- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-02
- Bylos Nr.
- P-29-463/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00854-2024-9
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Iveta Pelienė, Jolanta Malijauskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. Z.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 60.3.2Sprendimo prieštaravimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Ivetos Pelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1457-442/2025 pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) 2024 m. kovo 21 d. m. sprendimą Nr. (10.1)DV_S-21010 (toliau – ir Skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (18.2E)I-4422 (toliau – ir Valdybos sprendimas); 3) įpareigoti Skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. vasario 29 d. skundą Nr. KA-PR6-9473, kuriuo pareiškėja prašė ir įtraukti į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimo ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) 14.2.1, 14.10, 20.1.1–20.2.5 papunkčius pareiškėjos nurodytus duomenis. Pareiškėja skunde paaiškino, kad ji nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. mokėsi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute. Šiuo laikotarpiu ji gavo pajamas / atlyginimą gavo stipendijos forma, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, taip pat praktikos metalo dirbinių gamybiniame susivienijime „Nemunas“ metu buvo mokamas darbo užmokestis, todėl minimas laikotarpis turėjo būti įtrauktas į socialinio draudimo stažą senatvės pensijai skirti. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos nurodytas mokymosi laikotarpis negali būti prilygintas nė vienam mokymosi laikotarpiui pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 2 priedo 2.4 papunktį, t. y. nei aspirantūrai, nei doktorantūrai, nei klinikinei ordinatūrai (rezidentūrai) ar internatūrai. Minėtas laikotarpis taip pat neatitinka Pensijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-670 patvirtintų Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 1 priedo 32 punkte nustatytos sąlygos, kadangi pareiškėja mokėsi aukštojoje mokykloje, o ne kvalifikacijos įgijimo ar kėlimo kursuose. Mokymasis (studijos) aukštojoje mokykloje negali būti vertinamas kaip mokymasis kvalifikacijos įgijimo kursuose; tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.
II.
Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos mokymosi laikotarpis negalėjo būti prilygintas nė vienam mokymosi laikotarpiui pagal Pensijų įstatymo 2 priedo 2.4 papunktį, t. y. nei aspirantūrai, nei doktorantūrai, nei klinikinei ordinatūrai (rezidentūrai) ar internatūrai, be to, minėtas laikotarpis taip pat neatitinka Nuostatų 1 priedo 32 punkto, kadangi pareiškėja mokėsi aukštojoje mokykloje, o ne kvalifikacijos įgijimo ar kėlimo kursuose. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos nurodomų gamybinių praktikų atitiktį Nuostatų 1 priedo 26 punktui, todėl nesant dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja, mokydamasi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos universitete, atliko apmokamą gamybinę praktiką, nebuvo pagrindo perskaičiuoti jos įgytą stažą. Teismas darė išvadą, kad ginčijami Skyriaus ir Valdybos sprendimai yra priimti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, tinkamai išnagrinėjus faktines aplinkybes bei rašytinius įrodymus, todėl nenustatė pagrindo juos panaikinti ir tenkinti pareiškėjos išvestinį reikalavimą įpareigoti Skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą.
III.
Pareiškėja V. Z. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą, perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir įtraukti į Registrą pareiškėjos nurodytus duomenis.
Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neįsigilino į bylos medžiagą. Pareiškėja pakartojo, kad Skyriaus ir Valdybos sprendimai yra nepagrįsti, kadangi institucijos neįtraukė į Registrą objektyviai žinomų duomenų, t. y. kad 1977 m. rugsėjo 1 d. data yra privalomo valstybinio socialinio draudimo pradžia. Atsakovas neįtraukė laikotarpio, kai pareiškėja gavo pajamas būdama studentė, pirmaeilėse pareigose dirbo kvalifikacijos įgijimo kurse nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d., taip pat pajamų už kasmetines pailgintas atostogas nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. (iš viso – 5 metai ir 13 dienų). Pareiškėjos dirbtą faktinį darbą (įskaitant mokslą) patvirtinta byloje esantis duomenys – įrašas, kad pareiškėja nuo 1977 metų iki 1982 metų buvo studentė.
