Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Riverside Development“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „MULBERRY Trade“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „STADT PROPERTY“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „STADT PROPERTY“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Riverside Development“ dėl akcijų pasirašymo sutarties pripažinimo įvykdyta ir nuosavybės teisių pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „MULBERRY Trade“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė, siekdama užtikrinti pareikšto reikalavimo įvykdymą, kartu su ieškiniu pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštuoti (uždrausti perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti) 362 122 vnt. trečiajam asmeniui UAB „MULBERRY Trade“ (toliau – ir trečiasis asmuo) priklausančias atsakovės paprastąsias vardines akcijas; 2) uždrausti trečiajam asmeniui be atskiro šią bylą nagrinėjančio teismo leidimo kiekvienu konkrečiu atveju balsuoti atsakovės akcininkų susirinkime priimant bet kokius sprendimus areštuotų akcijų suteikiamų teisių apimtyje.

2026 m. balandžio 16 d. ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki įsiteisės teismo sprendimas uždrausti didinti atsakovės įstatinį kapitalą ir priimti kitus su tuo susijusius sprendimus. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinį ir yra pateikusi jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, o teismas šias aplinkybes 2026 m. vasario 25 d. nutartimi jau įvertino. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad už ieškovės įsigyjamas akcijas buvo atliktas mokėjimas – už ieškovę bendrovė „iSun AG“ atliko 362 122,00 Eur mokėjimą į atsakovės sąskaitą ir pastarasis mokėjimas nuo „iSun AG“ banko sąskaitos buvo nuskaitytas. Taigi, minėtos aplinkybės patvirtina, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra įvykdyta.

Netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nebus užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas tuo atveju jeigu ieškovei jis būtų palankus, t. y. nebus užtikrintas buvusios padėties status quo (esamos padėties) išsaugojimas ir buvusios akcijų proporcijos atkūrimas. Neuždraudus didinti atsakovės įstatinio kapitalo ir atlikti su tuo susijusių veiksmų, trečiasis asmuo, naudodamasis dabartine ginčijama akcijų proporcija, įgytų papildomų akcijų, todėl net ieškinio patenkinimo atveju pradinė situacija nebūtų atstatyta. Todėl egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomu.

Laikinai neuždraudus didinti atsakovės įstatinio kapitalo trečiasis asmuo įsigytų tik dar didesnį akcijų kiekį ir nebūtų atstatyta buvusi akcijų 67 proc. ir 33 proc. proporcija. Tokių veiksmų atlikimo rizika yra ne hipotetinė, o reali, nes 2026 m. balandžio 29 d. šaukiamas visuotinis akcininkų susirinkimas, kuriame siūloma spręsti klausimus dėl: atsakovės įstatinio kapitalo didinimo akcininkų papildomais piniginiais įnašais; akcijų pasirašymo ir pasirašytų akcijų apmokėjimo tvarkos bei terminų nustatymo; bendrovės įstatų pakeitimo ir įstatų naujos redakcijos patvirtinimo. Šie sprendimai sukurtų naujas teisines ir faktines pasekmes, kurių panaikinimas vėliau pareikalautų papildomų teisminių procesų, apsunkintų teismo sprendimo vykdymą ir galėtų lemti situaciją, kai net ir priėmus ieškovei palankų sprendimą, realus pažeistų teisių atkūrimas būtų ženkliai apsunkintas ar taptų neefektyvus.

Prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis yra proporcingas trečiojo asmens bei atsakovės atžvilgiu, kadangi jų taikymas užtikrintų pirminės akcijų proporcijos išsaugojimą. Tokiu būdu būtų išlaikytas šalių interesų balansas, išvengta galimų piktnaudžiavimo atvejų bei užtikrintas ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo efektyvumas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai įvertino pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – reikalavimų prima facie pagrįstumą. Teismų priimami procesiniai sprendimai (įskaitant nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) neturi res judicata (galutinio teismo sprendimo) galios, todėl 2026 m. vasario 25 d. teismo priimta nutartis nepatvirtina ieškinio prima facie pagrįstumo, juolab kad po nutarties priėmimo bylos medžiaga reikšmingai pasipildė – buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys teisiškai reikšmingą faktą, kad akcijų kaina nebuvo ir nėra sumokėta. Todėl teismas privalėjo pirmąją sąlygą vertinti iš naujo, atsižvelgdamas į reikšmingai papildytą bylos medžiagą, o ne mechaniškai remtis ankstesne nutartimi.

Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas reiškia, jog teismas turi įvertinti tik tai, ar pareikštas ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y., ar nėra aiškių aplinkybių, dėl kurių ieškinys tikrai negalėtų būti patenkintas. Ieškinys preliminariai įvertinamas kaip nepagrįstas tada, kai teismui iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio akivaizdžiai matyti, jog ieškinys yra netenkintinas. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės egzistuoja. Akcijų pasirašymo sutartis numatė, kad ieškovė pasirašo 362 122 vnt. naujas akcijas (2.3 papunktis) ir jų emisijos kainą (362 122 Eur) sumoka per 14 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos į atsakovės banko sąskaitą, t. y. iki 2026 m. sausio 2 d. (2.5 papunktis). Tuo atveju, jeigu ieškovė neapmoka akcijų per nurodytą terminą, laikoma, kad ieškovė atsisakė pasirašomų akcijų ir Akcijų pasirašymo sutartis automatiškai pasibaigia (2.6 papunktis). Jau šioje proceso stadijoje akivaizdu, kad per nurodytą terminą (iki 2026 m. sausio 2 d.) ieškovė akcijų neapmokėjo, todėl ieškovės ieškinys yra nepagrįstas. Nors teismas nutartyje nurodė, kad šie apeliantų nurodomi argumentai yra „ginčo esmės klausimas“, kurį teismas turės spręsti nagrinėdamas bylą iš esmės, tačiau tai neatitinka prima facie vertinimo esmės. Kai atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina mokėjimo negavimą, o pati ieškovė nepateikia jos žinioje turinčio būti įrodymo, kuris pagrįstų kad lėšos buvo nurašytos nuo banko sąskaitos ir mokėjimas pasiekė gavėją, tai reiškia, jog egzistuoja prima facie akivaizdaus nepagrįstumo situacija, kuriai esant teismas privalo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas netinkamai nustatė antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, kadangi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su ieškiniu pareikštais reikalavimais, be to, pažeidžia ekonomiškumo principą. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Be to, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje reikalauja pripažinti akcijų pasirašymo sutarties įvykdymą ir nuosavybės teisę į 362 122 vnt. atsakovės akcijų. Šie ieškovės reikalavimai jau yra užtikrinti 2026 m. vasario 25 d. nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, t. y. areštavus trečiajam asmeniui priklausančias 362 122 vnt. paprastąsias vardines atsakovės akcijas ir uždraudus jas kokiu nors būdu perleisti ar apsunkinti. Šiuo atveju ginčo atsakovės akcijų (362 122 vnt.) neįtakoja kiti atsakovės akcininkų susirinkimo priimami sprendimai. Atsakovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai atsakovės valdymo klausimais nekelia grėsmės, kad teismo sprendimas nebus įvykdytas, t. y. kad tenkinus ieškinį Akcijų pasirašymo sutartis negalės būti pripažinta įvykdyta, o ginčo 362 122 vnt. akcijų nuosavybė negalės pereiti ieškovei. Taigi, antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui – nagrinėjamu atveju objektyviai neegzistuoja.

Nors teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu būtų padidintas įstatinis kapitalas ir išleistos naujos akcijos, pasikeistų ieškovės turimų akcijų proporcija, o tai tiesiogiai paveiktų ieškovės materialinę teisinę padėtį, tačiau toks teismo motyvavimas yra iš esmės klaidingas, kadangi ieškovė byloje nėra pareiškusi reikalavimų, susijusių su akcijų proporcija ar faktine įtaka bendrovės valdyme. Byloje pareikštais reikalavimais ieškovė reikalauja nuosavybės teisės į 362 122 vnt. atsakovės akcijų. Ieškovės pareikšti materialiniai reikalavimai yra aiškiai apibrėžti ir nukreipti į konkretų turtą (akcijas), tačiau ne į su atsakovės valdymu susijusius klausimus ar ieškovės pageidaujamos proporcijos išsaugojimą ar užtikrinimą. Todėl ieškovei pareikalavus (ir teismui tokį reikalavimą tenkinus) uždrausti pakeisti akcijų proporciją (66,99 proc. ir 33,01 proc.), o ne uždrausti atlikti kokius nors veiksmus su ginčo dalyku (362 122 vnt. akcijų), buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios ieškinyje pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo byloje užtikrinimu. Taigi, teismas de facto (faktiškai) suformulavo naują ieškovės reikalavimą, kurio ieškinyje nėra ir sukūrė naują ieškovės teisę – teisę į tam tikrą akcijų proporciją bendrovės valdyme – kurios ieškovė nereikalauja.

