Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Latvelės ir Jadvygos Mardosevič,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Statom parduodam“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Modernūs namai“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Statom parduodam“ dėl atsisakymo duoti sutikimą pripažinimo nepagrįstu ir nuostolių atlyginimo, išvadą teikianti institucija – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

pripažinti atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Statom parduodam“ (buvęs pavadinimas UAB „Mašida“) nesutikimą su ieškovės išrašytomis debetinėmis sąskaitomis faktūromis Nr. DEB001 ir Nr. DEB002 nepagrįstu bei pripažinti ieškovės teisę koreguoti pagal 2023 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigytų sklypų vertes debetinėmis sąskaitomis Nr. DEB001 ir Nr. DEB002 be atsakovės sutikimo;

priteisti ieškovei iš atsakovės 270 663,40 Eur nuostolių atlyginimą už pagal sutartį neįvykdytus įsipareigojimus;

priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines palūkanas už 270 663,40 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad šalys 2022 m. liepos 28 d. sudarė žemės sklypų preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir preliminarioji sutartis), pagal kurią ieškovė iš atsakovės įsipareigojo įsigyti 19 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), už bendrą 390 330,25 Eur kainą. Preliminariosios sutarties 2 punkte šalys susitarė, kad į parduodamo turto kainą jau įskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM). Atsakovė 2023 m. lapkričio 30 d. informavo ieškovę apie būsimo pirkimo–pardavimo dalyko pasikeitimą, t. y. apie dar vieno žemės sklypo ieškovei perdavimą, kurį atsakovė įvardijo kaip vaikų žaidimo aikštelę ir kuris bus perduotas ieškovei nemokamai – kaip dovana. Šalys 2023 m. gruodžio 2 d. sudarė pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir pagrindinė sutartis), pagal kurią ieškovė iš atsakovės įsigijo 20 žemės sklypų už anksčiau preliminariojoje sutartyje sulygtą bendrą 390 330,25 Eur kainą. Pagrindinės sutarties dalykas yra 19 preliminarioje sutartyje nurodytų žemės sklypų, kurių naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, ir atsakovės dovanotas 0,4980 ha ploto žemės sklypas, kurio naudojimo būdas – atskirųjų želdynų teritorijos (pagrindinės sutarties 2.12 papunktis). Pagrindinės sutarties 4.2 papunktyje taip pat nurodyta, kad bendra 390 330,25 Eur daiktų kaina yra galutinė ir apima visus pardavėjos privalomus sumokėti mokesčius, mokėjimus ir rinkliavas (tarp jų pelno, PVM ir pan.), kurie yra ar gali būti taikomi pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu ar bus taikomi nuosavybės teisių į daiktą perėjimo pirkėjai momentu, išskyrus visus su šios sutarties sudarymu susijusius mokesčius ir išlaidas, mokamus notarui.

Ieškovė laikosi pozicijos, kad 19 vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos sklypų apmokestinami PVM, o atskirųjų želdynų teritorijos žemės sklypas PVM neapmokestinamas. Atsakovė, išrašydamas PVM sąskaitą faktūrą pagal pagrindinę sutartį, turėjo pareigą iš visos pagrindinės sutarties kainos išskaičiuoti PVM, išskyrus neatlygintinai arba už simbolinį 1 Eur perleidžiamą atskirųjų želdynų teritorijos sklypą. Tačiau atsakovė sąmoningai sumažino 19 žemės sklypų, skirtų statybai, apmokestinamąją vertę, atitinkamai, ir mokėtiną pardavimo PVM, dalį bendros sutartinės kainos nepagrįstai perkeldama PVM neapmokestinamam ir neatlygintinai perleistam atskirųjų želdynų teritorijos žemės sklypui. Nors tarp ieškovės ir atsakovės 2024 m. pradžioje vyko derybos dėl neteisingai išrašytomis sąskaitomis sukurtos situacijos ištaisymo, tačiau jokio rezultato šiomis derybomis pasiekti nepavyko. Kadangi atsakovė 2023 m. gruodžio 6 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. MAŠ098 ieškovei dovanoto žemės sklypo apmokestinamąją vertę nurodė 287 480,25 Eur, o ne 0 Eur, ieškovė, nesutikdama su atsakovės išrašytoms PVM sąskaitomis faktūromis, 2023 m. gruodžio 31 d. išrašė debetines sąskaitas faktūras Nr. DEB001 ir Nr. DEB002, kuriomis patikslino atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 83 straipsnio 1 dalimi, ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl sutikimo priimti ieškovės išrašytas debetines PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė 2024 m. gegužės 7 d. raštu tokį sutikimą duoti atsisakė.

Ieškovės vertinimu, nesutikdama priimti jos išrašytų debetinių PVM sąskaitų faktūrų, atsakovė piktnaudžiauja savo teisėmis ir siekia ieškovės sąskaita nesąžiningai pasipelnyti, nepagrįstai perkeldama dalį PVM apmokestinamų daiktų kainos šiuo mokesčiu neapmokestinamam daiktui – atskirųjų želdynų teritorijos žemės sklypui, taip sumažindama mokėtiną PVM už turto pardavimą. Pagal atsakovės išrašytą 2023 m. gruodžio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAŠ097, pardavimo PVM, kurį ji privalėtų sumokėti į biudžetą, sudarytų 17 849,93 Eur, o pagal ieškovės 2023 m. gruodžio 31 d. išrašytą debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. DEB002 atsakovės mokėtinas už turto pardavimą PVM didėja 49 893,16 Eur – iki bendros 67 743,09 Eur sumos. Taigi, nesutikdama su ieškovės išrašytomis debetinėmis sąskaitomis, atsakovė nepagrįstai koreguoja sandorio vertę, siekdama išvengti 49 893,16 Eur PVM už turto pardavimą mokėjimo prievolės, ir kartu sutrukdydama ieškovei atskaityti 49 893,16 Eur PVM už ginčo turto įsigijimą. Atsakovės atsisakymas ne tik pažeidžia pagrindinę sutartį, bet ir įpareigojimus, kylančius iš sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principų, tokie jos veiksmai vertintini kaip sąmoningas šalių tarpusavio pasitikėjimo ir sutarties dvasios pažeidimas. Visa tai sudaro pagrindą atsakovės atsisakymą sutikti su debetinėmis sąskaitomis pripažinti neteisėtu, atitinkamai, pripažinti ieškovei teisę koreguoti sandorio atskirų sklypų vertes debetinėmis sąskaitomis be atsakovės sutikimo.

Todėl ieškovė, pasinaudodama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.658 straipsnio 2 dalyje numatyta teise, 2024 m. liepos 8 d. pranešė atsakovei, kad atsisako reikalauti pagrindinės sutarties 2.24 papunktyje numatytų sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir prašo atlyginti dėl sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo padarytus nuostolius, kurių preliminarus dydis yra 214 259,76 Eur. Atsakovė nuostolių neatlygino, o 2024 m. liepos 15 d. pateikė dar vieną pranešimą dėl restruktūrizavimo proceso inicijavimo, jame, be kita ko, išreikšdama ir nesutikimą su ieškovės reikalavimu atlyginti nuostolius bei teigdama, kad sutartinius įsipareigojimus ieškovei ketina įvykdyti, nors kelio įrengimas ir gatvių apšvietimas turėjo būti atlikti iki 2024 m. birželio 1 d., o ežero pakrantės tvarkymas ir vaikų žaidimo aikštelės įrengimas turėjo būti baigti iki 2024 m. liepos 1 d. Atsakovei nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, pažeidžiami ieškovės teisėti lūkesčiai ir interesai, kad bus tinkamai sutvarkyta bendro naudojimo teritorija prie ieškovės įsigytų gyvenamosios paskirties žemės sklypų. Kadangi pagrindinės sutarties 2.24 papunktyje numatyti darbai nebuvo laiku atlikti ir nėra net požymių, kad šie darbai būtų pradėti arba būtų ketinama juos vykdyti, atsakovė pažeidė CK 6.652 straipsnio 2 dalies nuostatas, atitinkamai, taikytinas pagrindinės sutarties 9.4 papunktis, įtvirtinantis nuostolių atlyginimą.

