Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-392-870/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-30
Bylos Nr.: 1A-392-870/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-15840-2025-0
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Virginija Liudvinavičienė, Vitalija Norkūnaitė, Aiva Survilienė
Nuteistasis: A. G.

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
1.1.8.6.1Kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 str. 1 d. 1 p.)
1.2.23.2.2.2Neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu arba jų platinimas (BK 260 str. 3 d.)
2.4.5.2.5Apeliacinės bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka (BPK 3251 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-392-870/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15840-2025-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.1; 1.2.23.2.2.2; 2.4.5.2.5; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 30 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vitalijos Norkūnaitės ir Aivos Survilienės, nerengiant teismo posėdžio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, taikant bausmių apėmimo būdą, ir A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio A. G. sulaikymo, nuosprendžiui įsiteisėjus, dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2025 m. gegužės 6 d. iki 2025 m. rugpjūčio 7 d., vieną kardomojo kaltinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo bausmės dienai.

Iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos ir intensyvi priežiūra paliktos nepakeistos, o nuosprendį pradėjus vykdyti – naikintinos.

Pinigai – 5 000 (penkis tūkstančiai) eurų, rasti ir paimti A. G. bute, esančiame seife, konfiskuoti, kaip nusikalstamos veikos rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis).

Kiti seife rasti pinigai – 3 950 (trys tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt) eurų – grąžintini A. G., pervedant juos į kaltinamojo nurodytą sąskaitą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

A. G. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis neteisėtai laikė, gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, būtent: ne vėliau kaip iki 2025 m. gegužės 6 d., apie 23.35 val., savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti ir taip gauti neteisėtas pajamas, neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų:

– 24,092 g rusvai baltos spalvos nevienalytės medžiagos, kurios sudėtyje 17,188 g psichotropinės medžiagos – 4-chlormetkatinono (nuo 69,8 % iki 76,2 %);

– 1,042 g gelsvos spalvos nevienalytės medžiagos, kurios sudėtyje yra 0,127 g (12,2%) psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono, ir psichotropinės medžiagos – 4-chlormetkatinono, kurio masė 0,568 g (54,5%);

– 464,540 g baltos spalvos kristalinės medžiagos, kurioje labai didelis kiekis – 380,094 g psichotropinės medžiagos – 3-chlorometkatinono (3-CMC, klofedrono);

– 3,658 g baltos spalvos kristalinės medžiagos, kurios sudėtyje 2,893 g psichotropinės medžiagos – ketamino;

– 1,005 g baltos spalvos kristalinės medžiagos, kurios sudėtyje 0,033 g psichotropinės medžiagos – 4-chlormetkatinono ir 0,799 g psichotropinės medžiagos – ketamino;

–14,022 g šviesios smulkiakristalinės medžiagos, kurioje 10,458 g psichotropinės medžiagos – 4-CMC (nuo 74,5 % iki 74,8 %);

iš kurių dalį – 14,022 g šviesios smulkiakristalinės medžiagos, kurioje 10,458 g psichotropinės medžiagos – 4-CMC ( nuo 74,5% iki 74,8 %), turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, išdalino į 12 vnt. paketėlių, kuriuos su viduje esančiomis psichotropinėmis medžiagomis, laikotarpyje nuo 2025 m. kovo mėn. iki 2025 m. gegužės 6 d., 21.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), automobiliu „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie vietų, kurių koordinatės ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), kur, užkasdamas į žemę ir paslėpdamas skirtingose vietose, pasikėsino išplatinti 12 paketėlių su psichotropine medžiaga – 4-CMC: koordinatės (duomenys neskelbtini) – užspaudžiamą maišelį, kurio viduje buvo 10 paketėlių, kurių viduje 9,223 g šviesios smulkiakristalinės medžiagos, kurioje 6,871 g psichotropinės medžiagos – 4-CMC (74,5%);

koordinatėse (duomenys neskelbtini) – paketėlį su užrašu ,,3“, kurio viduje 2,864 g šviesios smulkiakristalinės medžiagos, kurio sudėtyje 2,140 g psichotropinės medžiagos – 4-CMC (74,7%);

koordinatės (duomenys neskelbtini) – paketėlį su užrašu ,,2“, kurio viduje 1,935 g šviesios smulkiakristalinės medžiagos, kurioje 1,447 g psichotropinės medžiagos – 4-CMC (74,8%), kuriuos 2025 m. gegužės 8 d., laikotarpiu nuo 13.00 val. iki 15.00 val., įvykio vietos apžiūros metu rado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai;

kitą dalį psichotropinių medžiagų:

– 24,092 g rusvai baltos spalvos nevienalytės medžiagos, kurios sudėtyje 17,188 g psichotropinės medžiagos – 4-chlormetkatinono (nuo 69,8 % iki 76,2 %);

– 1,042 g gelsvos spalvos nevienalytės medžiagos, kurios sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono, kurio masė 0,127 g (12,2%) ir psichotropinės medžiagos – 4-chlormetkatinono, kurio masė 0,568 g;

turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, išdalino į 27 paketėlius ir plastikinį maišelį, kuriuos su viduje esančiomis psichotropinėmis medžiagomis ne vėliau kaip 2025 m. gegužės 6 d., 21.00 val., iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), automobiliu „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (vietos koordinatės (duomenys neskelbtini)), kur dalį – 6 vnt. paketėlių, su viduje esančia 5,206 g rusvai baltos spalvos nevienalyte mase, kurios sudėtyje 3,967 g (75,2%) psichotropinės medžiagos – 4-chlormetkatinono, pasikėsino išplatinti užkasdamas į žemę ir paslėpdamas skirtingose vietose (duomenys neskelbtini), kurių koordinatės: (duomenys neskelbtini), o kitą dalį – 21 vnt. paketėlių, kuriuose 18,886 g rusvai baltos spalvos nevienalytė medžiaga, kurios sudėtyje 13,221 g psichotropinės medžiagos – 4-chlormetkatinono (nuo 69,8 % iki 70,0 %) laikė prie savęs, o dalį – užspaudžiamą maišelį, kuriame 1,042 g gelsvos spalvos nevienalytė medžiaga, kurios sudėtyje – 0,127 g (12,2%) psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinanono ir 0,568 g psichotropinės medžiagos – 4-chlormetkatinono, laikė automobilyje ,,Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2025 m. gegužės 6 d., laikotarpyje nuo 20.59 val. iki 21.35 val., įvykio vietos (duomenys neskelbtini) (koordinatės – (duomenys neskelbtini)), ir vietovės apžiūros metu bei automobilio ,,Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kratos metu šias psichotropines medžiagas rado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai;