Nutartimi teismas pažeidė akcininkų teises pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą (toliau – ABĮ). Ieškovė laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekė paneigti ABĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą ir teismo rankomis įgyti daugiau teisių atsakovės valdyme negu jai teisėtai suteikia akcijos. Pagal ABĮ 49 straipsnio 1 dalį teisė spręsti dėl bendrovės įstatinio kapitalo didinimo priklauso visuotiniam akcininkų susirinkimui. Taigi, atsakovės įstatinio kapitalo didinimo (ar nedidinimo) klausimas yra išimtinė akcininkų kompetencija, į kurią teismas įsiterpti neturi pagrindo. Pagal ABĮ 28 straipsnio 1 dalies 10 punktą, visuotinis akcininkų susirinkimas sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo priima kvalifikuota balsų dauguma visų susirinkime dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų. Ieškovė prašyme nurodė, kad trečiajam asmeniui šiuo metu priklauso apie 95 proc. atsakovės akcijų, o ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju trečiajam asmeniui priklausytų apie 67 proc. atsakovės akcijų (iš 1 287 002 akcijų). Vadinasi, nepriklausomai nuo šios bylos baigties, trečiasis asmuo turi teisę priimti sprendimą padidinti atsakovės įstatinį kapitalą, kadangi jam bet kuriuo atveju priklauso kvalifikuota balsų dauguma. Ginčijama nutartimi teismas ieškovei de facto suteikė veto teisę dėl atsakovės įstatinio kapitalo didinimo – teisę, kurios ieškovė neturėjo iki ginčo ir kuria ji negalėtų naudotis net ir visiškai laimėjusi šią bylą. Toks sprendimas yra ne tik perteklinis, bet ir akivaizdžiai pažeidžiantis ABĮ įtvirtintą reguliavimą.

Nutartimi teismas netinkamai taikė ABĮ įtvirtintą reguliavimą ir suteikė ieškovei pranašumą atsakovės valdyme, kurio ji negalėtų turėti net ir gavusi ieškovei palankų teismo sprendimą. Teismas suteikė galimybę ieškovei, kuri neturi intereso prisidėti prie atsakovės veiklos, laikinųjų apsaugos priemonių pagalba toliau kenkti bendrovei ir daryti spaudimą trečiajam asmeniui.

Ieškovės pareikštas ieškinys dėl Akcijų pasirašymo sutarties pripažinimo įvykdyta ir nuosavybės teisių į 362 122 vnt. paprastųjų vardinių atsakovės akcijų nuosavybę pripažinimo yra prima facie pagrįstas. Ieškovė leistinais rašytiniais įrodymais pagrindė, kad mokėjimo pavedimą pateikė bankui 2026 m. sausio 2 d. 16 val. 14 min. 9 sek. ir tai laikytina tinkamu prievolės įvykdymu. Mokėjimas už naujai išleistas akcijas buvo atliktas per Akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą terminą. Tai, kad atliktas mokėjimas (piniginės lėšos) galėjo būti neįskaitytos į atsakovės sąskaitą priklauso tiek nuo pačios atsakovės, tiek ir nuo atsakovės banko veiksmų. 2026 m. balandžio 29 d. teismo nutartis patvirtina, kad byloje yra ginčas dėl ieškovės atlikto mokėjimo už akcijas ir negali būti teigiama, kaip nepagrįstai tuo siekia įtikinti teismą atsakovė ir trečiasis asmuo, kad neva akivaizdu, kad ieškovė akcijų neapmokėjo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pirmąja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumu.

Atsakovės įstatinio kapitalo didinimas papildomais akcininkų įnašais reiškia, kad pirmumo teise įsigyti atsakovės išleidžiamas akcijas gali atsakovės akcininkai proporcingai nominaliai vertei akcijų, kurios jiems nuosavybės teise priklauso visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą padidinti įstatinį kapitalą papildomais įnašais, dienos pabaigoje. Tai reiškia, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje, jeigu akcininkų susirinkime būtų sprendžiamas klausimas dėl atsakovės įstatinio kapitalo didinimo papildomais akcininkų įnašais, trečiasis asmuo galėtų įgyti papildomai išleidžiamų bendrovės akcijų 95 proc., o ieškovė – 5 proc., kai pareikštu ieškiniu siekiama atkurti buvusią situaciją, pripažįstant, kad ieškovė įvykdė akcijų pasirašymo sutartį ir išliko 37 proc. bendrovės akcijų savininku.