Atsiliepimas
Atsakovas Skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Skyrius pažymėjo, kad, vadovaujantis teismų praktika, asmenims senatvės pensijos skiriamos ir mokamos pagal Pensijų įstatyme ir Nuostatuose nurodytą teisinį reguliavimą, aktualų asmens teisės į senatvės pensiją įgijimo dieną (pareiškėja senatvės pensijos amžių sukako 2022 m. rugsėjo 1 d.). Pareiškėja mokėsi aukštojoje mokykloje, o ne kvalifikacijos įgijimo ar kėlimo kursuose, todėl ginčo laikotarpis negali būti vertinamas kaip mokymosi laikotarpis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Valdyba nurodė, kad tai, jog pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, subjektyviai kitaip vertina byloje esančius įrodymus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1457-442/2025 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad į bylą pateiktos pareiškėjos darbo knygelės kopijos duomenys nepatvirtina, kad pareiškėja iki darbo metalo gaminių gamybiniame susivienijime „Nemunas“ pradžios (t. y. iki 1982 m. rugsėjo 15 d.) būtų dirbusi. Taip pat Kauno technologijos universiteto 2022 m. balandžio 27 d. pažymoje apie studijas Nr. DV32-168 nurodyta, kad pareiškėja nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. dienine studijų forma studijavo Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Mašinų gamybos fakultete ir 1982 m. liepos 2 d. jai buvo suteikta diplomuoto inžinieriaus mechaniko kvalifikacija bei išduotas diplomas. Pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų apie darbą Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute dieninių studijų metu bei apie darbą po studijų iki 1982 m. rugsėjo 15 d. Kadangi jokie kiti mokymosi laikotarpiai, negu numato Pensijų įstatymo 2 priedo 1.1 punktas ir Nuostatų 1 priedo 32 punktas, t. y. mokymasis kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimosi kursuose, bei Pensijų įstatymo 2 priedo 2.4 punktas, t. y. mokymasis aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje, į stažą neįskaitomi, o mokymasis (studijos) aukštojoje mokykloje negali būti vertinamas kaip mokymasis kvalifikacijos įgijimo kursuose, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamus Skyriaus ir Valdybos sprendimus ir tenkinti išvestinį reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo įtraukti atitinkamus laikotarpius į pensijų socialinio draudimo stažą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu Nr. I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ nutraukė 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Laikotarpiams, prilyginamiems valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, yra skirtas Pensijų įstatymas ir atitinkamas jo normas detalizuojantys Nuostatai, kurie nereikalauja, sprendžiant dėl konkretaus asmens teisės įskaityti tam tikrą laikotarpį į socialinio draudimo stažą, atsižvelgti į buvusios TSRS valdžios priimtus norminius teisės aktus bei kitus to laikmečio teisės šaltinius. Taigi pareiškėjos argumentai, susiję su iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo jos teritorijoje galiojusiu teisiniu reguliavimu, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.
V.
Pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1457-442/2025, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi.
Pareiškėja prašo atnaujinti procesą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu).
Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą iš esmės nurodo, kad paaiškėjo naujų aplinkybių, turinčių esminės reikšmės pareiškėjos teisėms, jog bylą nagrinėję teisėjai neatskleidė bylos esmės, nepateikė argumentų ir teisinių motyvų, netinkamai vertino byloje pareiškėjos pateiktus dokumentus. Pareiškėja taip pat pasisako dėl formalaus proceso, remiasi teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir kitais bendraisiais teisės principais.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Kauno skyrius pateiktame atsiliepime prašo netenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1457-442/2025.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėja teismui pateiktu prašymu dėl proceso atnaujinimo iš esmės siekia tapačių faktinių aplinkybių – paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo, į pensijų socialinio draudimo stažą įtraukiant laikotarpį nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d., kuomet ji mokėsi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute, peržiūrėjimo ir pakartotinio įvertinimo.
Pasak atsakovo, pareiškėjos kartu su prašymu atnaujinti procesą pateikti priedai bei jų vertinimas nėra ir negali būti laikomi naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurių netyrė ir nevertino bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos, kadangi šie dokumentai buvo pateikti ir vertinami nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Pareiškėja V. Z. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1457-442/2025 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą.
Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galbūt neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai (nutartys). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė administraciniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Proceso atnaujinimo pagrindų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, akcentuoja vieną iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principą, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje B. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje S. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje V. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).
Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas (-i) proceso atnaujinimo pagrindas (-ai) leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Be to, proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-6-968/2025; kt.).
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu atnaujinti procesą galima remiantis tik tokiomis naujai paaiškėjusios esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-89-520/2022; kt.).
Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodančiam asmeniui.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A-1457-442/2025, priimdamas 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme išdėstytus argumentus, kuriais ji grindžia proceso atnaujinimo būtinybę, sprendžia, kad pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 30 d. motyvais, apeliacinės instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl ginčo laikotarpių įskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą. Pareiškėja nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, dėl kurių turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai.
Pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą argumentai, grindžiami bendraisiais teisės principais, taip pat negali paneigti apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjos dėstomos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, dėl kurių galėjo būti priimtas kitoks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir kartu teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-10-520/2026, 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-24-602/2025, 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-21-815/2023, 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-94-821/2022, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-1-520/2019 ir kt.).
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu.
Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1457-442/2025.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos V. Z. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1457-442/2025 netenkinti. Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1457-442/2025 pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus Nutartis neskundžiama.