- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-08-19
- Bylos Nr.
- eTA-102-1188/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00787-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Milda Vainienė, Egidijus Šileikis (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas
- Pareiškėjas
- PRS1
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Šileikio (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovams Lietuvos kalėjimų tarnybai, Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajam kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Pravieniškių 1-ojo kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas) viršininko 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. SN-22-1035 „Dėl smilkalų įsigijimo“ (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Tarnybos 2024 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 2S-2182 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas 2); 3) įpareigoti Tarnybą sudaryti sąlygas įsigyti ir naudoti religinėms apeigoms atlikti smilkalus; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Kalėjimo viršininkui 2024 m. balandžio 2 d. pateikė prašymą sudaryti jam sąlygas gauti iš / į įstaigą pas jį atvykusių asmenų arba siuntiniu smilkalų religinėms apeigoms atlikti. Kalėjimo viršininkas Sprendime 1 nurodė, kad smilkalų įsigijimas nenumatytas, todėl tokių daiktų netikslinga leisti įsigyti ir turėti. Pareiškėjas tvirtino, kad jis smilkalų gali turėti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 42.5.2 ir 156 punktus, kadangi nuteistieji gali turėti smulkius asmeninius daiktus, susijusius su religinių apeigų atlikimu. Be to, Taisyklėse įtvirtinti daiktų sąrašai nėra baigtiniai, pareiškėjas smilkalų kitu daiktu negali pakeisti.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas dėl Sprendimo 1 kreipėsi į Tarnybą, kuri Sprendimu 2 jo skundą atmetė, kadangi pareiškėjas nebuvo pateikęs informacijos apie savo tikėjimą bei nėra gauta jokios informacijos apie tai, kad pareiškėjas atlikinėja kokias nors religines apeigas, jose dalyvautų ar jog apeigoms atlikti yra būtini smilkalai. Pažymėtina, kad pareiškėjas neturi pareigos kalėjimo administracijai atskleisti savo tikėjimo, taip pat nėra pagrindo manyti, kad tikėjimo atskleidimas šiuo atveju yra reikšmingas ir būtinas. Įkalinimo įstaigoje nėra įrengtos koplyčios, todėl pareiškėjui tenka apeigas atlikti savo gyvenamojoje patalpoje. Dėl šios priežasties pareiškėjas informacijos apie savo tikėjimą ir nepateikė Tarnybai. Pareiškėjui smilkalai būtini atitinkamai dvasinei aurai sudaryti; smilkalų kvapas, rūkstami dūmai, suteikia pagarbą Dievui bei leidžia lengviau pajausti dvasinę aurą, kurioje yra meldžiamasi Dievui, bei atlikti tolimesnes religines apeigas. Todėl pareiškėjui nepagrįstai yra ribojamas smilkalų įsigijimas ir jų naudojimas dvasinėms apeigoms atlikti. Atkreiptinas dėmesys, kad įkalinimo įstaigos parduotuvės kainoraštyje tarp „kitų prekių“, kodu Nr. 8590109200002, yra prekiaujama smilkalų stoveliu, tačiau pačių smilkalų nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas patyrė didelius dvasinius nepatogumus, dvasinius ir emocinius išgyvenimus, todėl, pareiškėjo teigimu, atsirado pagrindas atlyginti patirtą neturinę žalą, kurią pareiškėjas vertina 3 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Tarnyba paaiškino, kad Kalėjimo administracija neturėjo pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymą tuo aspektu, kiek prašomi įsigyti smilkalai reikalingi religinėms apeigoms atlikti. Pats pareiškėjas neįvardijo, kokį tikėjimą išpažįsta, ir tik abstrakčiai nurodė, jog jie reikalingi religinių apeigų atlikimui. Smilkalai nėra įtraukti į reglamentuotą baigtinį nuteistiesiems galimų perduoti daiktų sąrašą, todėl jų perduoti negalima, smilkalai taip pat nėra numatyti Taisyklėse bei kalinimo įstaigos parduotuvės kainoraštyje – prekių sąraše nėra nurodytų nei smilkalų stovelio, nei pačių smilkalų, kaip galimos įsigyti prekės, todėl pareiškėjas jų negali įsigyti. Kalėjime sudaryta galimybė nuteistiesiems pasimelsti tam pritaikytose patalpose, kuriose pastatyta religinė simbolika (kryžius).
