- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-14
- Bylos Nr.
- e2A-364-544/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21724-2025-4
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- A. E.
- Atsakovas
- I. J.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) A. E. atstovo advokato Barto Gedmino apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1187-1040/2026 pagal ieškovo A. E. patikslintą ieškinį atsakovei I. J. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teisėjų kolegija
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. E. (toliau – ir ieškovas) pateikė patikslintą ieškinį (toliau – ir ieškinys) atsakovei I. J. (toliau – ir atsakovė), kuriame prašė atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas), priteisiant natūra ieškovui iš atsakovės jai priklausančią 1/8 buto dalį, o atsakovei priteisiant iš ieškovo 12 700 Eur piniginę kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas.
Kadangi ieškovui nuosavybės teise priklauso 7/8 buto dalys, atsakovei - 1/8 buto dalis (9,87 kv. m iš 78,97 kv. m), šalys nesutaria dėl naudojimosi būtu tvarkos. Atsakovė atsisakė ieškovui parduoti jai priklausančią turto dalį arba jos norima gauti kaina už buto dalį būdavo neadekvati. Todėl ieškovas tvirtino, kad racionaliausias atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės būdas yra kompensacijos už atsakovei nuosavybės teise priklausančią buto dalį priteisimas, nes buto atidalijimas natūra nustatant naudojimosi būtu tvarką neįmanomas. Buto atidalijimas priteisiant kompensaciją atsakovei nepažeistų atsakovės, kaip dalies buto savininkės teisių, nes atsakovė bute negyvena.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad jis 1/8 buto dalies rinkos vertei nustatyti pasitelkė teismo ekspertę, nekilnojamojo turto vertintoją, kuri Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 25-I-075 nustatė, kad atsakovei priklausančios 1/8 dalies buto dalies rinkos vertė 2025 m. spalio 28 s. yra 12 700 Eur, kurią ir prašė iš jo priteisti ieškovei.
Atsakovė iš esmės sutiko, kad visas butas būtų priteistas ieškovui, o jai būtų priteista piniginė kompensacija už priklausančią 1/8 buto dalį, tačiau ieškinį prašė atmesti tuo pagrindu, kad ieškovo iš jo prašoma priteisti piniginė kompensacija yra nepagrįsto, neteisingo, neprotingo ir nesąžiningo dydžio. Atsakovė, remdamasi pateiktais duomenimis apie panašaus buto toje vietoje pardavimo ir rinkos kainas bei UAB „Kovetas“ atliktu individualiu buto įvertinimu, įrodinėjo, kad viso buto vertė 2025 m. rugsėjo 3 d. yra ne žemesnė kaip 135 000 Eur, vadinasi, jai priklausančios 1/8 buto dalies vertė yra ne mažesnė kaip 16 875 Eur, ir tokio dydžio kompensaciją vertino teisinga.
Nurodė, kad tai, jog jai nuosavybės teise priklausančios 1/8 dalies buto rinkos vertė yra didesnė, nei teigia ieškovas, patvirtina ne tik UAB „Kovertas“ atliktas individualus buto įvertinimas, bet ir VĮ „Registrų centro“ atliktas buto vertinimas, taip pat UAB „Marleksa“ konsultacinės išvados duomenys. Ieškovo pateikta UAB „Krivita“ pateikta 1/8 dalies buto dalies vertinimo ataskaita parengta taikant lyginamojo metodo vertinimą, buvo vertinti objektai nepanašūs tarpusavio rodikliais (tipas, statybos metai, komunikacijos, infrastruktūra, verčių zona) į ginčo butą. Be to, tik 1/8 buto dalies vertinimas atspindi tik šios dalies vertę, neatsižvelgiant į tai, jog po atidalijimo 1/8 buto dalis atitektų ieškovui, kuris, sujungęs 1/8 ir 7/8 buto dalis, nuosavybės teise valdytų visą butą, kurio vertė rinkoje įgytų didesnę tikrąją rinkos vertę. Todėl tvirtino, kad, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, kompensacija jai turi būti nustatyta nuo viso buto rinkos vertės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir atidalino ieškovo A. E. ir atsakovės I. J. butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės; priteisė ieškovui A. E. butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priteisė atsakovei I. J. iš ieškovo A. E. 16 875 Eur piniginę kompensaciją ir 1 533,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad abi šalys siekia buto bendrosios dalinės nuosavybės pabaigos, kad atsakovė sutinka dėl atidalijimo būdo ir sutinka gauti kompensaciją už jai priklausančią buto dalį, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad buto nėra galimybės atidalinti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai, o atidalijus natūra naudoti jį pagal paskirtį dviem savininkams, kurių santykiai konfliktiški, nebūtų įmanoma. Byloje kilo ginčas dėl kompensacijos dydžio už atsakovei nuosavybės teise priklausančią 1/8 buto dalį.