Pasak ieškovės, specialisto 2024 m. rugpjūčio 1 d. pateiktoje konsultacinėje išvadoje ir UAB ,,Traida“ komerciniame pasiūlyme yra įvertinti atsakovės pagal sutarties 2.24 papunktį neatlikti darbai, nustatytos šių darbų rinkos kainos. Dėl atsakovės neįvykdyto sutarties 2.24 papunktyje numatyto įsipareigojimo, susijusio su bendros visam kvartalui transformatorinės įrengimu, pažymėjo, kad akcinė bendrovė (toliau – AB) „Energijos skirstymo operatorius“ pateiktose sąlygose yra nurodžiusi elektros įrenginių prijungimo paslaugos šešiems sklypams vertę – 27 253,31 Eur arba po 4 542,22 Eur kiekvienam sklypui. Nors šių paslaugų dalis yra susijusios ir su elektros prievado iki sklypo atvedimu, o to atlikti atsakovė neįsipareigojo, prijungimo sutarties projekte nurodyta, kad, remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, skaičiuojamas 161,69 Eur įkainis už 1 kW elektros įrenginių leistinos naudoti galios įrengimą ar padidinimą, kas sudaro 2 263,66 Eur vienam objektui už AB „Energijos skirstymo operatorius“ skaičiuojamą 14 kW galingumą. Taigi, visiems 19 statyboms skirtų žemės sklypų ieškovės nuostoliai dėl atsakovės įsipareigojimo atlikti bendro elektros įvado visam kvartalui įrengimą neįvykdymo sudaro 43 009,54 Eur (161,69 Eur x 14 kW x 19 sklypų). Iš viso ieškovės nuostoliai, patirti dėl atsakovės sutartinių įsipareigojimų, numatytų sutarties 2.24 papunktyje, neįvykdymo yra 270 663,40 Eur. Ieškovė taip pat įgijo teisę į procesinių palūkanų priteisimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės 2023 m. gruodžio 31 d. išrašytas debetines sąskaitas faktūras bei atitinkamai pakoreguoti atsakovės išrašytas sąskaitas. Teismas netinkamai vertino įrodymus, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl padarė nepagrįstą prielaidą dėl tikrojo šalių susitarimo turinio. Pagrindinėje sutartyje nurodyta visų perleidžiamų objektų bendra kaina, o ieškovė debetinėmis sąskaitomis siekė pakeisti sandorio kainos paskirstymą tarp atskirų perleidžiamų objektų, ,,žaliosios zonos“ sklypui priskirdama simbolinę 1 Eur vertę ir likusią kainos dalį perkeldama gyvenamosios statybos sklypams, nors toks kainos perskirstymas nenumatytas nei pagrindinėje sutartyje, nei kituose šalių pasirašytuose dokumentuose. Debetine sąskaita faktūra galima koreguoti apskaitos duomenis, bet ji negali pakeisti sandorio turinio ar nustatyti naujų šalių teisių ir pareigų, todėl vien ieškovės išrašytos debetinės sąskaitos savaime nesukuria atsakovei pareigos sutikti su tokiu sandorio vertės perskirstymu.

Ne atsakovė, o ieškovė turėjo įrodyti, kad šalys buvo susitarusios ,,žaliosios zonos“ sklypą perleisti iš esmės neatlygintinai. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tokį susitarimą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kitoks kainos paskirstymas būtų ekonomiškai nelogiškas, grindžiama prielaidomis. Sandorio šalių pasirinkta kainodara gali būti grindžiama įvairiais komerciniais ar investiciniais sumetimais, todėl vien pirmosios instancijos teismo subjektyvus vertinimas dėl ekonominio racionalumo negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti kitokį šalių susitarimo turinį.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas infrastruktūros įrengimo darbų vertę ir, atitinkamai, priteistinų nuostolių dydį, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepašalino esminių prieštaravimų tarp šalių pateiktų įrodymų dėl infrastruktūros įrengimo darbų vertės, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, kritiškai nevertino kai kurių įrodymų. Ieškovė prašė priteisti būsimą žalą, kuri realiai dar nėra patirta, todėl turėjo būti nustatoma, ar būsimos išlaidos yra realiai tikėtinos ir būtinos. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik ieškovės pateikta konsultacine išvada ir komerciniu pasiūlymu, nors pagal atsakovės pateiktus įrodymus reali darbų kaina gali būti žymiai mažesnė. Byloje buvo pateikti skirtingi darbų kainos vertinimai, visgi, egzistuojant ginčui dėl darbų vertės, pirmosios instancijos teismas teisingais pripažino tik ieškovės pateiktus skaičiavimus, nors turėjo vertinti abiejų šalių pateiktus skaičiavimus arba nustatyti nuostolių dydį vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Atsakovės pateiktos sąmatos patikimumo nepaneigia, kad atsakovės sąmatininkas nevertino statybos darbų atitikties teisės aktams ir nebuvo nuvykęs į vietą.

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl priteistinų nuostolių dydžio, neįvertino esminės aplinkybės, kad ginčo sutartyje numatyti atsakovės infrastruktūros įrengimo įsipareigojimai yra suformuluoti itin bendro pobūdžio sąlygomis, nenustatant konkrečių darbų apimties ir kiekių, techninių parametrų ar infrastruktūros įrengimo sprendinių. Kadangi sutarties 2.24 papunktyje įvardyti darbai nurodyti bendriausiais bruožais, reali darbų apimtis ir vertė gali skirtis. Ieškovės pateikti duomenys, pagal kuriuos infrastruktūros įrengimo darbai buvo apskaičiuoti pagal pačios ieškovės pasirinktus techninius sprendinius ir darbų apimtis, nepatvirtina, kad būtent tokios apimties ir kainos darbai būtų būtini sutartinių įsipareigojimų įvykdymui. Tokių darbų kaina gali skirtis priklausomai nuo daugelio reikšmingų aplinkybių, todėl vien ieškovės pasirinktas variantas negali būti laikomas vieninteliu ar privalomu pagal pagrindinę sutartį. Ieškovės pateiktoje konsultacinėje išvadoje pasirinktas infrastruktūros vystymo modelis gali būti žymiai brangesnis nei yra minimaliai būtinas įsipareigojimams įvykdyti.

Vertinant priteistų nuostolių dydį, būtina atsižvelgti į pačio sandorio ekonominę logiką ir šalių sudaryto sandorio tikslą bei turėtus ketinimus. Pirmosios instancijos teismo priteistas nuostolių atlyginimas faktiškai reiškia, kad atsakovė turėtų padengti infrastruktūros įrengimo kaštus, kurie akivaizdžiai viršija ekonomiškai pagrįstą tokių darbų vertę. Todėl priteistas nuostolių atlyginimas yra neproporcingas ir neatitinka civilinės atsakomybės paskirties bei protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar tokios išlaidos yra realiai tikėtinos ir būtinos. Ieškovė nėra patyrusi jokių realių išlaidų infrastruktūros įrengimui, nėra sudariusi rangos sutarčių dėl tokių darbų atlikimo ir nėra pateikusi įrodymų, kad artimiausiu metu ketina šiuos darbus vykdyti. Ieškovės pateikti dokumentai – konsultacinė išvada ir komercinis pasiūlymas – yra tik orientacinio pobūdžio skaičiavimai, kurie nepatvirtina, kad tokio dydžio išlaidos ir bus faktiškai patirtos. Ieškovei priteistas būsimos žalos atlyginimas grindžiama hipotetine infrastruktūros įrengimo darbų verte. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei ne realiai tikėtinų nuostolių kompensaciją, bet galimas maksimalias infrastruktūros įrengimo išlaidas, kurios gali niekada neatsirasti.

Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino atsakovės argumentą, kad ieškovė realiai neketina vykdyti ginčo infrastruktūros įrengimo darbų. Ieškovė šiuo metu ginčo sklypus siūlo parduoti rinkoje, o dalis sklypų jau yra parduota, todėl tai rodo pasikeitusius ieškovės verslo planus ir tai, kad infrastruktūros įrengimas gali nebūti vykdomas. Tokiu atveju ieškovė infrastruktūros įrengimo išlaidų iš viso nepatirtų. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad, ieškovei pardavus sklypus, jų kaina būtų mažesnė dėl neįrengtos infrastruktūros, taip pat grindžiama prielaidomis, ji nepatvirtinta įrodymais apie ginčo sklypų rinkos vertės sumažėjimą dėl infrastruktūros nebuvimo. Nesant įrodymų apie ieškovės infrastruktūros įrengimo išlaidas arba realius nuostolius, šis reikalavimas nepagrįstai buvo patenkintas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai ir išsamiai motyvavo, kodėl ir kokiais argumentais remdamasis patenkina ieškovės ieškinio dalį dėl ieškovės teisės koreguoti pagal sutartį įsigytų sklypų vertes debetinėmis sąskaitomis be atsakovės sutikimo.

