- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-01
- Bylos Nr.
- e2-737-450/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01461-2025-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Dalia Kačinskienė, Neringa Švedienė
- Kreditorius
- MB "Skolų administravimo grupė"
- Atsakovas
- "Vilporė"
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės mažosios bendrijos „Skolų administravimo grupė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutarties, kuria patvirtintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilporė“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilporė“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 16 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Vilporė“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Markas (Mark) Binder (toliau – nemokumo administratorius).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „Vilporė“ (toliau – ir BUAB „Vilporė“) kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kurį patikslino 2026 m. gegužės 19 d. ir 2026 m. gegužės 27 d. teismo nutartimis.
Šalies argumentai
2026 m. birželio 8 d. nemokumo administratorius kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti patikslintą BUAB „Vilporė“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, be kitų, įtraukiant į įkeitimu užtikrintų finansinių reikalavimų sąrašą Arnoldo Vilčinsko individualią įmonę su 48 318,95 Eur finansiniu reikalavimu bei į antrosios eilės kreditorių sąrašą įtraukiant mažąją bendriją (toliau – ir MB) „Skolų administravimo grupė“ su 444 045,71 Eur finansiniu reikalavimu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 17 d. nutartimi nemokumo administratoriaus prašymą patenkino ir patvirtino patikslintą BUAB „Vilporė“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, be kita ko, įtraukdamas į įkeitimu užtikrintų reikalavimų sąrašą A. Vilčinsko individualią įmonę su 48 318,95 Eur finansiniu reikalavimu bei į antrosios eilės kreditorių sąrašą MB „Skolų administravimo grupė“ su 444 045,71 Eur finansiniu reikalavimu. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 2 dalimi ir 42 straipsnio 1 dalimi, nenustatęs, kad nemokumo administratoriaus prašymas būtų nepagrįstas, nutarė patvirtinti nemokumo administratoriaus nurodytos apimties neginčijamų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kreditorė MB „Skolų administravimo grupė“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti (pakeisti) Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria A. Vilčinsko individualios įmonės 48 318,95 Eur finansinis reikalavimas BUAB „Vilporė“ bankroto byloje patvirtintas kaip įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas; A. Vilčinsko individualios įmonės 48 318,95 Eur finansinį reikalavimą patvirtinti kaip įkeitimu ir (ar) hipoteka neužtikrintą reikalavimą arba klausimą dėl A. Vilčinsko individualios įmonės 48 318,95 Eur finansinio reikalavimo patenkinimo eilės perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas turėjo savarankiškai įvertinti, ar A. Vilčinsko individualios įmonės 48 318,95 Eur finansinio reikalavimo dalis patenka į įkeitimu užtikrintos prievolės apimtį, ar pats įkeitimo sandoris nekelia akivaizdaus interesų konflikto ir kreditorių teisių pažeidimo rizikos. Teismas apsiribojo konstatavimu, kad nemokumo administratoriaus prašymas dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo atsakovės bankroto byloje nėra nepagrįstas, nors buvo būtina motyvuotai pasisakyti dėl privilegijuoto statuso pagrindų.
Hipotekos sandoryje skolininke nurodyta BUAB „Vilporė“, kurios vardu veikė jos vadovas A. V., o kreditore nurodyta Arnoldo Vilčinsko individuali įmonė, kurios vardu taip pat veikė jos direktorius A. V.. Kai tas pats asmuo veikia abiejose sandorio pusėse – skolininkės ir kreditorės vardu – kyla objektyvi rizika, kad sandoris sudarytas ne bendrovės, o susijusios kreditorės naudai: įkeitimu buvo suvaržytas BUAB „Vilporė“ turtas, o prioritetinę naudą gavo A. Vilčinsko individuali įmonė. Šios aplinkybės reikšmingos, todėl teismas jas privalėjo įvertinti.
Teismas nepatikrino, ar įkeitimu buvo užtikrinta nauja finansinė prievolė ar ankstesnės skolos mokėjimo susitarimas; jei buvo įkeitimas už anksčiau susidariusią skolą, galėjo būti pažeistas kreditorių lygiateisiškumas ir toks sandoris gali būti ginčijamas, vertinant pagal kreditorių interesų apsaugos ir sąžiningumo kriterijus.