o likusią dalį – 464,540 g baltos spalvos kristalinės medžiagos, kurioje labai didelis kiekis – 380,094 g psichotropinės medžiagos – 3-chlorometkatinono (3-CMC, klofedrono) ir maišelį, kuriame 3,658 g baltos spalvos kristalinės medžiagos, kurios sudėtyje 2,893 g psichotropinės medžiagos – ketamino, maišelį, kuriame 1,005 g baltos spalvos kristalinės medžiagos, kurios sudėtyje 0,033 g psichotropinės medžiagos – 4-chlorometkatinono ir 0,799 g psichotropinės medžiagos – ketamino, neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iki 2025 m. gegužės 6 d. kratos metu, laikotarpyje nuo 22.45 val. iki 23.35 val., šį labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų rado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Nuteistojo A. G. gynėjas advokatas L. Žalnieriūnas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį ir A. G. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba skirti trumpesnę laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantas teigia, kad nuteistajam paskirta pernelyg griežta bausmė. Skunde neginčijamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas, tačiau prašoma skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į bylos medžiagoje užfiksuotas nuteistojo pavojingumą reikšmingai mažinančias aplinkybes, kurios suponuoja būtinybę išsamiai įvertinti nuteistojo asmenybę, socialinę aplinką bei resocializacijos galimybes. Bausmės motyvai buvo grindžiami daugiausia formaliais nusikalstamos veikos sunkumo aspektais, neanalizuojant ir nevertinant nuteistojo teigiamų asmeninių, šeimyninių ir socialinių duomenų, kurie galėtų pagrįsti ne tik švelnesnės rūšimi bausmės taikymo pagrindą, bet ir realias sąlygas pasiekti bausmės paskirtį be realaus laisvės atėmimo. Tokia apygardos teismo motyvacija nesuderinama su BK 54 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintais bausmės individualizavimo principais, kurie reikalauja užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp nusikaltimo pavojingumo ir nuteistojo asmenybės ypatybių, bei neatitinka BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties – ne tik nubausti, bet ir sudaryti sąlygas nuteistojo reintegracijai į visuomenę. Teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kai nesant išskirtinių aplinkybių, teismams įvertinus tiek veikos pavojingumą, tiek kaltininko pavojingumą, kuris dažnu atveju buvo netgi didesnis nei šiuo atveju A. G. asmenybės pavojingumas, taip pat bausmės tikslų pasiekimą, pripažįstama, kad net švelnesnė nei sankcijoje numatyta reali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir nedera su bausmės tikslais, jos paskirtimi bei neatitinka teisingumo principo reikalavimų, dėl to turi būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skiriama bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu arba terminuoto laisvės atėmimo bausmės terminas turėtų būti sutrumpintas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesilaikė įstatyme nustatytų reikalavimų, o paskirta reali laisvės atėmimo bausmė nebuvo tinkamai individualizuota ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiui ir nuteistojo asmenybės bruožams bei jo elgesiui po nusikaltimo padarymo. Toks formalus požiūris į bausmės individualizavimą parodė, kad žemesnės instancijos teismas nesilaikė išsamumo ir objektyvumo principų, neįvertino visų esminių bylos aspektų ir neišdėstė motyvuotos išvados dėl bausmės parinkimo, o tai reiškia, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai, kas sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kaip to reikalauja BPK 369 straipsnio 3 dalis. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, ignoravo susiformavusią kasacinę praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir, pažeisdamas teisingumo bei proporcingumo principus, paskyrė nuteistajam aiškiai per griežtą bausmę. Teismas, formaliai įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumą, nepagrįstai atsisakė skirti rūšimi švelnesnę bausmę, neatsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą poziciją, kad reali laisvės atėmimo bausmė net ir už labai sunkius nusikaltimus gali būti netaikoma, jeigu tai leistų pasiekti bausmės tikslus. Gynyba, vadovaudamasi teismų praktika, pažymi, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas nėra siejamas tik su išskirtinėmis aplinkybėmis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-689/2019), nes atspindi šiuolaikinės baudžiamosios teisės neformalumą ir būtinybę atsižvelgti į kaltininko asmenybę, elgesį po veikos, jo socialinius ryšius bei šeiminę situaciją. Nuteistasis teisiamas pirmą kartą, nuoširdžiai gailėjosi, bendradarbiavo su teisėsauga, iki šiol deda akivaizdžias ir reikšmingas pastangas keisti gyvenimo būdą, aktyviai dalyvavo visuomenėje, iki suėmimo dirbo. Šios objektyvios socialinės ir šeiminės aplinkybės, net jei jos ir nėra įstatyme įtvirtintos kaip atsakomybę lengvinančios, buvo įvertintos kaip pagrindas švelninti bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau, gynybos manymu, nepagrįstai skiriant realią laisvės atėmimo bausmę.

Skundžiamame nuosprendyje teismas ignoravo gynybos argumentus ir nurodytą teisės taikymo praktiką, kai net ir už labai sunkius nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje, teismai skiria švelnesnes bausmes. Dėl to realus laisvės atėmimas, paskirtas be individualizacijos, ne tik prieštarauja susiformavusiai praktikai, bet ir neproporcingai griežtai baudžia, eliminuojant galimybę nuteistajam resocializuotis laisvėje, tęsti darbą ir užtikrinti savo šeimos gerovę. Toks sprendimas iš esmės realizuoja tik vieną – represinį – bausmės tikslą, visiškai ignoruodamas kitus: socialinės reabilitacijos ir prevencijos aspektus. Teismas taip pat paskyrė griežtesnę nei įprasta pirmą kartą baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui bausmę net už baudžiamąjį nusižengimą, nors tokiais atvejais teismų praktikoje įprastai taikomos minimalios ar su švelninimu susijusios sankcijos. Visa tai rodo akivaizdų teisingumo principo pažeidimą ir suponuoja būtinybę peržiūrėti nuosprendį, įvertinti švelnesnės bausmės arba jos vykdymo atidėjimo galimybes.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės faktinio neįvertinimo skiriant bausmę. Skundžiamas nuosprendis bausmės individualizavimo aspektu nėra pakankamai motyvuotas ir neatitinka BK 54 straipsnyje įtvirtintų teisingumo bei proporcingumo reikalavimų, kadangi teismas nuosprendyje konstatavo, jog yra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti nes jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nepaisant to, skirdamas bausmę už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nenurodė kokią įtaką bausmės rūšiai ir terminui turėjo ši lengvinanti aplinkybė. Todėl neaišku, ar teismo formaliai konstatuota lengvinanti aplinkybė turėjo savarankišką teisinę reikšmę ir, ar padarė kokią įtaką bausmės rūšiai ir dydžiui. Toks motyvavimas neatitinka nei BK 54 straipsnio reikalavimo individualizuoti bausmę pagal nuteistojo asmenybę ir jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, nei teisingumo principo, pagal kurį asmeniui, prisipažinusiam, nuoširdžiai besigailinčiam ir teisme aktyviai prisidėjusiam prie nusikalstamos veikos atskleidimo, turi būti suteikiama reali, o ne deklaratyvi teisinė nauda. Kadangi teismo nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė neatsispindėjo paskirtos bausmės rūšyje ir termine, darytina išvada, jog nuteistojo atžvilgiu bausmė buvo individualizuota netinkamai ir buvo paskirta griežtesnė bausmė, negu tai būtina BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti.

Dėl A. G. (ne)pavojingumo. Papildomai pažymėtina, kad sprendžiant dėl bausmės rūšies ir dydžio būtina vertinti ne vien padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, bet ir nuteistojo asmenybės raidą, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo bei realias resocializacijos perspektyvas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-813/2025 akcentavo, kad bausmės individualizavimas negali būti grindžiamas vien nusikalstamos veikos pobūdžiu ar kvalifikacija. Minėtoje byloje kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo paskirtą 4 metų laisvės atėmimo bausmę, konstatuodamas, jog buvo nepakankamai įvertintos nusikalstamą elgesį lėmusios priežastys, nuteistojo asmenybės pokyčiai ir jo pastangos atsisakyti ankstesnio gyvenimo būdo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad bausmės tikslai turi būti siejami ne vien su nubaudimu, bet ir su asmens pataisymu, todėl tais atvejais, kai bylos duomenys patvirtina realų ir tvarų asmens elgesio pasikeitimą, prioritetas turi būti teikiamas tokioms baudžiamojo poveikio priemonėms, kurios išsaugo ir stiprina pozityvius pokyčius, o ne juos sugriauna. Šie išaiškinimai yra tiesiogiai reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje, kadangi po nusikalstamos veikos padarymo A. G. gyvenime įvyko akivaizdūs ir objektyviais duomenimis patvirtinti teigiami pokyčiai. Vertinant nuteistojo asmenybę, jo padarytos veikos aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo paskirtį, darytina išvada, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo atveju neatitinka teisingumo, proporcingumo ir bausmės individualizavimo principų. Skundžiamame nuosprendyje nustatytos A. G. teigiamai apibūdinančios faktinės, asmenybinės ir procesinės aplinkybės sudaro savarankišką pagrindą teigti, kad paskirta bausmė turėjo būti individualizuojama švelniau, nes teismas konstatavo ne vien veikos pavojingumą, bet ir reikšmingus nuteistojo socialinio stabilumo, darbo, šeimos ryšių, prisipažinimo ir bendradarbiavimo su tyrimu duomenis.

