Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Auslita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria patvirtinta tarp ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ir atsakovo A. N. sudaryta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. 2-2498-160/2012, iškeltoje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Auslita“, uždarajai akcinei bendrovei „Lignum cordis“, A. N. ir J. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, kur tretieji asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vilrasta“, bankrutuojanti (šiuo metu pasibaigusi) uždaroji akcinė bendrovė „Astmedas“, uždaroji akcinė bendrovė „Putokšnis“, ir atsakovo A. N. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Swedbank“ pateikė teismui AB „Swedbank“ ir atsakovo A. N. pasirašytą taikos sutartį, kurią tiek ieškovas, tiek atsakovas A. N. prašė patvirtinti ir civilinę bylą pagal ieškovo „Swedbank“, AB, ieškinį atsakovui A. N. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir pagal atsakovo A. N. priešieškinį ieškovui „Swedbank“, AB, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nutraukti.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

AB „Swedbank“ ir A. N. prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo buvo išnagrinėtas žodinio proceso tvarka. Todėl, vadovaujantis CPK 335 straipsniu, pirmosios instancijos teismo nutartis galėjo būti apskųsta per septynias dienas nuo jos priėmimo, o ne nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos. Kadangi skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta 2012 m. gruodžio 3 d., tai terminas atskirajam skundui paduoti pasibaigė 2012 m. gruodžio 10 d. 24 val. Kadangi BUAB „Auslita“ atskirąjį skundą padavė, praleidęs įstatymų nustatytą terminą ir terminas nebuvo atnaujintas, apeliacinis procesas turi būti nutrauktas pagal CPK 315 straipsnio 5 dalį.CK 6.6 straipsnio 4 ir 5 dalių reglamentavimo analizė leidžia pagrįstai teigti, kad tuo atveju, jeigu prievolė yra solidari, tai kreditorius turi teisę pasirinkti iš kurio skolininko reikalauti prievolės įvykdymo, taip pat ar reikalauti tik dalies, ar visos prievolės įvykdymo. Prievolės solidarumas reiškia, kad kiekvienas iš skolininkų yra įsipareigojęs kreditoriui dėl visos prievolės sumos ir vieno iš solidariųjų skolininkų atleidimas nuo dalies ar visos prievolės neturi įtakos kitų skolininkų įsipareigojimų kreditoriui dydžiui. Šiuos argumentus taip pat patvirtina ir CK 6.8 straipsnio 3 dalis, kuri nustato, kad jeigu kreditorius atsisako reikalavimo vieno iš bendraskolių naudai, jis išsaugo teisę reikalauti įvykdyti visą prievolę solidariai iš kitų bendraskolių.Apelianto argumentai, susiję su atgręžtinės reikalavimo teisės įvykdymo apsunkinimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir negali turėti įtakos laiduotojų (bendraskolių) ir kreditoriaus tarpusavio santykiams. Realizuojant atgręžtinio reikalavimo teisę, kreditorius nedalyvauja ir atgręžtinio reikalavimo teisės realizavimo galimi apsunkinimai neturi ir negali turėti jokios įtakos jokioms kreditoriaus teisėms ir pareigoms.Nagrinėjamu atveju negalima vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2250/2011, nes apeliacinės instancijos teisme nagrinėtos bylos iš šios bylos ratio decidendi nėra tapatūs. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs iš visai kitokių teisinių santykių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. naikintina.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtinta ieškovo „Swedbank“, AB, ir atsakovo A. N. sudaryta taikos sutartis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 42 straipsnio pirmosios dalies ir 140 straipsnio trečiosios dalies nuostatas, bet kurioje proceso stadijoje šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. CK 6.983 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Sudarydamos taikos sutartį, šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl jos sąlygų, taip realizuodamos dispozityvumo principą, t. y. teisę įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.). Tačiau šalių sudarytos taikos sutarties sąlygos neturi prieštarauti imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, nes priešingu atveju tokia taikos sutartis negali būti patvirtinta (CPK 42 str. 2 d.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas „Swedbank“, AB, patikslintu ieškiniu 1 090 808,17 eurų skolą prašė priteisti iš keturių atsakovų BUAB „Auslita“, UAB „Lignum cordis“, A. N. ir J. K. solidariai (202 b. l., 2 t.). Tuo tarpu taikos sutartį ieškovas sudarė tik su vienu atsakovu – A. N. .

