Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos Inovacijų agentūros atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Reklamos mokykla“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Inovacijų agentūrai dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nepagrįsti atsakovės teiginiai apie galimus finansinius nuostolius Lietuvos Respublikos biudžetui. Atsakovė nurodo, kad dėl pirkimo procedūrų sustabdymo didėja rizika laiku neįvykdyti projekto įsipareigojimų ir nepanaudoti Europos Sąjungos fondų lėšų, tačiau nepateikia duomenų, patvirtinančių, kad toks finansavimo praradimas iš tiesų gresia. Atskirajame skunde nenurodoma nei kokia konkreti finansavimo dalis galėtų būti prarasta, nei kokiomis sąlygomis tai įvyktų, nei kad laikinas pirkimo procedūrų sustabdymas savaime lemtų projekto finansavimo praradimą. Atsakovės nurodomi dideli finansiniai nuostoliai Lietuvos biudžetui yra grindžiami tik prielaida apie galimą projekto neįgyvendinimą ateityje, o ne konkrečiais duomenimis apie realiai gresiančią žalą. Juolab kad, atsižvelgiant į CPK 423⁸ straipsnio 4 dalyje įtvirtintus bylos išnagrinėjimo terminus, pats ginčo egzistavimas ir dėl jo laikinai sustabdytos pirkimo procedūros savaime negali būti prilyginami ilgalaikiam ar neapibrėžtos trukmės projekto sustabdymui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Atskirasis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2026 m. birželio 10 d. kreipimasis į VMI, 2026 m. liepos 3 d. VMI išaiškinimą, 2025 m. vasario 14 d. projekto „KKI akceleravimo veikla fiziniams asmenims, vykdantiems ūkinę veiklą, labai mažoms, mažoms, vidutinėms ir didelėms įmonėms VVL regione ir sostinės regione“ Nr. 06-012-P-0001 sutartį (2026 m. rugpjūčio 26 d. atskirojo skundo Nr. DOK-89044 priedai). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantės su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai – 2026 m. birželio 10 d. kreipimasis į VMI ir VMI 2026 m. liepos 3 d. išaiškinimas, yra pateikti į bylą su ieškovės ieškiniui (2026 m. rugpjūčio 13 d. ieškinio Nr. CBP-10015 priedai) ir atsakovės atsiliepimu į ieškinį (2026 m. rugpjūčio 26 d. atsiliepimo į ieškinį Nr. DOK-89029 priedai). Pakartotinis minėtų su atskiruoju skundu pateiktų rašytinių įrodymų priėmimas būtų perteklinis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės pateiktus įrodymus – 2026 m. birželio 10 d. kreipimąsi į VMI ir VMI 2026 m. liepos 3 d. išaiškinimą, kadangi jie nėra nauji CPK 314 straipsnio prasme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės pateiktas naujas įrodymas – 2025 m. vasario 14 d. projekto „KKI akceleravimo veikla fiziniams asmenims, vykdantiems ūkinę veiklą, labai mažoms, mažoms, vidutinėms ir didelėms įmonėms VVL regione ir sostinės regione“ Nr. 06-012-P-0001 sutartis, yra reikšmingas kilusiam ginčui išspręsti, ieškovė su apeliantės pateiktu nauju įrodymu galėjo susipažinti ir iki apeliacinės bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikti nuomonę dėl jo vertinimo, siekdamas teisingai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą bei nenustatęs atsakovės akivaizdžių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, nurodytus įrodymus priima ir esant poreikiui vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo sąlygų viešųjų pirkimų bylose

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.

CPK 423⁷ straipsnyje įtvirtintos specialiosios teisės normos, kurios taikomos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo viešųjų pirkimų bylose. Pagal minėto straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Be CPK nurodytų kitų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikinosios apsaugos priemonės viešųjų pirkimų arba koncesijų suteikimo bylose gali būti taikoma: 1) viešojo pirkimo arba koncesijos suteikimo konkurso procedūrų sustabdymas; 2) įpareigojimas perkančiajai organizacijai ar perkančiajam subjektui nesudaryti viešojo pirkimo sutarties; 3) įpareigojimas koncesiją suteikiančiajai institucijai nesudaryti koncesijų sutarties; 4) perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto arba koncesiją suteikiančiosios institucijos priimto sprendimo įgyvendinimo sustabdymas; 5) su pirkimo laimėtoju sudarytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo sustabdymas arba su koncesininku sudarytos koncesijų sutarties vykdymo sustabdymas (CPK 423⁷ straipsnio 2 dalis).

Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslas yra iš esmės tapatus tiek bylose, nagrinėjamose pagal bendrąsias CPK nustatytas taisykles, tiek specialių kategorijų (įskaitant viešųjų pirkimų) bylose – laikinai apsaugoti ieškovo interesus ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo byloje įvykdymo galimybę (CPK 144, 145 straipsniai). Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kiekvienu atveju sprendžiama pagal konkrečios bylos duomenis, patvirtinančius, kad, nesiėmus priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023, 26 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023, 51 punktas).

Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018, 10 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas ir teismų taikomos bylų nagrinėjimo organizacinės priemonės suponuoja palyginti operatyvų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimą. Dėl to pagrįsta ir racionalu, išskyrus tam tikras specifines situacijas, kai iš tiesų būtina skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto ar jo teikiamos naudos, apginti ieškovų tiekėjų turtinius interesus, be kita ko, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties panaikinimo, jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų organizacijų veiksmų, o ne vėliau sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018, 39 punktas). Vis dėlto nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymu viešųjų pirkimų bylose visų pirma siekiama apginti tiekėjų interesus, tačiau tai turi būti derinama su siekiu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp tiekėjų interesų ir viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023, 27 punktas). Teismas turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso ir nesukels didesnės žalos, nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-172-790/2021, 13 punktas). Jeigu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą, jų taikymas neatitiktų ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei viešojo intereso (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-349-302/2021, 19 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nagrinėjamam klausimui taikytinu teisiniu reguliavimu, jo aiškinimo ir taikymo klausimais suformuota teismų praktika, konstatuoja, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar egzistuoja bendrosios CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant yra priimamas sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą bei nustatyti, ar egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymui. Nustatęs, kad tokia grėsmė egzistuoja, teismas turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso, atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus ir nesukels didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

Nagrinėjamu atveju VšĮ Inovacijų agentūra vykdo tarptautinį viešąjį pirkimą ,,KKI akceleravimo veikla. Eksporto akceleratoriaus paslaugų viešasis pirkimas“ Nr. 5669233. Pirkimo objektas – Eksporto akceleratoriaus programos parengimo ir įgyvendinimo paslaugas (toliau – paslaugos), kurios apima: 1) programos ciklo įgyvendinimo plano parengimą ir suderinimą; 2) 6 Programos grupių mokymų organizavimą ir įgyvendinimą; 3) 2 Programos grupių baigiamųjų renginių organizavimą ir įgyvendinimą; 4) praktines tinklaveikos sesijas Programos grupių dalyviams; 6) visos programos organizavimą ir administravimą (Techninės specifikacijos 2.1 papunktis) (2026 m. rugpjūčio 13 d. ieškinio Nr. CBP-100151 priedas Nr. 6). Ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama panaikinti atsakovės 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą atmesti ieškovės pretenziją dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės pasiūlymas pirkime. Šiam reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti pirkimo procedūras iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad egzistuoja visos sąlygos, reikalingos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir nėra duomenų, kad egzistuoja viešasis interesas ypatingos skubos tvarka tęsti viešąjį pirkimą, skundžiama nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino.

Apeliantė (atsakovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju egzistuoja sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės įsitikinimu, laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos, kadangi: 1) ieškovės ieškinys yra prima facie nepagrįstas, nes ieškovė neteisingai interpretuoja pirkimo objektą, ieškinio argumentų nepagrįstumą patvirtina VMI ginčo klausimui pateiktas 2026 m. liepos 3 d. išaiškinimas; 2) nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti teikiamas visuomenės interesui, susijusiam su pirkimo objektu, o žala kiltų visuomenei ir viešajam interesui atsakovei neleidus įsigyti pirkime numatytų akceleravimo paslaugų. Visuomenės poreikis nagrinėjamo pirkimo atveju galėtų būti užtikrintas tik skubiai įsigijus pirkimo objektą, kuris susijęs su visuomenės gėriu – Lietuvos finansinių interesų ir biudžeto apsauga. Apeliantės įsitikinimu, laikinųjų pasaugos priemonių taikymas sukels valstybėss biudžetui, finansiniams interesams ir visuomenei gerokai didesnes neigiamas pasekmes nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

Atsižvelgdamas į apeliantės atskirajame skunde nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas toliau įvertins, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė pagrindė visų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimą.

Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo

Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo ir aiškinimo praktikoje ne kartą nurodyta, kad, spręsdamas klausimą, ar ieškinys yra preliminariai pagrįstas, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktiką, aplinkybės dėl ieškovės suinteresuotumo išsprendžiamos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus abiejų šalių pateiktų įrodymų visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-591-790/2023, 18 punktas). Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, nurodė, kad nenustatė akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo – šiuo atveju yra reikalinga iš esmės aiškintis šalių nurodomas aplinkybes bei vertinti šalių argumentus, ieškovė argumentus pagrindė įrodymais, teisiniu reglamentavimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo. Minėta, ieškovė prašo panaikinti atsakovės 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą atmesti ieškovės pretenziją dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės pasiūlymas pirkime (žr. šios nutarties 25 punktą). Toks ieškinio reikalavimas dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo yra nagrinėtinas teisme, ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra tinkamas ir įtvirtintas VPĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Pagrįsdama reikalavimą, ieškovė nurodė faktinius ir teisinius argumentus dėl šio reikalavimo, šiuos argumentus pagrindė teismų praktikoje pateikiamomis teisės aiškinimo taisyklėmis, prie ieškinio pridėjo reikiamus įrodymus, tarp jų, patvirtinančius, kad ieškovė yra pasinaudojusi privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka, įtvirtinta CPK ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – VPĮ) (2026 m. rugpjūčio 13 d. ieškinys Nr. CBP-10015). Nors apeliantė, teikdama argumentus dėl ieškovės ieškinio preliminaraus nepagrįstumo, nurodė aplinkybes, susijusias su ieškovės pirkimo objekto netinkama interpretacija, ieškovės argumentų dėl 0 proc. PVM tarifo, pirkimo paslaugų mokestinio kvalifikavimo ir atitinkamai ieškinio reikalavimo panaikinti atsakovės 2026 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą atmesti ieškovės pretenziją nepagrįstumu, tačiau ieškinio reikalavimų materialinis teisinis pagrįstumas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir galės būti įvertintos pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Šioje proceso stadijoje nėra pagrindo aptartų apeliantės įrodinėjimų aplinkybių vertinti kaip pagrindžiančių ieškinio prima facie nepagrįstumą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį, nusprendžia, jog remiantis apeliantės nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir (ar) ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą civilinių teisių gynybos būdą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie preliminarų ieškinio pagrįstumą yra pagrįsta. Be to, pažymėtina tai, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės (lot. res iudicata) galios.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas sprendžiamas išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Tai, ar kyla reali grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti, privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (šiuo atveju – ieškovė) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1315-464/2021, 34–35 punktai; 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-872-467/2022, 21 punktas). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimą, konstatavo, kad, nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau ieškovės ieškinio reikalavimą vėliau patenkinus, žala jos atžvilgiu yra labai tikėtina, nes, ginčo metu įvykdžius sudarytą pirkimo sutartį, o tenkinus ieškovės ieškinį, galimai tektų spręsti klausimus dėl pirkimo sutarties nutraukimo, restitucijos ar bent jau alternatyviųjų sankcijų taikymo, tai galėtų sukelti neigiamas ekonomines pasekmes bylos šalims. Tikėtina, kad ieškovės tikslas yra dalyvauti ginčo pirkime, jį laimėti bei vykdyti paslaugų teikimo sutartį. Apeliantė atskirajame skunde nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, egzistavimą, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Dėl kitų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti

Minėta, teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, turi ne tik nustatyti, ar egzistuoja CPK 144 straipsnyje nustatytos bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, tačiau taip pat turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso, atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus ir nesukels didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (žr. šios nutarties 24 punktą).

Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Viešojo intereso apsauga sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą dėl tam tikro pirkimo objekto (prekės, paslaugos, darbų rezultato) ir jo teikiamos naudos, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi – nė vienas iš jų a priori (iš anksto) neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu. Sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu. Vis dėlto šie pagrindai turėtų būti aiškinami ir taikomi siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas. Šiame kontekste atsižvelgtina inter alia (be kita ko) į šiuos kriterijus: a) ar tam tikras visuomenės interesas pirkimo objektu nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija per se (savaime) nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų poreikio pirkimo objektu iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė vykdo pirkimą, kurio objektas – Eksporto akceleratoriaus programos parengimo ir įgyvendinimo paslaugos (toliau – paslaugos), kurios apima: 1) programos ciklo įgyvendinimo plano parengimą ir suderinimą; 2) 6 programos grupių mokymų organizavimą ir įgyvendinimą; 3) 2 programos grupių baigiamųjų renginių organizavimą ir įgyvendinimą; 4) praktines tinklaveikos sesijas programos grupių dalyviams; 6) visos programos organizavimą ir administravimą (Techninės specifikacijos 2.1 papunktis) (2026 m. rugpjūčio 13 d. ieškinio Nr. CBP-10015 priedas Nr. 6).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija nėra išskirtinė ir nesudaro pagrindo suteikti prioritetą visuomenės interesui, susijusiam su pirkimo objektu. Iš bylos duomenų matyti, kad pirkimo objektas yra susijęs su Eksporto akceleratoriaus programos parengimo ir įgyvendinimo paslaugų pirkimu ir nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad egzistuoja neatidėliotinas visuomenės poreikis, kuris galėtų būti užtikrintas tik skubiai įsigijus pirkimo objektą. Be to, pirkimo objektas nėra susijęs su skubiu svarbiausių visuomenės vertybių (sveikatos, gyvybės) apsaugos užtikrinimu ar kitokiomis aplinkybėmis, dėl kurių, sustabdžius viešojo pirkimo procedūras ir viešojo pirkimo sutarties vykdymą, būtų iš esmės pažeistas viešasis interesas. Teismas taip pat konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukels bylos šalims mažesnes neigiamas pasekmes nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti teikiamas visuomenės interesui, susijusiam su skubiu pirkimo objekto, kuris susijęs su valstybės finansinių interesų ir biudžeto apsauga, įsigijimu, o laikinųjų pasaugos priemonių taikymas sukels valstybės biudžetui, finansiniams interesams ir visuomenei gerokai didesnes neigiamas pasekmes nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas: 1) pirkimo procedūrų sustabdymas mažina laiką, skirtą projekto rezultatams pasiekti, kelia didelę riziką, kad projekto veiklos nebus baigtos laiku, t. y. nebus baigtos iki 2027 m. gruodžio 31 d. (sustabdomas ne tik pirkimas, bet ir visas su juo susijęs projekto įgyvendinimo etapas – negali būti pradėta dalyvių atranka, programos vykdymas ir kitos su tuo susijusios veiklos; net ir nedelsiant užbaigus pirkimo procedūras, egzistuoja reikšmingas pasirengimo etapas – iki 60 kalendorinių dienų laikotarpis programos įgyvendinimo planui parengti ir suderinti; 2) visos pirkimo objekto paslaugos turi būti suteiktos ne vėliau kaip iki 2027 m. gegužės 16 d.; 3) projekto tikslai tiesiogiai susiję su kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus konkurencingumo didinimu, eksporto plėtra, inovacijų diegimu, pridėtinės vertės kūrimu, verslo plėtra bei valstybės strateginių tikslų įgyvendinimu; 4) pirkimo sustabdymas taip pat didina riziką nepanaudoti Europos Sąjungos fondų lėšų, tai lemtų didelius finansinius nuostolius valstybės biudžetui, ypač atsižvelgiant į tai, kad Projektų finansavimo sąlygų apraše yra nustatyta, jog projekto veiklos turi būti baigtos iki 2027 m. gruodžio 31 d. (5.1.7 papunktis). Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

Visų pirma, nagrinėjamu atveju pirkimo objekto viešojo intereso svarba nėra tokio lygio, kad pati savaime pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą konkurso pirkimo dalyvių konkurenciją, sąžiningą varžymąsi. Pirkimu nėra siekiama svarbiausių konstitucinių gėrių – visuomenės saugumo, asmenų sveikatos ir pan. – apsaugos, kurios poreikis būtų realus, nebūtų besitęsiantis ilgą laiką ir anksčiau nelaikytas sukeliančiu realios žalos visuomenei. Byloje nėra duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad poreikis dėl Eksporto akceleratoriaus programos parengimo ir įgyvendinimo paslaugu būtų neatidėliotinas, siekiant išvengti žalos visuomenei bei turtui. Pirkimo objektas nėra neatidėliotino būtinumo dalykas, kurio nedelsiant neįsigijus iš esmės pablogėtų ar taptų neįmanoma atsakovės ar kitų subjektų, kurių naudai vykdomas viešasis pirkimas, veikla, jos funkcionavimas. Be to, iš byloje esančios techninės specifikacijos 2.3 papunkčio matyti, kad visos paslaugos turi būti suteiktos ne vėliau kaip iki 2027 m. gegužės 16 d. (imtinai), paslaugų suteikimo terminas gali būti pratęstas iki 2027 m. birželio 1 d. Tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat netiesiogiai patvirtina, jog pirkimo objektas nereikalauja ypatingos skubos.