Tarnybos įsitikinimu, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad ginčijami sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, kadangi jie priimti teisėtai, pagrįstai ir nepažeidžiant galiojančių teisės aktų, pateikti nepažeidus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų nuostatų.
Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas savo neva patirtų kančių niekaip nesusieja su skundo dalyku, t. y. nenurodo, kaip negalėjimas turėti smilkalų neva lėmė jo psichologinę būseną ir kaip buvo sukeltos dvasinės kančios, garbės ir orumo pažeminimas. Atsižvelgiant į pareiškėjui diagnozuotus susirgimus, jų dinamiką, Tarnyba teigė, kad pareiškėjo psichinė sveikata pablogėjo ne dėl byloje nurodytų aplinkybių, o dėl tolimos praeities veiksnių. Taigi, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus turi būti laikomi jo subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinei žalai atsirasti. Įkalinimo įstaigos pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė, nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl įkalinimo įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Tarnybos įsitikinimu, nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų; nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, įpareigojo Tarnybą (Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą) pareiškėjo 2024 m. balandžio 2 d. prašymą sudaryti sąlygas gauti smilkalų religinėms apeigoms atlikti nagrinėti iš naujo, priimant teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.
Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2024 m. balandžio 2 d. pateikė prašymą Kalėjimo administracijai, kuriame prašė sudaryti sąlygas gauti iš aplankyti atvykusių asmenų arba siuntiniu smilkalų religinėms apeigoms atlikti, kadangi pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Taisyklių 42.5.2 bei 156 punktais, tokius daiktus jis gali gauti ir turėti. Kalėjimas 2024 m. balandžio 11 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo pareiškėjo prašymą dėl smilkalų turėjimo atmetė. Sprendime 1, be kita ko, nurodyta, kad smilkalų įsigijimas nenumatytas Taisyklėse, todėl tokių daiktų netikslinga leisti įsigyti ir turėti.
Pareiškėjas 2024 m. balandžio 15 d. pateikė skundą Tarnybai dėl Sprendimo 1 teisėtumo ir pagrįstumo. Tarnyba Sprendimu 2, pareiškėjo prašymą atmetė. Sprendime 2, be kita ko, nurodyta, kad pagal Taisyklių 42.5.2 papunktį nuteistieji, bausmę atliekantys lengvojoje ir paprastojoje grupėse turi teisę įsigyti ir turėti: vokų, pašto ženklų, proginių atvirukų, nuotraukų, asmeninių užrašų ir kitų smulkių asmeninių daiktų, religinės simbolikos, kalendorių, knygų, laiškų, žurnalų, laikraščių ir kitų periodinių leidinių (išskyrus leidinius, kuriuose propaguojamas smurtas ar žiaurumas, taip pat pornografinius leidinius), rašymo popieriaus, sąsiuvinių ir rašymo reikmenų“. Pagal Taisyklių 154 punktą laisvės atėmimo vietų įstaiga užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka bei pagal 156 punktą, vykstant religinėms apeigoms suimtieji ir nuteistieji su savimi gali turėti smulkių asmeninių daiktų, susijusių su religinių apeigų atlikimu. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, Sprendime 2 nurodyta, kad pareiškėjas nėra pateikęs informacijos apie savo tikėjimą bei nėra jokios informacijos apie tai, jog jis atlikinėtų kokias nors konkrečias religines apeigas ar jose dalyvautų. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė informacijos, kokioms konkrečioms religinėms apeigoms atlikti jam yra būtini smilkalai. Sprendime 2 Tarnyba pabrėžė, kad galiojančiuose teisės aktuose nėra numatyta, jog smilkalai yra būtinas atributas tenkinti su religija susijusius poreikius arba religinė simbolika. Taip pat smilkalai nėra laikytini asmeniniu daiktu Taisyklių nuostatų prasme, o pagal Taisyklių 156 punkto nuostatas, vykstant religinėms apeigoms, nuteistieji gali turėti tik jiems kitomis Taisyklių nuostatomis leistinus turėti daiktus. Atsižvelgiant į tai, Sprendime 2 Tarnyba padarė išvadą, kad Sprendimas 1 yra teisėtas ir pagrįstas, parengtas pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, o pareiškėjo prašymas išnagrinėtas tinkamai, nagrinėti jį iš naujo nėra jokio pagrindo, t. y. pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsniu, pažymėjo, kad pagal BVK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas nuteistieji, atsižvelgiant į bausmės atlikimo vietos tipą ir grupę, kurioje yra laikomi, turi teisę bausmės atlikimo vietoje turėti asmeninių daiktų, kurių jie gali įsigyti arba gauti perduodamų. Bausmės atlikimo vietose nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašus, daiktų kiekį ir bendrą masę nustato teisingumo ministras (BVK 38 straipsnio 1 dalis).