Žemesnės instancijos teismas

Pirma, teismas bausmės skyrimo motyvuose nurodė, kad A. G. anksčiau buvo neteistas, kartu pažymėdamas, jog 2020 m. gruodžio 16 d. Kauno apylinkės teismo buvo atleistas nuo atsakomybės už veiką, nesusijusią su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Ši aplinkybė reikšminga tuo, kad byloje nenustatytas ankstesnis teistumas būtent už analogiškas narkotinių ar psichotropinių medžiagų apyvartos veikas, todėl nėra pagrindo vertinti A. G. kaip asmens, kurio ankstesnė teisinė praeitis rodytų nuoseklų tokio pobūdžio nusikalstamą elgesį. Antra, teismas nustatė, kad A. G. nuo 2014 metų iki 2025 m. sausio 19 d. nuolat dirbo, po to buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, o nuo 2026 m. kovo 30 d. įsidarbino MB „Z.“. Šios darbo ir užimtumo aplinkybės turi būti vertinamos palankiai, nes jos patvirtina teisėto pragyvenimo šaltinio turėjimą, socialinį įsitvirtinimą ir realias resocializacijos prielaidas, o tai mažina būtinybę taikyti itin ilgą laisvę ribojančią bausmę. Trečia, teismas nustatė, kad A. G. turi (duomenys neskelbtini) gimusį sūnų, kuriam nuo 2020 m. sausio 2 d. nuolat teikia išlaikymą, taip pat yra sudaręs santuoką. Ši aplinkybė teisiškai reikšminga, nes patvirtina tęstinius šeiminius ir tėvystės įsipareigojimus, kurie rodo socialinių ryšių buvimą ir turi būti vertinami kaip kaltininko asmenybę palankiai charakterizuojantis veiksnys. Ketvirta, teismas rėmėsi artimųjų duomenimis, pagal kuriuos A. G. apibūdintas kaip į šeimą orientuotas ir nuolat legalų pragyvenimo šaltinį turėjęs asmuo. Ši aplinkybė yra svarbi ne formaliai, o materialiai, nes ji leidžia individualizuoti bausmę vertinant ne tik nusikalstamos veikos dalyką ir kiekį, bet ir realų kaltininko gyvenimo kontekstą, jo ryšius su šeima ir iki bylos buvusią socialinę padėtį. Penkta, teismas tiesiogiai nurodė, kad nusikalstamos veikos vykdymas nebuvo esminė A. G. gyvenimo būdo dalis, o buvo trumpalaikis epizodas, ir kad jis šiuo metu itin kritiškai vertina savo elgesį. Ši teismo išvada yra viena reikšmingiausių gynybai, nes ji paneigia būtinybę vertinti nuteistąjį kaip asmenį, kuriam nusikalstamas elgesys buvo ilgalaikis ar stabilus gyvenimo modelis, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti mažesne, proporcingesne bausme. Šešta, apygardos teismas nustatė A. G. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, taip pat pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą – jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Ši aplinkybė negali būti vertinama tik deklaratyviai, nes įstatymas ją tiesiogiai sieja su švelnesniu kaltininko baudžiamuoju vertinimu. Septinta, teismas papildomai konstatavo, kad A. G. ikiteisminio tyrimo metu pateikė pareigūnams prieigą prie savo telefono, kuriame buvo duomenų, patvirtinančių jo kaltę, suteikė informaciją apie galimus psichotropinių medžiagų įgijėjus, o dalis rastų ir paimtų psichotropinių medžiagų buvo surasta būtent dėl jo bendradarbiavimo su teisėsaugos pareigūnais. Ši aplinkybė turi būti vertinama itin palankiai, nes ji rodo ne pasyvų kaltės pripažinimą, bet aktyvų veikos atskleidimą, pagalbą tyrimui ir realų procesinį bendradarbiavimą. Aštunta, teismas nustatė, kad A. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Tai reiškia, kad byloje nėra įstatyme nustatytų papildomų kriterijų, kurie didintų jo pavojingumą ar pagrįstų griežtesnį asmens vertinimą.

Visų nurodytų aplinkybių visuma turėjo būti vertinama kaip aiškiai gynybai palanki ir sudaranti pagrindą skirti švelnesnę, labiau individualizuotą bei proporcingą bausmę. Šiuo aspektu reikšminga tai, kad byloje nenustatyta ankstesnio analogiško nuteistojo nusikalstamo elgesio, A. G. ilgą laiką dirbo – nuo 2014 metų iki 2025 m. sausio 19 d., buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, nuo 2026 m. kovo 30 d. įsidarbino MB „Z.“, turi šeimą, (duomenys neskelbtini) sūnų, kuriam nuo 2020 m. sausio 2 d. nuolat teikė išlaikymą, artimųjų buvo apibūdintas teigiamai, prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi ir aktyviai padėjo atskleisti veiką. Be to, teismas nenustatė jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o pati veika, pagal teismo nustatytus duomenis, vertintina ne kaip ilgalaikė, profesionaliai organizuota ar sisteminė nusikalstama veikla, bet kaip santykinai trumpalaikis epizodas. Byloje taip pat nenustatyta organizuoto nusikalstamumo požymių, išplėtotos klientų sistemos, nuolatinių platinimo kanalų, ilgalaikio nusikalstamos veiklos organizavimo, duomenų apie platinimą nepilnamečiams, taip pat smurto, grasinimų ar kitų agresyvių nusikalstamo elgesio formų. Šios aplinkybės, vertinamos kartu, rodo ne padidintą, bet mažesnį nuteistojo asmeninį pavojingumą, realius socialinius ryšius, teisėto gyvenimo būdo prielaidas ir palankias resocializacijos galimybes. Todėl bausmės individualizavimas negalėjo būti grindžiamas vien nusikalstamos veikos kvalifikacija ar dalyko kiekiu, ignoruojant konkretaus asmens elgesį iki veikos, po veikos ir proceso metu. Pagal BK 54 straipsnyje įtvirtintą bausmės individualizavimo logiką bei BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, teismas turėjo įvertinti, ar šių tikslų negalima pasiekti skiriant švelnesnę bausmę. Dėl to paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nepakankamai įvertinus nurodytą palankių aplinkybių visumą, laikytina neatitinkančia proporcingumo, teisingumo ir ultima ratio principų. Atsižvelgiant į tai, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad nuteistojo pataisymas, naujų nusikalstamų veikų prevencija ir kiti bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytą galimybę paskirti švelnesnę bausmės rūšį arba bent ją reikšmingai sutrumpinant.

