Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-217-1243/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-10
Bylos Nr.: 1A-217-1243/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-21298-2024-3
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Linas Šiukšta, Eglė Gruodienė, Audrius Juozapavičius
Kaltinamasis: L. D.
Nuteistasis: A. V.
Civilinis ieškovas: V. C.
Prokuroras: Vilniaus apygardos prokuratūra

Kategorijos

1.1.8.6.6Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)
1.2.3.1.2.6Nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai (BK 129 str. 2 d. 6 p.)
1.2.3.1.2.13Nužudymas siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (BK 129 str. 2 d. 13 p.)
2.1.8Daiktai (BPK 91–94 str., 96 str. 2 d., 97, 98 str.)
2.4.6.6.1Atmesti apeliacinį skundą (BPK 326 str. 5 d. 1 p.)
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-217-1243/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21298-2024-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.6; 1.2.3.1.2.6; 1.2.3.1.2.13; 2.1.8; 2.4.6.6.1; 2.4.6.4.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 10 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Audriaus Juozapavičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Ievai Norkienei, Gretai Versockytei,dalyvaujant prokurorams Tomui Čepelioniui, Agnei Šneiderienei,išteisintajam L. D. ir jo gynėjai advokatei Daivai Vaškelienei,nuteistajam A. V. ir jo gynėjai advokatei Lolitai Narmontienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio ir nuteistojo A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

A. V. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir jam paskirtas laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu A. V. skirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu skirta 40 parų arešto bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir A. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta A. V. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendį atlikta bausmė bei šiuo nuosprendžiu įskaityti laikotarpiai.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. birželio 5 d. iki bausmės vykdymo pradžios.

Bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos.

A. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. C. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. V. V. C. naudai priteista 15 000 (penkiolika tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

A. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio2 dalies 6 punktą už tai, kad jis 2024 m. birželio 5 d. apie 1.20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui tarp jo ir nukentėjusiojo D. C., tyčia sukeldamas jam dideles kančias ir fizinį skausmą, rankomis bei kojomis sudavė ne mažiau kaip dvidešimt penkis smūgius į galvą, liemenį bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas poodines kraujosruvas veide, dešiniame petyje, žastuose, dešinėje plaštakoje, kairiame kelyje, kraujosruvas akių junginėse, odos nubrozdinimus veide, rankose, nugaroje, dešiniame klube, kryžmens srityje, minkštųjų audinių kraujosruvas veide, galvoje, liežuvyje, tarpuplautyje, apatinėje tuščiojoje venoje, dauginius abipusius šonkaulių lūžius su aplinkinėmis minkštųjų audinių kraujosruvomis, krūtinkaulio lūžį, dauginius kepenų plyšimus, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, nosies pertvaros kremzlinės dalies lūžį, skydinės kremzlės ir poliežuvinio kaulo dešinio apatinio rago lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis, po to sužalojimai liemens srityje komplikavosi ūmiu vidiniu kraujavimu, ūminiu kvėpavimo nepakankamumu, dėl to nukentėjusysis D. C. įvykio vietoje mirė, ir taip tyčia itin žiauriai jį nužudė. L. D. buvo kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą už tai, kad jis 2024 m. birželio 5 d. apie 1.20 val., veikdamas bendrininkų grupe su A. V., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui tarp jo ir nukentėjusiojo D. C., tyčia sukeldamas jam dideles kančias ir fizinį skausmą, kartu su A. V., rankomis bei kojomis, sudavė ne mažiau kaip dvidešimt penkis smūgius D. C. į galvą, liemenį bei kitas kūno vietas, tuo padarydami poodines kraujosruvas veide, dešiniame petyje, žastuose, dešinėje plaštakoje, kairiame kelyje, kraujosruvas akių junginėse, odos nubrozdinimus veide, rankose, nugaroje, dešiniame klube, kryžmens srityje, minkštųjų audinių kraujosruvas veide, galvoje, liežuvyje, tarpuplautyje, apatinėje tuščiojoje venoje, dauginius abipusius šonkaulių lūžius su aplinkinėmis minkštųjų audinių kraujosruvomis, krūtinkaulio lūžį, dauginius kepenų plyšimus, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, nosies pertvaros kremzlinės dalies lūžį, skydinės kremzlės ir poliežuvinio kaulo dešinio apatinio rago lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis, po to sužalojimai liemens srityje komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, ūminiu kvėpavimo nepakankamumu, dėl to nuo patirtų sužalojimų nukentėjusysis D. C. įvykio vietoje mirė, ir taip tyčia itin žiauriai jį nužudė.

Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Rėksnys apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: 1) vadovaujantis BPK 256 straipsniu, A. V. pakeisti kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą ir pareikšti kaltinimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 13 punktus, 2) A. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 13 punktuose, ir paskirti jam laisvės atėmimą penkiolikai metų, 3) L. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ir paskirti jam laisvės atėmimą dešimčiai metų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadas dėl liudytojo N. Š. parodymų vertinimo, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo ekspertizės akto dėl N. Š. psichologinių ypatumų ir emocinės būsenos išvadų 2 ir 3 punktus (dėl N. Š. apklausos teisme, kuri yra veiksnys, galintis trikdyti jo gebėjimą duoti parodymus) ir suteikė mažesnę įrodomąją reikšmę šio liudytojo parodymams, vien tik atsižvelgdamas į teisme vykusią ir jam stresą keliančią apklausą nuošalyje visiškai palikdamas jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei kitų procesinių veiksmų metu gautus duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu N. Š. duoti parodymai yra gana nuoseklūs, visų apklausų ir parodymų patikrinimo vietoje metu jis vienareikšmiškai nurodė, kad prieš D. C. smurtavo A. V. ir L. D. Taip pat N. Š. pagal pateiktas nuotraukas, kaip asmenis, smurtavusius prieš D. C., atpažino ne tik A. V., bet ir L. D. Be to, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. D., išimtinai rėmėsi naujais teisme duotais liudytojų X.Y., I. P. (I. P.), taip pat nuteistojo A. V. ir paties L. D. parodymais, kuriais buvo sukurta nauja įvykio versija. Liudytojai ir išteisintasis L. D. parodė, kad iki įvykio vartojo „kristalą“, o šis, anot apklausto specialisto H. J., veikia žmogaus atmintį ir gali sukelti haliucinacijas, todėl nekyla abejonių, jog visa tai veikė liudytojų gebėjimus įsidėmėti ir atsiminti visas įvykio detales. Taigi, teismas nepagrįstai vadovavosi tų asmenų, kurie yra ne tik suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau taip pat D. C. nužudymo metu buvo apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, parodymais, o ne liudytojo N. Š.

Pirmosios instancijos teismo išvada dėl versijos, kuria aiškinama, kad ant L. D. marškinėlių kraujo dėmė galėjo atsirasti dėl to, jog šis bandė atitraukti besimušantį A. V., prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, I. P. taip pat parodė, kad L. D. A. V. bandė apraminti žodžiais. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja Y. Y., iš dalies ir A. V., kuris negalėjo patvirtinti, ar L. D. jį bandė atitraukti. Be to, pats L. D. nurodė, kad kraujas ant jo marškinėlių atsirado susistumdant su kruvinu A. V. prie sporto klubo, nors kaip matyti iš liudytojos X.Y. parodymų, L. D. buvo išteptas krauju jau būnant bute (X.Y. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skiriasi tik kraujo atsiradimo priežastys, tačiau abiejų apklausų metu nurodė, kad kraujas atsirado dar būnant bute).

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. D., taip pat rėmėsi X.Y. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, tačiau neįvertino, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi (ją su L. D. siejo arba vis dar galimai sieja romantiniai santykiai) ir jos parodymai teisme skyrėsi nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad balkone buvo viena ir būdama balkone išgirdo duslius spardymo garsus, išėjusi iš balkono, matė prie D. C. stovinčius A. V. ir L. D., kuris buvo kruvinomis rankomis, taip pat matė, kaip A. V. spardė gulintį D. C., tačiau liudytoja nieko neužsiminė apie tai, kad L. D., stovėdamas prie D. C., bandytų A. V. fiziškai atitraukti. Nors X.Y. teisme nurodė, kad įvykio aplinkybes geriau prisiminė ikiteisminio tyrimo metu, vis tik teisme pakeitė savo parodymus, prieštaringai pažymėdama, kad nepamena, jog ikiteisminio tyrimo metu būtų sakiusi apie kruvinas L. D. rankas. Taip pat liudytoja teisme pradėjo pasakoti visiškai naujas aplinkybes, kad L. D. rankos buvo kruvinos dėl to, kad jie, X.Y. ir L. D., bandė kelti ant žemės gulintį D. C. Neatsižvelgiant į tai, kad liudytojos teisme duoti parodymai yra prieštaringi duotiems ikiteisminio tyrimo metu, vis tik vienas aspektas abiejų apklausų metu sutampa – tai X.Y. parodymai apie kruvinas L. D. rankas (skiriasi parodymai tik apie kraujo atsiradimo mechanizmą). Pažymima, kad teisme apklausta specialistė A. J. nurodė negalinti atsakyti, kodėl L. D. panagių turinyje neįmanoma išskirti DNR profilio, ar dėl to, kad rankos buvo plautos, ar dėl kitų priežasčių. Taigi, specialistė neatmeta galimybės, kad L. D. buvo nusiplovęs rankas. Todėl apibendrinus šiuos duomenis daroma išvada, kad L. D., siekdamas paslėpti nusikaltimo padarymo pėdsakus, nusiplovė D. C. kraują nuo savo rankų.