Teismas analizavo Taisyklėse įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyti suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiami įsigyti ir turėti asmeniniai daiktai, jų kiekis ir bendra masė (Taisyklių VII skyrius, 43 p.). Buvo atkreiptas dėmesys, jog Taisyklėse iš esmės nėra įtvirtinta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti laisvės atėmimo vietų įstaigoje smilkalų, tačiau pagal Taisyklių 156 punktą, vykstant religinėms apeigoms suimtieji ir nuteistieji su savimi gali turėti smulkių asmeninių daiktų, susijusių su religinių apeigų atlikimu. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas akcentavo, kad Taisyklių 42 punkte įtvirtintas leidžiamų turėti daiktų sąrašas nėra baigtinis (žr., pvz., 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2020).
Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad nuteistųjų kalinimas paprastai yra susijęs su tam tikrais sunkumais ir ribojimais, tačiau kalinimo metu nuteistieji nepraranda savo teisių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad nuteistiesiems turi būti užtikrintos visos Konvencijoje garantuojamos teisės ir laisvės. Įkalinimo aplinkybės, ypač susijusios su saugumu ir nusikaltimų prevencija, pateisina tų teisių apribojimus, tačiau bet koks apribojimas kiekvienu atveju turi būti pagrįstas ir būtinas demokratinėje visuomenėje; valstybės gali nustatyti tam tikrus reikalavimus, kokius daiktus nuteistieji gali turėti, tačiau pabrėžė, kad tokiais reikalavimais (tam tikrais draudimais) turi būti siekiama teisėto tikslo.
Teismo vertinimu, pareiškėjas savo prašymą leisti sudaryti sąlygas gauti smilkalų iš aplankyti atvykusių asmenų arba siuntiniu siejo su religinių apeigų atlikimu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas išpažįsta stačiatikių tikėjimą. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad nors galimybė nuteistajam turėti smilkalų Taisyklėse eksplicitiškai nėra nustatyta, tačiau leidžiamų turėti daiktų sąrašas nėra baigtinis. Įvertinęs Taisyklių 42 punkte nurodytų nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašą, Taisyklių 156 punktą bei tai, kad pareiškėjui smilkalai reikalingi tik religinėms apeigoms atlikti, teismas nurodė, jog prašomų įsigyti smilkalų pagal jų paskirtį pareiškėjas kitais minėtame sąraše konkrečiai nurodytais analogiško ar panašaus pobūdžio daiktais pakeisti negali, todėl darė išvadą, kad sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo leisti įsigyti smilkalų (absoliutus draudimas) turėjo būti pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis, nurodant priežastį (teisėtą tikslą), dėl kurios buvo būtina riboti pareiškėjo teisę įsigyti aptariamą daiktą (smilkalus).
Teismo vertinimu, Kalėjimo viršininkas Sprendime 1 tik formaliai nurodė, kad smilkalų įsigijimas nenumatytas Taisyklėse, todėl tokių daiktų netikslinga leisti įsigyti ir turėti, o Tarnyba Sprendime 2 iš esmės taip pat jokių objektyvią tokio ribojimo būtinybę pagrindžiančių argumentų nenurodė, t. y. apsiribojo tik abstrakčiu teiginiu bei pakartojo Kalėjimo argumentus, kad galimybė turėti smilkalus tiesiogiai neįtvirtinta teisės aktuose. Buvo pažymėta, kad Tarnyba dar formaliai nurodė, kad neturi informacijos apie pareiškėjo religiją, ar pareiškėjas atlieka religines apeigas ir pan. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas. Teismas nurodė, kad ir Kalėjimas, ir Tarnyba nagrinėdami pareiškėjo prašymą (ir skundą) veikė kaip viešojo administravimo subjektai, todėl jų priimti sprendimai, kaip individualūs administraciniai aktai turėjo atitikti VAĮ reikalavimus, t. y. juose turėjo būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektai rėmėsi priimdami skundžiamus sprendimus; motyvų išdėstymas turėjo būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Teismas konstatavo, kad šių reikalavimų skundžiami sprendimai neatitinka, o tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai administracinis aktas priimamas visapusiškai neįvertinus skundo pagrindo ir aplinkybių, pažeidžia ne tik viešojo administravimo subjektui VAĮ nustatytas pareigas, bet ir gero administravimo principą.
