Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Energesman“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones iki pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Energesman“ ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,VAATC“ pareiškimo.

Atskiruoju skundu pareiškėja UAB ,,Energesman“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės ir patenkinti prašymą – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiojančias iki Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2753-1187/2026, pradėtoje pagal UAB „Energesman“ ieškinį dėl neteisėto sutarties nutraukimo, įsiteisėjimo dienos: 1) sustabdyti 2026 m. liepos 10 d. atsakovės UAB „VAATC“ valdymo organų (valdybos ir vadovo) priimtų sprendimų dėl 2013 m. rugsėjo 10 d. Atliekų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) eksploatavimo sutarties Nr. 47 vienašalio nutraukimo galiojimą; 2) sustabdyti 2026 m. liepos 10 d. atsakovės UAB „VAATC“ pranešimo apie 2013 m. rugsėjo 10 d. Atliekų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) eksploatavimo sutarties Nr. 47 vienašalį nutraukimą galiojimą; 3) uždrausti atsakovei UAB ,,VAATC“ imtis veiksmų, kuriais būtų įgyvendinamas 2013 m. rugsėjo 10 d. Atliekų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) eksploatavimo sutarties Nr. 47 vienašalis nutraukimas; nutartį vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje nustatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo sąlygų (ne)buvimo

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos; paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams.

Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios ieškinio padavimo atidėjimą, t. y. turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Antra, turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galimai kils grėsmė dėl to, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo, jeigu šis bus palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu yra kilusi (galimai kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-781/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1054-302/2021).

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą, kad yra tam tikra grėsmė, jeigu nebus taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1285-450/2021; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1061-910/2022).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo nenustatęs pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja dėl pateisinamų priežasčių neturi objektyvios galimybės pareikšti ieškinio ir inicijuoti civilinę bylą ginčo teisenos tvarka, taip pat pripažinęs, jog pareiškėjos nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su MBA gamyklos ir įrenginių eksploatavimo, valdymo ir naudojimo perėmimu, nesudaro pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms iki ieškinio pateikimo pritaikyti, prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų iškreipiama sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, nukrypstama nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų bei paskirties, galimai būtų pažeistas viešasis interesas. Atskirajame skunde apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, nes, apeliantės teigimu, buvo įrodytos visos tokioms priemonėms taikyti būtinos sąlygos, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo kyla grėsmė, kad dėl atsakovės atliekamų neteisėtų veiksmų būsimo galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas, neproporcingai apsunkinama apeliantės veikla.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirajame skunde nurodytus apeliantės argumentus, nenustatė pagrindo sutikti su apeliantės atskirajame skunde nurodytais teiginiais ir, atitinkamai, konstatuoja nesant priežasčių abejoti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu bei pagrįstumu.

Pirma, pagal pirmiau aptartas CPK 147 straipsnio nuostatas ir formuojamą jų taikymo praktiką, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos tada, kai pareiškėjas nurodo ir pagrindžia priežastis, dėl kurių ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, nepareiškus ieškinio laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto.

Nagrinėjamu atveju apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, nepagrįstai nurodė, jog apeliantė turėjo pakankamai laiko ir galimybių kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti ieškinį dėl atsakovės atlikto vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Apeliantės teigimu, teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ji objektyviai negalėjo kartu pareikšti ir ieškinio, nes ieškiniu ketinama ginčyti sutarties nutraukimą, o sutartis iki 2026 m. rugpjūčio 7 d. buvo galiojanti ir vykdytina, kaip nurodė ir Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2LP-2555-640/2026, t. y. apeliantės teisė reikšti ieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atsirado po prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo teismui ir po skundžiamos teismo nutarties priėmimo. Be to, aplinkybę, jog apeliantė kartu su prašymu negalėjo pateikti ieškinio, lėmė procesinė ieškovo pareiga tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pranešimas apie ginčo sutarties nutraukimą apeliantei buvo pateiktas 2026 m. liepos 10 d., apeliantė 2026 m. liepos 13 d. parengė ir 2026 m. liepos 14 d. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs šį prašymą ir jį atmetęs, 2026 m. liepos 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2LP-2555-640/2026 įvertino, kad vidutiniškai trijų dienų laikotarpis susiklosčiusios situacijos kontekste galėjo būti per trumpas parengti tinkamą, su detalia teisine argumentacija parengtą ieškinį, todėl sprendė, jog prašymas atitiko pirmąją jo tenkinimo būtinąją sąlygą, t. y. pareiškėja pagrindė priežastis, pateisinančias, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pasisakydamas dėl kitų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, teismas nurodė, kad prašymo padavimo ir nagrinėjimo metu ginčo sutartis nebuvo nutraukta, pareiškėjai yra suteiktas 20 darbo dienų (vadovaujantis sutarties nuostatomis ir atsiliepimo į prašymą motyvais) terminas atsakovės nurodytiems galimiems sutarties pažeidimams ištaisyti; paskutinė galimų sutarties pažeidimų trūkumų pašalinimo diena – 2026 m. rugpjūčio 7 d. (imtinai) ir šiam terminui suėjus atsakovė priims sprendimą dėl eksploatavimo sutarties su pareiškėja (ne)nutraukimo. Teismo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašyme išreiškė siekį pareikšti ieškinio reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu ir neteisėtu, prašymą motyvavo argumentais dėl jau įvykusio sutarties nutraukimo pagrįstumui įvertinti, tačiau ginčo sutartis prašymo nagrinėjimo dieną yra vis dar galiojanti ir nėra pagrindo vienareikšmiškai išvadai dėl būsimo jos realaus nutraukimo, pripažintina, kad pareiškėjos prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos dar neįvykusiam realiam sutarties nutraukimui, atitinkamai, nėra pagrindo išvadai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dėl 2026 m. liepos 10 d. priimtų sprendimų būtinumo iki ieškinio padavimo. Teismas nurodė, kad negali įvertinti teismo sprendimo įvykdymo grėsmės ar grėsmės pareiškėjos turtinei padėčiai, nes realus sutarties nutraukimas šioje stadijoje yra hipotetinis, todėl sprendė, kad nėra nustatyta antroji bei trečioji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.