Įkeitimo objektų vertės įkeitimo dokumente nustatytos šalių susitarimu: transporto priemonės Scania R560 – 42 300 Eur, priekabos Ovriga – 5 200 Eur, priekabos JYKI – 5 500 Eur. Iš viso šalių susitarimu nurodyta įkeitimo objektų vertė sudaro 53 000 Eur. Šios vertės nėra nepriklausomo vertintojo nustatytos rinkos vertės. Kai abiejose sandorio pusėse veikė tas pats asmuo, tokių įkeitimo objektų verčių negalima laikyti objektyviomis, juo labiau kad įkeisto turto realizavimas bankroto procese lems kitų kreditorių tenkinimo apimtį.
A. Vilčinsko individuali įmonė nurodė, kad bendra pagal suderinimo aktus ir dokumentus nustatyta finansinio reikalavimo suma yra 349 164,66 Eur, iš jos 48 318,95 Eur yra įkeitimu užtikrinta, o 300 845,71 Eur neužtikrinta dalis buvo perleista MB „Skolų administravimo grupė“. Tokia reikalavimo struktūra nėra savaime aiški ir teisiškai neutrali, nes A. Vilčinsko individuali įmonė, kuri buvo susijusi su skolininkės valdymu, pasiliko sau tariamai privilegijuotą finansinio reikalavimo dalį, o kreditorei perleido neužtikrintą jos dalį. Tai lemia prioritetų pokytį ir reikalauja išsamaus finansinio reikalavimo perleidimo sandorio bei įkeitimo santykio įvertinimo.
Atsiliepimas
Atsakovė BUAB „Vilporė“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, atsiliepime į atskirąjį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
Neįrodyta, kad atsakovės bankroto byloje pareikštas 48 318,95 Eur finansinis reikalavimas pagal atsiradimo pagrindą yra ta pati prievolė, kuri užtikrinta 2025 m. vasario 3 d. įkeitimu. Byloje šis susitarimas nepateiktas, taip pat nepateikti jo priedai ir nuoseklus apskaičiavimas, iš kurio būtų galima nustatyti kokios konkrečios prievolės buvo pripažintos, kada ir kokiu pagrindu jos atsirado, kokie mokėjimai įskaityti bei kaip apskaičiuotas 48 318,95 Eur finansinio reikalavimo likutis. Įkeitimo registracijos faktas patvirtina daiktinės teisės įregistravimą, tačiau nepakeičia pareigos įrodyti, kad bankroto byloje tvirtinamas finansinis reikalavimas patenka į įkeitimo užtikrinamos prievolės apimtį.
Iš įkeitimo sandorio matyti, kad tas pats fizinis asmuo faktiškai atstovavo abiem sandorio pusėms. Įkeitimo dokumente nurodyta, kad BUAB „Vilporė“ vadovas veikė pagal bendrovės įstatus ir 2025 m. sausio 29 d. akcininkų sprendimą, tačiau šis sprendimas byloje nepateiktas.
Įkeitimas sudarytas 2025 m. vasario 3 d., o užtikrinama prievolė dokumente siejama su 2025 m. sausio 30 d. susitarimu. Byloje nėra duomenų, kad kartu su įkeitimu BUAB „Vilporė“ būtų gavusi naują finansavimą, naujas prekes ar paslaugas, mokėjimo termino pratęsimą ar kitą konkrečią ekonominę naudą. Nors anksčiau susidariusios prievolės užtikrinimas savaime nėra negaliojantis, tačiau šiuo atveju papildomas prioritetas buvo suteiktas susijusiam kreditoriui, tam pačiam asmeniui veikiant abiejose sandorio pusėse. Būtina įvertinti, ar nebuvo nepagrįstai pakeista kreditorių tarpusavio padėtis ir sumažinta įkeitimu neužtikrintiems kreditoriams tenkanti turto masė.