Šalių atstovų susirašinėjimas apie žemės sklypo kaip dovanos perdavimą nebuvo pajuokavimas. Atsakovė neįrodė, kad „žaliosios zonos“ sklypo dovanojimas negali būti susitarimu dėl sandorio sąlygų pakeitimo. Susirašinėjimo tekstas yra trumpas ir aiškus, skundžiamame sprendime teisingai įvertintas. Byloje nėra duomenų apie tarimąsi dėl „žaliosios zonos“ sklypo kainos ar dėl priežasčių, kodėl už tą pačią preliminarioje sutartyje numatytą 19 statybai skirtų sklypų kainą buvo parduoti 19 statybai skirtų ir vienas „žaliosios zonos“ sklypas. Nemokumo administratorė atsakovės vardu veikia nuo 2025 m. spalio mėn., 2023 m. vykusiame susirašinėjime ji nedalyvavo.

Nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovė paskirstė sutartyje sulygtos bendros turto kainos dalis jos išrašytose sąskaitose. Atsakovė nepateikė ir įrodymų dėl sklypų vertės nustatymo. Todėl atsakovės įrašyta į sąskaitą kaina už statybai skirtus 19 žemės sklypų (po 447 Eur už arą arba 4 473,68 Eur už sklypą be PVM) pažeistų VMI išvadoje nurodytą reikalavimą, kad pardavimo kaina negali būti mažesnė nei rinkos kaina. Turto vertinime nustatyta rinkos kaina yra 15 000 Eur už vieną statybai skirtą sklypą. Atsakovė bandė apgaule pasisavinti beveik 50 000 Eur PVM, tyčia klaidingai išskirdama vertes išrašytose sąskaitose faktūrose. Nesuprantamas bankroto administratorės bandymas pateisinti buvusio atsakovės vadovo elgesį.

Atsakovė yra bankrutuojanti bendrovė, ieškovė įgys tik finansinį reikalavimą į jokio materialaus turto neturinčią bendrovę. Todėl ieškovė, net ir nesutikdama su reikalavimo dėl transformatorinės išlaidų kaip jos nuostolių kompensavimo atmetimu, šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neskundė. Atsakovės atstovai bylos nagrinėjimo metu teigė, kad planuoja įvykdyti pagrindinės sutarties 2.24 papunkčio įsipareigojimus, dalį jų yra atlikę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįvykdė ir objektyviai nebegalės įvykdyti pagrindinės sutarties 2.24 papunktyje prisiimtų įsipareigojimų, aiškiai ir išsamiai motyvavo, kodėl ir kokiais argumentais remdamasis priteisė būtent tokį žalos atlyginimo dydį.

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 40 punkte išsamiai motyvavo, kodėl laiko pagrįstu reikalavimą dėl būsimų ieškovės nuostolių atlyginimo. Teismų praktikoje nepaneigta galimybė priteisti ir būsimus nuostolius.

Atsakovės argumentai, kuriais ji nurodo, kad jos infrastruktūros įrengimo įsipareigojimai yra suformuluoti itin bendro pobūdžio sąlygomis, nenustatant konkrečių darbų apimties, techninių parametrų ar infrastruktūros įrengimo sprendinių, skundžiamu sprendimu priteistas žalos atlyginimas pagal ieškovės pasirinktus techninius sprendinius ir darbų apimtis, atsakovei pritaikyta neproporcinga atsakomybė, neatitinkanti sandorio ekonominės logikos, nenagrinėtini, nes tai yra naujos aplinkybės, kuriomis atsakovė nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Juo labiau kad ieškovės pateiktoje į bylą specialisto išvadoje yra aiškiai nurodyta, kokiu būdu specialistas parinko darbų apimtis bei darbų techninius parametrus. Šioje išvadoje statybos objektai apskaičiuoti taip, kad juos pastačius būtų įvykdyti privalomi statybą reguliuojančių teisės aktų reikalavimai, detalizuoti kiekiai, atstumai, vienetai ir visi kiti reikalingi parametrai, argumentuota, iš kokių šaltinių ir kaip pasirinkti kiekiai bei techniniai reikalavimai. Atsakovė nepateikia jokių kitokių skaičiavimų, vertinimų ar kitų duomenų, kodėl sandorio logika turėjo būti kitokia. Jeigu pati atsakovė būtų įvykdžiusi pagrindinės sutarties 2.24 papunktyje numatytus darbus, jų atlikimas galėjo kainuoti ir pigiau, nei ieškovei samdant išorinius rangovus. Tokiu atveju atsakovė ir nebūtų patyrusi specialisto išvados lokalinėse sąmatose numatytų išlaidų.

Ieškovės reikalavimas yra nukreiptas į bankrutuojančią bendrovę, todėl, patenkinus ieškinio reikalavimą, būtų pagrindas patvirtinti jį kaip finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas sukels tiesiogines teisines pasekmes bankrutuojančiai bendrovei, t. y. ieškovės reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su atsakovės bankroto procesu. Todėl skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio turi būti pakeista ir ieškovei grąžintas visas sumokėtas 3 005 Eur žyminis mokestis.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė apeliantės 2026 m. balandžio 2 d. kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 1.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, ir turi šį prašymą pagrįsti svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Toks draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (arba sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Tam tikrais išskirtiniais atvejais apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, gali pritaikyti išimtį, bet prieš tai turi įsitikinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise ir ar naujai prašomas priimti įrodymas (įrodymai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nesuformulavo prašymo priimti naują įrodymą, nenurodė, kodėl jai turi būti taikoma išimtis iš bendrojo draudimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, nepagrindė, kokias aplinkybes turėtų patvirtinti ar paneigti prie atsiliepimo pridėtas protokolas. Darytina išvada, kad ieškovė nepagrindė CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymo poreikio, todėl ieškovės pateiktą įrodymą atsisakoma priimti.

Dėl bylos procesinių faktų

Ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl pripažinimo apeliantės nesutikimo su ieškovės išrašytomis debetinėmis sąskaitomis faktūromis nepagrįstu bei ieškovės teisės koreguoti pagal pagrindinę sutartį įsigytų sklypų vertes debetinėmis sąskaitomis be apeliantės sutikimo, nuostolių ir palūkanų priteisimo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Apeliantė (atsakovė) pateikė į nagrinėjamą bylą priešieškinį dėl pagrindinės sutarties pripažinimo nesudaryta ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje 2025 m. kovo 26 d. priimta žodine nutartimi apeliantės priešieškinį atsisakyta priimti.

Apeliantė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su atskiru ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-2619-430/2025 dėl pagrindinės sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo pagrindine sutartimi apeliantės ieškovei parduotiems žemės sklypams. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2619-430/2025 taikė laikinąsias apsaugos priemones ir atliko įrašą viešajame registre, draudžiantį perleisti nuosavybės teises į ieškovės nekilnojamąjį turtą, t. y. ginčo žemės sklypus.

Apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo, teigdama, kad Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-2619-430/2025 išnagrinėjimo rezultatas yra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamos bylos reikalavimų aktualumu ir įgyvendinamumu. Pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi abi civilinės bylos buvo sujungtos, civilinę bylą Nr. e2-2619-430/2025 prijungiant prie nagrinėjamos civilinės bylos, o apeliantės reikalavimai laikomi priešieškiniu. Atitinkamai, apeliantės prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugsėjo 16 d. rezoliucija atmetė, kadangi civilinė byla Nr. e2-2619-430/2025 prijungta prie nagrinėjamos bylos.

Apeliantė nagrinėjamoje byloje 2026 m. sausio 20 d. pateikė prašymą, kuriame ji atsisakė nuo priešieškinio. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 21 d. nutartimi šį prašymą išsprendė: (1) atsisakymą nuo priešieškinio priėmė; (2) nutraukė nagrinėjamos bylos dalį pagal apeliantės priešieškinį, pareikštą ieškovei dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys pagal priešieškinį – notaras L. Ž. ir kredito unija „Neris“; (3) panaikino Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2619-430/2025 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones apeliantės priešieškinio reikalavimams užtikrinti – įrašą viešajame registre, draudžiantį perleisti nuosavybės teises į ieškovei priklausiusį ginčo nekilnojamąjį turtą, t. y. žemės sklypus; (4) priteisė ieškovei iš apeliantės administravimui skirtų lėšų 2 080 Eur bylinėjimosi išlaidas; (5) priteisė trečiajam asmeniui kredito unijai „Neris“ iš apeliantės administravimui skirtų lėšų 1 240,25 Eur bylinėjimosi išlaidas; (6) priteisė trečiajam asmeniui L. Ž. iš apeliantės administravimui skirtų lėšų 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis įsiteisėjo 2026 m. sausio 30 d.