Pripažinęs, kad Kalėjimas ir Tarnyba tinkamai netyrė ir nevertino pareiškėjo prašymo (ir skundo), teismas darė išvadą, kad tokie veiksmai negali būti laikomi teisėtais ir yra pažeidžiančiais pareigą tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtus individualius administracinius aktus. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas panaikino skundžiamus sprendimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 ir 3 p.) ir nusprendė pareiškėjo prašymą leisti įsigyti ir turėti smilkalų grąžinti Tarnybai (Kalėjimui) nagrinėti iš naujo, priimant teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teismas nurodė, kad šis reikalavimas siejamas su skundžiamais sprendimais, taigi, teismo vertinimu, šis pareiškėjo reikalavimas iš esmės buvo išvestinis. Nurodęs, kad pareiškėjo skundžiami sprendimai panaikinti, tačiau administracinė procedūra dar nėra baigta, t. y. pareiškėjo prašymas perduotas nagrinėti iš naujo, teismas nusprendė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą (ABTĮ 105 str. 1 p.).
III.
Atsakovas Lietuvos kalėjimų tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Tarnyba apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Kalėjimas ir Tarnyba, nagrinėdami pareiškėjo prašymą bei skundą tinkamai šių kreipimųsi netyrė ir nevertino, nesivadovavo VAĮ nuostatomis. Pareiškėjui Kalėjimo Sprendimu 1 buvo aiškiai nurodyti argumentai, kodėl jo Prašymas negali būti tenkintas. Tarnybos Sprendime 2 nurodomi visi teisės aktai, reglamentuojantys nuteistiesiems galimus turėti asmeninius daiktus, apžvelgiama visa turima informacija apie pareiškėjo religijos išpažinimą (pareiškėjas nebuvo pateikęs jokios informacijos apie tai, jog pareiškėjas atlieka kokias nors religines apeigas ar kokį tikėjimą išpažįsta, o savo neva stačiatikybės išpažinimą nurodė tik pirmosios instancijos teismui), paaiškinama religinės atributikos bei asmeninių daiktų samprata, nurodoma sprendimo apskundimo tvarka. Todėl, todėl, Tarnybos įsitikinimu, skundžiami sprendimai atitinka VAĮ reikalavimus ir nėra jokio pagrindo juos panaikinti. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose išnagrinėta kita administracinė byla Nr. eI1-1681-1114/2025 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00766-2024-1), kurioje pagal kito nuteistojo (su kuriuo kartu buvo kalinamas pareiškėjas) skundą buvo nagrinėjamos analogiškos aplinkybės dėl galimybės įsigyti smilkalus bei buvo pateikti analogiški sprendimai dėl nuteistojo prašymo įsigyti smilkalus netenkinimo. Nurodomoje byloje teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Tarnyba pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuluojama praktika (žr. 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-360-662/2022), kurioje pripažinta, kad smilkalų įsigijimas pagal leistiną turėti daiktų sąrašą nėra galimas. Tarnyba taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo EŽTT praktika (žr., pvz. EŽTT 2012 m. sausio 31 d. sprendimą byloje Kovalkovs prieš Latviją), kurioje pripažinta, kad apribojimai naudoti smilkalus buvo pateisinami dėl kitų asmenų laisvių apsaugos; EŽTT taip pat pažymėjo, kad smilkalų deginimas paprastai sukuria stiprų kvapą, kuris nėra malonus visiems ir gali trikdyti kitus kalinius. EŽTT nuomone, kad leidžiamų laikyti kalėjimo kamerose daiktų sąrašo apribojimas, neįtraukiant daiktų (pvz., smilkalų), kurie nėra būtini kalinio religijai išreikšti, yra proporcingas atsakas į būtinybę apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Tarnybos įsitikinimu, pagal teismų praktiką tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais; įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kalėjimo ir Tarnybos sprendimų, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas leisti įsigyti (turėti) smilkalų religinėms pareigoms atlikti, teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos bei procesinių palūkanų priteisimo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Kalėjimo viršininko Sprendimą 1 ir Tarnybos Sprendimą 2 ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą leisti įsigyti ir turėti smilkalų nagrinėti iš naujo. Teismas konstatavo, kad leidžiamų nuteistiesiems turėti daiktų sąrašas nėra baigtinis, Kalėjimas Sprendimu 1 netenkino pareiškėjo prašymo išimtinai formaliu pagrindu, kad smilkalų įsigijimas nenumatytas Taisyklėse, o Tarnyba Sprendime 2 nenurodė jokių objektyvią tokio ribojimo būtinybę pagrindžiančių argumentų. Teismas vertino, kad institucijos pareiškėjo kreipimusis išnagrinėjo formaliai, netyrė jų pagrindo ir aplinkybių.