Išteisintasis L. D., aiškindamas N. Š. parodymus, nurodė, jog liudytojas jį apkalba, o dėl X.Y. taip pat pažymėjo, kad ši matė, kaip jis skyrė A. V. ir D. C., tačiau priežasčių, kodėl N. Š. taip kalbėjo, o X.Y. šių aplinkybių neparodė, nurodyti negalėjo. Dėl to, kad ikiteisminiame tyrime apklausų metu nė karto nenurodė, kad stumdėsi su A. V., kad jis galimai jį ištepė krauju, išteisintasis paaiškino, kad tyrėja L. G.-R. to neužfiksavo protokoluose. Šie L. D. žodžiai nėra patvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, X.Y. taip pat tik teisme nurodė, kad neva tyrėja jos klausė, ar A. V. galėjo vienas D. C. užmušti, nes jis apkūnus, bandė prikišti, kad ir L. D. tame dalyvavo, apklausos metu dalyvavo dar du vyrai pareigūnai, jai atrodė, kad ją puola, nes vienas klausė, kokius narkotikus ji vartoja, o kitas agresyviai žiūrėjo. Tačiau tiek L. D., tiek ir X.Y. dėl šių nurodytų aplinkybių nepateikė jokių skundų ir nesikreipė į prokurorą, o jų apklausų protokolai yra pasirašyti. Vis tik teisme iškilusius parodymų neatitikimus, nenaudingus L. D. bandoma paaiškinti nekokybišku/netinkamu ikiteisminiu tyrimu, tyrėjos darytu spaudimu.

Nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išdavomis, kad kraujo pėdsakai ant L. D. galėjo atsirasti tuomet, kai šis D. C. fotografavo ir pro jį praėjo. Ant L. D. dešinio bato (5 mėg.) rastas nukentėjusiojo D. C. kraujas, yra ne ant L. D. bato pado, o bato šone, o tai įrodo, kad L. D., kaip ir A. V., spardė dešinės kojos batu nukentėjusįjį. Be to, tiek įvykio apžiūros protokole, tiek prie jo pateiktoje fotolentelėje nėra užfiksuota kraujo dėmių, būdingų batų antspaudui (kas tikėtina turėtų būti įlipus į kraują). Teismas sutiko su valstybės kaltintoju, kad ant bato esanti dėmė, kaip nustatyta esanti ne ant pado, negalėjo atsirasti nuo įlipimo į kraujo dėmę ant grindų, tačiau vertinti šią dėmę kaip neabejotinai susijusią priežastiniu ryšiu su kaltinamojo L. D. spyriu D. C., įrodymų nepakanka. Šiuo aspektu kelti prielaidas apie tai, kad mirusiojo kraujas ant L. D. dešinės kojos bato atsirado netyčia, atsižvelgus į duomenų visumą, yra nepagrįsta. Juolab ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas N. Š. nurodė, kad po A. V. nukentėjusįjį D. C. spardė vaikinas (buvęs su panele). Taigi N. Š. pats nurodė, kad L. D. kojomis spardė D. C., būtent dėl to ir galėjo atsirasti kraujas ant jo dešinės kojos bato. Taigi, liudytojų N. Š. ir X.Y. duoti parodymai, Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. S 330/2024(01) (dėl kraujo pėdsakų ant L. D. marškinėlių ir dešinės kojos bato) patvirtina, kad L. D. taip pat prisidėjo prie D. C. kūno sužalojimų, nulėmusių jo mirtį.

Nors pirmosios instancijos teismas pripažino nuteistojo A. V. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe rizikingą nukentėjusiojo elgesį, kadangi šis neblaiviems vyriškos lyties asmenims išsakė komplimentus, kurie galėjo būti vertinami kaip kvietimas ar bent neprieštaravimas intymiai bendrauti, vis tik nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatęs aiškiai seksualinės orientacijos atžvilgiu nukreiptus A. V. nusikalstamus veiksmus prieš D. C., jų nevertino nužudymo kontekste. Byloje esantys duomenys leidžia spręsti, jog D. C. pradėjus dalinti komplimentus, reikšti potraukį galimai intymiam bendravimui, A. V. supyko, pradėjo prieš jį smurtauti, vadindamas jį „pedofilu“, „pederastu“. Vėliau, išgabenus D. C. kūną į lauką, A. V. nutraukė D. C. trumpikes, demonstratyviai palikdamas apnuogintą žuvusiojo intymią sritį, taip iš jo pasityčiodamas, o grįžus į butą jį toliau vadino ,,pederastu“. Galima teigti, jog, teismo vertinimu, A. V. smurtiniuose veiksmuose buvo motyvas išreikšti neapykantą D. C. atžvilgiu dėl jo galimos seksualinės orientacijos. Tačiau teismas, nustatęs A. V. seksualinės orientacijos atžvilgiu nukreiptus nusikalstamus veiksmus, nevertino bei visai nepasisakė dėl neapykantos nusikaltimo, t. y. BK 129 straipsnio 2 dalies 13 punkto, galimo kvalifikavimo. Todėl byloje lieka prieštaravimų, kai konkreti aplinkybė yra įvertinama sprendžiant atsakomybės lengvinimo kaltinamajam klausimą, tačiau visiškai ignoruojama sprendžiant dėl teisingo nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Todėl skundžiamame nuosprendyje teismo palikti neaiškumai, visapusiškai neįvertintas veikos požymių kvalifikavimas yra laikytinas esminiu BPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimu. Taip pat pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą nuosprendį, susiklostė teisiškai ydinga bei neteisinga situacija, kai dėl asmens (A. V.) seksualinės orientacijos atžvilgiu nukreipto neigiamo elgesio kaltinamajam buvo palengvinta baudžiamoji atsakomybė, aukos elgesį įvardinus provokuojančiu, tačiau pačios nusikalstamos veikos, turinčios neapykantos nusikaltimo požymių, net nebuvo svarstyta perkvalifikuoti. Tokiu atveju dėl galimos nukentėjusiojo seksualinės orientacijos ar paties A. V. neapykanta paremto nusistatymo faktiškai bei juridiškai nukentėjo D. C., tuo tarpu A. V. teisinė padėtis klaidingai tapo privilegijuota. Todėl nagrinėjamu atveju teismas privalėjo imtis iniciatyvos ir spręsti klausimą dėl teisingo, visapusiško veikos kvalifikavimo įvertinimo bei esant būtinybei pasinaudoti BPK 256 straipsnyje teismui numatyta teise.

Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad D. C. išsakė neblaiviems vyriškos lyties asmenims komplimentus, kurie galėjo būti vertinami kaip kvietimas ar bent neprieštaravimas intymiai bendrauti, konfliktinė situacija kilo A. V. įtarus D. C. esant netradicinės seksualinės orientacijos, nenustatyta, kad nukentėjusysis D. C. būtų siekęs pažeisti A. V. ar jo sūnaus lytinę laisvę, A. V., smurtaudamas D. C. vadino „pedofilu“, „pederastu“, atėjus Y. Y. ir pareikalavus išvesti sumuštą asmenį iš namų, D. C. laiptais tempė A. V. ir I. P.; liudytojas J. E. H. parodė, kad matė prie laiptinės nuogai išrengtą vyrą, kurį spardė trumpai kirptais plaukais vaikinas, A. V., grįžęs namo į butą, motinai priekaištavo, sakydamas „tu užstoji pidarastą“, sudaro pagrindą nuteistojo A. V. nusikaltimą perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 13 punktą. Vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, prokuroras apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą dėl A. V. kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis ir kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimo nuteistajam A. V.. Apeliaciniame skunde ir prašyme prokuroras nurodo A. V. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 13 punktus.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad esančiam bejėgiškoje būklėje ant žemės gulinčiam D. C. buvo suduota ne mažiau dvidešimt penkių smūgių į įvairias kūno vietas. Nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo liemens sužalojimų visumos. Iš pirmiau pateiktų duomenų analizės matyti, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ne tik A. V., bet ir L. D. Veikdami bendrai jie sudavė D. C. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Nors nustatyti, kurio būtent smūgiai nulėmė D. C. mirtį, neįmanoma, tačiau iš A. V. ir L. D. veiksmų įvykio metu matyti, kad abu buvo aktyvūs, D. C. mušė kumščiais, rankomis ir spardė kojomis, sudavė smūgius į gyvybiškai svarbius organus (galvą, krūtinę, liemens sritį), taigi kiekvienas iš jų turėjo suvokti, kad bendrai su kitu asmeniu daro nusikaltimą ir savo veiksmais gali atimti gyvybę D. C.. Iš pirmiau aptartų bylos duomenų akivaizdu, kad L. D. tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kitas bendrininkas – A. V. taip pat muša D. C. į galvą ir kitas gyvybei pavojingas kūno vietas, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ar net gyvybę, ir pritarė tokiems veiksmams konkliudentiniais veiksmais. Abu bendrininkai – A. V. ir L. D. buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ir abu veikė tyčia. Tokia L. D. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Tokiu būdu, A. V. ir L. D. įvykdė D. C. nužudymą veikdami bendrininkų grupe ir ši aplinkybė pripažintina abiejų kaltinamųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Teismas skirdamas bausmę A. V. pagrįstai jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tačiau neteisingai nustatė jos dydį. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumą ir A. V. asmenybę. A. V. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, kuris priskirtinas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), nusikaltimas buvo padarytas itin žiauriai, t. y. A. V. brutaliais veiksmais, užėjus pykčio protrūkiui, sudavė itin daug smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno vietas, taip sukeldamas nukentėjusiajam dideles fizines kančias. Tai, kad nuteistasis nužudė D. C. itin žiauriu būdu, yra ne tik pripažintina nusikalstamą veiką kvalifikuojančiu požymiu, kuris didina veikos pavojingumo laipsnį, bet charakterizuoja nuteistąjį A. V. išimtinai neigiamai.