Remdamasis sprendime cituojama kasacinio teismo praktika, suformuluota bylose, kuriose taikytas išimtinis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 2 dalyje numatytas turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, teismas sprendė, kad atidalijamam turto savininkui už jam priklausiusią turo dalį turi būti priteisiama teisinga kompensacija, o ji tokia yra, jei atitinka daikto dalies rinkos vertę, tačiau, siekiant užtikrinti bendraturčių interesus, turi būti atsižvelgiama ir į kitus reikšmingus kriterijus.
Teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus apie buto ir 1/8 buto dalies rinkos vertes, sprendė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys apie buto vertę nurodo vidutinę turto rinkos vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes, todėl šio registro masinio vertinimo metu nustatytą buto vertę laikė mažiausiai tikėtina ginčo buto rinkos verte.
Nustatydamas buto vertę ir atsakovei iš ieškovo priteisiamą piniginės kompensacijos dydį teismas rėmėsi UAB „Kovertas“ 2025 m. rugsėjo 3 d. Konsultacija dėl galimo turto pardavimo kainos, kurioje nurodoma galima ginčo buto 2025 m. rugsėjo 3 d. 135 000 Eur, o atsakovei priklausančios 1/8 buto dalies vertė - 16 875 Eur, kadangi joje nustatyta buto rinkos vertė yra aktualiausia bendros nuosavybės pabaigoje.
Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad jo pateikta UAB „Krivita“ nekilnojamojo turto vertintojos ekspertės Irmanto Krikščiūnienės parengta vertinimo ataskaita yra oficialus įrodymas, kuriai turėtų būti teikiamas prioritetas prieš kitus įrodymus, nes byloje turto vertės nustatymo ekspertizė nebuvo atlikta. Šalys ginčo buto dalies vertę įrodinėjo jų pačių, kaip užsakovų, užsakytais turto vertinimo dokumentais, kurių pavadinimas neturi esminės įtakos kaip įrodymo, pagrindžiančio turto vertę, vertinimui kitų įrodymų kontekste.
Teismas nurodė, kad vadovaujasi UAB „Kovertas“ 2025 m. rugsėjo 3 d. konsultacijoje nustatyta galima turto pardavimo kaina, nes ieškovo pateiktame UAB „Krivita“ ir atsakovės pateiktame UAB „Marleksa“ turto vertinime buvo nustatyta tik 1/8 buto dalies vertė, o ne viso buto su rūsiu vertė, kas neatitinka teisingumo principo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas įgis nuosavybės teisę į visą nekilnojamojo turto kompleksą (butą su rūsiu) ir gaus naudą iš viso turto (buto su rūsiu). Byloje nebuvo nustatyta, kuria konkrečiai dalimi buto naudojosi atsakovė, todėl skaičiuojant 1/8 buto dalies vertę kitu būdu, būtų gauta visiškai tikrovės neatitinkanti suma. Be to, ieškovo pateiktoje UAB „Krivita“ vertinimo ataskaitoje vertinti nelygiaverčiai turtiniai objektai, nustatyta turto vertė atitinka Nekilnojamojo turto registro masinio vertinimo duomenis, kurie mažiausiai atitinka buto rinkos vertę. Vertino, kad atsakovė turi teisę gauti teisingą atlygį, atitinkantį jos prarandamo turto vertę. Priteisiant kompensaciją pagrindu imant 1/8 buto dalies įvertinimą, susidarytų situacija, kurioje atsakovė gautų mažiau pinigų, negu šalims pardavus butą ir pasidalijus gautą naudą, o ieškovas, sumokėjęs mažesnę kompensaciją, įgytų didesnę naudą. Pažymėjo, kad kompensacija turi atitikti proporcingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl sprendė, kad kompensacija turi būti nustatoma pagal tikrąją dalies rinkos vertę atidalijimo momentu, kuri apskaičiuojama įvertinus visą turtą, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį.
Atsiliepimas
Spręsdamas dėl šalių byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas padarė išvadą, kad ginčo dėl atidalijimo būdo tarp šalių nebuvo, jis kilo tik dėl kompensacijos dydžio, kuri nustatyta atsakovės atsiliepime nurodytu būdu ir jos prašomo priteisti dydžio (16 875 Eur). Todėl padarė išvadą, kad teismo sprendimas palankus atsakovei ir jos patirtas 1 533,10 Eur bylinėjimosi išlaidas įrodinėjant didesnę turto vertę, negu ieškinyje nurodė ieškovas, priteisė iš ieškovo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovo A. E. (toliau – ir apeliantas) atstovas advokatas Bartas Gedminas pateiktu apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atsakovei iš ieškovo priteisti 16 875 Eur kompensaciją ir šioje dalyje priimt naują sprendimą - priteisti atsakovei iš ieškovo 12 700 Eur kompensaciją; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 4) priimti naujai teikiamus įrodymus. Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, nustatydamas atsakovei priklausančios kompensacijos dydį, netinkamai parinko kompensacijos apskaičiavimo modelį, todėl priėmėm neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nurodo, kad kompensacijos dydis turi būti nustatytas ne pagal viso turto vertę, o pagal realią prarandamos bendrosios dalinės nuosavybės dalies rinkos vertę, nes būtent tokį turtinį interesą/turtinę naudą atsakovė praranda atidalijimo metu. Teismo panaudotas mechaninis viso turto vertės padalijimas iš bendraturčiams tenkančių dalių skaičiaus neleidžia nustatyti, kokia yra tikroji konkrečios turto dalies rinkos kaina. Kompensacija turi atitikti pinigų sumą, kurią bendraturtis realiai galėtų gauti parduodamas savo dalį rinkos sąlygomis, o tai galima nustatyti tik atskirai nustačius buto dalies rinkos kainą.