Tarnyba apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tvirtina, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juose nurodytas aktualus teisinis reguliavimas, pagal kurį smilkalų turėjimas nuteistiesiems nėra numatytas, Tarnybos Sprendime 2 pasisakyta dėl religinės atributikos ir asmeninių daiktų sampratos Taisyklių taikymo prasme, be to, nurodyta, kad pareiškėjas Tarnybai (Kalėjimui) neteikė informacijos apie išpažįstamą religiją, atliekamas konkrečias apeigas ir pan.
Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad Kalėjimo viršininko Sprendimas 1 ir Tarnybos Sprendimas 2 yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti neištyrus pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad, bylos duomenimis, pareiškėjas 2024 m. balandžio 2 d. Kalėjimo viršininkui pateikė prašymą, kuriame, vadovaudamasis Taisyklių 156 straipsniu, prašė sudaryti sąlygas gauti smilkalų religinėms apeigoms atlikti. Kalėjimo viršininkui Sprendimu 1 pareiškėjo prašymo netenkinus (dėl to, kad smilkalų įsigijimas nenumatytas Taisyklėse, todėl netikslinga tokius daiktus leisti įsigyti ir turėti), pareiškėjas su skundu kreipėsi į Tarnybą. Skunde nurodė, kad Kalėjimo viršininkas turėjo jo prašymą tenkinti, kadangi pagal Taisyklių 42.5.2 punktą galimų turėti daiktų sąrašas nėra baigtinis, o pagal Taisyklių 156 punktą nuteistasis gali turėti smulkių asmeninių daiktų religinėms apeigoms atlikti. Skunde pareiškėjas nurodė, kad smilkalai jam būtini atlikti religines apeigas, pagal paskirtį pareiškėjas negali jų pakeisti kitais daiktais, o Kalėjimo administracija nepagrįstai draudžia turėti smilkalus.
Konvencijos 9 straipsnis apibrėžia, kad kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, atliekant apeigas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar jo laikantis (1 d.). Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti apribojama tik tiek, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek tai būtina demokratinėje visuomenėje jos apsaugos interesais, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis įtvirtina, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma (1 d.). Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (4 d.).
BVK 45 straipsnyje nustatyta, kad tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatytu laisvalaikio metu bausmės atlikimo vietoje atlikti religines apeigas (1 d.). Laisvės atėmimo vietų įstaiga privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui (2 d.). Dvasininkus religinėms apeigoms atlikti kviečia laisvės atėmimo vietų įstaiga (3 d.). Religinių apeigų atlikimo bausmės atlikimo vietose tvarką nustato teisingumo ministras (4 d.).
Taisyklių 155 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų įstaiga sudaro sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo vietose. Laisvės atėmimo vietų įstaigoje vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas.
BVK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji, atsižvelgiant į bausmės atlikimo vietos tipą ir grupę, kurioje yra laikomi, turi teisę bausmės atlikimo vietoje turėti asmeninių daiktų, kurių jie gali įsigyti arba gauti perduodamų. Bausmės atlikimo vietose nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašus, daiktų kiekį ir bendrą masę nustato teisingumo ministras.