Taigi, nagrinėjamoje byloje skundžiamu pirmosios instancijos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimu buvo išnagrinėta likusi ginčo dalis pagal ieškovės reikalavimus, nurodytus šios nutarties 1 punkte.

Dėl PVM sąskaitų faktūrų ir jas tikslinančių debetinių PVM sąskaitų faktūrų teisingumo

Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kelia netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos ir neteisingo bylos įrodymų įvertinimo klausimą, lėmusį nepagrįstų prielaidų dėl tikrojo šalių susitarimo turinio padarymą ir, atitinkamai, neteisingą teismo išvadą, kad ieškovė turi teisę be apeliantės sutikimo koreguoti apeliantės išrašytas ieškovei PVM sąskaitas faktūras Nr. MAŠ097 ir Nr. MAŠ098 ieškovės išrašytomis debetinėmis sąskaitomis faktūromis Nr. DEB001 ir Nr. DEB002. Apeliantės teigimu, ieškovės debetinėmis sąskaitomis faktūromis buvo pakeistas sandorio kainos paskirstymas, numatytas šalių pasirašytoje pagrindinėje sutartyje.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo yra išplėtota ir nuosekli: bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-469/2025, 29 punktas).

Nagrinėjamoje situacijoje ieškovei teko pareiga įrodyti tokius faktus, kad ji susitarė su apeliante dėl konkrečios kainos už konkretų turtą sumokėjimo, kad su apeliante sudarytus ikisutartinius susitarimus ir sandorį ji yra įvykdžiusi nepažeisdama šiame sandoryje (pagrindinėje sutartyje) nustatytų sąlygų, kad apeliantė ginčijamomis PVM sąskaitomis faktūromis siekė pažeisti (pažeidė) šalių ikisutartinius susitarimus ir sandoryje nustatytas sąlygas, kad būtent ieškovės išrašytos debetinės sąskaitos atitinka sandorio šalių susitarimą ir šio sandorio sąlygas. Apeliantė turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad jos išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis šalių ikisutartiniai susitarimai ir sandorio sąlygos nebuvo pažeisti, kad faktinis pagrindas modifikuoti šias sąskaitas ieškovės pasiūlytu būdu nebuvo susiklostęs ir todėl jos atsisakymas akceptuoti (priimti) debetines sąskaitas yra pagrįstas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, taikydamas CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, įrodomuosius faktus nustatė iš esmės teisingai, nepažeidė ir įrodinėjimo pareigų paskirstymo šalims taisyklės bei bendrojo proceso principo – įrodinėja tas, kas teigia (CPK 12 straipsnis).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2022 m. liepos 28 d. pasirašytos preliminariosios sutarties 1 punkte jos šalys susitarė, kad ieškovė nupirks iš apeliantės 19 kitos paskirties žemės sklypų, šalių įvardytų kaip turtas. Pagal preliminariosios sutarties 2 punktą parduodamo turto kaina yra 390 330,25 Eur, įskaitant PVM. Šiame punkte, be kita ko, nurodyta, kad turto kaina gali būti patikslinta suformavus turtą kaip atskirus turtinius vienetus, pagal nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypų plotą, o tiksli turto kaina nustatoma tokia tvarka: turto (visų suformuotų žemės sklypų) plotas arais dauginamas iš vieno aro kainos, kuri yra 2 050 Eur (į kurią jau yra įskaičiuotas PVM). Preliminariosios sutarties 3 punkte buvo nustatyta, kad ieškovė sumoka apeliantei 195 000 Eur avansą šiame punkte detalizuota tvarka ir terminu, o jo laiku nesumokėjusi, moka netesybas (po 100 Eur už kiekvieną pradelstą dieną). Ginčo dėl to, kad avansas buvo sumokėtas ir, sudarant pagrindinę sutartį, įskaitytas į turto kainą, nekilo, tokią aplinkybę 2025 m. gegužės 20 d. teismo posėdyje patvirtino ir apeliantės atstovas (2025 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 2 val. 10 min. 00 sek. – 2 val. 29 min. 35 sek.).

Pagal preliminariosios sutarties sąlygas (5 punktas) pagrindinė sutartis turėjo būti pasirašyta per 30 dienų po to, kai Nekilnojamojo turto registre turtas bus įregistruotas kaip atskiri turtiniai vienetai, bet ne vėliau kaip iki 2023 m. rugsėjo 1 d. Atskiri nekilnojamieji daiktai (turtiniai vienetai) šiame registre buvo įregistruoti jau suėjus terminui pagrindinei sutarčiai pasirašyti – 2023 m. spalio 10 d. (žr. pagrindinės sutarties 2.2 – 2.21 papunkčiuose nurodytą informaciją), o pati pagrindinė sutartis buvo pasirašyta 2023 m. gruodžio 2 d.

Pagrindinės sutarties 2.1 papunktyje jos dalyku įvardyti 20 žemės sklypų (19 sklypų naudojimo būdas nurodytas kitos paskirties sklypai, o 1 sklypo naudojimo būdas nurodytas atskirųjų želdynų teritorijos; žr. pagrindinės sutarties 2.1.11 ir 2.12 papunkčius). Pagrindinėje sutartyje nurodyta, kad kiekvieno žemės sklypo indeksuota vertė yra 0 Eur, įrašų apie žemės sklypo vertę nėra, o vidutinė rinkos vertė nurodyta nuo 8 870 Eur iki 8 940 Eur. Pagrindinės sutarties 4.1 papunktyje nurodyta bendra visų parduodamų ieškovei daiktų kaina – 390 330,25 Eur, kuri yra galutinė ir apima visus pardavėjos (apeliantės) privalomus sumokėti mokesčius, mokėjimus ir rinkliavas (tarp jų pelno, PVM ir pan.), kurie yra ar gali būti taikomi šios sutarties sudarymo momentu ar bus taikomi nuosavybės teisių į daiktą perėjimo pirkėjai (ieškovei) momentu, išskyrus notarui mokamus su šios sutarties sudarymu susijusius mokesčius bei išlaidas (pagrindinės sutarties 4.2 papunktis). Be kita ko, šalys 4.3 papunktyje aiškiai, neatšaukiamai ir besąlygiškai patvirtino ir garantavo, kad ši galutinė kaina yra nustatyta šalių susitarimu, o pardavėja (apeliantė) įsivertino visas rizikas (įskaitant bet kokią su mokesčiais, taikomais kainai ir (ar) pardavėjos gaunamoms pajamoms (pelnui) už parduodamą turtą riziką); kainą nustatė ir pasiūlė pirkėja (ieškovė), ištyrusi ir įvertinusi rinkos situaciją ir analogiškų nekilnojamojo turto objektų rinkos kainas; nei dėl kainos dydžio, nei dėl bet kokių kitų šios sutarties sąlygų ir nuostatų nėra ir nebuvo jokio suklydimo; nei kainos dydis, nei kitos sąlygos nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, šalių teisių ir interesų, kainos dydis yra sąžiningas ir nė vienai šaliai nesuteikia perdėto pranašumo. Taigi, kaip matyti, nors turto kainai bei jos reikšmei pagrindinėje sutartyje buvo skiriama daug dėmesio, atskirų nekilnojamojo turto objektų kaina (t. y. kiekvieno žemės sklypo kaina atskirai) šalių nebuvo suderėta. Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti, kita vertus, ir ieškovė įrodinėjo analogišką aplinkybę, kad dėl kiekvieno nekilnojamojo daikto kainos atskirai nebuvo susitarta.

Vadinasi, vertinant, kokio turinio PVM sąskaitomis faktūromis turėjo būti įformintas šalių sudarytas sandoris (byloje kilusio šalių ginčo esmė), teisiškai reikšminga yra būtent šalių sulygta turto pardavimo kaina – 390 330,25 Eur, ir susitarimas dėl jos sumokėjimo. Pagrindinės sutarties 5.1 papunktyje buvo nustatyta tokia atsiskaitymo už turtą tvarka: 195 000 Eur pirkėja (ieškovė) prieš pasirašant šią sutartį įmokėjo į pardavėjos (apeliantės) sąskaitą; 127 574,70 Eur pirkėja (ieškovė) įsipareigojo iki 2023 m. gruodžio 30 d. įmokėti į kooperatinės bendrovės Šeimos kredito unijos sąskaitą, padengiant pardavėjos (apeliantės) įsiskolinimą pagal 2022 m. birželio 9 d. kredito sutartį Nr. VER202206-000112, kurios įvykdymo užtikrinimui yra įkeistas šia sutartimi parduodamas daiktas; 67 755,55 Eur pirkėja (ieškovė) įsipareigojo iki 2023 m. gruodžio 30 d. įmokėti į pardavėjos (apeliantės) nurodytą jos vardu atidarytą sąskaitą. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino atsiskaitymo su apeliante faktą, t. y. kad visos pagrindinės sutarties 5.1 papunktyje nurodytos kainos dalys buvo sumokėtos (2025 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 20 min. 53 sek. – 1 val. 21 min. 48 sek.).