Šiame kontekste pareiškėja 2026 m. liepos 30 d. vėl kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, nurodydama, kad būsimu ieškiniu ketina reikšti reikalavimus pripažinti atsakovės įvykdytą vienašalį sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę vykdyti sutartį natūra. Grįsdama teiginius dėl priežasčių, sudarančių objektyvias kliūtis ieškiniui pareikšti, pareiškėja nurodė, kad iki 2026 m. liepos 24 d. dėjo maksimalias pastangas sutarčiai išsaugoti, mažino MBA teritorijoje susidariusių atliekų kiekį, komunikavo su valstybės ir savivaldybės institucijomis, gynėsi nuo kitoje byloje pareikštų atsakovės reikalavimų, skyrė dėmesį atsakovės nurodytoms aplinkybėms, kurių pagrindu atsakovė inicijavo sutarties nutraukimą, spręsti, tačiau 2026 m. liepos 24 d. pasikeitus aplinkybėmis ir sužinojus, jog pareiškėjai nebebus leidžiama eksploatuoti MBA gamyklos ir įrenginių, pareiškėja objektyviai per kelias dienas nespėjo parengti ieškinio. Pirmosios instancijos teismui šias aplinkybes įvertinus kaip nepakankamas pirmajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo sąlygai pagrįsti, atskirajame skunde apeliantė argumentuoja, kad ieškinio su prašymu objektyviai negalėjo pateikti, nes ieškiniu ketinama ginčyti sutarties nutraukimą, o sutartis iki 2026 m. rugpjūčio 7 d. buvo galiojanti ir vykdytina, t. y. apeliantės teisė reikšti ieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atsirado po prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo teismui ir po skundžiamos teismo nutarties priėmimo, be to, aplinkybę, jog apeliantė kartu su prašymu negalėjo pateikti ieškinio, lėmė procesinė ieškovo pareiga tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atmeta šiuos apeliantės argumentus, kaip nepaneigiančius pirmosios instancijos teismo išvados, kad nebuvo pagrįstos priežastys, pateisinančios ieškinio padavimo atidėjimą. Iš bylos medžiagos ir apeliantės nurodytų ketinto reikšti ieškinio turinį bei reikalavimą apibūdinančių teiginių matyti, kad apeliantė laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo prašė užtikrinti ne prevencinio reikalavimo įvykdymą, o būsimą ieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, t. y. apeliantė nurodė, kad būsimu ieškiniu ketina reikšti reikalavimus pripažinti atsakovės įvykdytą vienašalį sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę vykdyti sutartį natūra. Kaip minėta, iš bylos medžiagos nustatyta ir nėra ginčo dėl aplinkybės, kad apeliantė atsakovės pranešimą apie ginčo sutarties nutraukimą gavo 2026 m. liepos 10 d. Nagrinėjamoje byloje atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo pateiktas 2026 m. liepos 30 d. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktinė situacija, vertinant ieškinį pateikti trukdžiusias priežastis, susijusias su ieškiniui parengti reikalingu laiku, yra pasikeitusi, lyginant su pirmą kartą 2026 m. liepos 13 d. pateiktu analogišku prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, todėl nebėra priežasčių pripažinti, jog ieškinys negalėjo būti parengtas dėl pateisinamų priežasčių.