Gynyba pažymi, kad nuteistasis išreiškė norą ir pasiryžimą nebevartoti narkotinių ar psichotropinių medžiagų turi būti vertinamas kaip reikšminga bausmės individualizavimo aplinkybė, mažinanti pakartotinio nusikalstamumo riziką ir patvirtinanti realias resocializacijos prielaidas. Nors nuosprendyje nėra nustatyta mediciniškai konstatuota priklausomybė nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, byloje yra duomenų apie paties nuteistojo vartojimą: jis nurodė vartojęs „kristalus“, o specialisto išvadoje nustatyta, kad jo šlapime rasta amfetamino ir benzodiazepinų, todėl bausmės individualizavimo požiūriu reikšminga ne vien ši faktinė aplinkybė, bet ir vėlesnė nuteistojo laikysena – kaltės pripažinimas, nuoširdus gailėjimasis, pagalba teisėsaugai, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pasiryžimas atsisakyti vartojimo, kuris iki šiol nepaneigtas. Toks apsisprendimas, gynybos vertinimu, reiškia ne deklaratyvų požiūrį, o esminio kriminogeninio veiksnio išnykimą, nes narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimas objektyviai gali didinti asmens kontaktą su neteisėta apyvarta, silpninti savikontrolę, neigiamai veikti sprendimų priėmimą ir sudaryti prielaidas pakartotiniam nusikalstamam elgesiui. Priešingai, sąmoningas apsisprendimas nebevartoti, vertinamas kartu su teismo nustatytomis palankiomis aplinkybėmis – ilgalaikiu darbu, šeiminiais ryšiais, vaiko išlaikymu, registracija Užimtumo tarnyboje, įsidarbinimu MB „Z.“, prisipažinimu, pagalba atskleidžiant veiką ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimu – leidžia daryti išvadą, kad pakartotinio nusikalstamumo rizika yra reikšmingai sumažėjusi. Šiuo aspektu svarbu ir tai, kad byloje nenustatyta ilgalaikės priklausomybės ir tokio gyvenimo būdo ar ankstesnio analogiško nusikalstamo elgesio, todėl nuteistojo vartojimo atsisakymas turi būti vertinamas kaip reali pastanga nutraukti veiksnį, galėjusį prisidėti prie neteisėto elgesio susiformavimo, o ne kaip aplinkybė, didinanti asmeninį pavojingumą. Dėl to, skirdamas bausmę, apygardos teismas turėjo neapsiriboti vien veikos kvalifikacija ir disponuotų medžiagų kiekiu, bet pagal BK 41 ir 54 straipsnių logiką įvertinti, ar bausmės tikslai negali būti pasiekti švelnesne, labiau individualizuota ir proporcinga bausme, nes nuteistojo elgesio pokyčiai, pasiryžimas nebevartoti ir su tuo susijusio kriminogeninio veiksnio pašalinimas rodo ne padidintą, o mažėjantį jo asmeninį pavojingumą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžia, kad net ir už sunkius bei labai sunkius nusikaltimus skiriama bausmė turi būti individualizuojama, atsižvelgiant ne tik į nusikalstamos veikos pavojingumą, bet ir į kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo bei realias resocializacijos perspektyvas. Kasacinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad laisvės atėmimas yra ultima ratio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė, kuri turi būti taikoma tik tada, kai švelnesnėmis priemonėmis neįmanoma pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų. Todėl vertinant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę itin reikšmingą vietą užima ne tik veikos pavojingumas, bet ir tai, kiek pats nuteistasis savo elgesiu įrodo, jog baudžiamojo proceso metu suvokė savo veiksmų neteisėtumą, kritiškai juos įvertino ir yra motyvuotas keisti savo gyvenimo būdą.

Nagrinėjamoje byloje būtent nuteistojo procesinis elgesys ir jo parodymų turinys išskiria jį iš daugelio analogiškų bylų nuteistųjų, kadangi jis neapsiribojo formaliu kaltės pripažinimu ar deklaratyviu gailėjimusi. Priešingai, jis nuo proceso pradžios davė išsamius, nuoseklius ir detalius parodymus apie visas reikšmingas nusikalstamų veikų aplinkybes, neslėpė savo vaidmens, nebandė mažinti savo atsakomybės apimties ar perkelti jos kitiems asmenims. Šios aplinkybės turi išskirtinę reikšmę vertinant nuteistojo asmenybę, nes toks elgesys akivaizdžiai peržengia įprastą kaltės pripažinimo ribą ir patvirtina ne formalų siekį pasinaudoti baudžiamojo įstatymo suteikiamomis lengvatomis, bet tikrą norą atskleisti visas nusikalstamų veikų aplinkybes ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tokios aplinkybės eliminuoja prielaidas apie atsakomybės vengimą, manipuliavimą procesu, gynybinę taktiką ar siekį nuslėpti reikšmingas bylos aplinkybes. Toks nuoširdumas ir bendradarbiavimas su teismu yra vienas svarbiausių rodiklių, leidžiančių vertinti asmens resocializacijos perspektyvas. Asmuo, kuris savo iniciatyva atskleidžia visas nusikalstamos veikos aplinkybes, net ir suprasdamas, kad tai gali sukelti jam nepalankias procesines pasekmes, akivaizdžiai demonstruoja kritišką santykį su savo elgesiu, suvokia padarytos veikos neteisėtumą ir jos socialines pasekmes. Tai patvirtina, kad baudžiamasis procesas savo poveikį šiam asmeniui jau yra pasiekęs ir kad jis yra padaręs reikšmingas išvadas dėl savo ankstesnio elgesio. Todėl nuteistojo prisipažinimas ir aktyvus prisidėjimas prie objektyvios tiesos nustatymo turi būti vertinami ne vien kaip formali BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ir kaip itin reikšmingas dėmuo sprendžiant dėl bausmės individualizavimo bei dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės taikymo įvertinimu. Tokios aplinkybės pagrindžia išvadą, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti ir netaikant realios laisvės atėmimo bausmės arba reikšmingai šią sumažinant, nes jo elgesys proceso metu rodo aukštą savikritikos lygį, atsakomybės prisiėmimą ir mažą pakartotinio nusikalstamo elgesio tikimybę.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad sprendžiant dėl bausmės rūšies ir dydžio reikšminga ne tik nusikalstamos veikos retrospektyvus vertinimas, bet ir perspektyvinis vertinimas, apimantis asmens galimybes laikytis įstatymų ateityje. Prieš tai aptarti duomenys objektyviai patvirtina palankias nuteistojo resocializacijos perspektyvas ir mažą pakartotinio nusikalstamo elgesio tikimybę. Pagrįstai manytina, kad tikimybė ateityje pakartotinai nusikalsti yra nedidelė. Byloje nenustatyta didelės žalos visuomenei rizika. Svarbu tai, kad galimos elgesio rizikos gali būti koreguojamos individualaus poveikio priemonėmis, todėl jos savaime nepatvirtina būtinybės taikyti griežčiausią baudžiamosios atsakomybės formą – realų laisvės atėmimą. Byloje nustatyta daug aplinkybių, apibūdinančių nuteistąjį, kaip socialiai integruotą ir stabilius ryšius su visuomene išlaikiusį asmenį. Jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir tinkamas gyvenimo sąlygas, verčiasi teisėta darbine veikla, gauna legalias pajamas, neturi skolų ar kitų reikšmingų finansinių problemų, palaiko stabilius ir pozityvius santykius su šeimos nariais bei artimaisiais, o konfliktinių ar smurtinių santykių jo socialinėje aplinkoje nenustatyta. Taip pat nenustatyta priklausomybės nuo alkoholio ar psichoaktyviųjų medžiagų, o vartojimo aspektai neįvertinti kaip keliantys reikšmingą pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką. Be to, nuteistasis suvokia savo elgesio pasekmes, kritiškai vertina padarytas nusikalstamas veikas, geba identifikuoti jas lėmusias priežastis ir išreiškia aiškią motyvaciją keisti savo gyvenimo būdą. Todėl maža recidyvo rizika, teigiamos socialinės charakteristikos ir aiškiai išreikšta motyvacija keisti elgesį sudaro objektyvų pagrindą išvadai, kad nuteistasis nėra didelio pavojingumo asmuo, o BK 41 straipsnyje įtvirtinti specialiosios prevencijos tikslai jo atžvilgiu iš esmės jau yra pasiekti. Tokiomis aplinkybėmis reali laisvės atėmimo bausmė būtų ne būtina, o perteklinė priemonė, kadangi tiek pakartotinio nusikalstamumo prevencija, tiek nuteistojo resocializacija gali būti veiksmingai užtikrintos taikant griežtas, tačiau su laisvės atėmimu nesusijusias baudžiamojo poveikio priemones. Vietoje realios laisvės atėmimo bausmės tikslinga taikyti individualizuotus įpareigojimus.