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, apeliantė gautos už turtą 390 330,25 Eur kainos neįformino viena PVM sąskaita faktūra, nors tai visiškai būtų atitikę šalių susitarimą dėl kainos, o ją (kainą, kurią reikia apmokėti) savo nuožiūra nurodė dvejose sąskaitose. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. MAŠ097 kiekvieno iš 19 kitos paskirties žemės sklypų pardavimo kaina nurodyta 4 473,68 Eur, PVM suma – 939,47 Eur, suma apmokėti iki 2023 m. gruodžio 6 d. (t. y. parduotų ieškovei 19 žemės sklypų kaina) – 102 849,93 Eur. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. MAŠ098 „žaliosios zonos“ sklypo kaina (kaina apmokėti iki 2023 m. gruodžio 6 d.) nurodyta 287 480,25 Eur, o PVM suma – 0 Eur.

Akivaizdu, kad abi ieškovės ginčijamos sąskaitos faktūros savo turiniu neatitinka nė vieno šalių susitarimo – nei galutinės (ir vienintelės šalių sulygtos) 390 330,25 Eur turto kainos, nei kurios nors atskirai mokėtinos jos dalies (195 000 Eur avansu sumokėtos sumos, 127 574,70 Eur kredito davėjai mokėtinos sumos, 67 755,55 Eur iki 2023 m. gruodžio 30 d. sumokėtinos likusios kainos dalies). Apeliantės atstovas, duodamas paaiškinimus teisme, nurodė, kad buvo išrašytos dvi, o ne viena PVM sąskaitos, nes 19 žemės sklypų yra PVM objektas, o ,,žaliosios zonos“ sklypas nėra PVM objektas; vieno sklypo kaina didesnė nei likusių 19 sklypų nurodyta dėl pačios apeliantės tokio įsivertinimo bendrovės apskaitoje (2025 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 2 val. 29 min. 35 sek. – 2 val. 35 min. 00 sek.).

Todėl nepaisant to, kad abiejų ginčijamų sąskaitų bendra suma atitinka 390 330,25 Eur turto kainą, visgi, atsižvelgiant į skirtingą ieškovei parduoto turto panaudojimo galimybę ir skirtingą tokio turto apmokestinimą, lemiantį ir atitinkamų mokestinių teisių bei pareigų šalims atsiradimą (susigrąžinti, atskaityti ar sumokėti PVM), pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetą teikė būtent šalių susitarimui dėl turto kainos, pripažinęs ieškovei teisę patikslinti PVM sąskaitas faktūras Nr. MAŠ097 ir Nr. MAŠ098. Apeliacinio skundo argumentai kitokios teisėjų kolegijos išvados nesuponuoja. Priešingai nei tvirtina apeliantė, pirmosios instancijos teismas jos skundžiamą sprendimą pagrindė išsamiais ir įtikinamais argumentais, kodėl abi ginčijamas sąskaitas vertina kaip neteisingas ir neatitinkančias šalių susitarimų, pasiektų ikisutartiniuose santykiuose (preliminariojoje sutartyje), derantis dėl pagrindinės sutarties pasirašymo (susirašinėjant) ir joje įtvirtintos šalių valios nemodifikuoti preliminariojoje sutartyje sulygtos bendros turto kainos, nepaisant sutarties dalyko pokyčių – jo papildymo vienu nekilnojamuoju daiktu, lyginant su preliminariąją sutartimi.

Teisėjų kolegija deklaratyviais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, kad apeliantės vadovo T. J. susirašinėjant su ieškovės atstovu prieš pagrindinės sutarties pasirašymą duotas pažadas dovanoti ieškovei 48 arų sklypą (perduoti už dyką) (t. 2, b. l. 163) buvo tik pajuokavimas. Šis pažadas buvo faktiškai realizuotas šalims pasirašius pagrindinę sutartį, nes naujo (papildomo) žemės sklypo pardavimas ieškovei, nepriklausomai nuo jo ploto ar, kaip teigia apeliantė, galbūt egzistuojančios galimybės pakeisti jo naudojimo paskirtį ir taip padidinti rinkos vertę, jokios įtakos sandorio kainai, ieškovės pasiūlytai (pagrindinės sutarties 4.3 papunktis) ir šalių sulygtai dar ikisutartinių santykių metu, nepadarė. Kaip minėta, apeliantė šiame pagrindinės sutarties 4.3 papunktyje garantavo ir 390 330,25 Eur kainos teisingumą, sąžiningumą, neprieštaravimą jos interesams, savo suklydimo dėl kainos nebuvimą, ir, be kita ko, pakankamos derybinės patirties turėjimą.

Apeliantės pozicija, kad ieškovė debetinėmis sąskaitomis siekė pakeisti sandorio kainos paskirstymą tarp atskirų perleidžiamų objektų, ,,žaliosios zonos“ sklypui priskirdama simbolinę 1 Eur vertę ir likusią kainos dalį perkeldama gyvenamosios statybos sklypams, nors toks kainos paskirstymas nenumatytas nei pagrindinėje sutartyje, nei kituose šalių pasirašytuose dokumentuose, yra aiškiai prieštaringa, nes draudimą paskirstyti kainą ji siekia taikyti tik ieškovei, prieš tai pati savo nuožiūra ir jai vienai priimtinu būdu paskirsčiusi šalių suderėtą kainą, nors toks paskirstymas taip pat nebuvo numatytas sutartyje.

Stokoja faktinio pagrįstumo ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad ne apeliantė, o ieškovė turėjo įrodyti šalių susitarimą dėl neatlygintinio ,,žaliosios zonos“ sklypo jai perleidimo ir to neįrodė. Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad tokio susitarimo sudarymą patvirtina visiškai aiškiai užfiksuotas apeliantės atstovo pasiūlymas, kuriuo pirmosios instancijos teismas neabejotinai galėjo remtis kaip leistinu rašytiniu įrodymu (CPK 177 straipsnio 1–2 dalys). Apeliantės atstovas, atsakydamas į ieškovės atstovo klausimą, ar pagrindinėje sutartyje yra pakeitimų, nurodė: ,,Tik vienas, kad aš duosiu tau papildomą žemės sklypą vaikų aikštelei ir kitiems dalykams. 48 arai. Kadangi šitas sklypas yra tavo teritorijoje. Ir kiti ten nevaikščios. Už dyką. Dovana.“ (t. 2, b. l. 163). Tokį faktą (neatlygintinį perleidimą) taip pat įrodo ir kiti bylos įrodymai (šalių paaiškinimai, sudarytų preliminariosios ir pagrindinės sutarčių sąlygų, susijusių su kaina, palyginimas, šalių preliminariojoje sutartyje deklaruotas susitarimas dėl būsimo pirkinio – žemės sklypų vieno aro kainos ir rašytiniai įrodymai apie turto rinkos vertę, kurių apeliantės išrašytose sąskaitose įrašyti duomenys neatitinka). Ir priešingai, apeliantės išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. MAŠ098 nurodytos „žaliosios zonos“ sklypo pardavimo kainos (287 480,25 Eur) teisingumo nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos įrodymai, išskyrus apeliantės teiginius. Toks pagrindinės sutarties turinio aiškinimas, kokį iš esmės pateikia apeliantė (,,žaliosios zonos“ sklypo kaina yra 287 480,25 Eur, o likusių 19 statybų paskirties žemės sklypų kaina yra 102 849,93 Eur), suponuotų tai, kad ,,žaliosios zonos“ sklypas perleistas už beveik visą pagrindinės sutarties kainą, nors dėl tokios pačios kainos už 19 žemės sklypų šalys buvo susitarusios preliminarioje sutartyje. Toks pagrindinės sutarties aiškinimas neatitinka tikrosios šalių valios, šalims sudarius preliminariąją sutartį, o po to ir pagrindinę sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kainos paskirstymą įvertino taip pat ir ekonominės logikos aspektu. Apeliantės kritika tokiam įvertinimui pripažintina nepagrįsta.

