumų pobūdį, ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į trukmę (daugiau nei 15 mėnesių nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, kai pagal ginčo metu galiojusią tvarką nuteistiesiems pasinaudoti dušu turėjo būti leidžiama ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o esant sąlygoms, – kasdien), taip pat į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisiant 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kuris laikytinas adekvačia ir teisinga kompensacija. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-132-502/2021; 2023 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-356-662/2023; 2024 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-160-821/2024).
III.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai.
Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjui iš atstovo priteisti 8 210 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė neturtinę žalą taikydamas žemesnius koeficientus nei bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų kitose Europos valstybėse, nei pripažįstama EŽTT. Toks teismo argumentavimas yra diskriminacinis ir tai yra nesuderinamas su Konvencijos 14 straipsniu.
Priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Šiame kontekste pažymėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu.
Tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Be to, iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą).
Kiekvienas žalos atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą. Teismas netinkamai vadovavosi šiais reikalavimais.
Atsakovo atstovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti arba pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas į kalinimo įstaigos administraciją dėl dušuose neužtikrinamo privatumo raštu nesikreipė ir nesiskundė. Kreipimosi aspektas šiuo atveju svarbus, nes pareiškėjui dėl jo netenkinančių sąlygų nesikreipus į įkalinimo įstaigos administraciją, laikytina, kad kalinimo sąlygos jam buvo tinkamos ir nepatogumų nekėlė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos.
Skundžiamame sprendime ir kitose tokio pobūdžio bylose yra nepagrįstai remiamasi EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12). Pagal šią EŽTT praktiką privatumo pažeidimu laikytini atvejai kai yra neužtikrinamas sanitarinių įrenginių (sanitarinės zonos) atskyrimas nuo likusios kameros dalies (gyvenamosios zonos), tuo tarpu, nagrinėjamu atveju, nuteistieji (tame tarpe ir pareiškėjas) dušais naudojosi ne toje pačioj kameroje, kuriose gyveno, o atskirose tam skirtose dušinėse.
Šiuo aspektu, pažymėtina ir tai, jog dušo įrengimas be pertvarų ar su pertvaromis iš šonų, bet be užuolaidos ar durų iš priekio (t. y. uždarų dušo kabinų nebuvimas) tos pačios lyties asmenims, yra būdingas ir viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų), kariuomenės dušų, įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Taigi, pareiškėjui, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos naudotis dušu, negu likusiai visuomenės daliai.
Pareiškėjas savo skunde konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Jo pateikto skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.
Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pažymėdamas, kad pareiškėjas konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Jo pateikto skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Atsižvelgiant į tai, vien tai, kad pareiškėjo netenkina jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis, nesudaro pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių 1-ame kalėjime nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. iki 2022 m. rugsėjo 18 d.
Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė pareiškėjui 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 18 d (pritaikius senaties terminą netinkamų kalinimo sąlygų vertinimo laikotarpis sutrumpėjo), t. y. apie 15 mėnesių, dėl neįrengtų pertvarų dušuose pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas ir dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė pareiškėjas ir atsakovo atstovas.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Viešojo administravimo subjekto (jo darbuotojų) kaltė nėra viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-745-552/2025; kt.).
Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo atskirų argumentų ir iš esmės galima konstatuoti, kad jis neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl senaties termino taikymo, atmestų reikalavimų dėl neįrengtų persirengimo patalpų bei nepašalinto pelėsio, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nevertins, pasisakys apeliacinių skundų ribose.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, tokiu būdu diskriminuoja pareiškėją, tokiu būdu pažeisdamas Konvencijos 14 straipsnį, mano, kad panašaus pobūdžio bylose priteisiamas koeficientas yra didesnis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aptaria neturtinės žalos kriterijus bei mano, kad teismas netinkamai juos taikė.
Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas į kalinimo įstaigos administraciją dėl dušuose neužtikrinamo privatumo raštu nesikreipė ir nesiskundė. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad dušo įrengimas be pertvarų ar su pertvaromis iš šonų, bet be užuolaidos ar durų iš priekio (t. y. uždarų dušo kabinų nebuvimas) tos pačios lyties asmenims, yra būdingas ir viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų), kariuomenės dušų, įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Taigi, pareiškėjui, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos naudotis dušu, negu likusiai visuomenės daliai. Atsakovo atstovas taip pat laikosi pozicijos, kad pareiškėjas konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Jo pateikto skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.
Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas).Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02); kt.).
Įvertinusi bylos medžiagą, proceso šalių argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje iš esmės nėra ginčo, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 18 d.) įstaigos, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, dušuose nebuvo įrengtos pertvaros. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl privatumo naudojantis dušu yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Taigi, nagrinėjamu atveju naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad tai pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Vertinant proceso šalių argumentus dėl neturtinės žalos dydžio (jos nepriteisimo), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardytus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų konkretaus asmens patirtą žalą (žr., pvz., 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-351-575/2023; 2024 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-56-520/2024).
Pirmosios instancijos teismas už patirtus nepatogumus priteisė pareiškėjui 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą, be kita ko, atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į įstaigos psichologus dėl patiriamų emocinių ir dvasinių kančių ir neigiamų išgyvenimų, diskomforto, nepatogumų, orumo pažeminimo, kuriuos galimai galėjo sukelti nesudarytos tinkamos kalinimo sąlygos laisvės atėmimo vietos įstaigoje, nesikreipė ir dėl to padaręs išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodomi neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs, atkreipęs dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytų pažeidimų (nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu) ir jų sukeltų nepatogumų pobūdį, ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į trukmę (daugiau nei 15 mėnesių nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, kai pagal ginčo metu galiojusią tvarką nuteistiesiems pasinaudoti dušu turėjo būti leidžiama ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o esant sąlygoms, – kasdien), taip pat į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
Atsižvelgusi į anksčiau minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad teismas nevertino aplinkybių, jog pareiškėjas į įstaigą dėl patirtų nepatogumų nesikreipė. Be to, visuma nustatytų aplinkybių teisėjų kolegijai neleidžia sutikti su atsakovo atstovu, kad šiuo atveju būtų pakankamas pažeidimo pripažinimas.
Šiuo atveju teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu atkreipti dėmesį, kad, kaip minėta, visą ginčo laikotarpį pareiškėjas nesikreipė į įstaigą dėl patiriamų nepatogumų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad patiriami neigiami išgyvenimai negalėjo būti itin stiprūs. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas dėl minėtų nepatogumų būtų patyręs ypatingai neigiamas pasekmes (sveikatos sutrikimus ar pan.). Be to, byloje nenustatytą kitų pareiškėjo teisių pažeidimų, kurie sudarytų kumuliatyvinį poveikį, vertinant žalos dydį. Byloje taip pat nėra duomenų, kad buvo sąmoningai siekiama pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima laikyti nesuderinamais su Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintu draudimu (t. y. draudimu asmenį kankinti, žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgtis arba bausti tokiu būdu) ir įvertinti jo prašoma 8 210 Eur suma.
Kita vertus, įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas naudojosi dušu kasdien, ir atsakovo atstovui šių aplinkybių nepaneigus, konstatuotina, kad pažeidimo intensyvumas buvo didesnis ir truko apie 15 mėnesių, todėl neturtinės žalos dydžio įvertinimas 600 Eur suma, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepakankamas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju už patirtus nepatogumus priteistinas 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitos reikšmingos neturtinės žalos dydžiui aplinkybės, pirmosios instancijos teismo iš esmės buvo nustatytos ir įvertintos tinkamai, pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentai tokio teismo vertinimo nepaneigia. Be kita ko, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl diskriminacijos yra deklaratyvaus pobūdžio. Kiti proceso šalių argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, t. y. priteisti jam (pareiškėjui) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos kalėjimų tarnybos, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo A. S. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.