Įgyvendindamas minėtas BVK nuostatas, teisingumo ministras 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtino Taisykles, kurių VII skyriuje nustatytas suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiami įsigyti ir turėti asmeniniai daiktai, jų kiekis ir bendra masė. Taisyklių 42.5.2 punkte nustatyta, kad lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus nuteistuosius, atliekančius Bausmių vykdymo kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodytą drausminę nuobaudą) laisvės atėmimo vietų įstaigoje leidžiama įsigyti ir turėti kitų daiktų ir reikmenų, be kita ko, vokų, pašto ženklų, proginių atvirukų, nuotraukų, asmeninių užrašų ir kitų smulkių asmeninių daiktų, religinės simbolikos, kalendorių, knygų, laiškų, žurnalų, laikraščių ir kitų periodinių leidinių (išskyrus leidinius, kuriuose propaguojamas smurtas ar žiaurumas, taip pat pornografinius leidinius), rašymo popieriaus, sąsiuvinių ir rašymo reikmenų. Taisyklių 43 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus nuteistuosius, atliekančius Bausmių vykdymo kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodytą drausminę nuobaudą) leidžiama įsigyti ir laisvės atėmimo vietų įstaigoje turėti Taisyklių 42.1.1–42.1.10, 42.1.12, 42.1.17, 42.2, 42.3, 42.4.1, 42.4.3, 42.4.4, 42.4.6, 42.4.7, 42.4.10, 42.4.11 ir 42.5 papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų, taip pat – plaukų džiovintuvą (moterims) ir sausų dribsnių.
Taisyklių 154 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų įstaiga užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Taisyklių 156 punktą, vykstant religinėms apeigoms suimtieji ir nuteistieji su savimi gali turėti smulkių asmeninių daiktų, susijusių su religinių apeigų atlikimu.
Byloje buvo nustatyta, kad Kalėjimo viršininkas Sprendimu 1 pareiškėjo prašymo dėl galimybės turėti smilkalus religinėms pareigoms atlikti netenkino nurodęs, kad smilkalų įsigijimas nėra numatytas Taisyklėse. Pareiškėjo skundą išnagrinėjusi ir jo netenkinusi Tarnyba Sprendime 2 pacitavo Taisyklių nuostatas, nurodė, kad pagal gautus duomenis pareiškėjas kalėjimo darbuotojams nebuvo teikęs informacijos apie savo tikėjimą, apie tai, kad pareiškėjas atlikinėja kokias nors konkrečias religines apeigas ar jose dalyvauja; pareiškėjas nepateikė informacijos, kokioms konkrečioms religinėms apeigoms atlikti jam yra būtini smilkalai. Sprendime 2 dėl Tarnyba pabrėžė, kad galiojančiuose teisės aktuose nėra numatyta, jog smilkalai yra būtinas atributas tenkinti su religija susijusius poreikius arba religinė simbolika. Taip pat smilkalai nėra laikytini asmeniniu daiktu Taisyklių nuostatų prasme, o pagal Taisyklių 156 punkto nuostatas, vykstant religinėms apeigoms, nuteistieji gali turėti tik jiems kitomis Taisyklių nuostatomis leistinus turėti daiktus.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes aptarto teisinio reguliavimo kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad Kalėjimo administracija ir Tarnyba priėmė VAĮ reikalavimų neatitinkančius individualius administracinius aktus, laikytinos nepagrįstomis.
Viešojo administravimo subjekto priimami sprendimai turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1776-1047/2023; ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad administraciniame teisme nagrinėjamos bylos dėl individualaus administracinio akto teisėtumo ribas apibrėžia ne tik pareiškėjo suformuluotas skundo dalykas, bet pirmiausiai procesas, kuris vyko viešojo administravimo institucijoje, kurios sprendimas, veiksmai ar neveikimas yra skundžiami administraciniam teismui, t. y. administraciniame teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia suinteresuoto asmens kreipimasis dėl tam tikro sprendimo priėmimo ir viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas ar atlikti veiksmai. Administracinis teismas sprendžia dėl administracinių sprendimų ar veiksmų teisėtumo atsižvelgdamas į tai, koks prašymas buvo paduotas institucijai ir kokį sprendimą, nagrinėdama jai paduotą prašymą, turėjo teisę priimti institucija, ar priimtas sprendimas atitinka aukštesnės galios teisės aktus, ar šis sprendimas priimtas surinkus pakankamai faktinių duomenų, ar nagrinėjant klausimą nebuvo pažeistos procedūrinės taisyklės, o kartu ir besikreipiančio asmens teisės. Administracinis teismas neturi kompetencijos išspręsti klausimą, kuris nebuvo išnagrinėtas institucijoje, arba priimti administracinį sprendimą, nes byloje yra tikrinamas tik viešojo administravimo subjekto sprendimo, veiksmų ar neveikimo teisėtumas, t. y. vykdoma viešojo administravimo subjekto kontrolė (ABTĮ 3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-704-602/2018).