Kita vertus, pagrįstai pripažinęs ieškovei teisę be apeliantės sutikimo patikslinti PVM sąskaitas faktūras debetinėmis sąskaitomis (teisėjų kolegijos vertinimu, šio ieškovės reikalavimo dalis pripažinti apeliantės nesutikimą su ieškovės išrašytomis debetinėmis sąskaitomis faktūromis nepagrįstu yra perteklinis ir savaime jokių teisinių padarinių nesukuria, todėl negali būti ir ieškinio dalyku), pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas debetinių sąskaitų turinį. Kaip matyti, ieškovės 2023m. gruodžio 31 d. išrašyta debetine PVM sąskaita faktūra Nr. 001 yra tikslinama 2023 m. gruodžio 6 d. apeliantės išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. MAŠ098 (dėl turto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žr. pagrindinės sutarties 2.12 papunktį: 04980 ha ploto žemės sklypas; naudojimo būdas – atskirų želdynų teritorijos), patikslinant, kad šio žemės sklypo kaina yra ne PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas dydis, t. y. 287 479,32 Eur, bet ta pati suma ir kartu jo apmokestinamoji vertė su minuso ženklu, t. y. –287 479,25 Eur, o mokėtinas PVM – 0. Antrąja ieškovės 2023 m. gruodžio 31 d. išrašyta debetine PVM sąskaita faktūra Nr. 002 yra tikslinama apeliantės 2023 m. gruodžio 6 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. MAŠ097, debetinės sąskaitos pastaboje nurodant, kad tai „Galutinės kainos koregavimas („išlyginimas“) atliekamas 19-o sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), apmokestinamąją vertę be PVM sumažinant 9,31 Eur“. Debetinėje sąskaitoje Nr. 002 bendra 19 žemės sklypų apmokestinamoji vertė nurodyta 237 586,16 Eur, PVM suma – 49 893,16 Eur, o bendra visų šių sklypų kaina – 287 479,32 Eur (t. y. vietoje sąskaitoje Nr. MAŠ097 įrašytos 102 849,93 Eur visų šių sklypų kainos).

Vadinasi, ieškovė dviem jos išrašytomis debetinėmis PVM sąskaitomis faktūromis, kurių bendra suma yra 287 479,32 Eur (287 479,32 Eur + 0), patikslino dvi apeliantės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 390 329,25 Eur (287 479,32 Eur + 102 849,93 Eur). Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, kad PVM sąskaitų faktūrų tikslinimo poreikį lėmė tai, kad jos buvo išrašytos neatsižvelgiant į sandorio kainą (2025 m. gegužės 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 37 min. 43 sek. – 1 val. 39 min. 20 sek.). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kodėl po ieškovės atlikto turto kainos patikslinimo jos išrašytose debetinėse sąskaitose nurodyta bendra 20 žemės sklypų kaina neatitinka sandoryje (pagrindinėje sutartyje) ir taisomose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos 390 329,25 Eur kainos. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pripažinęs ieškovei UAB „Modernūs namai“ teisę koreguoti pagal sutartį įsigytų sklypų vertes 2023 m. gruodžio 31 d. debetinėmis sąskaitomis Nr. DEB001 ir Nr. DEB002 be atsakovės BUAB „Statom parduodam“ sutikimo, į tokią aplinkybę neatsižvelgė ir šio prieštaravimo nepašalino. Nebuvo sprendžiamas ir toks klausimas, dėl kokių priežasčių apeliantės išrašytos sąskaitos nebuvo taisomos išrašant 3 debetinės sąskaitas faktūras, atsižvelgiant į pagrindinėje sutartyje užfiksuotą šalių susitarimą dėl skirtingo dydžio, skirtingais terminais ir skirtingiems gavėjams ieškovės atliktinų trijų kainos dalių mokėjimų, arba viena bendra debetinė sąskaita faktūra, atitinkanti bendrą viso turto kainą, nurodytą pagrindinėje sutartyje. Dėl tokių aspektų ši teismo sprendimo dalis negali būti laikoma teisinga ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų turinį, iš esmės sutinka ir su ieškove, ir su pirmosios instancijos teismu, kad jos neatitinka pagrindinės sutarties sąlygų, susijusių su turto kaina, tikrojo sandorio šalių susitarimo ir valios, todėl pagrindas tikslinti (pakoreguoti) šias sąskaitas egzistavo, nors ir ne tokia forma, kokią pasirinko ieškovė. Kadangi pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertintas ieškovės patikslintų (koreguotų) duomenų teisingumas ir neatskleista šios ginčo dalies esmė, skundžiamo teismo sprendimo dalis panaikinama ir ši bylos dalis perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalis 2 punktas).

Dėl nuostolių atlyginimo

CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties šaliai nevykdant ar netinkamai vykdant sutartį, jai kyla sutartinė civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita privalo juos atlyginti (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan. Sutartinė atsakomybė gina lūkesčių interesą. Jo kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Kilus sutarties šalių ginčui dėl atsakomybės už netinkamą sutarties vykdymą, skolininkas turi teisę įrodinėti, kad kreditorius savo veiksmais ar neveikimu prisidėjo prie sutarties neįvykdymo ar netinkamo jos įvykdymo, nuostolių padidėjimo ar jų nesumažinimo, todėl skolininko atsakomybė atitinkamai turi būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleidžiamas nuo atsakomybės (CK 6.259 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-184-421/2022, 56, 58 punktai).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-611/2023, 47 punktas).

Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą. Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Tokiu atveju teismas turi įvertinti dvi tikimybes – tikimybę, kad tokia žala atsiras, ir tikėtiną jos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo būsimą žalą – jai neabejotinai atsirasiančius piniginius nuostolius, apeliantei neatlikus pagrindinės sutarties 2.24 papunktyje, o dar anksčiau – ir preliminariojoje sutartyje jos naudai prisiimtų įsipareigojimų (CK 6.249 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimą dėl būsimų nuostolių (žalos) priteisimo patenkino iš dalies, nepatenkindamas dalies reikalavimo dėl būsimų nuostolių kompensavimo už 43 009,54 Eur sumą elektros įvado visam kvartalui (bendros visam kvartalui transformatorinės) įrengimui, nes nustatė, kad transformatorinė jau yra įrengta. Apeliantės argumentai, kad infrastruktūros įrengimo darbų, kuriuos ji pagrindinėje sutartyje buvo įsipareigojusi atlikti, vertė yra nustatyta netinkamai ir neteisingai, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino šalių pateiktų į bylą įrodymų esminių prieštaravimų, kuriuose nustatyta infrastruktūros darbų vertė, kad nepagrįstai priteisė nuostolius remdamasis išimtinai tik ieškovės pateiktais įrodymais, stokoja pagrįstumo.

Apeliantė neginčija to fakto, kad savo sutartinių prievolių ieškovei, nustatytų pagrindinės sutarties 2.24 papunktyje, ji neįvykdė, dar daugiau, į nagrinėjamą bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose nuosekliai tvirtino ketinanti savo prievoles ieškovei įvykdyti natūra ir dalį jų jau yra įvykdžiusi. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad dėl nemokumo (bankroto) bylos apeliantei iškėlimo prievolių natūra vykdymas jau objektyviai negalimas, ji nekvestionuoja, iš esmės reikšdama nesutikimą su teismo nustatytu nuostolių dydžiu. Todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija ir pasisakys.

Ieškovė, įrodinėdama nuostolių faktą bei dydį, pateikė į bylą rašytinius įrodymus – specialisto S. Š. parengtą konsultacinę išvadą (t. 1, b. l. 125–154), UAB „Traida“ komercinį pasiūlymą (t. 1, b. l. 155–156), AB „Energijos skirstymo operatorius“ pateiktus dokumentus (t. 1, b. l. 157–170), kuriuose buvo įvertinti apeliantės pagal pagrindinę sutartį neatliktų darbų atlikimo kaštai (rinkos vertė), t. y.: 81 558,42 Eur privažiavimo kelio iš sutankintos skaldos (duomenys neskelbtini) gatvės (apie 650 m) nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki kvartalo „(duomenys neskelbtini)“ statybos darbų rinkos kaina; 90 539,54 Eur vidinių kvartalo gatvių iš sutankintos skaldos (įrengiamos drenažo pralaidos) statybos darbų rinkos kaina; 37 344,85 Eur vidinių kvartalo gatvių apšvietimo darbų rinkos kaina; 4 816,95 Eur (duomenys neskelbtini) ežero pakrantes (apie 0,5 ha) sutvarkymo darbų rinkos kaina; 13 394,10 Eur vaikų žaidimo aikštelės įrengimas; 43 009,54 Eur bendro elektros įvado visam kvartalui (bendros visam kvartalui transformatorinės) įrengimas. Pažymėtina, kad pastarosios sumos pirmosios instancijos teismas nepriteisė, konstatavęs, kad tokių išlaidų ieškovė jau nepatirs, ir šios teismo sprendimo dalies teisėtumas bei pagrįstumas nėra apeliacijos dalykas. Apeliantė tų pačių darbų atlikimą grindžia sąmatininko A. K. lokaline sąmata (t. 2, b. l. 197–198), kurioje jos neatlikti darbai įkainoti taip: 9 803,24 Eur kelio nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki (duomenys neskelbtini) gatvės įrengimas (200 m ilgio ir 5 m pločio kelias); 32 641,31 Eur vidinių kvartalo kelių dangos įrengimas (758 m ilgio ir 5 m pločio kelias); 5 988,22 Eur vidinių kvartalo kelių pralaidų ties įvažiavimais į sklypus įrengimas (19 pralaidų po 3 metrus); 9 843,06 Eur vidinių kvartalo gatvių apšvietimo įrengimas; 5 231,30 Eur infiltracinių šulinių įrengimas; 3 301,01 Eur vaikų žaidimų aikštelės įrengimas.