Be to, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Pagal pirmosios instancijos teismo konstatuotas aplinkybes pakeistą kaltinimą A. V. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 13 punktus. Sankcijoje už A. V. padarytą labai sunkų nusikaltimą yra numatytos dvi alternatyvios pačios griežčiausios bausmės – terminuotas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nuteistojo padarytas nusikaltimas tiesiogine tyčia, itin žiauriu būdu, turintis neapykantos nusikaltimo požymių, yra baigtas. A. V. nusikalstamus veiksmus padarė savo gyvenamojoje vietoje, jam gerai pažįstamoje bei saugioje aplinkoje, kurioje be jo taip pat buvo ir draugai, o tai leido nuteistajam jaustis galios pozicijoje bei lėmė D. C. didesnį pažeidžiamumą. Be to, A. V., žiauriai sumušęs nukentėjusįjį, vėliau vilko jį į lauką, numovė kelnes, taigi jo veiksmai nebuvo spontaniški, jis norėjo ne tik žiauriai nužudyti D. C., bet kartu siekė pasityčioti iš jo dėl tariamos seksualinės orientacijos. Galiausiai pabaigęs savo nusikalstamus veiksmus A. V. pasišalino. Ir nors teismas nepripažino, kad nužudymas padarytas veikiant bendrininkų grupe, teigtina, kad prie D. C. nužudymo prisidėjo ir L. D. Tai, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo ne vienas A. V., parodo didesnį veikos pavojingumą. Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad veika nebuvo atsitiktinė, nuteistojo veiksmai tikslingai buvo nukreipti į silpnesnį asmenį, kas leidžia pagrįsti didesnį veikos pavojingumą. Nuosprendžiu nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės ir nuteistąjį charakterizuojantys duomenys yra pakankami padaryti išvadą, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 13 punktų sankcijoje nustatytos artimos minimaliai laisvės atėmimo bausmės paskyrimas yra aiškiai prieštaraujantis teisingumo principui, laisvės atėmimas dvylikai metų yra pernelyg švelni, neproporcingai maža bausmė ir paskyrus tokią bausmę, bausmės tikslai nebūtų pasiekti, teisingumo principas nebūtų tinkamai įgyvendintas. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei keičiamą kaltinimą, nuteistajam A. V. būtina griežtinti bausmę, paskirti laisvės atėmimo bausmę didesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, t. y. penkiolika metų.

Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti jo bylą ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Aiškinant įvykio aplinkybes, nurodoma, kad pirmasis pradėjo priekabiauti ir smurtauti D. C., kuris nuteistąjį A. V. užpuolė, grasino išvežti vaiką pas savo tėvą ir neišleisti. Susiklostė būtinosios ginties situacija, kadangi D. C. jį (A. V.) puolė be priežasties, A. V. prašė nelįsti, vis tik D. C. priekabiavimas ir manieros sukėlė didelį šoką ir A. V. nesuvokė, ką darė. D. C. trenkė du smūgius, krisdamas tempė A. V., traukė už gerklės ir sudavė dar du smūgius. Po to D. C. vėl puolė jį (A. V.). Tačiau nuteistasis taip pat nurodo, kad jis neprisimena, jog D. C. būtų mušęs laiptinėje, priešingai, jis yra prieš smurtą. Jis (A. V.) labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir aiškindamas nusikaltimo motyvus taip pat pabrėžia, kad daug nusikaltimų yra padaryta prieš mažamečius vaikus ir tie žmonės laisvėje daro, ką nori. Jis iš savo patirties gali pasakyti, kad tai yra labai didelė trauma, taigi veika padaryta dėl labai didelio susijaudinimo ir ne dėl seksualinės orientacijos, o vaikų. Šiame kontekste nuteistasis pažymi, kad L. D. sudaužė jo telefonus, jis buvo juos paėmęs (tai gali patvirtinti liudytojai), L. D. prašė keisti parodymus, kad jis (A. V.) L. D. tempė, be to, jis tyčia suniokojo jo turtą ir sudegino balkoną. Jis (A. V.) buvo šokiruotas, kadangi nenorėjo D. C. žudyti ir neigia sakęs, kad D. C. užmuš.

Prašant sušvelninti jam paskirtą bausmę, nurodoma atsižvelgti į tai, kad nuteistasis prižiūri neįgalumą turinčią ir į priešlaikinę pensiją išėjusią motiną, turi (duomenys neskelbtini) metų sūnų, iki suėmimo dirbo, nuteistasis nori būti naudingas visuomenei ir dirbti. Taip pat pažymima, kad jam (A. V.) teismo psichiatrijos ekspertizės metu buvo nustatyti psichikos sutrikimai (duomenys neskelbtini), jis buvo išvežtas į Uteną po pusės metų, jis nieko nevartojo. Prašoma ištirti ir jo asmeninius išgyvenimus dėl patirtos traumos. Jis pats viską pripažino ir labai gailisi bei prižada dirbti, nevartoti alkoholio, narkotinių medžiagų, padėti žmonėms ir būti geras žmogus. Jis dirbo klientų aptarnavime, mėgsta bendrauti su žmonėmis ir labai stengtis. Patekus į kalėjimą primą kartą, jis savo elgesį įsivertino ir pažada laikytis įstatymų.

Iš jo taip pat yra konfiskuotas laikrodis „CITIZEN“, kadangi jis negali atvykti jo pasiimti, prašo jį grąžinti.

Teismo posėdyje prokurorė prašė vyriausiojo prokuroro J. Rėksnio apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo – atmesti. Išteisintasis L. D. ir jo gynėja, nuteistasis A. V. ir jo gynėja prašė vyriausiojo prokuroro J. Rėksnio apeliacinį skundą atmesti, be to, nuteistasis A. V. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą (apklausiusi nuteistąjį A. V. ir liudytoją L. G.-R.), įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. V. pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, o L. D. išteisino. Skundžiamame nuosprendyje teismo išvados dėl nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir kaltės yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, yra motyvuotos. Nuteistajam paskirta bausmė individualizuota, subendrinta tinkamai, jos keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais teisinio pagrindo nėra. Klausimai, susiję su baudžiamojoje byloje pareikštu civiliniu ieškiniu, taip pat išspręsti teisingai. Todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto klausimo, susijusio su daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl L. D. išteisinimo

Šioje baudžiamojoje byloje ginčo nėra, kad A. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2024 m. birželio 5 d. apie 1.20 val. bute itin žiauriai nužudė D. C. Vis tik prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepagrįstai išteisino L. D. ir konstatavo, kad D. C. itin žiauriai nužudė tik A. V.. Teisėjų kolegija šį prokuroro apeliacinio skundo argumentą atmeta.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai X.Y. ir I. P., taip pat kaltinamieji A. V. ir L. D., parodė naujas tiriamo įvykio detales, atitinkamai sukurdami naują įvykio versiją, todėl atsižvelgus į ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme šių asmenų duotų parodymų prieštaringumą ir į tai, kad įvykio metu jie buvo apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, darytina išvada, jog šiais parodymais negali būti grindžiamas L. D. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje apklausti visi liudytojai (išskyrus liudytoją N. Š. – apie šio liudytojo parodymų vertinimą atskirai pasisakyta nutarties 14 ir 15 punktuose) nenurodė matę, kad L. D. būtų smūgiavęs ar kitaip smurtavęs prieš D. C.:

Liudytoja X.Y. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, būdama balkone kartu su L. D., išgirdo garsą, primenantį žmogaus kritimą („babach“). Nors ji norėjo jau tada pasižiūrėti, kas įvyko, tačiau L. D. ją sustabdė ir prašė nesikišti. Vis tik prasidėjus triukšmui, ji patraukė L. D. ir įbėgusi pamatė, jog A. V. ir L. D. susiėmę guli ant grindų prie kambario durų. Pirmą kartą ji nesikišo ir grįžo į balkoną, tačiau prasidėjus intensyviems smūgiams, ji įbėgo į kambarį ir prašė A. V. sustoti. Ji nepamena, ką tuo metu darė L. D., kadangi visas jos dėmesys buvo sutelktas į besimušančius vyrus. Jai bandžius sulaikyti A. V., jis netyčia trinktelėjo jai į smakrą ir jau tada pamačiusi L. D., paprašė, kad jis paduotų jos daiktus. Kai ji pirmą kartą grįžo į balkoną, jame vis dar buvo L. D., tačiau, tik išgirdusi smarkesnį trinktelėjimą, ji grįžo ir bandė A. V. sulaikyti. Kai ji grįžo į kambarį, matė kraują, D. C. prašė jos kviesti pagalbą, ji bandė jį pakelti, tačiau D. C. išslydo iš rankų, tuo pat metu ji taip pat prašė L. D. padėti, todėl jis taip pat bandė D. C. kelti. Kai kėlė D. C., ėmė jam už parankės, L. D. D. C. ėmė už kitos rankos. Supratus, kad ji padėti negali, iš buto išėjo ir po kiek laiko su ja susisiekė pats L. D. ir jie susitiko krepšinio aikštelėje. L. D. atėjo po penkių ar dešimties minučių. Ant L. D. marškinėlių, veido ar rankų kraujo dėmių nematė, nes buvo tamsu. I. P. ir L. D. buvo šoko būsenoje – L. D. nerimavo, kad A. V. D. C. užmuš, o I. P. dar sakė, kad bandė A. V. sutramdyti, tačiau bijojo, kad pačiam nekliūtų. Tikslindama ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad ji matė, jog L. D. rankos buvo kruvinos, nurodė nieko neprisimenanti, tačiau jos manymu L. D. išsikruvino rankas, kai bandė kelti D. C. Paklausta teisiamajame posėdyje apie tai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu nurodė nemačiusi, kaip L. D. mušė D. C., ji parodė, kad apklausos metu tyrėja sakė, kad vienas žmogus taip sumušti negali, todėl apklausos protokole taip ir užfiksuota. Liudytoja taip pat nurodė, kad apklausoje dalyvavo keli pareigūnai, kurie su ja bendravo nepagarbiai (pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 14 d. teisiamojo posėdžio protokolas (t. 6, b. l. 118–137)). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja X.Y. nurodė, kad, išėjusi iš balkono, matė gulintį D. C., o šalia jo stovėjo A. V. ir L. D.. A. V. ir L. D. buvo kruvini, A. V. buvo kruvini marškiniai, rankos ir veidas buvo aptaškytas krauju, L. D. buvo kruvinomis rankomis, daugiau kraujo nematė. A. V. kojomis spardė gulintį vyrą. Ji šaukė A. V., jog gulinčių niekas nedaužo. A. V. iš burnos net putos ėjo. I. P. sėdėjo ant fotelio, N. Š. stovėjo prie balkono. A. V. pradėjo jai šaukti, kad ji pasakytų D. C. išeiti iš jo namų. Ji pradėjo D. C. kelti. D. C. atsistojo. Tada vėliau krito. Ji pasakė I. P. paduoti jai rankinę ir pradėjo eiti iš buto. Kai ji išėjo iš buto, L. D. su A. V. vis dar buvo prie gulinčio D. C.. Aplinkui buvo daug kraujo. Tuo metu atėjo A. V. motina, pradėjo šaukti, kad ji kvies policiją. Ji išėjo iš buto. Atsisėdo krepšinio aikštelėje. Paskambino L. D., pasakė ateiti pas ją. L. D. atbėgo (t. 1, b. l. 194–197).