Antra, vien tai, kad pirkimas susijęs su atsakovės įgyvendinamu 2021–2027 m. Europos Sąjungos fondų investicijų programos lėšomis finansuojamu projektu „KKI akceleravimo veikla fiziniams asmenims, vykdantiems ūkinę veiklą, labai mažoms, mažoms, vidutinėms ir didelėms įmonėms VVL regione ir sostinės regione“ Nr. 06-012-P-0001, savaime nepatvirtina, kad siekiamo įsigyti pirkimo objekto viešojo intereso svarba yra tokio lygio, kad pati savaime pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą konkurso pirkimo dalyvių konkurenciją, sąžiningą varžymąsi. Apeliantė tik deklaratyviai nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kelia didelę riziką, jog projekto veiklos nebus baigtos laiku, t. y. nebus baigtos iki 2027 m. gruodžio 31 d., paslaugos pagal pirkimo sutartį taip pat nebus suteiktos laiku, t. y. iki 2027 m. gegužės 16 d., tačiau nepagrindžia šio argumento objektyviais duomenimis. Pritartina ieškovei, kad atsakovės nurodytos aplinkybės, jog projekto veiklos turi būti baigtos iki 2027 m. gruodžio 31 d., paslaugos pagal pirkimo sutartį turi būti suteiktos iki 2027 m. gegužės 16 d., o po pirkimo sutarties sudarymo dar numatytas iki 60 kalendorinių dienų terminas programos įgyvendinimo planui parengti ir suderinti, savaime nepagrindžia, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nebus galimybės nustatytais terminais įgyvendinti pirkimo sutartį ir (ar) visą projektą. Atsakovė nenurodė konkrečių terminų, po kurių pirkimo sutarties sudarymas, paslaugų suteikimas ir projekto įvykdymas laiku taptų nebeįmanomas, nepateikė paslaugų, projekto įgyvendinimo grafiko, pagrindžiančių, kad dėl bylos nagrinėjimo nebeliks pakankamai laiko suteikti paslaugas, ir nepagrindė, kad pirkimo procedūrų sustabdymas neišvengiamai lems projekto rodiklių nepasiekimą. Atsižvelgiant į įstatymu nustatytus trumpus viešųjų pirkimų bylų išnagrinėjimo terminus, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad būtent dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pirkimo objekto paslaugų suteikimas, projekto įgyvendinimas nustatytais terminais būtų negalimas, nes Techninės specifikacijos 2.3 papunktyje nustatytas paslaugų suteikimo iki 2027 m. gegužės 16 d. terminas, su galimybe pratęsti iki 2027 m. birželio 1 d., įvertinus viešųjų pirkimų bylų teisiniu reglamentavimu nustatytą trumpą tokio pobūdžio bylų išnagrinėjimo terminą, gali būti ilgesnis nei skundžiamos nutarties pagrindu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių trukmė.

Trečia, apeliantei neįrodžius, kad dėl laikino pirkimo procedūrų sustabdymo perkamos paslaugos negalės būti suteiktos, o projektas nebegalės būti įgyvendintas nustatytais terminais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės keltų realią grėsmę nepanaudoti Europos Sąjungos fondų lėšų ir tai lemtų didelius finansinius nuostolius valstybės biudžetui.

Šiame kontekste aktuali teismų formuojama praktika, jog vien faktas, kad vykdomam pirkimui yra skirtos tarptautinės lėšos, o dėl vykstančio bylinėjimosi užtrunka pirkimo procedūros, negali būti laikomas pagrindu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių – pirkimų procedūrų sustabdymo. Tik konkrečioje byloje nustačius, kad dėl sustabdytų pirkimo procedūrų neabejotinai nebus įsisavintos tam skirtos lėšos, o visuomenė neteks galimybės gauti kitokių nei iki tol ar geresnės kokybės paslaugų, galima laikyti, jog prioritetu turi būti ginamas viešasis poreikis operatyviai užbaigti pirkimą, nebent būtų nustatyti akivaizdūs imperatyviųjų teisės normų pažeidimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2097/2011; 2016 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1426-180/2016).

