Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Mariaus Jankausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį bei jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės 8 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės ir S. K. paskirta galutinė subendrinta 9 (devynerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, į kurią įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Panevėžio rūmų 2025 m. gegužės 7 d. nuosprendį su jame nurodytais įskaitymais.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. 19.55 val. iki 2023 m. rugsėjo 27 d. 15.15 val. (dvi paros), vieną sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir D. M. ir I. V., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nebuvo gauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

S. K., I. V. ir D. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį buvo nuteisti už tai, kad 2023 m. rugsėjo 25 d. apie 18.30 val., veikdami bendrininkų grupėje, įsibrovė į nukentėjusiajai V. Š. priklausantį ūkinės paskirties pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pasikėsino pagrobti jai priklausantį, bendros 1000 Eur vertės turtą – elektros variklį, elektrinį ventiliatorių ir du šildytuvus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo policijos pareigūnų sulaikyti įvykio vietoje.

Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pateiktu apeliaciniu skundu yra iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei jo pagrindu padarytos išvados dėl nuteistojo S. K. kaltės pasikėsinus įvykdyti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat keliamas paskirtos bausmės švelninimo klausimas. Kaip ir minėta, skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti ir D. M. bei I. V., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nebuvo gauta, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, dėl jų pasisakys tik tiek, kiek tai susiję nuteistojo S. K. apeliacinio skundo argumentais. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo teisinius argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, iš esmės tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka S. K. kaltei dėl jam inkriminuotos bei teismo pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais vadovaujasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia bei nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apeliantui paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę, kurios laikyti aiškiai per griežta nėra pagrindo. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, Nr. 2K-439/2011, Nr. 2K-26-689/2018, Nr. 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-697/2023).

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį bei S. K. kaltės

BK 178 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto pagrobimą įsibrovus į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją arba didelės vertės svetimo turto pagrobimą, arba strateginės ar svarbios reikšmės nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarančio turto ar jo dalies pagrobimą. Kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, įsibrovimu teismų praktikoje laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į bet kokią gyvenamąją ar negyvenamąją patalpą. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pvz., kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116/2007, 2K-153/2007, 2K-403/2009, 2K-403/2010, 2K-418/2012 ir kt.). Patalpa laikoma uždara erdvė, paprastai turinti sienas, stogą ir specialų įėjimą ir skirta žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ar dirbti arba materialinėms vertybėms ar gyvuliams laikyti. Taigi pagrindiniais patalpos skiriamaisiais požymiais pripažįstama erdvės uždarumas, objekto paskirtis. Be to, patalpa yra statinys, kuris priklauso kažkam nuosavybės teise ir patekimas į ją be savininko sutikimo ribojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-824/2006).

Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, nukentėjusiajai priklausantis ūkinės paskirties pastatas – nenaudojamas fermos statinys, stovi laukuose, jo teritorija iš dalies yra aptverta, fermos viduje nukentėjusiosios buvo laikomi įvairūs metaliniai įrenginiai (ventiliatorius, malūno variklis, du šildytuvai). Kaip teisiamojo posėdžio metu paaiškino nukentėjusioji V. Š., pastatas šiuo metu yra apleistas, jo durys susilenkia ir užsidaro, jos nebuvo rakinamos, įvykio metu vienos durys buvo išlaužtos su laužtuvu, išmuštas malūno langas; taip pat ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, jog „vienos iš fermos durų, pro kurias įėjo vienas iš jaunuolių, visada būdavo tik užstumtos iš vidaus su metaliniais kabliais. Kai ji atėjo prie jų palikto automobilio, pamatė, kad vienas jaunuolis išėjo pro tas duris, kurios buvo užkabintos iš vidaus su metaliniais kabliais. Taip pat jaunuoliai bandė išnešti šildytuvus ir ventiliatorius pro kitas fermos duris, išlauždami jas iš vidaus, tačiau nulaužė tik vieną medinę durų dalį. Spyna liko kaboti iš lauko pusės (1 t., b. l. 134-137; 138-141). Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo S. K. teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme išsakytus argumentus, jog pastate nebuvo durų ir sienų – sienoje skylė, langų nėra. Priešingai, kaip nustatyta iš įvykio apžiūros protokolo, fermos pastatas mūrinis, vieno aukšto, jo šiaurinės, rytinės bei vakarinės sienų pusėse yra medinės durys, jame nėra išgriuvusių sienų, skylių, per kurias būtų galima patekti į patalpas, kuriose buvo sudėti įrenginiai, taip pat apžiūros metu nustatyta, jog vienos iš durų buvo mechaniškai apgadintos – medinių durų išorinio paviršiaus ties spynos vieta yra matomi pažeidimai, atplėšta mediena 10x5cm plote, jas norint atidaryti (1 t., b.l. 17-31). Būtent šias aplinkybes visiškai pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nuteistųjų argumentus dėl įsibrovimo požymių nebuvimo. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pati aplinkybė, kad pastatas buvo galimai apleistas, nekeičia fakto, kad jis nepriklausė nuteistiesiems, nebuvo jų nuosavybė ir į jį nebuvo galima patekti be savininko sutikimo. Be to, kaip ir minėta pirmiau, aktyvus kliūčių įveikimas nėra būtinasis įsibrovimo požymis, taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tai, kad šiuo atveju kai kurios pastato durys ir buvo neužrakintos ir jas atsidarius buvo galima patekti į pastatą, toks patekimas į svetimas patalpas vertinamas kaip įsibrovimas, todėl veika pagal BK 178 straipsnio 3 dalį buvo kvalifikuota teisingai.

Pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs bei patikrinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog S. K. kaltė dėl pasikėsinimo įvykdyti BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tai yra, jog kaltinime nurodytu laiku bei vietoje S. K., veikdamas bendrininkų grupėje su D. M. ir I. V., įsibrovė į nukentėjusiajai V. Š. priklausantį ūkinės paskirties pastatą ir pasikėsino pagrobti jai priklausantį, bendros 1000 Eur vertės turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, yra įrodyta. Kaip matyti šias išvadas pirmosios instancijos teismas grindė iš dalies paties nuteistojo S. K. bei nuteistojo I. V. parodymais (pripažino kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvo nukentėjusiajai priklausiusiame pastate); nuteistojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, jog pastarasis išsamiai paaiškino, kaip buvo patekta į patalpas, kokie daiktai buvo perkeliami į kitą vietą ir kokiu tikslu (3 t., b. l. 139-142) bei kuriuos, be kita ko, patvirtina ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma – nukentėjusiosios V. Š. parodymai (1 t., b. l. 134-137; 138-141), įvykio vietos apžiūros protokolai (1 t., b. l. 17-31), daiktų apžiūros protokolai (1 t., b. l. 55-57), parodymų patikrinimo vietoje protokolas (1 t., b. l. 142-154), iš dalies liudytojų R. S., L. Č. parodymai (1 t., b. l.157-160; 161-164; 2 t., b. l. 9-12; 13-16), į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (2 t., b. l. 29-31). Atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei šioje dalyje priėmė neteisėtą nuosprendį, nėra. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime nereiškia, jog skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ar, kad, šioje dalyje, buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.

Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus, atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis nuteistojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi pastarųjų šis nepatvirtino vėliau vykusio proceso metu bei, kurie, pasak apelianto, prieštarauja S. K. ir I. V. parodymams. Kaip visiškai pagrįstai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje, būtent pirminiai D. M. parodymai bei juose nurodytos faktinės aplinkybės atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, kurie tarpusavyje vieni kitus papildo ir sudaro vieningą visumą, pagrindžiančią S. K. kaltę.