Liudytojas I. P. parodė, kad D. C. gulint lovoje, o L. D. ir X.Y. būnant balkone, A. V. pradėjo D. C. daužyti, smūgiavo kojomis ir rankomis. Po to, kai D. C. atsistojo ir bandė smūgiuoti, šie abu nukrito. A. V. toliau mušė D. C., smūgiavo jam į veidą, kojas, šonus, galvą. Atėję iš balkono L. D. su X.Y. bandė kalbėdami apraminti A. V.. Vėliau buvo priėję prie A. V. ir bandė atitraukti jį, bet negali pasakyti kaip, nes neprisimena. Tai A. V. nesulaikė. A. V. motina buvo atėjusi ir išbarė juos bei grįžo į savo kambarį. Tada L. D. paprašė paduoti X.Y. kuprinę ir jie abu išėjo iš buto. Bute L. D. nuotraukų nedarė ir D. C. jokių smūgių nesudavė. Kai L. D. su X.Y. išėjo, A. V. bandė D. C. tempti iki durų, ėmė už marškinėlių, už rankos, tempė ir už kojos. Jis (I. P.) jam padėjo, imdamas D. C. už pažasties. Ištempė iš buto galva į priekį pro duris. Laiptinėje D. C. gulėjo ant nugaros. Tuomet A. V. vėl pradėjo daužyti D. C. rankomis, kojomis į galvą ir į kitas kūno vietas. A. V. D. C. laiptais tempė už viršutinės kūno dalies, po to paėmė už kojos ir tempė. Kai jis (I. P.) pamatė, kad D. C. krenta galva žemyn, tai prilaikė galvą, kad nesidaužytų į laiptus. Paėmęs už kojų A. V. D. C. norėjo numesti žemyn. A. V. vėl smūgiavo D. C.. Grįžęs padėjo nuo mažo laiptinės laipto išnešti D. C. į lauką. A. V. D. C. laikė, o jis (I. P.) nubėgo į viršų, pasiėmė cigaretes, įkroviklį. Kai išėjo į lauką, A. V. jį grubiai iškeikė, o D. C. kažką burbuliavo. A. V. su delnu D. C. mušė, bet nestipriai, gal atgaivinti bandė. D. C. marškinėliai buvo pasikėlę iki pečių, o ar jis buvo su kelnėmis, nepamena. Praeivių nebuvo, tik N. Š. su kažkokia moterimi prie kitos laiptinės sėdėjo. Jis (I. P.) nuėjo pas X.Y. su L. D. į aikštelę, pasakė, kad D. C. atrodo baisiai, bet dar gyvas. L. D. norėjo nueiti ten, X.Y. bandė jį sustabdyti, sakė: „neik ten, nes bus daugiau problemų“ (pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 12 d. teisiamojo posėdžio protokolas (t. 6, b. l. 162–170)). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas I. P. parodė, kad D. C. atsigulus ant lovos, A. V. pradėjo jį stipriai mušti. Tuomet pamatė, kad D. C. jau stovėjo, A. V. parvertė jį ant žemės ir jie abu parkrito. A. V. toliau kumščiais daužė tą vyrą, sudavė labai daug smūgių. Tuomet atsistojo, pradėjo vyrą spardyti. L. D. su X.Y. buvo priėję prie A. V., bandė jį raminti. A. V. nenurimo spyrė labai daug kartų, virš trisdešimt, tikrai labai daug. A. V. buvo paklaikęs, jie visi jo bijojo. A. V., daužydamas tą vyrą, taip pat grasino ir jam. Toliau ant jo šaukė. Vienu momentu atėjo A. V. motina. Pasakė išvaryti nepažįstamus vyrus, nes kam juos pakvietė namo. A. V. motina buvo labai išsigandusi. L. D. su X.Y. išbėgo iš buto (t. 2, b. l. 3–6).

Liudytoja Y. Y. parodė, kad įvykio dieną buvo namuose. Atsikėlusi naktį, apie trečią valandą, ir įėjusi į A. V. kambarį pamatė ant grindų gulintį vyrą, kuris buvo tamsiai apsirengęs. Jo galva buvo koridoriuje, o kūnas kambaryje, pats gulėjo ant šono. Kadangi po galva buvo daug kraujo, ji pasiteiravo vyro, ar nereikia pagalbos, jis buvo sąmoningas ir paprašė iškviesti pagalbą. Be gulinčio vyro kambaryje dar buvo išsigandusi X.Y., apsikabinusi L. D., A. V., susijaudinęs, irzlus, stovėjo toliau prie sienos. Kambaryje prie sofos stovėjo dar vienas nepažįstamas vyras, o I. P. sėdėjo ant fotelio su telefonu. Ar ant kažkurio iš jų buvo kraujo, negali pasakyti, nematė, buvo susijaudinusi. Ji klausė, kodėl bute guli nepažįstamas žmogus, liepė išvesti jį ir iškviesti greitąją. Vyras buvo gyvas, tik vis tiek reikėjo, kad greitoji atvažiuotų. A. V. pasakė, kad tas vyras pedofilas. Jis nesakė, kad mušė tą žmogų, bet ji suprato. I. P. su A. V. išnešė vyrą į lauką. Kai nešė, nežiūrėjo, negali pasakyti už ko kas laikė ir kaip nešė. Nuėjo į savo kambarį ir laukė A. V.. Atrodo, kad L. D. su X.Y. išėjo paskui A. V., o kitas nepažįstamas vyras išėjo pirmas. Į jo kambarį ji nėjo. Sūnus grįžo po penkiolikos ar dešimties minučių, su kažkuo telefonu kalbėjo, į jos kambarį neatėjo. Po kurio laiko atbėgo L. D., rodė nuotrauką, buvusio jo telefone, joje buvo užfiksuotas gulintis nuogas vyras. Jis sakė, kad vyras mirė, ieškojo A. V. (pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 12 d. teisiamojo posėdžio protokolas (t. 6, b. l. 162–170)). Ikiteisminio tyrimo metu Y. Y. parodė, kad L. D. ir I. P. ramino A. V., kadangi jis buvo kaip psichinis. Jie jį laikė ir neprileido prie to vyro, kuris gulėjo tarpduryje. Perspėjusi, jog ji iškvies policiją, jei nenusiramins, grįžo atgal į kambarį, o grįžusi kiek vėliau, kambaryje rado tik A. V., I. P. ir sumuštą D. C. (t. 1, b. l. 150–154).

Liudytojas J. E. H. parodė, kad D. C. visiškai nuogas gulėjo ant nugaros, o gulintį vyrą mušė tik vienas žmogus – žemas ir jaunas vaikinas (pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. posėdžio protokolas (t. 7, b. l. 154–158)).

Taigi, iš šių liudytojų parodymų matyti, kad: 1) konfliktas prasidėjo tarp A. V. ir D. C.; 2) įvykio detalių atsiminti liudytojai negalėjo, tačiau nurodė, kad D. C. sumušė įniršęs A. V.; 3) tiek liudytoja X.Y., tiek I. P. tvirtino, kad L. D. ir X.Y. įniršusį A. V. bandė apraminti, tačiau nesėkmingai, todėl X.Y. ir L. D. pasišalino iš įvykio vietos, kai D. C. dar buvo gyvas; 4) nė vienas liudytojas nenurodė matęs, jog L. D. būtų mušęs (smūgiavęs) D. C.; 5) X.Y. ir L. D. pasišalino iš įvykio vietos dar tada, kai A. V. mušė D. C., o bute liko I. P., kiek vėliau padėjęs A. V. D. C. išnešti iš gyvenamosios vietos, taip pat Y. Y.

Tai, kad L. D. būtų smūgiavęs ar kitaip smurtavęs prieš D. C. taip pat neparodė nuteistasis A. V. ir išteisintasis L. D.:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. V. nurodė neprisimenantis, ką darė kiti asmenys, kai jis mušė D. C.: lyg girdėjo, kai kažkas sakė nesikišti, po to kiti gal ir bandė jį atitraukti. Kiek vėliau nuteistasis A. V. patikslino aplinkybes ir nurodė, kad L. D. su X.Y. buvo balkone, o I. P. buvo įnikęs į telefoną, nekreipė dėmesio į tai, kas vyksta. Po to, kai D. C. jau gulėjo ant grindų, L. D. ir X.Y. išbėgo iš namų (pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 19 d. teisiamojo posėdžio protokolas, (t. 6, b. l. 1–18)). A. V., apklaustas 2024 m. birželio 5 d. ikiteisminio tyrimo metu, pripažino, kad neapsikentęs D. C. elgesio, kai D. C. jį apkabino, vėliau sakė komplimentus L. D., sudavė tris smūgius D. C. į veidą, po to D. C. nukritus, jį gulintį mušė rankomis ir kojomis. Visi kiti buvo kambaryje ir matė muštynes (t. 3, b. l. 176–181). 2025 m. sausio 3 d. vykusios apklausos metu A. V. tikino, kad L. D. nesudavė smūgių, jis to nematė (t. 3, b. l. 182–188).