Šios išvados nepaneigia apeliantės atskirajame skunde nurodomi argumentai, kad iki 2026 m. liepos 24 d. apeliantė dėjo pastangas sutarčiai išsaugoti, o 2026 m. liepos 24 d. pasikeitus aplinkybėmis objektyviai per kelias dienas nespėjo parengti ieškinio, be to, ieškiniu ketinama ginčyti sutarties nutraukimą, o sutartis iki 2026 m. rugpjūčio 7 d. buvo galiojanti ir vykdytina. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2LP-2555-640/2026 aplinkybes, susijusias su sutarties galiojimu iki 2026 m. rugpjūčio 7 d., nurodė ir įvertino pasisakydamas ne dėl pirmosios, o dėl kitų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nebuvimo ir vertindamas grėsmę galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Kaip matyti, faktinė situacija, susijusi su sutarties galiojimu iki 2026 m. rugpjūčio 7 d., nebuvo pasikeitusi apeliantei teikiant antrą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo. Tuo tarpu apeliantės nurodomos aplinkybės dėl jos apsisprendimo nukreipti pastangas sutarčiai išsaugoti, dėl sutarties galiojimo termino, susijusios ne su priežastimis, galimai kliudančiomis pareikšti ieškinį, kaip prielaida laikinosioms apsaugos priemonėms iki ieškinio pareiškimo pritaikyti, o su apeliantės teisės reikšti atitinkamą pasirinktą ieškinį atsiradimo momentu ir (ar) jos pasirinktu elgesiu susidariusioje faktinėje situacijoje. Apeliantė nepagrįstai argumentus, susijusius su, jos vertinimu, pakitusia grėsme galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, taiko ir priežastims, susijusioms su objektyviomis kliūtimis pateikti ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės nurodytas kaip ketintas pareikšti ieškinys yra dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (ne prevencinis), procesinių prielaidų ieškiniui pareikšti nebuvimas nėra prilygintinas priežastims, objektyviai kliudančiomis ieškinį pareikšti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo sąlygų vertinimo kontekste. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė priežasčių, pateisinančios ieškinio padavimo atidėjimą, kaip prielaidų taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo.

Antra, laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo gali būti pritaikytos, jeigu jas taikyti prašantis ieškovas įrodo, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galimai kils grėsmė dėl to, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo, jeigu šis bus palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo sutikti su apeliantės atskirojo skundo argumentais, kad buvo įrodyta, jog nagrinėjamu atveju neteisėti atsakovės veiksmai lemia būtinybę pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, nes, apeliantės teigimu, jų nepritaikius, kyla grėsmė pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Tiek iš apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek iš atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantė neteisėtais ir būtinybę taikyti minėtas priemones pagrindžiančiais įvardija atsakovės veiksmus perimant MBA gamyklos ir įrenginių eksploatavimą, kitų tiekėjų paslaugoms teikti pasitelkimą, apeliantės turto iškėlimą iš MBA gamyklos teritorijos. Apeliantės teigimu, atsakovė atliko neteisėtus sutarties nutraukimo įgyvendinimo veiksmus (įskaitant ir MBA įrenginių ir gamyklos perėmimą), kurie užkerta kelia apeliantei vykdyti pagrindinę jos ūkinę veiklą, taip pat ėmėsi kitų aktyvių veiksmų, kuriais siekiama sužlugdyti apeliantę finansiškai. Taigi, iš šių argumentų turinio matyti, kad apeliantė grėsmę galimai būsimo jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui sieja su atsakovės veiksmais, įgyvendinančiais, apeliantės teigimu, neteisėtą sutarties nutraukimą, kurį ir ketinama ginčyti būsimu ieškiniu.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas skirtas užtikrinti teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1183-516/2020, 15 punktas). Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-447-302/2017, 13 punktas). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Pagal bendrą taisyklę, taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-792-934/2022).

Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo turi būti taikomos užtikrinti būsimą ieškinį, kuriuo apeliantė sieks pripažinti neteisėtu sutarties nutraukimą, o prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kaip minėta, apeliantė prašo sustabdyti atsakovės veiksmus, susijusius su sutarties nutraukimu. Taigi, apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju tai lemtų laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą taip, kad jos tariamai (galimai) pažeistoms teisėms teisinė apsauga būtų suteikta anksčiau, nei ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas sukeltų teisines pasekmes ginčo šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-447-302/2017, 16 punktas). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones iš esmės būtų pasiektas tas pats rezultatas, kurio siekiama ketinamu pareikšti ieškiniu, nes prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekiama to paties rezultato, kaip ir ketinamu pareikšti ieškiniu – sutarties nenutraukimo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, laikinosiomis apsaugos priemonėmis uždraudus nutraukti sutartis ar atlikti veiksmus, susijusius su sutarties nutraukimo teisinių padarinių įgyvendinimu, iš esmės yra apribojamos atsakovo sutartinės galimybės imtis veiksmų, jeigu, atsakovo, kaip sutarties šalies, vertinimu, ieškovas nevykdo, netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, užkertamas kelias atsakovui atsisakyti nevykdomų sutarčių; laikinosiomis apsaugos priemonėmis uždraudus įgyvendinti iš sutarčių nutraukimo atsiradusias teisines pasekmes būtų pažeistos atsakovo teisės, iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo esmė, paskirtis ir tikslai. Kadangi ketinamo reikšti ieškinio reikalavimas nėra prevencinio pobūdžio, o prašomos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės atitinka tą teisinį rezultatą, kurio siekiama ketinamu pareikšti ieškinio reikalavimu, tokių priemonių taikymas būtų nesuderinamas su jų taikymo paskirtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-318-302/2023).

