Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rukma“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rukma” ieškinį atsakovui A. N. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliantės tvirtinimu, teismas netinkamai aiškina materialinės teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens valdymo organų atsakomybę už finansinės atskaitomybės tvarkymą bei nemokumo proceso inicijavimą, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismas netinkamai vertina atsakovo neveikimą nurodytu klausimu, laiko jį nereikšmingu. Pažymi, kad dėl finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimo ieškovei buvo užkirstas kelias nustatyti tikrąją UAB „Ardentė“ finansinę padėtį, kad inicijuoti bendrovės nemokumo procesą ir dėl UAB „Ardentė“ likvidavimo Registro tvarkytojo iniciatyva pasibaigė jos prievolė ieškovei.

Teigia, kad UAB „Ardentė“ dalyvių elgesys nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, kad išvengti civilinės atsakomybės. Bendrovė nevykdė veiklos, atsakovai galėjo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu likviduoti UAB „Ardentė“, tačiau negalėjo būti likviduota nemoki bendrovė, todėl mano, kad dėl šios priežasties atsakovai nepriėmė sprendimo dėl UAB „Ardentė“ likvidavimo. Kadangi UAB „Ardentė“ turėjo neįvykdytų prievolių, todėl atsakovai turėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Ardentė“ iškėlimo. Tačiau, bendrovės dalyviai neinicijavo UAB „Ardentė“, kuri nuo 2002 metų negalėjo atsiskaityti su kreditoriais pagal savo prievoles, nemokumo proceso. Apeliantės vertinimu, tokie bendrovės dalyvių veiksmai (neveikimas) laikytini nesąžiningais CK 2.70 straipsnio 9 dalies kontekste. Teismas nagrinėjamoje byloje atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) dėl bankroto bylos UAB „Ardentė“ iškėlimo nenagrinėjo ir nevertino CK 2.70 straipsnio 9 dalies kontekste, nepasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrovės dalyvių pareigas dėl nemokumo proceso inicijavimo, todėl nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Nurodo, kad UAB „Ardentė“ dalyviai taip pat nepasinaudojo teise kreiptis į teismą su prašymu atšaukti inicijuojamą UAB „Ardentė“ likvidavimą, nes bendrovė turėjo neįvykdytų kreditoriams prievolių. UAB „Ardentė“ buvo likviduota Registro tvarkytojo iniciatyva, neskiriant likvidatoriaus, ir ieškovei buvo užkirstas kelias nustatyti tikrąją UAB „Ardentė“ turtinę padėtį bei inicijuoti bendrovei nemokumo procesą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatyta, kad UAB „Ardentė“ Juridinių asmenų registre įregistruota 1993 m. lapkričio 16 d. UAB „Ardentė“ akcininkai – A. N. ir A. S., o direktoriumi laikotarpiu nuo 1993 m. lapkričio 16 d. iki 2022 m. spalio 25 d. buvo A. N.. Kauno apygardos teismo 2001 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1114/2001 iš UAB „Ardentė“ UAB „Verslo draudimas“ naudai priteista (duomenys neskelbtini) Lt (816,73 Eur) draudimo išmokų. Kauno apygardos teismo 2003 m. spalio 7 d. nutartimi 2003 m. balandžio 29 d. Viešųjų varžytinių akto Nr. 2 pagrindu pradinė išieškotoja UAB „Verslo draudimas“ pakeista nauja išieškotoja UAB „Rukma“. A. V. M. 2004 m. rugsėjo 8 d. Patvarkymu Nr. 0013/02/00609 UAB „Rukma“ grąžintas vykdomasis dokumentas dėl išieškojimo iš skolininkės UAB „Ardentė“ su išieškojimo negalimumo aktu. UAB „Ardentė“ 2022 m. spalio 25 d. likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva CK 2.70 straipsnio pagrindu.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. N. (duomenys neskelbtini) Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, remdamasi CK 2.70 straipsnio 9 dalimi, argumentuodama tuo, jog UAB „Ardentė“ buvo likviduota Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva dėl, be kita ko, atsakovo nesąžiningų veiksmų, t. y. kad neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų; nepriėmė sprendimo dėl UAB „Ardentė“ likvidavimo po atsiskaitymo su kreditoriais; neinicijavo UAB „Ardentė“ bankroto proceso; nesikreipė į teismą dėl juridinių asmenų registro tvarkytojo inicijuoto UAB „Ardentė“ likvidavimo atšaukimo. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog ieškovės nurodyti atsakovo veiksmai (neveikimas) nevertintini kaip nesąžiningi ieškovės atžvilgiu, nustatęs, jog UAB „Ardentė“ jau ilgą laiką iki jos likvidavimo viešojo registro tvarkytojo iniciatyva realiai nevykdė jokios veiklos ir negavo jokių pajamų, taigi, ieškovė realios galimybės išsiieškoti skolą neteko dar iki UAB „Ardentė“ likvidavimo, konstatavo, jog atsakovo nesąžiningų veiksmų, kurie būtų nulėmę tiek UAB „Ardentė“ likvidavimą, tiek ir žalos ieškovei atsiradimą, bei priežastinio ryšio tarp jų ieškovė neįrodė.

Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) teismas netaikė CK 2.70 straipsnio 9 dalies normos, neaiškino jos turinio ir to nemotyvavo, todėl sprendimas naikintinas absoliutaus negaliojimo pagrindu; (2) pagal CK 2.70 straipsnio 9 dalį atsakomybė atsakovui taikytina kaip bendrovės dalyviui, o ne juridinio asmens vadovui; (3) teismas atsakovo, kaip bendrovės dalyvio, nesąžiningų veiksmų, lėmusių UAB „Ardentė“ likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, nenagrinėjo ir nevertino CK 2.70 straipsnio 9 dalies teisės normos kontekste; (4) teismas netinkamai vertino atsakovo neveikimą, susijusį su finansinės atskaitomybės tvarkymu bei nemokumo proceso inicijavimu; (5) teismo sprendimo 21 punkte nurodyti teiginiai peržengė bylos nagrinėjimo ribas; (6) atsižvelgiant į tai, kad atsakovas A. S., su ieškove sudarydamas taikos sutartį, pripažino ieškinio reikalavimą, toks reikalavimo pripažinimas pagal CK 6.12 straipsnio 1 dalį turi būti taikomas ir atsakovui A. N..

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl žalos atlyginimo atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis, todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pripažįstamas toks atvejis, kai sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra detalizavęs, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, reikia atsižvelgti į dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus reikalavimus: jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ir procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės. Tuo atveju, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, tai toks sprendimas (nutartis) negali būti naikinamas vien dėl to, kad motyvai neišsamūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024, 37-38 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad teismas argumentavo savo išvadas dėl esminių byloje keliamų ginčo klausimų. Vien tai, kad į kiekvieną ieškovės nurodytą argumentą nebuvo atsakyta taip, kaip pageidauja ieškovė, šiuo atveju nesudaro pagrindo vertinti, jog teismas apskritai nemotyvavo priimto sprendimo ir konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimą.

Apeliantė savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo nesąžiningus veiksmus CK 2.70 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos teisės normos kontekste. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, su šia apeliantės pozicija neturi pagrindo sutikti.

Juridinio asmens ir jo dalyvio atsakomybės pagal savo prievoles santykis pagal bendrąją taisyklę grindžiamas atskirumo principu: juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės teise priklausančiu turtu; juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytus atvejus (CK 2.50 straipsnio 1, 2 dalys). Kartu įstatyme įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Tiek CK 2.70 straipsnio 9 dalis, tiek CK 2.50 straipsnio 3 dalis paneigia ribotą juridinio asmens dalyvio atsakomybę, įtvirtina ribotos atsakomybės išimtis, todėl teismų praktikoje pateikti CK 2.50 straipsnio 3 dalies išaiškinimai ir susiję principai sudaro būtinus teisinius kriterijus CK 2.70 straipsnio 9 dalies taikymui.