L. D. pirmosios instancijos teisme kaltės nepripažino ir paaiškino, kad tuo metu, kai jis su X.Y. buvo balkone, išgirdo smūgius. Atsisukęs pamatė besimušantį A. V.. X.Y. jis liepė nesikišti, tačiau ji pirma ėjo raminti A. V., o jis jai iš paskos. L. D. bandė raminti A. V. – paėmė jį už liemens ir stipriai atitraukė, vis tik A. V. sakė, kad D. C. užmuš, nes jis – pedofilas. X.Y. nebegalėjus būti, jie kartu išėjo iš buto, kai D. C. jau buvo stipriai sumuštas – veidas ir nosis kruvina, lūpa praskelta. Išeidamas L. D. padarė sumušto D. C. nuotraukas. L. D. į butą grįžo tik tada, kai I. P. atėjęs pasakė, kad D. C. turbūt nebegyvas. D. C. rado prie laiptinės – jis buvo ištemptas, išrengtas, tad nieko nelaukdamas iškvietė pagalbą (pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 19 d. teisiamojo posėdžio protokolas (t. 6, b. l. 1–18)). L. D. apklausoje, vykusioje ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. birželio 5 d., parodė, kad stovėdamas balkone pamatė, kad A. V. užsivertė D. C. ant lovos, pradėjo daužyti kumščiais, matė kokius keturis ar penkis smūgius. Kadangi jis ir X.Y. labai bijojo, todėl į kambarį jiedu nėjo. Tačiau A. V. griebė D. C. ir pratempė nuo lovos ant grindų, pradėjo daužyti D. C. rankomis ir kojomis. Jis ir X.Y. prišoko prie A. V., pradėjo traukti A. V., tačiau A. V. neklausė ir paklaikusiu veidu šaukė, kad jį užmuš. Po akimirkos A. V. vėl priėjo prie ant žemės gulinčio vyro ir toliau jį spardė. Jis matė, kad A. V. rankos buvo kruvinos. X.Y. susierzino ir išbėgo iš buto, o jis (L. D.) iš paskos (t. 2, b. l. 125–131).

Prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad pirmosios instancijos teisme L. D. parodė, jog tyrėja L. G.-R., atlikdama jo apklausą, į apklausos protokolą neužrašė, kad jis stumdėsi su A. V., kad jis (A. V.) galimai jį ištepė krauju; taip pat pirmosios instancijos teisme liudytoja X.Y. parodė, kad apklausos metu, dalyvaujant dar dviem vyrams, jai buvo daromas spaudimas. Šios aplinkybės, prokuroro vertinimu, parodo tiek L. D., tiek liudytojos X.Y. parodymų esminį nepatikimumą. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. Pirma, tenkinus prokuroro prašymą, siekiant išsklaidyti abejones dėl ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų ir jų metu užfiksuotų parodymų aplinkybių, apeliacinės instancijos teisme dar kartą buvo apklausta tyrėja L. G.-R.. Liudytoja parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu fiksavo tokias aplinkybes, kurias nurodė apklausinėjami asmenys (įtariamasis L. D. ir liudytoja X.Y.), jokio spaudimo ar kitokio neleistino poveikio nedarė (apeliacinės instancijos teismo 2026 m. liepos 16 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Antra, liudytoja X.Y., net ir darant prielaidą apie kokį nors neleistiną poveikį atliekant apklausą, kaip minėta, nė vienos apklausos metu nenurodė, kad L. D. būtų sudavęs smūgius ar kitaip smurtavęs D. C. atžvilgiu. Tuo tarpu L. D. dar pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu aiškiai nurodė, kad turėjo fizinį kontaktą su A. V. (atitraukinėjo jį nuo D. C.): „<...> Mes su X. prišokome prie A., pradėjome traukti nuo to vyro. A. mūsų neklausė, paklaikusiu veidu šaukė, kad aš jį užmušiu. Aš, I. ir X. kažkiek atitraukėme A., bet po akimirkos jis vėl priėjo prie ant žemės gulinčio vyro ir toliau jį spardė“ (t. 2, b. l. 128). Teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti liudytojos X.Y. (taip pat kitų liudytojų), L. D. ir A. V. parodymais apie tai, kad D. C. atžvilgiu smurtavo tik A. V., o L. D. nukentėjusiojo atžvilgiu jokių smūgių nesudavė, taip pat niekaip kitaip prieš jį nesmurtavo. Tai, kad tarp liudytojų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų parodymų yra tam tikrų neatitikimų dėl neesminių įvykio aplinkybių, ypač turint omeny visų apklaustų asmenų stipraus apsvaigimo nuo alkoholio faktą, nelemia šių asmenų parodymų nepatikimumo, atitinkamai – skundžiamo nuosprendžio išvadų dėl L. D. veiksmų nepagrįstumo.

Apie tai, kad L. D. smūgiavo D. C. (fiziškai smurtavo jo atžvilgiu) parodė vienintelis liudytojas – N. Š. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nesirėmė šio liudytojo parodymais, grįsdamas išvadą, kad L. D. nedalyvavo darant inkriminuotą nusikaltimą.

Pirma, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, liudytojo N. Š. parodymai dėl įvykio aplinkybių, įskaitant L. D. smurtavimą D. C. atžvilgiu, viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas N. Š. nurodė, kad nukentėjusįjį D. C. mušė trys vyrai – A. V., I. P. ir L. D., t. y. visi vyrai, buvę A. V. gyvenamojoje vietoje įvykio metu (t. 1, b. l. 166–169). Parodymų patikrinimo vietoje metu N. Š. tą kartą tvirtino, kad D. C. mušė du vyrai – A. V. ir L. D. (t. 1, b. l. 158–191). Pirmosios instancijos teisme liudytojas nurodė, kad D. C. mušė tik A. V. (pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 25 d. teisiamojo posėdžio protokolas (t. 6, b. l. 29–45)). Taigi, liudytojo N. Š. parodymai dėl esminių nagrinėjamo įvykio aplinkybių – prieš D. C. smurtavusių asmenų skaičiaus, jų veiksmų – kiekvieno procesinio veiksmo metu keitėsi.