2023 rugsėjo 26 d. vykusios apklausos ikiteisminio tyrimo metu D. M. išsamiai paaiškino kaip buvo patekta į patalpas, kokie daiktai buvo perkeliami į kitą vietą ir kokiu tikslu, o būtent, parodė, jog „<...>Važiavo pro kažkokias fermas. I. pasiūlė sustoti pasidairyti po fermas. Apie tai, kad reikia ką nors iš fermų pavogti, kalbos nebuvo. Sustojo įsukę į žvyrkelio keliuką, kuris vedė į tas fermas. Nuėjus jiems iki fermų, pamatė, kad vieno iš pastatų durys neuždarytos. Įėjo į vidų. Apėjo visą pastatą. Jiems bevaikštant vienoje patalpoje rado kažkokius šildytuvus, ventiliatorių, o kitoje patalpoje rado malūną su elektriniu varikliu. Tada I. iš karto pradėjo kažko dairytis, ieškoti, vėliau pasakė, kad ieško rakto, kad atsuktų malūno elektrinį variklį, kam jis tai norėjo padaryti, jam nesakė. Radęs raktą I. atsuko tą variklį, bandė jį pajudinti, bet truputį pastūmęs toliau nebestūmė, nes variklis buvo sunkus. Jis I. stumti variklio nepadėjo, kam jis tai daro irgi neklausė. Tada I. pasakė, kad reikia paimti kitoje patalpoje jų matytus šildytuvus ir ventiliatorių. Vieną šildytuvą I. ir, kaip dabar jau žino vardą, S., padėjo nešti jis. Nunešė tą šildytuvą prie lauko durų ir padėjo prie durų iš vidaus. Kitus daiktus, t. y. kitą šildytuvą ir ventiliatorių atnešė I. su S., jis nepadėjo. I. sakė, kad tuos daiktus išveš. Bet kas išveš ir kada išveš, I. nesakė. Prieš įeinant į patalpas, kalbos apie vagystę nebuvo, mintis paimti daiktus kilo jau tuos daiktus radus ir tai ne jam, o I.. Ką jis planavo su tais daiktais veikti, jis nežino, nesakė. Kad padeda pasisavinti svetimą daiktą jis suvokė, bet vis tiek padėjo, todėl dėl to labai gailisi (3 t., b. l. 139-142). Šios aplinkybės, detaliai aptartos ir skundžiamame nuosprendyje, sutampa su įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų, nukentėjusiosios parodymais bei įvykio vietoje užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis. Būtent apie tai, kad apžiūrėję ūkinį pastatą ir atradę ten esančius metalinius daiktus juos nešė prie durų siekdami pasisavinti, policijos pareigūnams nurodė D. M. ir įvykio metu; iš įvykio vietos apžiūros bei daiktų apžiūros protokolų matyti, jog pastato šiaurinėje pusėje, prie medinių durų, rasti padėti du metaliniai šildytuvai su metaliniu korpusu, ventiliatorius su rudos spalvos metaliniu korpusu, kitoje patalpoje taip pat šiaurinėje pusėje yra prie medinių durų padėtas metaliniu aprūdijusiu korpusu elektrinis variklis; nukentėjusioji V. Š. parodžiusi, jog tą vakarą ji išgirdo trenksmą iš fermų ir nutarė nueit pasižiūrėti, paėjus pamatė mašiną, pamatė, kad V. lindo iš fermos, vėliau, jau atvykus liudytojui R. S., iš pastato išėjo ir kiti du kaltinamieji, nurodė, kad iš patalpų yra išnešti 2 šildytuvai su metalinėmis konstrukcijomis, ventiliatorius su metaliniu korpusu, kurie buvo palikti prie atidarytų durų, kitoje patalpoje nuo malūno yra nuimtas elektrinis variklis ir jis taip pat buvo padėtas prie kitų durų. Taigi, pirmiau aptarti įrodymai iš esmės atitinka D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį bei kartu pagrindžia D. M. ikiteisminio tyrimo parodymų patikimumą nepriklausomai nuo to, kad nuteistasis teisiamojo posėdžio metu jų nepatvirtino. Šie D. M. parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti ir ištirti proceso dalyvių, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi vieno iš nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie, kaip ir minėta, sutampa ir su kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija su šiuo įrodymų vertinimu bei jų pagrindu padarytomis išvadomis visiškai sutinka.

Be to, pirmosios instancijos teismas išdėstė ir detalius argumentus, kodėl atmeta D. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus – D. M. iš esmės parodęs, jog I. V. užsimanęs atlikti gamtinius reikalus, nuėjo į laukus, jis ir S. K. dėl įdomumo ėjo į pastatą, viduje pamatė metalinius daiktus; jis (D. M.) pajudino tuos daiktus ir išėjo iki automobilio. Visgi, šios D. M. nurodytos aplinkybės prieštarauja bylos duomenims – perkeltų įrenginių gabaritai bei svoris, vertinant ir liudytojų R. S. bei L. Č. parodymų kontekste, iš esmės paneigia aplinkybę, jog juos galėjo perkelti vienas asmuo.