Nagrinėjamu aptariamu atveju apeliantė, argumentuodama vykdomo pirkimo procedūrų skubotumo ir nepertraukiamumo poreikį, nepagrindžia įrodymais teiginių dėl realios grėsmės nepanaudoti projektui finansuoti skirtų Europos Sąjungos fondų lėšų. Šioje bylos stadijoje nėra pakankamo pagrindo nuspręsti, kad būtent pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju gali lemti, jog pirkimo objekto paslaugos galimai nebus atliktos, projektas nebus įgyvendintas laiku ir dėl to didėja finansinė rizika pirkimo paslaugų ir projekto įgyvendinimui nustatytais terminais. Apeliantės argumentai, susiję su būtinybe netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių dėl poreikio įsisavinti projektui finansuoti skirtas Europos Sąjungos fondų lėšas, nesudaro pagrindo vertinti, jog prioritetu turi būti ginamas viešasis poreikis operatyviai užbaigti pirkimą (CPK 185 straipsnis).

Šiame kontekste pažymėtina, kad skubiai neįgyvendinus pirkimo ir neįsigijus jo objekto, nesant byloje duomenų apie šiuo metu esantį neatidėliotiną pirkimo paslaugų atlikimo poreikį, nėra pakankamo pagrindo nuspręsti, jog kils neišvengiama žala visuomenei, valstybės biudžetui. Atskirajame skunde neįrodyta, jog pirkimo objekto įsigijimas vėlesniais terminais padarytų akivaizdžią ar neištaisomą žalą valstybei, visuomenei.

Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi ypatinga situacija, dėl kurios laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo konkrečiu atveju sukeltų didesnę žalą nei jų netaikymas ir reikalaujanti skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto (CPK 423⁷ straipsnio 1 dalis). Priešingai, šiuo atveju prioritetas teiktinas ne skubiam pirkimo objekto įgijimui, o sąžiningam tiekėjų varžymuisi. Aplinkybė, kad vykdomas pirkimas yra susijęs su viešojo intereso įgyvendinimu, savaime nereiškia, kad šiam interesui turi būti besąlygiškai suteikiamas prioritetas kito viešojo intereso – visuomenės intereso, jog viešieji pirkimai būtų vykdomi skaidriai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų – atžvilgiu. Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog egzistuoja viešasis interesas ypatingos skubos tvarka tęsti viešąjį pirkimą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad visuomenė yra suinteresuota ne tik pirkimo objektu, bet ir tuo, kad perkančiųjų organizacijų vykdomos viešojo pirkimo procedūros vyktų skaidriai ir griežtai laikantis įstatymų reikalavimų, kad pirkimo laimėtojais būtų pripažinti geriausiai pirkimo dokumentuose apibrėžtus poreikius atitinkantys pasiūlymai, kad viešojo pirkimo metu naudojamos valstybės lėšos būtų panaudotos racionaliai ir efektyviai, o perkančioji organizacija nepatirtų papildomų išlaidų, kurios galėtų atsirasti, jei perkančiajai organizacijai dėl jos neteisėtų veiksmų būtų pritaikytos alternatyvios sankcijos ar būtų pareikštas reikalavimas atlyginti tiekėjui žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-625-516/2022, 25 punktas; 2023 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-813-912/2023, 27 punktas).

Atsižvelgiant į pakankamai trumpus maksimalius civilinio proceso viešųjų pirkimų bylose terminus (CPK 423⁶ straipsnio 1 dalis, 423⁸ straipsnio 4 dalis, 423⁹ straipsnis), į tai, kad apeliantė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo būtinumo bei į tai, jog ieškinio patenkinimas galbūt galėtų lemti reikšmingą pasikeitimą tolesnėje pirkimo procedūrų eigoje, darytina išvada, kad pirkimo procedūrų sustabdymas atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus ir nesukels didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas.

Dėl procesinės bylos baigties ir už atskirąjį skundą mokėtino žyminio mokesčio

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo argumentais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Už šioje dalyje nurodytus atskiruosius skundus mokamas 50 Eur žyminis mokestis. Šiame straipsnyje nurodytus procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip 5 Eur (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, apeliantė, pateikdama atskirąjį skundą, nebuvo įvykdžiusi CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos sumokėti už atskirąjį skundą mokėtiną žyminį mokestį. Apeliantė pateikė duomenis, kad pašalino paminėtą atskirojo skundo trūkumą – 2026 m. spalio 13 d. sumokėjo už atskirąjį skundą mokėtiną 60 Eur žyminį mokestį (2026 m. spalio 13 d. dokumento registracijos Nr. DOK-20618), dėl to nėra pagrindo nustatyti atskirojo skundo trūkumus ar spręsti dėl už atskirąjį skundą mokėtino žyminio mokesčio priteisimo valstybei iš apeliantės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.