Žemesnės instancijos teismas

Antra, siekiant išsklaidyti abejones dėl liudytojo N. Š. parodymų patikimumo, pirmosios instancijos teisme apklausta tyrėja L. G.-R. (apie liudytojo N. Š. apklausos ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes) ir atlikta N. Š. psichiatrinė-psichologinė ekspertizė – surašytas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos 2025 m. rugpjūčio 26 d. – spalio 24 d. ekspertizės aktas Nr. 78TPK-138/2025 (toliau – ekspertizės aktas). Tyrėja L. G.-R. parodė, kad liudytojo N. Š. apklausa vyko įprastu būdu, tačiau pažymėjo, kad liudytojas į apklausą atvyko ne vienas, be to, apklausos metu buvo itin susijaudinęs, verkė (pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 16 d. protokolas (t. 7, b. l. 5–12)). Ekspertizės akte konstatuotas N. Š. psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), elgesio sutrikimo nėra arba jis minimalus ((duomenys neskelbtini)). Ekspertai taip pat pažymėjo, kad viso pokalbio metu N. Š. išlaikė nuoseklią nuostatą dėl „pagrindinio“ (A. V.) vaidmens įvykiuose, tačiau dėl L. D. nuoseklios nuostatos pasakojimo metu neišlaiko, nuolat keičia nuomonę. <...> negali aiškiai apibūdinti nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių („muštynės, viskas ten greitai“, „daug laiko praėjo“), vis tik atsakinėdamas į klausimus pasako, kad „D. mušė“, „kaltinamasis. Vienas“, [ką kiti darė?] – „nebeatsimenu“, „L. spardė ir daužė rankomis“, „Dredai“ nieko nedarė“, „A. daužė, spardė“, „D. pirmas trenkė A.“, „A. kažką pasakė D. ir šis trenkė kumščiu A. į veidą“, <...> pagal pateiktas nuotraukas teisingai atpažįsta įvykio dalyvius, tačiau jų veiksmus įvykio metu painioja, išskyrus „pagrindinį“ [A. V.], apie kitus du įvykio dalyvius aiškiai pasakyti negali <...> teigia, kad jautėsi sukrėstas, „kai sumušė D., galvoje sukosi tik viena mintis – kuo greičiau išeiti iš buto“. Ekspertai taip pat pažymėjo, kad kalbėdamas apie įvykį N. Š. ima jaudintis, stebimos vegetacinės reakcijos, dėmesio koncentracija pokalbiui pakankama, ilgalaikė atmintis silpnesnė nei vidutiniška. Klausinėjant apie byloje nagrinėjamus įvykius tiriamasis akivaizdžiai jaudinasi, atrodo įsitempęs, nerimastingas, pats aiškiai ir nuosekliai apibūdinti įvykio aplinkybių negali, tik atsako į konkrečius klausimus, bet gana skurdžiai, neaiškiai, neapibrėžtai, prieštaringai, neretai tik gūžčioja pečiais ir tyli, jo atsakymus nuolat reikia tikslinti. Anot ekspertų, asmens gebėjimui duoti parodymus konkrečioje situacijoje (apklausų metu) gali daryti įtaką ne tik asmens pažintinės veiklos ar elgsenos ypatumai, jo emocinė būsena tuo metu, situacinės aplinkybės (apklausos vieta, jos dalyvių elgesys ir pan.), bet ir to asmens pozicija aplinkybių, apie kurias pasakojama, atžvilgiu, pavyzdžiui, gynybiškumas, atsisakymas duoti parodymus, faktų neigimas ar kt.); be to, asmuo, galintis duoti teisingus parodymus, tuo pačiu gali pateikti ir tikrovės neatitinkančius parodymus. Galiausiai, ekspertizės akte nurodoma, kad N. Š. galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes (vieta, laikas, įvykio dalyviai ir konkretūs, elementarūs jų veiksmai) ir duoti apie tai parodymus, tačiau jo parodymai gali stokoti nuoseklumo, tikslumo, išsamumo, detalumo, juos rekomenduojama vertinti kritiškai, atsižvelgiant į kitus bylos duomenis. Visos šios ekspertizės akte nurodytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teisme atliktos liudytojo N. Š. apklausos aplinkybes, kai jis į bet kokio pobūdžio klausimą atsakydavo teigiamai (tai, be kita ko, nustatyta ir ekspertizės akte: „Stebimas inertiškumas, kalbant apie byloje nagrinėjamas aplinkybes, pvz., uždavus klausimą ir jį baigiant „ar taip?“, sutinka, klausimą baigiant „ar ne?“ sako „ne“). Ir, nors prokuroro apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teisme atliktos apklausos aplinkybes lėmė didelis N. Š. susijaudinimas, vis tik tiek iš tyrėjos L. G.-R. nurodytų aplinkybių, tiek ir iš ekspertizės akto matyti, kad liudytojas kiekvieno procesinio veiksmo metu buvo sunerimęs – ikiteisminio tyrimo metu verkė, pirmosios instancijos teisme į prieštaringus teisėjų kolegijos užduotus klausimus atsakydavo teigiamai ir t. t. Todėl, įvertinusi liudytojo N. Š. duotų parodymų esminį nenuoseklumą, jo asmenybės ypatumus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šio liudytojo parodymai yra iš esmės nepatikimi ir jais negalima remtis nustatant L. D. smūgių sudavimą (smurtavimą) D. C. atžvilgiu.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl D. C. kraujo radimo ant L. D. aprangos (marškinių, batų) tai pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo. Skundžiame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad negalima daryti kategoriškos išvados, jog ant kaltinamojo L. D. bato, marškinėlių rastos kraujo dėmės, kurių DNR profilis sutampa su D. C., būtų atsiradusios dėl L. D. smurtinių veiksmų prieš D. C., todėl atitinkamai nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas dėl ant L. D. rastų D. C. kraujo pėdsakų. Iš baudžiamojoje byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 330/2024(01) 3 ir 4 punktų matyti, kad ant L. D. dešinio bato (5 mėg.) rastas žmogaus kraujas ir atlikus DNR tyrimą, gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su D. C. DNR profiliu su 99,9999999999999999999999 proc. tikimybe, ant L. D. marškinėlių (19 mėg.) rastas žmogaus kraujas ir atlikus DNR tyrimą, gautas dominuojantis vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su D. C. DNR profiliu su 99,9999999999999999999999 proc. tikimybe, su nežymia DNR priemaiša, kuri nėra tinkama tolimesniam asmenų identifikavimui (t. 1, b. l. 99–114). Tačiau iš liudytojų ir nuteistojo bei paties L. D. parodymų matyti, kad įvykio metu D. C. buvo suduota itin daug smūgių, liudytoja X.Y. nurodė, kad L. D. taip pat bandė pakelti D. C., o L. D. ir Y. Y. nurodė, kad L. D. bandė A. V. atitraukti. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir pridėtos fotolentelės matyti, kad įvykio vietoje buvo itin daug D. C. kraujo – buvo išteptos durys bei grindinys, itin brutaliai sumuštas ir kruvinas D. C. buvo tempiamas ir laiptinėje. L. D. telefone buvo rastos įvykio vietoje darytos D. C. nuotraukos. L. D. taip pat buvo grįžęs į įvykio vietą ir pamatęs jau mirusį D. C. kvietė pagalbą (šią aplinkybę patvirtina baudžiamojoje byloje esantis L. D. skambutis, perklausytas baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, į Bendrąjį pagalbos centrą). Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. D. išsikruvinti batą ir marškinėlius galėjo įvykio vietoje. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė I. L. parodė, kad ant dešinio bato išorinio šono esanti dėmė yra sutepimas, L. D. galėjo prisiliesti, tačiau tai nėra nutiškimai, o ant marškinėlių rastos kraujo dėmės taip pat nėra panašios į užtiškimą (pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 3 d. teisiamojo posėdžio protokolas (t. 7, b. l. 115–121)). Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad negalima daryti kategoriškos išvados, jog ant kaltinamojo L. D. bato, marškinėlių rastos kraujo dėmės, kurių DNR profilis sutampa su D. C., būtų atsiradusios dėl L. D. smurto prieš nukentėjusį.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, neginčijamai (be jokios pagrįstos abejonės) patvirtinančiais nusikalstamos veikos padarymą. Nagrinėjamu atveju patikimų įrodymų, kad L. D. būtų smūgiavęs ar kitaip smurtavęs prieš D. C., nėra, todėl pirmosios instancijos teismas jį teisėtai ir pagrįstai išteisino. Ši išvada paneigia ir prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl A. V. ir L. D. bendrininkavimo padarius nužudymą, todėl plačiau dėl šių argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 13 punkto

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad A. V. veika turėjo būti, be kita ko, kvalifikuojama kaip nužudymas siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei dėl seksualinės orientacijos, t. y. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 13 punktus. Apelianto vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje pasitvirtino tai, kad A. V. D. C. užpuolė ir nužudė dėl įvykio metu paaiškėjusios nukentėjusiojo seksualinės orientacijos. Teisėjų kolegija su šia apelianto pozicija nesutinka.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, prokuroras pateikė prašymą pakeisti A. V. veikos kvalifikavimą į BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 13 punktus pagal tokias faktines aplinkybes: A. V., kaltinamas tuo, kad jis 2024 m. birželio 5 d. apie 1.20 val. veikdamas bendrininkų grupe su L. D., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui tarp jo ir nukentėjusiojo D. C., tyčia, kartu su L. D., sukeldamas jam dideles kančias ir fizinį skausmą, vadindamas D. C. „pedofilu“, „pederastu“, sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dvidešimt penkis smūgius D. C. į galvą, liemenį bei kitas kūno vietas, tuo padarydami poodines kraujosruvas veide, dešiniame petyje, žastuose, dešinėje plaštakoje, kairiame kelyje, kraujosruvas akių junginėse, odos nubrozdinimus veide, rankose, nugaroje, dešiniame klube, kryžmens srityje, minkštųjų audinių kraujosruvas veide, galvoje, liežuvyje, tarpuplautyje, apatinėje tuščiojoje venoje, dauginius abipusius šonkaulių lūžius su aplinkinėmis minkštųjų audinių kraujosruvomis, krūtinkaulio lūžį, dauginius kepenų plyšimus, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu, nosies pertvaros kremzlinės dalies lūžį, skydinės kremzlės ir poliežuvinio kaulo dešinio apatinio rago lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, ūminiu kvėpavimo nepakankamumu, dėl to nuo patirtų sužalojimų nukentėjusysis D. C. įvykio vietoje mirė bei po to tempė nukentėjusįjį D. C. iš antrame aukšte esančio buto per laiptus iki laiptinės durų, prie laiptinės durų išrengė nukentėjusįjį, numaudamas kelnes ir trumpikes iki blauzdų vidurinio trečdalio, apnuogindamas dubens ir šlaunų sritis, ir taip tyčia itin žiauriai jį nužudė, siekdamas išreikšti neapykantą D. C. dėl jo seksualinės orientacijos.

Apeliaciniame skunde prokuroras savo poziciją dėl A. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 13 punktą iš esmės grindžia įvykio metu dalyvavusių asmenų parodymais, patvirtinančiais, kad įvykio metu nuteistasis A. V., brutaliai smurtaudamas prieš D. C., sakė tokius žodžius – „pedofilas“ ir „pederastas“ – ir tuo, jog D. C. prie daugiabučio laiptinės buvo rastas apnuogintas. Be to, prokuroro vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas, nes, viena vertus, teismas D. C. elgesį, kai šis neblaiviems vyriškos lyties asmenims išsakė komplimentus, kurie galėjo būti vertinami kaip kvietimas ar bent neprieštaravimas intymiai bendrauti, pripažino rizikingu (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kita vertus šios aplinkybės nevertino BK 129 straipsnio 2 dalies 13 punkte įtvirtinto kvalifikuojančio požymio kontekste. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia prokuroro pozicija.

Teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad nei iš prokuroro apeliacinio skundo argumentų, nei iš prašomų pakeisti veikos faktinių aplinkybių nėra visiškai aišku, kokia konkrečiai D. C. seksualinė orientacija turima omeny, atitinkamai – dėl kokios D. C. seksualinės orientacijos A. V. išreiškė neapykantą ir jį nužudė. Prašyme prokuroras to tiksliai neįvardina ir naudoja du A. V. išsakytus žodžius „pedofilas“ ir „pederastas“. Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu žodis „pedofilas“ turi aiškią reikšmę – asmuo, turintis seksualinį (lytinį) potraukį prepubertetinio amžiaus vaikams, tai „pederastas“ gali būti suprantamas nevienareikšmiškai – kaip asmuo, turintis seksualinį (lytinį) potraukį vyriškos lyties priešpubertinio amžiaus berniukams arba suaugusiems vyrams (Bendrinės lietuvių kalbos žodynas [interaktyvūs] <https://ekalba.lt/bendrines- lietuviu kalbos- zodynas/pederastija?paieska=pederastija&i=a6b8665b-d090-492e-b9cd-99d144cbfa30>). Nagrinėjamoje byloje yra duomenų tiek apie D. C. pasakymus vaikų atžvilgiu (konkrečiai – A. V. sūnaus), tiek apie jo pasakymus ir veiksmus suaugusių vyrų atžvilgiu (konkrečiai – I. P. ir A. V.). Todėl iš tokios prokuroro pozicijos, kurią jis išreiškė tik apeliacinėje instancijoje, nėra aišku, A. V. inkriminuojama neapykantos išraiška pedofilijai ar homoseksualumui. Toks prašymas keisti kaltinimą neatitinka apibrėžtumo reikalavimo ir savaime rodo jo nepagrįstumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroro pozicija dėl A. V. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 13 punktą taip pat yra prieštaringa. Prokuroras neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos A. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šios aplinkybės neįvertino BK 129 straipsnio 2 dalies 13 punkto kontekste. Teisėjų kolegijos pažymi, kad ta pati aplinkybė negali būti tiek baudžiamąją atsakomybę lengvinanti, tiek ją kvalifikuojanti.