Dėl paties S. K. bei nuteistojo I. V. parodymų, kuriuose jie neigia atlikę kokius nors veiksmus bei į pastatą ėję tik atlikti gamtinių reikalų arba apsidaryti, vertinimo, pažymėtina, jog pastaruosiuose nurodytos aplinkybės yra prieštaringos dėl kitų nuteistųjų veiksmų, (ne)patekimo į pastatą, taip pat juos paneigia pirmiau aptarti faktiniai duomenys, todėl pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesti.

Taigi, apibendrindama pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kiek tai susiję su S. K. inkriminuota, aptariama nusikalstama veika, yra iš esmės teisėtas bei pagrįstas, apeliantui nenurodant išsamesnių skundo motyvų, teisėjų kolegija visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei jo pagrindu padarytomis išvadomis, plačiau nepasisako.

Dėl S. K. paskirtos bausmės

Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.). Taip pat, be pirmiau minėtų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teismas turi atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis ir tinkamas jos individualizavimas. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu parinkdamas S. K. skirtinos bausmės rūšį bei nustatydamas jos trukmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, pobūdį bei pavojingumą, o būtent, S. K. pasikėsino padaryti vieną apysunkį nusikaltimą nuosavybei, nusikalstama veika nebaigta, reali žala nepadaryta, taip pat į S. K. asmenybę charakterizuojančių duomenų visumą – S. K. iki pasikėsinimo įvykdyti veiką buvo ne kartą teistas, daugiausia už veikas nuosavybei (vagystes), po šios veikos S. K. buvo nuteistas dar 7 kartus, šiuo metu yra įkalinimo įstaigoje, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 8 metų 9 mėnesių laisvės atėmimas. Kaip matyti S. K. baustas administracine tvarka, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (2 t., 152-176; 7 t., 101-130 b.l.), nuo 2024 m. balandžio 11 d. įsiregistravęs kaip vykdantis individualią veiklą (2 t., 178 b.l.), nuteistojo teigimu, turi tris mažamečius vaikus, duomenų, jog būtų registruotas priklausomybės ligų įskaitoje nėra. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Visos šios aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai apie tai, kad S. K. kritiškai nevertina savo elgesio, yra linkęs nusikalsti, o jam anksčiau paskirtos laisvės apribojimo, arešto ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės priešingo teisei elgesio nepakeitė, taigi BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai S. K. gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams. Pagrindo skirtą bausmę laikyti aiškiai per griežta nėra. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau baudžiamosios bylos duomenys iš viso neleidžia daryti išvados apie tokių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnyje, egzistavimą ir apeliantui nenurodant jokių konkrečių argumentų, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, jog šiuo atveju nėra nustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, jų nenurodė ir apeliantas, kurios galėtų leisti daryti bent jau prielaidą, jog S. K. bausmės tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis poveikio priemonėmis. Nuteistojo skunde akcentuojamas poreikis rūpintis mažamečiais vaikais šiuo atveju nėra reikšmingas bausmės skyrimo aspektu ir niekaip neįtakoja švelnesnės bausmės rūšies ar trukmės parinkimo. O ir apie savo artimuosius bei vaikus S. K. turėjo galvoti dar prieš vykdydamas pakartotines nusikalstamas veikas, o ne jų sąskaita siekti sumažinti jam skirtą bausmę. Pažymėtina, jog bausmė yra natūrali asmens elgesio pasekmė, taigi apeliantas turi prisiimti savo teisei priešingo elgesio pasekmes. Taip pat pirmosios instancijos teismas subendrindamas S. K. šiuo nuosprendžiu skirtą bausmę su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme visiškai pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindais ir teisės taikymo klaidos nepadarė, kadangi nusikaltimą, už kurį jis nuteistas šiuo nuosprendžiu, S. K. padarė iki Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gegužės 7 d. nuosprendžio priėmimo. Pažymėtina, jog bendrindamas S. K. skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, pirmosios instancijos teismas prie griežčiausios Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės - 8 metų 9 mėnesių, pridėjo tik dalį (6 mėnesius) iš skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl ir galutinės subendrintos bausmės laikyti aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš S. K. valstybės naudai prašoma išieškoti 108,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis), taip pat byloje nesant duomenų apie nuteistojo S. K. turtinę padėtį bei įvertinus, jog jis yra nuteisiamas realia laisvės atėmimo bausme, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo S. K. apeliacinį skundą. Neišieškoti iš nuteistojo S. K. 108, 33 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą už jam suteiktą teisinę pagalbą.