Apklausiamas kaip liudytojas A. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad sąmata nebuvo rengiama pagal statybos techninius reglamentus, kadangi tokios užduoties nebuvo, jo užduotis buvo paskaičiuoti minimaliausius darbus (2026 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 20 min. 30 sek. – 21 min. 19 sek.). Liudytojas taip pat nurodė, kad jam projektas pateiktas nebuvo, pateikti tik planai, pažymėtos atkarpos, kuriuose turėtų būti atliekami nurodyti darbai (2026 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 21 min. 53 sek. – 22 min. 13 sek.). Todėl matavimai yra preliminarūs (2026 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 22 min. 27 sek. – 22 min. 37 sek.). Liudytojas taip pat pripažino, kad nuvykęs į vietą nebuvo, kaip viskas faktiškai atrodo – nematė, pateiktoje užduotyje buvo nurodyta, jog gruntas jau yra nukastas, reikia įrenginėti kelią, todėl vertinimas atliktas remiantis šiais duomenimis, trūkstant duomenų, jie buvo patikslinami (2026 m. sausio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 23 min. 33 sek. – 24 min. 20 sek.).

Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytai išvadai, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai – 2024 m. rugpjūčio 1 d. konsultacinė išvada ir UAB „Traida“ komercinis pasiūlymas dėl vaikų žaidimo aikštelės įrengimo, šiuo konkrečiu atveju yra patikimesnės įrodinėjimo priemonės, nei apeliantės pateikta lokalinė sąmata, todėl teismas pagrįstai būtent šiais įrodymais ir rėmėsi. Kaip matyti iš liudytojo A. K. paaiškinimų, jo parengtoje lokalinėje sąmatoje nurodyti apskaičiavimai yra grindžiami pačios apeliantės, ginčo baigtimi suinteresuoto asmens, pateiktais jam duomenimis, pats liudytojas nebuvo nuvykęs į vietą ir neįsitikino, kokios apimties darbai turi būti atlikti, o sąmata nebuvo rengiama pagal statybos techninius reglamentų reikalavimus. Kitaip nei apeliantės pateikto įrodymo atveju, ieškovės pateiktuose įrodymuose buvo vadovaujamasi statybą reglamentuojančiais teisės aktais, apskaičiavimus atlikę asmenys patys nuvyko ir atliko planuojamų įrengti kelių matavimus, vaizdas fiksuotas fotonuotraukomis.

Taigi, įvertinus liudytojo A. K. paaiškinimus, lokalinės sąmatos ir apeliantės pateiktų dokumentų turinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovės ir apeliantės pateiktų įrodymų įrodomąją reikšmę ir padarė teisingą išvadą, kad ieškovės pateiktuose dokumentuose apskaičiuotos būsimos išlaidos pagrindžia jos nuostolių realumą ir išlaidų jiems atlyginti būtinumą. Apeliantė, pasinaudodama procesinėmis teisėmis, galėjo teikti į bylą ir kitus įrodymus, kurie galėtų paneigti ieškovės įrodinėtas aplinkybes, susijusias su nuostolių atlyginimo reikalavimu, reikšti su tuo susijusius prašymus dėl darbų vertės nustatymo, jų reikalingumo.

Nors apeliantė pirmosios instancijos teisme teigė, kad, samdydama rangovus, buvo sutvarkiusi (duomenys neskelbtini) ežero pakrantę, tokią savo poziciją ji įrodinėjo T. J. žodiniais paaiškinimais 2025 m. birželio 9 d. teismo posėdyje (2025 m. birželio 9 d. teismo posėdžio garso įrašas: 55 min. 23 sek. – 55 min. 56 sek.), ir jokių kitų objektyvių įrodymų, galinčių pagrįsti tokio pobūdžio darbų atlikimą, į bylą neteikė. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), todėl vien deklaratyvūs apeliantės argumentai dėl pakrantės sutvarkymo, nepateikiant jokių šiuos teiginius pagrindžiančių duomenų (kada ir kokius darbus jos samdyti rangovai atliko), negali paneigti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ir šie sutartyje numatyti darbai nebuvo atlikti.

Nors, kaip teigia apeliaciniame skunde apeliantė, pagrindinėje sutartyje numatyti infrastruktūros įrengimo darbai buvo suformuluoti kaip bendro pobūdžio sąlygos, aiškiai nenurodant konkrečių darbų apimties, techninių parametrų ar infrastruktūros įrengimo sprendinių, ieškovės pateiktoje specialisto konsultacinėje išvadoje yra nustatyta, kokie konkrečiai ir kokios vertės darbai atliktini išpildant tas sąlygas. Kitų objektyvių įrodymų, kad nuostolių dydis galėtų būti mažesnis, išskyrus pirmiau jau aptartą apeliantės pateiktą sąmatą, ir kuria vien dėl jos parengimo būdo nėra prielaidų remtis, nagrinėjamoje byloje nėra. Teisėjų kolegija sutinka ir su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad pirmosios instancijos teisme pagrindinėje sutartyje nedetalizuotų infrastruktūros įrengimo darbų apimties apeliantė neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrindinės sutarties 2.24 papunktyje numatytų darbų šiuo aspektu nevertino. Atitinkamai, dėl CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo tokiomis aplinkybėmis apeliacinis skundas negali būti grindžiamas.

Atmestini kaip nepagrįsti ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo būtina atsižvelgti į sandorio ekonominę logiką ir šalių sudaryto sandorio tikslą, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas nuostolių dydis neatitinka proporcingumo, civilinės atsakomybės paskirties, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs visiško nuostolių atlyginimo principą, todėl nuostolių atlyginimas gali būti mažinamas ar atleidžiama nuo pareigos juos atlyginti tik įstatymo tiesiogiai numatytais atvejais, pavyzdžiui, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (CK 6.251 straipsnio 2 dalis), taip pat CK 6.253 straipsnyje nurodytais atvejais (dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos). Sąlygų atleisti apeliantę nuo civilinės sutartinės atsakomybės pirmosios instancijos teismas nenustatė, jų neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliantė taip pat kelia pirmosios instancijos teismo neįvertinto ieškovės išlaidų realaus tikėtinumo ir būtinumo klausimą, teigdama, kad būsimos išlaidos gali ir neatsirasti, jeigu ieškovė perleistų kitiems asmenims iš apeliantės įgytus žemės sklypus ir tokį procesą ji jau yra pradėjusi. Nors byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovės ketinimus artimiausiu metu atlikti infrastruktūros darbus, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pagrindinė sutartis buvo sudaryta ieškovei turint tikslą vystyti nekilnojamojo turto projektą (verslo tikslais). Kaip konkrečiai vystyti verslą ir ką daryti su turimu turtu, priklauso tik nuo paties juridinio asmens priimamų verslo sprendimų, juolab kad ieškovė jokių su tuo susijusių įsipareigojimų apeliantei nebuvo prisiėmusi. Kita vertus, ieškovės pasiūlytos už žemės sklypus bei jau sumokėtos kainos dydžiui įtakos galėjo turėti ir apeliantės priešpriešiniai įsipareigojimai preliminariojoje, o vėliau pagrindinėje sutartyje, susijusioje su žemės sklypų vertės padidinimu, atlikus atitinkamus infrastruktūros įrengimo ir aplinkos gerbūvio darbus. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad turto, kuriame įrengta infrastruktūra, ir turto, kuriame tokios infrastruktūros dar nėra, vertė skiriasi, kadangi antruoju atveju bus reikalingi papildomi kaštai infrastruktūrai įrengti. Todėl teigti, kad jokia žala ieškovei gali būti ir nepadaryta net jeigu apeliantė neįvykdytų savo įsipareigojimų, o ieškovė turtą perleistų kitiems asmenims, nėra nei pagrįsta, nei protinga, nei teisinga.