Rizika, kad trečiasis asmuo ketina priimti sprendimus didinti įstatinį kapitalą ir tokiu būdu įgyti atsakovės akcijas, proporcingai 95 proc. turimų akcijų, yra akivaizdi ir reali. Trečiasis asmuo elgiasi nesąžiningai ir inicijuoja akcininkų susirinkimus (2026 m. balandžio 29 d. akcininkų susirinkimo inicijavimus), kuriuose būtų sprendžiamas klausimas dėl atsakovės įstatinio kapitalo didinimo papildomais įnašais. Taigi, įstatinio kapitalo didinimo veiksmų atlikimo rizika yra ne hipotetinė, o reali.

Trečiasis asmuo turi teisę priimti sprendimus dėl atsakovės įstatinio kapitalo didinimo ir jeigu įstatinis kapitalas būtų didinamas papildomais akcininkų įnašais, toliau gali didinti turimų akcijų skaičių santykiu 95 proc. ir 5 proc. Laikinosios apsaugos priemonės ir užtikrina, kad atsakovė neišleis papildomų akcijų, suteikdama teisę jas įgyti akcininkams papildomais įnašais, esant dviejų akcininkų struktūrai santykiu 95 proc. ir 5 proc. iki tol, kol nebus išspręstas ginčas ir nustatyta, ar ieškovė įvykdė akcijų pasirašymo sutartį ir išlaikė turimų atsakovės akcijų proporciją santykiu 67 proc. ir 37 proc.

Netaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nebus užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas tuo atveju, jeigu ieškovei jis būtų palankus, t. y. nebus užtikrintas buvusios padėties status quo išsaugojimas ir buvusios akcijų proporcijos atkūrimas, kadangi neuždraudus didinti atsakovės įstatinio kapitalo ir atlikti su tuo susijusių veiksmų, trečiasis asmuo, naudodamasis dabartine ginčijama akcijų proporcija, įgis papildomų akcijų, todėl net ir ieškovės ieškinį patenkinus, pradinė situacija vis tiek nebūtų atstatyta.

Bendrovės akcininko trečiojo asmens sprendimai padidinti atsakovės įstatinį kapitalą, kuriuos trečiasis asmuo gali priimti vienašališkai, sukurtų naujas teisines ir faktines pasekmes, kurių panaikinimas vėliau pareikalautų papildomų teisminių procesų, apsunkintų teismo sprendimo vykdymą ir galėtų lemti situaciją, kai net ir priėmus ieškovei palankų sprendimą, realus pažeistų teisių atkūrimas būtų ženkliai apsunkintas ar taptų neefektyvus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė abiejų laikinųjų apsaugos priemonių sąlygų egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės ieškinys yra preliminariai pagrįstas, o planuojamas atsakovės įstatinio kapitalo didinimas bei su tuo susiję kiti sprendimai sudaro pakankamą faktinį pagrindą daryti išvadą, jog egzistuoja reali grėsmė būsimo galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantai, kvestionuodami jiems nepalankią nutartį, teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos, nes ieškinys yra nepagrįstas, be to, nėra realios grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui, nes laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su ieškiniu pareikštais reikalavimais, pažeidžia ekonomiškumo principą bei akcininkų teises pagal ABĮ.

Dėl tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo

Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio patenkinimo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1548-943/2020; 2024 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-549-407/2024).

Teismų praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovės ieškinys jau buvo priimtas ir jis grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kurias turėtų patvirtinti byloje pateikti rašytiniai įrodymai, nusprendė, jog nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 25 d. nutartimi jau vertino ieškinio prima facie pagrįstumą ir konstatavo jo būvimą. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, atskirajame skunde nurodė, kad: Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartis neturi res judicata galios ir nepatvirtina ieškinio prima facia pagrįstumo, todėl teismas privalėjo pirmąją sąlygą vertinti iš naujo, atsižvelgdamas į reikšmingai papildytą bylos medžiagą; byloje pateikti duomenys, jog ieškovė už akcijas neapmokėjo, todėl egzistuoja aplinkybės, kurių pagrindu galima teigti, kad ieškinys nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantų argumentais.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti, kad pagal Akcijų pasirašymo sutartį, sudarytą su atsakove, apmokėjo už 362 122 vnt. naujai išleistas paprastąsias vardines atsakovės akcijas ir įgijo teisę į šių 362 122 vnt. akcijų nuosavybę. Ieškovė ieškinyje aiškiai įvardijo reikalavimus, nurodė faktines aplinkybes ir pateikė jas pagrindžiančius įrodymus (Akcijų pasirašymo sutartį, visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, akcijų pasirašymo ir pasirašytų akcijų apmokėjimo tvarką, 2026 m. sausio 2 d. 362 122 Eur mokėjimo pavedimą ir kitus įrodymus, kuriais ji siekia pagrįsti reikalavimus). Taigi, formuojamos teismų praktikos kontekste (žr. šios nutarties 18, 19 punktus) preliminariai įvertinęs pareikštų reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį, apeliacinės instancijos teismas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinys yra preliminariai pagrįstas bei konstatuoti, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra akivaizdžiai negalimas.