Gynybos manymu, rekomenduojama įpareigoti asmenį dalyvauti elgesio pataisos programoje, orentuotoje į mąstymo, elgesio ir nuostatų keitimą, siekiant sumažinti impulsyvaus elgesio ir neapgalvotų sprendimų riziką, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, taip pat įpareigoti registruotis Užimtumo tarnyboje ir dirbti arba aktyviai ieškoti darbo, siekiant stiprinti užimtumą ir socialinį stabilumą. Šių įpareigojimų visuma būtų pakankama koreguoti rizikos sritis, užtikrinti nusikalstamo elgesio prevenciją ir pasiekti bausmės tikslus be realios laisvės atėmimo, taikant proporcingas ir individualizuotas poveikio priemones. Pažymima, kad bausmės tikslas – ne tik nubausti ir užkirsti kelią naujiems nusikaltimams, bet ir resocializuoti nuteistąjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-788-2021). Teismas gali skirti laisvės apribojimą su intensyvia priežiūra, įpareigojant laikytis pareigų, draudimų, prižiūrint probacijos tarnybai. Net už nedidelius nuteistojo padarytus pažeidimus jam grėstų realus laisvės ribojimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-326-303/2018, 16, 17, 21 punktai; 2017 m. spalio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017, 13 punktas), todėl švelnesnės bausmės su įpareigojimais paskyrimas nėra bausmės išvengimas, o efektyvi baudžiamojo poveikio priemonė.

Dėl teisės taikymo precedentų. Kasacinėje nutartyje byloje Nr. 2K-24-689/2019 pažymėta, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas nėra susijęs su būtinybe konstatuoti išimtines ar ypatingas aplinkybes, o grindžiamas aplinkybių visumos – veikos pobūdžio, pavojingumo laipsnio, asmens savybių bei požiūrio į padarytą nusikaltimą – vertinimu. Atkreipiamas dėmesys į formuojamą teismų praktiką, kurioje taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, teismams tenka pareiga vertinti ne tik nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą, bet ir visumą aplinkybių, apibūdinančių veiką padariusį asmenį, jo elgesį po nusikaltimo bei įrodytus pokyčius, turinčius esminės reikšmės bausmės individualizavimui. Šis vertinimo standartas aiškiai įtvirtintas tiek kasacinėje praktikoje, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, o jo esmė – teisingumo principo užtikrinimas konkrečiu atveju. Kaip pažymėta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 27 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-891/2025, net ir veiką kvalifikuojant pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, bausmė gali būti švelninama, kai sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui – cituojamu atveju paskirta 900 MGL dydžio (33 894 Eur) bauda. Ypač aktualu tai, kad analogiškose bylose, kuriose asmenys buvo nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, teismai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė ne tik švelnesnę bausmės trukmę, bet ir kokybiškai švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-167-870/2025 nurodyta, kad atsižvelgiant į U. V. dedamas pastangas, buvo pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti laisvės apribojimą, o ne laisvės atėmimą. Analogišką sprendimą priėmė Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 6 d. baudžiamojoje byloje Nr. N1-63-929/2025 – taip pat paskirdamas 2 metų laisvės apribojimo bausmę. Tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-407-579/2022, kurios faktinės aplinkybės artimos nagrinėjamai bylai, nuteistajam taip pat BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu paskirtas laisvės apribojimas, įvertinus jo socialinę brandą, atsakomybės prisiėmimą ir elgesio pokytį.

Gynybos nurodytose bylose nuteistųjų veikų pavojingumas daugeliu aspektų buvo net didesnis nei nagrinėjamoje byloje. Jose nustatyta, kad asmenys disponavo didesniais narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiais, veikė kryptingiau ir organizuočiau, taikė konspiracijos priemones, medžiagas laikė specialiai parinktose vietose, slėptuvėse miškuose, naudojo nusikalstamos veikos maskavimo metodus, turėjo iš anksto suformuotą klientų ratą, vykdė nuolatinius pardavimus, organizavo atsiskaitymų mechanizmus, paskirstė funkcijas tarp bendrininkų ir teikė jiems detalius nurodymus dėl nusikalstamos veikos vykdymo. Tokios aplinkybės teismų praktikoje paprastai laikomos rodančiomis aukštesnį nusikalstamos veikos organizuotumo lygį, didesnį pasirengimą nusikalstamai veiklai ir didesnį nuteistojo pavojingumą. Nepaisant to, kai kuriais gynybos nurodytais atvejais teismai sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apygardos teismas nenustatė nei išplėtotos platinimo sistemos, nei sudėtingų konspiracijos priemonių naudojimo, nei organizuotumo. Priešingai, byloje nustatyta, kad nuteistasis ir pats vartojo psichotropines medžiagas. Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant veikos pavojingumą, nes leidžia daryti išvadą, kad disponuotas medžiagų kiekis nebuvo skirtas vien tik komerciniam platinimui ir pelno siekimui. Tai iš esmės skiria nagrinėjamą bylą nuo atvejų, kai visas disponuojamas narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis yra orentuotas į sistemingą realizavimą tretiesiems asmenims. Gynybos nurodytoje teismų praktikoje nustatytos faktinės aplinkybės labai panašios, o teisinės aplinkybės – identiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, todėl jose priimti sprendimai negali būti nelaikomi reikšmingais precedentais. Toks argumentavimas būtų pernelyg formalus ir neatitiktų precedento taikymo esmės. Nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nereikalaujama absoliutaus faktinių aplinkybių identiškumo. Priešingai, teismų praktikos reikšmė vertinama pagal tai, ar bylose sprendžiami analogiški teisės taikymo klausimai ir ar faktinės aplinkybės yra pakankamai panašios, kad būtų galima užtikrinti vienodą teisės taikymą bei asmenų lygybę prieš įstatymą. Todėl vien aplinkybė, kad bylose egzistuoja tam tikrų faktinių skirtumų, savaime nesudaro pagrindo ignoruoti jose suformuluotų išaiškinimų dėl bausmės individualizavimo.

Atsiliepimas

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Eglės Kirpienės atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma nuteistojo A. G. gynėjo advokato L. Žalnieriūno apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė nuteistajam teisingą bausmę, todėl dar labiau švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Bausmės rūšies ir dydžio parinkimas pirmiausiai yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelnina ar sugriežtina tik tada, jei pirmosios instancijos teismas neįvertina visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertina netinkamai ir paskiria aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas minėtų pažeidimų nepadarė.

Už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato vienintelę terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo dešimties iki penkiolikos metų. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į bylos medžiagoje užfiksuotas nuteistojo pavojingumą reikšmingai mažinančias aplinkybes, kurios suponuoja būtinybę išsamiai įvertinti asmenybę, socialinę aplinką bei resocializacijos galimybes, o bausmės motyvus teismas grindė daugiausia formaliais nusikalstamos veikos sunkumo aspektais, neanalizuojant ir nevertinant nuteistojo teigiamų asmeninių, šeimyninių ir socialinių duomenų, kurie galėtų pagrįsti ne tik švelnesnės rūšimi bausmės taikymo pagrindą, bet ir realias sąlygas pasiekti bausmės paskirtį be realaus laisvės atėmimo. Tačiau, prokurorės vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmės dydį A. G., būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. G., atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumą – padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), psichotropinių medžiagų kiekis, kuriuo nuteistasis disponavo, ženkliai viršija kiekį, kuris pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 laikomas labai dideliu kiekiu, nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to gailėjosi, sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Taip pat teismas vertino tiek darbinius, tiek ir šeiminius santykius bei kitus A. G. charakterizuojančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, ir nuteistajam už nusikaltimą, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, skirdamas švelnesnę bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. G. anksčiau nebuvo teistas, jo dabinę veiklą, išlaikymo teikimą savo vaikui, pagalbą teisėsaugos institucijoms tiriant nusikalstamą. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, pačios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir skyrė 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau dar labiau švelninti A. G. skirtą laisvės atėmimo bausmę nėra jokio pagrindo. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. G. bausmę ir nustatydamas jos trukmę, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmės skyriui aplinkybes, baigiamųjų kalbų metu išsakytus gynybos argumentus bei Lietuvos teismų formuojamą praktiką. Nors apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nuteistojo asmenybei, kurią pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai įvertino, tačiau teismas, parinkdamas konkrečią bausmės rūšį ir jos dydį, privalo įvertinti ne tik nuteistojo asmenybę, bet ir nusikaltimo pavojingumą, ir paskirti bausmę, kuria būtų įgyvendinta BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtis.