Kita vertus, spręsdama dėl A. V. motyvo nužudyti D. C., teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos nuosprendžio tam tikrą prieštaringumą. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe rizikingą nukentėjusiojo D. C. elgesį, kita vertus – konstatavo, kad su gyvybe nesuderinami smurtinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo nukreipti be aiškios priežasties (nuosprendžio 36 lapas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šį aspektą (A. V. motyvą) analizuoja detaliau.

Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų matyti, A. V. motyvas smurtauti D. C. atžvilgiu ir jį nužudyti yra nevienareikšmiškas, painus. Nuteistasis A. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jau susitikus autobusų stotelėje su D. C. jie kalbėjo apie A. V. sūnų. Kaip nurodo pats A. V., D. C. intensyviai klausinėjo apie jo sūnų, gyvenamąją vietą ir prašė jį parodyti. Po šio pokalbio A. V. pasiūlė D. C. ir N. Š. važiuoti į jo gyvenamąją vietą ir dar pabūti kelias valandas, vartoti alkoholinius gėrimus. Tiek įvykį matę liudytojai (X.Y., I. P.), tiek A. V. ir išteisintasis L. D. patvirtino, kad D. C. jau atvykęs į gyvenamąją vietą rodė dėmesį ten buvusiems vyrams – pamatęs L. D. be marškinėlių D. C. jam sakė komplimentus. Liudytoja X.Y., daugiau bendravusi su D. C., parodė, kad D. C. gyrė vyrus, jog šie buvo gražūs, taip pat teiravosi, ar I. P. yra A. V. meilužis. Taigi, matyti, kad toks D. C. elgesys A. V. ar kitų įvykio vietoje buvusių asmenų netrikdė ir dėl to konflikto nekilo. Nuteistasis A. V. taip pat pabrėžė, kad jis vaikystėje buvo patyręs seksualinį smurtą, todėl D. C. kalbos apie jo sūnų jį itin supykdė. Detaliai pasakodami įvykio aplinkybes tiek X.Y., tiek Y. Y. parodė, jog A. V., įniršęs D. C. vadino pedofilu, o bandant X.Y. A. V. sutramdyti, A. V. pasakė: „Jei jos vaikus tvirkins, pažiūrės, kaip ji elgsis.“ Liudytoja Y. Y. pirmosios instancijos teisme taip parodė, kad atėjusi į kambarį, kuriame buvo sumuštas D. C., A. V. rėkė: „Šitas pederastas, jį išprievartavo, kai jis buvo vaikas“, „Ką nežinai, jį išprievartavo“. Išteisintasis L. D., liudytojai N. Š. ir I. P. taip pat patvirtino, kad A. V., smurtaudamas prieš D. C., jį vadino pedofilu ir grasino jį nužudyti. Liudytoja X.Y. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino nuteistojo A. V. nurodytas aplinkybes, kad D. C. A. V. baksnojo ir D. C. nekreipus dėmesio į A. V. prašymus prie jo nelįsti ir pradėjus D. C. mosuoti rankomis, A. V. pradėjo smūgiuoti. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. V. nurodė, kad apklausų metu užfiksuotus žodžius – „pederastas“ ir „pedofilas“ sakė dėl to, jog pradėjus kalbėti apie jo sūnų, D. C. paminėjo, jog berniukas labai gražus, grasino jį išvežti, tačiau konfliktas prasidėjo dėl konkrečių D. C. veiksmų – jis pirmas pradėjo pulti, pirmas trenkė, priekabiavo (lindo prie lytinių organų), sakė komplimentus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis šiais duomenimis, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog A. V. smurtavo prieš D. C. tik dėl jo seksualizuotų komplimentų ir (ar) elgesio kambaryje buvusiems vyriškos lyties asmenims ir dėl to, išreikšdamas neapykantą D. C. homoseksualiai orientacijai, jį nužudė. Iš to, kas nurodyta, matyti, kad A. V. psichikoje vyko sudėtingi procesai, kuriems turėjo įtakos tiek asmeninė trauminė seksualinė patirtis vaikystėje, tiek D. C. kalbos ir elgesys jo sūnaus ir jo paties atžvilgiu. Be to prieš įvykį A. V. (kartu su kitais asmenimis, įskaitant D. C.) vartojo psichiką veikiančias medžiagas, dėl ko ekspertizės metu A. V. konstatuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, (duomenys neskelbtini); psichikos ir elgesio sutrikimai, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 152–157). Visa tai lėmė A. V. staigią, ūmią, visiškai neadekvačią brutalią smurtinę reakciją D. C. atžvilgiu, pasibaigusią jo mirtimi. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, A. V. elgesys negali būti traktuojamas kaip diskriminacinė veika, pažeidžianti asmenų lygiateisiškumą, pasirenkant auką dėl realios ar tariamos priklausomybės tam tikrai (šiuo atveju – seksualinės orientacijos pagrindu) socialinei grupei, ir kvalifikuojamas kaip neapykantos išraiška dėl seksualinės orientacijos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 13 punktą.

Anot prokuroro, A. V. tikslą išreikšti neapykantą asmenų grupei dėl jų seksualinės orientacijos, patvirtina ir tai, kad D. C. kūnas buvo rastas apnuogintas. Vis tik pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje esančių įrodymų nepakanka konstatuoti, kad būtent A. V. D. C. numovė kelnes ir trumpikes iki blauzdų vidurinio trečdalio, apnuogindamas dubens ir šlaunų sritis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nepasitvirtino. Pats A. V. šią aplinkybė neigė, o liudytojas I. P., padėjęs išnešti D. C. iš A. V. buto, pirmosios instancijos teisme parodė, kad nešant D. C. jo kelnės ir marškinėliai smuko, tačiau jis neatsimena, ar D. C. buvo su kelnėmis. Vėliau, tikslindamas D. C. tempimo iš buto aplinkybes, nurodė, kad D. C. iš buto buvo tempiamas už viršutinės kūno dalies, D. C. ėmė už marškinėlių, už rankos ir kojos (pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 14 d. teisiamojo posėdžio protokolas (t. 6, b. l. 118–137)). Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad liudytojas I. P. parodė, kad tuo metu, kai jis, atidaręs laiptinės duris, nusprendė padėti A. V. ištempti D. C. į lauką, pastebėjo, jog D. C. drabužiai yra nusmukę, o iš pridėtos fotolentėlės matyti, kad D. C. iš buto buvo nešamas galva žemyn, jį laikant už kojų (kelnių) (t. 2, b. l. 39–56). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad rūbai be valinių kito subjekto pastangų nusmukti negalėjo, tačiau, atsižvelgiant į D. C. kūno tempimo aplinkybes (t. y. tai, kad D. C. buvo laikomas už kelnių) ir liudytojo I. P. parodymus, konstatuotina, kad šiuo atveju nepaneigta galimybė, jog kelnės ir trumpikės galėjo nusmukti D. C. tempimo iš buto per daugiabučio laiptinę metu. Prokuroras, grįsdamas šią išvadą taip pat remiasi ir liudytojo J. E. H. parodymais. Vis tik liudytojas nenurodė matęs, jog būtent A. V. D. C. nurengė, priešingai, liudytojas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad įvykio metu eidamas pro šalį matė, jog trumpai kirptais plaukais vaikinas spardė apnuogintą vyrą, t. y. matė po to, kai D. C. jau buvo ištemptas iš daugiabučio laiptinės. Taigi, vadovaujantis in dubio pro reo principu, nesant patikimų įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog A. V. tyčia apnuogino D. C., susiklostę neaiškumai aiškinami nuteistojo A. V. naudai konstatuojant, kad baudžiamojoje byloje aplinkybė, jog A. V., palikdamas D. C. prie laiptinės durų, jį išrengė, siekdamas jį pažeminti ir išreikšti neapykantą kitos seksualinės orientacijos žmonėms, nenustatyta.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. V. veiką pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nekvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 13 punktą.