CK 2.70 straipsnio 9 dalis numato, kad pasibaigusio juridinio asmens dalyviai trejus metus yra solidariai atsakingi ir privalo atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad juridinis asmuo likviduotas juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva dėl juridinio asmens dalyvių nesąžiningų veiksmų. Tai reiškia, kad atsakomybės taikymą likviduoto juridinio asmens dalyviams sąlygoja dvi aplinkybės: juridinio asmens išregistravimo pagrindas ir tai, ar išregistravimą nulėmė nesąžiningi juridinio asmens dalyvių veiksmai. Juridinio asmens likvidavimą juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva reglamentuojančio CK 2.70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinių asmenų registro tvarkytojas turi teisę inicijuoti juridinio asmens likvidavimą, kai yra bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, tarp kurių ir tai, kad juridinis asmuo nepateikė CK 2.66 straipsnio 4 dalyje nustatytų dokumentų per dvylika mėnesių nuo šiame kodekse ar kituose įstatymuose nustatytų šių dokumentų pateikimo juridinių asmenų registrui terminų pabaigos, taip pat, kad juridinis asmuo per penkerius metus neatnaujino savo duomenų juridinių asmenų registre ir yra pagrindas manyti, kad šis juridinis asmuo jokios veiklos nevykdo (CK 2.70 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktai).

Teismų praktikoje išaiškinta, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies normos tikslas – kreditorių interesų apsauga, užkertant kelią juridinio asmens dalyviams piktnaudžiauti ribotos juridinio asmens turtinės atsakomybės taisykle ir išvengti asmeninės turtinės atsakomybės tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia, kad juridinis asmuo negali iki galo įvykdyti prievolės kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004; 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012; kt.). Taigi juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsiradimo pagrindas – dalyvio piktnaudžiavimas ribotos atsakomybės apsauga, atliekant nesąžiningus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-684/2021, 39 punktas). Pažymėtina, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies norma laikytina specialiąja teisės norma CK 6.263 straipsnyje įtvirtintos generalinio delikto taisyklės atžvilgiu.

Juridinio asmens dalyvio civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti žalą, atsiranda nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas (CK 6.246–6.249 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Viena iš būtinųjų subsidiariosios dalyvio atsakomybės sąlygų – juridinio asmens faktinis nemokumas, kurio padarinys – negalėjimas vykdyti savo prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas. Sąžiningumo principas, be kita ko, reiškia teisės subjekto pareigą savo elgesyje atsižvelgti į teisėtus kitų teisinių santykių dalyvių interesus. Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio neteisėtų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles. Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai. Be to, kad būtų galima taikyti įmonės dalyvio civilinę atsakomybę, būtina, be kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nustatyti ne bet kokį nesąžiningumą, o būtent nesąžiningus juridinio asmens dalyvio veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo prarado galimybę įvykdyti prievolę, t. y. tapo nebepajėgus pats patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009).

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad atsakovo nesąžiningi veiksmai pasireiškė jo pareigų nevykdymu dėl metinių finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo ir neveikimu dėl bendrovei nemokumo proceso inicijavimo, taip pat dėl Juridinių asmenų registro tvarkytojo inicijuoto UAB „Ardentė“ likvidavimo atšaukimo, dėl ko bendrovė buvo likviduota remiantis CK 2.70 straipsnyje nurodytais juridinio asmens likvidavimo pagrindais.

Pažymėtina, jog, kaip minėta, juridinio asmens dalyvio (dalyvių) civilinei atsakomybei kilti būtina visų sąlygų visuma – nesąžiningi dalyvio veiksmai, juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės (kreditoriaus patirta žala) ir priežastinis ryšys tarp dalyvio veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

Ieškovė ieškinį dėl žalos atlyginimo iš esmės grindžia tuo, jog UAB „Ardentė“ buvo likviduota Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, todėl ieškovė, pasibaigus juridiniam asmeniui, neteko galimybės išsiieškoti skolą iš paties juridinio asmens, t. y. UAB „Ardentė“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje subjektas, kuriam kilo prievolė sumokėti skolą, buvo ne bendrovės akcininkas, kaip fizinis asmuo, o pati bendrovė. Dėl šios priežasties bendrovės buvusi skolos suma nėra žala ieškovei, kol ji gali būti sumokėta. Šiuo atveju sprendžiant dėl bendrovės dalyvio atsakomybės CK 2.70 straipsnio 9 dalies kontekste, ieškovei žala kilo tik tada, kai juridinis asmuo buvo likviduotas Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Ardentė“ likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2022 m. spalio 25 d., todėl šią datą galima laikyti žalos ieškovei atsiradimo momentu.

Priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, reglamentuoja CK 6.247 straipsnis, kuriame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.247 straipsnį civilinė atsakomybė kyla, jei nustatomas tiesioginis arba netiesioginis priežastinis ryšys. Tiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai veika tiesiogiai sukelia padarinius ir nėra kitų veiksnių, kurie patys savaime galėtų sukelti tuos padarinius. Netiesioginis priežastinis ryšys reiškia, kad tam tikras veiksnys sukelia padarinį per tarpinius veiksnius. Netiesioginiam priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo šioje byloje, reikšmingos yra aplinkybės, ar atsakovas neteisėtų veiksmų (jeigu tokie būtų nustatyti) atlikimo metu turėjo pareigą numatyti tokio pobūdžio žalą ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų (neveikimo), nulėmusių įmonės likvidavimą, ir ieškovės patirtos žalos dėl to netekus galimybės išieškoti skolą iš pačios UAB „Ardentė“. Byloje nustatytos aplinkybės, jog UAB „Ardentė“ paskutinius duomenis viešajam registrui teikė 1995 m. liepos 19 d., paskutinę mokestinę atskaitomybę Valstybinei mokesčių inspekcijai – 1997 m. lapkričio 15 d., taip pat, jog 2004 m. rugsėjo 8 d. Patvarkymu Nr. 0013/02/00609 antstolis V. M. grąžino ieškovei (išieškotojai) vykdomąjį dokumentą su išieškojimo negalimumo aktu, sudaro pagrindą spręsti, jog ieškovės reikalavimas nebūtų buvęs patenkintas net ir Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva nelikvidavus UAB „Ardentė“, nes iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog UAB „Ardentė“ jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturėjo. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nebuvus teisinio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir ieškovės kildinamos žalos, t. y. ieškovės reikalavimas nėra priežastiniu ryšiu susijęs su atsakovo veiksmais (neveikimu), lėmusiais juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva.

Pažymėtina ir tai, jog CK 2.70 straipsnio 9 dalies taikymui kreditorius turi įrodyti, kad įmonės išregistravimą nulėmė nesąžiningi juridinio asmens dalyvių veiksmai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepagrįstai nurodo, jog UAB „Ardentė“ likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva nulėmė atsakovo nesąžiningi veiksmai (neveikimas), t. y. pareigos tvirtinti finansinę atskaitomybę ir pateikti ją Juridinių asmenų registrui pažeidimas; pareigos laiku inicijuoti bankroto (nemokumo) bylą pažeidimas; nesiėmimas veiksmų atšaukti inicijuotą juridinio asmens likvidavimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo spręsti, jog iš esmės dėl to, kad UAB „Ardentė“ neteikė Juridinių asmenų registrui CK 2.66 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų ir (ar) per penkerius metus neatnaujino savo duomenų Juridinių asmenų registre ir buvo pagrindas manyti, kad šis juridinis asmuo jokios veiklos nevykdo, ieškovė prarado galimybę iš UAB „Ardentė“ išsiieškoti skolą. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog byloje ieškovė neįrodė, kad UAB „Ardentė“ išregistravimą nulėmė nesąžiningi juridinio asmens dalyvių veiksmai.