Kompensacija skirta tam, kad bendraturčiui, netenkančiam jam priklausančios dalies bendrame turte, būtų kompensuojama už prarandamą turtinę naudą. Kompensacijos tikslas – atkurti bendraturčio turtinę padėtį, kuri egzistavo iki padalinimo, o ne sukurti naują ar palankesnę turtinę situaciją. Svarbi ne viso turto vertė, o būtent bendraturčiui priklausančios dalies rinkos vertė. Teismo vertinimas reiškia, kad kompensacijos apskaičiavimo pagrindu laikoma ne bendraturčio turėta dalis, o visas bendras turtas, nors bendraturčiui nei iki atidalijimo, nei po jo visas turtas nepriklausė. Toks taikytas kompensacijos apskaičiavimo modelis transformavo kompensacijos institutą iš prarandamo turtinio intereso vertės nustatymo į formalų matematinį skaičiavimą, todėl neatitinka šio instituto logikos ir neužtikrina, kad kompensacija būtų susieta su faktiškai prarandamu turiniu interesu (jo verte).
Teismo parinktas kompensacijos apskaičiavimo modelis sukūrė atsakovei perteklinę ir nepagrįstą ekonominę naudą. Atsakovė ekonominę naudą galėjo gauti tik realizuodama rinkoje jai priklausiusią 1/8 buto dalį, kurios vertė pagal byloje pateiktus vertinimus buvo nuo 12 700 Eur iki 15 000 Eur. Teismui priteisus 16 875 Eur kompensaciją atsakovė teismo sprendimo pagrindu faktiškai gavo didesnę piniginę naudą, nei ją galėjo gauti parduodama savo dalį laisvoje rinkoje, t. y. priverstinis atidalijimas teismo tvarka jai tapo ekonomiškai palankesniu būdu realizuoti savo turto dalį, jos turtinė padėtis po atidalijimo pagerėjo, nes sugeneravo papildomos ekonominės naudos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo pateiktais atsakovei priklausančios 1/8 buto dalies vertinimais, atspindinčiais tikrąją konkrečios dalies rinkos kainą, o siedamas kompensacijos dydį su viso turto verte priteisė akivaizdžiai per didelę kompensaciją. Tokia situacija prieštarauja kompensacijos instituto paskirčiai ir yra nesuderinama su sąžininga apyvarta.
Teismo pasirinktas kompensacijos apskaičiavimo modelis neatitiko teismų praktikos, nes kompensacija formaliuoju kompensacijos apskaičiavimo modeliu (kai visa turto rinkos vertė dalinama iš bendraturčiui tenkančios turto dalies) apskaičiuojama tik tada, kai į bylą nėra pateikti savarankiški vertinimai dėl konkrečios turto dalies rinkos vertės. Teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-569-560/2013 suformuota teismų praktika, nes po ieškinio patikslinimo, kai ieškovas ir atsakovė pateikė turto dalies rinkos vertinimą, faktinės bylos aplinkybės pasikeitė ir minėtoje byloje formuota praktika tapo neaktuali. Teismas savo iniciatyva skirti ekspertizės dėl turto dalies rinkos vertės nustatymo negalėjo, todėl, nesant šalių pateiktų vertinimų, tokia metodika buvo vienintelis galimas būdas nustatyti kompensacijos dydį ir apskritai išnagrinėti bylą. Byloje pateikti turto dalies vertinimai, parengti specialių žinių turinčių asmenių. Apeliantas nurodo, kad teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, turėjo vadovautis jo pateikta turto vertinimo ataskaita, kurioje pateiktas atsakovei priklausančios turto dalies rinkos kainos vertinimas.