Apeliantų nurodomi argumentai, kad ieškovė per nustatytą terminą (iki 2026 m. sausio 2 d.) nėra sumokėjusi už akcijas ir tai pagrindžia atsakovės sąskaitos išrašas, o ieškovė nepateikė nei savo, nei jos pasitelkto asmens – „iSun AG“ – banko sąskaitos išrašo (ir kt.), bus vertinami nagrinėjant bylą iš esmės. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygos egzistavimą laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo kontekste, pagrįstai iš esmės netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumu.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantų nurodytais argumentais, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės (lot. res iudicata) galios. Tačiau vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio prima facie pagrįstumą, papildomai nurodė Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartį bei joje atliktą preliminarų aplinkybių įvertinimą, savaime nereiškia, kad nagrinėjamu atveju prima facie pagrįstumas konstatuotas išimtinai remiantis minėta teismo nutartimi. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, nustatė, kad ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia pateiktais įrodymais bei pasirinko leistiną gynybos būdą. Taigi, priešingai negu teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas tinkamai patikrino ir nustatė tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlygą.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018).

Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo, išvadai, kad egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, padaryti turi būti atsižvelgiama į tokių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1146-330/2022). Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-990/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-71/2012; 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-636-933/2024, 25 punktas).

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo pripažinti, kad ji pagal Akcijų pasirašymo sutartį, sudarytą su atsakove, apmokėjo už 362 122 vnt. naujai išleistas paprastąsias vardines atsakovės akcijas ir įgijo teisę į 362 122 vnt. akcijų nuosavybę. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei uždrausti didinti atsakovės įstatinį kapitalą ir priimti kitus su tuo susijusius sprendimus, siekia, kad nebūtų pakeista jos nupirktų akcijų proporcija bendrame atsakovės akcijų kiekyje, t. y. jog trečiasis asmuo naudodamasis dabartine ginčijama akcijų proporcija (apie 95 proc.), neįgytų papildomų akcijų, nes tai lemtų, jog net ir ieškovės ieškinį patenkinus, pradinė situacija nebūtų atstatyta.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir antroji sąlyga būtina tam, kad būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Teismo argumentai grindžiami tuo, kad byloje pateikti duomenys, jog atsakovė ir trečiasis asmuo inicijavo atsakovės įstatinio kapitalo didinimo procedūrą, o tai rodo realią grėsmę, kad neuždraudus minėtų veiksmų, trečiasis asmuo, pasinaudodamas ginčijama akcijų proporcija, įgytų papildomų akcijų, dėl to, net ir ieškovei laimėjus bylą iš esmės, buvusios akcijų 67 proc. ir 33 proc. proporcijos atstatymas taptų apsunkintas arba nebeįmanomas.

Atskirajame skunde iš esmės teigiama, kad: teismas netinkamai nustatė antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, kadangi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su ieškiniu pareikštais reikalavimais, be to, pažeidžia ekonomiškumo principą; teismas pažeidė akcininkų teises pagal ABĮ, nes suteikė ieškovei pranašumą atsakovės valdyme. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantų argumentais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2026 m. balandžio 3 d. ieškovė gavo trečiojo asmens 2026 m. balandžio 3 d. pranešimą apie šaukiamą atsakovės visuotinį akcininkų susirinkimą, kurio darbotvarkėje, be kita ko, numatytas klausimas dėl atsakovės įstatinio kapitalo didinimo akcininkų papildomais įnašais (2026 m. balandžio 16 d. ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių Nr. DOK-13741 priedai Nr. 1–2).