Be to, šiuo atveju, apeliantei nurodant, kad būsimu ieškiniu bus siekiama pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu atsakovės atliktą vienašalį sutarties nutraukimą, teismo sprendimo, kuriuo toks reikalavimas būtų patenkintas, užtikrinimui, nėra reikalingas vykdymas – vien pareiškėjai palankaus teismo sprendimo priėmimas savaime pasiektų pareiškėjos siekiamą tikslą – atsakovės atliktas vienašalis sutarties nutraukimas būtų laikomas neteisėtu ir negaliojančiu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tokioje situacijoje pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymo pareiškėjos prašoma laikinoji apsaugos priemonė (atsakovės sprendimo nutraukti sutartį vykdymo sustabdymas) neužtikrintų (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-582-370/2021).

Nors laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti siekiama ne tik galutinio teismo sprendimo įvykdymo, bet ir savo esme prevencinio tikslo, užkertančio kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti, tačiau, ginčo atveju nebuvo pagrįsta, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtų proporcingos siekiamiems tikslams ir būtų susijusios su atsakovės veiksmais nutraukiant sutartį. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliantė nepaneigė, kad apeliantės nurodytos po Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 20 d. nutarties priėmimo atsiradusios faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės veiksmais dėl MBA gamyklos ir įrenginių eksploatavimo, valdymo ir naudojimo, įvyko Vilniaus misto savivaldybės Ekstremalios situacijos operacijų centro vadovo įsakymų, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-29938-1229/2026 pagrindu. Nenustatyta priežasčių nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybės, susijusios su atsakovės patekimu į MBA įrenginių teritoriją, įrenginių perėmimu ir veiksmais teritorijoje, taip pat su kitų tiekėjų pasitelkimu tvarkyti atliekas, vertintinos kaip veiksmai ir priemonės, pritaikytos atsakovei siekiant suvaldyti su atliekų tvarkymu Vilniaus regione susijusią situaciją, užkirsti kelią galimam naujam gaisrui ir kitoms sunkioms aplinkai, visuomenės sveikatai pasekmėms kilti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo metu, kaip nurodo pati apeliantė, sutartis galiojo, atskirajame skunde aptartos pirmosios instancijos teismo išvados nebuvo paneigtos ir priešingai neįrodyta. Apeliantės argumentai, kuriais ji nesutinka su atitinkamais Ekstremalios situacijos operacijų centro vadovo įsakymais ar teismo kitoje byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, taip pat kuriais ji nesutinka su atsakovės šių įsakymų ar teismo nutarties kitoje byloje pagrindu atliktais veiksmais (jų apimtimi), teigdama, jog administraciniai aktai nesuteikė teisės atsakovei perimti MBA įrenginių ir gamyklos bei sudaryti sutartis su kitais tiekėjais, kad tokiais aktais negalėjo būti ribojama apeliantės ūkinės veiklos laisvė ir pan., nesudaro pagrindo konstatuoti sąlygas laikinosioms apsaugos priemonėms iki ieškinio pareiškimo taikyti nagrinėjamos bylos kontekste. Apeliantės teiginiai, kuriais ji vertina faktinę situaciją ir teigia, jog Vilniaus regione atliekų tvarkymo situacija nėra ekstremali (kritinė), sudaro ginčo nagrinėjimo iš esmės dalyką, kiek tai susiję su šalių sutarties nutraukimo aplinkybėmis, atitinkamai, nėra pagrindas konstatuoti grėsmę galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO II matyti, kad pareiškėja 2026 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį atsakovei dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu; šio ieškinio pagrindu teismas nagrinėja civilinę bylą Nr. e2-2753-1187/2026. Išnykus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo instituto procesinėms prielaidoms, laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimai nagrinėtini nurodytoje civilinėje byloje Nr. e2-2753-1187/2026.

Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo klausimui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų atskirajame skunde pateiktų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie yra išvestiniai arba neturi esminės įtakos apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui įvertinti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 10 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.