Dėl būtinosios ginties

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde neformuluoja prašymo jį išteisinti, vis dėlto, nurodo argumentus dėl būtinosios ginties. Anot nuteistojo A. V., nagrinėjamu atveju susiklostė būtinosios ginties situacija, nes D. C. pirmasis pradėjo priekabiauti ir smurtauti, būtent D. C. užpuolė nuteistąjį A. V., grasino išvežti jo vaiką pas savo tėvą ir neišleisti, trenkė du smūgius, krisdamas tempė A. V., traukė už gerklės ir sudavė dar du smūgius, dėl ko A. V. didelio šoko būsenoje atliko smurtinius veiksmus D. C. atžvilgiu ir jį nužudė. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apelianto pozicija. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-788/2020, 7 punktas; 2020 m. spalio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2020, 10 punktas; 2022 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-495/2022, 16 punktas; ir kt.). Teismų praktikoje, be kita ko, išaiškinta, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo ir asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-495/2021, 18 punktas; 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-628/2025, 17 punktas; ir kt.). Šioje nutartyje jau atlikta įrodymų analizė ir padarytos išvados aiškiai, vienareikšmiškai paneigia A. V. parodymus ir patvirtina, kad būtent nuteistasis A. V. inicijavo konfliktą su D. C., agresyviai ir neadekvačiai elgdamasis, pirmasis pradėjo itin brutaliai mušti D. C., o nukentėjusysis nei A. V., nei kitų asmenų atžvilgiu jokio fizinio smurto nenaudojo (su savimi jokių įrankių, žalojančių daiktų taip pat neturėjo). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio galima kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą atitinkanti gynyba, t. y. būtinosios ginties situacijos, nebuvo. Todėl nuteistojo A. V. pozicija dėl būtinosios ginties yra nepagrįsta.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Nuteistasis A. V. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę iš esmės motyvuodamas tuo, kad D. C. jis sumušė dėl to, kad jis pirmasis pradėjo priekabiauti ir smurtauti bei grasino išvežti vaiką pas savo tėvą ir neišleisti. Toks nuteistojo prašymas yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tiek parinkdamas bausmės rūšį, tiek nustatydamas jos dydį, tinkamai nustatė ir įvertino bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė teisingą bausmę.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji tinkamai individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės bruožus ir jo resocializacijos (kompleksinės pagalbos siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) poreikius bei kitas teismo nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-379-697/2018). Skiriant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-222/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-976/2022). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024). Todėl teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-489/2023).

BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdamas bausmę teismas, visų pirma, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, 2) kaltės formą ir rūšį, 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, 4) nusikalstamos veikos stadiją, 5) kaltininko asmenybę, 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. V. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimas padarytas itin brutaliai – D. C. buvo mirtinai sumuštas, taip pat išneštas iš A. V. gyvenamosios vietos bei pusnuogis paliktas be pagalbos prie gyvenamojo namo laiptinės. Nuteistasis A. V. smūgiavo D C. į gyvybiškai svarbias kūno vietas, todėl atsiradę sužalojimai lėmė D. C. mirtį. Šiame kontekste taip pat pažymėtina ir tai, kad D. C. buvo pakviestas į A. V. gyvenamąją vietą ir joje buvo girtuokliaujama, o po to jis buvo mirtinai sumuštas. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo didelį nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį.

Vertindamas nuteistojo asmenybę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimo padarymo metu A. V. buvo neteistas (išnykus teistumui) (t. 4, b. l. 82–94; 8 t., b. l. 52–55), paskutinį kartą buvo teistas už viešosios tvarkos pažeidimą. Administracine tvarka baustas, baudos nesumokėtos. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad iš administracinių nusižengimų registro matyti, kad nuteistasis ne pirmą kartą dalyvauja muštynėse (t. 4, b. l. 95–100). A. V. vidurinio išsilavinimo, į gydytojo psichiatro ar narkologo įskaitą neįrašytas (t. 4, b. l. 107, 108, 111–112), pagal ekspertizės aktą Nr. 75 U-I-36/2024 šiuo metu A. V. konstatuojami psichikos ir elgesio sutrikimai, (duomenys neskelbtini); psichikos ir elgesio sutrikimai, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 151–157). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės (išskyrus duomenis apie jo sveikatą ir išsilavinimą) necharakterizuoja A. V. asmenybės teigiamai, rodo tai, kad A. V. nėra linkęs keisti savo elgesio, laikytis įstatymų reikalavimų ir visuomenėje priimtų elgesio taisyklių.

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, taip pat nustatė ir A. V. baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl jo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), įvertinęs D. C. elgesį pripažino jį rizikingu (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), bei sunkinančią aplinkybę – veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš nuteistojo apeliacinio skundo motyvų taip pat matyti, kad nuteistasis nurodo, jog nusikaltimą padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Vis tik šie nuteistojo argumentai nėra pagrįsti. Iš anksčiau analizuotų liudytojų ir paties nuteistojo A. V. parodymų matyti, kad D. C. jokių neteisėtų veiksmų, nukreiptų prieš jį ar kitus įvykio vietoje buvusius asmenis, nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios aplinkybės nepripažino kaip lengvinančios baudžiamąją atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Apeliaciniame skunde pažymima, kad skiriant bausmę turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis A. V. prižiūri neįgalumą turinčią ir į priešlaikinę pensiją išėjusią motiną, turi (duomenys neskelbtini) metų sūnų, iki suėmimo dirbo. Teisėjų kolegija su šiuo nuteistojo argumentu nesutinka. Visų pirma, pažymėtina, kad iš esmės visos šios aplinkybės A. V. asmenybės padarytų nusikaltimų ar jo asmenybės pavojingumo nemažina. Be to, kai kurios iš šių aplinkybių (pareiga rūpintis motina ir sūnumi) egzistavo ir nusikaltimų padarymo metu, tačiau nuteistojo nuo nusikaltimų darymo nesustabdė, priešingai, nusikaltimą nuteistasis padarė gyvenamojoje vietoje, kurioje buvo ir jo motina, taigi, nemažina ir jo asmenybės pavojingumo. Įgyvendinant teisingumo principą, bausmė (jos rūšis, dydis) parenkama, atsižvelgiant ne tik į nuteistojo interesus, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Skiriant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė. Byloje nustatytos aplinkybės, minėta, rodo didelį tiek A. V. padaryto nusikaltimo, tiek jo asmenybės pavojingumą, o šių aplinkybių ir jų visumos kontekste nuteistojo pateikiamos aplinkybės prioritetinės reikšmės neįgyja.

A. V. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Šio straipsnio sankcijoje nustatyta terminuota laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki dvidešimties bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau paminėtas aplinkybes, nuteistajam už nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimą dvylikai metų, t. y. BK straipsnio, pagal kurį nuteistasis pripažintas kaltu, sankcijoje nustatytą bausmę, neperžengdamas joje nustatytų dydžių. Tokia bausmė atitinka tiek nuteistojo padaryto nusikaltimo, tiek jo asmenybės pavojingumą, yra teisinga, nėra per griežta. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskirtą bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme subendrino teisingai. Todėl keisti skundžiamą nuosprendį dėl netinkamai paskirtos ir (ar) subendrintos bausmės (bausmių) nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamas byloje pareikštas nukentėjusiojo V. C. civilinis ieškinys (t. 1, b. l. 130–136), tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į plačias prokuroro apeliacinio skundo ribas, patikrina skundžiamą nuosprendį ir šiuo aspektu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad byloje nukentėjusiajam V. C. civilinis ieškinys tiek, kiek jis susijęs su neturtine žala tenkintas (reikalavimo atlyginti turtinę žalą pirmosios instancijos teisme V. C. atsisakė) tenkintas iš dalies ir V. C. iš A. V. priteista 15 000 (penkiolika tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti. Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės, kitaip nei turtinės, žalos atlyginimo atveju (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74/2014). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai, visų pirma, priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad neteisėtais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala – nukentėjusiojo sūnus buvo itin žiauriai sumuštas ir nužudytas, o nuteistojo sūnaus apnuogintas kūnas buvo rastas prie nuteistojo A. V. gyvenamosios vietos laiptinės. Pats V. C. tiek civiliniame ieškinyje, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su sūnumi palaikė artimą ryšį – jie kartu gyveno, D. C. rūpinosi ir kitais buitiniais reikalais, padėjo prižiūrėti ūkį, mokėjo komunalinius mokesčius. Dėl nuteistojo A. V. nusikaltimo ir sūnaus žūties nukentėjusiajam pašlijo sveikata – sunegalavo širdis, nukentėjusįjį kamuoja nemiga. Pirmosios instancijos teismas, V. C. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus ir susiformavusią teismų praktiką nužudymo bylose. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų. Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiosioms priteistos neturtinės žalos dydis adekvatus nuteistojo padarytam nusikaltimui ir sukeltiems padariniams, atitinka nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, protingumo ir teisingumo principų kriterijus, neprieštarauja Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose.

Dėl įvykio vietoje rasto laikrodžio „CITIZEN“

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde taip pat prašo grąžinti jam priklausantį laikrodį „Citizen“, kurį skundžiamų nuosprendžiu nuspręsta sunaikinti. Šis apelianto prašymas tenkintinas. Priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 1-5 punktų nuostatas. Pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kiti daiktai (nenurodyti 1-4 punktuose) yra grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę. Iš 2024 m. birželio 5 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nuteistojo A. V. minimas laikrodis „CITIZEN“ (suteptas krauju) buvo rastas ant šalimais esančio dangčio batams valyti (t. 1, b. l. 17–67). Atsižvelgiant į tai, kad šis daiktas nėra nei konfiskuotinas, nei uždraustas apyvartoje, nei menkavertis, esant A. V. prašymui, jis grąžintinas nuteistajam kaip teisėtam savininkui, atitinkamai, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Byloje gauta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. liepos 16 d. pažyma Nr. ADP-2026-07726 ir advokatės D. Vaškelienės 2026 m. liepos 16 d. prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo. Nustatyta, kad iš L. D. už advokatės D. Vaškelienės jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai priteistina 495,83 eurų suma. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, kiekvienu atveju privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-788/2026, 19 punktas). Ši baudžiamoji byla buvo nagrinėta apeliacinės instancijos teisme pagal, be kita ko, prokuroro apeliacinį skundą, kuris paduotas L. D. padėtį bloginančiais pagrindais, prokuroro apeliacinis skundas atmetamas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija teisinės pagalbos išlaidų iš L. D. nepriteisia. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nuosprendį pakeisti. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, įvykio vietos 2024 m. birželio 5 d. apžiūros metu rastą ir paimtą laikrodį „CITIZEN“ grąžinti A. V.. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 495,83 (keturių šimtų devyniasdešimt penkių eurų 83 ct) eurų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, iš L. D. nepriteisti.

Teisėjai Eglė GruodienėAudrius JuozapavičiusLinas Šiukšta