Nagrinėjamo klausimo kontekste, sprendžiant dėl atsakovo, kaip juridinio asmens dalyvio, civilinės atsakomybės, pažymėtina ir tai, kad CK 2.70 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjas būtent ir siekia suteikti galimybę Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva inicijuoti juridinio asmens likvidavimą, jeigu, kaip ir nagrinėjamu atveju, juridinis asmuo neturi turto ar jo nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti. 2018 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) projekto aiškinamajame rašte Nr. XIIIP-277 nurodyta, kad, siekiant spręsti praktikoje susidariusią problemą, kai juridiniai asmenys neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir tokius bankroto procesus paprastai administruoja bankroto administratoriai savo lėšomis, o kreditoriai retai sutinka inicijuoti tokius procesus savo lėšomis, siūloma ne tik aiškiau įtvirtinti juridinio asmens nemokumo sąvoką, kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nuostatas, bet ir sistemiškai peržiūrėti teisinio reguliavimo nuostatas, kai bankroto procesas nėra inicijuojamas laiku, o juridinio asmens turto nebėra. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad teismas turėtų atsisakyti iškelti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą ir pavesti inicijuoti juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, jeigu bankrotą inicijuojantys asmenys neįmokės teismo nustatytos sumos į teismo depozitinę sąskaitą arba neatsiras riziką prisiimančio nemokumo administratoriaus (JANĮ 23 straipsnis). Teismui nustačius, kad bendrovė turto neturi ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, taikoma JANĮ 23 straipsnyje nustatyta bankroto bylos iškėlimo procedūra. Pagrindinis šios procedūros tikslas yra operatyvus turto neturinčio (turinčio jo itin mažai) juridinio asmens likvidavimas. Teismas nutartimi atsisako iškelti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą ir paveda inicijuoti juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva (CK 2.70 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Nurodytas teisinis reglamentavimas sudaro galimybę veiksmingai pašalinti iš rinkos turto neturinčius juridinius asmenis, sumažinant kreditorių ir administravimo išlaidas. Tai speciali procedūra, kai įmonė išregistruojama supaprastinta tvarka, nes ji neturi turto atsiskaityti su kreditoriais, todėl vien pareigos tvirtinti finansinę atskaitomybę ir pateikti Juridinių asmenų registrui pažeidimas ir (ar) pareigos inicijuoti bankrotą nevykdymas bei nesiėmimas veiksmų atšaukti inicijuotą juridinio asmens likvidavimą šiuo atveju negali būti vertinamas kaip juridinio asmens dalyvio (atsakovo) nesąžiningas veiksmas.

Apibendrinant nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje ieškovė neįrodė atsakovo nesąžiningų veiksmų, kurie priežastiniu ryšiu būtų susiję su ieškovės teisių pažeidimu, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo civilinę atsakomybę pagal CK 2.70 straipsnio 9 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingas aiškinimas suponuotų įstatymu nepagrįstą išvadą, kad, juridinio asmens dalyviui nesiėmus veiksmų, užkertančių galimybę Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva likviduoti juridinį asmenį, ieškovė, kaip kreditorė, kiekvienu atveju tiesioginiu ieškiniu gali reikalauti iš juridinio asmens dalyvio žalos atlyginimo. Tokiu atveju iš esmės būtų paneigiama ir ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų samprata ir juridinių asmenų bei jų dalyvių turto ir prievolių atskirumas.

Apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo 21 punkte nurodytu teiginiu peržengė bylos ribas, taip pat laikytinas nepagrįstu ir nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodytu pagrindu. Pažymėtina, jog vien tai, kad teismas aplinkybes, susijusias su nemokumo proceso bendrovei inicijavimu, vertina kitaip nei ieškovė, savaime nereiškia bylos nagrinėjimo ribų peržengimo ar šalių procesinių teisių pažeidimo, bet patvirtina teismui įstatymu nustatytos pareigos vykdymą.

Apeliantė, be kita ko, nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas A. S., su ieškove sudarydamas taikos sutartį, pripažino ieškinio reikalavimą, toks reikalavimo pripažinimas pagal CK 6.12 straipsnio 1 dalį turi būti taikomas ir atsakovui A. N.. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, su šiuo apeliantės argumentu neturi pagrindo sutikti.

Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, jog jei taikos sutartimi solidarioji skola sumažinta mažesne suma, nei pagal bendrą taisyklę sudaro taikos sutartį pasirašiusio skolininko dalis (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.129 straipsnis), o likusieji atsakovai skolos apskritai nepripažįsta (CK 6.12 straipsnio 1 dalis), tai, norint patvirtinti tokią taikos sutartį, būtinai reikia gauti visų atsakovų sutikimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2250/2011; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-837/2013).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas A. N. pritarė tarp ieškovės ir atsakovo A. S. sudarytai taikos sutarčiai. Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovas pripažino šioje byloje jam pareikštus ieškovės reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, atsakovui taikyti reikalavimo pripažinimą pagal CK 6.12 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys dėl žalos atlyginimo, yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023, 74 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Duomenų apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.