Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. (S.) Y. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. (S.) Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2026 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 26S63743, kuriuo į SIS įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2031 m. kovo 8 d., nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui, Baltarusijos Respublikos piliečiui, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris yra aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas) darbui UAB „NTLab“. Departamentas kreipėsi į VSD dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui įvertinimo ir gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD duomenimis, pareiškėjas dirba Baltarusijos įmonių grupėje „NTLab“ (be kita ko, Lietuvoje veikiančioje šios grupės įmonėje UAB „NTLab“), kuri vykdo veiklą informacinių technologijų ir telekomunikacijų, kitų aukštųjų technologijų sektoriuje; dėl turimų ar praeityje turėtų grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis UAB „NTLab“ pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų (nuo 2026 m. sausio 7 d. UAB „NTLab“ yra uždrausta vykdyti veiklą aukštųjų technologijų srityje); UAB „NTLab“ turi ryšių su Rusijos ir Baltarusijos aukštųjų technologijų sektoriuje veikiančiomis, buvusiai „NTLab“ grupei priklausiusiomis įmonėmis, kurios remia Rusijos ir Baltarusijos karo pramonę, vysto ir testuoja palydovinei navigacijai skirtas mikroschemas, pritaikomas karo pramonėje, todėl pareiškėjo darbas Baltarusijos strateginiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų; Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos, strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas; tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas įmonių grupėje „NTLab“, turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, dėl to kyla grėsmė, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo; VSD taip pat pateikė duomenis, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti su juo kontaktus.

Departamentas, atsižvelgdamas į VSD pateiktą išvadą, įvertinęs individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes (pareiškėjas nuo 2026 m. sausio 9 d. nebedirba UAB „NTLab“; pareiškėjo šeimos nariams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ir jie 2026 m. sausio 10 d. išvyko atgal į Baltarusiją; pareiškėjo ryšiai su kilmės šalimi nėra nutrūkę; pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvoje ir kt. aplinkybes), 2026 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 26S45831 panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo).

Departamentas 2026 m. kovo 9 d. priėmė sprendimą Nr. 26S57043, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi (asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui), uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2026 m. kovo 9 d. iki 2031 m. kovo 8 d. (Sprendimas dėl draudimo atvykti).

Departamento Sprendimai dėl Leidimo panaikinimo ir draudimo atvykti teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo ginčyti, todėl yra galiojantys.

Departamentas 2026 m. kovo 20 d. priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą Nr. 26S63743, kuriuo įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2031 m. kovo 8 d. (Sprendimas dėl įtraukimo į SIS). Departamentas minėtą sprendimą priėmė, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo atvykimas į Lietuvą, buvimas ar gyvenimas joje kelia grėsmę valstybės saugumui, į tai, kad VSD turimais duomenimis, Baltarusijos įmonių grupė „NTLab“ planuoja savo įmonių veiklą ir darbuotojus, taip pat ir Lietuvoje veikusios įmonės UAB „NTLab“ darbuotojus, perkelti į Lenkijos Respubliką, todėl, tikėtina, kad tokiu būdu Baltarusijos įmonių grupė „NTLab“, veikdama Europos Sąjungos teritorijoje, toliau rems Rusijos ir Baltarusijos karo pramonę, vystys palydovinei navigacijai skirtas mikroschemas, pritaikomas karo pramonėje, dėl to, siekiant užtikrinti saugumą Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos bei saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, yra pagrindas įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos ir Šengeno valstybių teritorijoje.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus, pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas ir siekdama visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti bylą, nutaria pridėti prie bylos medžiagos pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus.

Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ši pareiga negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik Departamento Sprendimų dėl Leidimo panaikinimo ir draudimo atvykti teisėtumą, tačiau nevertino šioje byloje ginčijamo Sprendimo dėl įtraukimo į SIS pagrįstumo ir teisėtumo ar nepateikė motyvų dėl esminių pareiškėjo skundo argumentų. Departamentas ginčijamame Sprendime buvo nurodęs, kad VSD pareiškėją pripažino keliančiu grėsmę valstybės saugumui, taip pat ir pareiškėjas skunde buvo nurodęs argumentus, jog, jo vertinimu, nustatyta galima grėsmė valstybės saugumui nėra įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų pakankamai reali ir akivaizdi, nepateikta jokios informacijos apie paties pareiškėjo veiksmus, nepateiktas apribojimo ir Šengeno susitarimo siekiamų tikslų proporcingumo vertinimas, todėl tai, jog pirmosios instancijos teismas sprendime akcentavo aplinkybes ir teisinį reguliavimą, susijusį su sprendimais dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas (vertino ne tą administracinį aktą, dėl kurio buvo kreiptasi į teismą), neatskleidė bylos esmės ir neįvykdė pareigos priimti motyvuotą sprendimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje ginčijamą administracinį aktą ir pareiškėjo keliamus klausimus, pakankami detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja SIS reglamentas ir Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės).

Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (SIS). Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimo motyvai dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo pagrįsti individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio (pareiškėjo) asmeninių aplinkybių bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinių vertinimą. Byloje pateikti duomenys (Departamento Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo ir Sprendimas dėl draudimo atvyki, kurie yra galiojantys ir juose nurodyti faktai nėra nuginčyti) patvirtina, kad pareiškėjas, kaip analoginių integrinių grandynų projektavimo inžinierius, 23 metus dirbo Baltarusijos įmonių grupėje „NTLab“, veikiančioje Baltarusijos strateginiame sektoriuje, kuris kontroliuojamas Baltarusijos žvalgybos tarnybų. Pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2026 m. sausio 9 d. UAB „NTLab“, kuriai nuo 2026 m. sausio 7 d. uždrausta vykdyti veiklą aukštųjų technologijų srityje. Nors pareiškėjas nuo 2026 m. sausio 9 d. nebedirba UAB „NTLab“, o nuo 2026 m. balandžio 26 d. nebedirba ir „NTLab-Dizainas“ (pakeistas pavadinimas į „MicroDesign“), tačiau šios aplinkybės savaime nepatvirtina, kad pareiškėjo ryšiai (ne vien tik darbo santykiai) su „NTLab“ įmonių grupe yra nutrūkę ir nebeatsinaujins.

Departamentas Sprendimą įtraukti pareiškėjo duomenis į SIS priėmė, turėdamas duomenų, kad Baltarusijos įmonių grupė „NTLab“ planuoja savo įmonių veiklą ir darbuotojus, taip pat ir Lietuvoje veikusios įmonės UAB „NTLab“ darbuotojus, perkelti į Lenkijos Respubliką, kurioje veikdama, tikėtina, ir toliau rems Rusijos ir Baltarusijos karo pramonę. Pareiškėjas nurodė, kad jis šiuo metu gyvena Lenkijoje, ir nors pareiškėjas teikė duomenis, jog jis yra sudaręs darbo sutartį su Lenkijos įmone (duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė nepašalina prielaidos, jog įmonių grupei „NTLab“ savo veiklą perkėlus į Lenkiją, pareiškėjas gali atnaujinti su šia įmone darbo santykius.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, o tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Įmonės veika, kuria remiama Rusijos ir Baltarusijos karo pramonė, ir prisidėjimas prie šios veiklos savo darbu ar žiniomis, negali būti vertinami izoliuotai nuo dabartinės geopolitinės situacijos, kuriai būdingas ilgalaikis ir sisteminis Rusijos ir Baltarusijos priešiškumas Europos Sąjungai, hibridinių grėsmių naudojimas, sankcijų apėjimo schemų plėtojimas ir trečiųjų šalių bei atskirų asmenų pasitelkimas šiems tikslams įgyvendinti, nes tai yra susiję su dabartinėmis grėsmėmis Europos Sąjungos saugumui. Pareiškėjo ilgametė veikla (darbas) įmonių grupėje „NTLab“ atskleidžia ilgalaikį elgesio modelį, rodantį jo pasirengimą veikti prieš Europos Sąjungos bendrus saugumo interesus (savo darbu prisidėti prie Rusijos ir Baltarusijos karo pramonės stiprinimo, kai Rusijos ir Baltarusijos vykdoma agresyvi užsienio politika kelia grėsmę ES saugumui). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nustatytos aplinkybės yra pakankamai adekvačios, atitinkamos ir svarbios, kaip tai yra numatyta SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalyje, jog dėl pareiškėjo būtų įvestas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal SIS Reglamento 27 straipsnį, jei valstybė narė svarsto galimybę išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsti to leidimo ar vizos galiojimą trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio kita valstybė narė yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, o galutinį sprendimą, ar išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą trečiosios šalies piliečiui, priima išduodančioji valstybė narė. Šiuo atveju Lenkija, kurioje pareiškėjas šiuo metu gyvena, ar kita ES šalis, kurioje pareiškėjas nuspręstų apsigyventi, nėra varžoma Lietuvos įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą, o priešingai – Lietuva, kitai ES šaliai priėmus sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą gyventi arba nacionalinę vizą, turėtų pareigą įvestą perspėjimą pašalinti (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2055-575/2025; 2025 m. spalio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2631-602/2025; 2026 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2044-822/2026).

Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Sprendimas dėl įtraukimo į SIS yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis tiek VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, tiek proporcingumo principą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pritaikytas apribojimas laikytinas proporcingu šioje individualioje situacijoje ir būtinu Europos Sąjungos saugumo interesams užtikrinti.

Teisėjų kolegija nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo atsakovui Spendimo priėmimo administracinės procedūros metu neišklausius pareiškėjo (nesuteikus jam ar jo darbdaviui galimybės pateikti paaiškinimus ir įrodymus). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad teisė būti išklausytam nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; kt.).

Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-904-968/2024).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija atsakovo nustatytų esminių faktinių aplinkybių (t. y. kad jis 2003–2007 metais dirbo „NTLab“, 2007–2019 metais – „NTLab-Sistemos“, nuo 2019 metų – „NTLab-Dizainas“ ir dėl savo ryšių su „NTLab“ grupei priklausančiomis įmonėmis, kurios remia Rusijos ir Baltarusijos karo pramonę, pareiškėjas VSD buvo pripažintas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui ir tuo pagrindu jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje bei uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas perspėjimas į SIS), o savo teisės būti išklausytam pažeidimą grindžia tuo, kad, atsakovui jo neapklausus prieš priimant Sprendimą, jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir įrodymus, paneigiančius atsakovo išvadą dėl būtinumo apriboti pareiškėjui galimybę atvykti į Šengeno valstybes. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas dėl pareiškėjo yra priėmęs tris procesinius sprendimus – Sprendimą dėl Leidimo panaikinimo, Sprendimą dėl draudimo atvykti ir Sprendimą dėl įtraukimo į SIS. Atsakovui priimant Sprendimą dėl Leidimo panaikinimo, kuriame buvo konstatuotos aplinkybės dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui ir kuriomis buvo vadovautasi priimant kitus, su pareiškėju susijusius, sprendimus, pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, susijusius su jo darbu įmonėse „NTLab“, „NTLab-Sistemos“, „NTLab-Dizainas“, UAB „NTLab“, t. y. aplinkybes dėl darbo pasirinkimo, darbo santykių nutraukimo priežasčių, darbo funkcijų ir pan. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo ir pateikė atsakovui paaiškinimus. Tai, kad pareiškėjas kitaip vertina savo pateiktų duomenų teisinę reikšmę, nepaneigia atsakovo padarytų išvadų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką ir nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nebuvo pažeistos pagrindinės administravimo procedūros (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą kreiptis į ESTT, prašant atsakyti į klausimus: 1) ar SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant gali būti įvedamas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą? 2) ar SIS reglamentas suteikia valstybės narės institucijai teisę vertinti grėsmę kitos valstybės narės nacionaliniam saugumui? 3) ar asmens grėsmė nacionaliniam saugumui SIS reglamento taikymo tikslu gali būti kildinama iš nustatytos įmonės, kurioje asmuo praeityje dirbo inžinieriumi, keliamos grėsmės? Pareiškėjo teigimu, abejonių dėl iškeltų klausimų neišsklaido esama ESTT jurisprudencija.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pažymi, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad vien tai, jog nėra priimta ESTT sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. To paties straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Pažymėtina, jog kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017).

Nurodytos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020). Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos kreiptis į ESTT (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėta nagrinėjama byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taip pat tinkamai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. (S.) Y. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.