BK 260 straipsnio 3 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šiuo atveju A. G. nuteistas ne tik už labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymą, bet ir jų gabenimą bei pasikėsinimą išplatintini. Nors A. G. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pirmą kartą, tačiau nustatyta, jog turėdami tikslą pasipelnyti, buvo sukūręs narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimo schemą. Įsigytas psichotropines medžiagas pats sverdavo ir pakuodavo mažesniais kiekiais, su potencialiais pirkėjais bendravimas vyko per įvairias programėles, taip pat ir atsiskaitymai už įsigytas psichotropines medžiagas vykdavo ne tik bankiniais pavedimais, bet ir kriptovaliuta. Po atlikto apmokėjimo, pirkėjui buvo nusiunčiamos koordinatės ir nuotraukos su jose užfiksuotomis narkotinių medžiagų buvimo vietomis. Tai leidžia daryti išvadą, jog A. G. padarytas nusikaltimas pasižymėjo kruopščiai apgalvotu narkotinių ir psichotropinių medžiagų pardavimo planu, kurį jis sėkmingai įgyvendino iki tol, kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Nuteistos disponuotos psichotropinės medžiagos – 3-CMC (3-chlorometkatinono) kiekis daugiau kaip tris kartus viršijo Rekomendacijose nustatytą šios psichotropinės medžiagos labai didelį kiekį (100 g). Baudžiamojoje byloje esantys duomenys apie pinigų judėjimą A. G. vardu registruotose finansinių įstaigų sąskaitose, taip pat jo gyvenamojoje vietoje esančiame seife rasti pinigai, kurių dalį – 5 000 eurų, pirmosios instancijos teismas konfiskavo kaip nusikalstamos veikos rezultatą, leidžia daryti išvadą, jog narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu jis užsiėmė jau kurį laiką. Visos šios aplinkybės rodo didelį nuteistojo A. G. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Todėl A. G. paskyrus kitą bausmės rūšį ar dar trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą, nei paskirta skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, paskirtoji bausmė būtų neproporcinga jo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pavojingumui. Gynėjas skunde akcentuoja ginamojo siekį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, tai, gynėjo nuomone, rodo sąmoningą apsisprendimą keisti savo elgesį. Nors nuteistasis A. G., duodamas parodymus, pripažino, jog ir pats vartojo „kristalus“, tačiau priešinai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. T-N 1467/2025(01), nurodoma, kad A. G. šlapime amfetaminų, benzodiazepinų, etilo alkoholio nerasta, taip pat imuninės analizės duomenimis šlapime kokaino, kokaino metabolitų, opiatų, tetrahidrokanabinolio karboksirūgšties nerasta (t. 3, b. 1. 132).

Nuteistojo A. G. padaryta nusikalstama veika, įtvirtinta BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra labai pavojinga, kelianti ypač pavojingas pasekmes visuomenei, nulemianti įvairių socialinių problemų, su kurių sprendimu susiduria tiek privatūs asmenys, tiek valstybės institucijos. Šios veikos pavojingumas pabrėžiamas ir teismų praktikoje. Tai yra nusikaltimas, susijęs su medžiagomis, kurios kelia didelį pavojų žmonių sveikatai, gyvybei, padeda plisti narkomanijai, jis padaroma savanaudiškais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105-699/2016). Teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti į tai, kad baudžiamajame įstatyme įstatymo leidėjas numatė itin griežtas bausmes už nusikalstamas veikas, sietinas su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip siekdamas sumažinti tokių medžiagų prieinamumą visuomenei, jų vartojimą. Taikomos teisinės priemonės negali būti formalios, neturinčios reikšmingo poveikio kaltininkui, nes taip nebūtų pasiekti visi BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžti bausmės tikslai, tarp jų ir prevenciniai (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. vasario 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-47-843/2025, 19 punktas). Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertintos vertybės, į kurias nusikalstamomis veikomis buvo kėsintasi, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinamos įstatymo saugomos vertybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-693/2017, 9 punktas).

Prokurorės nuomone, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. G. bausmę, įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir paskyrė teisingą bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta. Iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas dėsto tas pačias jau pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, kurių pagrindu prašo sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, be to, apeliaciniame skunde akcentuojamos tik teigiamai nuteistąjį apibūdinančios ir mažesnį jo pavojingumą rodančios aplinkybės, iš esmės siūlant jas vertinti kaip turinčias išskirtinę reikšmę. Tačiau nagrinėjamu atveju, aplinkybių, suteikiančių pagrindą nuteistajam A. G. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nenustatyta, taip pat apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo dar labiau švelninti, nuteistajam jau taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtos švelnesnės bausmės.

Apeliaciniame skunde, argumentuojant būtinumą skirti nuteistajam kitą, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį, arba trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą, remiamasi kai kuriais apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų precedentais, kai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistiems asmenims, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, buvo paskirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ar trumpesnės laisvės atėmimo bausmės. Tačiau teismai, skirdami bausmes, remiasi konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmenybę. Todėl nuorodos į tai, kaip kitose bylose buvo išspręstas skirtinos bausmės klausimas, nėra pagrindas pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje paskirta neteisinga bausmė. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, A. G. paskyrė teisingą bausmę. A. G. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta švelnesnė negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė. Tokia bausmė yra proporcinga nuteistojo asmenybei ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, ir nėra aiškiai per griežta, todėl keisti Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 12 d. nuosprendį nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato L. Žalnieriūno apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistojo A. G. gynėjo apeliaciniu skundu, prokurorės pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą, sprendžia, kad nuteistajam A. G. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia bausmės teisingumo principo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad skiriant nuteistajam bausmę būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl bausmės

Apeliaciniame skunde prašoma nuteistajam A. G. paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba skirti trumpesnę laisvės atėmimo bausmę. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesilaikė įstatyme nustatytų reikalavimų, buvo paskirta pernelyg griežta reali laisvės atėmimo bausmė, kuri nebuvo tinkamai individualizuota ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiui ir nuteistojo asmenybės bruožams bei jo elgesiui po nusikaltimo padarymo.

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-511/2026, 63 punktas; ir kt.). Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę švelnina ar griežtina tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė, įvertintos ne visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę; jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė pagrindą švelninti nuteistajam A. G. skirtiną bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje be jokių alternatyvų yra nustatyta tik griežta laisvės atėmimo bausmė nuo 10 (dešimties) iki 15 (penkiolikos) metų. A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Vertinant nuteistojo A. G. padarytos BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos pavojingumą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste, pažymėtina, kad: tai labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), padarytas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 1 dalis), nusikaltimas baigtas. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją motyvas ir tikslas nėra būtinieji šios veikos požymiai; kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nulemia šios veikos dalykas – narkotinių ar psichotropinių medžiagų labai didelis kiekis, nesvarbu, ar kaltininkas turėjo tikslą šias medžiagas platinti.‏‏‎ Nuteistasis A. G. neteisėtai disponavo įvairių rūšių psichotropinėmis medžiagomis: 3-chlorometkatinonu (3-CMC), 4-chlormetkatinonu (4-CMC) ir ketaminu, o psichotropinės medžiagos – 3-CMC kiekis daugiau nei tris kartus (3,8 kartus) viršijo labai didelio kiekio kriterijų (pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, 3-CMC labai didelis kiekis yra laikomas nuo 100 gramų, o nuteistasis laikė 380,221 g 3-CMC). Nuteistasis jam inkriminuotą nusikaltimą padarė alternatyviais veiksmais, t. y. ne tik laikė psichotropines medžiagas skirtingose vietose (gyvenamojoje vietoje, sklype (užkastas žemėje), automobilyje ir prie savęs), bet ir jas gabeno, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti ir taip gauti neteisėtas pajamas, bei užkasdamas į žemę skirtingose vietose 12 vnt. paketėlių su psichotropine medžiaga pasikėsino jas išplatinti.