A. Vilčinsko individuali įmonė nurodė kreditorei MB „Skolų administravimo grupė“ perleidusi 300 845,71 Eur neužtikrintą finansinio reikalavimo dalį, o sau pasiliko 48 318,95 Eur įkeitimu užtikrintą jo dalį. Toks finansinio reikalavimo padalijimas turi reikšmę finansinių reikalavimų tenkinimo eilei, todėl jo teisinės pasekmės turėtų būti vertinamos pagal visų susijusių dokumentų turinį, o ne vien pagal reikalavimo perleidimo sutarties turinį. Turi būti įvertinta perleistos prievolės struktūra, įsitikinant, ar visas įkeitimu suteikiamas prioritetas priklauso A. Vilčinsko individualiai įmonei ir užtikrina jos bankroto byloje pareikštą 48 318,95 Eur finansinį reikalavimą.
Įkeitimo dokumente nurodyti trys BUAB „Vilporė“ turto objektai, kurių bendra šalių susitarimu nustatyta vertė yra 53 000 Eur. Iš šio turto realizavimo pajamų prioritetine tvarka būtų tenkinamas A. Vilčinsko individualios įmonės finansinis reikalavimas, atitinkamai mažinant kitų kreditorių finansiniams reikalavimams tenkančią sumą. Dėl to tokiam statusui pagrįsti reikalingi aiškūs, tarpusavyje suderinti ir patikrinami dokumentai, leidžiantys nustatyti užtikrintos prievolės turinį, jos likutį, įkeitimo suteikimo aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 16 d. nutartimi BUAB „Vilporė“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratoriumi paskyrė Marką Binderį; teismas nustatė BUAB „Vilporė“ kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti 30 dienų terminą nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos.
Atsakovės nemokumo administratorius 2026 m. birželio 8 d. pateikė teismui prašymą dėl BUAB „Vilporė“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo patikslinimo, be kita ko, įtraukiant į įkeitimu užtikrintų finansinių reikalavimų sąrašą A. Vilčinsko individualią įmonę su 48 318,95 Eur finansiniu reikalavimu ir į antrosios eilės kreditorių sąrašą MB „Skolų administravimo grupė“ su 444 045,71 Eur finansiniu reikalavimu. Nemokumo administratorius nurodė, kad A. Vilčinsko individuali įmonė pateikė finansinį reikalavimą dėl įkeitimu užtikrintos reikalavimo dalies, pagal kurį bendra pagal suderinimo aktus ir kitus dokumentus identifikuota finansinio reikalavimo suma sudaro 349 164,66 Eur, iš kurių 48 318,95 Eur yra įkeitimu užtikrinta finansinio reikalavimo dalis, o 300 845,71 Eur neužtikrinta įkeitimu finansinio reikalavimo dalis perleista MB „Skolų administravimo grupė“. Pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad įkeitimo davėja yra BUAB „Vilporė“, kreditorė – A. Vilčinsko individuali įmonė, užtikrintos prievolės suma iš viso – 48 318,95 Eur, o maksimaliojo įkeitimo suma – 60 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, nemokumo administratorius pateikė tvirtinti A. Vilčinsko individualios įmonės 48 318,95 Eur finansinį reikalavimą kaip įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintą kreditoriaus finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, pažymėdamas, kad šį finansinį reikalavimą teikia atskirai nuo MB „Skolų administravimo grupė“ finansinio reikalavimo, nes MB „Skolų administravimo grupė“ perėmė tik neužtikrintą A. Vilčinsko individualios įmonės finansinio reikalavimo dalį. Kartu su prašymu nemokumo administratorius teismui pateikė jungtinio įkeitimo (maksimaliojo įkeitimo) dokumentus, įkeitimo objektų duomenis, turto priėmimo–perdavimo aktus, suderinimo aktus, prašymus dėl apmokėjimo, banko išrašus ir mokėjimų suvestines.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartimi buvo patenkintas nemokumo administratoriaus prašymas ir, be kita ko, į įkeitimu užtikrintų reikalavimų sąrašą įtraukta A. Vilčinsko individuali įmonė su 48 318,95 Eur finansiniu reikalavimu bei į antrosios eilės kreditorių sąrašą įtraukta MB „Skolų administravimo grupė“ su 444 045,71 Eur finansiniu reikalavimu.