Atsakovas BUAB „Auslita“ atskiruoju skundu taikos sutarties galiojimą ginčija, apeliuodamas į vieną iš pirmosios instancijos teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų, kuria ieškovas ir atsakovas A. N. susitarė, jog A. N. ieškovui „Swedbank“, AB taikos sutartyje numatytais terminais ir tvarka sumokės 100 000 Lt dydžio BUAB „Vilrasta“ skolos dalį o „Swedbank“, AB, 28 962 eurų, kas sudaro 100 000 Lt, suma sumažins savo reikalavimus BUAB „Auslita“, UAB „Lignum cordis“ ir J. K. atžvilgiu, o A. N. neįgis į BUAB „Auslita“, UAB „Lignum cordis“, J. K. ir BUAB „Vilrasta“ atgręžtinio reikalavimo teisės sumokėtai skolos daliai (taikos sutarties 1.2 p.).

Atsakovo BUAB „Auslita“ teigimu, patvirtinta taikos sutartis pablogina kitų atsakovų padėtį. Apeliantas pažymi, kad kiti atsakovai skolos ieškovui nepripažįsta, o solidarioji skola sumažinta mažesne suma, nei pagal bendrąją taisyklę sudaro taikos sutartį pasirašiusio atsakovo dalis, todėl, anot jo, norint patvirtinti taikos sutartį tokiomis sąlygomis, buvo būtinas visų atsakovų sutikimas, tačiau šiuo atveju jis nebuvo gautas.

Pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalies nuostatą, tuo atveju, kai skolininkų pareiga yra solidari, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas įgyja teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios (CK 6.9 str. 1 d.). Jeigu skolą pripažįsta vienas iš bendraskolių, toks pripažinimas taikomas ir kitiems bendraskoliams (CK 6.12 str. 1 d.). Jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 str. 7 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo) svarbą ir nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, o žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų, tų kategorijų bylose.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo teiginiu, jog nagrinėjamu atveju negalima remtis apelianto cituojama Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2250/2011, kaip precedentu. Šioje byloje, kaip ir civilinėje byloje Nr. 2-2250/2011, ieškovas yra pareiškęs reikalavimą priteisti iš atsakovų tam tikras sumas solidariai, o taikos sutartį ieškovas sudarė su vienu iš solidarių bendraskolių. Civilinėje byloje Nr. 2-2250/2011 apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl galimybių ir sąlygų sudaryti taikos sutartį su vienu iš solidarių bendraskolių. Šis apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas taikytinas visais atvejais, kai ieškovas yra pareiškęs reikalavimą atsakovams solidariai, ir šiuo atveju neturi teisinės reikšmės iš kokių teisinių santykių yra kilęs ginčas (pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2250/2011 taikos sutarties su vienu iš solidarių bendraskolių sudarymo galimybės išaiškinimo nesiejo su teisinių santykių pobūdžiu). Todėl teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti vienodą teismų praktiką, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2250/2011, pateiktais išaiškinimais.

Taikos sutartimi vienas iš keturių bendraskolių (atsakovas A. N. ) įsipareigojo ieškovui sumokėti 28 962 eurų, kas sudaro 100 000 Lt (iš 1 090 808,17 eurų). Taikos sutarties šalys susitarė, jog „Swedbank“, AB, neatsisako reikalavimų BUAB „Auslita“, UAB „Lignum cordis“ ir J. K. atžvilgiu, kurių nepadengia A. N. mokėtina suma. Taip pat susitarė, jog ši taikos sutartis nėra „Swedbank“, AB, atsisakymas nuo reikalavimų BUAB „Auslita“, UAB „Lignum cordis“ ir J. K. atžvilgiu (taikos sutarties 1.5 p.). Vadinasi, teismo patvirtinta taikos sutartimi, kurią pasirašė „Swedbank“, AB, ir vienas iš atsakovų - A. N. , solidarioji visų likusių atsakovų skola yra sumažinta mažesne dalimi, nei pagal bendrą taisyklę sudaro taikos sutartį pasirašiusio skolininko (A. N. ) dalis (1 090 808,17 eurų / 4 = 272 702,043 eurų) (CK 6.129 str. 6 d.).

Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, jog jei taikos sutartimi solidarioji skola sumažinta mažesne suma, nei pagal bendrą taisyklę sudaro taikos sutartį pasirašiusio skolininko dalis (CK 1.8 str. 1 d., 6.129 str.), o likusieji atsakovai skolos apskritai nepripažįsta (CK 6.12 str. 1 d.), tai norint patvirtinti tokią taikos sutartį, būtinai reikia gauti visų atsakovų sutikimą. Nesant pastarųjų sutikimo, teismo patvirtinta taikos sutartis yra neteisėta, nes ją sudarant nebuvo paisoma procesiniam bendrininkavimui nustatyto imperatyvo, įtvirtinto CPK 44 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2250/2011).

Byloje nėra pateikta duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog kiti atsakovai pritarė tarp ieškovo ir atsakovo A. N. sudarytai taikos sutarčiai. Priešingai, iš pirmosios instancijos teismo 2012 m. lapkričio 27 d. posėdžio protokolo matyti, kad atsakovas UAB ,,Auslita“ taikos sutarties sąlygoms nepritarė ir teigė, kad tokia sutartis pažeis kitų laiduotojų teises (139 b. l., 4 t.). Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, jog kiti atsakovai pripažino šioje byloje jiems pareikštus ieškovo reikalavimus. Taigi, nagrinėjamu atveju taikos sutartis, kuria solidarioji skola buvo sumažinta mažesne suma, nei pagal bendrą taisyklę sudaro taikos sutartį pasirašiusio skolininko dalis (vietoj 272 702,043 eurų A. N. įsipareigojo bankui sumokėti tik 28 962 eurus), negalėjo būti tvirtinama, nes ja yra pažeidžiami kitų atsakovų interesai.

Atsiliepime į atskirąjį skundą „Swedbank“, AB, teigia, jog ataskovas BUAB „Auslita“, paduodamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties, praleido įstatyme nustatytą terminą atskirajam skundui paduoti. Anot jo, pirmosios instancijos teismo nutartis galėjo būti apskųsta per septynias dienas nuo jos priėmimo, o ne nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos, kadangi ji buvo priimta žodinio proceso tvarka (CPK 335 str.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, skundžiama teismo nutartis buvo priimta žodinio proceso tvarka, todėl nors nutarties priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas kitai datai, jos apskundimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo priėmimo dienos, o ne nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos, kaip pagrįstai ir nurodo ieškovas savo atsiliepime į atskirąjį skundą (CPK 335 str. 1 d.). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog atskirojo skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 315 str., 338 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas BUAB „Auslita“ atskirąjį skundą priėmė, atskirojo skundo priėmimo klausimą išspręsdamas rezoliucija (164 b. l., 4 t., CPK 290 str. 5 d., 315 str. 1 d., 338 str.). Taigi, nepriklausomai nuo to, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodė šios nutarties apskundimo termino skaičiavimo tvarką, yra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas atskirąjį skundą, taip pat atnaujino praleistą terminą atskirajam skundui paduoti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas yra bankrutuojanti įmonė, todėl siekdamas užtikrinti viešojo intereso apsaugą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti, tuo labiau, kad terminas buvo praleistas nežymiai.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias solidariąją atsakomybę, bei civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias taikos sutarties tvirtinimo klausimus, ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad šalių pateikta taikos sutartis nepažeidžia šalių teisių ir teisėtų interesų iš šios išvados pagrindu nepagrįstai nutarė patvirtini ieškovo „Swedbank“, AB, ir atsakovo A. N. pasirašytą taikos sutartį. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, klausimą išsprendžiant iš esmės – atsisakant tvirtinti ieškovo „Swedbank“, AB, ir atsakovo A. N. pasirašytą taikos sutartį (CPK 337 str. 2 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 338 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį.

Atsisakyti tvirtinti ieškovo „Swedbank“, AB, ir atsakovo A. N. 2012 m. lapkričio 27 d. sudarytą taikos sutartį.