Kaip minėta, civilinėje teisėje galioja visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, ieškovei įrodžius 227 653,86 Eur nuostolių dydį, šią ginčo dalį pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai ir šį skundžiamo teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Dėl palūkanų priteisimo

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš apeliantės 6 proc. dydžio metines palūkanas už 227 653,86 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo (2024 m. rugpjūčio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nėra prielaidų sutikti.

Pagal JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos. Kadangi JANĮ 28 straipsnis reglamentuoja nemokumo bylos iškėlimo pasekmes, jis taikomas iškėlus tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026, 46, 50 punktai).

Pagal galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto (dabar – JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas) nuostatas nutraukiamas ir procesinių palūkanų skaičiavimas už prievoles, atsiradusias ir neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, nes skolininkui esant nemokiam procesinės palūkanos nepasiekia savo tikslo, t. y. neskatina skolininko greičiau įvykdyti prievolę, nes tai yra objektyviai neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009).

Aktualiausiojo kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad pagal JANĮ 114 straipsnio 3 dalį teismas turi pareigą, nutraukdamas restruktūrizavimo bylą, spręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nemokumo procesas laikytinas vientisu nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki galutinio proceso užbaigimo (bankroto pabaigos ir bendrovės išregistravimo), todėl palūkanų skaičiavimo draudimas, nustatytas JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte, taikomas nuo nemokumo bylos iškėlimo dienos, t. y. restruktūrizavimo bylos, ir tęsiasi viso proceso metu, neatsižvelgiant į jo formos pakeitimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-781/2026, 48, 49 punktai).

Taigi, vadovaujantis JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu imperatyviu reikalavimu, draudžiama skaičiuoti palūkanas nuo nutarties iškelti nemokumo bylą – tiek restruktūrizavimo, tiek bankroto – įsiteisėjimo dienos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palūkanas priteisė iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1487-432/2025 (naujas bylos Nr. eB2-636-432/2026) buvo atmestas apeliantės 2025 m. sausio 8 d. šiam teismui pateiktas prašymas iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą ir iškelta bankroto byla, o tokia nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloja Nr. e2-534-567/2025 ją palikus nepakeistą, 6 proc. dydžio metinės palūkanos už 227 653,86 Eur sumą gali būti skaičiuojamos tik nuo nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo (2024 m. rugpjūčio 30 d.) iki nutarties, kuria iškelta apeliantei bankroto byla, įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2025 m. birželio 19 d. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo sprendimo dalis dėl palūkanų priteisimo taip pat pakeistina (CPK 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir jų mokėjimo

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimą, atsižvelgęs į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją (patenkinta 92 proc. ieškinio reikalavimų) bei priėjęs prie išvados, kad ieškovės patirtos 8 760 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti atitinka Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), nustatytus dydžius, priteisė ieškovei iš apeliantės administravimui skirtų lėšų 8 059,20 Eur (8 760 Eur x 92 proc.) teisinės pagalbos išlaidų. Ieškovės sumokėtas žyminis mokestis taip pat buvo priteistas iš apeliantės taikant patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, priteisiant ieškovei iš apeliantės administravimui skirtų lėšų sumokėto žyminio mokesčio dalį – 2 764,60 Eur (3 005 Eur x 92 proc.).

Ieškovės teigimu, jos reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su apeliantės bankroto procesu, todėl skundžiamas sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo turėtų būti pakeista, grąžinant ieškovei visą jos sumokėtą žyminį mokestį.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Visgi, CPK yra nustatyti ir atvejai, kai išlaidos, patirtos žyminiam mokesčiui sumokėti, neturi būti priteisiamos iš antrosios šalies, bet yra grąžinamos jų mokėtojui. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose, išskyrus šio kodekso 80 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytus atvejus. CPK 87 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami sustabdžius bylos nagrinėjimą, kai yra įsiteisėjusi nutartis iškelti atsakovui bankroto ar restruktūrizavimo bylą. Nustatęs šiame straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva (CPK 87 straipsnio 5 dalis).

Tuo atveju, jei bankrutuojančios bendrovės atžvilgiu pareikšti turtiniai reikalavimai yra betarpiškai susiję su tokios bendrovės bankroto procesu, pareiškėjai turi būti atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nepaisant to, kad tokie turtiniai reikalavimai nagrinėjami ne pačioje bankroto byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-510/2014).

Taigi, sistemiškai vertinant CPK 87 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas bei nustačius nutarties iškelti apeliantei bankroto bylą įsiteisėjimo faktą, sutiktina su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad pirmosios instancijos teisme turėjo būti sprendžiamas sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo, o ne jo priteisimo iš pralaimėjusios ginčą bankrutuojančios bendrovės (apeliantės), klausimas. Todėl pripažintina, kad ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat stokoja pagrįstumo.

Kadangi bylos dalis dėl ieškovės reikalavimo, susijusio su ieškovės teise koreguoti debetinėmis sąskaitomis faktūromis pagrindine sutartimi įsigytų sklypų vertes, grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl visų šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo spręs pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą iš naujo (CPK 93 straipsnis), nes tik galutinai išsprendus visą kilusį ginčą galima teisingai identifikuoti patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją. Todėl panaikintina ir skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Atitinkamai, ieškovė galės kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl sumokėto už turtinį reikalavimą žyminio mokesčio grąžinimo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra pagrįsta ir argumentais dėl visų be išimties bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš apeliantės administravimui skirtų lėšų. Ši civilinė byla buvo iškelta apeliantei dar neturint bankrutuojančio juridinio asmens statuso. Pagal JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 7 punktą bankroto proceso administravimo išlaidas sudaro bylinėjimosi ir sprendimų vykdymo išlaidos. Vadovaujantis kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, skirstant bylinėjimosi išlaidas, patirtas iki bankroto bylos iškėlimo ir po jos, teismas turi įvertinti bylinėjimosi išlaidų atsiradimo laiką, bankroto administratorės atsiradimo procese aplinkybes, ir tik tada nuspręsti dėl jų priskyrimo ar nepriskyrimo bendrovės bankroto administravimo išlaidoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019, 23 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei bylinėjimosi išlaidas iš bankroto administravimui skirtų lėšų, neatsižvelgė į JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatas ir kasacinio teismo išaiškinimus dėl jų taikymo, neatribojo išlaidų, nagrinėjamoje byloje atsiradusių iki bankroto bylos apeliantei iškėlimo jos inicijuotame nemokumo procese ir po to, t. y. nevertino bylinėjimosi išlaidų atsiradimo laiko. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas turėtų iš naujo įvertinti ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo iš bankroto administravimui skirtų lėšų galimybę.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria pripažintas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statom parduodam“, juridinio asmens kodas 304402266, nesutikimas su ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Modernūs namai“, juridinio asmens kodas 304500867, išrašytomis debetinėmis sąskaitomis faktūromis Nr. DEB001 ir Nr. DEB002 nepagrįstu bei ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Modernūs namai“, juridinio asmens kodas 304500867, pripažinta teisė koreguoti pagal 2023 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigytų sklypų vertes debetinėmis sąskaitomis Nr. DEB001 ir Nr. DEB002 be atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statom parduodam“, juridinio asmens kodas 304402266, sutikimo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Sprendimo dalį, kuria ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Modernūs namai“, juridinio asmens kodas 304500867, iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statom parduodam“, juridinio asmens kodas 304402266, priteista 227 653,86 Eur (du šimtai dvidešimt septyni tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt trys eurai 86 ct) nuostolių atlyginimo, palikti nepakeistą.

Sprendimo dalį, kuria ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Modernūs namai“, juridinio asmens kodas 304500867, iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statom parduodam“, juridinio asmens kodas 304402266, priteistos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 227 653,86 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo (2024 m. rugpjūčio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pakeisti ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

,,Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Modernūs namai“, juridinio asmens kodas 304500867, iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statom parduodam“, juridinio asmens kodas 304402266, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 227 653,86 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo (2024 m. rugpjūčio 30 d.) iki nutarties, kuria iškelta atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Statom parduodam“, juridinio asmens kodas 304402266, bankroto byla, įsiteisėjimo dienos (2025 m. birželio 19 d.).“.

Sprendimo dalį, kuria iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statom parduodam“, juridinio asmens kodas 304402266, administravimui skirtų lėšų priteista ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Modernūs namai“, juridinio asmens kodas 304500867, 10 823,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei priteista 30,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.