Apeliantė MB „Skolų administravimo grupė“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria patvirtintas A. Vilčinsko individualios įmonės 48 318,95 Eur finansinis reikalavimas BUAB „Vilporė“ bankroto byloje kaip užtikrintas įkeitimu ir (ar) hipoteka, pateikė atskirąjį skundą, kurį grindžia iš esmės tuo, kad teismas neatliko aptariamo finansinio reikalavimo, kvalifikuojamo kaip įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinto, vertinimo. Pasak apeliantės, ginčijamas įkeitimas sudarytas susijusios kreditorės naudai, dvigubo atstovavimo sąlygomis, už ankstesnės skolos mokėjimo susitarimą, įkeičiant BUAB „Vilporė“ turtą ir taip suteikiant vienai kreditorei prioritetą kitų kreditorių sąskaita. Pažymėtina, kad apeliantė neginčija finansinio reikalavimo dydžio.
Taigi, byloje yra kilęs ginčas dėl BUAB „Vilporė“ bankroto byloje patvirtinto A. Vilčinsko individualios įmonės finansinio reikalavimo tenkinimo eilės.
Dėl ginčijamo finansinio reikalavimo tenkinimo eilės
Kaip minėta nutarties 13 punkte, atskirasis skundas pateiktas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria yra patvirtintas A. Vilčinsko individualios įmonės 48 318,95 Eur finansinis reikalavimas BUAB „Vilporė“ bankroto byloje kaip užtikrintas įkeitimu ir (ar) hipoteka.
Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1–2 dalys).
Kasacinio teismo praktika dėl kreditorių reikalavimų skirstymo ir vertinimo pagal jų apibrėžtumo lygį ir jų įgyvendinimo etapą yra nuosekli ir suformuota. Pirma, tai kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodamas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba įsigaliojęs viešojo administravimo subjekto administracinis aktas arba vykdomasis raštas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš skolininko. Antra, tai kreditorių reikalavimai, kurie pareikšti savarankiškose civilinėse bylose, kuriose teismų sprendimai nėra priimti iki skolininkui iškeliant bankroto bylą. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodama civilinė byla, kurioje skolininkui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. Trečia, tai nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos. Tokiu atveju teismui perduodamas kreditoriaus reikalavimas bei jį patvirtinantys dokumentai, o teismas sprendžia, ar reikalavimas yra visiškai ar iš dalies pagrįstas, ir jį visiškai ar iš dalies patvirtina arba atsisako tvirtinti. Pastaruoju atveju kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021, 48 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Kasacinis teismas dėl kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimo stadijų yra nurodęs, kad pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2014 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismas, gavęs reikiamus duomenis, sprendžia, ar reikalavimas yra tinkamai pareikštas (nėra praleistas įstatyme nustatytas pareiškimo terminas), jis yra pagrįstas, pateikti jo pagrįstumą įrodantys duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, nemokumo bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą tvirtinti pareikštą reikalavimą arba jo netvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-313/2023, 20 punktas).
Kasacinio teismo yra pažymėta ir tai, kad nors naujų, iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos nepareikštų, kreditorių reikalavimų patvirtinimo procesas pagal savo teisinę prigimtį yra panašus į pareikšto ieškinio nagrinėjimą, tačiau procesiniu požiūriu reikalavimų tvirtinimui netaikomos tos pačios taisyklės, kaip nagrinėjant civilinę bylą ginčo teisena. Nors tokia teismo nutartimi išsprendžiami ne tik procesinio pobūdžio klausimai, bet ir materialieji – ja sukuriamas teisinis pagrindas kreditoriui, laikantis įstatyme nustatytos reikalavimo tenkinimo eilės, gauti visą ar dalį teismo nutartimi patvirtintos sumos iš bankrutuojančios įmonės turto, tačiau kartu įstatyme yra nustatyta kreditoriaus reikalavimo tikslinimo galimybė, kuri išlieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Taigi šio bankroto byloje tarpinio proceso specifika lemia tai, kad nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012).