Nesutiko su teismo vertinimu, kad atsakovės pateikta konsultacinė išvada ir apelianto pateikta vertinimo ataskaita turi vienodą įrodomąją galią, nes tai neatitinka kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010, o pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23, 24 straipsnius konsultacinė išvada yra paprastas rašytinis įrodymas, o vertinimo ataskaita – oficialus rašytinis įrodymas, kuris galioja tol, kol nėra nuginčytas. Pačioje UAB „Marleksa“ konsultacijoje nurodyta, kad ji nėra vertinimo ataskaita, o tik konsultacinio pobūdžio dokumentas. Savo esme šie du dokumentai yra skirtingi, turintys skirtingą įrodomąją galią.
Pažymėjo, kad atliekant turto vertinimą buvo nustatinėjama ne viso nekilnojamojo turto objekto, bet jo dalies rinkos vertė, todėl prioritetas neturėjo būti teikiamas absoliučių (turto) fizinių savybių sutapatinimui, bet sandorio pobūdžio panašumui. Tokio pobūdžio sandoriai pasižymi savarankiška kainodaros logika, todėl turi būti vertinami sandoriai, kuriais buvo perleidžiamos turto dalys. Vertinime panaudoti sandoriai atspindi realią rinkos situaciją. Atsakovės pateiktoje UAB „Marleksa“ išvadoje į lyginamųjų sandorių analizę įtraukė viso buto pardavimo sandorį, t. y. įtraukė sandorį, kuriuo buvo parduota ne dalis objekte, o visas objektas. Taigi būtent atsakovės pateikta konsultacinė išvada yra parengta su akivaizdžiomis klaidomis, todėl teismas nepagrįstai nesivadovavo ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita, kuri turėjo dar didesnę įrodomąją galią.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio 1, 2, 4 dalies nuostatas, todėl neteisingai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nors teismas ieškinį patenkino iš dalies, visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovo lyg ieškinys būtų visiškai atmestas. Nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių nebuvo pagrindo, nes nebuvo konstatuotas netinkamas ieškovo procesinis ilgesys ir tai, kad išlaidos susidarė išimtinai dėl ieškovo kaltės. Priešingai, išlaidos susidarė išimtinai dėl atsakovės pozicijos, jos atsisakymo ginčą spręsti taikiai, dėl daiktų savinimosi, dėl nepagrįstai didelės 35 000 Eur kompensacijos reikalavimo už jai priklausančią buto dalį. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas suabsoliutino aplinkybę, kad kompensacija priteisiama pagal atsakovės tik teisme pasiūlytą kompensacijos dydį. Teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra siurprizinis, nes teismas netyrė aplinkybių, ar atsakovė iki bylos inicijavimo teisme buvo pateikusi ieškovui kompensacijos pasiūlymą, kuris iš esmės sutaptų su teismo vėliau priteista suma, tačiau ieškovas tokį pasiūlymą būtų nepagrįstai atmetęs.
Atsiliepimas
Atsakovė I. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo: 1) atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1187-1040/2026 palikti nepakeistą; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 3) priimti naujai teikiamus įrodymus. Atsiliepimo į apeliacinį skundą pagrindiniai argumentai:
Ieškovas klaidingai sutapatina atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės su turto dalies pardavimu kitam asmeniui. Atidalijant turtą iš bendros dalinės nuosavybės siekiama ne parduoti jo dalį, o teisingai kompensuoti už prarandamą nuosavybę, jei buto vertė – 135 000 Eur, tai bet kuri jo 1/8 dalis yra verta 16 875 Eur. Šiuo atveju apeliantas tampa vienvaldžiu turto savininku, todėl jo įgyjama nauda atitinka viso turto rinkos vertę. Šioje byloje ginčas vyksta ne dėl turto dalies pardavimo trečiajam asmeniui, o bendrosios nuosavybės pabaigos (atidalinimo) ir nuosavybės teisių konsolidavimo. Todėl teisinga kompensacija yra matematinė proporcija nuo visumos (16 875 Eur).
Pirmosios instancijos teismo parinktas turto dalies vertės nustatymo modelis užtikrina, kad ieškovas nepagrįstai nepraturtėtų atsakovės sąskaita po to, kai gaus naudą iš viso nekilnojamojo turto. Todėl kompensacija pinigais turi atitikti turto dalies, kurią po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės gavo natūra kitas bendraturtis, rinkos vertę. Ieškovo siekis nuvertinti atsakovės turto dalį iki 12 700 Eur yra nesąžiningas ieškovo bandymas pasinaudoti savo, kaip didesnę dalį turinčio bendraturčio, padėtimi. Pagal teismų praktiką atidalijant turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės kompensacija turi būti teisinga abiem šalims, o priteisus tik 12 700 Eur kompensaciją būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, atsakovė gautų mažiau negu yra reali jos buto dalies rinkos vertė bendroje visumoje.