Nagrinėjamu atveju dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovai netinkamai nagrinėjo pareiškėjo prašymą ir skundą, nesiaiškino visų aplinkybių, pažymėtina, kad pareiškėjas tik lakoniškai nurodė, kad jam reikalingi smilkalai religinėms apeigoms atlikti, o savo kreipimusis grindė Taisyklių aiškinimu (iš dalies paremtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika), kad leidžiamų turėti daiktų (religinės simbolikos, smulkų asmeninių daiktų) sąrašas nėra baigtinis, todėl jo galimybė turėti smilkalų negali būti ribojama. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 45 punktą į prašymą institucija atsako atsižvelgdama į jo turinį. Taigi, pareiškėjui tik lakoniškai nurodžius, kad jam smilkalų reikia religinėms apeigoms atlikti, nebuvo faktinio pagrindo aiškintis su pareiškėjo išpažįstama religija, atliekamomis religinėmis apeigomis susijusias aplinkybes, o pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad atsakovai veikė nesilaikydami VAĮ reikalavimų.
Dėl pareiškėjo akcentuoto Taisyklių 156 punkto, pagal kurį vykstant religinėms apeigoms suimtieji ir nuteistieji su savimi gali turėti smulkių asmeninių daiktų, susijusių su religinių apeigų atlikimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuostata susijusi su suimtųjų ir nuteistųjų teisės tenkinti su religija susijusius poreikius įgyvendinimu, tačiau nenustato leidžiamų turėti (įsigyti) daiktų kategorijų – šiuos daiktus nustato Taisyklių VII skyrius (42–55 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, Taisyklių 42 punkte įtvirtintas nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašas nėra baigtinis (Taisyklių 42.5.2 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems, leidžiama turėti, be kita ko, asmeninių užrašų ir kitų smulkių asmeninių daiktų, religinės simbolikos), tačiau šis aiškinimas nepagrindžia, kad ginčijami sprendimai priimti netinkamai pritaikius teisės aktus ir neįvertinus visų aplinkybių.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalį tikinčiųjų prašymu religinės apeigos atliekamos ligoninėse, socialinio aprūpinimo pensionatuose, laisvės atėmimo vietose; apeigų bei kulto ceremonijų atlikimo laikas ir kitos sąlygos suderinamos su minėtų įstaigų vadovybe. Šių įstaigų vadovybė sudaro galimybę atlikti religines apeigas.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas prašyme leisti gauti (turėti) smilkalus nenurodė, kokį tikėjimą išpažįsta, kokioms religinėms apeigoms atlikti jam reikalingi smilkalai ir kodėl smilkalai yra būtini pareiškėjo nurodytam tikslui. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad pagal nustatytas aplinkybes nagrinėjamu atveju smilkalai laikytini religine simbolika, taip pat smulkiu asmeniniu daiktu Taisyklių taikymo prasme. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl religinių apeigų, pamaldų ir pan. organizavimo, dvasininko pakvietimo, sąlygų atlikti religines apeigas naudojant smilkalus sudarymo, o toks prašymas nebuvo tenkintas. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjui, kaip nuteistajam (t. y. specifinį teisinį statusą turinčiam asmeniui), garantuojama teisė į tikėjimo laisvę ir tikėjimo išpažinimą buvo suvaržyta nesudarant galimybės gauti (turėti) smilkalus. Nors byloje ginčijami administraciniai aktai turi motyvavimo trūkumų, tačiau šie trūkumai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra nepagrįsti, neteisėti, o pareiškėjui ribojimas pritaikytas nenurodant reikšmingų priežasčių (teisėto tikslo). Pažymėtina, kad tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitoje ginčo dėl teisės turėti smilkalus klausimu faktinėmis aplinkybėmis itin panašioje administracinėje byloje (žr. 2026 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-83-575/2026).
Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-257-520/2020, tačiau šia teismine praktika, kiek tai susiję su pareiškėjo teise turėti smilkalų religinėms apeigoms atlikti, nebuvo pagrindo vadovautis, kadangi nurodyta byla skiriasi faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, t. y. nurodomoje byloje buvo sprendžiama dėl nuteistojo teisės turėti (įsigyti) rašymo mašinėlę, asmeninį antspaudą bei ultravioletinių spindulių žibintuvėlį.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą paliko nenagrinėtą (ABTĮ 105 str. 1 p.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju nenustačius Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį.
Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendimas yra priimtas netinkamai aiškinus ir taikius ginčo teisinius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jis yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas yra atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą tenkinti. Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo PRS1 skundą atmesti. Sprendimas neskundžiamas.