Pagal Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos 2026 m. sausio 12 d. duomenis, atsakovės įstatinis kapitalas – 1 287 002 Eur, akcijų skaičius – 1 287 002 vnt., akcijos nominali vertė – 1 Eur. Atsakovės akcininkės – UAB „STADT PROPERTY“, turinti 62 720 vnt. akcijų (nuo 2023 m. sausio 23 d.) ir UAB „MULBERRY Trade“, turinti 1 224 282 vnt. akcijų (nuo 2026 m. sausio 7 d.) (2026 m. vasario 13 d. ieškovės ieškinio Nr. CBP-177 priedas Nr. 8). Taigi, nuo 2026 m. sausio 7 d. trečiajam asmeniui priklauso apie 95 proc. (1 224 281 vnt. ÷ 1 287 002 vnt. × 100 proc. = 95,13), ieškovei – apie 5 proc. (62 720 vnt. ÷ 1 287 002 vnt. × 100 proc. = 4,87) atsakovės akcijų.

Tuo atveju, jeigu ginčas byloje būtų išspręstas ieškovės naudai, ieškovės akcijų skaičius padidėtų iki 424 482 vnt. (62 720 vnt. + 362 122 vnt. = 424 842 vnt.), todėl pasikeistų atsakovės akcininkių turimų akcijų santykis bendrame bendrovės akcijų skaičiuje, nes ieškovės turimų akcijų santykis siektų 33,01 proc. (424 842 vnt. ÷ 1 287 002 vnt. × 100 proc. = 33,01 proc.), o trečiojo asmens – 66,99 proc. ((1 224 281 vnt. – 362 122 vnt.) ÷ 1 287 002 vnt. × 100 proc. = 66,99 proc.). Tokį akcininkių turimų akcijų santykį ieškinio tenkinimo atveju šalys yra nurodžiusios procesiniuose dokumentuose.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantų argumentais, kad nepriklausomai nuo to, ar atsakovės įstatinis kapitalas bus padidintas, ar ne, ieškovės teisių apimtis į 362 122 vnt. atsakovės akcijas nepasikeis. Tačiau nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra ta, kad padidinus atsakovės įstatinį kapitalą, sumažėtų atsakovės turimų akcijų santykis bendrame kiekyje ir atitinkamai sumažėtų ieškovės reikalavimo apimtis į bendrovės turtą. Apeliantai šių aplinkybių nepaneigė. Taigi, tenkinus ieškovės ieškinį ir pripažinus nuosavybės teises į ginčijamą akcijų dalį, faktinė ieškovės įtaka bendrovės valdyme, kuri buvo status quo iki ginčo, negalėtų būti atkurta arba jos atkūrimui turėtų būti inicijuojami nauji teisminiai ginčai, o tai, priešingai negu nurodo apeliantai, neatitiktų ekonomiškumo ir proporcingumo reikalavimų. Toks nagrinėjamos situacijos vertinimas paneigia apeliantų nurodytas aplinkybes, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su pareikštu reikalavimu (CPK 185 straipsnis).

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju grėsmė kyla ne pačioms ginčo akcijoms, bet ieškovės turimų akcijų proporcijai, kuri gali tiesiogiai įtakoti ieškovės materialines teises bendrovės valdymo veikloje ir kurią būtina išsaugoti iki įsiteisės teismo sprendimas. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą ar netinkamą jų taikymą.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Apeliantų teigimu, ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes nesąžiningai naudojasi laikinųjų apsaugos priemonių institutu ir neteisėtai trikdo atsakovės veiklą (CPK 95 straipsnis). Šie argumentai buvo nurodyti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais argumentais nesutinka.

Sprendžiant klausimą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016). Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-684/2021 34 punktas). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-469/2021).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė, teikdama byloje papildomą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, elgėsi nesąžiningai, teisminį procesą naudojo ne pagal paskirtį ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Priešingai, byloje konstatuota (žr. šios nutarties 32, 33 punktus), kad ieškovės prašymas yra pagrįstas, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo ieškovės procesinės elgesį, teikiant papildomą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio 1 dalies prasme.

Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl atsakovės ir trečiojo asmens argumentų, susijusių su ieškovės piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, savaime nesudaro pagrindo apskųstą teismo nutartį panaikinti ar pakeisti, kadangi ši aplinkybė neturi įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui. Minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstas, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti ieškovo veiksmų, pateikiant papildomą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesąžiningumą CPK 95 straipsnio 1 dalies prasme.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirųjų skundų motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.