Nurodė, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį privataus vertintojo išduotas dokumentas neatitinka oficialiojo rašytinio įrodymo sąlygų ir yra tik paprastas rašytinis įrodymas. Apeliantas klaidinamai nurodė, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23, 24 straipsniai ataskaitai suteikia oficialiojo rašytinio įrodymo galią. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad abu šalių pateikti vertinimo dokumentai yra lygiaverčiai šalių pozicijų pagrindimai, kurių teisingumą teismas vertino savo nuožiūra. Ieškovo pateiktas vertinimas yra ydingas, nes 1/8 buto dalis lyginama su 1940 m., 1961 m., ir 1972 m. statybos objektais, kas neatitinka ginčo buto savybių. Teismas pagrįstai pasirinko skaidriausią ir objektyviausią kompensacijos apskaičiavimo būdą – aritmetinę proporciją ir užtikrino atkuriamąją funkciją, nustatė teisingą kompensacijos dydį (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
Teismas tinkamai taikė CPK 93 straipsnio nuostatas, o apeliantas nepagrįstai nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Byloje nebuvo ginčo dėl turto atidalijimo būdo, o ginčas tarp šalių vyko išimtinai dėl kompensacijos dydžio. Kadangi teismas priteisė atsakovės prašomo dydžio kompensaciją, o ieškovo siūlytą sumą atmetė, tai ieškovas laikomas pralaimėjusia šalimi. Atkreipė dėmesį, kad pradiniu ieškiniu apeliantas siūlė nepagrįstai mažą, rinkos vertės neatitinkančią kompensaciją – 7012,50 Eur, dėl ko atsakovė buvo priversta naudotis teisine pagalba, patyrė bylinėjimosi išlaidas įrodinėjant ieškovo siūlomo mažo dydžio kompensacijos nepagrįstumą, todėl išlaidos pagrįstai atlygintos pilnai. Ieškovas po atsiliepimo patikslindamas ieškinį ir pateikdamas vertinimą tik atskiros 1/8 buto dalies sąmoningai padidino bylos apimtį, privertė atsakovę vėl gintis. Ieškovo elgesys siūlant priteisti nepagrįstai mažą kompensaciją, eliminuojant atsakovę iš turto valdymo ir trukdant juo naudotis vertintinas kaip nesąžiningas elgesys, dėl kurio patirtos išlaidos turi tekti jas patyrusiam asmeniui. Apeliantas klaidina teismą nurodydamas, kad atsakovė reikalavo 35 000 Eur, kadangi teikiama susirašinėjimo ištrauka yra pateikta be konteksto ir tuo bandoma manipuliuoti. Nepaisant to, šis susirašinėjimas nepaneigia atsakovės teisėto reikalavimo teisme pagrįstumo, atsakovė dėjo pastangas susitarti. Todėl nėra pagrindo nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria, vadovaujantis CK 4.80 straipsnio 2 dalimi, atidalijus bendraturtę atsakovę iš bendrosios dalinės nuosavybės jai priteista didesnė, nei ieškinyje nurodyta, kompensacija už jai priklausiusią buto dalį ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Tarp šalių ginčo dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo nekilo, apeliaciniu skundu ši teismo sprendimo dalies neskundžiama, todėl dėl jos pagrįstumo ir teisėtumo apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė šalių susirašinėjimo fragmentus, o atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2026 m. vasario 24 d. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą apie I. J. teistumą ir liudytojos M. O. 2026 m. vasario 23 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuos šalys prašė pridėti prie bylos.
CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
Taigi naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, o asmuo, siekdamas pasinaudoti CPK 314 straipsnyje įtvirtinta išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą ir jį pagrįsti svariais argumentais, dėl ko jam turėtų būti taikytina ši išimtis iš bendrosios taisyklės.
Apeliantas įrodinėja netinkamą atsakovės elgesį kartu su apeliaciniu skundu pateikdamas šalių susirašinėjimo fragmentą ir nurodo, kad tai turi įtaką bylinėjimosi išlaidų paskirstymui. Atsakovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė įrodymus, kuriais atsikerta į ieškovo apeliaciniame skunde nurodyrus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių susirašinėjimo fragmentą, 2026 m. vasario 24 d. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymą apie atsakovės (ne) teistumą pagal įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, priėjo išvados, kad minėti įrodymai yra susiję su skundžiama sprendimo dalimi, gali turėti įtakos vertinant šalių procesinį elgesį skirstant bylinėsimosi išlaidas, šalys su jais galėjo susipažinti ir dėl jų pasisakyti, minėtus įrodymus prideda prie bylos. Dėl minėtų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės bus pasiskoma žemiau nutartyje pasisakant dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsakovės su atsiliepimu pateikto liudytojos M. O. 2026 m. vasario 23 d. rašytinio paaiškinimo teisėjų koelgija nusprendė nepriimti ir nepridėti prie bylos, nes CPK 192 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad tik išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo admenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui. Bylos duomenys rodo, kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių liudytoją buvo sudėtinga apklausti teismo posėdyje, kurių vyko ne vienas, o šalys turėjo realias procesines galimybes laiku pateikti prašymą liudytojos apklaustos.
Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenys rodo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) asmeninės bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui A. E. ir atsakovei I. J.. Nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. pagal 2007 m. balandžio 18 d. paveldėjimo teisės liudijimą ir pagal 2021 m. rugpjūčio 9 d. dovanojimo sutartį 7/8 dalys buto priklauso ieškovui, o atsakovei nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. pagal 2007 m. balandžio 18 d. paveldėjimo teisės liudijimą priklauso 1/8 dalis buto.
Abu bendraturčiai bute negyvena. 2025 m. liepos 31 d. Valstybės įmonės Registrų centras Gyventojų registro pažymoje apie asmens duomenis nurodoma, kad I. J. savo gyvenamąją vietą nuo 1991 m. sausio 31 d. yra deklaravusi (duomenys neskelbtini).
UAB „Kovertas“ Konsultacijoje dėl galimos turto pardavimo kainos nurodoma, kad galima turto (buto/patalpos – buto su rūsiu adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo kaina 2025 m. rugsėjo 3 d. yra 135 000 Eur.
UAB „Krivita“ Nekilnojamojo turto vertintojos ekspertės Irmantos Krikščiūnienės Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 25-1-075 nurodoma, kad vertinamos 1/8 dalies 78,97 kv. m bendro ploto buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė, nustatyta lyginamuoju metodu, 2025 m. spalio 28 d. yra 12 700 Eur.
2025 m. lapkričio 25 d. UAB „Marleksa“ konsultacinėje išvadoje dėl objekto rinkos kainos Nr. NT-25-11-36K nurodoma, kad remiantis atliktu tyrimu nustatyta, kad viso verinamo objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (skaičiuojama 1/8 dalis), rinkos kaina 2025 m. lapkričio mėn. yra apie 15 000 Eur.
Iš pateikiamo susirašinėjimo fragmento matyti, kad šalys ginčijosi dėl dalies daiktų iš buto paėmimo, daiktų dingimo, jų apgadinimo, susirašinėjo dėl kreipimąsi į policiją dėl vagystės, abi šalys tarėsi dėl buto dalių išpirkimo ir kainos, tuo tikslu vertino skolas, kapitalinio remonto kaštus, susirašinejo dėl 35 000 Eur, 25 000 Eur kompensacijos už buto dalį, dėl 10 000 Eur mokėtų už kapitalinį remontą, dėl 10 000 Eur už skolos.
Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. vasario 24 d. Pažymoje dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį nurodoma, kad atsakovė I. J. neteista.
Dėl kompensacijos už atidalijamo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės dydžio
CK 4.80 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensacijas pinigais (2 dalis).
Nagrinėjamu atveju šalims nesusitarus dėl bendros dalinės nuosavybės teise valdomo buto atidalijimo, ieškovas kreipėsi į teismą dėl atsakovės atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant atsakovei kompensaciją pinigais. Atsakovė, nors dėl jos atidalijimo iš bendrosios dalines nuosavybės neprieštaravo, ieškinį prašė atmesti dėl ieškovo siūlomos per mažos, neatitinkančios realios rinkos vertės kompensacijos pinigais ( 12 700 Eur) ir pateiktu turto vertinimu įrodinėjo, kad teisinga kompensacija pinigais už jos turto dalį yra 16 875 Eur. Byloje kilo ginčas dėl atidalijamai iš bendro turto atsakovei priteistinos kompensacijos pinigais dydžio.
Vertinant apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teisme netinkmai atliktu įrodymų apie turto vertę vertinimu, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis.
Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).
Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės nustatymo klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Vertinat nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis.
Nagrinėjamoje byloje bylos šalys ginčo turto vertę įrodinėjo profesionalių turto vertintojų pateiktomis turto vertės nustatymo išvadomis: buvo pateiktos dvi turto vertinimo išvados dėl 1/8 dalies buto, adresu Vaikų g. 19-12, Vilnius, vertės nustatymo ir viena išvada dėl viso buto vertės nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turto vertės nustatymo, vadovavosi pastarąja, kuria nustatyta, jog viso objekto, esančio Vaikų g. 19-12, Vilnius, vertė – 135 000 Eur, kadangi joje nustatyta buto rinkos vertė yra aktualiausia bendros nuosavybės pabaigoje.
Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad atsakovei turi būti priteista kompensacija pagal jo pateiktą UAB „Krivita“ atliktą konkrečios atsakovei priklausančios 1/8 dalies turto vertinimo išvadoje numatytą turto dalies vertę - 12 700 Eur. Tokią poziciją jis grindė nurodydamas, kad jo pateikta vertinimo ataskaita yra prilyginamas oficialiajam įrodymui, atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23, 24 straipsnius, yra nenuginčyta ir galioja. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad minėta ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23, 24 straipsnius ir yra galiojanti, tačiau nepritaria vertinimui, kad tai yra oficialus įrodymais CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme.
CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme (įstatymo 23 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto pateikta 2025 m. spalio 8 d. UAB „Krivita“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, parengta nekilnojamojo turto vertintojos ekspertės Irmantos Kriščiūnienės, nėra dokumentas, išduotas valstybės ir savivaldybės institucijos ar kito valstybės įgalioto asmens, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos ir laikantis formos reikalavimų, todėl savaime ji nėra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Todėl pirmosios instancijos teismas minėtoje atskaitoje nustatytus duomenis tinkamai vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir padarė atitinkamas išvadas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo ekspertizė byloje nebuvo paskirta, todėl vien tai, kad apelianto užsakytą turto vertinimą atliko teismo ekspertė, nesudaro pagrindo vertinti, kad vien dėl to ieškovo pateiktas įrodymas apie buto dalies vertę turi aukštesnę įrodomąją galią. Be to, net ir oficialiuose įrodymuose nurodytos aplinkybės gali būti paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), o teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ir tuo atveju, jei byloje yra paskiriama turto vertinimo ekspertizė, teismas, atitinkamai motyvavęs, gali nesutikti su eksperto išvada, nes jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 218 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, skundžiamos sprendimo dalies argumentus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, priėjo išvados, kad apelianto pozicija, jog kompensacijos dydis atsakovei turėtų atitikti tik atsakovei priklausančios turto dalies rinkos vertę, neatsižvelgiant į viso buto realią rinkos vertę ir kitas reikšmingas aplinkybes, nepagrįsta.
Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog, kai bendroji dalinė nuosavybė atidalijama bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012). Teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio neriboja ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017 33 punktas).
Tokia kompensacija visais atvejais turi atitikti tiek proporcingumo, tiek teisingumo principus. Tai reiškia, kad paprastai (pagal bendrąją taisyklę) kompensacija pinigais turi atitikti turto dalies, kurią po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės gavo natūra kitas bendraturtis, rinkos vertę. Todėl CK 4.80 straipsnio 2 dalyje reglamentuota atidalijamam bendraturčiui mokama kompensacija pinigais turi būti aiškinama tiek kaip teisingas atlyginimas pinigais už jo iki atidalijimo turėtą bendrosios dalinės nuosavybės dalį, tiek kaip bendraturčio, kuris po atidalijimo tampa viso buvusio bendro turto savininku, teisingas atlyginimas pinigais už natūra po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės įgytąją turto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-403/2021, 29 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovei priteisiamos kompensacijos dydį, vadovavosi UAB „Kovertas“ Konsultacija dėl galimos turto pardavimo kainos, kurios metu ginčo objekto vertė 2025 m. rugsėjo 3 d. buvo nustatyta 135 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas su šia pozicija ir ją pagrindžiančiais pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka, kadangi turto vertinimo metu buvo vertinamas visas turto vienetas, o ne atskiros šalims priklausančios dalys. Kiti byloje pateikti įrodymai: UAB „Krivita“ turto vertinimo ataskaita Nr. 25-1-075 ir 2025 m. lapkričio 25 d. UAB „Marleksa“ konsultacinė išvada tik patvirtina, kad vertinimo metu buvo vertinama atskira atsakovei priklausanti 1/8 dalis buto, o ne visas turtas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis nesivadovavo.
Toks kompensacijos dydžio nustatymas (nustatant viso objekto turto vertę ir vėliau dalijant ją iš šalims priklausančių turto dalių skaičiaus), priešingai nei nurodo apeliantas, atitinka teismų praktiką ir, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje nustatant kompensancijos dydį yra teisingiausias, kadangi atidalijimo metu, kaip teisingai nurodė ir atsakovė, apeliantas tampa viso buto, adresu Vaikų g. 19-12, Vilnius, savininku ir įgyja turtinę naudą, lygią viso buto su rūsiu realiai rinkos vertei. Teisėjų kolegijos vertinimu, taikant tokį kompensacijos apskaičiavimo modelį atsakovė turtinės naudos negauna, kadangi kompensacijos dydis atitinka daikto rinkos kainą bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Tuo tarpu ieškovas tampa viso buto, kurio 7/8 dalis gavo pagal neatlygintinius sandorius, Vilniaus mieste, savininku ir ateityje naudosis viso buto su rūsiu teikiama ekonomine nauda.