Nors nuteistasis A. G. teisiamas pirmą kartą, tačiau byloje nenustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie atsitiktinį nusikalstamos veikos pobūdį arba kad nusikaltimo padarymą lėmė kažkokia itin sunki asmeninė situacija ar kiti motyvai, reikšmingai švelninantys nusikalstamos veikos pavojingumo vertinimą. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis A. G. psichotropinių medžiagų platinimu užsiėmė ne mažiau kaip pusę metų, taigi buvo sukelta reali grėsmė žmonių sveikatai ir visuomenės saugumui. Be to, tuo metu jis oficialiai nedirbo ir tai buvo jo pragyvenimo šaltinis, jis buvo sukūręs psichotropinių medžiagų pardavimo schemą, įsigytas psichotropines medžiagas pats sverdavo ir pakuodavo mažesniais kiekiais (po 1 g), kurias pardavinėjo per skirtingas programėles „Telegram“, „Signal“, „Zangi“, „Messenger“, o pirkėjai atsiskaitydavo už įsigytas psichotropines medžiagas ne tik bankiniais pavedimais, bet ir kriptovaliuta, o po atlikto apmokėjimo, pirkėjui buvo nusiunčiamos koordinatės ir nuotraukos su jose užfiksuotomis narkotinių medžiagų buvimo (užkasimo žemėje) vietomis. Nuteistojo A. G. padarytas nusikaltimas pasižymėjo kruopščiai apgalvotu psichotropinių medžiagų pardavimo planu, kurį jis sėkmingai įgyvendino iki tol, kol 2025 m. gegužės 6 d. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Nuteistasis A. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad iš pradžių psichotropines medžiagas (kristalus) pirko mažesniais kiekiais (po 5–10 g) tik savo reikmėms ir jas suvartodavo, tačiau vėliau nutarė pirkti (atsiskaitydamas kriptovaliuta „Solana“) didesniais kiekiais (500 g) ir jas pardavinėti po 25–40 eurų už 1 g. Pirkėjai jam parašydavo į programėles „Telegram“, „Signal“, „Zangi“, „Messenger“ dėl norimo įsigyti psichotropinių medžiagų kiekio, o pinigus pervesdavo į jo banko sąskaitas arba kartais kriptovaliuta. Jis psichotropines medžiagas supakuodavo po 1 g, jas palikdavo paslėptas (užkastas) žemėje ir pažymėdavo, nufotografuodavo bei pirkėjams nusiųsdavo koordinates, kur paliko. Pats nuteistasis nurodė, kad ne mažai kartų pardavė psichotropines medžiagas (t. 4, b. l. 100–102). Nuteistasis A. G. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad nuo 2024 metų rudenio pradėjo platinti psichotropines medžiagas pažįstamiems, o nuo 2024 m. gruodžio mėnesio – ir kitiems asmenims. Jis niekada pirkėjams į rankas neperduodavo psichotropinių medžiagų (kristalų), nes bijojo būti sulaikytas platinant. Kai jis nustojo gauti pajamas iš užimtumo tarnybos, tuomet jo pragyvenimo šaltinis buvo uždarbis iš psichotropinių medžiagų platinimo (t. 3, b. l. 24–26, 28–31). Iš įtariamojo laikino sulaikymo protokolo matyti, kad A. G. buvo sulaikytas 2025 m. gegužės 6 d., užklupus darant nusikalstamą veiką (t. 3, b. l. 13). Liudytoja O. G., nuteistojo sutuoktinė, ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad A. G. neteisėta veikla platinant psichotropines medžiagas (kristalus) užsiėmė maždaug apie pusę metų, ir taip uždirbo pragyvenimui. A. G. psichotropines medžiagas pardavinėjo per programėlę „Telegram“, pirkėjai parašydavo norimą kiekį psichotropinių medžiagų ir pervesdavo pinigus į jo banko sąskaitą, o A. G. psichotropinių medžiagų paketėlius – „dropus“ palikdavo skirtingose vietose, užkastus žemėje, ir šias vietas nufotografuodavo (t. 3, b. l. 2–3; t. 4, b. l. 162–163). Tai, kad nuteistasis A. G. platino psichotropines medžiagas jau kurį laiką, patvirtina ir skirtingų fizinių asmenų padaryti pinigų pavedimai į nuteistojo banko sąskaitas nuo 2024 metų pradžios (t. 2, b. l. 143–171), jo seife rasti grynieji pinigai, kurių dalį – 5 000 Eur pirmosios instancijos teismas konfiskavo kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

Šioje byloje nustatyta, kad disponavimas labai dideliu kiekiu draudžiamų medžiagų buvo turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, bei, iš nuteistojo žodžių, savo paties vartojimui. Ši informacija apie neteisėtą disponavimą įvairių rūšių psichotropinėmis medžiagomis, kuris truko ne mažiau kaip pusę metų, lemia išvadą, kad nuteistojo A. G. elgesio negalima vertinti kaip spontaniško, atsitiktinio, vienkartinio ar mažiau pavojingo, be to, nusikalstama veika buvo daroma iš savanaudiškų paskatų, siekiant šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti ir taip gauti neteisėtas pajamas. Nuteistojo A. G. padarytos veikos pavojingumas nebuvo mažesnis nei įprastas tokių nusikalstamų veikų rūšinis pavojingumas, nes jis ne tik laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, bet jas ir gabeno bei pasikėsino išplatinti, o iš nuteistojo žodžių, jis dar pats vartojo psichotropines medžiagas. Nuteistojo A. G. disponavimas psichotropinėmis medžiagomis kėlė pavojų gyvybei bei sveikatai ne tik jam, bet ir dideliam ratui kitų asmenų. Nors nuteistais nuo pat jo sulaikymo momento bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, tačiau šiuo atveju kratų bei apžiūrų metu rastos ir paimtos psichotropinės medžiagos nepateko į apyvartą, t. y. nebuvo suvartotos ar išplatintos tik dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų (pastangų), tai yra teisėsaugos institucijų veiklos rezultatas, o ne nuteistojo A. G. elgesio padarinys. Todėl tai nesudaro pagrindo vertinti nuteistojo A. G. veiksmus kaip mažiau pavojingus.