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo patikrinimo stadijos svarba. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to finansinio reikalavimo pagrįstumo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
Atsižvelgdamas į neginčijamų finansinių reikalavimų patvirtinimo specifiką, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs kreditoriaus atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria be nagrinėjimo iš esmės teisme buvo patvirtinti kito kreditoriaus finansiniai reikalavimai, ir nustatęs, jog yra pagrindas sutikti su atskiruoju skundu, pats gali panaikinti skundžiamą nutartį ar jos dalį. Kadangi teismas bankroto bylose turi būti aktyvus, o proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų laikymasis ypač svarbus, norint pasiekti vieną iš esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš bankrutuojančios (bankrutavusios) bendrovės turto kuo operatyviau bei kiek įmanoma daugiau patenkinti patvirtintus pagrįstus kreditorių finansinius reikalavimus, todėl CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto suteikiama teisė atskirąjį skundą gavusiam teismui pačiam panaikinti skundžiamą nutartį, turi būti taikoma bankroto procese, skundžiant nutartį dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012).
Tais atvejais, kai nemokumo administratorius pateikia teismui tvirtinti neginčijamus kreditorių reikalavimus ir juos patvirtinančius įrodymus, teismas, atlikęs preliminarų įrodymų vertinimą, ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos rašytinio proceso tvarka patvirtina kreditorių reikalavimus (JANĮ 42 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020, 15 punktas).
Aptariamu atveju skundžiama nutartimi A. Vilčinsko individualios įmonės finansinis reikalavimas kaip užtikrintas įkeitimu ir (ar) hipoteka buvo patvirtintas pagal nemokumo administratoriaus pateiktą sąrašą kaip neginčijamas finansinis reikalavimas, remiantis tuo, kad į bylą yra pateikti įvardytą reikalavimą patvirtinantys dokumentai, o nemokumo administratorius šio finansinio reikalavimo nei jo patenkinimo eilės neginčijo, t. y. „sąrašo principu“, jo pagrįstumo nepatikrinus pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Kita bendrovės kreditorė MB „Skolų administravimo grupė“ pateikė atskirąjį skundą dėl patvirtinto A. Vilčinsko individualios įmonės 48 318,95 Eur finansinio reikalavimo, ginčydama patvirtinto finansinio reikalavimo eilę. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ginčo finansinį reikalavimą patvirtino kaip prioritetinį, užtikrintą įkeitimu ir (ar) hipoteka, visiškai neatlikęs aptariamo reikalavimo dėl jo patenkinimo eilės vertinimo. Pasak apeliantės, ginčijamas įkeitimas sudarytas susijusios kreditorės naudai, dvigubo atstovavimo sąlygomis, už ankstesnės skolos mokėjimo susitarimą, įkeičiant BUAB „Vilporė“ turtą ir taip suteikiant vienai kreditorei prioritetą kitų kreditorių sąskaita.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptarta teismų praktika, atsižvelgdama į tai, kad A. Vilčinsko individualios įmonės finansinis reikalavimas, kaip užtikrintas įkeitimu, teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartimi patvirtintas kaip neginčijamas, t. y. „sąrašo principu“, prieina prie išvados, jog, kitai bendrovės kreditorei MB „Skolų administravimo grupė“ iškėlus ginčą dėl nurodyto finansinio reikalavimo tenkinimo eilės pagrįstumo bei nemokumo administratoriui pritariant tokiai kreditorės pozicijai, pirmosios instancijos teismas turėjo šį ginčą išnagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, atlikdamas išsamų įrodymų tyrimą, t. y. atlikti įrodymų, pagrindžiančių patvirtinto kreditorės finansinio reikalavimo tenkinimo eilės, išsamesnį tyrimą bei vertinimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, gavęs kitos bendrovės kreditorės atskirąjį skundą, jį priėmė ir išsiuntė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos: bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015).
Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, todėl kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo procese sprendžiant, ar buvo atskleista bylos esmė, taikytinos tos pačios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-469/2019, 30 punktas; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-389-219/2019, 30 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų, kuriais buvo grindžiama „sąrašo principu“ patvirtinto A. Vilčinsko individualios įmonės finansinio reikalavimo, kaip užtikrino įkeitimu ir (ar) hipoteka, prioritetinė tenkinimo eilė, tyrimas ir vertinimas, neišanalizuotos kreditorės MB „Skolų administravimo grupė“ nurodytos aplinkybės dėl kurių kvestionuojama ginčijamo finansinio reikalavimo tenkinimo eilė, neišklausytos nemokumo administratoriaus, kuris po apeliantės pateikto atskirojo skundo patikslino savo procesinę poziciją dėl ginčijamo reikalavimo tenkinimo eilės ir pritarė apeliantės skundui, bei pačios A. Vilčinsko individualios įmonės pozicijos dėl ginčijamo finansinio reikalavimo tenkinimo eilės pagrįstumo. Apeliacinėje instancijoje pirmą kartą iš esmės tiriant ir vertinant šios kreditorės finansinio reikalavimo tenkinimo eilės pagrindžiančius (paneigiančius) įrodymus, susiklostytų situacija, kad apeliacinės instancijos teismas pakeistų pirmosios instancijos teismą. Tai ne tik neatitiktų apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumą ir pagrįstumą), bet ir apribotų šalių teisę į apeliaciją.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų būtinų, reikalingų ir jo dispozicijoje esančių priemonių tam, jog būtų teisingai išspręstas A. Vilčinsko individualios įmonės finansinio reikalavimo tenkinimo eilės klausimas. Tai, kad ginčas dėl finansinio reikalavimo tenkinimo eilės kilo tik po apskųstos nutarties priėmimo, t. y. pateiktus atskirąjį skundą, nepašalina pirmosios instancijos teismo pareigos išspręsti finansinio reikalavimo tenkinimo eilės pagrįstumo klausimą bei įvertinti visas aktualias aplinkybes. Šiuo atveju teismas netinkamai taikė nemokumo proceso normas dėl bankroto byloje patvirtinto finansinio reikalavimo tenkinimo eilės peržiūrėjimo, nesivadovavo šiam klausimui išspręsti aktualia teismų praktika ir neatskleidė ginčo, kilusio dėl A. Vilčinsko individualios įmonės finansinio reikalavimo tenkinimo eilės pagrįstumo, esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Dėl to yra pagrindas panaikinti apskųstos nutarties dalį, kuria į BUAB „Vilporė“ kreditorių sąrašą įtraukta A. Vilčinsko individuali įmonė su 48 318,95 Eur finansiniu reikalavimu, kaip užtikrintu įkeitimu, ir pareiškimą dėl ginčijamo finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas klausimą dėl A. Vilčinsko individualios įmonės prašomo patvirtinti 48 318,95 Eur finansinio reikalavimo tenkinimo eilės, visų pirma turėtų nustatyti, ar prašomas patvirtinti finansinis reikalavimas patenka į įkeitimu užtikrintą prievolės apimtį, įvertinant 2025 m. sausio 30 d. susitarimo, su kuriuo yra susieta pagrindinė prievolė, turinį, užtikrinamos prievolės struktūrą, jos atsiradimo momentą. Pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų nustatyti reikalavimo perleidimo poveikį užtikrinimo apimčiai, įvertinant reikalavimo perleidimo sutarties turinį, identifikuojant perleistą prievolę, pagrindinės skolos struktūrą ir tai, ar įkeitimo suteikiamas užtikrinimas visa apimtimi liko pradinei kreditorei, ar perėjo apeliantei kartu su perleista finansinio reikalavimo dalimi ar proporcinga jos dalimi. Be to, spręsdamas klausimą iš naujo, teismas turėtų įvertinti apeliantės ir nemokumo administratoriaus akcentuojamas aplinkybes dėl dvigubo atstovavimo, sudarant įkeitimo sandorį, įkeitimo objektų verčių nustatymo aplinkybes ir jų atitikimą rinkos vertėms, pareikalauti papildomų duomenų šioms aplinkybėms ištirti.
Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį apeliantės (kreditorės) MB „Skolų administravimo grupė“ atskirasis skundas patenkintas, todėl jai grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas A. Vilčinsko individualios įmonės 48 318,95 Eur finansinis reikalavimas, kaip užtikrintas įkeitimu, bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilporė“ bankroto byloje, panaikinti ir kreditorės A. Vilčinsko individualios įmonės finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Grąžinti kreditorei mažajai bendrijai „Skolų administravimo grupė“, juridinio asmens kodas 306964122, 60 Eur (šešiasdešimties eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2026 m. rugpjūčio 24 d. mokėjimu uždarojoje akcinėje bendrovėje „Perlas Finance“.