Konkrečiu atveju apelianto argumentai dėl atsakovei priklausančios kompensacijos dydžio nustatymo pagal atidalijimo metu sudaromų pirkimo – pardavimo sandorių dydžius apeliacinės instancijos teismo yra atmetamas, nurodant, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis), kai tuo tarpu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės metu nustatomas kompensacijos dydis yra nustatomas ne pagal šalių sulygtą kainą, o pagal viešų registrų duomenis, ekspertų išvadas bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Be to, pirkimas – pardavimas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendraturčiui išmokant kompensaciją pinigais, yra visiškai skirtingi teisiniai santykiai, kurie negali būti tarpusavyje sulyginami.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Apeliacinis skundas grindžiamas ir argumentu, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio 1, 2, 4 dalies nuostatas, be pagrindo nukrypo nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, todėl neteisingai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas ir, nors ieškinį patenkino iš dalies, visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovo lyg ieškinys būtų visiškai atmestas. Teisėjų kolegija šį apelianto argumentą vertina pagrįstu ir teisėtu.
CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimo daliai. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Būtina akcentuoti, kad proceso įstatymo nuostata, reglamentuojanti šią teismo teisę, yra bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimtis. Vadinasi, procesinės nuostatos, sudarančios CPK 93 straipsnio 4 dalies turinį, negali būti aiškinamos per plačiai – nukrypimas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių yra galimas tik šių nuostatų expressis verbis reglamentuotais pagrindais (netinkamas šalies procesinis elgesys ir kt.).
Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 1 998 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė – 1 553,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Abiejų šalių išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytų maksimalių dydžių (yra ženkliai mažesnės). Visos išlaidos patvirtintos juridinę reikšmę turinčiais finansinės apskaitos dokumentais.
Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kokia apimtimi patenkinti ieškinio reikalavimai, vertino, kad ginčas tarp šalių kilo tik dėl kompensacijos dydžio, kuris buvo išspręstas atsakovės atsiliepime siūlomu būdu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai vertino, kad procesinis sprendimas priimtas atsakovės naudai ir bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas su minėtu teismo vertinimu nesutinka pagrįstai.
Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, tai šalių bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies reikalavimus: ieškovui - proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, atsakovei – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimo daliai. Kadangi ieškovas buvo pareiškęs ieškinio reikalavimą atidalinti atsakovę iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant jai 12 700 Eur kompensaciją pinigais ir šį reikalavimą teismas patenkino (ieškovo naudai priimto sprendimo dalis), ir taip pat patenkino atsakovės reikalavimą priteisti 4 175 Eur didesnę kompensaciją, nei siūlė ieškovas (atsakovės naudai priimto sprendimo dalis), teisėjų kolegija vertina, kad ieškovo reikalavimai buvo patenkinti 70 procentų, o atsakovės naudai priimto sprendimo dalis sudaro 30 procentų. Įvertinus šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir minėtas dalinio ieškinio patenkinimo proporcijas atsakovė ieškovui turi atlyginti 1 399 Eur, o ieškovas atsakovei – 460 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteisiama 939,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, atitinkamai pakeičiant skundžiamą teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad byloje nustatytas pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nes nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija nenustatė, kad šalių procesinis elgesys buvo netinkamas ar kad yra priežastys, liudijančios, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė išimtinai dėl kurios nors šalies netinkamo veikimo procese ar piktnaudžiavimo procesu. Šalių argumentai apie tai, kad anksčiau šalys galimai remontavo butą, skolino ir skolinosi lėšas ir kt. nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi reikšmės bylinėjimosi išlaidų paskirstymui. Tai, kad ieškovas kreipėsi į teismą, nes atsakovė nepasiūlė protingo dydžio kompensacijos už atidalijamą bendrosios dalinės nuosavybės jai priklausančią buto dalį, kad šalių vertinimai dėl kompensacijos dydžio nesutapo, patvirtina, kad tarp šalių kilo ginčas, kurio šalys neišsprendė ikiteismine tvarka ir joms teko kreiptis į teismą, kas yra teisėtas ginčo sprendimo būdas.
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, o dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl procesinės bylos baigties
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išspęsdamas ieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant kompensaciją pinigais, pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančių įrodymų visumą, tinkmai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnio nuostatas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos sprendžiant panašaus pobūdžio ginčus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, kurio naikinti ar keisti, remiantis atsakovės apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, nėra pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkmai nustatė aplinkybes, kiek jos susiję su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio nuostatas, dėl ko netinkamai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaida, todėl ši skundžiamo teismo sprendimo dalis keičiama (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
Ieškovo apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir pakeitus teismo sprendimo dalį jo naudai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, bet netenkinus apeliacinio skundo dėl kompensacijos sumažinimo, vertinama, kad patenkinta 50 procentų apeliacinio skundo reikalavimų. Byloje nustatyta, kad ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė – 1 222,26 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies (50 procentų), atsakovui iš ieškovės priteisiam 600 Eur, atsakovei iš ieškovo – 611 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus įskaitymą, atsakovei iš ieškovo priteisiama 11,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 31 punktu,
nutaria:
pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo A. E. atsakovei I. J. priteista 1 533,10 Eur bylinėjimosi išlaidų ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:
„Priteisti ieškovui A. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovė I. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 939,00 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme“.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei I. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.