Dėl nuteistojo A. G. asmenybės vertinimo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis A. G. apibūdinamas iš esmės teigiamai, pagal savo amžių ((duomenys neskelbtini) metų) yra susiformavusi asmenybė, iki šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nebuvo teistas (nuteistas tik Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžiu už finansinio pobūdžio nusikalstamas veikas (numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje), kurios buvo padarytos panašiu metu kaip šioje byloje inkriminuota nusikalstama veika (nuo 2025 m. sausio 3 d. iki 2025 m. kovo 6 d.)) (t. 3, b. l. 152–155; t. 4, b. l. 121–134), baustas administracine tvarka daugiausiai už KET pažeidimus, turi tris galiojančias administracines nuobaudas (t. 3, b. l. 137–139). Nuteistasis A. G. anksčiau pastoviai dirbo (nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2024 m. balandžio 10 d.) (t. 3, b. l. 143–147), po to registruotas Užimtumo tarnyboje (nuo 2024 m. balandžio 12 d. iki 2025 m. kovo 3 d., nuo 2025 m. rugpjūčio 11 d.) (t. 3, b. l. 150–151), nuo 2026 m. sausio mėn. savarankiškai ieškojo darbo (t. 4, b. l. 56–57), o nuo 2026 m. kovo 30 d. įsidarbino MB ,,Z.“ (t. 4, b. l. 143–144), t. y. nuteistasis A. G. oficialiai nedirbo beveik 2 metus (nuo 2024 m. balandžio 11 d. iki 2026 m. kovo 29 d.). Nuteistasis A. G. turi (duomenys neskelbtini) gimusį sūnų (t. 4, b. l. 49), kuriam nuo 2020 m. sausio 2 d. nuolat teikia išlaikymą (t. 4, b. l. 50–55), šiuo metu sudaręs santuoką (t. 4, b. l. 98). Įvertinus tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. G. yra socialiai tinkamai orientuotas ir beveik nuolat turėjo (bei turi dabar) legalų pragyvenimo šaltinį, leidžiantį pasirūpinti savo šeimos gerove. Nusikalstamos veikos vykdymas nebuvo įprasta A. G. gyvenimo būdo dalis, tai buvo kelių mėnesių epizodas, A. G. kritiškai vertina savo elgesį, gailisi dėl nusikalstamo elgesio. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį įvertino tai, kad byloje nustatyta viena nuteistojo A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, apygardos teismas pažymėjo, kad nuteistojo prisipažinimas nebuvo formalus, A. G. dar ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, suteikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams prieigą prie savo telefono, kuriame buvo duomenys, patvirtinantys jo kaltę, suteikiantys informacijos apie galimus psichotropinių medžiagų įgijėjus, t. y. jis aktyviai padėjo atskleisti veiką.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis jau nevartoja psichiką veikiančių medžiagų, tai, gynėjo nuomone, rodo sąmoningą apsisprendimą keisti savo elgesį (gyvenimo būdą). Nors nuteistasis A. G., duodamas parodymus pripažino, jog ir pats vartojo psichotropines medžiagas – kristalus (t. 3, b. l. 24–25, 28; t. 4, b. l. 101), tačiau priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. T-N 1467/2025(01), nurodyta, kad A. G. šlapime amfetaminų, benzodiazepinų, etilo alkoholio nerasta, taip pat imuninės analizės duomenimis šlapime kokaino, kokaino metabolitų, opiatų, tetrahidrokanabinolio karboksirūgšties nerasta (t. 3, b. 1. 132). Pažymėtina, kad šis atliktas standartinis tyrimas ir neparodytų psichotropinių medžiagų – kristalų (pavyzdžiui, 3-CMC, 4-CMC) vartojimo, nes jiems nustatyti reikalingas specifinis, tikslinis laboratorinis tyrimas. Tačiau vien ši teigiama aplinkybė – nuteistojo pasiryžimas nebevartoti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kuri yra gana dažna baudžiamosiose bylose ir yra daugiau tipinė nei išimtinė, vertinant ją kitų byloje nustatytų aplinkybių visumoje, nesuteikia pagrindo dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę.

Be to, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, byloje yra duomenų apie nuteistojo A. G. ankstesnį konfliktinį ir smurtinį elgesį. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (toliau – ir ĮKNR) matyti, kad 2020 m. rugsėjo 27 d. nuteistajam A. G. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-38719-20 pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (t. 3, b. l. 152–153). Iš Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus 2020 m. gruodžio 16 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius matyti, kad A. G. buvo įtariamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2020 m. rugsėjo 26 d., apie 23.07 val., prie užkandinės, žodinio konflikto metu su nukentėjusiuoju, tyčia prieš jį, įsėdusį į automobilio vairuotojo sėdynę, panaudojo fizinį smurtą, tai yra prieš jį užsimodamas dešinėje rankoje turėtu buteliu su skysčiu, o nukentėjusiajam ranka numušus butelį, jis nukrito jam ant kaklo nugarinės dalies, išsiliejęs skystis pateko jam į akis, ir rankomis bei kojomis ne mažiau kaip 5 kartus smūgiuodamas nukentėjusiajam, jam ginantis pakėlus kojas, pataikė į kojas, tuo padarė nubrozdinimą kairėje blauzdoje, kas nukentėjusiajam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu mušdamas jam sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo. Iš ĮKNR ir LITEKO duomenų matyti, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. nuosprendžiu A. G. buvo pripažintas padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o būtent, kad jis 2009 m. balandžio 2 d., apie 9.30 val., viešoje vietoje – prie Vilkaviškio pagrindinės mokyklos dėl konflikto kilusio šios mokyklos klasėje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nepilnamečiui nukentėjusiajam tyčia vieną kartą ranka sudavė į petį, po to ne mažiau keturis kartus į galvos sritį, ne mažiau vieną kartą spyrė į galvos sritį, dėl ko nukentėjusiajam nežymiai sutrikdė sveikatą, bei tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nors minėtais atvejais nuteistasis A. G. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau šios aplinkybės (dėl ankstesnio nevienkartinio fizinio smurto naudojimo) neigiamai apibūdina nuteistojo asmenybę.

Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes. Nuteistasis A. G. šiuo metu iš esmės charakterizuojamas teigiamai, nors jo padaryto nusikaltimo pavojingumas yra neginčijamas, tačiau jis nėra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad pateisintų tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę, kurią numato BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija. Įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog po nusikalstamos veikos, už kurios padarymą A. G. pripažintas kaltu, būtų padaręs naujas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jam šioje byloje inkriminuojamas nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o nuteistojo asmenybė nėra tokia pavojinga, kad bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jam tik BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą minimalią bausmę. Nuteistojo izoliavimas nuo šeimos ir visuomenės nors ir minimaliam BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam terminui – dešimčiai metų, itin neigiamai paveiktų jo socialinius ryšius bei tolimesnes resocializacijos galimybes. Nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju net ir minimalios BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. G. aiškiai prieštarautų teisingumo principui bei reikštų neteisingos ir aiškiai per griežtos bausmės paskyrimą. Apygardos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagrįstai nuteistajam A. G. paskyrė 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo A. G. paskirta bausmė, tiek jos rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, tiek ir jos dydis, yra aiškiai per griežta. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, apygardos teismas, skirdamas bausmę A. G., atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kurios jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, skiriant nuteistajam A. G. švelnesnę nei numatyta straipsnio sankcijoje bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu). Nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bausmės skyrimo taisykles, yra teisingai ir tinkamai individualizuota, tad jos dar labiau švelninti nėra pagrindo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas A. G. bausmės rūšį ir jos dydį už padarytą nusikalstamą veiką, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Taip pat A. G. paskirta bausmė pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai subendrinta su bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, taikant nuteistajam palankiausią bausmių bendrinimo – apėmimo būdą, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei (BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi). Todėl A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Apeliaciniame skunde prašoma atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis A. G. padarė labai sunkų nusikaltimą, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, argumentuojant būtinumą skirti nuteistajam A. G. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, remiamasi kai kuriais Lietuvos apeliacinio teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimais, kai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistiems asmenims, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, buvo paskirtos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės (bauda, laisvės apribojimas). Šiame kontekste pažymėtina, kad teismai, skirdami bausmes, remiasi konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmenybę. Šiuo atveju apelianto nurodytose teismų sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės (nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas bei jo asmenybę apibūdinančios aplinkybės) nėra analogiškos nustatytoms šioje byloje, todėl teismas jais nelaiko precedentu nagrinėjamai bylai. Todėl nuorodos į tai, kaip kitose bylose buvo išspręstas skirtinos bausmės klausimas, nėra pagrindas pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje paskirta neteisinga bausmė.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjos Virginija Liudvinavičienė Vitalija Norkūnaitė Aiva Survilienė